Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-07-07

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-07-07. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Derliaus prognozės – patikimesnės nei orų

Nors pavasaris buvo šaltas ir drėgnas, o birželio viduryje laukams grasė stichinė kaitra, regis, tai reikšmingos įtakos pasėliams nepadarė. Mokslininkai prognozuoja panašų kaip pernai derlių, ūkininkai taip pat tikisi dangaus malonės ir kol kas kritinės situacijos laukuose nemato. Kiek sunkesnė padėtis ekologiniuose ūkiuose, mat kai kur javai išdeginti taip, kad derliaus imti net nereikės.

Panašaus į pernykštį derlingumą

Jei ūkininkai derlių linkę vertinti ir skaičiuoti tik tada kai jis nuimtas ir jau sandėliuose, mokslininkų pareiga daug anksčiau apžvelgti pasėlių būklę ir pateikti pirmąsias derliaus prognozes. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto mokslo darbuotojai Virginijus Feiza, Algė Leistrumaitė, Virmantas Povilaitis ir Jūratė Ramanauskienė kartu su kolegomis iš regioninių filialų atlikę laukų stebėseną pateikia gana optimistines prognozes. Potencialas geriems derliams yra gan didelis, panašus kaip ir praėjusiais metais. Jei neįvyks stichinių gamtos reiškinių, žieminių javų ir ypač žieminio rapso derlingumas tikėtinas aukštesnis nei pernai. Vasarinių varpinių bei ankštinių javų grūdų derlingumas prognozuojamas artimas pernai metų derlingumui. Tiesa, A.Leistrumaitė patikslina, kad prognozės sudarytos remiantis duomenimis, gautais iki birželio 18 d. Tuo metu apie kaitros mastą buvo sunku spręsti. „Kaitra, be abejo, turės įtakos pasėliams. Kuriems pasėliams ir kuriuose regionuose, matysime, kai gausime ataskaitas liepos 20 d.“, – apie kaitros korekcijas derlingumui kalbėti tik liepą planuoja mokslininkė.

Žieminių rapsų metai

Mokslininkai tikina, kad šiuo metu Lietuvoje gerai arba labai gerai atrodo žieminių rapsų pasėliai. Šie metai galėtų būti pavadinti „Žieminių rapsų metais“. Augalai aukšti, stiebai tvirti, šakoti, augalų spalva sodriai žalia. Pastebėta, kad šiemet beveik žieminiuose rapsuose nėra ligų bei kenkėjų antplūdžio. Tai nuteikia tikėtis gausaus derliaus. Jų derlingumas prognozuotinas didesnis nei pernai. Vasarinio rapso dygimui ir startiniam augimui drėgmės buvo pakankamai, todėl šiuo metu, palyginti su praėjusiais metais, pasėliai atrodo tolygesni ir vešlesni. Šiais metais labai gausiai plito rapsiniai žiedinukai.

Kiek kitokia situacija su žieminiais javais. Pasak V.Feizos, visų žieminių javų (kviečių, rugių, kvietrugių, miežių) pasėlių būklė vertintina kaip gera arba labai gera. „Biologinis potencialas gausiam derliui gauti yra geras. Jei gamta neiškrės nemalonių „siurprizų“, realu tikėtis ne mažesnio kaip pernai ar net didesnio derlingumo, kuomet dėl praūžusių stiprių vėjų su intensyviais lietumis nemažai pasėlių buvo išguldyta“, – teigia mokslininkas.

Išmoko pamoką

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) administracijos direktorius Ignas Jankauskas, paklaustas apie praūžusius škvalus, lengvai atsidūsta – tokių masiškų praradimų kaip pernai kol kas nefiksuota. Jo teigimu, ūkininkai išmoko pernykštes pamokas ir šiemet stipresnėms gamtos stichijoms bandė ruoštis iš anksto. „Pernai buvo vėsokas pavasaris, dėl to sulėtėjo augalai augimas. Kai kurie agronomai ir ūkininkai nusprendė, kad augimo reguliatoriaus nebenaudos, o vėliau pagreitį įgavusi vegetacija nulėmė tai, kad augalai staigiai išaugo, jų stiebai tapo ilgi ir nestiprūs. Šiemet klaidos stengėsi nekartoti ir priemonę panaudojo laiku, kad pasėliai neišstyptų. Aišku, dar ne sezono pabaiga, todėl galima laukti visko, tačiau šiemet bent iš savo pusės ūkininkai padarė viską, kad audros būtų mažiau pavojingos“, – pabrėžia grūdų augintojų atstovas.

Kaitra neišgąsdino

I.Jankauskas sako, kad kasmet asociacija savo narius apklausia dėl pirmųjų derliaus prognozių ir jos šiemet sutampa su mokslininkų analize. Grūdininkai kol kas pakilios nuotaikos, o jei orai bus palankūs ir kūlimo metu, realu sulaukti kokybiško ir nemažo derliaus.

Paklaustas, ar pusantros savaitės besilaikiusi kaitra nepadarė žymesnių nuostolių, pašnekovas sutinka, kad svilinanti kaitra gali daryti įtaką grūdų kokybiniams parametrams, jie gali būti smulkesni. Iki birželio mėnesio drėgmės dirvožemyje dar buvo nemažai, todėl kaitra jų taip stipriai nepaveikė. „Javams drėgmės labiausiai reikia gegužės pabaigoje ir birželio pradžioje. Tiek per sėją, tiek krūmijimosi laiku drėgmės netrūko. Užėjus sausringai ir karštai savaitei, dirva išsaugojo rezervą, todėl didesnės žalos, regis, išvengėme“, – sako LGAA atstovas. Ankštinių laukai, anot I.Jankausko, labai nevienodi. Vietomis matyti gražiai įsikrūmiję laukai, o vietomis žemdirbiai derliaus jau nė nesitiki.

Nematytas varnų antplūdis

Prastesnės kortos iškrito kukurūzų augintojams. Kukurūzų sėja įprastai yra vėlesnė, o kai kuriuose rajonuose ją dar labiau nukėlė šalti ir darganoti gegužės orai. Sėkla į dirvą „įkrito“, bet daigai ilgai nesirodė. Šilumos trūkumas pavasarį pristabdė jų dygimo ir augimo tempą. Kaišiadorių krašto mišraus ūkio šeimininkas Saulius Stirna šiemet kukurūzų laukus atsėjo tris kartus. Tačiau ne dėl nepalankių orų, o dėl kitų gamtos išdaigų. Ūkininkas sako, kad kukurūzų laukus šiemet siaubė varnų pulkai.

„Aš ir netoliese ūkininkaujantys kolegos šiemet negalėjome atsistebėti, kiek laukuose varnų! Per visą ūkininkavimo istoriją nesu matęs nieko panašaus. Jau pripratome laukuose matyti šeimininkaujančias gerves, laukines žąsis, bet varnas – pirmą kartą. Vieną lauką kukurūzais atsėjau tris kartus, kitą – dukart, o trečias taip išretintas, kad net baisu pažiūrėti“, – pasakoja ūkininkas.

Jo teigimu, varnų antplūdžio neatbadė nė specialios priemonės: įprastos baidyklės ir ultragarsinės bei vibracinės baidyklės. Jos veiksmingos tebuvo vos valandą. 13 ha kukurūzų žemdirbys augina pašarams. Jis skaičiuoja, kad vien dėl paukščių pridarytos žalos jis neteko kiek daugiau nei trečdalio potencialaus derliaus.

Investicijos didesnės, derliaus – tiek pat

Kalbėdamas apie likusius pasėlius ūkininkas kiek ramesnis: javai auga neblogai, jų sausra nepažeidė, didesnių škvalų išvengta. „Žieminiams augalams sausra ir karštis įtakos nepadarė. Tai kiek daugiau pakenkė vasarojui. Kol kas prognozės optimistinės. Aišku, derlius gali būti panašus į pernykštį, bet reikia nepamiršti, kad šiemet į tuos pačius hektarus įdėta daugiau. Žieminiai kviečiai, kvietrugiai po žiemos iššuto. Kviečius ir miežius teko atsėti, nes jų visai neliko. Kai kur taip ir liko reti pasėliai“, – apie situaciją laukuose pasakoja S.Stirna. Jam neramu dėl praėjusią savaitę praūžusių škvalų. Jis bendravęs su Šiaurės Lietuvoje ūkininkaujančiais kolegomis, kurie sakė, kad škvalas išguldė laukus nuo Šiaulių iki Pasvalio. „Užtektų kelių panašių dienų ir prognozės taip ir liktų prognozėmis“, – neabejoja patyręs ūkininkas. Žalienų derlius, pasak S.Stirnos, jo ūkyje šiemet trečdaliu menkesnis nei įprastai. Ir kokybė prastesnė.

Problemos su žieminiais pasėliais

Kiek sunkesnė padėtis ekologiniuose ūkiuose. Jei chemizuoti ūkiai pajėgūs atremti gamtos siunčiamus išbandymus augalų apsaugos produktais, ekologiniai ūkiai liko beginkliai. Kai kur pasėliai išgulė, kai kur saulė išdegino nemažus plotus ir derliaus imti nereikės. Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis apmaudauja, kad Rytų ir Pietų Lietuvoje, kur vyrauja priesmėlio dirvos, nebus nei žieminių pasėlių, nei vasarojaus derliaus. „Pavasarį ūkininkai dar džiaugėsi, bet užėjus sausrai išdegė ištisi plotai. Lietus nelabai jau ir padėjo. Vidurio, Šiaurės Lietuvoje pavasarį drėgmės buvo per daug, apie dvi savaites vėlavo sėja. Kadangi drėgmės buvo per daug, ekologiniuose ūkiuose žieminių kultūrų pasėliuose matome ligų protrūkius. Kaip bus su vasarojumi – dar labiau neaišku. Mums prognozuoti derlių praktiškai neįmanoma“, – atsidūsta ekologinių ūkių atstovas.

