Po neilgos pertraukėlės vėl noriu atnaujinti telyčių temą. Praeitame straipsnyje, skirtame telyčių sėklinimo amžiui, jau užsiminiau, kad telyčių rujų stebėjimui skiriame mažiau dėmesio negu karvių rujų stebėjimui. Tačiau ne vien rujų stebėjimas yra vertas aptarimo. Todėl šiandien grįžtu prie telyčių sėklinimo temos keleto praktinių aspektų.
Ką daryti jeigu?
12-14 mėnesių telyčios yra nepasiekusios sėklinimui būtino svorio. Išanalizuokite visą telyčių auginimo technologinę grandinę. Pradėkite nuo pieninio laikotarpio veršelių auginimo. Užduokite sau klausimus:
- Koks ūkyje veršelių netekimas? Jis neturi viršyti 3%, skaičiuojant kartu su gimusiais negyvais veršeliais.
- Koks veršelių sergamumas? Turi būti pavieniai veršelių sergamumu atvejai. Jeigu fermos vedėja ramiu veidu tvirtina, kad „…visi jie pirmą savaitę praviduriuoja ir visada taip buvo…” tai neturėtų jūsų nuraminti.
- Koks veršelių paros priesvoris? Pieninio laikotarpio veršelių priesvoris turi siekti 800 ir daugiau gramų per parą. Plačiau apie tai galite paskaityti čia.
Pieninio laikotarpio pabaigoje, t.y. trijų mėnesių veršelis sveria apie 110-130 kilogramų. Pusės metų amžiaus telyčaitės atitinkamai sveria 200 kg.
Nepastebimos rujos. Sutinku ir tokių atvejų ūkiuose, kai telyčaitės reikiamą sėklinimui svorį pasiekia laiku, tačiau sėklinamos per vėlai. Fermos darbuotojų atsakymas būna standartinis „...jos nerujoja…”. Greičiausiai rujoja, bet ruja būna nepastebėta. Tokiu atveju reikia dirbti dviem kryptimis: 1) pagerinti rujų stebėjimą; 2) nepastebėjus rujos iki 14 mėnesių amžiaus, taikyti aklą sėklinimą sinchronizavus rują.
Nepavyksta apvaisinti. Kaip karves, taip ir telyčias, praėjus 60-čiai dienų po sėklinimo, BŪTINA tirti veršingumo atžvilgiu. Visoms nustatytoms neveršingoms telyčioms reikia taikyti aklą sėklinimą sinchronizavus rują.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
