Žemės ūkio naujienos: 2021-06-16

Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina gegužę sudarė 312 eurų už toną – 23 proc. daugiau nei prieš metus. Per šių metų sausį-gegužę natūralaus pieno supirkimo kainų vidurkis siekė 317 eurų už toną. Palyginti su pernykštėmis to paties laikotarpio kainomis, jos buvo 8 proc. didesnės. Šiais metais natūralaus pieno supirkimo kainos pagal sausio-gegužės vidurkį Lietuvoje yra aukščiausios per pastaruosius šešerius metus.

Palyginamuoju penkių mėnesių laikotarpiu didesnių jų būta tik rekordiniais 2014-aisiais, kuomet šalis eksportavo didelius kiekius pieno produktų. Stambiesiems ūkiams už toną natūralaus pieno perdirbėjai praėjusį mėnesį mokėjo 353 eurus. Tuo tarpu Europos Sąjungos šalyse, kuriose vyrauja dideli pieno ūkiai, išankstiniais duomenimis, vidutinė kaina siekė 356 eurus. Stambieji ūkiai Lietuvoje pagamina ir parduoda perdirbti 70 proc. viso superkamo pieno. Pasak Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, šiųmetė žalio pieno kainų kreivė juda neįprasta trajektorija visoje Europoje, taigi ir Lietuvoje.

„Istoriškai dėl sezoniškumo pieno supirkimo kainos pradeda mažėti nuo metų pradžios ir savo kritimą tęsia iki pat vasaros pabaigos. Tačiau žaliavos kaina per penkis šių metų mėnesius išliko aukštumose“, – sako E. Simonis. Remiantis istoriniais duomenimis, kiekvieną pavasarį ir vasarą primelžiama daugiau pieno, bet jame mažėja baltymų ir riebalų santykis. Dėl to atitinkamai mažėja žaliavos supirkimo kaina. Rudenį ir žiemą atvirkščiai – pieno mažėja, bet dėl karvių mitybos piene daugėja riebalų ir baltymų, atitinkamai brangsta ir pieno žaliava. E. Simonio vertinimu, didesnę žaliavos kainą Europoje šiais metais daugiausiai lėmė pakankamai didelė pieno produktų paklausa Bendrijos vidaus rinkoje. Mūsų šalies pieno perdirbimo įmonės eksportuoja apie 60 proc. pagamintos produkcijos.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-06-16

Š. m. gegužės mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 22,8 proc. didesnė, palyginti su 2020 m. gegužės mėn. (2020 m. gegužę ji buvo 254 Eur už t).
Per 2021 m. gegužės mėn. buvo supirkta 114,78 tūkst. t pieno, 2,7 proc. mažiau, palyginti su 2020 m. geguže.
Per 2021 m. I-V mėn. iš viso buvo supirkta 508,68 tūkst. t pieno, 2,0 proc. mažiau, palyginti su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-06-16

Gegužės pabaigoje žemės ūkio ministro įsakymu taip pat patvirtinta paramos lėšų suma: šiam paraiškų rinkimo etapui papildomai skirta 3 mln. Eur, įtraukta ir papildoma ūkio subjektų bendradarbiavimą skatinanti veikla – logistikos centrų kūrimo. Taigi šiam paraiškų rinkimo etapui skirta nebe 4 mln., o 7 mln. Eur.

Naujai patvirtintose taisyklėse įtvirtinti keli svarbūs pakeitimai, susiję su regioninio lygmens logistikos centrų kūrimu, patikslinta paramos suma vienam paramos gavėjui (ji priklauso nuo kuriamos trumposios grandinės dalyvių statuso, įsigyjamų investicijų), papildytas tinkamų išlaidų sąrašas, pakoreguoti prioritetiniai atrankos kriterijai.

Galimi pareiškėjai

Parama skirta žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo srityje bendradarbiaujantiems ūkio subjektams, kuriantiems ir vykdantiems trumposios tiekimo grandinės veiklą.

Paraiškos gali būti teikiamos tik kartu su partneriais, kurie kartu su pareiškėju turi dalyvauti projekte, jį įgyvendinti ir finansuoti.

Dėl paramos gali kreiptis ūkininkai, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, ir (arba) rinkodara, privatūs juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio, maisto produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, ir (arba) rinkodara, bei privatūs juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio ir maisto produktų prekyba. Šios pareiškėjų grupės gali būti pareiškėjais, partneriais ir tarpininkais.

Vykdomų projektų partneriais ir tarpininkais gali būti ir viešieji juridiniai asmenys, veikiantys žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros srityse.

Pareiškėjų ir partnerių bendradarbiavimas privalo būti įtvirtintas jungtine veiklos sutartimi.

Tarpininko dalyvavimas projekte nėra privalomas. Vis tik svarbu žinoti, jog projekte gali dalyvauti tik vienas tarpininkas – tai yra subjektas, veikiantis prekybos srityje, pvz., pardavėjas, mažmeninės prekybos atstovas ir pan., ir dalyvaujantis trumpoje tiekimo grandinėje tarp gamintojo ir galutinio vartotojo. Tarpininku negali būti perdirbėjas, teikiantis gamintojui produkto perdirbimo paslaugą ir nedalyvaujantis tolesniame produkto realizavimo procese.

Svarbu kuriantiems logistikos centrus

Naujai patvirtintose taisyklėse numatyta, jog steigiantiems regioninio lygmens logistikos centrą (vykdant naują statybą arba pritaikant esamą nekilnojamąjį turtą) parama teikiama atsižvelgiant į pareiškėjo patirtį vykdant trumposios tiekimo grandinės veiklą. Pareiškėjo patirtis bus vertinama pagal paraiškoje nurodytą informaciją. Parama bus teikiama, jei logistikos centras bus įkurtas besiribojančios su miestu savivaldybės, kurioje nuolatinis gyventojų skaičius yra ne mažesnis 149 000 gyventojų, teritorijoje.

Steigiantieji regioninio lygmens logistikos centrus turėtų žinoti šiuos reikalavimus: logistikos centras turi veikti didesniu nei vienos savivaldybės lygiu – realizuojama produkcija turi būti tiekiama kelioms savivaldybės viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms, įmonėms, pirkėjams. Užbaigus investicijas, NMA būtina pateikti ketinimų bendradarbiauti su savivaldybėmis, kurių teritorijoje planuojama tiekti produktus viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms ar įmonėms, sutartis.

Kitas svarbus reikalavimas – užtikrinti pagrindinių produktų grupių (grūdų produktų, daržovių, vaisių ir uogų, riebalų, pieno produktų, mėsos ir kiaušinių) asortimento, kuris gali būti laipsniškai plečiamas, krepšelį – iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos į produktų asortimentą turi būti įtrauktos visos produktų grupės.

Įsteigus regioninio lygmens logistikos centrą, visu projekto kontrolės laikotarpiu (5 metus nuo paskutinio paramos išmokėjimo dienos) būtina laikytis įsipareigojimo tiekti žemės ūkio ir maisto produktus į realizavimo vietas, vykdyti mažmeninę prekybą. Tuo tarpu visų projekto grandinės dalyvių užauginta ar pagaminta produkcija, tiekiama į logistikos centrą, turi sudaryti ne mažiau kaip 15 000 kg per metus – šie kiekiai turės atsispindėti pareiškėjo ir partnerių pateiktame apskaitos registre.

Paramos suma

Didžiausia paramos suma vienam projektui įgyvendinti negali viršyti:

120 000 Eur be PVM, skiriant:

iki 30 000 Eur – vienam projekto grandinės dalyviui, atsižvelgiant į projekto grandinės dalyvių skaičių, jei projekte dalyvauja skirtingų žemės ūkio sektorių subjektai;
iki 15 000 Eur – vienam projekto grandinės dalyviui, atsižvelgiant į projekto grandinės dalyvių skaičių, jei projekte dalyvauja vieno žemės ūkio sektoriaus subjektai.

