Žemės ūkio naujienos: 2021-04-13

Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai norėjo išgirsti, kokios galimybės žemės ūkiui yra numatytos dabar baigiamame rengti Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane. Jis Europos Komisijai (EK) turi būti pateiktas iki šių metų balandžio 30 d. Paaiškėjo, kad tiesiogiai žemės ūkiui numatyta paberti trupinių – 16 mln. eurų.

Nors Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) anksčiau pristatinėjo, kad žemės ūkiui suplanuota apie 125 mln. eurų. Jau ir šią sumą žemdirbių organizacijų atstovai vertino kaip labai menką, nes be adekvačios paramos būtų neįmanoma pasiekti labai aukštai iškeltos „žaliųjų“ įpareigojimų kartelės. Paaiškėjus, kad iš šios sumos lieka tik katino ašaros, žemdirbiai neslėpė nuostabos ir kartėlio dėl tokio akibrokšto, paragino valdžią prisiimti atsakomybę už savo planus.

Primename, kad EK, reaguodama į COVID-19 sukeltas ekonomines ir socialines pasekmes, 2020 m. gegužės 20 d. pristatė Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę (angl. Recovery and Resilience Facility, RRF), kuri finansuos valstybių narių struktūrines reformas ir skatins ūkio atsigavimą, prioritetą teikiant žaliajai bei skaitmeninei pertvarkai ir 2019–2020 m. ES Tarybos rekomendacijoms įgyvendinti. Iš RRF Lietuvai numatyta iš viso 2,225 mlrd. eurų dotacijoms.

EK žodis paskutinis?

Lietuvos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plano projektą pristatęs Finansų ministerijos Investicijų departamento vyresnysis patarėjas Paulius Baniūnas sakė, kad RRF paskirtis – reformos ir investicijos esminiams pokyčiams. Tai pirmiausia žalioji transformacija (tam turi būti skirta 37 proc. visų lėšų), visko, kas įmanoma, skaitmeninimas (20 proc. visų lėšų) ir ES Tarybos pateiktų rekomendacijų švietimo, sveikatos, inovacijų srityje įgyvendinimas, taip pat skurdo bei pajamų nelygybės mažinimas.

Jis pabrėžė, kad RRF nuo kitų finansavimo šaltinių skiriasi tuo, kad tai yra EK tiesiogiai valdoma programa. „EK žodis labai svarbus sprendžiant, koks bus planas. Be suderinimo su EK nė vieno euro negalėsime išleisti“, – teigė P.Baniūnas.

Išvardijęs prioritetines investicijas atsinaujinančių energijos išteklių, energijos efektyvumo, „žaliojo“ transporto, viešojo valdymo ir kitose srityse, FM atstovas paminėjo, kad svarbiausias akcentas RRF lėšomis gaivinant žemės ūkį bus teikiamas pelkių atkūrimui. Susidarė įspūdis, kad tai išgirdę tiek kai kurie KRK nariai, tiek posėdį nuotoliniu būdu stebėję žemdirbiai neteko amo.

KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis paklausė, ar tarp ekspertų, kurie patarinėjo rengiant minėtą planą, buvo žemės ūkio atstovų. „Jeigu žemės ūkiui yra tik pelkių atkūrimo galimybė, čia ne žemės ūkio tikslas“, – stebėjosi jis.

P.Baniūnas pripažino, kad žemės ūkio atstovų tarp patariamosios tarybos narių nebuvo, ir žemdirbių žvilgsnį nukreipė į bendrajai žemės ūkio politikai įgyvendinti skirtą fondą, kuriame yra beveik 1,5 mlrd. eurų. „Žemės ūkis turi atskirą finansavimą ir gana didelį“, – tvirtino P.Baniūnas.

Liko pelkių atkūrimas

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas sakė nežinantis ką ir bepridurti, nes viską pasakė FM atstovas. „Buvome nusimatę gerokai daugiau priemonių dirvožemio apsaugos, išmaniųjų technologijų diegimo ir kitose srityse. Tačiau liko tai, kas liko, toks buvo Vyriausybės pasirinkimas. Liko pelkių atkūrimas kaip klimato kaitos valdymo priemonė, taip pat priemonės gyvūnų gerovei – modernios ventiliavimo sistemos, biologiniai filtrai ir dirvožemio valdymo sistema, kuri pateko į informacinių technologijų sritį. Taigi, iš mūsų siūlytų 124 mln. eurų liko 16 mln. eurų“, – dėstė žemės ūkio ministras ir pridūrė, kad RRF priemonių ribas gerokai stumdo EK.

Energetikos ministerijos Klimato kaitos valdymo grupės vadovė Jūratė Pravalackaitė paguodė žemdirbius, kad jie galės statyti vėjo, saulės ir biometano dujų jėgainės ir tam gauti paramą.

Apėmė noras verkti

KRK narys Juozas Baublys nusistebėjo K.Navicko ramybe: „Keistai nuskambėjo žemės ūkio ministro pasakymas, kad žemės ūkiui liko tik tiek, kiek liko. Gal nepakankamai buvo pateikta įrodymų, kad reikia daugiau?“ Kitas KRK narys Kęstutis Mažeika sakė, kad žemės ūkiui žalinimo ir klimato kaitos tikslams pasiekti reikia apie 1,2 mlrd. eurų. „Tai kur tie pinigai iš RRF?“ – domėjosi parlamentaras.

