Žemės ūkio naujienos: 2021-03-22. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Ūkiai pasiruošę įdarbinti sezoninius darbuotojus: be išsilavinimo galima uždirbti ir 900 eurų „į rankas“.
„Mes, darbdaviai, iš dalies kalti, kad trūksta žmonių. Kai galėjome nemokėti padorių algų tą ir darėme. Žmogus, kai rasdavo kur geriau, ir išeidavo. Dabar atlyginimo dydis nėra pagrindinis veiksnys, išlaikantis žmogų, nes kaime dauguma jau moka padorias algas. Be tūkstančių eurų į rankas jau nelabai kas dirba“, – dėlioja Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas ir sako, kad kol kas žmonių stygiaus nėra, tačiau ir rinktis taip pat nėra iš ko.
Evaldas Masevičius, „Evaldo daržovės“, auginančios šiltnamines daržoves, savininkas, sako, kad pandemija pristabdė plėtrą, tačiau dabar vėl viskas vyksta pagal planą. Tiesiog turėjo atvažiuoti užsienio technologai, tačiau jiems būtų reikėję dvi savaites karantinuotis, o lietuviams už šį nedarbo laiką mokėti atlyginimą. Padėtis netenkino nė vienos pusės. Dabar atvažiuoti jau galima be saviizoliacijos, projektai bus toliau judinami.
Kita problema buvo, kad negalėjo atvažiuoti net žmonės, galintys remontuoti specifinę įrangą. Tokių žmonių Lietuvoje paprasčiausiai nėra. „Žmonių turime, netrūksta ir sezoninių, atvežinėti jų iš trečiųjų šalių neplanuojame, tačiau kituose regionuose su sezoniniais darbuotojais bėda“, – aiškina Jonas Janišius, UAB „Ažuožerių sodai“ vadovas. Bendrovėje, prižiūrinčioje 160 ha sodų, nuolat dirba 50 žmonių, sezono metu jų padaugėja 120. „Mes tiesiog normaliai mokame. Žmonės, pavyzdžiui, parduotuvių kasininkės, net pasiima atostogas, kad galėtų padirbėti pas mus. Per dieną skindamas obuolius žmogus uždirba iki 60-70 eurų“, – aiškina J. Janišius.
Tačiau, jei kalbant apie nuolatinius darbuotojus, „Evaldo daržovėms“ augintojams jų taip pat netrūksta ir planų iš Lenkijos vežtis ukrainiečius nėra. „Darbuotojų netrūksta. Mes žmones jau galime rinktis. Ateinančių daug, nepriimame bet ko. Tiesiog pasiūlome geresnį atlyginimą nei vidutinis šiuose kraštuose. Pas mus dirba žmonės su maisto produktais, atsakomybė didelė“, – aiškina E. Masevičius. Bendrovėje dirba 49 žmonės. Jis įvardina ir sumas – žmogus be išsilavinimo gali uždirbti 800-900 eurų „į rankas“ ir tai kaime, gana toli nuo didmiesčių.
Pasak verslininko, klausimas, ar tai didelis atlyginimas, kai didmiesčiuose žmonės su aukštuoju išsilavinimu uždirba 1000-1100 eurų per mėnesį. „Darbuotojų trūkumo nėra. Tai tik atlyginimų reikalas, kad juos galėtum surinkti. Kiti du svarbūs dalykai atmosfera kolektyve ir prestižas bei darbo sąlygas. Jei viduryje laukų mėginsi įdarbinti kelis žmones, kurie net neturės kur persirengti, jie pabėgs“, – paprastą receptą įvardina E. Masevičius ir sako, kad kažkada turėjo virš 70 žmonių, tačiau kolektyvą sumažino. Vietoj to geriau modernizavo gamybą, padidino atlyginimus, tačiau darbas tapo intensyvesnis.
„Ne visi norėjo didesnių algų ir efektyvesnio darbo. Jie sakydavo, kad jiems užtenka 500 eurų, tačiau daugiau nedirbs už 800 eurų ir išeina iš darbo. Tačiau tai europinis kelias, kad atėjęs į darbą sukurtum pridėtinę vertę įmonei. Dažnai už 400 eurų per mėnesį dirbantys žmonės vertės sukuria tik už 200“, – aiškina E. Masevičius ir sako, kad žmonės, kuriems užtenka kelių šimtų eurų, tačiau jie ne visada ateina į darbą, jau eliminuotas ir tuo keliu eina dauguma bendrovių.
