Žemės ūkio naujienos: 2022-01-10

„Dėl tiesioginio ES reglamento taikymo Lietuvos ūkininkai atsidūrė aklavietėje, nes pievas tektų atkurti ir tiems ūkiams, kurie jų nearė, o, pavyzdžiui, užveisė sodus, nors pagal ES aplinkosaugos strateginius dokumentus, sodai, kaip ir pievos, priskiriami daugiamečiams augalams, kurie sugeria CO2.

Konsultuojamės su Reglamentą išmanančiais specialistais ir problemų dėl daugiamečių pievų gijos veda į Briuselį. Tikiuosi ir ūkininkų palaikymo įrodant, kad galime būti baudžiami nepagrįstai“, – sako K. Navickas.

ES reglamentas įpareigoja šalį atkurti daugiametes pievas, jeigu jų plotas sumažėja daugiau nei 5 proc., palyginti su referenciniu dydžiu. Praėjusiais metais taip atsitiko ir Lietuvoje, todėl apie 30 tūkst. ūkininkų gavo Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) pranešimus, kad jiems gali tekti atkurti pievas.

Tačiau aiškėja, kad pievų plotų mažėjimas galėjo būti labiau teorinis. Pavyzdžiui, jeigu deklaruota daugiametė pieva prieš daugiau nei du metus pavirto mišku, ji nebeįtraukiama į pievų referencinio ploto skaičiavimą. Taip pat, jeigu pieva virto šlapyne, kurios šienauti nėra galimybės, ji nebeapskaitoma kaip pieva, nors į referencinį dydį buvo įtraukta.

Tokiu atveju, nors pati Europos Komisija itin skatina miškų veisimą ir šlapynių saugojimą, valstybė gali būti už tai baudžiama.

Dar didesnę prieštarą kelia faktas, kad daugiametės pievos, kurios nebedeklaruojamos, nėra įtraukiamos į apskaitą ir dėl to bendras pievų plotas atitinkamai mažėja. Pavyzdžiui, NMA duomenimis, vien pernai Lietuvoje buvo nedeklaruota apie 25 tūkst. ha daugiamečių pievų, kurios buvo deklaruotos 2020 metais ir iki šiol yra išlikusios. Palyginti, iki referencinio dydžio Lietuvai reikėtų atkurti apie 53 tūkst. ha pievų.

„Nedeklaruotos pievos atitinka visus kriterijus, bet vien dėl biurokratinio veiksmo nėra identifikuojamos. Tas pats atsitiko su sodais, uogynais – tai daugiametės žalios kultūros, tačiau tie plotai formaliai nelaikomi pievomis. Jų agro-aplinkosauginė vertė nuo to nė kiek nesumažėja. Be to, mūsų šalyje yra nemažai apleistų pievų, kurios apskritai nėra deklaruojamos“, – teigia K. Navickas.

Žemės ūkio ministerija planuoja artimiausiu metu susitikti su Europos Komisijos direktorato atstovais diskutuoti dėl ES daugiamečių pievų išsaugojimo reglamento traktavimo.

„Negaliu duoti pažado, kad pievų atkurti nereikės, esame įsipareigoję jų nearti, tačiau turime pakankamai argumentų Europos Komisijai, kad ES reglamento taikymas, ir ypač referencinių dydžių skaičiavimas, prasilenkia su tikrove“, – sako K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-01-07

Palyginti su 2020 m. sausio–lapkričio mėn., pieno supirkimas sumažėjo 1,2 proc., arba 15,34 tūkst. t. Per 2021 m. lapkričio mėn. buvo supirkta 102,42 tūkst. t pieno arba 1,3 proc. daugiau nei 2020 m. lapkričio mėn.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2021 m. lapkričio mėn. supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė faktinė bazinių rodiklių pieno kaina (su priedais ir nuoskaitomis) (toliau – faktinė bazinių rodiklių kaina), palyginus su 2020 m. lapkričio mėn., padidėjo 24,1 proc. ir sudarė 299,24 Eur/t. Palyginus su 2021 m. spalio mėn. faktine bazinių rodiklių kaina, ji buvo 7,7 proc. mažesnė.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2021 m. lapkričio mėn. vidutinė natūralaus (4,44 proc. riebumo ir 3,57 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina Lietuvoje, palyginti su šių metų spalio mėn., padidėjo 6,8 proc. ir siekė 400,29 Eur, o, palyginti su 2020 m. lapkričio mėn., ji buvo 27,0 proc. didesnė. Šių metų lapkričio mėnesio gamintojams mokėta vidutinė natūralaus riebumo pieno kaina yra didžiausia per visą 2020 m. spalio–2021 m. lapkričio mėn. laikotarpį.

