Žemės ūkio naujienos: 2021-05-03

Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonė „Išimtinė laikina parama ūkininkams ir mažoms bei vidutinėms įmonėms, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“ skirta teikti skubiai laikinai pagalbai labiausiai nuo krizės nukentėjusiems ūkininkams (fiziniams ir juridiniams asmenims) ir labai mažoms bei mažoms įmonėms. Taip pat – fiziniams asmenims, savarankiškai vykdantiems veiklą pagal veiklos liudijimą ar įregistravusiems individualią veiklą.

Kokia mokama parama?

Parama – 30,6 mln. Eur – šiemet skiriama tiems, kas pernai jos negavo. Iš viso 2020 m. buvo skirta 33,1 mln. Eur, tačiau panaudota tik 2,5 mln. Eur.

Pakeitus priemonės įgyvendinimo taisykles, šiemet į paramą galės pretenduoti dar daugiau pareiškėjų. Tai – negavę paramos pagal šią priemonę maisto gamintojai, taip pat specializuoti daržininkystės, uogininkystės, sodininkystės bei gyvulininkystės ūkiai.

Maisto gamintojams ir specializuotiems daržininkystės, uogininkystės, sodininkystės ūkiams šiemet taikoma ta pati skaičiavimo metodika ir toks pats paramos dydis, kaip ir pareiškėjams, teikusiems paraiškas 2020 metais. Didžiausia paramos suma negalės viršyti 7 tūkst. Eur vienam žemės ūkio subjektui ir 18 tūkst. Eur mažoms įmonėms.

Pareiškėjams, gaunantiems pajamų iš gyvulininkystės, parama mokama atsižvelgiant į ekonominį žemės ūkio valdos dydį ir registruotų ūkinių gyvūnų skaičių. Kai žemės ūkio valdos dydis siekia iki 8 000 Eur, vienam sutartiniam gyvūnui skiriama 121 Eur, nuo 8 001 iki 25 000 Eur – 67 Eur, nuo 25 001 iki 100 000 Eur – 38 Eur. Gyvulininkystės ūkiams paramos suma mažinama gautos valstybės pagalbos dėl COVID-19 suma.

Parama maisto gamintojams ir dirbantiems daržininkystės, uogininkystės, sodininkystės sektoriuose apskaičiuojama pagal darbuotojų skaičių. Mokama suma mažinama gautos subsidijos pagal Užimtumo įstatymą suma.

Pareiškėjas gali teikti tik vieną paramos paraišką pagal šią priemonę. Parama nebus skiriama tiems, kurie jau anksčiau gavo paramą pagal šią priemonę arba jei apskaičiuota paramos suma nesieks 200 Eur.

Kokie reikalavimai gauti paramą?

Pareiškėjai – žemės ūkio veiklos subjektai, maisto gamintojai – turi būti registruoti kaimo vietovėje, taip pat registravę žemės ūkio valdą, ūkininko ūkį (kai pareiškėjas fizinis asmuo), deklaravę žemės ūkio naudmenas ar 2020 m. registravę ūkinius gyvūnus. Pareiškėjams galioja reikalavimas būti įtrauktiems į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) sudaromus maisto gamintojų sąrašus.

Labai mažos ir mažos įmonės statusą atitinkantys pareiškėjai bei maisto gamintojai turi pateikti atitinkamą smulkiojo ir vidutinio verslo subjekto statuso deklaraciją, būti registruoti kaimo vietovėje bei įtraukti į VMVT sudaromus maisto gamintojų sąrašus.

Fiziniai asmenys, vykdantys maisto gamybą pagal verslo liudijimą ar užsiimantys individualia veikla, turi būti registravę individualią veiklą ar įgiję verslo liudijimą ne trumpesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui. Šios veiklos pažymos turi būti galiojančios. Pareiškėjai turi gaminti produkciją kaimo vietovėje vienerius metus iki paraiškos pateikimo ir būti įtraukti į VMVT sudaromus maisto gamintojų sąrašus.

Pareiškėjams, kurių pajamos, gaunamos iš daržininkystės, uogininkystės arba sodininkystės veiklos, sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visų veiklos pajamų, reikia pateikti tai patvirtinančią pažymą. Jie turi būti įregistravę žemės ūkio valdą ir deklaravę žemės ūkio naudmenas už 2020 metus.

Žemės ūkio veiklos subjektai (fiziniai arba juridiniai asmenys), gaunantys pajamų iš gyvulininkystės veiklos, turi būti įregistravę žemės ūkio valdą, deklaravę žemės ūkio naudmenas už 2020 metus, registravę ir suženklinę laikomus ūkinius gyvūnus Ūkinių gyvūnų registre ne vėliau kaip iki 2020 metų gruodžio 31 d.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi pareiškėjai neturi turėti įsiskolinimų valstybės biudžetui. Parama neteikiama, jei pareiškėjas bankrutuoja arba jo veikla likviduojama.