Pratrūko ir žemdirbių organizacijų atstovai. „Pasiklausius šių dainų, norisi tik verkti. Pagal RRF žemės ūkį turime paversti pelke?! Mums siūlo orientuotis į Kaimo plėtros programą, betgi ji 15 proc. sumažinta, taip pat mažinamas kofinansavimas. Eidami kartu į „žaliąją“ ateitį mes ir išmokomis negalime lygintis su kitais. Matome, kaip viskas naikinama, gamyba visuose sektoriuose mažėja. Nieko negavę iš RRF neprisiimsime jokių papildomų įsipareigojimų. Darykite, ką norite: vežkitės iš kitur kiaules ir karves arba auginkite dirbtinę mėsą“, – išklojo Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Vilionis.

Jis papriekaištavo žemės ūkio ministrui, kodėl šis nekėlė žemdirbių „ant bėgių“ ir nekovojo dėl jų. „Vyrai, po velnių, išgirskite mus ir pagaliau prisiimkite atsakomybę. Kitaip žemės ūkio ateitis bus tamsi kaip naktis“, – beveik eilėmis užbaigė pieno gamintojų atstovas.

Pasijuto mulkinami

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas Jonas Sviderskis rėžė, kad žemdirbiai yra mulkinami: „Finansų ministerijos atstovas visus klaidina sakydamas, kad RRF skirtas daugiau pramonei, transportui, ir tai esą Europos Komisijos rekomendacija. Nieko panašaus – tai klaidinimas. Komisija nurodo, kad vienas iš Žaliojo kurso pagrindų – strategija „Nuo lauko iki stalo“. Be to, mes prašėme, kad į patariamąją tarybą būtų įtrauktas ir žemės ūkio srities atstovas, bet toks prašymas buvo ignoruotas.“

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas tvirtino, kad jau seniai girdimi raginimai dėl struktūrinių pokyčių, transformacijos, bet paramos tam nėra. „Mūsų sektoriuje, kaip ir paukštininkystėje, vyrauja stambios ir susijusios įmonės, todėl parama nepasiekia. Štai meldinei nendrinukei išsaugoti buvo skirta 8 mln. eurų ir dar 7 mln. eurų pridurta, o, pavyzdžiui, kiaulininkystė per praeitą laikotarpį gavo tik 450 tūkst. eurų investicinės paramos. Tai didelė šaka, 50 proc. kiaulienos turime įsivežti, bet pinigai eina pro šalį“, – į rėmimo prioritetus pabaksnojo A.Baravykas.

Nustatytų tikslų nepasieks

Grūdininkų atstovas Aušrys Macijauskas konstatavo, kad žemės ūkiui nesuteikiama jokių galimybių prisitaikyti prie Žaliojo kurso keliamų iššūkių. „Aiškėja vaizdas, kad žemės ūkis iš RRF negaus nieko. Tie keli milijonai – tik dėl „pliusiuko“. Mes esame teikę programą, kaip galėtume panaudoti lėšas ir kokius pokyčius pasiektume. Vien mažinant trąšų naudojimą iki 2030 metų ir įvertinant finansinius ūkininkų nuostolius, kaip numatoma Žaliajame kurse, reikėtų papildomai milijardo eurų – kasmet po 100 milijonų“, – skaičiavo jis.

Pasak A.Macijausko, FM rodo į Kaimo plėtros fondą, bet jis yra susitraukęs, be to, skirtas remti bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimą. „Žemės ūkio ministerija jau ima atsitraukinėti dėl ekologinio ūkininkavimo plėtros, nes neužtenka finansavimo. Mažinamas finansavimas kaimo bendruomenėms. Ir dar girdime, kad iš to susitraukusio biudžeto turime finansuoti didžiulius uždavinius, keliamus žemės ūkiui. Galiu atvirai pasakyti, kad numatyto šiltnamio efektą sukeliančių dujų sumažinimo nepasieksime, arba turi būti adekvatus finansavimas“, – tvirtino ūkininkas.

Chaosas, kitaip nepavadinsi

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas Raimundas Juknevičius konstatavo, kad nebus pasiekti ir kiti tikslai, kurie turėtų lydėti kuriant gerovės valstybę, t. y. skurdo bei socialinės atskirties mažinimo. „Akivaizdu, kad atsigavimo fondas turėtų skatinti smulkųjį ir vidutinį verslą, mažinti atskirtį tarp kaimo ir miesto. Tai vienas pagrindinių tikslų kuriant gerovės valstybę. Vyriausybė tai irgi yra įsipareigojusi, bet dabar iš tokio didelio fondo kaimui neskiriama nieko“, – stebėjosi Šiaulių rajono ūkininkas.