Ekologiniuose ankštinių pasėliuose vaizdas kol kas geresnis. Tai lėmė ir besikeičianti auginimo technologija. Pasak ekologinių ūkių atstovo, ūkininkai linkę vėlinti žirnių sėją, mat tai padeda sumažinti riziką dėl kenkėjų antplūdžių. „Ūkis turi apsispręsti, kuri rizika priimtinesnė: vėlesnis kūlimas ar tikimybė išvengti kenkėjų antskrydžių. Kol kas ne kokius atgarsius dėl žirnių girdėjome tik iš Rytų Lietuvos, kitur situacija dar pakenčiama. Savo ūkyje turiu vietų, kur pupos visai išmirko“, – pasakoja S.Daniulis.

Geriau tartis tik dėl pusės derliaus

Tiek chemizuotai, tiek ir ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai ne kartą nusvilo, pasirašę išankstines sutartis su grūdų supirkėjais. Ne viena istorija nukeliavo į teismą, nepavykus pristatyti supirkėjams išdeginto ar paskandinto derliaus. „Ne kartą bandėme aiškinti ūkininkus, kad jie nepasirašytų išankstinių sutarčių dėl viso ar didesnės dalies derliaus. Mes rekomenduojame pasirašyti sutartį tik dėl pusės derliaus pardavimo. Manau, dėl sausros nukentėję ūkininkai turėtų kreiptis į seniūnijas dėl force majeure pažymos“, – sako S.Daniulis.

Pasėlių apžvalga skirtinguose Lietuvos regionuose

Vidurio Lietuvoje jautrių veislių žieminiuose kviečiuose anksti išplito miltligė. Šiuo metu plinta lapų septoriozė, pastebima ir kviečių dryžligės atvejų. Šiais metais gana paplitę geltonosios rūdys. Plinta amarai. Žieminiuose kvietrugiuose nustatyta rinchosporiozės pažeidimų. Žieminiai kviečiai baigė žydėti, pradeda auginti grūdą, kvietrugiai ir rugiai jau pieninės brandos.

Šiemet beveik nėra ligų bei kenkėjų antplūdžio žieminių rapsų laukuose. Jų derlingumas prognozuotinas didesnis nei pernai. Vasariniai kviečiai ir miežiai taip pat atrodo gerai. Vasariniuose miežiuose aptikta amarų. Žirnių pasėlių yra įvairių: nuo labai gražių, tankių iki retų ir žemų. Dėl buvusio laukų užmirkimo pasėliai kai kur reti, augalai žemi, geltonos spalvos. Randama ant žirnių vaisėdžių, amarų.

Suvalkijoje žieminių kvietrugių ir miežių būklė vidutinė. Yra išretėjusių pasėlių, daug ir žolėtų laukų. Žieminių rapsų būklė gera. Yra daug ankštarinio gumbauodžio ir rapsinio paslėptastraublio sukeltų pažeidimų. Vasarinių kviečių bei miežių pasėlių būklė gera. Jautresnėse veislėse labai išplitusi miltligė. Daug amarų. Kanapių pasėlių būklė vidutinė. Anksti (balandžio viduryje) sėti pasėliai praretėję, piktžolėti. Žirnių pasėlių būklė gera, o pupų – vidutinė. Yra dėmėtligės, askochitozės pažeidimų. Daug amarų.

Šiaurės Lietuvoje žiemkenčių būklė kol kas yra gera. Prognozuotina, jog žieminių pasėlių (kviečių, rugių, rapsų) derlingumas turėtų pasiekti pernykštį. Daugelyje intensyviai prižiūrimų laukų tikėtinas žieminių kviečių derlingumas iki 7 t/ha, o žieminių rapsų iki 4 t/ha.

Šiuo metu prastoka vasarinių pasėlių būklė sunkiuose priemoliuose. Tikėtina, kad, palyginti su pernai metais, vasarinių kviečių ir miežių derlingumas bus mažesnis apie 20 proc. Žirnių ir pupų pasėlių būklė yra pakankamai gera. Tikėtina, jog derlingumas bus panašus kaip ir ankstesniais metais.

Pietryčių Lietuvoje žieminių rugių, kviečių ir kvietrugių pasėliai tankūs, vešlūs. Varpos didelės ir sunkios. Tačiau yra nepatręštų pasėlių. Jie retoki, mažiau iškrūmiję. Kanapių pasėliai yra įvairios būklės. Patręštos, optimalaus tankumo kanapės yra užaugusios iki 0,5–1,7 m. Nepatręštos, per tankiai pasėtos, – iki 0,5 m. Kukurūzai kaip ir vasarojus pasėti gerokai vėliau, todėl yra labai nedideli. Augalai siekia apie 10–20 cm aukščio. Grikiai šiais metais pasėti vėliau ir dar tik formuoja lapus. Pupiniai augalai apie 10–20 cm aukščio, vešlūs. Vasarinių kviečių būklė vidutinė. Pasėliai atrodo skurdokai.

Vakarų Lietuvoje šiuo metu žieminiai rapsai atrodo gerai, augalai šakoti. Kai kur rapsų pasėliuose buvo pastebėti paslėptastraubliai bei rapsiniai žiedinukai. Šiuo metu žieminiai rapsai peržydėję, brandina sėklas. Vasariniuose javuose (kviečiuose, miežiuose) buvo pastebėti amarai, lemai ir tripsai bei dryžligės ir miltligės plitimas, tačiau panaudojus fungicidus ir insekticidus, ligų bei kenkėjų plitimas sustabdytas. Šiuo metu visų žieminių javų (kviečių, rugių, kvietrugių, miežių) pasėlių būklė gera. Kukurūzų, grikių ir žirnių pasėlių būklė gera. Žirniai, pasėti vėliau, bet apvelti su gumbelinių bakterijų preparatu Rizogenu, išsivystymu susilygino su anksčiau sėtais žirniais.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2021-07-07

Kalio trąšos: brangimas – kelias į racionalumą?

Europos Sąjungai įvedus ekonomines sankcijas Baltarusijai, jų griežtumą pajus ir Lietuvos žemdirbiai, nes iki šiol Baltarusija buvo viena iš pagrindinių kalio trąšų tiekėjų į visas tris Baltijos šalis. Tad dėl sankcijų Aliaksandro Lukašenkos režimui gali sumažėti kalio trąšų pasiūla, išaugti jų kainos. Šį kartą klausėme, – ar tikrai už trąšas teks pakloti kur kas daugiau nei iki šiol, o gal yra siūlomi būdai visai apsieiti be jų?

Gylių kaimo (Viduklės sen., Raseinių r.) ūkininkas Vincentas MACIJAUSKAS: „Daugiau nei 700 ha plote auginu grūdines kultūras – kviečius, miežius, rapsus, kvietrugius bei žirnius ir pupas, reikalingus žalinimui. Tad kasmet brangstančios trąšos ir man yra aktuali problema. Bet juk brangsta ne tik baltarusiškos trąšos, tačiau ir Lietuvoje gaminamas diamofosas, ir salietra… Žinau, kad vos ne pas kaimynus, Vokietijoje, trąšos yra pigesnės nei mūsų šalyje.

Už trąšas kasmet pakloju vis didesnes sumas. Pvz., salietrą pernai rudenį pirkau šiems metams po 220 Eur/t, o šiuo metu ta pati salietra kainuoja jau 315 Eur/t. Pirkdavau NPK trąšas, o jų tona dabar jau daugiau nei 100 Eur yra brangesnė. O dia­mafosas, gaminamas Kėdainiuose, litais prieš 20 metų kainuodavo 550 Lt/t, o šiuo me-tu – apie 700 Eur/t.

Be to, atsiranda vis daugiau „mokytų“ mokytojų, patariančių, kaip mes turime tręšti laukus. Prisimenu, prieš keletą metų buvo sausas pavasaris, žieminiai rapsai – vos 15–20 centimetrų, tad atvažiavęs vienas profesorius primygtinai ragino tręšti kalio chloridu po 200 kg hektarui, esą tuomet rapsų prikulsiu po 4 tonas. Bet aš tik ausimis pakarpiau, nes tokiu metu pilti kalio chloridą – gryna nesąmonė. Žinau, kad jis gali suveikti rudenį kviečiams, bet tik ne rapsams pavasarį… Darau dirvožemio tyrimus ir žinau, kiek kokių trąšų reikia. Bet dabar žemdirbiai jų nebegali įpirkti, kada nors turi sprogti toks trąšų kainų burbulas.“

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakulteto docentas Vytautas LIAKAS: „Pastaruoju metu daug kalbama apie brangstančias trąšas. Daugiausia brangsta fosforo trąšos, taip yra dėl įvairių žinomų priežasčių, greičiausiai brangs ir kalio trąšos. Tai reiškia, kad reikės kur kas racionaliau planuoti tręšimą. Anksčiau į tai nebuvo kreipiama dėmesio, ūkininkai sakydavo: „Trąšos yra pigios, išbersime jų daugiau“, o dabar reikės atidžiau planuoti, skaičiuoti, kiek galima nupirkti trąšų už tą pačią sumą ir kokie bus tręšimo planai. Ir tik tada imtis kitų sprendimų, jeigu jau matoma, kad trąšos brangsta ir joms reikia išleisti vis daugiau.

