Žemės ūkio naujienos: 2021-04-07. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Inicijuotas ūkininkų ūkių, kurių duomenys nebuvo atnaujinti, išregistravimas
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 817 ,,Dėl Ūkininkų ūkių registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ūkininkų ūkių registro nuostatų reikalavimais ūkininkai privalo kiekvienais kalendoriniais metais atnaujinti ūkininko ūkio duomenis Ūkininkų ūkių registre.
Informuojame, kad 2021 m. kovo 31 d. 13 723 ūkiams inicijuotas išregistravimas.
Jeigu iki 2022 m. kovo 31 d. ūkininkai neatnaujins ūkių duomenų, ūkiai, kuriems inicijuotas išregistravimas, 2022 m. kovo 31 d. bus išregistruoti.
Atnaujinti ūkio duomenis ūkininkai gali:
– seniūnijoje ar savivaldybėje, kurios teritorijoje yra ūkio adresas;
– savarankiškai www.epaslaugos.lt, prisijungę prie paslaugos „Prašymo įregistruoti žemės ūkio valdą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir (arba) ūkininko ūkį Ūkininkų ūkių registre, išregistruoti juos iš registrų arba atnaujinti jų duomenis pateikimas, įregistruotų registruose paslaugos gavėjo žemės ūkio valdos ir (arba) ūkininko ūkio duomenų peržiūra“.
Šaltinis: vic.lt
Kviečiame prisijungti prie gamtą mylinčių ūkininkų, kurie saugo vandens telkinius nuo taršos
Regis, ką tik gėrėjomės snieguota žiema ir didžiulėmis pusnimis, sukaustytos ledu upės ir ežerai viliojo poledinės žūklės mėgėjus, o šiandien jau stebime, kaip greitai sniego dangą tirpdo kaitrėjanti pavasario saulė. Nors atėjęs pavasaris mus visus nepaprastai džiugina, tačiau šiltėjantys orai kelia ir tam tikrų pavojų – nerimaujame ne tik dėl galimų potvynių, bet ir dėl mažiau pastebimos, tačiau gamtai ir mums visiems aktualios vandens telkinių taršos.
Tad ūkininkus, kurių deklaruojamuose žemės ūkio naudmenų plotuose yra vandens telkinių, kviečiame prisijungti prie vandens kokybės juose gerinimo. Ekstensyvus ūkininkavimas skatinamas Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ paramos lėšomis.
Žemdirbiai, kurie teikia paraiškas pagal KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje žemėje“, skatinami išplėsti apsaugines juostas prie paviršinio vandens telkinių, t. y. skatinami ariamąją žemę apsėti daugiametėmis žolėmis ir jas ekstensyviai prižiūrėti.
Papildomos apsauginės juostos mažina taršą
Šalia upelių vykdoma ūkinė veikla didina vandens užterštumą, kadangi su trąšomis į dirvą patekę biogeniniai elementai skatina dumblių augimą (eutrofikaciją). Organinėms medžiagoms skaidyti bakterijos naudoja deguonį, todėl jo vandenyje mažėja. Dėl šios priežasties žūsta deguonies stygiui jautresni gyvūnai.
Šis procesas iš pirmo žvilgsnio atrodytų labai lėtas, tačiau taip nėra, nes padariniai jau šiandien yra gana akivaizdūs ir kelia didžiulį susirūpinimą, o norint juos sustabdyti reikės daug laiko, kantrybės ir visų mūsų pastangų. Papildomai įrengta 5–10 m apsaugos juosta greta privalomos pagal nacionalinius teisės aktus vandens telkinio apsaugos juostos tampa svarbia apsaugos zona maistinėms medžiagoms patekti į vandens telkinius. Išplėtę apsaugines juostas ūkininkai ne tik pakeičia žemės dirbimo pobūdį, tačiau kartu praplečia teritorijas prie vandens telkinių, kuriose atsisakoma naudoti augalų apsaugos produktus bei trąšas.
