Galvijų veisimas – tai jų dauginimas. Svarbiausi galvijų veisimo metodai yra grynasis veisimas ir mišrinimas.
Grynasis (arba grynaveislis) veisimas – veisimo metodas, kada karvės sėklinamos (arba kergiamos) tos pačios veislės bulių sperma. Jis gali būti giminingas arba negiminingas.
Giminingas veisimas (inbrydingas) pagal tėvų giminystės ryšius skirstomas taip:
| Labai artimas (kraujomaiša) | Artimas | Saikingas | Tolimas |
| II-II (sesuo-brolis) | III-III | IV-III | V-V |
| I-II (motina-sūnus) | III-II | III-IV | V-VI |
| II-I (duktė-tėvas) | II-III | IV-IV | VI-V |
| I-III (senelė-vaikai) | I-IV | I-V | VI-VI |
| III-I (vaikaitė-senelis) | IV-I | V-I | ir t.t. |
Artimiausiu giminingu veisimu laikomas tikrųjų seserų ir brolių bei tėvų ir jų palikuonių tarpusavio poravimas. Galvijininkystėje artimas giminingas veisimas taikomas tik išimtinais atvejais: išvedant naujas veisles, siekiant padidinti atskirų ūkiškai naudingų požymių paveldimumą. Artimo giminingo veisimo atveju galimi itin nepageidautini poravimo rezultatai: susilpnėjusi konstitucija, sumažėjęs vislumas, pablogėjusios produktyviosios savybės, įvairūs apsigimimai. Dažniausiai galvijininkystėje naudojamas negiminingas grynasis veisimas. Gautas prieauglis laikomas grynaveisliu, jei yra jo kilmę patvirtinantys dokumentai. Turint gerų grynaveislių galvijų ir juos veisiant grynuoju veisimu, kruopščiai parenkant poras ir tinkamai auginant bei prižiūrint prieauglį, gaunami produktyvūs galvijai.
Vienas iš dažniausiai galvijininkystėje naudojamų grynojo veisimo variantų yra veisimas linijomis.
Veisimas linijomis (linijinis veisimas) pradedamas buliaus pradininko, gerai įvertinto pagal palikuonis parinkimu ir jo palikuonių ( linijos tęsėjų) spermos naudojimu karvių sėklinimui. Linijai priskiriami gyvuliai, turintys kilmės ryšių su linijos pradininku per tiesioginę vyriškosios lyties protėvių eilę (per tėvą, tėvo tėvą ir t.t.).
Formuojant produktyvias bandas, naudojamas ir grynasis veisimas šeimomis, kai, skirtingai nuo linijinio veisimo, orientuojamasi į motinos pusę. Šeimos pradininku laikoma patelė, pasižyminti itin geromis veislinėmis savybėmis ir sugebanti jas perduoti savo palikuonims.
Kad veislininkystės darbas vyktų planingai, sudaromos bandos genealoginės struktūros ir schemos.
Sudarant bandos šeimų genealoginę schemą, genealoginis ryšys šeimoje nustatomas pagal motinos pusę. Šeimai priskiriami tik moteriškosios lyties gyvuliai. Šeimos pradininkės – dukterys, vaikaitės, provaikaitės ir t.t.
Mišrinimas – veisimo metodas, kai poruojami skirtingų veislių tos pačios rūšies gyvuliai (pvz., Lietuvos juodmargiai su Lietuvos žalaisiais ir kt.). Gauti palikuonys vadinami mišrūnais. Mišrinimo būdu gauti palikuonys, ypač pirmos kartos, yra greičiau bręstantys, gyvybingesni, šis reiškinys vadinamas heteroze (heterozės efektas).
Mišrinimas gali būti: gamybinis (pramoninis), kintamas (rotacinis), stelbiamasis (pertvarkomasis), įterpiamasis (kraujo įliejimas), kuriamasis (selekcinis).
Gamybinis mišrinimas – skirtingų kultūrų veislių arba vietinių ir specializuotų kultūrinių veislių gyvulių poravimas. Šis mišrinimo būdas taikomas gyvulių pieningumui, mėsingumui, atsparumui ligoms ir kitoms ūkiškai naudingoms savybėms pagerinti.
Dabartiniu metu šis mišrinimo būdas taikomas bandose, kai mažai produktyvių pieninių karvių sėklinimui panaudojama mėsinių galvijų veislių bulių sperma. Gautų mišrūnų geresnės penėjimosi ir mėsinės savybės, jie geriau prisitaikę prie vietos aplinkos sąlygų.
Kintamasis mišrinimas – kai vienos veislės patelės poruojamos su kitos veislės patinais. Gautos pirmos kartos mišrūnės poruojamos su pirmosios veislės grynaveisliais patinais, antrosios kartos – jau su antrosios veislės grynaveisliais patinais. Iš čia gautos mišrūnės poruojamos su pirmosios veislės grynaveisliais patinais ir t.t. Šiuo būdu mišrinami tos pačios rūšies dviejų, o kartais ir 3-4 veislių gyvuliai.
Stelbiamasis mišrinimas – vietinės (gerinamosios) veislės patelės sistemingai poruojamos su gerinančios veislės patinais, o gautos mišrūnės patelės vėl su gerinančios veislės reproduktoriaus, gerinamoji įgyja vis daugiau gerinančios veislės savybių. I-os kartos mišrūnai, vadinami „puskraujais“, turi po ½ kiekvienos veislės kraujo. Antrosios kartos mišrūnai jau turi ¾ gerinančios veislės kraujo, o trečios kartos – 7/8 ir t.t. Dažniausiai toks mišrinimas tęsiamas iki IV-V kartos, vėliau mišrūnai, jei jie pagal tipą, konstrukciją, produktyvumą, eksterjero savitumus atitinka gerinančią veislę, priskiriami prie šios veislės grynaveislių gyvulių.
Įterpiamasis mišrinimas – gerinamosios veislės patelės vieną kartą poruojamos su gerinančiosios veislės patinais, turinčiais itin ryškias pageidaujamas savybes. Gautos mišrūnės sekantį kartą jau poruojamos su gerinamosios veislės patinais. Taigi, gerinančioji veislė šiuo atveju panaudojama vieną kartą tai ar kitai savybei pagerinti.
Kuriamasis mišrinimas – tai vienas iš sudėtingiausių mišrinimo būdų, paprastai naudojamas naujos veislės sukūrimui. Šis mišrinimas, kai nauja veislė sukuriama iš dviejų veislių, vadinamas paprastu, kai iš kelių veislių – sudėtingu.
Daugiau straipsnių apie veisimą rasite čia.
Parengė dr. N.Gaidžiūnienė.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