J. Janišius pripažįsta, kad darbininkų iš trečiųjų šalių visgi reikės, nes ne visuose regionuose įmanoma rasti pakankamai daug darbuotojų, nors ir šis kelias nėra paprastas – atvažiavusius reikia apgyvendinti, apmokyti. „Kol kas skaičiavome, kad geriau dar padidinti atlyginimą ir tai bus paprasčiau nei atsivežti žmones iš trečiųjų šalių. Be to, kai sezoniniams darbams ateina tie patys žmonės, tai jie žino darbo specifiką ir jų efektyvumas kur kas didesnis nei naujokų“, – dėlioja „Ąžuožerių sodų“ direktorius.
P. Puskunigis siūlo supaprastinti sistemą, nes ukrainiečiai ir taip jau dirba, tik juos legaliai įveža Lenkijos įmonės. Kaip lengviau atsivežti žmones iš trečiųjų šalių svarstyta ir Seimo kaimo reikalų komitete. Giedrius Surplys, Seimo narys sakė, kad nors iš pirmo žvilgsnio nedarbas milžiniškas, tačiau rasti darbuotojų sudėtinga. „Iš vienos pusės reikia darbuotojų didesnėms įmonėms, daržininkams, augalininkams, kuriems reikia daug sezoninių darbuotojų.
Iš kitos pusės išaugęs nedarbas ir turime virš 200 tūkst. darbo neturinčių žmonių. Reikia žiūrėti giliau, nes sistema verčia žmones nedirbti, o mes norėtume įlieti žmonių iš trečiųjų šalių, pablogintume sąlygas mūsų žmonėms ir galbūt taip stabdytume žmones, kurie norėtų grįžti iš emigracijos“, – aiškina Arūnas Svitojus, Žemės ūkio rūmų pirmininkas. Adnet media icon Algis Baravykas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius pateikia konkretų pavyzdį, kad pavyzdžiui, „Cestos maistas“ turi skerdyklą Vilniuje, fermas skirtinguose rajonuose, paukštynus, parduotuvių tinklą.
Nors dirba virš 700 darbuotojų, tačiau rasti žmonių sunku. Tuo labiau, kad sektorius nepelningas ir mokėti didelius atlyginimus sunkus. Mokamos pašalpos tiesiog užkerta kelią priimti žmones. „Pašalpos politiškai nepatogus klausimas, tačiau dėl to priversti įsivežti žmones, nes negalime pagaminti produkcijos“, – aiškina A. Baravykas. Sodininkų problema ta, kad sezoniniams darbams samdant žmones naudojant vadinamuosius paslaugų kvitus, suma, kurią galima mokėti ribojama ir ją reikėtų padidinti. Jonas Vilionis, Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovas, sako, kad jau seniai mato problemą. Lietuvoje teoriškai 6 tūkst. traktorininkų, daug melžėjų ir Užimtumo tarnyba nuolat siunčia tuos pačius žmones, kurių vienintelis prašymas, kad jiems išduotų pažymą, jog jie neatitinka reikalavimų.
„Be to, kai traktorius kainuoja 300 tūkst. eurų, tai ne kiekvienam girtuokliui gali duoti ją vairuoti. Prašome keisti tvarką, kad žemės ūkio specialistus galėtume atsivežti supaprastinta tvarka, kaip vilkikų vairuotojus. Kol kas biurokratija milžiniška ir tai tęsiasi mėnesiais“, – dėlioja J. Vilionis. Adnet media icon Vitalija Kuliešienė, Lietuvos verslinių sodų asociacijos „Vaisiai ir uogos“ prezidentė, sodininkų atstovė, sako, kad rugsėjį, kai reikia šimtų žmonių derliaus skynimui. Jei būtų galimybė įsivežti žmones be Užimtumo tarnybos skelbiamų konkursų ir juos įdarbinti paprasčiau, ką jau turi kiti sektoriai, būtų paprasčiau. Kita problema dėl kvitų apmokestinimo. 2012 m., kai jie buvo patvirtinti, juos galima naudoti mokant iki 18 eurų per dieną. Už tokią sumą šiandien niekas nedirba ir sumą reikia didinti.