Paraiškos priimamos savivaldybėse. Parama turės būti išmokėta ne vėliau kaip iki š. m. gruodžio 31 d. Svarbu tai, kad ją galės gauti iki š. m. birželio 30 d. patvirtintos paramos paraiškos.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-04-30

Gegužės 3 d.–birželio 30 d. renkamos paraiškos pagal šias KPP veiklos sritis:

„Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“
„Parama smulkiesiems ūkiams“
„Parama žemės ūkio vandentvarkai“
„Miškams padarytos žalos prevencija ir atlyginimas“

Taip pat primename, kad šiuo metu renkamos paraiškos pagal šias KPP veiklos sritis:

„Išimtinė laikina parama ūkininkams ir MVĮ, kuriuos ypač paveikė COVID-19 krizė“ – iki gegužės 14 d.
„Miško veisimas“ – iki birželio 25 d.
„Tradicinių amatų centrų plėtra“ – iki birželio 30 d.
„Pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensavimas“ – iki birželio 30 d.
„Parama pirmą kartą dalyvaujantiems kokybės sistemose“ – iki gruodžio 31 d.

Šaltinis: nma.lt, 2021-05-03

„Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ yra viena iš populiariausių Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos priemonių. Atsižvelgdama į šios paramos aktualumą, NMA organizuoja dar vieną tiesioginę transliaciją, skirtą 2021 m. paraiškų rinkimui pristatyti.

Pasibaigus transliacijai, bus paskelbtas jos įrašas.

Paraiškos paramai gauti pagal veiklą „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ šiais metais renkamos nuo gegužės 3 d. iki birželio 30 d. Kviečiame pasinaudoti proga ir sužinoti paramos teikimo sąlygas!

Šaltinis: nma.lt, 2021-04-03

Kukurūzai Lietuvos laukuose – jokia naujiena. Jie puikiai prisitaiko tiek derlingose, tiek skurdesnėse žemėse. Kukurūzai daugiausia sunaudojami vietos ūkiuose kaip pašaras gyvuliams, taip pat jie auginami grūdams. Per pastaruosius ketverius metus vien grūdams auginamų kukurūzų plotai Lietuvoje išaugo beveik 13 tūkst. ha – 2017 m. kukurūzų buvo sėjama 37,9 tūkst. ha, o pernai jų plotai sudarė 50,7 tūkst. ha.

Marijampolės savivaldybės ŽŪB „Užgiriai“ turi sukaupusi nemažą patirtį auginant ir perdirbant kukurūzus – apie penkerius metus ji išgyvena vien iš kukurūzų siloso eksporto. Ši bendrovė bene vienintelė Lietuvoje užaugintus kukurūzus pagal specialią technologiją paruošia, presuoja ir eksportuoja į Artimųjų Rytų šalis. Gamintojų teigimu, toks pašaro priedas gyvuliams yra paklausus ne tik karšto, bet ir šalto klimato kraštuose.

Užgiriečiai savame ūkyje augina tik vienos jiems tinkamiausios veislės vasarinius kukurūzus. Šiuo metu ŽŪB „Užgiriai“ dirba 13 darbuotojų, ji valdo netoli 600 ha žemės. Prieš maždaug šešerius metus bendrovė pasuko būtent šia kryptimi – augina vien kukurūzus, juos perdirba ir išveža į užsienį.

„Mes eksportuojame galutinį produktą – dehidratuotą kukurūzų silosą. Jis paruoštas pagal specialią technologiją, kurios detalių nenorime viešinti, nes tai mūsų sukurtas produktas“, – aiškino ŽŪB „Užgiriai“ vadovas Rymantas Sinkevičius.

Eksportas patiria sunkumų

Bendrovės vadovas neabejoja, kad pagal šią technologiją Lietuvoje niekas daugiau, išskyrus juos, nedirba. Be to, negalėtų šios technologijos nusižiūrėti ir atkartoti, nes ŽŪB „Užgiriai“ kukurūzų paruošimo technologiją bei sukurtą produktą yra užpatentavę. R.Sinkevičius įsitikinęs, kad būtent jie pirmieji pasaulyje sukūrė tokį produktą ir jis pateisino lūkesčius. Kažką panašaus jau daro ispanai, bet tai kiek kitokia technologija.

Eksportui, anot R.Sinkevičiaus, iš jų ūkio keliauja supresuotos maždaug 600 kg svorio kukurūzų siloso pakuotės. Atidarius jį iš karto galima naudoti kaip maistingą, natūralų pašarų priedą gyvuliams.

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, ŽŪB „Užgiriai“ jau pasiruošusi pavasario sėjai, tačiau, bendrovės vadovo R.Sinkevičiaus teigimu, kaip ir daugelis įmonių, kurios ruošia produkciją eksportui, jie susiduria su pandemijos sukeltomis kliūtimis. Kol sienos tarp valstybių uždarytos, jie negali nuvykti pas užsakovus.

„Tarptautiniai prekybiniai reikalai šiemet neaiškūs, labai sudėtinga situacija. Neliko kontaktų, negalime aplankyti savo klientų. Sudėtingas laikas“, – kalbėjo susirūpinęs R.Sinkevičius. Jo teigimu, nors nežinomybė tvyro visame pasaulyje, jie neatsisakys šios kultūros auginimo. R.Sinkevičius sakė, kad privalo dirbti toliau. „Auginsime, darysime tą patį darbą, bet šiai dienai iš tikrųjų niekas nėra tikras, kaip seksis toliau“, – aiškino ŽŪB „Užgiriai“ vadovas.