Stambiems pieno gamintojams, parduodantiems daugiau kaip 40 t žalio pieno per mėnesį, pieno supirkimo įmonės 2021 m. lapkričio mėnesį už natūralų pieną (4,39 proc. riebumo ir 3,64 proc. baltymingumo) mokėjo vidutiniškai 444,64 Eur už t. Per mėnesį ši pieno kaina padidėjo 5,8 proc. (2021 m. spalio mėn. ji buvo 420,12 Eur už t). Bazinių rodiklių pieno kaina stambiems pieno gamintojams 2021 m. lapkričio mėn. padidėjo 6,0 proc. ir buvo 329,7 Eur už t (2021 m. spalio mėn. – 310,7 Eur už t).

Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinio direktorato išankstiniais duomenimis, Europos Sąjungos šalyse 2021 m. lapkričio mėn. mokėta vidutinė kaina už natūralų pieną siekė 388,6 Eur/t ir, palyginti su 2020 m. lapkričio mėn., buvo 10,0 proc. didesnė. Analizuojamu laikotarpiu vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Latvijoje siekė 341,2 Eur/t, Lenkijoje – 365,7 Eur/t, Estijoje – 330,0 Eur/t, ir, palyginus su 2020 m. lapkričio mėn., Latvijoje kaina padidėjo 18,1 proc., Lenkijoje padidėjo 6,0 proc., Estijoje padidėjo 11,9 proc.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2021 m. sausio–lapkričio mėn. dešimt daugiausia pieno superkančių įmonių supirko 989,75 tūkst. t natūralaus riebumo pieno, arba 80,6 proc. viso iš Lietuvos pieno gamintojų supirkto pieno. Palyginti su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu, pieno supirkimas padidėjo 5,07 tūkst. t, arba 0,5 proc. Kitose įmonėse iš pieno gamintojų supirkto pieno kiekis sudarė 238,09 tūkst. t ir, palyginti su pieno kiekiu, supirktu 2020 m. sausio–lapkričio mėn., sumažėjo 20,42 tūkst. t, arba 7,9 proc.

ŽŪIKVC PAIS 2021 m. gruodžio 1 d. duomenimis, daugiau kaip trečdalis pieno – 31,1 proc. – buvo supirkta iš įmonių, kita dalis – iš pieno gamintojų. Iš visų pieno gamintojų jaunųjų pieno gamintojų, kurių amžius nesiekia 40 metų, dalis sudarė 7,6 proc. Didžiausią dalį pieno – 42,0 proc. – supirkėjams parduoda pieno gamintojai, kurių amžius nuo 41 iki 60 metų, o 19,3 proc. sudaro pieno gamintojai, kurių amžius viršija 60 metų. Daugiausia karvių – 45,4 proc. – laiko pieno gamintojai, kurių amžius yra 41–60 metų. Pieno gamintojai, vyresni nei 60 m., laiko 20,7 proc. karvių. Jaunieji pieno gamintojai, kurių amžius iki 40 m., laiko 9,3 proc. karvių. Daugiau kaip penktadalis karvių – 24,6 proc. – laikomos žemės ūkio įmonėse.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, karvių skaičius 2021 m. sausio–lapkričio mėn., palyginus su tuo pačiu 2020 m. laikotarpiu, sumažėjo 4,1 proc., gamintojų skaičius – 9,9 proc., pieno pardavimas – 1,3 proc. Analizuojant pieno pardavimus pagal ūkius ir juose laikomų karvių skaičių matyti, kad pieno supirkimas labiausiai mažėjo iš ūkių, kurie laiko 1–5 ir 6–14 karvių. Supirkto pieno kiekis iš ūkių, laikančių 1–5 karves, 2021 m. sausio–lapkričio mėn. sumažėjo 12,5 proc., o 6–14 karvių laikančių laikytojų parduodamo pieno kiekis sumažėjo 3,6 proc. Ūkių, kuriuose laikoma 15 ir daugiau karvių, parduodamo pieno kiekis padidėjo 0,6 proc. – nuo 980,76 tūkst. t (2020 m. sausio–lapkričio mėn.) iki 986,35 tūkst. t (2021 m. sausio–lapkričio mėn.).