Jis pridūrė, kad keistai skamba raginimas „žaliąjį“ ir skaitmeninį proveržį žemės ūkyje finansuoti bendrajai žemės ūkio politikai įgyvendinti skirtomis lėšomis, kurios dabartiniam laikotarpiui yra gerokai apkarpytos. O žemės ūkiui, kur uždirbami pinigai kaime, atsiranda labai daug įvairių papildomų reikalavimų ir suvaržymų. Taigi, su mažesniais pinigais reikalaujama padaryti daug daugiau – visą proveržį.

R.Juknevičius dar siūlė įvertinti, kam ir kokiais kriterijais remiantis skiriami tie 16 mln. eurų. „Efektyvumą galima vertinti trimis aspektais – klimato kaitos, gamtosauginiu ir ekonominiu. Suprantu, kad durpynai – didelis ir kažkam naudingas projektas, bet pinigų kaimui iš to nėra. Biodujų jėgainių statymas irgi konkretaus verslo interesas. O dešimtys tūkstančių ūkininkų su didele baime žiūri į tokią vykdomą politiką. Chaosas, kitaip nepavadinsi“, – užbaigė LŪS vicepirmininkas.

Šaltinis: valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-04-12

Kovo mėnesį daugelyje ūkininkų skaitomų laikraščių puslapiuose bei internetiniuose portaluose pasirodė straipsniai, kuriuose perdirbėjai giriasi, kad pieno supirkimo kainos pasiekė rekordines aukštumas. Taip pat pažymima, kad negaliojo nesąžiningų veiksmų pieno įstatymas (Konstitucinis Teismas (KT) 2020m. vasarį paskelbė, kad 2015 metų birželį Seime įstatymas buvo priimtas ypatingos skubos tvarka, todėl prieštarauja Konstitucijai. KT nutarimas įsigalioja nuo 2020m. liepos 1 dienos, todėl Seimui nespėjus ištaisyti pažeidimų, įstatymo 2015-ųjų birželio redakcija nustoja galioti).

Perdirbėjai viešoje erdvėje teigia, kad „nepaisant sunkios situacijos dėl pandemijos, vidutinė metinė pieno supirkimo kaina 2020 metais atitiko pastarųjų trejų metų kainų vidurkius, o šiais metais jos dar labiau pasistiebė. Šių metų vasarį stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai mokėjo 351 eurą. Ši kaina yra didžiausia per paskutinius 25 mėnesius – daugiau stambiesiems pieno tiekėjams mokėta 2018 metų gruodį, kai supirkimo kainos vidurkis siekė 354 eurus.” (ELTA 2021 m. kovo 19 d. 08:50).

Atsakydama į minėtą straipsnį, noriu paaiškinti du dalykus.

Pirma, nors ir vadinamasis Pieno įstatymas negaliojo, vis dėlto pieno gamintojai ir toliau yra skirstomi į 10 grupių, tai yra, jei parduota mažiau pieno, tai ir gaunama mažesnė kaina. Jei parduodama daugiau pieno – gaunama didesnė kaina. Svarbiausia tai, kad visas parduodamas pienas privalo atitikti ir atitinka vienodus kokybės reikalavimus, tai yra neviršija reglamentuotų bakterinio užterštumo ir somatinių ląstelių skaičiaus.

Kad dar aiškiau visi suprastumėte, kalbame apie vienodą parduodamą dalyką – PIENĄ, o kaina už jį skiriasi iki 16 centų (kaina įvairuoja nuo 12 iki 28 ct/kg ir daugiau).

Pateiksiu konkrečius pavyzdžius. Pieno ūkis, kuris laiko 5 melžiamas karvutes, gauna 14 ct už kilogramą pieno; pieno ūkis, kuris laiko 10 karvių, gauna 18 ct/kg; pieno ūkis, laikantis 25 karves, gauna 22 ct/kg; ūkis, kuris laiko 80 melžiamų karvių – 26 ct/kg ir t.t.

Visi šie ūkiai parduoda pieną kaip žaliavą. Jie parduoda ne varškę, grietinę ar sūrį, o tą patį pieną. Čia galbūt perdirbėjai galėtų užtraukti nuolatinę giesmę „o logistika,logistika“ arba „labai brangūs pieno surinkimo kaštai“. Na, čia tuomet logika būtų parasta. Jei gamykla stovi, tarkime, Rokiškyje, tai Rokiškio rajono gyventojams turėtų būti aukštesnė supirkimo kaina, o ūkiai, kurie atitolę nuo gamyklos turėtų gauti mažesnę kainą… Bet taip nėra!

Dar vienas perdirbėjų pasiteisinimas, girdimas gana dažnai, esą perdirbimo įmonės moka labai geras kainas, o perpadavėjai, tai yra kooperatyvai, uždarosios akcinės bendrovės neva nedamoka pieno pardavėjams. Galiu drąsiai pasakyti, kad ir tai daugeliu atveju netiesa. Pati skambinau daugybei ūkininkų pasiterauti, kam jie parduoda pieną ir kokią kainą gauna. Atsakymai visų vienodi – kam jie beparduotų– ar tiesiogiai perdirbimo įmonei, ar kooperatyvui, ar UAB– mokama kaina pagal grupes visiems vienoda. Teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad kai kurie tikrieji kooperatyvai mokėjo daugiau. Be to, kai kurie jų mokėjo 13-tąjį atlyginimą bei siūlo tam tikrus bonusus (pvz., buhalterinės apskaitos vedimas ūkininkams, kooperatyvo nariams, už mažesnę nei rinkos kainą; urmu perkama plėvelė pašarams gaminti už patrauklesnę kainą).