Iš dirvų išplautos maisto medžiagos upėmis pasiekia Baltijos jūrą
Veikla „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamoje žemėje“ prisideda prie vandens telkinių eutrofikacijos (ekosistemų kitimo dėl cheminių medžiagų padaugėjimo) mažinimo. „Ariamą žemę nuo paviršinių vandens telkinių atskiriančios daugiamečių žolių juostos sulaiko maistines medžiagas, jų išsiplovimą į vandens telkinius ir tuo pačiu saugo dirvožemį nuo erozijos. Tai svarbu siekiant mažinti vandens taršą, kuri sukelia žydėjimą, bei gerinti Baltijos jūros vandens kokybę. Juk visos iš dirvų išplautos maisto medžiagos upėmis pasiekia mūsų Baltijos jūrą ir ją teršia. Pastaraisiais metais vis dažniau susiduriame su situacija, kai dėl vandens žydėjimo draudžiama jūroje maudytis.
Baltijos jūra – labiausiai užterštas vandens telkinys pasaulyje, o dėl eutrofikacijos jūroje plečiasi „negyvosios zonos“, kurios kritiškai veikia ir žvejybos išteklius“, – mintimis dalijasi Baltijos aplinkos forumo gamtosaugos specialistas Justas Gulbinas. Žuvys labiausiai akumuliuoja teršalus. Net jei vieni ar kiti teršalai kurį laiką nepatenka į vandens telkinius, jų vis dar galima aptikti žuvyse. „Nesumažinus taršos masto gali būti, kad ateityje maudymasis ir žvejyba joje liks tik fotografijų albumuose ir prisiminimuose“, – priduria Justas Gulbinas. Verta paminėti, kad vykdantys veiklą taip pat padeda apsaugoti dirvožemį nuo erozijos.
Tikriausiai daugelis pastebėjo, kad ariamosios žemės pakraštys prie vandens telkinių paprastai būna nuokalnėje, todėl apsauginės juostos praplėtimas ir tinkamas jos tvarkymas padėtų sumažinti dirvos eroziją. Stipriai susipynusios daugiamečių žolių šaknys ne tik sutvirtintų purų dirvožemį, bet ir sudarytų stiprų barjerą, pro kurį būtų sunku prasiveržti su tirpstančiu sniegu ar lietaus vandeniu sruvenantiems teršalams.
Kompensacinės išmokos dydis ir įsipareigojimai
Ūkininkams, prisiėmusiems įsipareigojimus pagal veiklą „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamojoje žemėje“, mokama parama siekia 221 Eur už ha. Kompensacinė išmoka mokama už šiuos įsipareigojimus:
-pirmaisiais įsipareigojimų metais, iki liepos 1 d., ariamąją žemę, esančią šalia paviršinio vandens telkinio apsaugos juostos, privalomos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, apsėti daugiametėmis žolėmis; praplėstos apsaugos juostos plotis gali būti nuo 5 iki 10 m;
-nearti, nenaudoti augalų apsaugos produktų, organinių (išskyrus tuos atvejus, kai ganomi gyvuliai) ir mineralinių trąšų;
-kartą per metus nušienauti ar nuganyti iki privalomos pagal teisės aktus pakrantės apsaugos juostos (pareiškėjas gali laisvai nuspręsti, ar ganyti, ar šienauti):
-šienauti pradėti ne anksčiau kaip liepos 1 d. ir baigti ne vėliau kaip rugsėjo 30 d.;
– nušienautą ar susmulkintą žolę pašalinti iki rugsėjo 30 d.;
– gyvulius ganyti nuo gegužės 1 d. iki spalio 30 d.;
-laikyti gyvulius ir vidutiniškai ganiavos laikotarpiu ganyti ne mažesniu intensyvumu kaip 0,3 SG/ha ir ne didesniu intensyvumu kaip 1 SG/ha pagal Priemonės veiklą deklaruoto ploto;
– nenuganytos žolės likučius nušienauti ir išvežti iki spalio 30 d.
Apžvelgiant 2020 metų deklaravimo rezultatus, veikla „Vandens telkinių apsauga nuo taršos ir dirvos erozijos ariamojoje žemėje“ nebuvo tarp populiariausių veiklų. Iš viso pateiktos tik 7 paraiškos, deklaruotas 7,36 ha plotas. Tai iš tiesų maži skaičiai, palyginti su didžiausią proveržį pasiekusiomis veiklomis, kurios taip pat padeda gerinti dirvožemio kokybę. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais pagal veiklą „Ražienų laukai per žiemą“ pateikta 2 440 paraiškų, deklaruota 34 111 ha ploto, „Tarpinių pasėlių auginimas ariamojoje žemėje“ – pateiktos 824 paraiškos, deklaruota 28 225 ha.