Šaltinis: vic.lt,2022-01-07

Klimpsta automobiliai

Lietuvoje sunkiai išvažiuojamų kaimo keliukų mažėja. Apie tai kalba tiek miesteliuose, tiek nuošaliuose kaimuose gyvenantys žmonės. Tačiau jei turi sodybą dar gerokai už kaimo, dažnu atveju privažiavimas iki jos lietingą žiemą ar pavasarį primena išbandymų kelią tiek pėstiesiems, tiek ratuotiems. Kalvarijos vienkiemio sodyboje užaugusi Milda prisimena, kad žiemą ir ankstyvą pavasarį tekdavo bristi per purvą į mokyklą. „Man iki mokyklos buvo 3 km. Daugiau nei pusė kelio – žvyrkelis. Iki artimiausio kaimo teko eiti per laukus vedusiu keliu. Atsimenu, pasiimdavome išeiginius batus į maišelius, o eidavome su guminiais batais per balas. Tada, pasiekę kaimą, batus persiaudavome ir eidavome toliau. Net ir dabar, po 15 metų, situacija iš esmės nepasikeitė. Kai po Naujųjų metų palijo, aplankyti tėvų net nesiryžome, nes kelias vos išvažiuojamas. Anksčiau automobilį palikdavome kaime ir iki namų eidavome pėsčiomis“, – iššūkiu vaikystėje mintą kelią į mokyklą vadina pašnekovė.

Anot jos, po Naujųjų metų kelias virto tikrų tikriausia pelke. Nors praėjusiais metais kelią bandyta gelbėti, situacija nė per nago juodymą nepagerėjo. Šeimyna jau ne kartą pylė skaldą, žvyrą, kelią greideriavo ir savo lėšomis, tačiau šią žiemą vėl klimpo automobiliai. „Klimpo ne tik lengvieji automobiliai – pas mus net nevažiavo šiukšles surenkantys sunkvežimiai. Šiukšlių konteineriai iki šiol stovi pilni. Mes mokame už išvežimą, bet jie tiesiog negali atvykti ir jų ištuštinti. Suprantame ir juos, bet situacija labai nemaloni. Komunalininkai mūsų prašo konteinerius stumti arčiau privažiuojamo kelio. Bet mums per purvyną pilną konteinerį reikėtų vežti apie 1 km iki artimiausio kaimo“, – nusivylimo dėl pelke virtusio kelio neslepia Milda.

Teko kinkyti vežimą

26 metus Žemaitkiemio (Prienų r.) apylinkėse veterinarijos gydytoju dirbantis Vaidas Kupstas juokauja, kad per visą darbo patirtį pas klientus teko keliauti kuo įvairiausiais būdais: rogėmis, vežimu, pėsčiomis. „Dirbu beveik 30 metų. Darbo pradžioje visos atokios kaimo sodybos buvo apgyvendintos. Tuomet keliai iki jų buvo tikrai prasti, todėl norėdamas pasiekti savo pacientus, pasivaikščioti turėjau ne vieną kartą. Dabar arba tos sodybos tuščios, arba jose niekas nelaiko gyvulių, nes jokių iškvietimų nebegaunu, todėl ir murkdytis po purvyną ar klampoti per pusnynus nebetenka“, – tikina pašnekovas.

Pasak jo, didžiausia problema aplink miestelius – žvyrkeliai. Jeigu jais važinėti vasarą, kol sausa, dar pakenčiama, rudenį, žiemą ar išeinant įšalui pavasarį tai – didelė našta atokių kaimų gyventojams. Ypač tiems, kuriems stinga pinigų kelio remontui. „Mūsų seniūnas tikrai stengiasi prižiūrėti kelius. Norai dideli, tačiau galimybės labai ribotos, nes gaunamų lėšų kelių priežiūrai neužtenka. Manau, kad valstybė turėtų daugiau investuoti į žvyrkelių asfaltavimą. Tai būtų didelė, tačiau ilgalaikė investicija, kasmet nereikėtų vis kalbėti apie tai, kad žvyruoti keliai atrodo blogai“, – įsitikinęs veterinarijos gydytoju Žemaitkiemyje dirbantis V.Kupstas.

Vieni gerina, kiti – gadina

Jis sako, kad ir patys žmonės turi aktyviai bendrauti su seniūnais, informuoti apie sudėtingus kelio ruožus, prašyti greideriuoti kelią. Jis ir pats važinėdamas pas klientus ne į vieną seniūniją ne kartą bendravo su seniūnais, pranešdamas apie sunkiai pravažiuojamus kelius.