Antra, perdirbėjų atstovas nekalba apie tai, kokia vidutinė pieno kaina arba kiek buvo mokėta smulkiems pieno gamintojams. Kad būtų aiškiau, pateikiu dar vieną pavyzdį. Gamykloje dirba 1000 darbuotojų, iškurių 10 vadovų. Vadovams mokamas atlyginimas 3500 eurų, o darbininkams – 500 eurų. Gamykla, skelbdama mokamus atlyginimus, sakytų: „Mūsų mokami atlyginimai yra pasiekę rekordines aukštumas – mokami net 3500 Eur atlyginimai“. Ar tai būtų tiesa? Mano nuomone – visiškas melas. Lygiai taip dabar vyksta Lietuvoje su pieno supirkimo kainomis. Skelbiamos tik „vadovų“, tai yra stambiųjų ūkių gaunamos sumos. Spauda mirga apie rekordines pieno supirkimo kainų aukštumas, o ūkiai nyksta kaip sniegas pavasarį.

Kalbantis su perdirbėjais, vis paklausiu, kam jie parduoda tuos sūrelius, pagamintus iš smulkių ir vidutinių pieno gamintojų pusvelčiui nupirkto pieno? Prekybos centrų lentynose aš tokių tikrai nematau. Nei pigesnio sūrio, net pigesnės grietinės nėra. Nebent ji – lenkiška. Gal reikėtų perdirbėjams pasimokyti efektyvumo iš kaimynų lenkų? Lenkai sugeba nupirkti pieną iš ūkininkų brangiau, perdirbti ir atvežus į Lietuvą pieno produktus parduoti pigiau, nei mūsų pieno perdirbėjai…

Manipuliacijos skelbiant pieno kainas

Viešai skelbiama ne pieno supirkimo kaina, kuri numatyta sutartyse, o išmokėta pinigų suma, padalinta iš parduoto pieno. Juk pasirašant sutartis, pieno supirkėjas negali žinoti, kokie bus perkamo pieno rodikliai (riebalai ir baltymai), o kai skelbia, kad „mokėjome 345 Eur už toną“, vadinasi, kalba apie jau perskaičiuotą pieną. Pagrindinė kaina būna ženkliai mažesnė. Pateiksiu pavyzdį, kaip keičiasi skelbiama, o ne esama pieno supirkimo kaina, kai skirtingi riebalai ir baltymai. Pagrindinė kaina, kuri yra sutartyje, išlieka ta pati – 20 ct/kg.

Iš pateiktos lentelės matyti, kad visi keturi pardavėjai, pardavę tą patį pieno kiekį (800 kg) ir gaudami tą pačią bazinių rodiklių pieno kainą (0,20 Eur/kg), gauna skirtingą išmokamą pinigų sumą. Kaip matome iš pateikto skaičiavimo, išmokama pinigų suma tarp 4 ir 1 pardavėjų skiriasi net 83,84 Eur.

Kaip matyti iš pateikto pavyzdžio, parduoto pieno kaina nesikeičia, o skiriasi kiekvienam pardavėjui išmokama pinigų suma. Visų 4 pardavėjų skirtingi parduoto pieno sudėties rodikliai nulemia išmokamą pinigų sumą už parduotą žaliavinį natūralų pieną. Perdirbėjai šiuos skaičius ir skelbia.

Lygiai tokios pat manipuliacijos būna rudenį, kai karvutės sueina į tvartus. Tuomet paprastai pieno kiekis sumažėja, bet riebalai ir baltymai pakyla, o perdirbėjai vėl mosuoja vėliava, šaukdami, kad lapkričio mėnesį pieno supirkimo kainos kilo, nors natūroje jos stovi kaip įkaltos, nes pagerėjus pieno baltymingumui ir riebumui, išmokama pinigų suma būna didesnė.

Galima būtų pasakyti, o koks skirtumas, ar kaina tiesiog skelbiama, ar tiesiog yra išmokama pinigų suma? Juk pinigus neva vis tiek gavo ūkininkas. Skirtumas, mielieji, ir yra tame, kad norint gauti aukštesnę išmokamą pinigų sumą, ūkininkas privalo labai pasistengti dėl karvutės skrandžio, tai yra, duoti baltymų (rapsas ar soja), duoti energetinio (kukurūzai, melasa) ir kokybiško sauso pašaro.