Dirba ištisus metus

R.Sinkevičius minėjo, kad savo sandėliuose turi pernykščio derliaus, nes jo realizavimas trunka ištisus metus – iki sekančio derliaus. Taip būna visada, ne tik šiemet. Naujo derliaus produktas atsiranda lapkričio–gruodžio mėn. Pagal šį ciklą ŽŪB „Užgiriai“ turi darbo visus metus. „Kaip ir visi dirbantys žmonės, bandome išgyventi iš kukurūzų eksporto“, – sakė ŽŪB „Užgiriai“ pirmininkas.

Jis mano, kad prireikus galėtų greitai pereiti prie kitokios veiklos, pavyzdžiui, paprastos augalininkystės. Tada darytų tai, ką visi augalininkystės ūkiai. Bet dabartinė darbo kryptis yra išskirtinė – jie paruošia kukurūzų silosą eksportui.

Jeigu nepavyks šio produkto realizuoti užsienyje, R.Sinkevičius žino, kad Lietuvoje jo niekas nepirktų, nes jis čia yra per brangus. Tokie kukurūzai parankūs šaltų arba karštų kraštų žemės ūkyje. „Mums pavyko užmegzti kontaktus su Artimųjų Rytų šalimis. Viskas, ką pagaminame, ten ir iškeliaudavo. Mes savo ūkyje gyvulininkystės jau neturime“, – sakė R.Sinkevičius.

Nesustoti įpareigoja ir įsirengtas gamybos cechas su pasiteisinusia gamybine linija. „Į ateitį žvelgiame optimistiškai, nes pesimizmas ateities neduoda. Bet ir girtis nelabai galime, kad sėkmė nuo mūsų nepabėgtų. Toks mūsų darbas“, – kukliai apie netradicinę žemės ūkio veiklą kalbėjo ŽŪB „Užgiriai“ vadovas, pridurdamas, kad kukurūzus jie augina ir dėl to, kad šie labai gerai grynina orą – mokslininkų apskaičiuota, kad 1 ha kukurūzų pagamina deguonies 60 žmonių visiems metams.

Didžiausi plotai gyvulininkų laukuose

Mūsų savivaldybės teritorijoje pasėjama apie 2 250 ha kukurūzų. Jie auginami pagal poreikį. Vieni sėjami grūdams, kiti – žalios masės auginimui. Kukurūzų žalia masė naudojama silosuoti ir gyvuliams šerti. Grūdams auginami kukurūzai nuimami vėliau, nes kukurūzų grūdai burbuolėse ilgiau bręsta. Grūdai taip pat naudojami gyvuliams šerti, tai baltymų papildymas pašaruose. Kukurūzus daugiausia augina žemės ūkio subjektai, užsiimantys gyvulininkyste.

Išnaudoja ne visas galimybes

Kukurūzais užsėtų plotų mūsų šalyje pastaraisiais metais vis daugėja. Tai lemia ne tik šiltėjantis klimatas, bet ir sukuriamos naujos veislės, galinčios augti ir duoti gerą derlių vėsesnio klimato zonose. Pas mus kukurūzai daugiausia auginami kaip žaliava ar pašaras gyvulių šėrimui. Iš jų gaminamas tradicinis silosas, koncentruotas silosas, kai augalai pjaunami ties pirma burbuole, grūdainis ir, žinoma, kukurūzai kuliami grūdams.

Galimybės plačiau panaudoti kukurūzus, manau, dar tikrai ne visos išnaudotos. Lietuvoje dar nėra išvystytas biojėgainių tinklas, kurioms viena pagrindinių žaliavų ir yra kukurūzai. Nemažai pas mus užaugintų kukurūzų, siloso ar kitų produktų išvežama į kaimyninę Latviją, būtent į biojėgaines. Ten kukurūzai yra gana paklausi prekė. Maisto pramonėje, bioetanolio gamyboje kukurūzai taip pat galėtų sustiprinti savo pozicijas. Džiovinti kukurūzai, kukurūzų silosas – labai naudingas produktas. Tokį sausą produktą saugiau ir paprasčiau transportuoti į šalis, kurios negali užsiauginti pakankamo kiekio šių augalų.

Lietuvoje yra rajonų, kuriuose kukurūzų auginimas yra nepopuliarus. Tai lemia tų rajonų žemės ir dirvožemio specifika, kukurūzų auginimo, derliaus nuėmimo paslaugas teikiančių įmonių trūkumas ir, svarbiausia, tam tikri seni įsitikinimai, kad „pas mus kukurūzai neauga“.