Pernai pagal priemonę „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ iš viso pateiktos 6 825 paraiškos, deklaruota per 109 093 ha ploto. Taigi ūkininkus, kurių deklaruojamuose žemės ūkio naudmenų plotuose yra vandens telkinių (pratekančių upių, upelių, ežerų ar ežerėlių, tvenkinių ar pan.), raginame prisidėti prie vandens telkinių taršos mažinimo, kad ir ateityje galėtume maudytis savo jūroje, savo ežeruose, kad nepamirštume Kuršių marių stintos skonio, kad nuostabūs mūsų šalies gamtos vaizdai neliktų tik fotografijų albumuose ir prisiminimuose.
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-06
Pandemija pastūmėjo daugiau ūkininkų imtis elektroninės prekybos
Pandemija ir karantinas privertė dalį ūkininkų, daugiausia smulkių ir vidutinių, persiorientuoti į elektroninę prekybą. Ūkininkų gaminamos produkcijos įsigyti internetu buvo galima ir anksčiau, tačiau dėl pandemijos ištuštėjus prekyvietėms, turgeliams, nevykstant mugėms ir kitiems renginiams, prekyba internetu išaugo kelis kartus.
„Pandemija yra sunkus metas. Kita vertus, ji atvėrė daugiau kūrybiško požiūrio, išmokė kažko naujo. Pamatėme, kaip galima labiau išnaudoti įvairias galimybes. Viena jų – ūkininkų produkcijos pristatymas, reklama internetiniuose puslapiuose, socialiniuose tinkluose. Ūkininkai vis daugiau informacijos apie savo produkciją skelbia internete. Internetinė prekyba žymiai pagyvėjo. Pandemijos metu išryškėjo, kad tai tikrai gera priemonė“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Kaimo plėtros komiteto pirmininko pavaduotoja, Lietuvos jaunimo ir jaunųjų ūkininkų sąjungos (LJŪJS) vicepirmininkė Lina Meilutė-Datkūnienė.
Nuolat kalbama, kad būtina trumpoji maisto grandinė, kai ūkininkas pats augina, gamina ir parduoda. Jei ūkininkas pats parduoda savo užaugintą ir pagamintą produkciją, tai ir pelnas pačiam lieka. Internetinė prekyba – vienas iš būdų, kaip surasti tiesioginį kelią ant vartotojų stalo.
Pasak pašnekovės, trumpoji maisto grandinė orientuota į vietinę rinką, kad žaliava neišvažiuotų iš mūsų, turėtume galutinį produktą, o produktų „nukeliauti kilometrai“ būtų kuo trumpesni. Trumposios maisto tiekimo grandinės, kuriomis produkcija iš gamintojo be prekybos tarpininkų keliauja tiesiai pas pirkėjus, teikia naudos ir ūkininkams, ir jų gaminių vartotojams. Trumposios grandinės leidžia sumažinti prekybos kaštus, užtikrinti maisto šviežumą ir kokybę. Savo ruožtu tai didina Lietuvoje užaugintų žemės ūkio produktų ir maisto gaminių paklausą.
„Esu už produkto kelio trumpinimą ir už tai, kad vartotojas labiau susipažintų su ūkininkais, žinotų, kas gamina jiems produkciją. Galų gale, gal net kartais pamatytų kiemą, iš kur atvažiuoja daržovės, vaisiai, pieno ar kiti gaminiai. Taip didėja ūkininkų ir vartotojų pasitikėjimas vieni kitais, mezgasi ilgalaikiškesnis santykis. Ūkininkui tai yra tam tikras užtikrinimas, kad vartotojas yra ne šiaip sau prašalaitis, kad tai galbūt ilgesnio bendradarbiavimo pradžia. Kai kalbame apie trumpąsias maisto grandines, jeigu norime jas populiarinti, turime būti atviresni – ir ūkininkai, ir vartotojai. Prie to prisideda ir internetinė prekyba“, – tvirtino L.Meilutė-Datkūnienė.
Pastūmėjo įkurti e. parduotuvę
Koronaviruso pandemija ūkininkams metė didžiulį iššūkį: riboti tiesioginiai kontaktai, žmonės vengė naudoti grynuosius pinigus, stojo pardavimai ir didėjo produkcijos kiekis, tačiau išradingi ūkininkai nenuleido rankų.
