Žemės ūkio naujienos: 2022-04-21

Pasak žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, atliekose slypi turtas, todėl svarbu išsiaiškinti, kokios problemos trukdo turintiems ketinimų ir galimybių iš jų gaminti biometano dujas.

„Tokių dujų poreikis augs, matome didžiulį potencialą, tačiau yra daug finansinių ir administracinių klausimų, kuriuos reikia spręsti. Turime įvertinti, kiek galime pagaminti ir kokiose srityse efektyviausiai panaudoti šias dujas.

Produkcijos gamyba naudojant tvarią energetiką galėtų tapti vienu konkurencingiausių pranašumų tiek vietos, tiek tarptautinėje rinkoje. Žmonės vis dažniau renkasi ir ieško tvarios gamybos produktų – verslui tai svarus argumentas“, – sako ministras.

Nustatyti biometano dujų gamybos ir panaudojimo plėtros prioritetus, gamybos perspektyvas, galimybes apsirūpinti vietinėmis žaliavomis bei išsiaiškinti trukdžius plėtoti šią dujų gamybą pavesta specialiai darbo grupei.

Šios grupės pirmininku paskirtas žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas. Kartu dirbs Žemės ūkio, Aplinkos ir Energetikos ministerijų, Lietuvos socialinių mokslų centro, VšĮ Lietuvos energetikos, AB „Amber Grid“, Aplinkos apsaugos ir VšĮ Baltijos darnios bioekonomikos plėtros agentūrų specialistai, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos bei Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovai.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-04-19

Kolūkio neradome

Prisipažinsiu, nuojauta, jog patekau į mano vaikystės laikų kolektyvinį ūkį, šmėstelėjo ir man, kai buvome pakviesti į bendrovės biurą, į kurį patekti reikėjo per technikos dirbtuves.

Lipant laiptais ir matant čia pat stovinčius žemės ūkio agregatus, vaizduotė iš karto ėmė piešti prirūkytą kambarį, virš popierių palinkusią ir „Felikso“ (buvo anais laikais tokia ranka sukama skaičiavimo mašina) rankenėlę karštligiškai sukančią buhalterę bei rūstų, telefono iš rankų nepaleidžiantį pirmininką.

Taip įsismarkavau su savo fantazijomis, kad net kažkiek nusivyliau, kai pravėręs biuro duris išvydau šiuolaikiškai suremontuotas, modernias, jaukias bei šiltas patalpas. O švelniu baritonu kalbantis direktorius Rolandas Džiugis veikiau priminė solidų, inteligentišką verslininką, bet ne tą žmogų, kuris atsakingas, kad 1360 hektarų žemės valdanti bendrovė dirbtų pelningai.

– Požiūris, kad bendrovė tai tas pats kolūkis, pažįstamas ir man. Tačiau bendrovė nelygu bendrovei. Ten, kur dauguma ar nemaža dalis dirbančiųjų yra pajininkai, t. y. bendraturčiai – situacija viena. Mūsų bendrovė turi tris akcininkus. Aš, kaip ir dauguma čia dirbančiųjų, esame samdomi darbuotojai. Tad veikiau tai yra privatus ūkis, – dėsto Rolandas Džiugis.

Bendrovės direktorius – kaimo vaikas. Gimė Gataučių kaime (Joniškio r.). Po mokyklos įstojo į vadinamuosius „Visiukus“, o kai atėjo laikas juos baigti ir pasiimti statybų inžinieriaus diplomą, įstaiga jau vadinosi Vilniaus Gedimino technikos universitetu.

– Bendrovė buvo įkurta 1992 metais. Tuo metu vadovu buvo išrinktas ir jai penkiolika metų vadovavo Jonas Paškevičius. Kai bendrovę nusipirko kiti akcininkai, direktoriaus vieta buvo pasiūlyta man. Nors dauguma darbuotojų čia dirba visą gyvenimą, man pradėjus vadovauti „išmušinėti kolūkio iš galvų“ nebereikėjo. To požiūrio tiesiog nebebuvo. Čia dirbantys žmonės yra atsakingi ir supratingi. Tikrai nereikėjo nei nieko auklėti, nei mokyti. Požiūris į bendrovę kaip į kolūkį galbūt gajesnis tarp kitų žmonių. Kai kam iki šiol atrodo, kad, pavyzdžiui, nėra nieko blogo pervažiuoti traktoriumi bendrovės laukais. Per ūkininko lauką negalima, o čia… Juk tai bendrovės, suprask, – niekieno.

Kas dieną iš Joniškio į Saločius važinėjančio bendrovės vadovo pavaldume – 17 žmonių. Per darbymetį į darbą papildomai priimami dar du trys žmonės.