G. Surplys sako, kad žemės ūkis nuo sausio 1 d. įtrauktas į profesijų, kurias turintys žmonės iš trečiųjų šalių gali atvažiuoti dirbti supaprastinta tvarka, sąrašą, tačiau veiklos labai specifinės. Galbūt jų sąrašą reikia plėsti. Žemės ūkio ministerijos atstovas sako, kad gavo prašymą į tokį sąrašą įtraukti melžėjas, traktorininkus ir panašių specialybių žmones ir šis kreipimasis persiųstas Užimtumo tarnybai ir ministerija pritartų supaprastinimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Malaiškienė sako, kad gauti leidimą dirbti sezoninį darbą 6 mėn. per metus labai paprasta.
Prašyme tereikia nurodyti užsieniečio duomenis ir kur jis gyvens. Prašymas nagrinėjamas per 7 dienas. Darbdavys gali susiskaldyti periodais po kelis mėnesius. Pats leidimas kainuoja 34 eurus. Reikalavimo kvalifikacijai nėra. Adnet media icon Užimtumo tarnybos atstovė sako, kad pašalpos nebėra stabdantis veiksnys grįžtant į darbo rinką. Pasikeitus įstatymams tokių žmonių sumažėjo nuo 300 iki 40 tūkst. „Mūsų biurokratinio aparato atstovai viską nupiešia gražiai, tačiau lai jie patys pamėgina atsivežti traktorininką. Jis turi būti baigę vos ne universitetą. Nėra taip paprasta gauti ir vizą.
Kodėl į sąrašą neįtraukti melžėjos ar traktorininko, fermos darbuotojo? Jei žmogus man tiko, kodėl jo negaliu atsivežti“, – piktinasi J. Vilionis. R. Malaiškienė atkerta, kad visi trečiųjų šalių piliečiai ir jie ES sugrupuoti į atitinkamas grupes pagal kvalifikaciją. Leidimą dirbti užsieniečiui galima gauti per kelias dienas. Laikytis ES nustatytų reikalavimų mes privalome. Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė juokavo, kad valdininkai kalbėjo taip įtikinimai, kad ji net pati patikėjo, jog sistema labai paprasta.
Tačiau Užimtumo tarnyboje rašoma, kad leidimas dirbti užsieniečiui bus išduodamas tik tada, kai tokios kvalifikacijos žmonių nėra Lietuvoje ir bus siunčiami žmonės, kurie nenori dirbti. Toliau mums lenkai siųs komandiruotus ukrainiečius ir mokėsime mokesčius Lenkijai. Adnet media icon Seimo Kaimo reikalų komitetas nusprendė atskirame posėdyje paruošti siūlymus ką verta keisti.
Šaltinis: delfi.lt, 2021 m. kovo 19 d. Arūno Milašiaus straipsnis
Ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno supirkimo kiekis pernai didėjo, kaina – mažėjo.
Praėjusiais metais Lietuvos sertifikuotos ekologiško pieno supirkimo ir perdirbimo įmonės supirko 39,36 tūkst. t žalio natūralaus riebumo ekologiško pieno – tai 8,40 proc. daugiau nei 2019 m., o vidutinė minėto pieno supirkimo kaina sumažėjo 3,09 proc. (iki 341,74 euro už t), praneša Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.
2020 m. sertifikuotos įmonės ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno iš kitų ES valstybių supirko 9,80 proc. mažiau nei 2019 m., o vidutinė pieno supirkimo iš kitų ES valstybių kaina buvo 2,02 proc. mažesnė. Praėjusiais metais buvo eksportuota 9,58 proc. supirkto Lietuvoje ir importuoto ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno.
2020 m. sertifikuotos įmonės ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno į kitas ES valstybes pardavė 5,66 proc. daugiau nei 2019 m., o vidutinė pieno pardavimo į kitas ES valstybes kaina sumažėjo 1,44 proc. Įvežtas iš kitų ES valstybių ekologiškas žalias pienas praėjusiais metais sudarė 16,29 proc. viso supirkto Lietuvoje ir įvežto iš ES valstybių ekologiško žalio pieno.
Šaltinis: delfi.lt, 2021-03-19, Elta
Įtikinėjimai naudoti sertifikuotą sėklą neveikia, reikia paramos.