Šiandieną V.Kupstas kaimuose mato ir kitą problemą. Yra ūkininkų, kurie patys savo iniciatyva stengiasi gerinti kelius, kiti stengiasi jų tiesiog nesugadinti, o treti nesukdami galvos sunkiąja technika molio pilnais ratais tiesiai iš laukų rieda asfaltuotomis miestelių gatvėmis. „Kartą seniūnas susistabdė vieną traktorininką. Pasiklausus, kodėl visą kelią nudrabstė purvu, jis tik mostelėjo, kad esą už kelius susimoka ir gali daryti ką nori“, – piktavališku elgesiu stebisi vyriškis.

Socialinių tinklų grupėse žmonės viešai piktinasi ir kitaip žalojamais ūkininkų keliais. Pavyzdžiui, didelę žalą daro per asfalto dangą ar žvyrkelį važinėjanti sunkioji technika su metaliniais vikšrais. „Oru nevažiuosi – suprantu. Labai gaila, kad tokiam traktoriui pravažiavus, kelias atrodo kaip sušaudytas“, – vienoje iš ūkininkų grupių apmaudą liejo Birutė iš Skuodo.

Aktyviai įsitraukti patiems

Kaimiškose vietovėse esančių kelių spragas parodyti vietinei valdžiai skatina Rudiškių kaimo (Joniškio r.) bendruomenės vadovė Elena Karnišauskienė. Ji sako, kad niekas geriau neparodys probleminių kelių, jei ne patys jais važinėjantys gyventojai. Anot bendruomenės pirmininkės, jų seniūnė kartą per metus sukviečia ūkininkus, bendruomenės narius pasikalbėti ir pasitarti, kur ir kokius kelius reikia tvarkyti, o kurie dar gali palaukti savo eilės. „Ji mūsų teiraujasi, kur bėdos didžiausios. Surinkus visų nuomones, dėliojami prioritetai ir planuojamas biudžetas keliams. Nėra lengva, kai pinigų šiam reikalui trūksta, tačiau turime būti supratingi ir aktyvūs, patiems reikia prašyti, priminti, jei situacija su keliais iš tiesų labai bloga“, – nesėdėti rankų sudėjus ir nelaukti, kol kas nors pastebės duobių išvagotus kelius, skatina E.Karnišauskienė.

Rūpinasi patys

Alantos bendruomenės „Daigstas“ pirmininkas Danielius Drazdauskas džiaugiasi, kad visiškai nepravažiuojamų kaimo keliukų jo apylinkėse mažėja. Molėtų rajone netrūksta ežerų, o prie jų dygsta ir sodybos. Problema ta, kad prie jų po stipresnio lietaus ar gausesnio sniego kartais sunku privažiuoti. Pašnekovas tikina, kad gyventojai kai kada jau nusivylę prastais keliais nebelaukia paramos iš savivaldybės ar seniūnijos ir patys ima lopyti kelius. „Žvyro seniūnijos viena šeimyna prašė, bet nepriprašė. Jie nusipirko patys ir kelius lopė savarankiškai“, – atvirai kalba D.Drazdauskas.

Brangsta kartu su mokesčiais

Statybinės medžiagos praėjusiais metais ypač brango, todėl įdomu, kaip kito žvyro ir skaldos kainos. Pasak Vilniaus rajone dirbančios įmonės, parduodančios skaldą, smėlį, žvirgždą, žvyrą, betono skaldą pardavimų atstovo Nojaus, kainos kyla kartu su valstybės keliamais mokesčiais. Šiandieną kelių pagrindams naudojama akmens skalda kainuoja 18 Eur/t, skaldos ir žvyro mišinys – 11 Eur/t, trupinto betono ir mūro mišinys – nuo 9 iki 11 Eur/t. Ir kitose įmonėse karjerinės produkcijos kainos daug nesikeičia. Štai Jurbarko krašte dirbanti įmonė nurodo, kad gamtinio smėlio ir žvyro mišinio kaina – 9,66 Eur/t, o žvyro ir skaldos mišinio kaina – 19,55 Eur/t.