Iki pandemijos į ūkininkų Neringos ir Dariaus Pažėrų „Babtų medelyną“ Kauno rajone įsigyti sodinukų ir medelių važiavo pirkėjai iš visos Lietuvos. Ūkininkų auginami ir parduodami vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukai turi didelę paklausą, jų pasirinkimas didžiulis – pradedant obelimis, kriaušėmis, vyšniomis, slyvomis, šilauogėmis, gervuogėmis, serbentais, svarainiais ir baigiant persikais, abrikosais, lazdynais. Tačiau pernai užklupus pandemijai, kai pirkėjai negalėjo atvykti į medelyną ir išsirinkti norimų sodinukų, prekyba labai smuko.
„Kadangi dėl pandemijos buvo įvesti suvaržymai prekybai, žmonės negalėjo atvykti nusipirkti sodinukų. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį įkūrėme „Babtų medelyno“ elektroninę parduotuvę. Nors apie elektroninę parduotuvę jau seniai galvojome, pandemija pastūmėjo šiam žingsniui ir pagreitino jos įkūrimą. Buvome priauginę daug sodinukų, o kai gyva prekyba sustojo, galvojome, ką daryti, kad sodinukai kažkaip pasiektų žmones. Taip ir atsirado mūsų elektroninė parduotuvė. Į elektroninę prekybą greitai persiorientavo ir pirkėjai. Per pandemiją jie internetu perka maistą ir daug kitų dalykų, tad sodinukų įsigyti mūsų elektroninėje parduotuvėje jiems nekilo jokių sunkumų“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Neringa Pažėrienė.
Sodinukų sezonai – pavasaris ir ruduo, bet pats prekybos pikas būna pavasarį. Jau dabar pirkėjai intensyviai užsisakinėja sodinukus „Babtų medelyne“ – daugiausiai perka šilauogių, obelų, vyšnių, kriaušių sodinukų.
„Jau antras „pandeminis“ pavasaris. Per pirmąjį pernai nežinojome nei kas, nei kaip bus, o dabar jau esame pasiruošę, turime šiek tiek patirties – sklandžiai veikia elektroninė prekyba, sudarėme sutartis su kurjeriais. Vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukus atsakingai supakuojame, o kurjeriai juos pristato pirkėjams. Nebuvo nė vieno pirkėjo nusiskundimo, kad sodinukas būtų atkeliavęs aplūžęs ar kitaip pažeistas. Sodinukus pas mus perka ne tik Kauno rajono gyventojai. Užsakymai atkeliauja iš visos Lietuvos – iš Molėtų, Klaipėdos ir kitų vietovių“, – teigė N.Pažėrienė.
Neteko mugių ir parodų
Prekyba internetu vyko ir iki pandemijos. Dalis ūkininkų siūlė savo produkciją per internetinę platformą „Kaimas į namus“, kuri buvo sukurta tam, kad padėtų ūkininkui rasti tiesiausią, be tarpininko, kelią pas vartotoją. Šioje platformoje apie savo ūkio „Ožkų alėja“ produkciją skelbia ir Ignalinos rajone gyvenanti Jurgita Baravykienė.
Šis šeimos ūkis iš ūkyje auginamų ožkų, karvių pieno gamina įvairius produktus, augina daržoves. Iki pandemijos „Ožkų alėjos“ produktų buvo galima nusipirkti turguje, atvykus į ūkį, užsisakius telefonu ūkininkai atveždavo produktus Vilniuje gyvenantiems pirkėjams. Nemažą dalį produkcijos parduodavo įvairiose mugėse, renginiuose.
„Pavasarį vykdavo Kaziuko mugės, įvairios miestų šventės, parodos, rudenį – vėl mugės ar įmonių renginiai, kur galėdavai dalyvauti ir parduoti savo produkciją. Dabar to neliko. Labai sumažėjo ir prekyba turguje. Jei kas nors sako, kad smulkūs ūkininkai nenukentėjo, tai netiesa. Mūsų gamybos pajėgumai gali būti tie patys, bet žmonių perkamoji galia sumažėjo. Be to, baimindamiesi koronaviruso žmonės mažiau vaikšto į turgų. Prekyba turguje žymiai sumažėjo, tad lieka nenupirktos produkcijos“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo J.Baravykienė.