– Kai atėjau dirbti, buvo 22 darbuotojai. Per tuos metus atleidau gal tik vieną. Kiti – tiesiog išėjo į užtarnautą poilsį. Liko branduolys, kuris beveik nesikeičia. Apskritai, darbuotojų kaita pas mus minimali. Kodėl žmonės čia lieka? Man atrodo, kad stengiamės sukurti tokias darbo sąlygas, kad jie būtų laimingi. Jei kas ne taip – kalbamės. Jei žmonės nebėga, matyt, susikalbėti pavyksta.

Penkis kartus pabrangusios trąšos

ŽŪB „Saločiai“ veiklos profilis – augalininkystė. Bendrovės laukuose auga mūsų krašte tradiciniai kviečiai, rapsai. Siekdami užtikrinti efektyvią sėjomainą, bet dalyvaudami ES „Žalinimo programoje“, „Saločiai“ sėja pupas ir žirnius.

– Nemanau, kad derlius šiemet bus rekordinis. Tai lems ne tik dalis per žiemą žuvusio derliaus, kurį reikės atsėti, bet ir reikalai su trąšomis. Pas mus situacija dar nėra labai bloga. Kompleksinių trąšų turėjome užsipirkę iš rudens. O štai azotinių buvo likę tik likučiai. Kaip pasikeitė kainos? Jei pernai tona salietros kainavo 220–230 eurų (be PVM), tai šiemet mes jau mokėjome 670–670 eurų (be PVM). Ir tai čia ta kaina, kai mes pirkome. Dabar toks pat kiekis salietros kainuoja per tūkstantį eurų. Taigi trąšos pabrango penkis kartus.

Galvos skausmas

Permainingi orai, trąšų, pesticidų, grūdų supirkimo kainos – tai tie nuolatiniai rūpesčiai, su kuriais ištisus metus gyvena bendrovės direktorius. O prasidėjus derliaus nuėmimui, tenka pasukti galvą ir dėl papildomų darbo rankų.

– Prasidėjus darbymečiui bet ko į darbą nepriimsi. Akmenis rinkti ar sandėlį šluoti, žinoma, gali bet kas. Bet valdyti traktorių ar prižiūrėti grūdų džiovyklą reikia išmanančio ir atsakingo žmogaus. Tokių surasti galima, bet nėra lengva. Asmeniškai neturiu nieko prieš Užimtumo tarnybą, bet ten registruotų žmonių požiūrį į darbą žino visi. Tie, kurie turi tinkamą kvalifikaciją ir norą dirbti, paprastai darbą turi. Būdavo, pasako tiesiai – man gauti pašalpą apsimoka labiau nei dirbti.

Rankų darbą pakeitė technika

Iš šalies žiūrint, augalininkystė – nepaprastai patogus verslas – pavasarį pasėjai, rudenį nupjovei, o visus likusius metus gali nieko neveikti. Bet ar iš tikrųjų viskas taip paprasta?

– Žemaičiai mus laiko tinginiais. Jų žemės prastos, jie laiko daug gyvulių, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Jiems taip atrodo, kad grūdų auginimas nereikalauja jokių pastangų (šypsosi). Iš tiesų – sezoniškumas mūsų darbe egzistuoja. Žiemą, kai darbų mažiau, mes trumpinam darbo dieną iki šešių valandų. Žmonėms gal ir nėra labai gerai, gauna mažesnį atlyginimą, tačiau kompromisą visuomet surandame. Bet net ir šaltuoju metų laiku darbų netrūksta – remontuojama technika, ruošiami sandėliai ir pan. O vasarą, net ir nesulaukus kūlimo, darbų netrūksta.

Direktorius prisipažįsta, kad moderni technika rankų darbą sumažino iki minimumo.

– Sandėlių šlavimas, akmenų rinkimas – tai vieni tų darbų, kuriems reikalingos žmogaus rankos. Visa kita – atlieka technika.

Bendrovei atiduotas gyvenimas

Šiemet liepos mėnesį ŽŪB „Saločiai“ švęs trisdešimties metų sukaktį. Kaip jau buvo minėta, dauguma iš čia dirbančiųjų – senbuviai.

– Aš Saločiuose nuo 1978 metų. Dirbau kolūkio ekonomiste, kai 1992 m. atsirado bendrovė – tapau jos buhaltere. Dirbam pelningai, nuostolio niekada nesam turėję. Kodėl žmonės iš mūsų nebėga? Gal kad dauguma ne „bėgimo amžiaus“ – vyresni. Iš kitos pusės, o kur ir ko bėgti? Darbo sąlygos geros, alga stabili… – tikina bendrovės buhalterė Milda Kirkilienė.