Žvyras – trumpalaikis sprendimas

Nojus pastebi, kad daugiausia žmonių kelius tvarkyti suskumba pavasarį. Dažniausiai renkamasi ne tik lopyti skyles ar ant kelio pilti žvyrą. „Ant prasto, žiemą tyžtančio kelio pilti žvyrą – beprasmis darbas. Žvyras per kelis mėnesius išsiplaus, išsistumdys. Tai nesprendžia problemos, tik laikinai sumažina galvos skausmą. Pagal technologiją, pirmiausia reikėtų nukasti juodžemį, tada pilti smėlį, skaldą ir formuoti kelią. Pati pigiausia produkcija žvyrkeliams taisyti – betoninė skalda“, – užtikrina specialistas.

Asfaltuos žvyrkelius

Susisiekimo ministerija skelbia, kad Lietuva užimą antrą vietą Europos Sąjungoje pagal bendrą kelių ilgį, tenkantį vienam gyventojui. Bendras Lietuvos kelių ilgis siekia 85,5 tūkst. km. Dėl tokio plataus kelių tinklo, natūralu, išauga ir finansavimo poreikis jų plėtrai bei priežiūrai. Šiuo metu 38 proc. visų valstybinės reikšmės kelių netenkina keliamų kokybės kriterijų. Ministerija numato toliau asfaltuoti valstybinės reikšmės kelius su žvyro danga. Planuojama, kad 2021–2024 m. iš viso bus išasfaltuota mažiausiai 500 km žvyrkelių, iš jų apie 110 km ruožų per gyvenvietes. Iš viso iki 2035 m. numatoma išasfaltuoti mažiausiai 1 900 km žvyrkelių, kad valstybinės reikšmės kelių tinkle jų liktų ne daugiau kaip 20 proc.

Trūksta lėšų

Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) patarėja komunikacijai Indrė Viliūnienė pabrėžia, kad finansavimas keliams didėja, tačiau ne kasmet ir, svarbiausia – nepakankamai. Tai, pasak jos, akivaizdu žiūrint į Lietuvos kelių būklę bei jais važiuojant. Tai patvirtina ir naujausias Valstybės kontrolės auditas.

Ji mato ir kitą problemą – finansavimas, bent jau iki dabar, būdavo skiriamas nestabiliai, t. y. tai šiek tiek didėdavo, tai mažėdavo, dažnai vėluodavo. „Visa tai trukdo dėlioti prioritetus ir sklandžiai planuoti darbus. Be to, visas finansavimas mūsų keliams skiriamas tik iš valstybės biudžeto. Tai nėra pakankamai tvaru, todėl turėtume galvoti apie papildomus šaltinius – tarptautinius fondus, PPP (viešojo ir privataus sektorių partneryste, – red. past.) būdu vykdomus projektus ir kt. Beje, kasmet savarankiškų lėšų kelių priežiūrai ir plėtrai skiria ir pačios savivaldybės, nors jų biudžetai labai riboti“, – tikina pašnekovė.

Ji ragina nepamiršti ir nuolat augančio investicijų į kelių plėtrą poreikio. I.Viliūnienė primena, kad auga ir darbo jėgos, projektavimo darbų bei medžiagų kainos. Todėl ir finansavimas turėtų didėti nuosekliai. „Turime investuoti ne tik į jau esamų kelių būklės gerinimą, bet ir į naujos infrastruktūros kūrimą“, – įsitikinusi LSA atstovė.

Svarbu regionų plėtrai

Pastaruoju metu daug kalbama apie savivaldybės kelių būklės palaikymą, tačiau nėra plačiai diskutuojama apie jų gerinimą. „Dedame dideles pastangas, bandydami įtikinti Seimą ir Vyriausybę skirti daugiau dėmesio bei investicijų keliams, ne tik miestų, bet ir regionų, o ypač – žvyrkeliams. Savivalda susisiekimą mato kaip svarbų regionų plėtros ir jų patrauklumo didinimo elementą, kurį, kaip ir kitas sritis, reikia stiprinti, jei norime pritraukti į atokesnes vietoves jaunas šeimas bei specialistus. Juk galimybė patogiai ir greitai pasiekti ugdymo, sveikatos priežiūros įstaigas ar darbovietę yra svarbus argumentas apie gyvenimą regionuose svarstantiems žmonėms. Patogus susisiekimas be didelių didmiesčio kamščių yra didelis privalumas. Kalbant apie žvyrkelius, jų šalyje, ypač gyvenvietėse, apskritai turi nebelikti“, – apie tai, kad prasti keliai kaimuose atstumia jaunas šeimas kurtis regionuose kalba I.Viliūnienė.