Be to, jei matome, kad didėja trąšų normos, o derlingumas mažai kinta, akivaizdu, kad iki tol kažką darėme ne taip. Reikės viską persvarstyti, būtinai parengti tręšimo planus, nes būtinas racionalus tręšimo planavimas. Štai kalio augalui reikia gana daug, bet ir mūsų dirvožemių sudėtyje kalio yra pakankamai. Todėl teks racionaliau išnaudoti tai, ką turime dirvoje. Čia bus susiję ir su dirvožemio įdirbimo optimizavimu, ir su tarpiniais, posėliniais augalais, kurie kaip tik tą kalį akumuliuoja. Daugiau nei penkiolikos metų patirtis rodo, kad naudojant biologinius preparatus mikroorganizmai tiek atpalaiduoja fosforą, tiek kaupia kalį augalų šaknų rizosferoje – tų sprendimų yra, tik reikia juos racionaliai pritaikyti savo ūkyje.

Aš asmeniškai nematau didelės problemos, jei brangtų kalio trąšos. Gal net bus gera proga pasiruošti žaliojo kurso įgyvendinimui, ėjimui ta kryptimi. Paprastai taip jau būna, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Galbūt išmoksime racionaliau naudoti trąšas.“

UAB „Agrochema“ Trąšų skyriaus vadovas Vytis VARANAVIČIUS: „Azotas, fosforas ir kalis yra pagrindiniai elementai, gyvybiškai svarbūs augalams. Jeigu pasėliams trūksta bent vieno iš jų, augalai visaverčiai nesivysto. Dirvoje kalio atsargų yra, tačiau augdami augalai jas išnaudoja, jos senka, tad būtina kalio atsargas papildyti trąšomis, kad augalams užtektų reikiamų maisto medžiagų. Žinoma, galima trąšų normas koreguoti atsižvelgiant į dirvožemio tyrimus – pavyzdžiui, jeigu tyrimas rodo, kad dirvoje kalio ir fosforo yra užtektinai, galima sumažinti šių medžiagų normas. Mažiausias tręšti reikalingas kalio oksido kiekis bet kokiame dirvožemyje yra 50 kg/ha, tačiau jeigu dirvožemis yra skurdus, šių trąšų reikės daugiau. Taigi trąšas, kurių sudėtyje yra kalio, vis tiek reikia naudoti.

„Agrochema“ kalį, kaip žaliavą, naudoja gamindama skystąsias trąšas „Lyderis“ bei smulkios fasuotės sodo ir daržo trąšas. Dėl susidariusios situacijos trąšų rinkoje auga ir kalio trąšų kainos. Rudens sezono pradžiai esame pasiruošę ir turime kalio atsargų, tačiau dėl išaugusios trąšų paklausos su jų trūkumu vis tiek gali tekti susidurti.“

UAB „Timac Agro LT“ komercijos direktorius Dainius BAKANAS: „Kalis – vienas pagrindinių augalams reikalingų mitybos elementų. Norint išlaikyti turimus derlius, visiškai netręšti kaliu negalėsime. Norėdami, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, ūkininkai turės dar tiksliau skaičiuoti tręšimo normas bei siekti kuo didesnio trąšų efektyvumo. Kiek pozityviau nuteikianti mintis yra ta, kad kalis, kitaip nei fosforas, nėra problemiškas elementas, be to, jo kiekis Lietuvos dirvožemiuose yra gana didelis. Žinome, kad kalis, kaip mitybos elementas, populiariausiai kultūrai – žieminiams kviečiams reikalingiausias „statyboms“ – net 75 proc. jo grįžta į dirvožemį su šiaudais ir tik 25 proc. išnešama su derliumi. Žieminiai rapsai su derliumi išneša dar mažesnį kalio kiekį iš dirvožemio – iki 20 proc.

Mūsų parduodamos trąšos gaminamos Vakarų Europoje, jose nėra kalio iš Baltarusijos, visą kalį perkame Vokietijoje, todėl baltarusiško kalio įvežimo ribojimas niekada neturėjo ir neturės jokios įtakos mūsų trąšų kainai. Tad galime patarti visiems Lietuvos ūkininkams – siekime kuo efektyvesnio tręšimo, įsivertinkime savo dirvožemių būklę bei subalansuokime maisto medžiagas konkretiems augalams. Viską tinkamai sudėliojus, kalio trąšų galimas brangimas padarys labai nedidelę įtaką ūkininkams, o kai kur, pakeitus tręšimo technologiją, tikimės, pavyks ir sutaupyti.“

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Stasys BIELSKIS, 2021-07-05

Ūkininkai: Žaliojo kurso tikslus pasiektume jei nieko nedarytume, nes kai kurie sektoriai tiesiog nyksta

Europai judant žaliojo kurso link, žemės ūkio sektorius susiduria su dideliais iššūkiais, kurių pagrindinis – kaip užtikrinti produkcijos patrauklias kainas ir Europoje užauginamos produkcijos konkurencingumą taikant vis griežtesnius tvarumo reikalavimus. Apie valstybiniu mastu svarbius sprendimus žemės ūkio sektoriui jo atstovai diskutavo parodos „Agrovizija“ organizatorių surengtoje diskusijoje „Daugiau su mažiau“.

ES Žaliasis kursas numato emisijų ir taršos mažinimo tikslus žemės ūkyje. Renginio dalyviai sutartinai kartojo, kad siekiant šių tikslų būtina matyti visą paveikslą ir daryti pokyčius matant visas sektoriaus dedamąsias, o ne imtis pavienių priemonių, kurios naikintų, o ne augintų žemės ūkio sektorių. Todėl visi pokyčiai turėtų būti įgyvendinami remiantis mokslu, technologijomis, atlikus skaičiavimus, įvertinus ir socialinius-ekonominius sprendimų padarinius, rašoma pranešime. Kaip pastebėjo renginyje dalyvavęs Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, Lietuva, nedarydama nieko, greičiausiai pasiektų iškeltus žaliojo kurso tikslus dėl tam tikrų sektorių savaiminio nykimo.

„Pagrindiniai klimato kaitą veikiantys teršalai, kuriuos išskiria žemės ūkis, yra metanas (iš gyvulininkystės) ir azoto suboksidas (iš augalininkystės ūkių). Nedarydami nieko mes greičiausiai iškeltus tvarumo tikslus pasiektume, nes gyvulininkystės sektorius labai sparčiai traukiasi ir nematau galimybių sustabdyti tą mažėjimą. O augalininkystė greičiausiai irgi trauktųsi, nes neatlaikytume konkurencijos iš Ukrainos ar kitų šalių. Todėl reikia išminties ir pastangų formuojant žemės ūkio politiką, kad ir pasiektume tvarumo tikslus, ir išsaugotume žemės ūkio sektorių, kuris užtikrina saugų Lietuvos gyventojų ir europiečių aprūpinimą maistu“, – sakė A. Macijauskas. Anot jo, pokyčius, susijusius su aplinkosauga, reikia daryti taip, kad ūkininkai, žemdirbiai nenukentėtų finansiškai. Ir tam pirmiausia turime pasitelkti mokslo žinias, naujas technologijas, kurios padeda su mažiau išgauti daugiau. Jam antrino ir Lietuvos augalų apsaugos asociacijos (LAAA) direktorė Zita Varanavičienė.

Anot jos, įgyvendinant tokius visą sektorių transformuojančius pokyčius būtina tinkamai įvertinti sprendimų poveikį, remtis mokslu, o ne emocijomis ar paviršutinišku požiūriu, nes antraip sprendžiant vienas problemas sukuriamos kitos. „Nauji ūkininkavimo metodai, kurie remiasi mokslu, tyrimais, skaitmeninėmis technologijomis, papildys esančius dabar, tokius kaip sėjomaina. Labai svarbu, kad ir valstybinis reguliavimas padėtų ūkininkams tvariai ūkininkauti, o ne trukdytų“, – sakė Z. Varanavičienė.

Didelio dėmesio sulaukė dirvožemio tema

Ekspertų diskusijos metu daug dėmesio skirta ir dirvožemio būklei. Renginį atidaręs Lietuvos žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas akcentavo, kad dirvožemis, jo saugojimas ir tausus naudojimas yra Vyriausybės prioritetuose. Ūkininkų atstovai taip pat pritarė, kad dirvožemis turi būti tausojamas, o tam labiausiai trūksta jo būklės monitoringo – anksčiau jį valstybė vykdė, tačiau nuo šių metų stebėjimas buvo nutrauktas. Pasak ūkininkų, Lietuva galėtų išsiskirti visame pasaulyje, jeigu pradėtų nuolat tirti dirvožemio būklę visoje šalyje ir šiuos duomenis skaitmenizuotų, padarytų atvirai prieinamus. Tai leistų sudaryti labai tikslinius tręšimo planus kiekvienam plotui, panaudojant technologijas tręšti ir naudoti augalų apsaugos produktus labai tikslingai, tvariai.