Ūkininkė kartą per savaitę pieno produktais prekiauja Švenčionių turguje, informaciją apie ūkio produkciją skelbia ne tik platformoje „Kaimas į namus“, bet ir savo feisbuko paskyroje, reklaminiais postais dalinasi feisbuko grupėse.
„Turime nuolatinių klientų, bet po tokio informacijos pateikimo atsiranda naujų pirkėjų arba atsiliepia senieji ir kartą per savaitę arba kas dvi paskambina, užsisako produktų, klausia kada galime jų atvežti. Užsisakiusiems internetu produktus pristatome – dukra kartą per savaitę ar dvi važiuoja į Vilnių ir nuveža. Prekiaujame sūriais, varške, pienu. Kaimo žmonėms labiau patinka tradiciniai dalykai, o internetu užsisakantiems pirkėjams – netradiciniai ožkų pieno produktai. Tačiau internetinė prekyba nekompensuoja galimybių, buvusių iki pandemijos, kai buvo galima prekiauti mugėse, renginiuose“, – apgailestauja J.Baravykienė.
Pasak pašnekovės, internetinė prekyba gal daugiau naudos duoda ūkininko žinomumui – paskaitę apie ūkį, čia gaminamą produkciją, pirkėjai nori gyvai pamatyti, užsukti į ūkį, tačiau per pandemiją tokios galimybės nėra. „Kai gyvai prekiauji, pirkėjas mato tavo produkciją, koks asortimentas, o nuotraukos internete taip neveikia kaip realiai matomi produktai, iš kurių gali rinktis“, – sakė ūkininkė.
Nemažai daliai smulkių ūkininkų internetinė prekyba karantino metu tapo būtinybe. Prekyba internetu išaugo, tačiau bendra apyvarta sumažėjo. Smulkiems ūkiams veikti rinkos sąlygomis koronaviruso pandemijos metu gana sudėtinga, ūkininkų pajamos sumažėjo.
Dalis ūkininkų į internetinę prekybą nepasuko net per pandemiją. Kaišiadorių rajone viščiukus broilerius auginanti Asta Zabulionienė prekiauja turguje Vilniuje, informaciją apie savo produkciją skelbia internetinėje platformoje „Kaimas į namus“, tačiau net ir prasidėjus pandemijai prekybos paukštiena į elektroninę erdvę neperkėlė.
„Prekyba maisto produktais buvo leidžiama ir karantino metu. Mes nepajutome apribojimų ar didesnių sunkumų, tad internetu visai neprekiaujame. Telefonu užsisako seni mūsų klientai, kuriems produkciją vežu į Kauną. Nuolatiniai klientai mūsų produkciją parekomenduoja savo draugams, pažįstamiems, taip atsiranda naujų pirkėjų, kuriems pageidaujant pristatome paukštieną“, – sakė A.Zabulionienė.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, Lietuvoje mažais kiekiais maistą tvarko ir tiesiogiai jį vartotojams parduoda apie pusė tūkstančio smulkiųjų ūkininkų ir žemės ūkio įmonių. Norinčiųjų užsiimti tokia veikla skaičius kasmet didėja. Auga susidomėjimas galimybe kurti šeimos verslą, gaminti tradicinius maisto produktus.
VMVT primena, kad nusprendus produktais prekiauti ir internetu, reikalingi papildomi dokumentai. Jeigu ūkininkas nusprendžia keltis į internetinę erdvę, jam tereikia papildyti turimą leidimą. Tai paprasta procedūra, atliekama nemokamai, pateikus minimalų skaičių dokumentų. Veiklos aprašyme turi atsirasti įrašas, kad veikla vykdoma ir internetu.
Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-04-06
Profesionalus žvilgsnis į dirvožemių tausojimą
Viena yra žinoti, o kita – tas žinias taikyti ūkininkaujant. Nė vienas žemdirbys nesiginčytų, kad dirvožemį būtina tausoti ir turtinti, tačiau tikrai ne visi padaro visus maksimaliai įmanomus žingsnius, vedančius našesnių dirvų link. Praėjusią savaitę VDU Žemės ūkio akademija organizavo nuotolinę konferenciją „Nualintų ir eroduojamų dirvožemių tvarumo atstatymo galimybės augalininkystės ūkiuose“, kurioje dalyvavo daugiau kaip pustrečio šimto klausytojų.