Tad kukurūzų auginimo populiarėjimą lemia pačių augalų savybės. Kukurūzai – vienas iš daugiausiai energijos turinčių žemės ūkio augalų. Be to, kukurūzų derlingumas pirmauja lyginant su kitais augalais. Ir dar vienas dalykas – kukurūzų priežiūra kol kas yra paprastesnė. Lietuvoje dar nėra labai paplitę įvairūs kukurūzų kenkėjai ir ligos, bet ši situacija gali keistis didėjant auginamų augalų plotams.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-05-03

Ūkininko Petro K. teigimu, iki 2021 metų galiojusi pievų, ganyklų priežiūros tvarka buvo optimali, logiška, suprantama. Ūkininkai įprastose pievose ganė gyvulius, šienavo, o „nestandartinėse pievose“ (šlapynėse, pamiškėse, paežerėse ir t. t.) šienavo pasirinktinai, gyvūnams ėsti netinkamą augmeniją smulkino, pjovė dalgiais ar kokia nors technika, jei tik ši galėjo įvažiuoti, taip užtikrindami geros agrarinės būklės reikalavimus pievose ir ganyklose.

„Nuo 2021 metų įsigalioja prievolė visas ganyklas, pievas tvarkyti pagal „vieną kurpalių“ (t. y. žolę pjauti, presuoti ar krauti į kūgius ir išvežti iš lauko). Žemės ūkio bendrovių, stambių ūkių žemėnaudas išimtinai sudaro didžiausi, geriausi, sukultūrinti buvusių kolūkių laukai. Tuo tarpu smulkių ūkių, asmeninio ūkio naudotojų nemaža dalis sklypelių yra pamiškėse, paežerėse, durpingose vietovėse. Dėl to peršasi išvada, kad geros agrarinės būklės palaikymo pievose reikalavimai specialiai „pasunkinti“ tam tikrai pareiškėjų grupei“, – laiške VL rašo Dzūkijos krašto ūkininkas.

Jo pastebėjimu, informaciniuose Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) leidiniuose informuojama, kad įsiklausoma į tikrųjų ūkininkų kalbas ir išsiaiškinama daug ūkinę veiklą imituojančių asmenų, taip didinamos išmokos tikriesiems ūkininkams. „Normalu, kad pareiškėjai vietoje pūdymo deklaruojantys, pvz. moliūgus, baudžiami. Tačiau negi ūkininkai, turintys „nestandartinių pievų“, šlapynių (teisė į nuosavybę atstatyta ten, kur atstatyta, t. y. pamiškėse, paežerėse ir t. t.), jau prilyginami neteisėtai paramą siekiantiems gauti asmenims?“ – retoriškai klausia Petras K., nesuvokdamas, kodėl visas pievas, net sunkiai įvažiuojamas, šiemet privalo tvarkyti pagal vieną kurpalį.

Kurios pievos geros, jose visi ir anksčiau gyvulius ganė, o kur yra koks gojelis ar šlapynė, tai anksčiau su lengvuoju traktoriumi smulkindavo ir dar pasiekdavo reikalaujamą gerą agrarinę būklę. „Aš smulkiuoju traktoriumi smulkindavau, bet vis įklimpsti, tai sūnus dideliu traktoriumi su trosu ištraukinėdavo. Ten įvažiuoti sunkesnei technikai, presams ir išvežti rulonus praktiškai neįmanoma. Smulkus ūkininkas net ir nepasamdys tokios pagalbos. Tai problema iš tikro rimta, jeigu kažkas kažkiek supranta“, – pasakojo dzūkas.

Sprendimo niekas nežino

Pasak Lazdijų rajono ūkininko, jis gretimoje savivaldybėje iš valstybės yra išsinuomojęs „nestandartinių pievų“ („Natura 2000“ teritorijos, buvęs durpynas, realios briedžių, lapių, bebrų, kurapkų, kamaninių retų augalų ir kt. buveinės). „Viena iš priežasčių jas išnuomoti buvo tai, kad iš jų į šalia dirbamus laukus sklido piktžolės. Pagal privalomą žemės ūkio veiklos tvarką ir šiose pievose turėsiu daryti didelių investicijų – žolę pjauti, grėbti, išvežti iš lauko ir kt. Tarkim, neracionalus išteklių naudojimas – smulkmena, bet nepagarba gamtai, ekologijai?“ – dar vieną problemą kelia ūkininkas.

Jis pastebi, kad dėl gyvūnų pašarams ne itin tinkamos durpynų žolės sudėties ir dėl to, kad pjaunant, grėbiant, presuojant ji neišvengiamai susimaišo su durpžemiu, žolės ritiniai ūkinių gyvūnų šėrimui netinkami. Nors durpynuose žolės kiekis 2–5 kartus didesnis nei įprastose pievose, nėra technologijos jose pagaminti kokybiškų pašarų.

„Juk neteko matyti nė vienos žemės ūkio bendrovės, stambaus ūkio darbuotojo, besidarbuojančio durpynuose ar šlapynėse. Iš sąlyginai nedidelio 10 ha durpingos pievos ploto susidarytų apie 200 ritinių. Tai yra apie 50 tonų žolinių augalų ir durpių mišinio“, – teigia ūkininkas.