Būtent perdirbėjai mus laiko savo karvėmis, kurių jiems išlaikyti nereikia. Nori šeria (padidina kainą), nori nešeria, nes mato, kad ir taip dailios. Tačiau mes, pieno gamintojai, tokios galimybės neturime. Juk nepasakysiu karvei, kad pieno kaina nukrito, todėl ji šią savaitę negaus kombinuotų pašarų…

Dar apie pinigus

Dažnai supirkėjai dievagojasi, kad jie vadovaujasi rinkos kainomis ir neturi iš ko mokėti, esą jie tikrai mielai mokėtų, bet neturi iš ko. Tačiau kodėl, jei tik sušlubuoja ūkininko finansai,kaip tik perdirbėjai skuba siūlyti tūkstantines paskolas. Iš pažiūros tarsi viskas gerai, bet su ūkininku pasirašoma sutartis, kad jis neišeis iš perdirbimo įmonės N metų (priklausomai nuo paskolos dydžio ir sąlygų). Tuomet paskolos ūkininkams atsirūgsta, nes derybų dėl pieno kainos nebelieka apskritai, o išeiti ūkininkas negali, nes pradedama mojuoti teisiškai nieko vertu rašteliu. Ūkininkai, būdami dievobaimingi, mano, kad tikrai negali išeiti, pasitraukti nuo perdirbėjo, nes, girdi, pasižadėjo. Taip ir neša lažą 2 metus ar ilgiau už varganus centus.

Paklausa ir pasiūla, apie kurias kalba perdirbėjų atstovas, yra pieno produktams, o ne žaliaviniam pienui. O juk mes, pienininkai, parduodame pieną kaip žaliavą… Galbūt tai labai glaudžiai susiję, bet kodėl nesiejama mūsų savikaina su žaliavinio pieno pagaminimo kaštais? Jei pagamintas produktas rinkose atpigo, mums mažinama pieno supirkimo kaina, bet jei mums, žaliavai pagaminti produktų kaina pakilo savikaina, iš mūsų superkamo pieno kaina, deja, nuo to jau nepriklauso… Kaip pavyzdį pateikiu soją, kurios kaina pakilo nuo 380 Eur už toną iki 550 Eur/t, tačiau pieno kaina nesikeitė nuo 2020 m. birželio mėnesio…

Mums, ūkininkams, nuolatos baksnojama, esą mes neefektyviai dirbame. Tačiau leiskite paklausti, kas žiūrėjo perdirbimo įmonių efektyvumą? Kas skaičiavo, kiek efektyvus europinių paramų panaudojimas ir atsiperkamumas? Perdirbėjai sakys, esą tai konfidenciali informacija, o kodėl tuomet mano ūkio duomenys, kažkam panorėjus, staiga tampa nekonfidencialūs ir kiekvienas juos analizuoja į kairę ir į dešinę?

Teko girdėti, kad Lietuva užsakė, o vokiečiai paskaičiavo Lietuvos ūkininkų pieno savikainą. Vokiečiai paskaičiavo, kad smulkaus ūkininko pieno pagaminimo savikaina sudaro net 0,50 Eur/kg, o jam perdirbėjas moka tik 0,14 Eur/kg. Tai dabar įsivaizduokite, kaip mes, ūkininkai, gyvename!!!! Kur tai matyta?

Tik vienas niuansas – daugelis smulkių ūkių neveda buhalterinės apskaitos ir niekam jokių duomenų neteikia. Tad klausimas, kaip tokiu atveju galima paskaičiuoti jų produkcijos savikainą? Iš kur imti skaičiai? O jeigu tiesa, kad savikaina siekia 0,50 Eur/kg, tai mes galėtume surengti mokymus, kaip išgyventi iš ūkininkavimo gaunant už pieną tik 0,14 Eur/kg.

Renata VILIMIENĖ, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-04-09

Kaip jau buvo skelbta anksčiau, vienas didesnių pokyčių, jog šiemet laukuose nebus galima palikti smulkintos ir tolygiai paskleistos žolės. Išimtis bus taikoma tik sodų ir uogynų tarpueiliams, kuriuose yra pieva. Deklaruojantiems pievas ir žolinius azotą kaupiančius augalus ūkiams privaloma nupjautą žolę (šieną, žaliąją masę ar kt.) sutvarkyti ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d.: išvežti iš lauko arba supresuoti, arba šieną sudėti į kūgius.

ŽŪM informuoja, kad daugiametes pievas ir ganyklas deklaruojantys ir tiesiogines išmokas norintys gauti bitininkai, kaip ir kiti pareiškėjai, privalo taip pat laikytis minėto žolės tvarkymo reikalavimo. Be to, bitininkai Ūkinių gyvūnų registre iki einamųjų metų liepos 1 d. įregistravę turimas bičių šeimas, turi nušienauti pievas bent 1 kartą per metus ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugsėjo 1 d. Šis terminas, pasak ŽŪM, nebuvo keistas, keitėsi tik pievų sutvarkymo būdas, kuris neturi įtakos žolinių augalų žydėjimui ir apdulkinimui, t. y. bitės apdulkina augalus iki šio termino.

Patiksinti reikalavimai dėl žaliojo pūdymo, sodų, daržų…

Patikslinus žaliojo pūdymo apibrėžimą, įterpimui į dirvą pūdyme auginami žemės ūkio augalai turės būti pasėti einamaisiais metais. Šiemet pakeisti ir patikslinti susietosios paramos už vaisius, uogas ir daržoves reikalavimai. Siekiantys gauti paramą už 3 ha ir daugiau vaisių, uogų ir daržovių auginimą atvirajame grunte, privalės mobiliąja „NMA agro” programėle pateikti iš kiekvieno lauko nuotraukas, kuriose matytųsi užaugintas derlius.

Žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų klasifikatorius papildytas naujais kodais, kuriais deklaruojami mišrūs daržovių, sodų ir uogynų plotai – tokiu būdu suteikiama galimybė gauti susietąją paramą smulkiems, mišrius plotus deklaruojantiems ūkiams. Ankstinama šildomų šiltnamių įregistravimo data – juos įregistruoti kaip statinius Nekilnojamojo turto registre reikia iki einamųjų metų lapkričio 15 d. (anksčiau buvo iki gruodžio 31 d.). Sugriežtinti reikalavimai juridiniams asmenims, siekiantiems gauti jauniesiems ūkininkams skirtą išmoką.

Juridinio asmens veikloje dalyvaujantys fiziniai asmenys turi būti įregistruoti Juridinių asmenų registre ir Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. Tokiu būdu nebelieka galimybės teikti Nacionalinei mokėjimo agentūrai sąrašų apie fizinius asmenis, dalyvaujančius juridinio asmens veikloje.

Dar metus galima nežinoti, kokia veislė auginama

Tik šiais metais pareiškėjams, deklaruojantiems kvietrugius, kviečius, miežius, avižas, rugius, rapsus, lubinus, pupas, žirnius, kurių bendras plotas yra 30 ha ir daugiau, ir (arba) bulves, kurių bendras plotas yra 10 ha ir daugiau, paliekama galimybė nurodyti auginamą augalų veislę kaip „Nežinoma“. Kitais metais tokios galimybės nebebus. Atsižvelgiant į tai, augalų veislių klasifikatorius papildytas Europos veislių katalogo augalų veislėmis. Dabar apie 40 proc. pasėlius deklaruojančių pareiškėjų nurodo nežinantys, kokią augalų veislę augina, nors veislių klasifikatoriuje yra arti 1 000 veislių.

Taip žemdirbiai siekia išvengti selekcinio užmokesčio mokėjimo. Arba ūkiai nurodo tokią veislę, kuriai jau nebetaikomas selekcinis užmokestis. ŽŪM informuoja, jog siekiant tinkamai pasiruošti įgyvendinti Žaliojo kurso tikslus, pareiškėjams šiemet suteikta galimybė identifikuoti savo plotus pagal jų dirbimo technologiją. Bus galima pateikti informaciją apie bearimės žemės dirbimo technologijos būdu dirbamus laukus. Pareiškėjai, deklaruojantys valstybinės žemės plotus, privalės šios žemės naudojimo ar valdymo teisės patvirtinimo dokumentus pateikti patikrinti seniūnijos (savivaldybės) darbuotojui.

Deklaravimo paraiškos forma papildyta nuostata, jog pareiškėjas žino, kad paukščiams svarbiose teritorijose esančių natūralių pievų, ganyklų, šlapynių, saugomų rūšių radavietės pievų ir ganyklų negalima aparti, persėti kultūrinėmis žolėmis ar apsodinti mišku. Pažeidusiems šį vieną iš kompleksinės paramos reikalavimų bus taikomos sankcijos.

Pateikti deklaracijoms – du mėnesiai

Deklaruojantieji žemės ūkio naudmenas ir pasėlius kartu galės atnaujinti ir duomenis apie ūkininko ūkį, anksčiau tokios galimybės nebuvo. Šiemet deklaruojant pasėlius atsisakoma pernai buvusios galimybės skirti savanorišką paramą – 1 Eur/ha – ūkininkus vienijančioms organizacijoms. Nuo šiol deklaravimo ir patikrų procese bus daugiau skaitmenizacijos pasitelkiant „NMA agro“ išmaniąją programėlę, mažės patikrų skaičius. Deklaravimas numatytas nuo balandžio 12 d. iki birželio 7 d. Paraiškas bus galima teikti ir pavėluotai: nuo birželio 8 d. iki liepos 2 d., tačiau už kiekvieną pavėluotą darbo dieną išmokos suma bus mažinama 1 proc.

Elektroniniu būdu arba seniūnijose

Deklaruoti pasėlius galima prisijungus prie Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS) per Elektroninius valdžios vartus ar atvykus į savivaldybės, kurioje registruota žemės ūkio valda, seniūnijas ir (ar) struktūrinius padalinius. NMA informuoja, kad Tiesioginių išmokų paraiškoje ūkininkai gali prašyti paramos ir pagal su plotu susijusias Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemones: „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“, „Ekologinis ūkininkavimas“, „Su Natura 2000 ir Vandens pagrindų direktyva susijusios išmokos“, „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ar kitų specifinių kliūčių“, taip pat susietosios paramos už pienines karves, mėsinius galvijus ir mėsines avis, pieninių veislių bulius, pienines ožkas ir ėriavedes.

Taip pat šioje paraiškoje ūkininkai nurodo duomenis apie dalyvavimą įgyvendinant KPP priemonę „Pirmas žemės ūkio paskirties žemės apželdinimas mišku“ ir priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“. Šiais metais pirmą kartą Tiesioginių išmokų paraiškoje bus galima prašyti paramos ir pagal KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.