E. Klimo nuomone, kiekvienas žemdirbys turėtų atsakyti į du klausimus. Pirmasis – ar ūkyje yra sėjomaina ir kokią dalį joje sudaro daugiametės žolės ir ankštiniai augalai? Antrasis klausimas – kaip sprendžiama organinių trąšų stygiaus problema, kuo bandoma kompensuoti organinių trąšų trūkumą? Profesorius Vaclovas Bogužas priminė sveiko dirvožemio formavimo principus, kuriais siekiama didinti organinės medžiagos įnašą. Tai – tarpiniai pasėliai, tinkama sėjomaina, pastangos sugrąžinti į žemę kuo daugiau augalų liekanų, kitų organinės medžiagos šaltinių naudojimas.
Iš kitos pusės, būtina sumažinti organinės medžiagos nuostolius – stabdyti eroziją ir mažinti žemės dirbimo intensyvumą. Įpratusieji dirbti žemę tradiciškai ir vengiantys drastiškų pokyčių, gali pabandyti arti sekliai, 15–18 cm gyliu, ir tik kas keleri metai padaryti visą arimo gylį. Intensyvus žemės dirbimas lemia organinės anglies praradimus, todėl dabar aktyviai ieškoma kitų žemės dirbimo būdų. Tausojamoji žemdirbystė – tai minimalus dirvožemio ardymas, nuolatinės dirvožemio paklotės arba daugiamečių pasėlių laikymas (tai apsaugo dirvą nuo erozijos ir pristabdo piktžolių augimą), įvairi moksliškai pagrįsta sėjomaina.
Rekomenduojama sekliai įterpti augalų liekanas ir taip skatinti biologinius procesus dirvos paviršiuje, kuo daugiau naudoti kompostus, žaliąją trąšą, mėšlą. Visa tai padaręs žemdirbys paprastai gali atsipūsti, nes visus likusius darbus padaro žemėje esantys gyviai. „Visas tiesas seniai žinome, bet ar viską padarome iki galo?“, – retoriškai klausė V. Bogužas. Pasak jo, tradicinis ūkininkavimas paremtas žemės dirbimu, o tausojamasis – biologinėmis priemonėmis.
Neužtenka tik įsigyti ražieninę sėjamąją
Kalbant apie minimalų žemės dirbimą, būtina išsigryninti sąvokas. Tarkime, ar visi vienodai supranta, kas yra no-till technologija? Tai reiškia, kad neatliekamas joks žemės dirbimas, žemė nedirbama nė vieno centimetro, sėjama į neįdirbtą dirvą. Taikant šią technologiją, naudojamos tik 4 žemės ūkio mašinos: ražieninė sėjamoji, trąšų barstytuvas, purkštuvas ir kombainas.
„Tai kodėl daug kas aria? Gal todėl, kad arti yra paprasta, nors ir neteisinga. Kitaip tariant, teisingas kelias ne visada yra paprastas. Kai no-till daroma teisingai, ji veikia!”, – patikino V. Bogužas. Galima gauti netgi didesnį derlių, negu žemę įdirbant, reikia mažiau trąšų (tik ne pirmus 2–3 metus), mažiau fungicidų, insekticidų, kartais net herbicidų (tik ne pirmus 2–3 metus), taip net lengviau ūkininkauti (išskyrus pelių plitimo metus), mažiau darbo ir technikos, o dirvožemyje daugėja organinės medžiagos.
Taigi, kaip teisingai taikyti no-till? „Reikia matyti šią technologiją kaip sistemą ir ją suprasti, o ne tik nusipirkti ražieninę sėjamąją. Vienais metais arti, o kitais jau taikyti no-till yra rizikinga, prieš tai būtina pasirūpinti dirvožemio gyvybingumu“, – pabrėžė V. Bogužas. Tarkime, anksti pasėtas ir per žiemą paliktas tarpinių pasėlių mišinys iš 7 ir daugiau augalų rūšių gali praturtinti dirvožemį, o pasirūpinus, kad mikroorganizmams netrūktų maisto, jie pradeda dirbti savo naudingą darbą.