Kai įtikinėjimų nepakanka, reikia ieškoti veiksmingesnių priemonių, kurios paskatintų žemdirbius naudoti sertifikuotą sėklą. Lietuvos sėklininkystės asociacija (LSA) siekia, kad sertifikuota sėkla būtų apsėjama 50 proc. pasėlių. Kol kas Lietuvoje sertifikuota sėkla apsėjama šiek tiek per 20 proc. pasėlių – šis rodiklis kasmet po truputį kyla, bet labai vangiai.
Jei auginant kviečius būtų gautas kad ir 10 proc. derliaus priedas, tai jau būtų papildomi 500-600 kg grūdų, kurių kaina tikrai atpirktų skirtumą tarp sertifikuotos ir nesertifikuotos sėklos kainos. Skaičiuojama, kad, viską įvertinus, sėjant sertifikuotą žieminių kviečių sėklą, išlaidos 1 ha yra tik 11 eurų didesnės negu sėjant ūkyje ruoštą sėklą. Sertifikuota sėkla – tai ir sveikesni, švaresni pasėliai, tvaresnis ūkininkavimas, galimybė mažinti pesticidų naudojimą. Kitaip tariant, svarus indėlis įgyvendinant žaliąsias ES idėjas. Todėl LSA tikisi, kad nacionalinė sėklininkystė ir selekcijos plėtra bus palaikoma ir remiama kaip šalies stabilumo garantas ir tvaraus žemės ūkio pagrindas.
Piktnaudžiaujama galimybe nežinoti, kokią veislę augina
LSA ataskaitinis susirinkimas šiemet vyko nuotoliniu būdu. Pandemija pakeitė veiklos organizavimo principus, tačiau pačios veiklos nesustabdė – vyko nuotoliai susitikimai, konsultacijos, diskusijos, pravesti trys LSA tarybos posėdžiai. LSA tarybos pirmininkas V. Ruzgas pabrėžė, kad išliko konstruktyvus bendradarbiavimas su valdžios institucijomis. „Estijos ir Latvijos sėklininkystės asociacijos mums net pavydi gero bendradarbiavimo su Žemės ūkio ministerija, Valstybine augalininkystės tarnyba, Seimo Kaimo reikalų komitetu“, – sakė V. Ruzgas.
Pernai asociacija daug dėmesio skyrė veislių deklaravimo principams ir veislių klasifikatoriaus patvirtinimui. Tikimasi, kad tai padės spręsti problemą, kai apie 40 proc. pasėlius deklaruojančių pareiškėjų nurodo nežinantys, kokią augalų veislę augina, nors veislių klasifikatoriuje nurodoma arti 1 000 veislių. Taip žemdirbiai siekia išvengti selekcinio užmokesčio mokėjimo. Arba nurodo tokią veislę, kuriai jau nebetaikomas selekcinis užmokestis. „Taip deklaracijose atsiranda senoji veislė Širvinta, kurios deklaruota net 16 tūkst. ha, nors nesu matęs, kad kas nors ją tikrai augintų – šie kviečiai iš tolo išsiskiria aukštumu. Palyginimui, tikrai populiarių ir realiai auginamų žieminių kviečių Ada deklaruota tik 11 tūkst. ha“, – sako V. Ruzgas.
Blogiausia situacija su bulvių sėklininkyste
Šalyje žemės ūkio augalų pasėlių plotai kasmet didėja. 2015 m. buvo deklaruota 1 mln. 444 tūkst. ha pasėlių, 2019 m. – 1 mln. 735 ha, o pernai – 1 mln. 868 ha pasėlių. Iš jų žieminiai kviečiai pernai užėmė 749 tūkst. ha, žieminiai rapsai – 274 tūkst. ha, vasariniai kviečiai – 142 tūkst. ha, vasariniai miežiai – 140 tūkst. ha, avižos 101 tūkst. ha, vasariniai rapsai – taip pat 101 tūkst. ha, žirniai – 65 tūkst. ha, pupos – 59 tūkst. ha. Toliau rikiuojasi grikiai (40 tūkst. ha), rugiai (37 tūkst. ha), žieminiai miežiai (25 tūkst. ha), vasariniai kvietrugiai (11 tūkst. ha), lubinai (4 tūkst. ha) ir bulvės (11 tūkst. ha).