200 000 Eur be PVM, skiriant iki 50 000 Eur – vienam projekto grandinės dalyviui, atsižvelgiant į projekto grandinės dalyvių skaičių, jei projekte numatytos investicijos, susijusios su žemės ūkio ir maisto produktų tiekimu į realizavimo vietas, įskaitant maisto produktų saugojimo ir laikymo būtiną įrangą, viešąsias paslaugas teikiančioms įstaigoms ar įmonėms ir tai sudaro ne mažiau 80 proc. visų projekte numatytų tinkamų išlaidų vertės.
700 000 Eur be PVM – jei projekte numatytos investicijos regioninio lygmens logistikos centrui kurti ir (arba) naudoti esamos logistikos infrastruktūrą ilgalaikės nuomos, panaudos ar paslaugų sutarčių pagrindu ir tai sudaro ne mažiau 80 proc. visų projekte numatytų tinkamų išlaidų vertės.

Minėti ribojimai vienam projekto grandinės dalyviui, atsižvelgiant į projekto grandinės dalyvių skaičių, netaikomi žemės ūkio kooperatyvams.

Numatytas paramos intensyvumas (paramos dydis skaičiuojamas atsižvelgiant į tinkamas finansuoti projekto išlaidas be PVM) – 60 proc. tinkamų finansuoti verslo plano įgyvendinimo išlaidų ir 100 proc. tinkamų finansuoti projekto bendrųjų, einamųjų bendradarbiavimo, einamųjų projekto įgyvendinimo bei skatinamosios veiklos, susijusios su trumposios tiekimo grandinės plėtra, išlaidų.

Tinkamos finansuoti išlaidos

Įgyvendinant projektą pagal KPP veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“, galės būti kompensuojamos šios išlaidos:

Verslo plano įgyvendinimo išlaidos – tai projekto reikmėms skirtos naujos N1, O2 ir SP (įrengta kaip maisto prekių pardavimo vieta) kategorijų bazinės komplektacijos transporto priemonės, kaip nurodyta Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose. Parama įsigyti N1 klasės transporto priemones kroviniams vežti (išskyrus visureigius) ir (ar) mobiliajai prekybai vykdyti teikiama tuo atveju, kai projekte dalyvauja ne mažiau kaip 3 (trys) projekto grandinės dalyviai. N1 klasės transporto priemonė turi turėti 2 arba 3 sėdimąsias vietas, krovinių skyrius atskirtas pertvara ir jame neturi būti langų, O2 ir SP klasės transporto priemonėje turi būti įrengta prekybinė zona su šaldoma patalpa (arba be jos), ji turi būti susijusi su projekto veikla. Taip pat tinkamomis verslo plano įgyvendinimo išlaidomis laikomos mechaniniai-hidrauliniai vežimėliai ir (ar) krautuvai, išskyrus teleskopinius, prekybiniai baldai (stelažai, lentynos, šaldymo vitrinos ir kt.) ir prekybinė įranga (svarstyklės, kasos aparatas ir kt.), fasavimo ir (arba) pakavimo įranga bei medžiagos, ir kt.

Einamosios bendradarbiavimo išlaidos – susitikimų organizavimo, administracinių patalpų (biuro) nuomos, kanceliarinių prekių įsigijimo išlaidos, taip pat darbo užmokestis projekto vadovui, projekto grandinės dalyvių dezinfekavimo ir kitų medicininių apsaugos prekių įsigijimo išlaidos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu). Visos išlaidos negali viršyti 20 proc. kitų tinkamų finansuoti projekto išlaidų, išskyrus projekto bendrąsias išlaidas.

Einamosios projekto įgyvendinimo išlaidos – tai pardavėjo darbo užmokesčio, logistikos centro darbuotojo darbo užmokesčio, prekybos vietos ir (arba) realizavimo vietos patalpų / ploto nuomos ir prekybos vietos ir (arba) realizavimo vietos, ir (arba) regioninio logistikos centro išlaikymo, dalyvavimo trumpalaikiuose renginiuose vietos nuomos, transportavimo, kasos aparato modifikavimo išlaidos, transportavimo (kuro pirkimo, transporto nuomos, transportavimo paslaugų) išlaidos, susijusios su mobiliu maisto produktų, taip pat kitų kasdienės paklausos prekių, įskaitant medikamentus, dezinfekavimo ir kitų medicininių apsaugos prekių tiekimu kaimo gyventojams (Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos dėl COVID-19 laikotarpiu) ir kt. išlaidos.

Svarbu atkreipti dėmesį, jei paramos paraiškoje suplanuotos išlaidos, kurioms nustatyti fiksuotieji įkainiai, jų vertė apskaičiuojama tik pagal fiksuotuosius įkainius (iš anksto nustatytas vienodas projekto išlaidų vieneto įkainis yra taikomas projekto tinkamoms finansuoti išlaidoms apskaičiuoti ir apmokėti remiantis pateiktais dokumentais, kuriais įrodomas projekto kiekybinio rezultato pasiekimas, kai paramos gavėjas neteikia išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentų).

Skatinamosios veiklos, susijusios su trumposios tiekimo grandinės plėtra, – tai populiarinimo (pardavimo skatinimo) ir (ar) rinkodaros veiklos vykdymo, trumpalaikių renginių organizavimo, prekės ženklo kūrimo ir gaminimo paslaugų ir kt. išlaidos, jos negali viršyti 20 proc. kitų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Bendrosios išlaidos – jos negali viršyti 10 proc. kitų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Projektams taikomi atrankos kriterijai

Pateikti pareiškėjų projektai bus vertinami pagal atrankos kriterijus, už kuriuos paraiškoms bus skiriamas atitinkamas balų skaičius.

Žemiau pateikiami atrankos kriterijai, kuriais remiantis bus vertinami projektai:

Projekto grandinės dalyvių, gaminančių ir (arba) perdirbančių žemės ūkio ir maisto produkciją, skaičius (skaičiuojami visi projekto grandinės dalyviai, nurodyti veiklos įgyvendinimo taisyklių 11 punkte):

5 ir daugiau – suteikiama 20 balų,
nuo 3 iki 4 – suteikiama 15 balų.

Projekte numatyti šie prekybos būdai (galima pasirinkti kelis būdus, tokiu atveju atrankos balai būtų sudedami – suteikiama ne daugiau kaip 40 balų) (vertinama pagal paramos paraiškos IV skyriaus 3 dalyje nurodytą informaciją, už periodines (ar) laikinas prekybos vietas, nurodytas įgyvendinimo taisyklių 22.3 papunktyje, atrankos balai nesuteikiami):

tiesioginis produktų pristatymas vartotojams – suteikiama 15 balų,
pardavimai ūkiuose – suteikiama 10 balų,
naujų prekybos vietų ne ūkiuose steigimas – suteikiama 15 balų.

Projekto grandinės dalyviai yra žemės ūkio kooperatyvas arba tokio kooperatyvo narys (atitiktis šiam kriterijui vertinama paraiškos teikimo metu, jei bent vienas projekto grandinės dalyvis atitinka šį kriterijų) – suteikiami 5 balai.
Suplanuotų prekybos vietų skaičius – suteikiama ne daugiau kaip 20 balų (atrankos balai suteikiami pagal paramos paraiškoje numatytą prekybos ir (arba) realizavimo vietų skaičių, už periodines (ar) laikinas prekybos vietas, nurodytas Taisyklių 22.3 papunktyje, atrankos balai nesuteikiami):

1 prekybos vieta – 4 balai,
2 prekybos vietos – 8 balai,
3 prekybos vietos – 12 balų,
4 prekybos vietos – 16 balų,
5 ir daugiau prekybos vietų – 20 balų.

Projekto grandinės dalyviai rinkai tieks skirtinguose žemės ūkio sektoriuose pagamintų ir (ar) perdirbtų produktų – suteikiama 10 balų (atrankos balai suteikiami pagal paramos paraiškos III skyriuje nurodytą informaciją):

3 produktus – 5 balai,
daugiau kaip 3 produktus – 10 balų.