Kad dirvožemis gerėtų, būtina pasirūpinti anglies (C) įnašu, nes tai energija ir maistas visai dirvožemio gyvybei. Taikant tausojamojo ūkininkavimo principus, būtina kontroliuoti slėgį žemės ūkio mašinų padangose, vengti dirvos suspaudimo, išlaikyti pastovias technologines vėžes, naudoti kompostą arba organines trąšas.
Dirvą ištisus metus turėtų dengti augalai
Dirva turėtų būti uždengta augalais 365 dienas per metus. Geriausia iliustracija kaip tai veikia – natūrali pieva: žemė nedirbama, tačiau derlingumas nemažėja. Vienas pagrindinių tokio tikslo įgyvendinimo instrumentų – tarpiniai pasėliai. ŽUA Bandymų stotyje atliekama daug tarpinių pasėlių tyrimų ir yra sukurta speciali nemokama programėlė, kuri padeda pasirinkti konkretaus ūkio sąlygomis tinkamiausius tarpinius pasėlius. Efektyviausia, kai tarpiniai pasėliai užima 35–50 proc. naudmenų ploto.
Mūsų klimato sąlygomis tarpiniams pasėliams gali tikti šie augalai: baltosios ir rudosios garstyčios, aliejiniai ir šakniniai ridikai, vasariniai ir žieminiai rapsai, žieminiai rapsukai, gausiažiedės ir daugiametės svidrės, šunažolės, motiejukai, eraičinai, žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, sėjamosios avižos, avižos netikšės, grikiai. Mišiniuose su šiais augalais gali būti auginami ir pupiniai tarpiniai augalai: dobilai, gargždeniai, vikiai, žirniai, lubinai ir kt. Laikyti juodą pūdymą yra pats baisiausias dalykas, nes tokiu atveju labai intensyviai eikvojasi organika.
Žemdirbiai pasigedo Dirvožemio įstatymo – kada jis pagaliau bus priimtas?
Ukmergė r. ūkininkas Valentinas Genys dar 1996 m. sužinojo apie tausojamąjį žemės dirbimą, o nuo 2000 m. nenaudoja plūgo, tačiau visiškam no-till jis dar nesijaučia pribrendęs. Pasak jo, vienas svarbiausių dalykų – susidaryti ir laikytis sėjomainos (jo ūkyje taikoma 9 laukų sėjomaina). Jo manymu, visiškai pereiti prie minimalaus žemės dirbimo reikia daug laiko – net 25–30 metų.
Tiesa, dabar, kai žemdirbiams siūloma itin daug biologinių preparatų, tą procesą gal ir galima sutrumpinti iki 15–20 metų. „Atrodo, kad valdžia dar neatšaukė fotosintezės proceso, ji vyko, vyksta ir vyks, o CO2 yra pagrindinis augalų maistas. Įdomiai atrodo teiginys, kad žemės ūkis pasidarė pagrindinis teršėjas anglies dvideginiu. Juk turi būti aišku, kad kuo didesnis derlius, tuo didesnė CO2 neigiama emisija, nes vienam gramui organinės medžiagos asimiliuoti augalas sunaudoja 1,83 g CO2.
Todėl šioje vietoje jokios taršos nėra“, – įsitikinęs V. Genys. Jis linkėjo sėkmės akademinei visuomenei, kad jų žodžiai pasiektų biurokratų ausis. Patirtimi, įžvalgomis, pasiūlymais dalijosi ir kiti ūkininkai bei agronomai. Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas, Rokiškio r. ūkininkas Jonas Venslovas pakvietė mokslininkus atvykti daryti tyrimų į Rytų Lietuvą ir pažadėjo atvirai pasidalyti savo sukauptomis žiniomis.
Agronomas, bendrovės vadovas Virginijus Beinoras priminė dar ne taip seniai aktyviai svarstytą, o pastaruoju metu tyliai užmirštą Dirvožemio apsaugos įstatymą, kuris daug ką sustatytų į savo vietas. „Ką mes visi galėtume padaryti, kad šis įstatymas pagaliau atsirastų? Kodėl taip sunku jį „pramušti“?“, – klausė V. Beinoras, o kolegos pasiūlė to pasiteirauti Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Pranckiečio.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-06
„Mes tiesiog kaip gyvuliai laukiame, kol būsime paskersti“
„Negavę atsakymų, kokios būtų šių naujų iniciatyvų pasekmės žemės ūkio sektoriui, mes tiesiog kaip gyvuliai laukiame, kol būsime paskersti“, – taip Pekka Pesonen`as, ES ūkininkų ir kooperatyvų asociacijos COPA-COGECA generalinis sekretorius sakė neseniai vykusiame „Euractiv“ renginyje. „Euractiv“ yra nepriklausomas visos Europos žiniasklaidos tinklas, kurio specializacija – ES politika.
