Eksterjeras – tai išorinė gyvulio išvaizda, kūno sudėjimas. Daugelis eksterjero bruožų yra paveldimi, todėl jie būdingi tik tam tikros veislės ar tipo gyvuliams. Pagal karvės eksterjerą iš dalies galima spręsti apie jos produktyvumą, sveikatos būklę ir t.t.
Pieninių karvių eksterjeras: gana kampuotos kūno formos su ryškiais sąnarių, šonkaulių ir atskirų skeleto dalių kontūrais. Jų liemuo, žiūrint iš šono, yra lyg trikampio formos, kurio viršūnė nukreipta į priekį, o pagrindas – į užpakalį. Liemuo gilus, ilgokas, vidutiniškai išsivysčiusiais raumenimis, užpakalinė kūno dalis, lyginant su priekine, yra platesnė, galva lengva, su ryškiais kaukolės kaulų kontūrais, neplati, ragai – ploni, blizgantys, kaklas – ilgas, plonas, su daugybe smulkių odos raukšlelių, krūtinė – pakankamai plati, gili, šonkauliai – ilgi, plokšti, su plačiais tarpais, įstrižai prisitvirtinę, ketera – aukšta arba vidutinė, pakankamai plati ir ilga, nugara – tiesi, ilga, plati, juosmuo – ilgas, platus, su aiškiai matoma „alkio“ duobe, kryžmuo – ilgas, lygus, užpakalis – platus, ilgas, silpnokai išsivystęs strėnų raumenys. Žiūrint iš užpakalio, matomas :nugaros trikampis“, kurio viršūnė – aukščiausia keteros vieta, o pagrindas – atstumas tarp klubikaulių. Uodega – plona, ilga, pilvas – apėmingas, bet nenukaręs, kojos – tvirtos, ploni kaulai, ryškus kulno sąnarys, plona ir elastinga oda, padengta plonais, tankiais, blizgančiais plaukais. Tešmuo – talpus, liaukingas, jo priekinė dalis tvirtai prisitvirtinusi prie papilvės, vienodai išsivystę ketvirčiai, pieno venos – ryškios, storos. Speniai – cilindriški, vidutinio ilgio ir storio, taisyklingai išsidėstę.
Pasaulio šalyse, kuriose pieninė galvijininkystė yra pasiekusi puikių rezultatų (JAV, Kanada, Olandija, Vokietija ir kt.), jau senokai didelis dėmesys kreipiamas į pieninių karvių eksterjerą. Žinoma, kad tik aukštos, stambios, gilaus kūno, gerai išsivysčiusia krūtine pieno tipo karvės gali suvirškinti daug pašarų ir pagaminti daug pieno.
Dabartiniu metu Lietuvos pieninių galvijų veislininkystės tikslas – ne tik pieningumo ir pieno sudėties gerinimas, bet ir reikiamos kūno sandaros formavimas, siekiant gauti gyvulius, duodančius maksimalų pelną esamoms ūkininkavimo sąlygomis.
Karvių eksterjeras nuo 1993 m. vertinamas linijiniu metodu pagal 9 taškų skalę: 1 ir 9 taškais vertinami didžiausi biologiniai požymių nukrypimai. Pagal šį metodą karvių eksterjero kiekvieno požymio išsivystymas tarp kraštutinių nukrypimų vertinamas pagal vieningą, tiesią, linijiniu būdu didėjančią skalę, nepriklausomai nuo požymio selekcinės reikšmės. Be standartinių 14-os visoms ES šalims privalomų eksterjero požymių, atsižvelgiant į mūsų šalies pieninių galvijų dabartinės selekcijos poreikius, papildomai vertinami dar 5 požymiai. Tolimesnės selekcijos eigoje papildomi eksterjero požymiai, kurie, priklausomai nuo veislinio darbo sėkmės, gali būti nebeanalizuojami ir vertinama tik 14 standartinių eksterjero požymių.
Lietuvoje pastaruoju metu vertinamas tik rinktinių karvių (būsimų veislinių bulių motinų) ir tikrinamųjų bulių dukterų ir jų bendraamžių eksterjeras. Karvių eksterjerą vertina atitinkamų galvijų veislių ekspertai, rekomenduojami asociacijų.
Vertinami pieninių karvių eksterjero požymiai skirstomi į tris grupes: bendrą kūno sudėjimą, galūnes bei tešmens morfologines ir fiziologines savybes apibūdinančius požymius.
Bendrą kūno sudėjimą apibūdinantys eksterjero požymiai. Vertinami 7 požymiai: aukštis, stambumas (masė), krūtinės plotis, kūno gylis, pieno tipas, užpakalio plotis ir užpakalio kampas.
Karvės aukštis matuojamas specialia lazda nuo žemės iki aukščiausio kryžmens taško. Karvė laikoma vidutinio aukščio, jei aukštis ties kryžmeniu yra 139-140 cm ir aukšta, kai 145 cm ir daugiau.
Stambumas (masė) nustatomas sveriant. Nesant galimybės pasverti, karvės svorį apytiksliai galima nustatyti matavimo juostele išmatavus krūtinės apimtį ir įstrižą liemens ilgį. Naudojant specialią matavimo juostelę, kurioje yra sužymėti matai ir atitinkami gyvulio svorio duomenys, lentelės nenaudojamos.
Nepageidautini paveldimi trūkumai, kurie gali būti perduodami palikuonims, yra šie: dviguba ketera, byliška galva, kuprota ar įlinkusi nugara arba juosmuo, aukštas uodegos prisegimas, stogo formos užpakalis, krūtinės įsmaugimas už menčių, ne veislei būdinga spalva.
Galūnių tvirtumą ir stovėseną apibūdinantys požymiai. Eksterjero požymiai, apibūdinantys galūnių tvirtumą ir stovėsenos taisyklingumą, yra šie: užpakalinių kojų pastatymo kampas, užpakalinių galūnių forma, kulno sąnario kokybė, nagos aukštis, nagos ir čiurnos kampas.
Tešmens morfologiniai ir fiziologiniai požymiai. Vertinami 7 požymiai: tešmens priekinės dalies prisitvirtinimas prie papilvės, užpakalinės tešmens dalies aukštis, tešmens raiščio tvirtumas, tešmens gylis, spenių išdėstymas, spenių ilgis, spenių storis.
Labiausiai pageidautinas spenių ilgis: pirmaveršių – 5,0-5,5 cm, suaugusių karvių – 5,5-6,0 cm.
Spenių storis: pirmaveršių – 2,4-2,5 cm, suaugusių karvių – 2,7-2,8 cm.
Nepageidautini paveldimi tešmens požymių trūkumai: įgimta ketvirčio atrofija, nelygus tešmens dugnas, pridėtiniai speniai, butelio, piltuvėlio, kriaušės formos ar, lyg nukirstu galiuku, speniai, raumeningas ar riebalingas tešmuo, į šonus ar į priekį nukreipti speniai.
Daugiau straipsnių apie eksterjerą rasite straipsnių kategorijoje veisimas.
Parengė dr. N.Gaidžiūnienė.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