– Gyvenimas nuo kolūkio laikų pasikeitė kaip diena ir naktis. Pasikeitė viskas – aplinka, technika, požiūris į žmogų. Per tuos metus kone 90 procentų mūsų technikos parko atnaujinta. Seną sovietinę techniką pakeitė moderni vakarietiška. O čia juk, kaip mūsų laikais sakydavo, tas pats, kas iš žigulio persėsti į mersedesą. Jai valdyti reikia žinių bei įgūdžių, tačiau mainais gauni visiškai kitokį našumą bei nepalyginamai geresnes darbo sąlygas. Jau nekalbu apie tai, kad ji ne taip dažnai lūžta. Kažkada turėjome penkis „Don“ kombainus. Tai niekada nėra taip buvę, kad derliaus nuėmimo metu visi vienu metu kultų. Vienas išvažiuodavo į lauką, kitas – grįždavo remontui. Dabar taip nebėra – išvažiavo rytą ir grįžo tik vakare po darbo, – pasakoja 42 metų darbo stažą turintis bendrovės inžinierius-mechanikas Algimantas Norgėla.

Vietoj senų traktorių ir alyvos – jaukus gamtos kampelis

Paprašome direktoriaus parodyti savo valdas. ŽŪB „Saločiai“ lokacija – unikali. Įmonė įsikūrusi abipus Bauskės gatvės. Tiksliau – gatvė kerta bendrovės teritoriją.

– Dėl to, nori ar ne, privalome turėti sargus, nes nuolat kažkas važiuoja mūsų teritorija, – pasakoja Rolandas Džiugis.

Bendrovės vadovas rodo naujutėlį traktorių, prie kurio prikabinta ką tik nupirkta devynių metrų sėjamoji. Su tokia per darbo dieną galima apsėti ne mažiau kaip pusę šimto hektarų.

Kitapus gatvės – gamtos oazė, kurios centre – nedidelis vandens telkinys. Kažkada čia stovėjo kolūkio traktoriai ir telkšojo tepalo balos. Dabar čia išpuoselėti gėlynai, išsibarstę tarp kalninių pušų bei kitų dekoratyvinių medelių.

– Čia mūsų Dalytės nuopelnas, – mosteli ranka direktorius.

Dalia Zeltinienė Saločiuose dirba nuo 1981 m. Anuomet buvo fermos vedėja, o įsteigus bendrovę tapo kuro sandėlininke bei aplinkos tvarkytoja. Preciziškai sutvarkytas kampelis – jos rankų darbas.

– Viską sutvarkyti užtruko kokius aštuonerius – dešimt metų. Gėlių ir savo iš namų atnešiau, ir iš turgaus pirkome. Medelius visas kolektyvas sodino. Ana tuos gražius akmenis vyrai suradę iš laukų atvežė. Šioje palapinėje mes ir Jonines atšvenčiam, ir darbymečio pabaigą pažymime, – šypsosi Dalytė.

„Užsikabinę“

– Daugumai čia dirbančių – per penkiasdešimt metų. Reikia jaunimo, bet jo nėra. Juk ir darbas nesunkus, ir namai šalia, bet netraukia jų. O ir to jaunimo kiek belikę. Saločiai – miestelis didelis, o jaunų žmonių beveik nėra, – atsidūsta Algimantas Norgėla. – Laimei, bent keli pas mus „užsikabino“.

– Mane traukia technika. Bandžiau dirbti Švedijoje, bet nepatiko. O ir pinigai ten ne tokie jau ir dideli. Grįžau čia. Nusipirkau namą, vedžiau. Žmona dabar sūnų augina. Tėvai, broliai šalia. Ar gali būti kas geriau? Kolektyvas geras, darbas įdomus, šaunus vadovas, atlyginimas padorus. Ar galiu save įsivaizduoti čia dirbantį po dvidešimties metų? Žinoma, – tikina vienas iš tų, kurie „užsikabino“ – 27 metų Deimantas Trasauskas.

– Deimantas mums daug padeda. Vertiname jį kaip ir visą kolektyvą. Žinote, per tuos metus nebuvo nė karto, kad reikėtų kažką įtarti dėl kokio negero poelgio. Nesu pajautęs jokio negatyvo. Čia dirba sąžiningi žmonės ir tai mane labai džiugina, – atsisveikindamas prasitaria Rolandas Džiugis.

Šaltinis: valstietis.lt, Viktoras STANISLOVAITIS, 2022-04-15

Nauda dviguba – ūkininkės patirtis ir racionalūs Konsultavimo tarnybos Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresniojo gyvulininkystės specialisto Vido Tolevičiaus patarimai.

Kas akcentuota?

Dėl šalto pavasario žolių vegetacija ganyklose dar tik prasideda, o vertinti žolyną reikia tada, kai ji atsinaujinusi. Dabar dar ne visos žolės sužaliavusios. Nežiūrint į tai, dalintis patirtimi ir planuoti darbus – pats metas. Pasak Vido, visada naudinga ištirti, koks yra žolyno dirvožemis. Kartais apie jį galima spręsti iš augančių žolių. Pavyzdžiui, jei auga varnalėša, ir be tyrimo aišku, kad žemė nėra rūgšti. Pasirodžiusios samanos – ženklas, kad žemė jau nualinta ir suslėgta.