Pernai deklaruotam žieminių kviečių plotui apsėti reikėjo apie 165 tūkst. t sėklos, o paruošta sertifikuotos sėklos buvo 39 tūkst. t – tokio kiekio pakako apsėti 23,7 proc. pasėlių ploto. Žirnių ir pupų sertifikuotos sėklos paruošiama palyginti daug – tiek, kiek užtenka apsėti atitinkamai 25 ir 35 proc. visų šiems augalams skiriamų plotų. Vasariniai kvietrugiai ir lubinai lyderiauja su atitinkamai 46 ir 67 proc. rodikliais, o štai bulvės yra sąrašo gale – paruošta sertifikuota sėkla galima apsodinti vos 6,3 proc. visų deklaruojamų bulvių pasėlių. „Bulvių sėklininkystė yra labai svarbi šaka, deja, ji laikosi pakibusi ant plono siūlo. Liko tik du ūkiai, kurie augina ir rinkai tiekia sertifikuotą sėklą. Jei kuriam nors nepasisektų, smūgis sektoriui būtų didelis“, – į grėsmingą situaciją dėmesį atkreipė V. Ruzgas.
Sertifikuotos sėklos naudojimo vidurkis (mediana) pernai buvo 21,4 proc. Tai, ką gi sėja žemdirbiai likusiuose plotuose? Savo pačių paruoštas sėklas. Tai reiškia, kad tikrai ne visi savadarbės sėklos ruošėjai beicuoja jas pagal geros agrarinės praktikos reikalavimus. Niekas nežino, ar užtikrinama tinkama aplinkos apsauga. Nekontroliuojamos per sėklą plintančios piktžolės. Lieka neaišku, kokių veislių grūdai keliauja į šalies elevatorius. Galų gale, prarandamas bendras šalies derlius.
Aprobuojami plotai didėja, auga darbų apimtys
Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės ir agrarinės aplinkosaugos skyriaus vedėjas Vidmantas Ašmonas informavo apie būsimas permainas – šiomis dienomis buvo gautas nurodymas parengti naują selekcinio užmokesčio surinkimo tvarką, nors atrodytų, kad dabar esama tvarka ir užmokesčio surinkimo administravimas veikia be priekaištų. Selekcinis užmokestis Lietuvoje renkamas nuo 2011 m. Lietuvoje jį moka tie, kas deklaruoja daugiau kaip 30 ha javų ir rapsų ar daugiau kaip 10 ha bulvių pasėlių. Šiuo metu nustatytas užmokestis yra 2,66 Eur/ha javams, 6,66 Eur/ha rapsams, 20,27 Eur/ha bulvėms (tai sudaro apie 25–28 nuo licencinio užmokesčio).
Be to, neaišku, ar liks rėmimas per susietąsias išmokas sertifikuota sėkla apsėtiems kai kurių rūšių augalų plotams. Pagal reglamentavimą susietoji parama skiriama sektoriams, patiriantiems sunkumų, o kaip įrodyti, kad sunkumų patiria, pavyzdžiui, kviečių augintojai? Bulvių pasėliams parama, kaip ir buvo numatyta, lieka dar dvejiems metams. Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) direktorius Sergejus Fedotovas pabrėžė, kad vertinant sertifikuotos sėklos gamybos sektorių iš VAT pozicijų, jaučiama didelė plėtra: plotai, kuriuose auginama sertifikuota sėkla, per dešimtmetį išaugo 4 kartus, sertifikuotos sėklos kiekis – daugiau kaip 3 kartus.
„Tai atsiliepė ir mūsų darbui, nes patikrų ir tyrimų apimtys labai padidėjo. Laboratorijos perkrautos, nors darbuotojai tikrai nuoširdžiai stengiasi. Tikiu, kad šiemet pradės veikti įgaliotosios laboratorijos“, – viliasi S. Fedotovas. Jis sutinka, kad padėtis sėklinių bulvių srityje itin prasta – per pastarąjį dešimtmetį situacija ne tik kad nepagerėjo, bet blogėja. „Tai labai populiarūs augalai, bet turime daug rūpesčių dėl plintančių ligų, o viena iš to priežasčių – prasta sėkla. Aktyviai kovojame su prekyba nesertifikuotomis sėklinėmis bulvėmis, bet tam, kad padarytume daugiau, reikia jungtinių pastangų“, – sako S. Fedotovas.