Nenorėjo bristi į darbą

Jai antrina ir iš Suvalkijos kilusi Milda. Ji sako svarsčiusi likti tėviškėje, tačiau kol kas šiuos planus nedrąsiai atideda ateičiai. Moteris sako, kad gyventi kaime, šalia tėvų sodybos, yra sena svajonė, tačiau ją įgyvendintų tik tada, kai ištisus metus nereikėtų sukti galvos, kaip nuvažiuoti į darbą ar vaikus nuvežti į mokyklą. „Kaune gyvenu jau 15 metų, bet vis pagalvoju apie gyvenimą kaime. Tačiau šiuo metu neturiu galimybės investuoti kelių tūkstančių eurų į žvyrkelio tvarkymą. Juk reikėtų samdyti visą komandą su technika, lopyti skyles jau nebeužtenka. Kaimynų neturime, niekam daugiau be mūsų keliukas nerūpi“, – sunkų privažiavimą iki sodybos vienkiemyje viena iš priežasčių, nuvedusių gyventi mieste, įvardija pašnekovė Milda.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2022-01-10

Jau seniai žinoma, kad žemės ūkio technologijų efektyvumo didinimas yra glaudžiai susijęs su didėjančia žemės ūkio mašinų mase, o tai sąlygoja stipresnį dirvožemio sutankinimą ir ilgalaikes jo neigiamas pasekmes. Padidėjus dirvožemio tankiui, jame sunkiau vystytis šaknims, augalai jautresni oro sąlygų pokyčiams, dygsta netolygiai ir yra ne tokie produktyvūs.

Tad nenuostabu, jog šiam klausimui spręsti pasaulyje skiriamas ypatingas dėmesys. Vokietijoje rengiama žemės ūkio technikos paroda „Agritechnica“ kasmet įvertina ir apdovanoja didžiausias žemės ūkio inovacijas. Nors paroda dėl pandemijos buvo nukelta į 2023-uosius, tačiau organizatoriai, Vokietijos žemės ūkio draugija (DLG), atrinko inovatyviausius eksponatus ir paskelbė „Agritechnica 2022“ laureatus. Tarp jų šįkart dominavo būtent dirvožemio apsaugai skirti išmanūs sprendimai.

Aukso medalis – už tvarų proveržį ekonomikoje ir ekologijoje

Aukso medalis parodoje buvo skirtas „Nexat“ plataus tarpuvėžio žemės ūkio mašinai, su kuria galima atlikti praktiškai visas technologines operacijas augalininkystėje: nuo žemės dirbimo, sėjos, augalų apsaugos iki derliaus nuėmimo.

Tai autonominė mašina, aprūpinta aplinkos stebėjimo sistema, o jos darbinis plotis gali būti keičiamas nuo 6 iki 24 metrų. „Nexat“ pavyko suderinti gero derliaus potencialą su gera dirvožemio ir aplinkos apsauga: naudojant 14 metrų darbinio pločio mašiną, net 95 proc. viso ariamo dirvos ploto niekada nepervažiuojama. Šios mašinos kūrėjai, bendradarbiaudami su kitais inovatoriais, taip pat skyrė dėmesį tvaraus dirvožemio gerinimo galimybėms: nuolatiniam humuso kiekio didinimui, anglies dioksido kaupimui dirvoje, dirbamos žemės išsaugojimui nuo vėjo ir vandens erozijos.

Be to, grūdų surinkimui mašinoje numatytas didelis 36 m³ talpos grūdų bunkeris, kurio dėka javapjūtės metu nereikės transportavimo priemonėmis įvažiuoti į nuimamą lauką ir papildomai veikti dirvožemį.

Prie „Nexat“ prijungus „NexCo“ kombaino modelį, grūdų iškrovimo greitis – apie 600 litrų per sekundę, o visas iškrovimo procesas trunka tik apie minutę. Tai perkelia kūlimo našumą į iki šiol nematytą lygmenį ir suteikia naują paradigmos atspalvį žemės ūkiui: tai proveržis tiek ekonomikos, tiek ekologijos požiūriu.

Apie riziką įspėja kabinoje esantis terminalas

Vienu iš šešiolikos sidabro medalių parodoje buvo apdovanotas „Claas“ terminalas „Terranimo“, rodantis dirvožemio sutankinimo riziką. Kaip minėta aukščiau, didelės galios žemės ūkio technikos naudojimas didina grėsmę, kad dirvožemis bus sutankintas, taip pakenkiant jo kokybei. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl gerokai išaugusių mašinų gabaritų ir masės ženkliai padidėjo dirvožemio sutankinimas, kurio jau nebegalima atstatyti įprastu žemės dirbimu. Įmonės „Claas“ sukurta sistema mašinos operatoriui kabinoje esančio terminalo ekrane parodo, kokio dydžio sutankinimo rizika egzistuoja dirbant esamomis eksploatavimo sąlygomis.