Tai Briuselyje pateisinama remiantis tuo, kad iniciatyva yra savanoriška. Tačiau, kaip nurodė Nyderlandų nuolatinės atstovybės prie ES žemės ūkio departamento žemės ūkio skyriaus vedėja Carla Boonstra (Carla Boonstra), tik todėl, kad tikslai yra savanoriški, nereiškia, kad sektorius neprivalės jų įgyvendinti. „Žinoma, mes visi turime pasiekti tuos tikslus“, – sakė ji, pabrėždama, kad svarbu suteikti pirminiams gamintojams, t.y. ūkiams, galimybę siekti tikslų tokiu keliu, kuris jiems priimtiniausias.
P. Pesonen nuomone, „sunku suprasti Komisijos logiką“ vykstant deryboms dėl to, kaip Žaliojo susitarimo tikslai gali būti įtraukti į Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) reformų paketą. Jis pabrėžė, kad žemės ūkio sektorius „nebūtinai nesutinka su tikslais“: „Mes turime gauti visuotinį išsamų poveikio vertinimą, kad iš tikrųjų žinotume, apie ką kalbame, o ne turėdami šiuos šešėlius.“ Europos aplinkos biuro (EEB) žemės ūkio vyresnioji politikos pareigūnė Bérénice Dupeux`as (Bérénice Dupeux) pabrėžė, kad bet koks naujųjų strategijų poveikio vertinimas turi būti visapusiškas, atsižvelgiant į poveikį ūkininkams, taip pat planetai ir vartotojams.
„Bet kokiuose poveikio vertinimuose, kuriuos reikia atlikti ateityje, būtina atsižvelgti į esamą kapitalą, ko šiuo metu iš esmės nėra padaryta“, – sakė ji, pabrėždama, kad dabartinis verslas kenkia ekosistemos ir ūkininkų sveikatai. Pasak jos, turėtume pasiekti šį tikslą ne tik dėl aplinkos, bet ir ūkininkų labui, kad ir toliau žemės ūkis būtų pelningas.
Poveikio vertinimas tebėra atviras klausimas
EK Žemės ūkio generalinio direktorato strategijos, supaprastinimo ir politikos analizės direktorius Tassos Haniotis pakartojo, kad prie kiekvieno Komisijos pateikto teisinio pasiūlymo bus pridėtas poveikio vertinimas, tačiau teigė, kad galimybė atlikti poveikio vertinimą, apimantį visus elementus tuo pačiu metu, yra „atviras klausimas“. Pasak jo, pirminis poveikio vertinimas buvo atliktas prieš pateikiant EK strategijų teisinį pasiūlymą, tačiau tikimasi, kad „anksčiau ar vėliau bus atlikti poveikio vertinimai, kaip tai paveiktų aplinką ar vartotojų elgseną“.
Tačiau jis pripažino, kad EK strateginiuose forumuose pateikti pasiūlymai turės „trumpalaikį neigiamą poveikį gamybai“ ir pridūrė, kad visi poveikio vertinimai ir analizės visada turi paklaidų. Jis ypač kritikavo tai, kad JAV žemės ūkio departamento (USDA) anksčiau atliktame ES strategijų poveikio vertinime nebuvo atsižvelgta į technologines naujoves ir geriausios praktikos pritaikymą.
Taip pat svarbu, pridūrė T. Haniotis, išvengti klaidos, manant, kad yra tik vienas geriausios praktikos būdas. Pasak jo, tai ne tik ekologinė, tikslioji žemdirbystė ar agroekologija, visos geriausios praktikos gali kažką konkretaus pasiūlyti, jei jos grindžiamos tuo, kas geriausiai tinka vietos sąlygoms.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-07
Ankstesnės žemės ūkio naujienos čia.