Ketinama pasitelkti ir Vartotojų teisių apsaugos tarnybos pagalbą. Nelegaliai sėklų prekybai itin palankios visos virtualios priemonės, socialiniai tinklai, todėl ją užkardyti nėra paprasta. Gavus įspėjimą, skelbimas išimamas, o po dienos kitos jis ir vėl įdedamas. Viena iš priemonių sutramdyti „sėklos“ ruošėjus būtų beicavimo įrangos patikra ir sertifikavimas – tai turėtų vykdyti tos pačios įmonės, kurios atlieka purkštuvų patikrą, bet realiai šis darbas vis dar nepradedamas. Lietuvos sėklininkystės asociacijoje šiuo metu yra 34 nariai – nuo mokslo įstaigų iki ūkininkų ir verslo įmonių. Ateinantį rudenį asociacija minės 30 metų veiklos sukaktį.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-03-22
Žemės reforma baigiama, bet tįsta neteisybės šleifas.
Vyriausybė ketina valstybinės žemės valdymą urbanizuotose teritorijose perduoti savivaldai, o kitos žemės tvarkymą palikti centrinei valdžiai. Tik svarstoma, po kurios ministerijos – Žemės ūkio ar Aplinkos – stogu tai pakišti. Pasigirdo raginimų, kad to imantis būtina įvertinti unikalaus lietuviško reiškinio – žemės kilnojimo – pasekmes, kai gražiausi šalies kampeliai atiteko žemės reformuotojams ir įtakingam elitui, o žemės grąžinimo išvados išstūmė ūkininkus iš įdirbtų valstybinės žemės sklypų.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) yra didžiausias žemvaldys, tik klausimas – ar geriausias ir tinkamiausias šeimininkas? Pasak jo, Vyriausybės programoje numatyta valstybinės žemės valdymo teisę miestuose ir miesteliuose atiduoti savivaldai, o kitos valstybinės žemės panaudojimo koordinavimas turėtų likti centralizuotas.
„Tik turime apsispręsti, kam tai bus pavaldu – Aplinkos ministerijai ar Žemės ūkio ministerijai, kaip yra dabar. Bet koordinavimas yra reikalingas valstybės interesams atstovauti. Pavyzdžiui, turime nenaudojamų durpžemių, klimato tikslus, koordinuojanti institucija gali greičiau suformuoti sklypus ir padėti įgyvendinti viešuosius valstybės interesus“, – dėstė žemės ūkio ministras, priminęs, kad dėl valstybinės žemės konkuruoja ūkininkai, miškininkai, pramonė, miestai.
Kalbant apie valstybinės žemės panaudojimą, jis kvietė nepamiršti nuoskaudų šleifo, kuris lydi žemės reformą: „Tas šleifas vilksis dar kurį laiką, nes žmonės mato neteisybę, kai matininkai į gražiausias Lietuvos vietas persikėlė žemės sklypus, nors jie ten niekada negyveno, kai neatsiranda servitutinių sklypų prie lankytinų objektų.“ Apie dažnus gyventojų skundus dėl neteisingų žemės reformos sprendimų kalbėjo ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis bei kiti diskusijos dalyviai. Buvo prisiminti žmonių skundai ir istorijos apie užtvertus ežerus ir pan. Tačiau niekas iš aukštų pareigūnų nekėlė klausimo, kaip būtų galima atstatyti piliečių patirtą neteisybę.
Kritiniai taškai
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas įvardijo kritinius valstybinės žemės valdymo politikos taškus:„Žemės reforma ir nuosavybės grąžinimas daugiau ar mažiau yra baigtas, tad NŽT didžiąją dalį funkcijų iš esmės jau įgyvendino. Valstybinės žemės formavimo politiką būtų racionaliau perduoti Aplinkos ministerijai, nes dabar pagrindinės problemos yra susijusios su statybų reglamentavimu. Be to, turime peržiūrėti NŽT funkcijas, atskiriant sprendimų priėmimą ir kontrolę, dalį funkcijų perduodant savivaldai, nes ta pati institucija negali formuoti politikos ir jos kontrolės. Dar vienas kritinis taškas – jau penkerius metus neišspręsta valstybinės žemės nuomos problema, „užšaldžiusi“ dideles miestų teritorijas.“
Jis taip pat užsiminė apie NŽT, kur dirba beveik 1000 darbuotojų, struktūros racionalumą ir priminė, kad šios tarnybos rezultatus nuolat kritiškai vertina tiek Valstybės kontrolė (VK), tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT).