Jis pastebi ir tai, kad pagal kitus teisės aktus, pievų, esančių „Natura 2000“ teritorijose, negalima atnaujinti, t. y. negalima arti, lėkščiuoti, apsėti kultūrinėmis žolėmis. Tačiau paklausęs seniūnijos darbuotojos, dalyvavusios seminaruose, taisyklių pakeitimų pristatymuose, kur išvežti (utilizuoti) ūkinių gyvūnų šėrimui netinkamus ritinius, tinkamo atsakymo nesulaukė.

„Manau, kad daugelis eilinių specialistų, ūkininkų į šį klausimą atsakymo neturi. Norėtųsi Žemės ūkio ministerijos, NMA ar 2021 metų deklaravimo taisyklių pakeitimų iniciatorių išaiškinimo, kur išvežti iš lauko ūkinių gyvūnų šėrimui netinkamus ritinius? Vežti į kitą lauką? Deginti? Vežti į pakeles, nors jau dabar kai kuriose vietovėse riogso perteklinių ritinių krūvos? Vežti į specializuotas utilizavimo įmones?“ – klausimų virtinę uždavė Petras K.

Kenčia sąžiningi

Jurgita Gudeliauskaitė, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėja

Nors draudimas mulčiuoti laukus atsirado bandant kovoti su vadinamaisiais sofos ūkininkais, nuo to kenčia ir kai kurie tikrieji ūkininkai. Pats sprendimas, mano manymu, yra teisingas, tik reikėtų numatyti daugiau išimčių. Savivaldybės teikė pasiūlymus Žemės ūkio ministerijai, tačiau buvo atsižvelgta tik į sodus ir uogynus. Jų tarpueiliuose esančias pievas smulkinti galima. Dabar patikslinus taisykles, numatyta galimybė ir palaukėse, kurios siekiant ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių atitikties yra deklaruojamos kaip pievos (kodas GPŽ), žolę nupjauti, išvežti, sudėti į kūgius arba smulkinti ir tolygiai paskleisti.

Pamiškėse nuolat šienaujamos pievos kokybė nėra prastesnė nei laukų pievos, tad tai neturėtų sukelti papildomų rūpesčių pievas deklaruojantiems ūkininkams. Nusiskundimų dėl to taip pat nesame gavę.

Durpynų mūsų rajone nėra daug. Bendraujant su mūsų krašto ūkininkais esame girdėję nuogąstavimų dėl turimų pievų durpynuose, kad jos iššąla, išdega ir pan., bet per daugelį metų jie randa išeitis, kaip ir ką daryti tokiose žemėse. Turint daug durpynų taip pat galima surasti galimybių, kaip panaudoti tose vietose išaugintą menkavertį šieną – pavyzdžiui, biokurui. Turint nedidelius plotus, tokiose vietose laiku nupjautą šieną galima panaudoti pašarui, o pašarui netinkamą šieną – kraikui, mulčiavimui.

Pačių ūkininkų reikalas

Žemės ūkio ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus komentaras

Sprendimas dėl pievų priežiūros tvarkos pakeitimo buvo priimtas įvertinus aplinkosaugos bei žemės ūkio srities mokslininkų ir ekspertų poziciją dėl nušienautos biomasės palikimo laukuose (mulčiavimo) neigiamos įtakos dirvožemiui ir bioįvairovei.

Šienavimo vietoje keičiasi augalijos struktūra, išnyksta pievoms būdingi augalai, susmulkintoje biomasėje veisiasi pelėsis ir pan. Atsižvelgta ir į tai, kad toks pievų priežiūros būdas ne tik nėra tvarus aplinkosaugos požiūriu, bet ir sukuria prielaidas gauti finansinę paramą tiems, kurie neprisideda prie žemės ūkio sektoriuje kuriamos pridėtinės vertės didinimo.

Taisyklių reikalavimas, susijęs su nupjautos žolės (šieno, žaliosios masės ar kt.) sutvarkymu (išvežimu iš lauko, supresavimu arba šieno sudėjimu į kūgius), yra vienas iš keleto su pievų priežiūra susijusių reikalavimų.

ŽŪM nėra pateikusi jokių nurodymų, kur dėti nupjautą žolę iš pievų, tai jau pačių ūkininkų reikalas.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-04-30

Čičinų kaimo (Jonavos r.) ūkininkas R. Kubiliūnas nemažai metų turėjo 350 ha augalininkystės ūkį. Bet galvos skausmą kėlę javams auginti netinkami žemės lopinėliai, išsibarstę kalnuoto reljefo vietovėse, lėmė sprendimą – užsėti juos šienaujamomis pievomis. O kadangi šalia Čičinų dar atsirado galimybė nusipirkti senų fermų, tapo aišku, kad nieko kita nelieka, kaip tik ūkį praplėsti dar viena atšaka.

Rimantas 2017 m. įsigijo geros genetikos veislinių šarolė galvijų bandą, keliasdešimt mėsinių veislių mišrūnų ir pasinėrė į galvijininkystę. „Atėjęs į fermą po sunkių darbų laukuose nusiraminu ir pailsiu – taip gerai veikia ramūs ir draugiški šarolė galvijai“, – sako Rimantas. Dabar jo bandoje – 72 karvės žindenės, iš jų 32 grynakraujės šarolė ir 40 mišrūnių, 52 buliukai, iš kurių 33 grynakraujai.