Projektas įgyvendinamas be tarpininkų – suteikiami 5 balai.

Privalomasis mažiausias projektų atrankos balų skaičius – 30 balų. Projektų atrankos vertinimo metu nustačius, kad projektas nesurinko privalomojo mažiausio 30 balų skaičiaus, paramos paraiška bus atmesta.

Jei paraiškos surinks vienodą atrankos balų skaičių, bet joms finansuoti nepakaks lėšų, bus atliekami KPP administravimo taisyklėse nurodyti veiksmai. Papildomas paraiškų atrankos vertinimas bus atliktas, sudarius pareiškėjų eilę pagal mažiausią prašomą paramos sumą.

Paraiškų teikimas

Paraiškos bus priimamos NMA teritoriniuose paramos administravimo skyriuose. Paraiška ir su ja pateikiami dokumentai turi būti pateikti pareiškėjo asmeniškai ar per įgaliotą asmenį, registruotu paštu ir per kurjerį arba dokumentus, pasirašytus saugiu elektroniniu parašu, siunčiant elektroniniu paštu adresais, nurodytais čia.

Projektai privalo būti įgyvendinti iki 2025 m. birželio 30 d.

Šaltinis: nma.lt, 2021-06-15

Patiria didžiulius nuostolius

Sunkiai suprantama, kodėl medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos kompensavimas reglamentuojamas (nors ir ne be trūkumų), o pasėlius nusiaubus laukiniams paukščiams ar patyrus nuostolių dėl nemedžiojamųjų žvėrių visi nuostoliai gula ant ūkininkų pečių.

„Valstybė turėtų kompensuoti nemedžiojamųjų laukinių paukščių, žvėrių padarytus nuostolius ir taip padėti žalą patyrusiems žmonėms, užsiimantiems žemės ūkio verslu. Dažnai sakoma, kad reikia mylėti ir saugoti gamtą. Mes taip pat ją mylime, laukiniai gyvūnai yra gamtos sudėtinė dalis, tačiau jeigu jie daro didžiulę žalą, turėtų būti kompensuojami patirti nuostoliai. Priešingu atveju prarasime potencialius verslininkus – ūkininkus, kurie investuoja, bando kurti pridėtinę vertę, bet galų gale vienus kitus metus nuolat patiriant nemenkų nuostolių dėl laukinių gyvūnų nuleidžiamos rankos ir mes tokių verslininkų nebeturėsime. Taip neturėtų būti. Turi būti sukuriamos sąlygos vykdyti verslą, o jei jis nukenčia nuo saugomo paukščio ar gyvūno, už to saugojimo pasekmes, jeigu atsiranda žala, ūkininkui turi būti atlyginama“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Vytautas Buivydas.

Ūkininkų laukai, daržai kasmet nukenčia nuo gervių, žąsų, gulbių. Laukiniai paukščiai nulesa, ištrypia, suniokoja javų pasėlius, rapsų, pupų, kopūstų ir kitų kultūrų laukus. Žemdirbiai patiria didžiulę žalą, tačiau ji nėra kompensuojama. Metų metais kalbėta, jog į žalos atlyginimo sąrašą turi būti įtraukiami nuostoliai, patirti dėl laukinių paukščių. Galiausiai Seimo Kaimo reikalų komitetas siūlo Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijoms peržiūrėti teisės aktus ir metodikas, jas patikslinti, kad ūkininkams būtų tinkamai atlyginama už patiriamą žalą, bet kol kas kalbama tik apie gervių, žąsų, gulbių daromą žalą, tačiau ūkininkai nukenčia ir nuo kitų laukinių paukščių.

„Atsakomybės už nemedžiojamų paukščių daromą žalą niekas neprisiima, nors ūkininkams ir ūkine veikla užsiimantiems subjektams padaromi dideli nuostoliai. Daug nusiskundimų dėl garnių padaromos žalos. Kaimo gyventojai sako, jog kiekvienais metais bando įžuvinti kūdrą, bet garniai tą žuvį kaip išneša, taip išneša. Labiausiai nuo garnių nukenčia tie, kurie nori iš šios veiklos pragyventi. Jeigu tai žuvininkystės ūkis ir tai yra jo duona, o ne pomėgis užsiauginti kelias žuveles, jis į šį verslą investuoja, tačiau garniai nuolat atskrenda pasimaitinti ūkio žuvimis“, – pasakojo ŽŪR vicepirmininkas.

Specialistai pastebi, jog per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje pagausėjo didžiųjų baltųjų garnių. Jie ir pilkieji garniai minta žuvimi bei kelia vis didesnį žuvininkystės ūkių susirūpinimą dėl žalos auginamai žuvies produkcijai.

„Į tvenkinius, kur auginamos žuvys ir iš kurių žmonės gauna ekonominę naudą, atkeliauja ne tik garniai, bet ir ūdros, kurios tą naudą suryja. Sodininkystės sektoriuje daug žalos pridaro zuikiai“, – vardijo V.Buivydas.

Ūkininkai skundžiasi, kad dėl ypač pagausėjusios kanopinių žvėrių populiacijos, neberasdami ėdesio miškuose elniai, stirnos, briedžiai maisto ieško jų laukuose ir daro milžinišką žalą.

Į kaimo vištas įsisuko lapė

Nuo laukinių žvėrių nukenčia tiek prekiniai, tiek kaimo gyventojų šeimos ūkiai, kurie savo reikmėms augina naminius paukščius, vieną kitą ūkinį gyvūną.

Praėjusią savaitę į Balelių kaimo (Ukmergės r.) sodybas įsisukusi lapė išpjovė trijų gyventojų vištas.

„Lapė papjovė 19 mano vištų, vienos kaimynės – per 40, kitos – 12. Kasmet pasitaiko, kad lapė užsuka į gyvenvietes, ypač į kaimo pakraštyje esančias sodybas, pavagia ir išsineša vieną kitą vištą. Niekas į tai labai nekreipia dėmesio. Nieko nepadarysi, taip nutinka, bet kad lapė įšoktų į tvartą per aukštai esantį langelį, kurį buvau palikęs pravirą kregždutėms įskristi, ir išpjautų visas vištas, toks atvejis pasitaikė pirmą kartą“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo nuo lapės nukentėjęs gyventojas Albinas Banikonis.

Pasak pašnekovo, lapė agresyvi, vidury dienos vištas pjauna, matyt, ne dėl maisto, nes visoms perkando gerkles ir paliko tvarte. Tada nusitaikė į kitų sodybų tvartus, kur buvo laikomos vištos. Pamatę lapę kieme žmonės mėgino ją pabaidyti, bet ji urzgė ir netgi bandė lipti laiptais link namų durų.

„Pas kaimynus išgirdęs triukšmą pamačiau lapę. Bandžiau ją vyti, bet ji palėkė keletą žingsnių ir šoko ant manęs. Gerai, kad lazdą turėjau, tai nuvijau“, – pasakojo A.Banikonis.

Gyventojai sunerimo, ar plėšrūnė sveika, ar neserga pasiutlige ir neužpuls žmonių. Jie mėgino ieškoti pagalbos pas medžiotojus, Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT), savivaldybėje, netgi skambino pagalbos telefonu 112, bet realios pagalbos nesulaukė.

„Jei žvėris kenkia, daro nuostolius, o apsiginti neturime kaip (negalime nei nušauti, nei spąstų dėti), reikia keisti įstatymą. Mes, trys kaimynai, labiausiai nukentėję nuo lapės išpuolių, Ukmergės rajono savivaldybės administracijai parašėme prašymą atlyginti žalą, bet mums atsakė, kad tokiais atvejais žalos atlyginimo įstatymas nenumato“, – apgailestavo A.Banikonis.