„Todėl reikėtų iš esmės peržiūrėti, ar efektyviai naudojamas valstybinis turtas. Valstybė galėtų sutaupyti, nes dalis NŽT funkcijų dubliuojasi su savivaldos funkcijomis. Pavyzdžiui, NŽT išduoda sutikimus statybai, nepaisant to, kad savivalda atlieka tuos pačius procesus planuodama savo teritorijas. Kita problema, kai miestų teritorijose suformuojami sklypai, kurie tampa galvos skausmu savivaldai,o turto savininkai imasi kraštutinių bandymų, kad galėtų panaudoti šias teritorijas. Štai Vilniaus savivaldybėje nemažai sklypų yra suformuota rekreacinėse teritorijose, matėme, kaip jas buvo bandoma pakeisti į gyvenamąsias teritorijas“, – NŽT darbo trūkumų pažėrė S.Gentvilas.
Priekaištai dėl žemės valdymo
Apie valstybinės žemės administravimo problemas kalbėjo ir VK bei STT atstovai. Šių institucijų atliktuose tyrimuose pažymima, kad dabartinis teisinis reguliavimas ir taikoma praktika neskatina racionalaus valstybinės žemės naudojimo, o dėl nepakankamos valstybinės žemės kontrolės neužtikrinama, jog neteisėtai naudojama valstybinė žemė būtų panaudota siekiant maksimalios naudos visuomenei.
STT direktoriaus pavaduotoja Rūta Kaziliūnaitė užsiminė apie gyventojų apklausas, kurios rodo, kad jie labai pasigenda atvirumo mūsų valstybėje.
„Naujausiais duomenimis, tik 9 proc. gyventojų mano, kad sprendimai valstybėje priimami atvirai. Bijau, kad sprendimai, priimami teritorijų planavimo srityje, pavyzdžiui, dėl žemės paskirties ir būdo keitimo, toli gražu neprisideda prie šių rodiklių gerinimo“, – tvirtino ji.
Gali nesutapti interesai
NŽT direktorius Laimonas Čiakas bandė atremti kritiką ir aiškino, kad tarnyba tik įgyvendina įstatymus, kuriuos ir pati siūlo tobulinti. Jis taip pat tvirtino, kad kuriama opinija, esą savivaldybės neturi galių dėl valstybinės žemės valdymo, neatitinka tikrovės. „Galiojantis teisinis reglamentavimas užtikrina savivaldybių saviraišką bei galimybes pritraukti investicijas. Tam yra net 8 įrankiai – savivaldybės rengia ir tvirtina bendruosius planus, kur numato komercines bei gyvenamąsias teritorijas, organizuoja sklypų formavimo ir pertvarkymo procesą, inicijuoja bei parenka vietas laisvoms ekonominėms zonoms, pramonės parkams ir kita“, – vardijo NŽT vadovas, pridūręs, kad dabartinis reglamentavimas galėtų būti puikus centrinės bei regionų valdžių bendradarbiavimo ir funkcijų pasidalinimo pavyzdys.
L.Čiakas tvirtino, kad centralizuotas valstybinės žemės valdymo modelis turi privalumų, nes leidžia atstovauti visų šalies piliečių interesams ir įgyvendinti didelius valstybinės reikšmės projektus, o savivaldybės rūpinasi tik savo teritorijos gyventojų poreikiais. „Kitas dalykas – kas bus, kai perleidus žemę valdyti savivaldai, nesutaps valstybės ir konkrečios savivaldybės interesai? Kas ir kaip užtikrins savivaldybių institucijų sprendimų įgyvendinant žemėtvarkos funkcijas bei disponuojant valstybine žeme teisėtumo priežiūrą ir kontrolę? Kas užtikrins visos valstybinės žemės apskaitos duomenų kaupimą, atnaujinimą, priežiūrą ir valdymą šalies mastu?“ – klausimus kėlė NŽT vadovas.
Jis bandė atremti priekaištus ir dėl neefektyvaus žemės valdymo bei korupcijos fono, pasiūlęs įvertinti VK pastabas savivaldybėms dėl turto valdymo ir STT inicijuotų gyventojų apklausų dėl korupcijos duomenis, kure nėra palankūs ir savivaldybėms. „Pakviesčiau kritiškai pasižiūrėti ir į tą grandį – savivaldybes, kur norima perkelti žemės valdymą“, – akmenuką į savivaldybių daržą metė L.Čiakas.