Intensyvaus auginimo šarolė galvijus ir mėsinių veislių mišrūnus R. Kubiliūnas ištisus metus laiko tvartuose su mociono aikštele. Kad būtų sumažintas amoniako išskyrimas, ūkininkas tvarte pradėjo naudoti specialų biopreparatą – kai išvalomas kraikas, šiuo preparatu išpurškiami gardai. „Tai brangi priemonė, per metus reikės pusantro buliaus tam užauginti. Bet suprantu, kad turime mažinti emisijas, todėl ir investuoju į tai“, – sako ūkininkas.

Kadangi ūkyje nėra ganyklų, Rimantui reikėjo intensyviai auginamos galvijų veislės, tad rinkosi tarp limuzinų ir šarolė. Važinėjo po ūkius, žiūrėjo, kalbėjosi su augintojais. Pagrindinis jo pageidavimas buvo ramaus charakterio ir beragiai galvijai, bet genetiškai beragių limuzinų dar sunku nusipirkti, todėl pasirinko šarolė veislę. Pasirinkimas buvo sėkmingas ir dėl gyvulių charakterio. Kaip ir teigiama šarolė veislės aprašyme, tai ramūs, nekaprizingi, lengvai prie žmonių ir aplinkos prisitaikantys galvijai.

„Mano gyvuliai tokie ir yra, labai draugiški. Kai į fermą ateina mano keturių metų sūnus ir uždainuoja vieną žinomą šlagerį, buliukai atrodo kaip didžiuliai meilūs katinai – su sispiečia prie aptvaro ir klauso“, – juokiasi ūkininkas. Skirtingų veislių galvijų charakterio skirtumai labai gerai atsiskleidžia juos sveriant. Pasak Rimanto, 18 mišrūnų pasverti prireikė 2 valandų, o 14 šarolė galvijų užteko 20 minučių. Šiuo metu grynaveislių bandoje yra du genetiškai beragiai šarolė buliai.

Pagrindinis – 1,2 t sveriantis Hadijus, atkeliavęs su pirma banda iš Čekijos. Antrasis – dar jaunas, dvejų metų Jardas, pirktas Žemaitijoje iš žinomo augintojo Jono Oželio. Po kurio laiko jis užims pagrindinio bandos reproduktoriaus vietą. 40 mišrūnių kergiamos su angusų veislės buliumi. Mišrūnus, tarp kurių dominuoja limuzinų ir angusų veislės, jis pirko iš kaimyno. „Tvarte vietos daug, vienas gyvulys turi 15–18 kv. m tvarte ir dar 12 kv. m mociono aikštelėje, tad kodėl gi jų nelaikyti.

Mišrūnų nežadu atsisakyti ir ateityje, jie atlieka savo paskirtį ir suteikia ūkiui pajamų“, – sako R. Kubiliūnas. Šarolė telyčios kergiamos 22 mėn., mišrūnės truputį anksčiau – 18–19 mėn. Veršiavimosi sezonas ūkyje trunka ištisus metus – Rimantas taip sudėliojo ūkio vadybą, kad gyvulių turėtų parduoti kiekvieną mėnesį. Šarolė veršeliai atjunkomi 8 mėn., mišrūnai truputį anksčiau. Žolę galvijams ūkininkas šienauja kalnuoto reljefo vietovėse, kur iki 3 ha dydžio lopinėliuose įrengta 57 ha pievų.

Pradėjęs laikyti galvijus, kasmet 40 ha laukų patręšia mėšlu. Ir šarolė, ir mišrūnai auginami intensyviai ir šeriami vienodu racionu – šienainiu ir savo gamybos grūdais. Paskutinį trimestrą prieš veršiavimąsi šarolė karvėms duodamas dietinis racionas – kaip žinoma, šiai veislei būdingas sunkesnis veršiavimasis. R. Kubiliūnas daug tariasi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) gyvulininkystės ekspertu Vytu Gudaičiu, kuris ūkyje vykdo gyvulių produktyvumo kontrolę.

Padedant šiam specialistui Rimantas ketina dar koreguoti pašarų racioną. „Kai pasakiau, kad žolę šienauju tris kartus, V. Gudaitis uždavė logišką klausimą – kodėl ne keturis? Iš tiesų, juk šeriant jauna žole mažiau reikėtų koncentruotųjų pašarų. Tačiau turiu pripažinti, kad iki šiol pirmenybę teikdavau augalininkystės ūkio darbams, o šienaudavau atradęs tam laiko“, – Rimantas žino savo klaidas ir iš jų mokosi.