Skaičiavimai atliekami pasitelkiant CEMOS pagalbos sistemoje turimą informaciją apie dirvožemio tipą, jo būklę, ašių apkrovas, padangų slėgį ir derinama su „Terranimo“ programa – plačiai Europoje pripažintu dirvožemio sutankinimo modeliavimo įrankiu. Jei sistema rodo didelį sutankinimo pavojų, galima nutraukti planuotą operaciją arba priimti atitinkamus sprendimus, pavyzdžiui, pakeisti balasto masę arba slėgį padangose.

Interaktyviame žemėlapyje – informacija apie dirvožemio būklę

Kovojant su dirvožemio sutankinimu, vis dažniau stengiamasi išnaudoti technines galimybes, susijusias su mašinų konstrukcija, pavyzdžiui, didinamas kontaktinis paviršius tarp rato ir dirvos, padangų slėgio kontrolė, vikšrinės važiuoklės naudojimas ir t. t. Tai sveikintina, tačiau veiksmingai dirvožemio apsaugai to nepakanka. Ypač daug žalos dirvožemiui padaroma netinkamai naudojant žemės ūkio techniką arba važiuojant per dirbamą žemę netinkamu laiku.

Į tai atsižvelgė dirvožemio sutankinimo prevencijos sistemos „Agtech 2030“ kūrėjai, kuriems parodoje „Agritechnica“ taip pat buvo skirtas sidabro medalis. Šios sistemos dėka, žemdirbiai gali gauti paslaugą su iš anksto parengtu žemėlapiu, kuriame pateikiama konkretaus lauko sutankinimo rizika ir vairavimo galimybės.

Realiuoju laiku ir konkrečiai vietai pateikti skaičiavimai padeda tiek planuojant atlikti mechanizuotus žemės ūkio darbus, tiek pasirenkant išvažiavimo trajektoriją, kuomet mašinos operatoriui būtina išvengti rizikingų lauko vietų. Lauko būklė įtraukiama į darbo lauke modeliavimą, kuris parodo svarbius dirvožemio būklės kintamuosius, apimančius žemės dirbimo būdą, pasėlio būklę ir vegetacijos lygį. Ši sidabrinį parodos apdovanojimą pelniusi sistema siūlo vartotojams sprendimus, susijusius su dirvožemio sutankinimo rizikos mažinimu, padeda nuspręsti, kur ir kada dirbti laukuose ir kokią transporto priemonių trajektoriją taikyti.

Taip žemdirbiai gali optimaliau planuoti būsimus savo darbus ir kuo geriau apsaugoti pagrindinę savo gamybos priemonę – dirvožemį. Laiku panaudojus papildomas žemės dirbimo priemones žalingiems sutankinimams panaikinti, prisidedama ir prie išmetamų CO2 emisijų mažinimo. Ši sistema leidžia taupyti laiką ir išlaidas bei užtikrinti gerą derliaus potencialą.

Skaitmeninė paslauga padės išvengti neplanuotų prastovų ir išlaidų

Dar vieną sidabro medalį pelnė „TerraService“: tai – viena pirmųjų pasaulyje skaitmeninių paslaugų, skirtų realiu laiku įvertinti dirvožemio tinkamumą žemės ūkio mašinų darbui, kad būtų išvengta nereikalingų išlaidų ir žalos dirvožemiui. Įvedus reikalingą informaciją, pateikiami „Sentinel“ palydoviniai duomenys apie dirvožemio tipą ir drėgmę, o algoritmai apdoroja palydovo duomenis naudodami specialius oro ir dirvožemio modelius. Pagal tai bet kuriuo momentu galima įvertinti dirvožemio laikomąją galią. Duomenys apie atitinkamo traktoriaus ir padargo masę bei padangas gali būti įvedami internete arba mobiliajame įrenginyje.

„TerraService“ lygina dirvožemio laikomąją galią su darbo mašinos slėgiu į žemę ir skaitmeniniame žemėlapyje atvaizduoja važiavimo galimybes, kur žalia spalva žymi pravažiuojamus plotus, oranžinė – rizikingus, o raudona – vietas, kur dirvožemis gali būti pažeistas negrįžtamai dėl per gilaus mašinos įgrimzdimo. Ši skaitmeninė paslauga taip pat gali padėti išsirinkti traktorių ir padangas arba pakrovimo ribas, priklausomai nuo pravažiuojamumo sąlygų. Tai ypač svarbu pavasarį, kuomet planuojami pirmieji tręšimo darbai, o šių darbų atlikimo laiko langas yra labai mažas.