Abejones dėl galimai pasiutlige užsikrėtusios lapės išsklaidė Ukmergės rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjas Salvijus Stimburys: „Konsultavausi su VMVT specialistais. Neseniai ištirta kita lapė rasta žuvusi, tikriausiai automobilio nutrenkta, ji pasiutlige nesirgo. VMVT negali skelbti epideminės zonos ir priverstinai nustatyti, kad medžiotojai sunaikintų plėšrūną, nes nėra nustatytas pasiutligės židinys.“

Pasak S.Stimburio, į gyventojų vištas įsisukusi lapė yra šlubčiojanti, galbūt sužeista, skaudančia koja, ir gal todėl ji pasirinko lengvesnį grobį – vištas.

Savivaldybės atstovas teigė, jog tarpininkavo tarp gyventojų ir medžiotojų – kreipėsi į medžiotojų būrelį „Žemdirbys“ ir prašė suintensyvinti medžioklę, mėginti sumedžioti agresyvią plėšrūnę.

„Medžiotojų būrelis pažadėjo suintensyvinti medžioklę. Kita vertus, negalime teigti, kad medžiotojai savo funkcijų nevykdo – jie savo medžiojamoje teritorijoje gruodžio mėnesį yra nušovę tris lapes. Visi turime susikalbėti, medžiotojai turi suprasti žmonių problemas, bet ir patys gyventojai privalo saugoti savo gyvūnus, laikyti juos aptvaruose, tvartuose taip, kad ten laisvai negalėtų patekti plėšrūnai – ne tik lapės, bet ir kiaunės, šeškai“, – tvirtino S.Stimburys.

Kaip teigė medžiotojų klubo „Žemdirbys“ vadovas Alfredas Gustas, gyvenvietėje medžioti negalima – medžiotojai neturi teisės naudotis ginklu likus 200 metrų iki gyvenvietės. Priešingu atveju jie netektų medžiotojų teisių bei leidimo laikyti šautuvą.

„Lapes medžiojame dažnai, bet jeigu ji ateina į gyvenvietę, mes nieko negalime padaryti, tačiau pabudėsime, pasaugosime ir mėginsime lapę sumedžioti medžioklės plotuose“, – sakė A.Gustas.

Pasak Ukmergės rajono savivaldybės Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus vedėjo S.Stimburio, Medžioklės įstatymas numato, kad už kanopinių žvėrių ir bebrų padarytą žalą atlygina medžioklės plotų naudotojai – medžiotojų būreliai, o lapės padaryta žala nėra kompensuojama.

„Vieniems dešimt papjautų vištų gal nieko tokio, bet kitiems tai visos šeimos aprūpinimas mėsa, kiaušiniais. Nesvarbu, ar tai būtų dešimt, ar šimtas vištų, nepaisant to, kokia jų vertė, vis vien tai yra patirta žala. Vienam gyventojui 100 eurų yra didelė žala, kitam – verslo subjektui – galbūt ir 10 tūkst. eurų nėra labai dideli nuostoliai. Jeigu žala patiriama dėl žvėrių, ji turėtų būti atlygintina, bet, deja, taip nėra. Net ir tais atvejais, kai žalą padaro medžiojamieji gyvūnai ir ji turi būti kompensuojama, dažnai ieškoma galimybių išsisukti, kad nebūtų atlyginta. Negalima užkrauti žalos naštos ant paprastų piliečių, didesnių ar mažesnių ūkininkų pečių“, – tvirtino ŽŪR vicepirmininkas V.Buivydas.

Kreivai žiūri į prašančiuosius

Ukmergės rajone pastaruoju metu siautėjo ne tik lapė – prieš keletą dienų vilkai papjovė veršį ir dvi avis. Ūkininkų gyvulius puldinėjantys vilkai baimę sėja visoje Lietuvoje. Įsidrąsinusi vilkų populiacija vis dažniau ėdesio ieško ne miške, o ūkininkų laukuose.

„Žmonės turi po kelias avis prie namų, aptvare, o atsibunda ryte – visos avys papjautos. Prieš porą savaičių pažįstamas kaimo gyventojas iš ūkininko nusipirko dvi avis, jas laikė aptvare, bet jau trečią naktį vilkas iškasė landą po tinklu ir jas papjovė. Didesni ūkininkai turi tvirtas daržines, tvartus, kur vilkai nesugeba prasikasti ir nepasiekia avių, o jei žmogus neūkininkauja, augina 1–2 avytes prie namų ir tokių tvartų neturi, vilkams jos – labai geras grobis“, – „Valstiečių laikraščiui“ pasakojo Širvintų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Purvaneckas.

Nerimo signalai ateina iš daugelio rajonų, kur vilkai kėsinasi į ūkinius gyvūnus ar net į sodybas saugančius šunis. Daugiausia nuo vilkų kasmet nukenčia avių augintojai. Vilkų antpuolių padaugėja, kai jie pradeda mokyti vilkiukus medžioti, bet net ir šiuo metu plėšrūnai puldinėja avis, ožkas, net raguočius.

Žmonės saugosi, įrengia apsaugines tvoras, tveria elektrinius piemenis, tačiau vilkai sugeba pasikasti ir po apsauginėmis tvoromis. Vis dažnėjantys vilkų antpuoliai ir jų daroma žala ūkininkus varo į neviltį, dalį jų net priverčia atsisakyti avių, ožkų ir kitų ūkinių gyvūnų auginimo.

Širvintų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Purvaneckas teigė, jog dalis nuo vilkų nukentėjusių žmonių net nesikreipia dėl žalos atlyginimo, nes sako, jog neapsimoka – medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos kompensavimo tvarka yra neadekvati padarytai žalai, t. y. žmonės visada patiria žymiai daugiau žalos, negu jiems kompensuojama pagal galiojančią tvarką.

„Nors medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala atlyginama, norėdami gauti kompensacijas žmonės susiduria su daug problemų, dideliu biurokratizmu. Kai žmogus bando ieškoti teisybės dėl žvėrių padarytos žalos, jis pasidaro lyg koks raupsuotasis, nes eina, kreipiasi, kovoja už savo turtą. Į jį tuomet pradeda kreivai žiūrėti savivaldybių žemės ūkio skyriai, žalą nustatanti komisija, į kurią įeina ir aplinkos apsaugos, savivaldybės atstovai, seniūnas. Tai tarsi išmaldos prašymas, nors akivaizdu, kad taip atsitinka ne dėl ūkininko kaltės, o dėl žvėrių daromos žalos“, – teigė V.Buivydas.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-06-15

Organinė anglis ir humusas – tai pagrindiniai dalykai, pagal kuriuos turėtų būti vertinamas dirvožemis, o fosforas, kalis, azotas yra „judantys dalykai“, kurie labai greitai keičiasi, tad tirti jų kiekį dirvožemyje yra bergždžias pinigų švaistymas. Apie tai kalbėta lauko dienoje „Praktinė ūkininkų patirtis, taikant neariminę tausojamąją žemdirbystę“, kurią organizavo Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacija (LNTŽA). Prieš metus susikūrusi asociacija yra subūrusi apie 60 narių, kurie save vadina kito tikėjimo žmonėmis. Šiuos ūkininkus į priekį veda įsitikinimas, kad atgaivintas gyvybingas dirvožemis be didelės pagalbos iš šalies sugebės užauginti kokybišką derlių.

Vienas tokių žemdirbių – Kupiškio r. ūkininkas Aleksandras Kireilis, kuris valdo 350 ha žemės, supaprastintą žemės dirbimą taiko nuo 2009 m., o į tiesioginę sėją perėjo pernai. „Pirmiausia tiesioginė sėja – tai gamtos saugojimas. Maždaug perpus sumažėja sunaudojamo dyzelinio kuro, taigi, mažesnė ir anglies dvideginio emisija. Be to, saugomi dirvos mikroorganizmai, kaupiasi organinė medžiaga“, – sako A. Kireilis. Jis priduria nepastebėjęs derlingumo sumažėjimo ar augalų ligų padaugėjimo. „Čia kaip su skrandžiu: jei užmuši gerąsias bakterijas, pradeda dominuoti patogeninės ir prasideda ligos, o kai skrandis sveikas, jokių bėdų nekyla. Augdami sveikame dirvožemyje, augalai patys susitvarko su daugeliu problemų“, – patikina A. Kireilis.