Pagaliau įsigijęs visą reikalingą žolinių pašarų ruošimo techniką (šienapjovę, grėblį, vartytuvą, presą), šiemet jaunas ūkininkas žada imti pavyzdį iš pažangių kaimynų Daukantų, šienaujančių net 5 kartus. Į gyvulius, fermas, techniką jis investavo ne tik savo ir ES lėšas, bet ir skolintas iš banko. Kol tęsiasi ūkio plėtra, tvarto atnaujinimas, investicijų grąžos nematyti. Bet mėsinės galvijininkystės ūkis – ilgalaikis projektas ir greitos grąžos čia niekas negali tikėtis. O kol kas finansines spragas užkamšo augalininkystės ūkis.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-30

Kaip rašoma naujausiame leidinio „Livestock Science“ numeryje, Šiaurės rytų žemės ūkio universiteto mokslininkai (Kinija) atliko tyrimą, norėdami įvertinti 25-hidroksivitamino D3 poveikį melžiamų karvių produktyvumui, medžiagų apykaitai, antioksidacinei ir imuninei sistemoms.

Trisdešimt šešios Holšteinų veislės karvės laktacijos viduryje atsitiktine tvarka suskirstytos į 3 grupes. Kontroliniai gyvuliai negavo papildų, 1 ir 2 grupės karvėms į racioną buvo įterptos skirtingos 25-hidroksivitamino D3 dozės (1 mg ir 3 mg). Tyrimas truko 9 savaites. Karvės buvo melžiamos tris kartus per dieną, kasdien matuojant sausųjų medžiagų suvartojimą ir primilžį. Pieno mėginiai paimti bandymo pradžioje ir 21-ą, 42-ą, 63-ą dienomis, norint įvertinti rodiklius, tokius kaip pieno riebalų, baltymų, laktozės kiekis, somatinių ląstelių skaičius (SLS).

Tokiu pat dažniu buvo paimti kraujo mėginiai, norint nustatyti metabolitų, antioksidantų ir imuniteto funkcijų rodiklius. Rezultatai atskleidė, jog iš karvių, su racionu gavusių 25-hidroksivitamino D3, primelžta daugiau pieno, jame padidėjo baltymų, laktozės kiekis ir sumažėjo SLS, palyginti su kontroline grupe. Šeriant minėtu pašarų priedu, gyvulių kraujyje padidėjo bendras kalcio, fosforo, 25-hidroksivitamino D3 ir 1,25-dihidroksivitamino D3 kiekis.

Nustatyta, jog priedas neturėjo neigiamo poveikio biocheminiams kraujo rodikliams ir riebalų mobilizacijos žymenims. Su racionu gaunamas 25-hidroksivitaminas D3 pagerino bendrą antioksidacinį pajėgumą (kraujo serume padidėjo superoksido dismutazės, glutationo peroksidazės kiekis) bei imuniteto funkcijas (kraujo serume padaugėjo imunoglobulinų A ir G).

Taip pat sumažėjo malondialdehido (oksidacinio streso žymuo) ir naviko nekrozės faktoriaus – α (jis aktyviai gaminamas, kai organizme yra bet kokia patologija – uždegimas, autoimunizacija, navikiniai procesai). Mokslininkai įsitikinę, jog būtina atidžiau vertinti melžiamų karvių racionus vitamino D3 atžvilgiu ir rinktis efektyviausias jo formas. Naudojant 25-hidroksivitaminą D3 kaip pašarų papildą įmanoma padidinti primilžį, sumažinti SLS piene, stabilizuoti mineralinių medžiagų kiekį kraujo serume, skatinti antioksidacines ir imuniteto funkcijas.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-30

Pastaraisiais metais LR Vyriausybė dėl klimato reiškinių net kelis kartus buvo paskelbusi ekstremaliąją situaciją šalies mastu: 2017 m. – dėl liūčių, 2018 m. ir 2019 m. – dėl šalį apėmusios sausros. 2019 m. Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba (LHMT) taip pat patvirtino, kad aktyviosios augalų vegetacijos laikotarpiu buvusios šalnos atitiko stichinio meteorologinio reiškinio rodiklius.

Dėl šio reiškinio nebuvo paskelta ekstremalioji situacija šalies mastu, tačiau savivaldybės lokaliai savo teritorijose registravo dėl šalnų padarytus žalos atvejus. Būtent šalnos, kaip teigia LHMT Klimato ir tyrimų skyriaus Vyriausioji specialistė Izolda Marcinonienė, yra dažniausiai pasitaikantis lokalus stichinis meteorologinis reiškinys.

„Remiantis LHMT duomenimis, lokalaus stichinio meteorologinio reiškinio rodiklį pasiekusios šalnos pavasarį ir rudenį pasitaiko kasmet, o trečdalyje šalies teritorijos apimančios šalnos vidutiniškai fiksuojamos kas antri metai ir yra dažnesnės pavasarį. Pavyzdžiui, 1961-2020 m. laikotarpiu gegužę buvo 40, rugsėjį – 26 šalnų atvejai. Išskirtiniais atvejais šalnų būta net ir vasarą“, – sako I. Marcinonienė.

