Dr. Donata Uchockienė, pieno ūkių konsultantė, UAB „Gameta LT“
Veisimas ūkyje dažnai suprantamas kaip bulių parinkimas. Tačiau bent pusę genetinės informacijos į palikuonį perduoda motina. Tad jei svarstome, kokią bandą norime matyti po penkerių ar dešimties metų, verta pirmiausia pažvelgti į tai, kurias karves ir telyčias pasiliekame reprodukcijai.
Atrankos tikslas – ne nuspręsti, ar karvė liks bandoje, bet ar norime jos dukters tarp būsimų melžiamų karvių. Produktyvi, bet dažnai gydoma karvė gali būti ekonomiškai naudinga šiandien, bet jos palikuonė gali paveldėti tas pačias problemas. Todėl atranka veisimui yra ne apie šios dienos pieną, o apie ateities bandos kryptį.
Kada verta taikyti genominį vertinimą?
Genominis vertinimas padeda objektyviai įvertinti telyčių genetinį potencialą dar iki pasireiškiant produktyvumui. Tai ypač aktualu ūkiams, kurie:
- naudoja seksuotą spermą ir planuoja daugiau telyčių nei paliks bandoje;
- siekia kryptingai formuoti konkrečias savybes (pvz., vaisą, ilgaamžiškumą);
- turi aiškiai apibrėžtą veisimo tikslą.
Tokiu atveju genominiai rodikliai leidžia atsisakyti mažiau perspektyvių gyvulių dar prieš pirmą sėklinimą – efektyviau išnaudojant resursus ir išvengiant nenuoseklios bandos formavimo.
Kada genominiai tyrimai – nebūtinas pasirinkimas?
Genominis vertinimas yra naudingas įrankis, tačiau ne visuose ūkiuose jis būtinas ar ekonomiškai pagrįstas. Jei telyčių gimsta nedaug ir beveik visos paliekamos bandoje, tokie tyrimai dažnai nesuteikia praktinės naudos – pasirinkimo galimybės vis tiek nėra. Taip pat, jeigu ūkis neturi aiškiai apibrėžto veisimo tikslo, genominiai duomenys lieka neišnaudoti. Tokiais atvejais vertingiau koncentruotis į pagrindinių ūkinių savybių stebėseną ir atranką pagal realius rezultatus bei kilmę.
Atrankos sprendimai be genominio vertinimo
Net jei genominiai tyrimai netaikomi, atranka motinos pusėje gali būti pagrįsta kitais duomenimis. Vertėtų remtis:
- produktyvumo ir sveikatos duomenimis – ilgaamžiškumu, gydymo istorija, somatinių ląstelių dinamika;
- veršiavimosi eiga – ar reikėjo pagalbos, ar buvo komplikacijų;
- eksterjeru – ypač tešmens struktūra, kojų pozicija, nagų būklė;
- kilmės informacija – šeimos linijos rezultatais, jau turimų dukterų savybėmis.
Telyčių atveju daug pasako jų motinos savybės ir motinos kilmės istorija – tai padeda apsispręsti, ar verta jas įtraukti į pieninę reprodukciją, ar geriau panaudoti mėsinį bulių ir gauti tiesiog laktuojančią karvę.
Atranka kaip strateginis filtras
Svarbu, kad karvių atranka vyktų ne „pagal nuojautą“, o kaip pastovi, struktūruota sprendimų dalis. Tai gali būti formalizuota: kartą per ketvirtį peržiūrimi gyvulių duomenys, sudaromas telyčių atrankos sąrašas, apsibrėžiama, kurioms naudojami pieniniai, o kurioms – mėsiniai buliai. Tokia sistema padeda užtikrinti, kad bandos kryptis formuojama ne atsitiktinai, o nuosekliai.
Išvada
Karvių atranka veisimui nėra sprendimas, ką brokuoti, o sprendimas, kam leisti perduoti savo savybes ateities bandai. Šis požiūris ne tik padeda išvengti netvaraus genetinio pagrindo, bet ir leidžia ūkio augimą grįsti realiais, praktiškai pasiteisinusiais sprendimais. Nes veisimas – tai ne tik gyvulių apvaisinimas, bet ir ilgalaikės bandos architektūros kūrimas.
Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą ir veisimą.