Dar daugiau – su dirvožemio „sveikata“ galėtų būti susieta ir ūkininkams skiriama finansinė parama, išmokos, ir tai dar labiau skatintų ūkininkauti tvariai. Apskritai, ekspertų teigimu, galime pasidžiaugti, kad jau dabar Lietuvoje turime daug tvarių ūkių pavyzdžių, kur ūkininkai patys atlieka dirvožemio tyrimus, sudaro tikslinius tręšimo planus, taiko sėjomainos principus, apsėja laukų kraštus žydinčiais augalais, kurios lanko apdulkintojai. Tai rodo, kad ūkininkai ir patys suinteresuoti turėti sveiką dirvožemį. Anot Z. Varanavičienės, LAAA vadovės, turėtume atsižvelgti į esamą situaciją: Lietuvoje jau šiandien ūkininkai naudoja kelissyk mažiau augalų apsaugos produktų – 1 kg veikliosios medžiagos hektarui, kai Belgijoje, Olandijoje, į 1 ha purškiama 5-6 kg veikliosios medžiagos.

Renginio dalyviai pastebėjo, kad ekologinis ūkis nėra panacėja, kuri leistų užauginti pakankamai kokybiško maisto, užtikrinant tvarumą ir efektyvumą. Kaip rodo Velse atlikti tyrimai, ekologiniai ūkiai į aplinką išskiria daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu tradiciniai ūkiai (skaičiuojant emisijas 1 kg maisto išauginimui). Aplinkos viceministro Dano Augučio teigimu, dar vienas svarbus aspektas – biologinės įvairovės apsauga. Ir nors žemės ūkio veikla yra laikoma viena iš trijų didžiausių grėsmių biologinės įvairovės užtikrinimui, jis taip pat yra ir vienas potencialiai didžiausių sąjungininkų ją išsaugant. Gyvulius šeria importuotais genetiškai modifikuotais baltyminiais parašais A. Macijauskas atkreipė dėmesį į dar vieną problemą, apie kurią mažai kalbama.

„Europoje mes gyvename saviapgaulėje, mes nepasigaminame pakankamai maisto sau. Esame pilnai priklausomi nuo importinių baltymų, kurie vežami iš Pietų ir Šiaurės Amerikos. Kasdien atplaukia didžiuliai laivai į Europos uostus, taip pat ir Klaipėdą, ir iškraunami sojos rupiniai. Tai genetiškai modifikuota soja, auginta intensyviomis technologijomis, mažiausiai du kartus apdorota glifosatais. Visi gyvuliai, naminiai gyvūnai ES yra šeriami amerikoniška soja, nes nesugebame užsiauginti pakankamai pašaro Europoje. Ir mes apsimetame, kad tos problemos nėra“, – pasakojo A. Macijauskas. Tad, pasak jo, iš vienos pusės mes draudžiame naudoti augalų apsaugos produktus savo pupiniuose augaluose, kurie galėtų būti puikus pakaitalas sojos rupiniams, iš kitos pusės Europoje iškraunama genetiškai modifikuota soja ir visos karvės, avys vištos, antys, žąsys, visi gyvūnai bus pašerti šita soja.

Svarbus visų įsitraukimas

Ėjimas ES žaliojo kurso link nėra tik sprendimų priėmėjų ar ūkininkų rūpestis, tai turi tapti kiekvieno iš mūsų atsakomybe ir vartojimo įpročių pokyčiu. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro direktorius dr. Gintaras Brazauskas pabrėžė, kad tvarumo keliu turi eiti visi – nuo gamintojo iki vartotojo, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kiek ŠESD emisijų išskiriama vienai maisto kilo kalorijai pagaminti. Dalis pasaulio gyventojų badauja, bet kita dalis turi per daug maisto, kurio nemaža dalis išmetama. Tad išauga perdirbimo ir antrinio atliekų panaudojimo svarba.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-07-02

Panevėžio rajono ūkiui diriguoja senelis ir anūkas

„Dabar pasiskirstėme darbus – sūnus prie technikos, anūkas vadovauja, o aš prižiūriu, kad jie nenukryptų“, – juokiasi vyriausias Stankūnų šeimos ūkininkas Juozas. Anūkas Mindaugas prisimena, kaip vaikystėje jam buvo nuobodu skinti ramunėles, užtat dabar iš laukų parveža kviečio varpą – kad visi kartu nuspręstų, ar ji jau subrendusi.

Rado laiko ir per darbymetį

Vasaros pradžia taip ir vilioja į laukus. Pats laukų žalumas, gėlių ryškumas, akį glosto ūgtelėjęs vasarojus. Beveik kiekviename pasėlių lauke pūkši traktoriai, ant augalų liejas skystos trąšos. Darbas ir tik darbas, kol nelyja, kol sausa. Todėl ne taip paprasta užkalbinti kai kuriuos ūkininkus. Gali išgirsti, kad neturi daug laiko, dirbti reikia, ką čia kalbas varinėti. Tačiau ūkininkų Stankūnų šeima darbu nuo žurnalistų neatsimušinėja. Susitariame susitikti per patį vidudienį. Pravažiavus Perekšlius Panevėžio rajone, pasukame į dešinę, dar kartą į dešinę ir privažiuojame Vileliškių kaimą. Jame trobų vos keletas, atokiau nuo kitų stovi gražus mūrinukas su didelėmis arkomis.

Erdvus kiemas nušienautas, žydi gėlės, tolėliau matosi daržas. Už namo ūkinis pastatas, taip pat arkinis mūrinukas. Prie jo išrikiuoti traktoriai, kita žemės ūkio technika. Sodyboje įsikūrę Palmyra ir Juozas Stankūnai. Mus pasitinka 25 metų jų sūnus Gintaras Stankūnas. Su džinsais ir languotais marškiniais jis visai nepanašus į ūkininką. Netrukus iš laukų parlekia jo sūnus Mindaugas su seneliu Juozu. „Metėme purškimą ir pas jus“, – sako jie. Vyrai nė kiek nesijaudina, kad darbai nebaigti. Susėdame verandoje ir panyrame į pašnekovų malonius prisiminimus.

Dirbti žemę ar nuomoti?

75 metų Palmyra Stankūnienė moja ranka – kokie jie ūkininkai, juk savamoksliai. Nors abu su 77 metų vyru Juozu yra tikri kaimiečiai. Miesto, aišku, ragavę, bet juo nesusižavėję. Žmona iš Anykščių rajono, Juozas iš čia pat – netoliese esančio Švaininkų kaimo. Kaip ir dauguma aplinkinių rajonų gyventojų, taip ir jie 7-ajame dešimtmetyje veržėsi į Panevėžį. Miestas statėsi, kūrėsi pramonės įmonės. Buvo darbo. Abu dirbo „Ekrano“ gamykloje, gyveno darbininkišku ritmu. Tačiau daug nevilties dėl gamyklos griūties nepatyrė, nes P.Stankūnienė jau dirbo Dembavos medelyne, o J.Stankūnas buvo pasinėręs į verslus.

Atgavus šaliai Nepriklausomybę, Stankūnų šeimoje taip pat prasidėjo permainų metas. Susigrąžinus J.Stankūno senelių žemę ir namą Švaininkų kaime, reikėjo apsispręsti – pradėti ūkininkauti ar žemę nuomoti. Žemė buvo brangi tuo, kad J.Stankūno senelis pinigų žemei pirkti užsidirbo tolimojoje Amerikoje. Atsisakymas būtų tarsi atminimo išdavystė. Pasilikti prie žemės, ko gero, Stankūnams padėjo ir tai, kad sūnus Gintaras neišlėkė ieškoti laimės svetur. Airija ar Didžioji Britanija vyriausiojo Stankūnų vaiko neviliojo. Tik duktė Kristina žeme nesusidomėjo, o Gintaras žemdirbio vardo nesikratė.

Senelių name iškart apsigyventi negalėjo Iš pradžių Stankūnai augino česnakus ir bulves. Vėliau – cukrinius runkelius. „Kol veikė cukraus fabrikas Panevėžyje, buvo labai gerai. Ūkis augo, tačiau uždarius fabriką cukrinių runkelių nebeapsimokėjo vežti į Kėdainius ar Marijampolę, per toli“, – prisimena J.Stankūnas. Nebuvo taip linksma, kaip dabar, kai turi pakankamai žemės ūkio technikos. Dabar ūkis išsiplėtė iki 500 hektarų. Augina rapsus, kviečius, ankštines kultūras. Vienus žemės plotus jie pirko, kitus išsinuomojo. Stankūnai sako, kad geriau turėti savos žemės, nes nuomojamos žemės savininkas bet kada gali sugalvoti nuomininką „patraukti“ į šalį.

„Susigalvoja parduoti ir greitai duok atsakymą – perki ar ne? O jeigu mano planai visai kitokie, bet ką darysi, tenka juos keisti. Galėtumei atsisakyti, bet žemė patręšta – gaila“, – sako J.Stankūnas. Atsiėmus žemę, pora negalėjo iškart apsigyventi name. Jis buvo labai apleistas. „Ten gyveno žmonės, negi išmesi juos į lauką. Per keletą metų jiems buvo suteiktas kitas būstas, tad mes pradėjome remontą“, – prisimena P.Stankūnienė. Šeima gyveno Panevėžyje ir važinėjo į ūkį. Žemės darbus dirbo primityviais padargais.

Tuo metu pradedantiesiems ūkininkams buvo suteikta Europos Tarybos parama pagal specialiąją žemės ūkio ir kaimo plėtros programą „SAPARD“. Stankūnai surizikavo, paėmė paskolą ir nusipirko žemės ūkio technikos. „Tiesiog savaime taip gavosi, kad pasirinkome augalininkystę. Auginti gyvulius, statyti fermas yra sudėtingiau. Savame ūkyje laikėme gyvulius, bet tai visai kitas darbas“, – sako P.Stankūnienė.