Dirvožemio drėgmė žemės ūkio laukuose, iškart po žiemos, dažnai būna labai didelė, todėl plačiagabaritė ir sunki žemės ūkio technika dirvoje padaro gilias provėžas. Be to, žemės ūkio mašinos gali užbuksuoti ir padaryti dar daugiau žalos. Tuomet dirvožemių atstatymas bus ilgas ir pareikalaus nemažai išlaidų. Iš anksto suplanavus žemės ūkio technologinių operacijų seką, galima išvengti žemės ūkio mašinų nepageidaujamo įgrimzdimo. Technikos važiavimo lauke trajektorijos turi būti suplanuotos taip, kad būtų nedirbamos mašinų neišlaikančios lauko vietos ir vengiama sunkiai įvažiuojamų zonų. Technologinių operacijų sekos planavimas kiekvienam laukui gali būti pritaikytas pagal orų prognozes realiu laiku.

Šaltinis: lrytas.lt, Egidijus Šarauskis, VDU ŽŪA Inžinerijos fakulteto Žemės ūkio inžinerijos ir saugos katedros vedėjas, 2022-01-07

Kaip BNS sakė komiteto pirmininkas liberalas Viktoras Pranckietis, tokiu sprendimu siekiama paskatinti žemės ūkio gamybą. „Skatins darbo vietas išlaikyti ir kurti“, – po posėdžio BNS sakė komiteto vadovas. Žemės ūkio ministerija siūlo žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 metų strateginiame plane numatyti šiek tiek griežtesnius ribojimus – didesnės nei 60 tūkst. eurų tiesioginės išmokos būtų mažinamos 85 proc., išskaičiuojant darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius.

Jei būtų atsižvelgta į komiteto siūlymą, nuo 2023-ųjų tiesioginių išmokų lubos turėtų siekti 100 tūkst. eurų, tačiau ūkininkai, kuriems dėl deklaruotos žemės europinės paramos bus priskaičiuota daugiau, realiai gaus didesnę išmokų dalį. Didžiųjų žemvaldžių gaunama tiesioginių išmokų suma būtų tuo didesnė, kuo didesnė būtų jų samdomų darbuotojų bendra darbo užmokesčio suma.

Pavyzdžiui, ūkininkas, valdantis apie 1,25 tūkst. ha, gautų 100 tūkst. eurų tiesioginių išmokų – tai yra maksimalią sumą. 2,5 tūkst. ha savininkui priklausytų dukart daugiau ir visą sumą jis gautų, jeigu per metus išmokėtų 100 tūkst. eurų atlyginimų ir mokesčių „Sodrai“. Jeigu atlyginimų ir mokesčių suma siektų, tarkime, 10 tūkst. eurų, tiek išmokų papildomai jis ir gautų. Iki šiol tiesioginės išmokos Lietuvoje nebuvo ribojamos, išskyrus atvejį, kai 2019 metais laikinasis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys buvo įvedęs 150 tūkst. eurų lubas.

Tačiau netrukus, 2020-aisiais tuometinis žemės ūkio ministras Andrius Palionis jų nepratęsė, nes, anot jo, lubų poveikis buvo nulinis – jos nebuvo taikomos susietiems asmenims, todėl įmonės galėjo skaidytis, iš išmokų, viršijančių 150 tūkst. eurų, buvo leidžiama išskaičiuoti atlyginimus ir mokesčius. 2021 metų pavasarį daliai Seimo narių pasiūlius iki 150 tūkst. eurų riboti tiesiogines išmokas stambiesiems ūkininkams, ministras Kęstutis Navickas tada teigė, kad lubų efektą lems, kokie susijusių žemės ūkio įmonių ar ūkininkų kriterijai bus taikomi.

ES vadovams 2020 metų liepą patvirtinus 2021-2027 metų ES biudžetą, šalių vadovai paskelbė, kad tiesioginės išmokos stambiems ūkininkams turėtų būti apribotos iki 100 tūkst. eurų, tačiau sprendimas paliktas valstybėms narėms.

Šaltinis: delfi.lt, Sniegė Balčiūnaitė, BNS, 2022-01-06