Šalnos yra dažnesnės kaip lokalus stichinis reiškinys, apimantis iki trečdalio šalies teritorijos, tad ir nuostolių jos dažniau padaro tam tikroje vietovėje. Šalies mastu dažniausiai pasitaikantys stichiniai reiškiniai, remiantis LHMT 1961-2020 m. stebėjimais, yra labai smarkus lietus, kuris vidutiniškai pasikartoja beveik 4 kartus per metus, labai stambi kruša – vidutiniškai 1,5 karto per metus ir labai stiprus vėjas – vidutiniškai beveik 1 kartą per metus. LHMT stebėjimų duomenimis, 1961-2020 m. lokalios, iki trečdalio šalies teritorijos apimančios, stichinės sausros buvo fiksuotos beveik kas antrus metus, o stichinės sausros šalies mastu (2/3 Lietuvos teritorijos) – pasitaiko kiek dažniau nei kartą per 10 metų.

Sausra pavasarį – perpus mažesnis derlius rudenį

Valstybės institucijų, reaguojant į gamtos sąlygas, paskelbtos ekstremalios situacijos suteikia galimybę padėti ūkininkams ir ūkiams. Nacionalinė plėtros įstaiga UAB Žemės ūkio paskolų garantijų fondas (ŽŪPGF) yra viena iš institucijų, administruojančių pagalbos priemones tokiais atvejais. „Bendraudami su ūkininkais matome, kad praktiškai kiekvienais metais pasitaiko didesnis ar mažesnis klimato reiškinys, sukeliantis nemalonumų jų ūkiams.

Prieš kelis metus buvęs šlapias ruduo vieniems ūkininkams neleido nuimti derliaus rudenį, kitiems, spėjusiems jį nuimti – sukliudė pasėti žiemines kultūras. 2018 ir 2019 m. sausros ir didelė kaitra nudegino augalų žiedus, jie blogai sudygo ir vystėsi, todėl buvo žemesni, dalis augalų visiškai nudžiūvo“, – sako ŽŪPGF l. e. direktorės pareigas Romalda Globienė. Taip pat pasitaiko ir didelių vėjų, kuomet būna išguldytas derlius, dėl ko tampa sunku jį nuimti, ir krušos atvejų, kuomet derlius yra išdaužomas.

O labiausiai apgaulingos – pavasarinės šalnos, kuomet, iš pirmo žvilgsnio, gražų ir ankstyvą pavasarį anksti pasėjus kultūras, šalnos ūkį užklumpa aktyvios augalų vegetacijos laikotarpiu. „Įprasta manyti, kad nuo klimato reiškinių dažniausiai nukenčia augalininkystės, daržininkystės ir sodininkystės ūkiai, tačiau 2019 m. sausra pridarė daug bėdų ir gyvulininkystės ūkiams, kurie patys auginasi pašarus. Vietoje įprastai 3-4 kartus per metus šienaujamų pievų – tais metais ūkininkams pavyko jas nušienauti tik 1-2 kartus“, – patikslina R. Globienė.

Nukentėjusiems ūkininkams – valstybės pagalba

„Ar tai būtų šalnos, ar sausra, ar smarkus lietus, ar kruša – dėl visų šių reiškinių smarkiai nukenčia ūkio derlius. Dažnu atveju ūkininkai, susidūrę su nepalankiu klimato reiškiniu, praranda pusę ar dar daugiau savo derliaus. Sumažėjus parduodamos produkcijos kiekiui, ūkininkai netenka dalies pajamų, o netekus dalies pašarų – reikia papildomų lėšų jų įsigijimui iš kitų tiekėjų.

Tai apsunkina tolimesnį ūkio vystymąsi bei plėtrą“, – komentuoja R. Globienė. Viena iš valstybės įgyvendinamų skatinamųjų finansinių priemonių nuo nepalankių klimato reiškinių per paskutinius trejus metus nukentėjusiems ūkiams – finansinė priemonė „Paskolos nukentėjusiems nuo nepalankių klimato reiškinių“, kurią administruoja ŽŪPGF. Ja jau pasinaudojo beveik 20 ūkio subjektų ir jiems iš viso paskolinta 425 tūkst. eurų.

Lengvatinės paskolos iki 25 tūkst. eurų suteikiamos nuo nepalankių klimato reiškinių, pavyzdžiui, sausros, liūčių, šalnų, vėjo ir kitų, per paskutinius trejus metus nukentėjusiems pirmine žemės ūkio produktų gamyba užsiimantiems ūkio subjektams. Paskolos iki 36 mėn. laikotarpiui teikiamos investicijoms, apyvartinėms lėšoms finansuoti ir darbo užmokesčiui bei su juo susijusiems mokesčiams sumokėti.

Bendra lengvatinės paskolos palūkanų norma siekia iki 2 proc. Paskolos gavėjui pageidaujant, gali būti taikomas iki 1 metų paskolos grąžinimo atidėjimas. Taip pat paskolai taikomas paskolos administravimo mokestis, kuris siekia 1 proc. nuo paskolos sumos, tačiau ne mažiau kaip 100 eurų. Paskolos per pastaruosius trejus metus nukentėjusiems nuo nepalankių klimato reiškinių pagal šią priemonę bus teikiamos iki 2021 m. gruodžio 31 d. kreipiantis į tarpininkaujančią finansų įstaigą – vieną iš priemonės įgyvendinime dalyvaujančių LCKU kredito unijų.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-04-30