Ūkininkas Aleksandras Kireilis nekreipia dėmesio į aplinkinių pašaipas, kad jo laukai atrodo kitaip negu tradiciškai dirbant žemę. Jis neslepia, kad kaimynai iš jo juokiasi, sakydami, kad nieko gero nebus tokiame lauke. „Šis laukas plūgo nematė 10 metų, buvo taikomas skutimas, o pernai pirmą kartą taikyta tiesioginė sėja, pasėti žieminiai rapsai – pasėlis atrodo gerai“, – sako A. Kireilis.

Tiesioginė sėja tinka ir pupoms, ir grikiams

Kupiškio r, ūkininkas Vygantas Giedrys dirba 300 ha, tiesioginę sėją taiko nuo pernai, kai įsigijo tam skirtą sėjamąją Horsch Avatar. Prieš tai jis jau buvo perėjęs prie minimalaus žemės dirbimo, plūgų nebenaudojo, tik skutiklius. Su tiesioginės sėjos sėjamąja jis pernai rudenį pasėjo žieminius rapsus ir kviečius, pavasarį – miežius ir pupas. „Rudenį į ražienas dar sėjau ir nemažai tarpinių pasėlių, kuriuos palikau per žiemą – visi plotai, kurie buvo palikti vasariniams augalams, buvo apsėti tarpiniais pasėliais“, – paaiškino V. Giedrys. Pupų pasėlio dirvos paviršiuje likusios priešsėlio augalų liekanos gerai saugo žemėje drėgmę, kurios dažniausiai pavasariais trūksta. Be to, mulčias stabdo piktžolių dygimą, apsaugo dirvą nuo ardomojo lietaus lašų poveikio – per stiprų lietų lašai trenkiasi į žemės paviršių su didele jėga, o mulčio sluoksnis amortizuoja smūgį tarsi kilimas.

Šiaudų sluoksnis gelbsti dirvą ir nuo pernelyg didelio įkaitimo saulėtomis dienomis. Trečias lauko dienos dalyvių sustojimas buvo Rokiškio r. ūkininko, LNTŽA pirmininko, Jono Venslovo ūkyje. Čia buvo pademonstruota tiesioginės sėjos sėjamoji Väderstad Seed Hawk800C, kuri sėjo grikius. J. Venslovas paaiškino, kad jis diskinės sėjamosios nepripažįsta, jam geriau inkarinė (noraginė): noragėliai išvalo sėjamą eilutę nuo šiaudų, todėl ligų pradai, kurių gali būti ant šiaudų, nepatenka prie sėklos. Vidutinis šios tiesioginės sėjos sėjamosios važiavimo greitis yra apie 10 km/val., bet galima sėti ir 3-4 km/val. greičiu.

J. Venslovas kasmet sėja apie 400 ha grikių. „Planavau grikius sėti gegužės 15 dieną, bet kai praėjo lyti, dalis sėjos nusikėlė į birželį. Net ir šiomis dienomis dirva dar per šlapia, bet kad nebėra kur ilgiau laukti“, – pastebėjo J. Venslovas. Sėjimo kryptis keičiama kasmet (važiuojama maždaug 45 laipsnių kampu negu buvo sėta prieš tai). Tokiu atveju keičiasi ir technologinių vėžių vieta. Kiti ūkininkai, nors sėjos kryptį keičia, technologines vėžes GPS pagalba išlaiko tose pačiose vietose, sakydami, kad kelias yra kelias.

Ūkininkų Vasiliauskų patirtis

Lauko dienoje patirtimi dalijosi Joniškio rajone 600 ha ūkį valdantys Sonata ir Rimvydas Vasiliauskai. Jie pabrėžia, kad minimalus žemės dirbimas reikalauja keisti požiūrį į veislių pasirinkimą – daug problemų galima išspręsti tinkamai atsirinkus veisles. Tarkime, kai pradėjo auginti rapsų veislę Dominator, nebereikia augimo reguliatorių, be to, šie rapsai atsparūs ligoms. Kaip atsparias ligoms S. Vasiliauskienė išvardijo ir jų ūkyje auginamas kviečių veisles Bohemia, Informer, Etana. „Tinkamai pasirinkta augalo veislė yra vienas svarbiausių dalykų siekiant mažinti augalų apsaugos produktų ir trąšų naudojimą, nes selekcija dabar yra labai stipriai pažengusi į priekį, augalai jau genetiškai atsparūs daugeliui ligų. Tik svarbu laikytis sėjomainos“, – sakė S. Vasiliauskienė.

Vasiliauskų ūkyje tręšimas kintamomis trąšų normomis nedavė laukto efekto, todėl jo atsisakyta ir pereita prie biologinių (mikroorganizmų) produktų naudojimo. Tai suveikė kur kas geriau: anksčiau dėl netolygių dirvožemių tame pačiame lauke būdavo fiksuojami net iki 2 t/ha kviečių derliaus svyravimai, o dabar jie sumažėjo iki 200-300 kg/ha. „Pereinant į minimalų žemės dirbimą, svarbu turėti daug žinių. Mes jau buvome sukaupę nemenką žinių bagažą, tačiau minimaliai padirbę žemę dvejus metus supratome, kad nieko nežinome. Ne kartą sėdėjome ir sprendėme, kad gal jau užtenka, gal reikia grįžti prie tradicinio dirbimo“, – sako, pridurdami, kad kritiniai yra treti-ketvirti žemės dirbimo be plūgo metai. Sukietėjusi žemė būna viena iš priežasčių, kodėl ūkininkai neapsikentę čiumpa plūgą ir vėl suaria laukus. Šį kritinį laiką tiesiog reikia kantriai išlaukti.

Mokslininkų požiūris grindžiamas tyrimų rezultatais

VDU Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas pabrėžė, kad, pereinant prie supaprastintų žemė dirbimo technologijų, reikia dirvožemiams padėti didinti gyvybingumą, todėl mikrobiologinių preparatų naudojimas yra neatsiejama technologinė grandis. „Neseniai lankiausi viename Latvijos ūkyje, kuris dirba 5 000 ha. Jie nearimines technologijas pradėjo taikyti prieš 18 metų, jau 15 metų naudoja mikrobiologinius produktus ir džiaugiasi stabiliai aukštais derliais. Be to, jau 12 metų nenaudoja fosforo ir kalio trąšų, o azoto kviečiams pakanka 120 kg/ha veikliosios medžiagos – tai stulbinamai mažai“, – kalbėjo V. Liakas.

Mokslininkai yra nustatę, kad cheminių medžiagų nualinta žemė natūraliai atsigautų per 28 metus, tačiau mikrobiologiniai produktai šį periodą leidžia gerokai sutrumpinti. VDU Žemės ūkio akademijos prof. Vaclovas Bogužas sako, kad jis atlieka bandymus, kur neariamasis žemės dirbimas taikomas jau 20 metų ir pastebi, kad dirvos paviršiuje likę šiaudai visiškai sunyksta iki derliaus nuėmimo. Tik reikia išlaukti kelerius metus, kol dirvos paviršiuje įsigalės šiaudus ardantys grybai. „Jei bandoma naudoti biologinius produktus ir tuo pačiu naudojama daug chemijos, tai nieko gero neįvyksta. Paprasčiausiu keliu eina ir mikroorganizmai: jei jie randa dirvoje azoto trąšų, tai jomis ir maitinasi.