Ir antras anūkas žada būti ūkininku

Praėjus beveik 3 dešimtmečiams, Stankūnai gali lengviau atsikvėpti. Per tą laiką persikraustė į nemažą mūrinuką Vileliškių kaime, o ūkyje daugiau sukasi sūnus Gintaras ir ką tik po žemės ūkio mokslų iš Kauno grįžęs anūkas Mindaugas. „Anksčiau su sūnumi pasiginčydavome, nuomonės ne visur sutapdavo. Visko buvo. Dabar pasiskirstėme darbus – sūnus prie technikos, anūkas vadovauja, o aš prižiūriu, kad jie nenukryptų, – senelis duoda suprasti, kad nusileidžia anūkui. Jis sako, kad grįžus anūkui jaučia didelę paramą. Anūkui nesvetimos naujos technologijos, jis sustyguoja visus darbus. „Man jau nebereikia sukti galvos.

Pasitariame, pašnekame. Pasižiūriu pasėlius, bet darbininkų prižiūrėti nereikia. Mes jais nesiskundžiame, žmonės dirba. Komanda patikima“, – kalba J.Stankūnas. Dabar jis daugiau turi laiko padėti žmonai darže. „Plėstis reikia nuosaikiai. Nežmoniška plėtra kartais bėdų daugiau pridaro. Niekas nežino, kas laukia žemės ūkio, ką mums pasakys Europa“, – svarsto J.Stankūnas. Kas žino, gal ir kitas anūkas, dukters sūnus Augustas, taps ūkininku. Jam tik 6 metai, tačiau jau dabar sako, kad bus ūkininkas, ir prašo pavairuoti traktorių. Stankūnai džiaugiasi prasidėjusia vasara, šiek tiek atslūgstančia pandemija. Vaikai jau leidžia ir jiems patiems nuvažiuoti į parduotuves. Anksčiau saugojo, bijojo, kad vyresni žmonės gali greičiau užsikrėsti. „Žiemą sėdėdavau ir žiūrėdavau pro langą. Vaikai atveždavo maisto, padėdavo ant tvorelės ir dar pirštu pagrūmodavo – jokių kontaktų“, – prisimena P.Stankūnienė.

Gyvena tarp miesto ir kaimo

51 metų G.Stankūnas suskaičiavo: jis – ketvirtoji ūkininkų karta, o jo sūnus Mindaugas – 5-oji karta nuo žagrės. Jo proseneliai jau ūkininkavo. 1989 metais baigęs tuometį Panevėžio politechnikumą, vyriškis nė dienos nedirbo pagal specialybę. Būtent tais metais miestą buvo apraizgęs plastiko verslas. Kas kur galėjo, spaudė plastmasės gaminius, tvarkė plastiko sagas ar karolius. Kiti mezgė megztinius, o dar kiti, tarp jų ir G.Stankūnas su draugu, vežė prekes iš Maskvos, Lenkijos, Rumunijos ir pardavinėjo Lietuvoje.

Kartą vyrai buvo užpulti Maskvoje, iš jų reikalavo išpirkų. Dabar džiaugiasi, kad gyvi grįžo. Sūnus, ką turėjo pasitaupęs, prisidėjo prie ūkio. Žinoma, tiek neužteko. Tėvai pardavė butą, kolektyvinį sodą. Dėl savo noro dirbti žemę G.Stankūnas „kaltina“ genus. „Buvo kažkoks pagrindas. Nes jeigu neturi žemės, tai niekur neik iš miesto“, – priduria vyresnysis Stankūnas. Panevėžietį nuo didesnių iššūkių ir veržimosi kur nors išvažiuoti sulaikė meilė. Mat krito į akį šokiuose sutikta mergina, taip pat panevėžietė Aida, netrukus jie susituokė. Šeimos ūkyje A.Stankūnienė nedirba, ji darbuojasi skandinavų įmonėje Panevėžyje. „Gyvenu tarp miesto ir kaimo, kasdien ant ratų, nes šeima Panevėžyje. Kai mieste dirbau, eidavau pėsčiomis iki darbo 24 minutes, o dabar važiuoju į kaimą 22 minutes. Čia ne atstumas“, – juokiasi G.Stankūnas.

Niekas nežino, kiek vargo įdėta

Būna, kad prasidėjus darbymečiui jis su sūnumi nakvoja kaime. „Žemė man kvepia. Ypač gražu anksti ryte. Man patinka būti gamtoje. Matyti, kaip užauga augalai, patinka kulti grūdus. Patinka turėti kažką savo. Savo ūkį“, – sako G.Stankūnas. Jis neslepia, kad iš pradžių žinių kažkiek trūko. Bet dalyvaudavo seminaruose, lauko dienose, skaitė specialią literatūrą. Stankūnai save vadina vidutiniais ūkininkais. Jie neigia stereotipą, kad visi ūkininkai turtingi. „Žmonės mato, kad ūkininkai turi gerus traktorius, mašinas, namus, bet niekas gi nežino, kiek turi paskolų banke. Neperki ir kažkokių brangių automobilių ar namų užsienyje –֪ pinigai, paimami iš ūkio, į ūkį ir sugrįžta“, – tikina G.Stankūnas ir dar priduria, kad konkurencija didelė, žemės nuomos kaina didėja.

Augalininkystės ūkis be žemės – nulis. Grūdines kultūras gali plėsti tik turėdamas pakankamai žemės ir taikydamas naujas technologijas, tad plečiasi mažais žingsniais. Paklausti, kaip dalijasi pelną, visi juokiasi. „Viskas į ūkį, jeigu lieka dividendų, tada išsidaliname. Ko daugiau reikia? Visiems būti sveikiems. Mes su tėčiu savamoksliai. Bet va, turime specialistą, tikrą agronomą. Dabar lengviau ir patikimiau“, – rodo į sūnų. Vyriausiajam gaila, kad dukters privilioti į žemės ūkį nepavyko. Akvilė pasuko į politologijos mokslus, šiemet buvo pirmakursė. Bėda tik ta, kad taip norėjusi studijuoti Vilniuje, ji visus pirmus metus prasėdėjo Panevėžyje prie kompiuterio. „Taip ruošėsi, kokius trejus metus kalbėjo, kad nori į Vilnių. Nori susipažinti su naujais draugais. Ir, va, sėdi Panevėžyje, mokosi nuotoliniu būdu“, – juokiasi tėvas.

Viena aistra – knygos

Žemės ūkyje vasaros parduotos, o žiemos laisvesnės. Tačiau G.Stankūnas ne iš tų, lakstančių po tolimiausius pasaulio kampelius. Jis nenori jokios egzotikos. Buvo keletą kartų žemės ūkio parodose Vokietijoje ir jam užtenka. Dar būna, kad kelioms dienoms nulekia iki Jūrmalos. „Žmona porina, kad bijau lėktuvų. Gal ir taip, neneigiu, bijau aukščio“, – juokiasi ūkininkas. Tačiau atsipalaiduoti reikia. Taigi jis – knygų graužikas. Nepraleidžia nė vienos Vilniaus knygų mugės. „Grįžtu prisikrovęs krepšius. Ypač ieškau istorinių knygų. Knygos – būtinai su rašytojų autografais“, – sako G.Stankūnas. Ūkininkas pasakoja dar ieškantis knygų apie partizanus. Domisi, nes motinos tėvas Povilas Tunkevičius buvo partizanas, slapyvardis – Kastantas. Knygą apie Vyčio kryžiumi apdovanotą senelį irgi rado Knygų mugėje.

Paskutinę minutę apsisprendė

Jaunasis ūkininkas M.Stankūnas – buvęs Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinis. Dauguma šios gimnazijos mokinių renkasi studijuoti informacinių ar biotechnologijų specialybes. Tokiu pat keliu ruošėsi sukti ir Mindaugas. Jis jau buvo priimtas į biotechnologijų specialybę Vytauto Didžiojo universitete. „Tuo pačiu metu gavau kvietimą mokytis agronomijos Žemės ūkio akademijoje. Pagalvojau, kad akademijoje man labiau patiks. Suprantu, kad technologijas mokytis perspektyvu, tačiau maisto irgi visuomet reikės“, – sako agronomas. Jis buvo vienintelis visoje laidoje, pasirinkęs agronomo specialybę. Baigęs bakalauro ir magistro studijas, jaunasis žemdirbys galėjo sėdėti laboratorijoje prie mikroskopo arba pasukti mokslininko keliu. Tačiau jį traukė veiksmas. O praktiką jis visuomet atlikdavo tik savo ūkyje. Išvaizdus vaikinas nė kiek nekompleksuoja, kad dirba kaime. Jau išsilaikė traktorininko teises.

Jau nebe daug žemės aria

Baigęs akademiją, vaikinas gavo valstybės paramą kaip jaunasis ūkininkas. Jam nereikėjo sukti galvos, kur panaudoti paramą. Prieš metus prisidėjęs prie senelio ir tėvo ūkio, kvalifikuotas specialistas jau tada turėjo, ką patarti artimiesiems. „Per daug trąšų naudoja. Daugiau lyg ir nieko blogai nedaro. Tačiau vis atsiranda, ką reikia patobulinti. Atsiranda naujų medžiagų, arimo atsisakome, pastaraisiais metais ariame žemę tik žieminiam rapsui“, – pasakoja agronomas.