2020 metais 124 885 pareiškėjai deklaravo 2 937 302 ha. 2019 m. buvo pateiktos 126 057 paraiškos ir deklaruota 2 926 751 ha.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-12

LAMMC Žemdirbystės instituto agrocheminių tyrimų laboratorijos vadovas prof. Gediminas Staugaitis sako, kad aiškinantis dirvožemio savybes, labai svarbu atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus. Pirmiausia, žinoti, kad humuso kiekis labai priklauso nuo dirvožemio tipo. Jei tirsime šlynžemį, tai humuso bus 4–8 proc., o šalia gali būti smėlžemis, kuriame niekada nebus daugiau kaip 2 proc. Humuso kiekis taip pat labai priklauso nuo reljefo – ar lyguma, ar kalvos ir įdubos.

Ypač mažuose (mikro) įdubimuose humuso gali būti daug. Štai, kodėl labai svarbu teisingai paimti dirvos ėminį. Akivaizdu, kad, nelygu ėminio paėmimo metodika, tą patį lauką galima charakterizuoti labai nevienodai. Vertinant humuso kiekį, labai svarbu atkreipti dėmesį, koks yra armens gylis. „Atsimenu, kai profesorius Petras Vasinauskas rašė knygą „Agrotechnika“ apie 1970 metus, joje teigė, kad ariamasis sluoksnis yra 15–20 cm. Tada taip ir buvo. Maždaug tuo metu, kai atgavome Nepriklausomybę, apie 1990-uosius, armens gylis padidėjo iki 20–25 cm. O dabar randame 25–30, o kai kada net 35 cm armens storį.

Taigi, svarbu žinoti ne tik, kokia humuso koncentracija nustatyta, bet ir kokiame armens gylyje ji pasiskirsčiusi“, – sako G. Staugaitis. Be to, dar labai svarbu iš ėminio išrinkti visas šakneles ir kitas augalines liekanas. Nes gali būti, kad laboratorijoje, į kurią nuvešite ėminius, juos iš karto sumals kartu su šaknelėmis ir tirs, tai reiškia, kad tyrimas bus netikslus, su didele paklaida. Šiemet dėl negauto finansavimo nebuvo centralizuotai tirtas mineralinio azoto kiekis dirvose. Žemės ūkio ministerijos nuomone, tuos tyrimus turėtų darytis individualiai kiekvienas ūkininkas. „Mes dar 2005 m., prieš pradedant azoto monitoringą, manėme, kad daugelis ūkininkų aktyviai veš patys tirti ėminius, bet, deja, to neįvyko.

Pavasarį žemdirbiams dažnai tiesiog pritrūksta laiko tokiems tyrimams atlikti. Mineralinio azoto monitoringas buvo tikrai geras dalykas. Jam nutrūkus, siūlyčiau žemdirbiams padėti: kai kuriuose ūkiuose reikėtų metodiškai parinkti 10–15 kv. m dydžio aikšteles tipinguose jo laukams vietose, kur pats ūkininkas naudodamas GPS prietaisą greitai susirastų ir pagal visus reikalavimus pasiimtų ėminius ir, nuvežęs į laboratoriją, tiksliai žinotų mineralinio azoto kiekį“, – kaip padėti ūkininkams, svarsto G Staugaitis.

Jo nuomone, mūsų dirvožemiuose ryškėja dvi didžiausios problemos. Pirmoji – dirvoje mažėja organinės anglies. Antroji problema – nesubalansuotas azoto trąšų naudojimas. Abi šios problemos bėgant metams tik didėja. „Tie procesai turėtų būti valdomi. Organinės anglies klausimą padėtų spręsti teisingas tarpinių pasėlių naudojimas. Kalbant apie azoto subalansavimą, reikėtų augimo metu augalų lapuose tirti azoto ir kitų svarbių cheminių elementų koncentracijas ir pagal tai koreguoti papildomo tręšimo azotu normas, taip pat tręšimą per lapus. Nes tikrai mūsų šuliniai yra užteršti nitratais, o tai rodo, kad daug azoto išsiplauna į gruntinius vandenis“, – pastebi G. Staugaitis.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-12

Augalinių riebalų kainos per mėnesį išaugo labiausiai – 8 proc., pasiekdamos aukščiausią lygį per beveik dešimtmetį. Itin sparčiai brango sojų aliejus.

Pieno produktai pabrango 3,9 procento. Sviesto kainos augo dėl sumenkusios pasiūlos ir padidėjusios paklausos Europoje, tikintis greito viešojo maitinimo įstaigų veiklos atnaujinimo, o pieno miltelių kainas kilstelėjo išaugusi paklausa Azijoje, ypač Kinijoje, jų gamybai sumažėjus dėl sezoninių priežasčių.

Mėsos kainų indeksą 2,3 proc. kilstelėjo brangusi paukštiena ir kiauliena – dėl išaugusio Kinijos importo bei padidėjusios paklausos Europoje artėjant Velykoms.

Grūdų kainų indeksas nukrito 1,8 proc., bet jo vertė buvo 26,5 proc. didesnė nei pernai kovą.