Reikia eiti keliu, kuris grįstas gamtos dėsniais“, – pabrėžė V. Bogužas ir pridūrė, kad dirvoje turi būti kuo daugiau augalų šaknų – ir gyvų, ir negyvų. Ar tikrai neariamose dirvose daugėja šiaudų ir šliužų? Dalis tiesos tokiame teiginyje yra. Balkanų šalys ir Čekija jau seniai susiduria su pelių išplitimo pasėliuose problema. Labiausiai pelės išplinta tada, kai sausa, šliužai – kai drėgna. Dideliuose laukų masyvuose patartina įsmeigti stovelius ereliams ir suopiams nutūpti – paukščiai išgaudo daug pelių. Paukščius nutūpti vilioja ir laukų pakraščiuose palikti šiaudų ritiniai. Taip pat būtina didinti lapių populiaciją, nes gamta pati išlaiko pusiausvyrą. „Atlikti tyrimai rodo, kad kuo puresnis dirvožemis, tuo mažiau pelių: puri žemė užgriūna urvelius ir pelės praranda energiją. Jei dirvožemis kietas, pelės ten gerai landžioja. Ypač kur su kurmintoju pravažiuota – tai tikri pelių greitkeliai“, – sako VDU Žemės ūkio akademijos docentas Vytautas Liakas.

Ne per prievartą, o per skatinimo priemones

Tausojančiai žemę dirbantiems žemdirbiams labai reikia mokymų. Tarkime, jie norėtų pasikviesti lektorių iš Amerikos ar Australijos, kur tiesioginė sėja yra labai populiari. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas patikino, kad ši problema iš esmės išspręsta, nes ūkininkai gaus lėšų krepšelį, kurį galės skirti pageidaujamų konsultantų paslaugoms pirkti. Rokiškio r. ūkininkasJonas Venslovas tiesioginę sėją taiko jau septinti metai ir tvirtina, kad geriausia pagal šią technologiją iš karto pradėti dirbti visame ūkyje Ūkininkai sako, kad siekiant populiarinti minimalų žemės dirbimą, reikia taisyklių, nes be jų ne kiekvienas imsis keisti įprastą žemės dirbimo būdą. „Bet turi būti pasirinkimo laisvė: jei taikomos dirvos gerinimo priemonės, laukia finansinė paskata. Reikia apsibrėžti, ko siekia valstybė, ir skatinti tas veiklas, o žemdirbys jau laisvai rinksis, patrauklu jam tai ar ne“, – kalbėjo aktyvūs LNTŽA nariai agronomai broliai Virginijus ir Tautvydas Beinorai.

Asociacijos nariai įvardijo didelę problemą, kuri tęsiasi jau ne vieni metai – vidutiniai, 200–500 ha dirbantys, augalininkystės ūkiai faktiškai neturi šansų gauti paramos investiciniams projektams, nes jie niekaip nesurenka reikalingų balų skaičiaus. Vilkaviškio r. ūkininkas Marijus Janušauskas dirba apie 500 ha žemės ir sako, kad jau keleri metai tokio dydžio augalininkystės ūkiai neturi jokių šansų gauti paramos investiciniams projektams. Pereinant prie minimalaus žemės dirbimo ir tiesioginės sėjos, parama būtina, nes šioms technologijoms reikalinga technika yra brangi: reikia specialių sėjamųjų, skystų azoto trąšų įterpimo mašinų, išmaniųjų purkštuvų, trąšų barstomųjų. „Daugybę dalykų, apie kuriuos ES kalba kaip apie ateities siekius, galima išspręsti pasirinkus tvarų žemės dirbimo būdą. Mes tikrai nenurimsime, kovosime už savo asociacijos narių interesus ir sieksime, kad žemę tausojantys žemdirbiai gautų paramą“, – pažadėjo J. Venslovas.

Prioritetų dėliojimas turi vesti siekiamų tikslų link

Lauko dienoje dalyvavęs žemės ūkio ministras K. Navickas akcentavo, kad žemės ūkyje prioritetas yra mineralinių trąšų mažinimas, kuris yra susijęs su paviršinio vandens apsauga. „Dirvožemio tausojimo programa tikrai bus prioritetas. Mineralinių trąšų naudojimą turime mažinti bent 15 proc., tad manau, kad minimalus žemės dirbimas yra vienas iš realiausių būdų tai pasiekti. Ūkininkams reikia peržengti psichologinius dalykus ir bandyti naujai pažvelgti į žemės dirbimą“, – kalbėjo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Didiesiems augalininkystės ūkiams 2021-2022 m. laikotarpiui investicijoms į valdas dabar nėra numatyta lėšų, bet tai dar gali keistis. „Kriterijus dar reikia tikslinti.

Prioritetus turime dėti ten, kur norime pasiekti savo strateginių tikslų. Dabar sunku įsivaizduoti, kas bus po 2023 metų, nes konkrečių susitarimų dar nepasiekta. Tik aišku, kad labai stipriai į žemės ūkį ateina ekologiškumas“, – atvirai kalbėjo K. Navickas. Jis prisiminė architektų naudojamą posakį, kad gali arba sugyventi su žeme, arba ją prievartauti, ir LNTŽA narių taikomas technologijas prilygino pirmajam variantui – draugiškam sugyvenimui su žeme. „Linkiu jums sėkmės, o mes tikrai padėsime“, – žadėjo žemės ūkio ministras. Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta siekti, kad neariamosios žemės ūkio technologijos iki 2030 m. būtų taikomos 650 tūkst. ha plote. Pernai metų pasėlių deklaravimo duomenimis, tokiu būdu apdirbamos žemės plotas Lietuvoje sudaro 243 tūkst. ha, o neariamąsias technologijas mūsų šalyje taiko 1 641 ūkiai.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-06-16

Rengiantis šiam susitikimui LŪS pasiūlė parlamentiniam Komitetui aptarti kelias temas. Viena jų – dėl tiesioginių išmokų ribojimo. Kaip sakė LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius, Sąjungos pozicija, kurios laikomasi nuo 2019 m., taikyti išmokų „lubas“ tuo atveju, jeigu ši priemonė būtų privaloma visoms ES šalims vienodai. Ūkininkų organizacija pritaria Europos Komisijos (EK) pasiūlymui riboti išmokas nuo 60 tūkst. eurų, o virš 100 tūkst. eurų nebemokėti, išskaičius su darbo užmokesčiu susijusius kaštus (tai aktualu žemės ūkio bendrovėms, kurios įdarbina daug žmonių).

Pasak R. Juknevičiaus, ši LŪS pozicija gali būti persvarstoma, jeigu atsirastų naujų alternatyvių siūlymų, kai bus aišku, kokios bus kuriamos tai reglamentuojančio įstatymo nuostatos. KRK pirmininkas V. Pranckietis priminė, kad diskusijos dėl tiesioginių išmokų ribojimo jau vyko Seime, bet jos baigėsi taip nieko ir nenutarus. Nutarta palaukti EK sprendimo, kad taisyklės būtų bendros visai ES. Prie išmokų ribojimo klausimo ketinama grįžti Seimo rudens sesijoje, rugsėjį. V. Pranckiečio nuomone, išmokų „lubos“ turėtų būti diskusijų klausimas, kadangi su ribojimais nusitaikyti į stambius ūkius, neatsižvelgiant į jokius kriterijus, būtų nebūtinai teisinga ir griautų dalį gerai veikiančių ūkių, kur dirba daug žmonių ir vystoma gyvulininkystė.

Ūkininkas iš Skuodo r. Kazimieras Jucevičius diskusijai įsibėgėjus replikavo, kad pirmiausiai tegul valdžia susitvarko su sofos ūkininkais, kurie nedirba žemės, o tik gauna paramą. „Kai su jais bus susitvarkyta, tai tada galėsite ir tas „lubas“ nustatinėti. Kiek pinigų išmetama tiems, kurie nedirba“, – sakė skuodiškis.