Nesupratus dar paaiškina: bearimis žemės dirbimas labiau išsaugo dirvos drėgmę, mažėja piktžolių, paspartėja žemės dirbimas. Ypač ši technologija pasiteisino pastarosiomis sausomis vasaromis. Po 4–5 metų gal pereis prie tiesioginės sėjos, kai sėjama tiesiai į ražienas. „Technologijų pakeitimas reikalauja didelių investicijų. Pati dirva turi prisitaikyti. Patys matome, kad po arimų dirva keičiasi. Yra, kur geriau, bet yra ir kur blogiau“, – kalba M.Stankūnas. Labiausiai jam patinka purkšti pasėlius, patinka, kai žino, kad gali augimą reguliuoti ir matyti, kaip gali paskatinti augalą greičiau bręsti.

Nemėgo skinti ramunėlių

Stankūnų anūkas nuo mažens vasaras leido kaime, matė, kaip seneliai ūkininkauja. Taip nejučia žemės ir gamtos meilė įsiliejo į jo sielą. Save jis vadina pusiau kaimo ir miesto vaiku. Ilgiau būti mieste, ypač vasarą, jaunajam ūkininkui nepatinka. „Sunkiausias darbas vaikystėje buvo rinkti ramunėles arbatai. Renki, renki, tas krepšys kaip tuščias, taip tuščias“, – prisimena M.Stankūnas. Dabar kaskart grįždamas iš laukų seneliui parveža ne ramunėlių, o kviečio varpą. Nori parodyti, ar augalas subrendo. Stankūnai pasitaria, ar kviečio varpa atitinka augimo fazę.

„Nemanykite, kad viską moku. Pamažu mokausi žemės ūkio darbų. Sėjome pupas sėjamąja, paprašiau, kad man leistų. Ne viską suspėju, nes keletą kartų per savaitę reikia laukus aplėkti“, – pasakoja M.Stankūnas. Paklaustas, kas jam moka atlyginimą, ūkininkas nusijuokia, kad atlyginimą moka tėtis. Dėl laisvalaikio jaunas žmogus nesuka galvos. „Iki Vilniaus tik valanda, kokios problemos“, – juokiasi agronomas. Tačiau prie jo šono jau yra kaunietė Eglė. Pora gyvena Panevėžyje nuomojamame bute. Paklaustas, ar mergina neišsiveš jo į Kauną, M.Stankūnas purto galvą.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-07-05, Zina Paškevičienė, „Panevėžio kraštas”

Laukiniai žvėrys niokoja pasėlius – ką daryti?

Kauno rajono savivaldybėje praėjusį trečiadienį surengtas pasitarimas, kuriame buvo diskutuojama, kaip padėti ūkininkams, kurių pasėlius niokoja laukiniai žvėrys. Apibendrinus diskusiją, atsakingų institucijų bus prašoma koreguoti teisės aktus ir tobulinti žalos apskaičiavimo metodiką, imtis kitų priemonių situacijai suvaldyti, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Suniokota šimtai hektarų

Pasitarime dalyvavo Valstybinės miškų urėdijos ir Kauno rajono savivaldybės vadovai, ekspertai, ūkininkai. Medžioklės ūkį prižiūri Aplinkos ministerija, tačiau ir žemdirbiai, ir savivaldybė nuolat kelia klausimą dėl žvėrių daromos žalos. „Laukiniai žvėrys turi savo vietą gamtoje. Tačiau ūkininkai daug metų patiria nuostolių ir jaučiasi nesaugūs. Miškininkai, medžiotojai, ūkininkai ir visos su šia sritimi susijusios institucijos turi ieškoti sprendimų ir siekti darnos“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Bene labiausiai nuo laukinių žvėrių nukenčia valstybinio Karalgirio miško kaimynystėje ūkininkaujantys Juozas Staliūnas, Gintaras Špokauskas, Alfridas Galminas, kiti Babtų, Čekiškės ir Vilkijos apylinkių seniūnijų ūkininkai. Kauno rajono savivaldybės duomenimis, vien tik Babtų seniūnijoje žvėrys kasmet suniokoja po kelis šimtus hektarų pasėlių. Problemų esama ir kaimynystėje su valstybiniais Dubravos miškais besiribojančiuose ūkiuose. Tačiau Karalgiryje situacija išskirtinė, nes čia nėra medžiotojų būrelio, kuris būtų atsakingas už žvėrių padarytą žalą, ši giria skirta profesionaliai medžioklei.

Draudimas neatperka nuostolių

J.Staliūnas tvirtino, kad problema sena ir ilgalaikė: atsakingos institucijos tik diskutuoja, o konkrečios pagalbos nėra. Iš miško žvėrys būriais traukia maitintis į žemdirbių laukus ir juos išmindo. Ūkininką piktina tai, kad nuostolių atlyginimas neatitinka padarytos žalos dydžio, o medžiotojams visa tai nerūpi. „Kas atsakingas už medžioklės plotus? Pašariniai laukeliai apaugę usnimis, jų praktiškai nėra. Gyvūnų populiacija nereguliuojama ir kelis kartus viršija protingas ribas“, – žėrė priekaištus medžiotojams J.Staliūnas. Pasak žemdirbio, jam priklausančioje žemėje aštuoniuose su komercinės medžioklės plotu besiribojančiuose kilometruose nėra nė vieno saugojimo bokštelio.

Ūkininkams kelia nerimą itin sparčiai didėjanti elninių gyvūnų populiacija. „Pasėliai tapo žvėrių šėryklomis. Viename lauke – net trys elnių vados. Jei vėl atsigaus šernų populiacija, bus neįmanoma ūkininkauti“, – kalbėjo toje pačioje seniūnijoje gyvenantis A.Galminas.

Pasitarime dalyvavęs Valstybinių miškų urėdijos (VMU) direktorius Valdas Kaubrė tvirtino, kad medžiotojams ir ūkininkams derėtų aktyviau bendradarbiauti. Pagal Medžioklės įstatymą, žvėrių padarytą žalą ūkininkams atlygina konkrečių medžioklės plotų naudotojas, Karalgirio girios atveju – Valstybinių miškų urėdija. „Žalą dėl žvėrių patyrę ūkininkai gali kreiptis į VMU padalinius, o draudimo bendrovės vertina patirtus nuostolius, išmoka kompensacijas“, – aiškino tvarką institucijos vadovas. Tačiau ūkininkai tikino, kad žalos nustatymo metodika yra miglota, o išmokos neatperka žvėrių padarytų nuostolių. J.Staliūnas įsitikinęs, kad dabartinis Medžioklės įstatymas neleidžia suvaldyti žvėrių populiacijos didėjimo. Siekdami išsaugoti derlių, ūkininkai stato tvoras, tačiau jos brangiai kainuoja ir nedaug tepadeda. „Mes nuolat investuojame ir patiriame nuostolių, o tuo metu komercinių medžioklių organizatoriai pelnosi. Kur logika?“, – retoriškai klausė J.Staliūnas.

Kreipsis į atsakingas institucijas

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos prof. habil. dr. Rimantas Velička siūlė imtis įvairesnių prevencinių priemonių. Ekspertas pateikė Danijos ūkininkų pavyzdį: šioje šalyje žemdirbiai savo laukų pakraščius apsėja apsauginiais augalais – žvėris atbaidančiais dygliuotaisiais margainiais. Pasak mokslininko, apsauginės tvoros irgi veiksmingos, tačiau jos turi būti modernios, tveriamos ratu, su vienpusiais vartais, kad į pasėlių plotą patekę gyvūnai galėtų išeiti. R.Velička siūlė tobulinti teisės aktus, o patirtai žalai nustatyti naudoti šiuolaikines metodikas, pasitelkti dronus, kitas technologijas. Mero pavaduotojas Antanas Nesteckis taip pat siūlė peržiūrėti teisės aktus, tobulinti žalos skaičiavimo metodiką ir efektyviau panaudoti draudimą „Man nuoširdžiai gaila ūkininkų. Ne kartą mačiau, kaip 30-40 elnių banda niokoja pasėlius. Po to kombainui nėra ką veikti“, – kalbėjo vicemeras. Kauno rajono savivaldybės Kaimo plėtros ir žemės ūkio skyriaus vedėjas Tomas Didžiulis pažadėjo apibendrinti diskusiją ir surašyti prašymus atsakingoms institucijoms. Kaimo plėtros ir žemės ūkio skyriuje planuojama įsteigti etatą specialistui, kuris kuruotų medžioklės sritį.

Šaltinis: 15min.lt, 2021-07-05

Naujas postūmis žemės ūkio produkcijos eksportui

Nepaisant įvairių iššūkių, pandemijos laikotarpiu Lietuvos žemės ūkio ir maisto produkcijos eksportas toliau augo. Tačiau iki šiol didelę dalį jo užima gana nedidelės pridėtinės vertės produkcijos išvežimas. Siekiant pakeisti šias tendencijas, valdžia ir verslas imasi naujų veiksmų.

Žemės ūkis ir maisto pramonė yra gana svarbi Lietuvos ūkinės veiklos sritis. Nors joje sugeneruojama tik kiek daugiau nei 3 proc. nacionalinio BVP, tačiau sektoriuje dirba apie 1/10 visos šalies darbo jėgos, skaičiuoja Žemės ūkio ministerija (ŽŪM). Siekis – daugiau skirtingų eksporto šalių ir produktų „Žemės ūkio ir maisto pramonės sektoriaus augimo užtikrinimas – tai reiškia darbo vietų išlaikymą bei kūrimą“, – sako žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius.