Cukrus tarptautinėje rinkoje per mėnesį atpigo 4 proc., o per metus pabrango net 30 procentų. FAO pasaulio maisto kainų indeksas rodo penkių maisto produktų grupių: grūdų, mėsos, pieno produktų, augalinių aliejų ir cukraus kainų pokyčius tarptautinėse rinkose.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-12

K. Navickas sako, kad ūkininkų vardu ne visada kalba tie, kurie juos iš tiesų atstovauja, be to, įtampos yra ir tarp atskirų žemdirbių grupių. „Žemės ūkio ministerijoje per keletą mėnesių apsibrėžėme, kaip bendrausime su socialiniais partneriais ir lobistais. Tai turi vykti skaidriai ir su visais vienodai. Jokių „po stalinių“ susitarimų negali būti. Kitas darbas tas, kad perskirstėme pereinamojo laikotarpio 2021-2022 m. finansinės perspektyvos lėšas. Viena dalis pinigų atiteks jau esamoms priemonėms, kita dalis skirta kokybiniam pokyčiui ir pandemijos pasekmių švelninimui“, – aiškina ministras ir sako, kad taip buvo parodyta politinė valia ir parama sutelkta į žemės ūkio gamybą.

Tai reiškia, kad norima užtikrinti, jog būtų pagaminama pakankamai produktų, nes šiandien trūksta pieno, kiaulienos, jautienos. Mūsų tikslas Lietuvos ir ES piliečius aprūpinti įperkamu sveiku maistu. Reikia nubrėžti, kiek turi būti gaminama naudojant tvarias technologijas, ekologiškai. Dabar diskutuojama su sektoriais ir svarstoma, kurios priemonės pagelbėtų paskatinti gamybą. Kitas kriterijus – tvarumas. Sprendžiama kokio ekonominio pajėgumo ūkiai turi potencialą augti ir bus remiami intensyviau. Kiti ūkiai bus tik palaikomi.

„Pagrindiniai ir konkretūs sprendimai bus balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje“, – terminus įvardina K. Navickas ir sako, kad mato, jog yra ūkių segmentas, kurie tiesiog bus palaikomi, nes klausimas, ar verta investuoti į jų modernizavimą. Jis įvardina ir tuos, kurie turi didžiausią potencialą – vidutiniai ir šeimos ūkiai. Reikia tik sutarti dėl kriterijų. Kol kas bendro strateginio plano kaip bus skirstoma parama dar nėra. „Ateinantis finansinis laikotarpis bus vienas iš paskutinių gausiai finansuojamų laikotarpių, nes ES signalai toks, kad finansavimas žemės ūkiui mažės, didės parama aplinkosaugai ir ekologijai“, – dėlioja ministras ir sako, kad kol kas negalima pagal vieną kriterijų vertinti ir stambių bendrovių.

Vienos užsiima tik augalininkyste, kitos turi didelius gyvulininkystės ūkius, joms reikia sutvarkyti gerbūvį, prisitaikyti prie gyvūnų gerovės reikalavimų. Kalbant apie sugriežtintus reikalavimus pieno kokybei, mėšlo tvarkymui, K. Navickas sako, kad nors sakoma, jog tai skaudžiausiai palies smulkius ir vidutinius ūkius, tačiau kai atskiriamos priemonės iki 50 sąlyginių galvijų ir didesniems, kyla milžiniškas triukšmas, nors manome, kad stambesni turi pakankamai resursų savarankiškai išspręsti šias problemas.

„Šiame sektoriuje daug manipuliacijų ir kalbėjimo mažųjų vardu. Iš kitos pusės, kol kas nerandame bendro vardiklio kaip padėti, nes yra tarpininkai, kurie pasiima dalį pieno kainos. Kuriame programas, kurios padėtų atsisakyti šių tarpininkų ir žmonės gautų teisingą kainą“, – sako ministras. Kalbant apie mėšlą jis pastebi, kad jis kol kas mažai naudojamas augalininkystėje, nes dirbti su mineralinėmis trąšomis paprasčiau. Visgi ateinant Žaliajam kursui nebus kitos išeities, kaip panaudoti visus vietinius resursus, nebus.

Turime pilnai išnaudoti mėšlą ir tai bus vienas iš uždarų ciklų. Kuo jų bus daugiau, tuo mažiau importuosime trąšų. Kaip tai padaryti kitas klausimas. „Ūkininkų pastangos užrakinant CO2 turi būti įvertinamos ir už tai sumokama“, – dėlioja K. Navickas ir sako, kad nesitrauks nuo sprendimo drausti mulčiuoti pievas ir reikalauti, kad žolė būtų išvežta iš lauko ir sutvarkoma.

Gamybos čia nėra, tik išmokos. Aplinkosauginės prasmės taip pat nėra, nes mulčiuota žolė ant dirvos blogina paukščių buveinių būklę. Galbūt išmoka reikšminga socialinė parama, tačiau kai pažiūri, kas deklaruoja, tai nėra vietos gyventojai. „Kai įvertini šiuos faktorius, matai, kad tęsti politikos neverta. Dabar visi kalba, kad nėra kur dėti šieno. Mums reikia siekti, kad pievose būtų ganomi gyvuliai. Imituoti ūkininkavimą nėra tvaru ir atsakinga“, – dėsto K. Navickas.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-04-09