Žalioji politika turi būti nuosekli

Kitas aktualus žemdirbiams klausimas yra ES žalioji politika. Jeigu ji vykdoma, tai ir parama žemės ūkiui prie jos prisitaikyti turi būti atitinkama – tokią pagrindinę mintį išsako ūkininkai. Pasak LŪS, keliami reikalavimai, neįvertinus jų įgyvendinimo padarinių, demotyvuoja žemdirbius investuoti. Pavyzdžiui, Briuselis siekia, kad 25 proc. žemės būtų ūkininkaujama ekologiškai, tačiau jau dabar akivaizdu, kad pagal Lietuvoje siūlomą šiai krypčiai paramos dydį to pasiekti nepavyks. Ir bendras paramos žemės ūkiui skyrimas nėra adekvatus naujai keliamiems reikalavimams.

Pasak LŪS, kitų fondų (tokių kaip DNR, RRF ir pan.), neskaitant BŽŪP, prisidėjimas prie žemės ūkiui keliamų žaliojo kurso reikalavimų įgyvendinimo yra minimalus arba iš viso nėra jokio rėmimo. LŪS nuomone, bene daugiausiai sunkumų prisitaikant prie naujų reikalavimų turės augalininkystės sektorius, bet jam investicinės paramos beveik nežadama skirti, kadangi didžioji dalis nukreipiama į gyvulininkystę. Kaip teigė LŪS vicepirminkas, Kupiškio r. ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius, jeigu pagal Briuselio nurodymus 25 proc. žemės bus paversta ekologine, o dar 10 proc. reikės skirti aplinkosauginiams tikslams, tai „kaip reikės išmokėti mums skolas bankams, už paimtą techniką ir t.t., praradus 35 proc. žemių.

Pajamas iš ekologinių plotų galėsime gauti tik po kelerių metų, o iš aplinkosaugai skirtų plotų jų iš viso nebus“. Pasak jo, į gyvulininkystės ūkius investuojant didelius pinigus, bet nesprendžiant pagrindinių problemų, gyvulininkystė neatsigaus, o augalininkystė irgi žlugdoma. V. Pranckietis palaikė ūkininkų mintis, sakydamas, kad už atitinkamus žemės ūkio įsipareigojimus vykdant žaliąjį kursą turi būti adekvačiai ir mokama: „Neteisinga riboti gamybą pačių žemdirbių sąskaita, jeigu kažkas vykdo politiką, šiuo atveju ES.“ Į ką pakryps žaliasis kursas, pasak V. Pranckiečio, dar matysime, kadangi Briuselyje politiką dažnai formuoja nebūtinai su žemės ūkiu tiesiogiai susiję žmonės, o jų siūlomi sprendimai grindžiami ne realiai situacija, o politiniais motyvais…

Nemato vilties, kad gyvulininkystė atsigaus

LŪS vicepirminkas iš Plungės Marijus Kaktys, pats turintis pieno ūkį, pratęsė gyvulininkystės temą. Neseniai jam teko vykti į Žemės ūkio ministerijoje vykusį susitikimą dėl rengiamos Pieno strategijos. Ūkininkas kritikavo ministerijos pasirengimą, esą susitikimas buvo silpnokas… „Pirmieji gyvi susitikimai lyg ir gerai, bet norisi konkretumo, kad neveltui reikėtų važiuoti per visą Lietuvą į Vilnių. Kai šie klausimai ateis į parlamentinį komitetą, norėtųsi, kad atsispindėtų ūkininkų išsakytos pastabos“, – pastebėjo M. Kaktys. Jis oponavo kolegos iš Kupiškio nuomonei, kad gyvulininkystei skirti labai dideli pinigai, nes 165 mln. eurų paramos nėra tiek ir daug. Išdalijus tokią sumą, per Lietuvą gautųsi tik 400 investicinių projektų.

Su tokia parama, pasak M. Kakčio, nebent tik galima sustabdyti gyvulių skaičiaus mažėjimą šalyje, o gyvulininkystės plėtrai reikėtų kur kas daugiau lėšų. „Gyvulininkystė imli pinigams, kadangi reikia modernizuotis, kad palengvintume darbą, kuris yra labai sunkus ir jaunimui nepatrauklus“, – apie šakos perspektyvas kalbėjo M. Kaktys. Jis dar kartą priminė istoriją su mėšlo tvarkymo ribojimais, diskusijos dėl jų truko ilgai, tam tikrų rezultatų pasiekiama. Tačiau kiek sugaišta laiko, o ūkininkai iš karto sakė, kad nereikia tų neadekvačių ribojimų.

Temą apie gyvulininkystę pratęsęs Skuodo r. ūkininkų atstovas K. Jucevičius teigė, kad realiai rajone matomas gyvulių skaičiaus mažėjimas. Ūkiai smulkūs, jų savininkai dažnai vyresnio amžiaus, neturi nei jėgų, nei finansų modernizuoti fermas. O jaunimas sunkiai dirbti nenori, be to, ir uždarbis iš mažo ūkio menkas. „Ūkininkai nemato perspektyvų, nėra tos strategijos gyvulininkystės iš viso. Be to, reikia tvarkyti veislininkystę. Mūsų nuomone, privatizuoti veislininkystės įmonių nereikia, nes jas visai prarasime. Jeigu dabartinės dirba nuostolingai, tai reformuokite, vadovus keiskite ar pan.“, – siūlė K. Jucevičius.

Ragino žemdirbius būti vieningais

Ūkininkus skaudina situacija, kai pasak R. Juknevičiaus, šimto metų istoriją turinti LŪS tapo nepageidautina, t.y. lobistinę veiklą vykdančia organizacija. Norėta išgirsti, ar politikai irgi taip pat žvelgia į LŪS. „Nerasčiau tos ribos, kur prasideda lobizmas ir kur baigiasi bendradarbiavimas. Politikai kuria įstatymus, žemdirbiams atstovaujančios organizacijos išsako savo nuomonę, ir tai yra normalu. O Lobizmo įstatymas turėtų būti tobulintinas, kad nepaverstume žmonių neteisėtai veikiančiais. Reikia skirti kuo daugiau dėmesio bendradarbiavimui su socialiniais partneriais“, – teigė V. Pranckietis.

KRK pirmininkas pakvietė ūkininkų sąjungą būti aktyvia, ypač rengiant naujos redakcijos Žemės ūkio rūmų įstatymą, ir paragino visus žemdirbius vieningiau bei skaitlingiau dalyvauti jiems atstovaujančių organizacijų veikloje. Esą nėra gerai, kai prisikuria daug smulkių, menką narių skaičių turinčių organizacijų. Tokiu būdu atstovavimas jiems tampa išskaidytas ir nevienareikšmiškas. Reikėtų kurti organizacijas, kurios labiau vienytų žemdirbius. Posėdyje dalyvavę ūkininkai, kaip dažnai būna panašiuose žemdirbių susitikimuose su politikais, išsakė ir daugiau neraminančių problemų, pradedant jau minėtais klausimais ir baigiant mokesčių pertvarka, melioracija bei laukinių paukščių žala pasėliams… Prie šių klausimų, pasak V. Pranckiečio, dar ne kartą bus grįžtama ir KRK posėdžiuose, kuriose visuomet dalyvauja ir žemdirbių organizacijų atstovai.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-06-15

Šiuo atveju kalbama apie bendrovę „MonDef“, ketinančią Rusijos Juodosios jūros pakrantės rajone pastatyti kompleksą su malūnu, kuris perdirbtų grūdus. Šie miltai vėliau būtų parduodami užsienio rinkoms. Šis klausimas jau buvo aptartas Rusijos žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) susirinkime, tvirtina „Kommersant“ šaltiniai. Dabartinės kvotos Rusijos grūdų eksportą nuo vasario 15 iki birželio 30 dienos riboja iki 17,5 mln. tonų, o nuo birželio 2 dienos taip pat įsigaliojo svyruojantis muito dydis kviečių, kukurūzų bei miežių eksportui.