Jo nuomone, šios srities eksportas, sudarantis 21 proc. bendro Lietuvos eksporto, gali būti kur kas didesnis. O šio sektoriaus augimo potencialą gali padėti realizuoti aktyvi, tikslinga ir proaktyvi ekonominė diplomatija. Nors 2020 m buvo pandemijos metai, Lietuvos maisto pramonės eksportuotojai parodė atsparumą išorės faktoriams. Eksporto augimas viršijo 11 proc. ir pasiekė 6 mlrd. eurų ribą, prekybos balansas – beveik 2 mlrd. eurų.

„Mūsų užduotis – padėti maisto pramonės įmonėms įsitvirtinti jau atvertose eksporto rinkose skatinant aukštesnės pridėtinės vertės lietuviškų žemės ūkio ir maisto produktų eksportą į šias rinkas. Tuo pačiu – padėti atverti naujas perspektyvias rinkas ar nišas lietuviškos produkcijos realizavimui, taip pat kurti teigiamą lietuviškos produkcijos įvaizdį užsienio šalyse“, – aiškina P. Lukševičius.

Anot jo, taip siekiama efektyvios ekonominės veiklos rezultato – eksporto apimčių augimo, jo krypčių ir produktų diversifikavimo. Beje, šiuo metu į ES eksportuojama 63 proc. viso žemės ūkio ir maisto pramonės prekių. Bendrai 2020 m. Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės eksporto geografija siekė 154 pasaulio šalis.

Skaičiuojant pagal atskiras šalis, pernai daugiausia žemės ūkio ir maisto pramonės produkcijos buvo eksportuota į Latviją (683 mln. eurų, 11,4 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto), Vokietiją (516 mln. eurų, 8,6 proc.), Rusiją (503 mln. eurų, 8,4 proc.), Nyderlandus (403 mln. eurų, 6,7 proc.), Lenkiją (395 mln. eurų, 6,6 proc.), Jungtinę Karalystę (327 mln. eurų, 5,5 proc.).

Eksporto plėtros kryptys ir prioritetai

Pagal Lietuvos eksporto plėtros gaires, Lietuvos žemės ūkio ir maisto pramonės įmonėms svarbiomis išlieka tiek numatytos plėtros, tiek perspektyvinės bei „žvalgybinės rinkos“, -pasakoja P. Lukševičius. Jo teigimu, pagal atskirus gamybos sektorius mūsų maisto pramonės sektorių ypač domina plėtra į: ES šalis, JAV, Kanadą, Japoniją, Kiniją Indoneziją, Malaiziją, Persijos įlankos šalis, PAR, Braziliją, Meksiką ir kt.

„Esami ar besiderami ES laisvosios prekybos susitarimai iš esmės palengvins prieigą prie dalies minimų šalių rinkų. Tačiau rinkos atvėrimas dar nereiškia eksporto srautų padidėjimo. Tam reikalingi eksporto leidimai ir sertifikatai. Jų gavimas – viena didžiausių Lietuvos institucijų užduočių, kurios įgyvendinime ekonominės diplomatijos vaidmuo itin reikšmingas, šalia pagalbos, suteikiamos eksportuotojams randant prekybos partnerius konkrečiose rinkose“, – komentuoja viceministras.

Verslininkai vertina palankiai

2021 m. balandžio mėn. įsteigta Žemės ūkio eksporto skatinimo patarėjų taryba, kurios tikslas – intensyvinti dialogą ir bendradarbiavimą su Lietuvos maisto pramonės sektorių asociacijomis ir įmonėmis, siekiant labiau atliepti jų lūkesčius bei poreikius atveriant kitų šalių rinkas. „Taryba jau pradėjo darbą, todėl tikimasi naujų veiklų ir iniciatyvų patvirtinimo šį rudenį – tikimasi postūmio. Tarybos veikloje įtraukti Vyriausybės, skirtingų ministerijų atstovai, taip pat mėsos, pieno gamintojų asociacijos, Lietuvos maisto eksportuotojų, didžiausių maisto pramonės įmonių (eksportuotojų) atstovai“, – džiaugiasi P. Lukševičius.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-07-07

Perpildė kantrybės taurę: ministrui pasiūlė atsistatydinti

Dabar visi itin liaupsina mokslo žodį, tačiau mūsų mokslininkai agrarininkai vis dažniau sulaukia skaudžių niuksų. Pastarosiomis savaitėmis neslūgsta emocijos dėl žemės ūkio ministro įrašo feisbuke, kad TOP-1 „sofos“ ūkininkas valstybinėje žemėje yra Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras (LAMMC), nes deklaruoja per 1 700 ha, o žolėdžių skaičius – 0. Žemdirbiai mūru stojo ginti mokslininkų ir ministrui pasiūlė atsistatydinti.

Nenori gyventi pelkėje

Toks žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko pastebėjimas socialiniame tinkle šokiravo ir žemdirbius, ir mokslininkus. Tiesa, pastarieji gana santūriai komentavo tokią ministro mintį, o žemdirbiai žodžių kišenėje neieškojo.

„Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS) kategoriškai nesutinka su jūsų, ministre, mokslininkų iš LAMMC nuvertinimu ir įžeidimu. Mes suprantame, kad tie žmonės yra labai kuklūs ir savęs neapgins. Gerbiamas ministre, esate visiškai neteisus, visai be reikalo juos niekinate ir įžeidžiate. Mes esame pasiryžę ginti tuos mokslo žmones, kurie ištisus dešimtmečius mus, kaimo žmones, mokė, gynė ir padėjo išgyventi. Labai gaila, kad jūs kuo toliau, tuo labiau tolstate nuo kaimo, nerandate bendros kalbos su kaimo žmogumi, nesugebate spręsti elementariausių problemų, kankinatės jūs, kankinate ir mus. Mes nesutinkame vykdyti nevykusių jūsų planų: gyventi pelkėje ir klausytis nendrinukės giesmės. Todėl turėkite drąsos – atsistatydinkite!“ – K.Navickui siūlė LŪS vicepirmininkas, Kupiškio rajono ūkininkas Zigmantas Aleksandravičius.

Politikai taip pat įvertino žemės ūkio ministro pastebėjimą. „Tai pavyzdys, kai neišmanymas pramuša dugną“, – komentavo Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) narys Kęstutis Mažeika.

Dar Joninių išvakarėse vykusiame KRK posėdyje šio komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis kreipėsi į žemės ūkio ministrą: „Jeigu reiškiate nuomonę, ji galėtų būti derinta ir su KRK. Iš viso reikšti tokią nuomonę reikėtų mandato, kurį komitetas galėtų suteikti atskirais klausimais.“

„Mandatas politikui reikšti nuomonę būtų kažkas naujo mūsų demokratinėje sistemoje, – pastebėjo žemės ūkio ministras ir paaiškino, kodėl toks įrašas atsirado feisbuke. – Derantis dėl būsimosios bendrosios žemės ūkio politikos reikės apibrėžti, kas yra aktyvus ūkininkas. Kasmet LAMMC deklaruoja 1 000 ha grūdinių kultūrų. Ar tai yra mokslinis tyrimas? Tai diskusinis klausimas. Jokios potekstės daugiau nėra, tik klausimas, ar tai mokslinis institutas, ar žemės ūkio bendrovė? Yra daug mokslo ir mokymo įstaigų, kurios deklaruoja pasėlius, sąmoningai jų nevardinu.“

Darbuotojai sunerimę

LAMMC direktorius dr. Gintaras Brazauskas teigė, kad terminas „sofos ūkininkas“ nėra aiškiai suprantamas, bet jaučiama, kad jis įžeidus. „Mūsų mokslo bendruomenė yra sunerimusi ir klausia manęs, kokie bus tolimesni sprendimai“, – mokslininkų reakciją į ministro pasisakymą nusakė jis.

Šios mokslo įstaigos vadovas aiškino, kad LAMMC vykdo ilgalaikes programas, kurios tvirtinamos švietimo, mokslo ir sporto ministro, tačiau derinamos ir su kitomis ministerijomis. Iš viso vykdoma apie 400 tyrimų, tai įvairūs nacionaliniai ir tarptautiniai projektai, kai kurie eksperimentai, pavyzdžiui, kalkinimo, tęsiami ilgus dešimtmečius. Disertacinius darbus atlieka 63 doktorantai, kasmet sulaukiama daugiau nei 100 ūkių užsakymų, surengiama per 70 seminarų ir iki 10 konferencijų.

„Mūsų išskirtinumas tas, kad mokslų centro veikla yra išdėstyta per įvairius šalies regionus, kur atliekami bandymai ir eksperimentai skirtinguose dirvožemiuose bei įvairiomis klimato sąlygomis. Pagal įstatymus deklaruojame naudmenas, auginame iki 60 skirtingų augalų rūšių. Iš ministro žinutės galima suprasti, kad mes nieko nedarome, tik išmokas pasiimame. Biudžetinis finansavimas bendrose LAMMC išlaidose sudaro tik 40 proc., o 60 proc. lėšų reikia užsidirbti patiems“, – mokslų centro veiklos specifiką apibūdino G.Brazauskas.

Taptų „sofos“ mokslininkais

Buvusio LAMMC vadovo ir dabartinio LAMMC vyriausiojo mokslo darbuotojo, direktoriaus patarėjo, Lietuvos mokslų akademijos viceprezidento prof. habil. dr. Zenono Dabkevičiaus VL teiravosi: kam mokslininkams agrarininkams reikalingi tokie dideli plotai, nustebinę žemės ūkio ministrą? Gal jie galėtų eksperimentuoti kabinetuose?