Į NŽT vadovo pasisakymą emocingai sureagavo Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono savivaldybės meras Mindaugas Sinkevičius, pritaręs, kad valstybinės žemės valdymas būtų kuo greičiau atiduotas į savivaldos rankas. „Tai ne ta emocija, kurios diskusijoje tikėjomės. Kai mums reikia NŽT specialistams Vilniuje aiškintis ir įrodinėti, kad Jonavoje, parke, mums reikia kavinės, ir tai turime pagrįsti žmonėms, kurie nieko bendro su Jonava neturi, tai jau prastas dalykas. Tokių pavyzdžių yra daugiau“, – sakė meras.
Reikalinga konsolidacija
Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovas Aušrys Macijauskas sakė sutinkantis, kad miestų ir miestelių teritorijų valstybinės žemės būtų perduotos valdyti savivaldai, tačiau pabrėžė, jog žemės ūkio paskirties ir miškų žemė turėtų būti valdoma centralizuotai. „Siekiant efektyvumo mums reikia konsoliduoti žemėnaudą, tokių didelių projektų savivaldybės nepajėgtų aprėpti. Ir valstybinės žemės nuomą reikia valdyti centralizuotai, nors mes, žemdirbiai, esame pasiruošę ją pirkti, jeigu valstybė tik parduotų. Jeigu ne, nuomosimės“, – teigė ūkininkas.
Jis dar užsiminė, kad svarbu sureguliuoti žemės nuomos mokesčius, nes nederlingas žemes, kurios yra arti miesto ir turi didelę komercinę vertę, dirbantys ūkininkai moka didelius mokesčius, o tiems, kurie dirba labai derlingose žemėse, mokesčiai mažesni.
Sukurtos latifundijos
Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus pritarė, kad yra reikalinga valstybinės žemės valdymo decentralizacija, tačiau ragino neskubėti priimant naujus sprendimus. „Velkasi didelės nuoskaudos dėl neteisingo žemės panaudojimo, prekiavimo po Lietuvą „skraidančiomis“ žemės grąžinimo išvadomis. Šio turto perskirstymas sukūrė įtampą ir dideles latifundijas, kurios ir dabar didėja. Manome, kad reikia įvertinti priimtų sprendimų poveikį visuomenei, ekonomikai, žemės ūkio paskirties žemės efektyvumui. Taigi, reikia įvertinti tai, kas padaryta praeityje, ir išanalizuoti, kaip nauji sprendimai atsilieps ateičiai“, – kvietė ŽŪR pirmininkas.
Taip pat jis siūlė atvirai diskutuoti, kokiais principais bus nuomojama valstybinė žemė. „Jos yra nemažai, reikia kriterijų, pagal ką pareiškėjams bus suteikta teisė naudotis valstybine žeme. Manau, reikia skatinti pagal ūkininkų amžių, aktyvumą, pridėtinės vertės kūrimą, remti vidutinį ūkininką“, – kalbėjo A.Svitojus.
Jaunimui mažiau galimybių
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vadovo Vytauto Buivydo manymu, visiems ūkininkams turėtų būti lygios galimybės naudotis valstybine žeme, tačiau, pasak jo, jauniesiems ūkininkams tokių galimybių yra mažiau.
„Kaimas sensta, reikia jaunimo, jaunieji ūkininkai galėtų nuomotis žemę, bet kaip tai padaryti, jeigu pagal dabartinius teisės aktus ji išnuomojama besiribojančių sklypų savininkams? Valstybinės žemės fonde atsiranda vis naujų sklypų, nes ūkininkai sensta, atsisako nuomotis. Laisvos valstybinės žemės yra ir bus, svarbu, kad užtikrintume teisingą jos panaudojimą, suteiktume jos ne tiems, kurie turi daugiausia žemės ir besiribojančių sklypų, o tiems, kuriems jos labiausiai reikia“, – teigė V.Buivydas.
Šaltinis: Valstietis.lt, 2021-03-20, Vidos Tavorienės straipsnis
Vidutinės faktinės bazinių rodiklių pieno supirkimo kainos sausio mėnesį
Informuojame apie vidutines faktines (įskaitant priedus, priemokas ir nuoskaitas) bazinių rodiklių pieno supirkimo kainas, mokėtas pieno gamintojams ir kitoms pieną supirkusioms įmonėms 2021 m. sausio mėn. Žalio pieno pardavėjų grupės nustatytos Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatyme. Informacija yra čia.
Ankstesnės žemės ūkio naujienos čia.