Muito dydis apskaičiuojamas kiekvieną savaitę: nuo birželio 17 iki 22 dienos jis siekia 33,3 dolerio už toną, kai orientacinė grūdų kaina yra 247,7 dolerio už toną. Tikimasi, kad tiek kvotos, tiek svyruojantis muito dydis išsilaikys dar keletą metų. Tačiau jei muitai grūdams būtų atšaukti, tuomet Turkijos malūnininkai pralaimėtų konkurencinę kovą toms įmonėms, kurios yra įsikūrusios netoli pagrindinių Ankaros prekybos partnerių šioje pramonės sferoje – Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje, pabrėžė A. Sizovas. Surasti jai vartotojų Rusijos pietuose bus sudėtinga, nes ši rinka jau perpildyta, pažymėjo jis. Šiandien Turkija yra viena didžiausių rusiškų grūdų pirkėjų: šiuo metu jai tenka 18 proc. viso Rusijos grūdų eksporto.

Tuo pačiu metu ji yra viena didžiausių miltų eksportuotojų pasaulyje, o 70 proc. savo kviečių ji gauna iš Rusijos, aiškino Žemės ūkio rinkos tyrimų instituto generalinis direktorius Dmitrijus Rylko. Sprendimą statyti gamyklą Rusijoje jis siejo su nestabilia ekonomine padėtimi Turkijoje ir itin svyruojančiu Turkijos liros kursu. Tačiau kviečių derliui Rusijoje šiemet grėsmę kelia stipriai išaugusios mineralinių trąšų kainos, dėl kurių gali sumažėti jų naudojimas. Dėl šios problemos Rusijos ŽŪM jau pasiskundė kelių regionų valdžia. Tiesa, sausio – vasario mėnesiais Rusijai pavyko padidinti kviečių eksportą: palyginus su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, jis išaugo tris kartus ir sudarė 7,6 mln. tonų.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-06-15

Be to, kai kuriems ūkiams smogė ir tai, jog buvo šiek tiek prailginti mokslo metai ir paaugliai, kuriuose kvietė tokiems darbams, kaip ravėjimas ar uogų rinkimas, dabar ne laukuose, o namie prie monitorių. Be to, bandymai sezoniniams darbams vežtis užsieniečius buvo nesėkmingi. „Mažiname uogynus ir pjauname karves. Kaimo plėtros programose padarytos esminės klaidos ir dabar srebiame pasekmes. Jei paramą būtų gavę šeimos ūkiai, būtų pilni kaimai žmonių, kaip Lenkijoje.

Pas mus kaimai išnyko. Dideliems ir moderniems ūkiams, kurie valdo žemę, reikia palyginti mažai darbuotojų, nors Lietuva pagal sukuriamą pridėtinę vertę ES uodegoje“, – pasakoja Vidas Juodsnukis, Šeimos ūkių sąjungos vadovas, pats auginantis 5 ha braškių. Jis įvardina ir kiek mokama sezoniniams darbuotojams – nuo 3 iki 5 eurų per valandą. Apie minimumą jau kalba mažai kas. Per 10 metų algos padvigubėjo ir dabar siekia 800-1000 eurų į rankas. Tačiau surinkti žmones vis sunkiau. Pačio V. Juodsnukio jo paties ūkis patirs nuostolių, nes dėl žmonių trūkumo nespėjo tinkamai prižiūrėti uogynų – dirbo tik šeima. Kai derliaus dorojimas ūkyje dirba 10-15 žmonių, šiaip 3-4. Braškyną jis planuoja mažinti nuo 5 iki 2,5 ha – tiek dar gali prižiūrėti šeima.

„Pernai kelis žmones atsiuntė Užimtumo tarnyba, tai turėjau samdyti daugiau žmonių, kad juos prižiūrėtų, kad jie dirbtų. Kaip bus su mokiniais niekas nežino. Šiuo laiku vaikai jau ieškodavo darbo, o mokslo metai dar nesibaigia“, – piktinasi V. Juodsnukis ir sako, kad mūsų politikai vis tiek turės keisti savo politiką ir mėginti atkurti šeimos ūkius, nes mes, pavyzdžiui, gyvulininkystę remiame kelis dešimtmečius, tačiau ūkiai nyksta. Šį kelią skatina ir Žaliasis kursas, kuris priešiškas stambiajai žemėvaldai.

V. Juodsnukis skeptiškas, kad mus išgelbės darbuotojai iš trečiųjų šalių. Prieš keletą metų žemdirbiams pavyko prisikviesti ukrainiečių, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad iš laukų ir fermų jie tiesiog pabėgo į didmiesčiuose vykstančias statybas, o su ten mokamais atlyginimais ūkininkai konkuruoti negali. „Dar uogų neskynėme. Braškes auginame be ravėjimo, dengiame plėvele. Žmonių pradėsime ieškoti, kiekvienais metais darbuotojų rasti vis sunkiau, o gerų trūksta nuolat. Svarbu, kad orai nebūtų labai karšti, kai visą derlių reikia nuskinti per dieną, arba galima išmesti“, – aiškina Dainius Serva, šeimos ūkyje sodinantis 2 ha braškių. Bendras sodų plotas su vaismedžiais 20 ha.

Pas jį ūkyje reikia 15-20 sezoninių darbuotojų ir skynimas vyksta du mėnesius. Darbuotojų algos kyla nuolat. Braškių lauke dirbantis žmogus per dieną „į rankas“ uždirba 40–50 eurų. „Tačiau tai sunkus darbas. Aš asmeniškai geriau dieną prie betono maišyklės praleisčiau nei pasilenkęs skinčiau uogas“, – to, kad tai nėra lengvi pinigai neslepia ūkininkas. V. Juodsnukis sako, kad mes grįžtame į viduramžius, nors Vakarų Europoje kaimuose klesti gyvenimas. Nors ūkininkai kalba apie tūkstantį eurų „į rankas“, Užimtumo tarnyba skelbia, jog realiai mokamos kur kas mažesnės algos. Užimtumo tarnybos duomenimis, žemės ūkio sektoriuje gegužę registruotos 782 laisvos darbo vietos., iš jų – 161 įregistruota kaip sezoninio ir terminuoto darbo vietos.

Tarp visų laisvų darbo vietų žemės ūkio sektoriuje:

Daugiau nei pusė (54 proc.) gegužę registruotų darbo pasiūlymų žemės ūkio sektoriuje – nekvalifikuoto darbo vietos. Iš jų daugiausia – pagalbiniams darbininkams, nekvalifikuotiems augalininkystės ūkio darbininkams ir nekvalifikuotiems sezoninio ūkio darbininkams. Trečdalis (33,7 proc.) laisvų darbo vietų žemės ūkio sektoriuje – kvalifikuotiems darbininkams, iš jų – daugiausiai buvo traktorininkams. Tarp sezoninių ir terminuotų laisvų darbo vietų žemės ūkio sektoriuje: Daugiau nei keturi penktadaliai (81 proc.) – nekvalifikuoto darbo pasiūlymai. Iš jų daugiausiai – sezoninio ūkio darbininkams. Kvalifikuoti darbininkai. Didžiausias vidutinis darbo užmokestis siūlomas traktorininkams (1280 Eur/mėn. prieš mokesčius) ir mechanizatoriams (955 Eur/mėn.).

Kvalifikuotiems šiltnamio darbininkams siūlomas minimalus atlygis, medelyno darbininkams – 700 Eur/mėn. Cukrinių runkelių ravėtojams – 4 Eur/val. Nekvalifikuoti darbininkai. Tarp nekvalifikuoto darbo jėgos didžiausias darbo užmokestis siūlomas apželdinimo darbininkams (950 Eur/mėn. prieš mokesčius). Sezoninio ūkio darbininkams vidutinis siūlomas atlygis – 740 Eur/mėn., kitų ūkių (augalininkystės, mišriojo, sodininkystės) siūlomas atlygis – minimalus arba simboliškai didesnis (642-670 Eur/mėn. prieš mokesčius). Šią gegužę traktorininkams ir mechanizatoriams siūlytas 30 proc. didesnis darbo užmokestis nei praėjusių metų gegužę. Nekvalifikuotiems darbininkams – 5 proc. didesnis.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-06-15