„Gal ministras tai pasakė iš nežinojimo, galbūt jam neteko lankytis mūsų mokslo įstaigos laukuose. Kviečiame atvykti, susipažinti“, – santūriai ironišką klausimą apėjo profesorius. Jis pridūrė, kad mokslininkams nebuvo smagu išgirsti, kad jie yra „sofos“ ūkininkai. „Dabar, kai dienomis karšta, jie 6 val. ryto eina į laukus ir atlieka savo darbus, kurių nepadarysi sėdėdamas ant sofos. Jeigu dirbtume tik laboratorijoje, būtume „sofos“ mokslininkai“, – kalbėjo Z.Dabkevičius.

Jis aiškino, kad LAMMC mokslininkai vykdo javų (miežių, kviečių, avižų, pupų, žirnių ir kt.), daugiamečių žolių, bulvių selekciją, atlieka tręšimo eksperimentus ir t. t. „Jeigu yra tūkstančiai laukelių, susidaro dideli plotai. Kai atrenkamos ir registruojamos geriausios veislės, jas reikia dauginti, tam reikia dar didesnio ploto. Be to, paliekama nemažai pūdiminių laukelių, pavyzdžiui, selekcionuojant miežius kitais metais toje vietoje reikia laikyti pūdymą, kad selekcionuojant kitą kultūrą neišlįstų miežiai. Kai atliekami tręšimo bandymai, kitais metais paliekamas išlyginamasis plotas, kad trąšos išsiplautų“, – mokslininkų agrarininkų abėcėlę tenka aiškinti profesoriui.

Buvęs LAMMC vadovas dar priminė, kad sujungus Sodininkystės ir daržininkystės, Miškų institutus, visas bandymų stotis, susidėjo visi žemės gabalėliai, išsibarstę po įvairias vietoves, ir susidarė gana didelis plotas.

Mokslą pakeis feisbukinės žinios?

Žemės ūkio ministro partietis konservatorius KRK narys Andrius Vyšniauskas iškėlė klausimą, ar mokslo įstaigos gali būti tiesioginių išmokų gavėjos? Parlamentaro manymu, joms reikėtų normalių valstybės dotacijų, iš kurių galėtų gyventi, atlikti tyrimus ir nenaudoti ūkininkams skirtų pinigų. Tai siūlydamas seimūnas, matyt, nepasidomėjo, kaip dabar finansuojamos tokios mokslo įstaigos. Z.Dabkevičius sakė, kad jau dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nesupranta, kam LAMMC reikalingas modernus traktorius. Technikos įsigyti pasinaudojant Kaimo plėtros programos parama LAMMC negali, nes yra biudžetinė įstaiga.

Atėmus iš mokslo įstaigos galimybę gauti išmokas ir išlaikyti tyrimams reikalingą bazę, LAMMC darbuotojai iš tikrųjų bus priversti tapti „sofos“ mokslininkais. O gal to ir siekiama? Gal suvarius mokslininkus agrarininkus į kabinetus būtų daug lengviau įgyvendinti politikų kabinetuose gimusias įvairių spalvų strategijas, kurioms neretai pristingama mokslinio ir praktinio pagrindimo? Gal iš tikrųjų norima susilpninti mokslą, kurį pakeistų feisbukinės žinios ir „feik nius“?

„Nemanau, kad to siekiama, bet dėl finansavimo sudėtinga. Štai Amerikoje vieno universiteto biudžetas siekia 1,5 mlrd. Jeigu eksperimentinei bazei išlaikyti, degalams, technikai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ar Žemės ūkio ministerija skirtų 5 mln. eurų, tada nedeklaruotume naudmenų. Dabar gauname tik darbo užmokesčiui ir straipsnių rašymui“, – teigė Z.Dabkevičius.

Jis sakė nematantis nieko blogo, kad LAMMC gauna tiesiogines išmokas. „Jos skirtos tiems, kurie dirba žemę, nes žemės ūkio gamybos sąnaudos didesnės už gautos produkcijos kainas. Kaip galėtume prižiūrėti tuos laukus be subsidijų? Juolab kad mūsų derlius būna mažesnis, nes netręšiami kontroliniai laukeliai, ten išauga mažesnis derlius“, – aiškino LAMMC direktoriaus patarėjas.

LAMMC bandomieji laukai, kuriuose mokslininkai atlieka tyrimus, išsidėstę visoje Lietuvoje.

Jis abejojo, ar kitose šalyse mokslininkai atsidurtų tokioje situacijoje. Anot Z.Dabkevičiaus, Lenkijoje, Švedijoje mokslo įstaigos dirba privačią žemę, kurią joms atidavė valstybė.

Liko nemalonus poskonis

Kėdainių rajono ūkininkas Šarūnas Šiušė VL sakė, kad po žemdirbius ir mokslininkus pribloškusio žemės ūkio ministro pasisakymo liko nemalonus poskonis. „Tai pavadinčiau nesupratimu, kuo kvėpuoja žemės ūkis, kokie procesai čia vyksta. Dabar žemės ūkyje itin svarbus mokslo žodis. Žemės ūkio perspektyva turi būti susieta su mokslu, pažangiomis technologijomis ir t. t. Mūsų agrarinis mokslas ir taip nėra stiprus, jį reikia tik stiprinti, o ne priešingai – menkinti“, – samprotavo ūkininkas.

Pasak jo, kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, Prancūzijoje, labai rimtai žiūrima į mokslą, ten tęsiamos ir stiprinamos ilgalaikės tradicijos. O pas mus nuolatinis blaškymasis, nesibaigiančios reformos nesuteikia stabilumo mokslui. „Nuolat kuriamos įvairios strategijos, iš mokslininkų norima tai vieno, tai kito. Didžiausia bėda – valdžios institucijų kompetencijos stoka. Dėl to kenčia mokslininkai ir žemdirbiai, kurie profesionaliai dirba, kyla daug nesusipratimų, sunku susišnekėti. Žemės ūkis turi savo specifiką, čia ne visada du plius du yra keturi. Kartais būna penki arba tik vienas“, – konstatavo Š.Šiušė.

Šaltinis: valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-07-07

Kokių reikalavimų turi laikytis ūkininkai sėdami posėlį

Jei posėlis deklaruojamas ekologiniu atžvilgiu svarbių vietovių (EASV) įskaitai, privalu laikytis nustatytų posėlio sėjimo ir išlaikymo terminų. Nesilaikantys žalinimo reikalavimų ūkininkai gali netekti dalies išmokų sumos.   Pareiškėjai, siekiantys gauti tiesiogines išmokas, privalo laikytis žalinimo reikalavimų – pasėlių įvairinimo ar EASV deklaravimo. Deklaravus daugiau kaip 15 ha ariamosios žemės, ne mažiau kaip 5 proc. deklaruoto ploto turi sudaryti EASV.

Vienas iš galimų EASV įskaitos elementų – posėlis, kurio 1 m2 atitinka 0,3 m2 EASV ploto. Deklaravus vien tik posėlį EASV įskaitai ir neatitikus jam keliamų reikalavimų, ūkininkas gali prarasti net iki ¾ jam priklausančios žalinimo išmokos.

Reikalavimai sėjant posėlį

Posėlis sėjamas liepos 1 d. – rugpjūčio 15 d. po ankstyvųjų bulvių, ankstyvųjų daržovių, javų arba rapsų derliaus nuėmimo. Sėjamas posėlis, kurį sudaro bent dviejų augalų rūšių sėklų mišinys (kviečių, kukurūzų, miežių, garstyčių, rapsų, ankštinių, žolinių augalų ir kitų augalų), jis turi būti sudygęs ir matomas lauke po pagrindinės rūšies augalų derliaus nuėmimo nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d. Posėlis negali būti naudojamas ganymui ir derliui, negali būti sunaikintas (suvoluotas, sulėkščiuotas).

Posėlis gali būti išlaikomas trumpiau negu iki spalio 15 d., jei jis nepertraukiamai išlaikomas bent 8 savaites. Pareiškėjas, pasėjęs posėlį, ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas el. paštu poselis@nma.lt ar telefonu mobiliąja programėle „NMA agro“ turi informuoti NMA apie sėją, nurodydamas tikslią sėjos datą, nuo kurios bus skaičiuojamas posėlio išlaikymo dirvoje terminas, posėlio rūšį (žieminių augalų – kodas ŽP, vasarinių augalų – kodas VP), valdos numerį, kontrolinio žemės sklypo (KŽS) ir lauko numerius. Deklaruojant žieminio posėlio lauką, skirtą EASV įskaitai, paraiškoje privalu nurodyti žieminio augalo pasėlio kodą, kurį pareiškėjas, pateikęs prašymą NMA, gali keisti iki einamųjų metų spalio 1 d.

Paminėtina, kad kitais metais deklaruoto žieminio posėlio vietoje auginant tos pačios rūšies žieminius augalus praėjusiais metais pasėto žieminio posėlio plotas nebelaikomas EASV elementu, t. y. jis neatitinka žalinimo reikalavimų.

Taip pat primintina, kad posėlio plotuose posėlio išlaikymo laikotarpiu draudžiama naudoti augalų apsaugos produktus.

Tinkami posėliui bei įsėliui augalai yra nurodyti Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius taisyklių 2 priede.

Šaltinis: nma.lt, 2021-07-07

Ankstesnės žemės ūkio naujienos