Tada nepadeda ir trąšos. Tokią ganyklą nuaeravus, samanas reikia sudeginti, nes jos nesuyra. Tada užvežti mėšlo, jį aparti ir ruošti įsėti pasirinktą mišinį. Erlenda sako pastebėjusi, kad ne visi ūkininkai atnaujina ar atsėja žolynus, o tai daryti būtina. „Važiuoji į pajūrį ir matai – didžiausi plotai, o tik 3 rulonai susukti. Ir jie laiko tokias pievas. Gal už žemę nieko nemoka? Nu kaip gali būt – 3 hektarai, o 10 rulonų guli. Arba susukti rulonai palikti, atolas jau atžėlęs. Mes susukam ir tą pačią dieną vežam prie fermos, nes gandrai prakapoja“, – įžvalgomis dalinasi ūkininkė. Vidas pripažįsta, nors vis mažiau, bet yra tokių ūkininkų, kurie pusantro rulono suka iš hektaro sakydami –„kaip man išgyventi“ – ir primena, kad rulonus iš laukų prie tvartų reikėtų suvežti per 2 dienas.

Iš 2 ha atnaujinto žolyno – 86 rulonai puikaus pašaro

Ir ūkininkė, ir gyvulininkystės specialistas tvirtina, kad pievos gyvulininkystės ūkiuose – pirmas dalykas, be jų šio verslo gali iš viso nepradėti. „Pirma pasisėk pievą, paskui nusipirk gyvulius, o vėliau, kai gausi pinigų, pastatus renovuosi. Jei pradėsi nuo pastatų, bus blogai“, – pataria Erlenda. Pasak jos, reikia užsėti žolių mišinį ir būtinai prieš tai patręšti mėšlu. Vidas pradžioje pataria atsinaujinti nors 2 ha, o žolių rūšis mišiniui reikia pasirinkti pagal savo žemę, o Erlenda pasakoja, kad pernai per sezoną iš 2 ha atnaujinto mišinio ūkyje pavyko susukti 86 rulonus. Šio žolyno pagrindinės žolės – liucernos. Jos per sezoną pjaunamos 3–4 kartus.

„Jei tik žemė leidžia, geresnės žolės už liucerną nėra – 5 metams garantija. Tik svarbu žinoti, kad rūgščioje žemėje liucernos neaugs. Jos mėgsta šarminę, apie 6–7 pH. Jei tame molyje sudygsta, tai jau garantuotai augs, o ilgos šaknys iš apačios pakels visas maisto medžiagas“, – sako ūkininkė. Pasak Erlendos, žalių liucernų gyvuliai nenori ėsti, o susmulkinus į silosą – puikus baltymingas pašaras. Pirmą kartą šis žolynas pjaunamas gegužės pabaigoje, antrą – birželio pabaigoje.

„Pirmoji žolė būna vešliausia, birželį ją pjaunam antrą kartą. Nors antros žolės būna mažiau, ji pakankamai baltyminga. Iš jos darom silosą veislinėms telyčioms. Antro pjovimo liucernai duodam sužydėt. Jai kartą per sezoną reikia leisti sužydėt, kad ilgiau laikytųsi“,– patirtimi dalijasi ūkininkė. Hektarui reikia 25 kg mišinių. Jie ūkyje sėjami su ta pačia sėjamąja, kaip ir grūdai, nusistačius mažesnes normas. „Reguliuokite sėjamąją ant 23 kg hektarui, tada išsės 25, nes nustačius ant 25, pritruks sėklos. Aš atsivežu elektronines svarstykles ir sveriu“, – pataria Erlenda.

Patirtis atėjo klausant patarimų

Šiuo metu ūkyje iš viso dirbama 280 ha žemės, banda su užtrūkusiomis – 150 karvių. Kol kas melžiamos karvės laikomos saitiniu būdu, o priešaky tvarto rekonstrukcija. „Tvartą rekonstruosime. Darysime 118 palaido laikymo vietų ir statysime 2 melžimo robotus“, – apie planus kalba Erlenda.

„Mes su Vidu jau labai seniai bendradarbiaujam. Jei kas turėsit norų pajudėt gera linkme gyvulininkystėje, tai 100 procentų rekomenduoju. Mus pastatė į doros kelią, pastatys ir visus kitus. Priskaičiavo racionus, galvojau, kad į bankrotą mus suvarys su jais. Sakau, susiskaičiuojam, koks dabar primilžis, koeficientas, kiek ko duodam ir pabandom mėnesį su tuo racionu. Tada vėl susiskaičiuosim. Pasidariau ūkiškus skaičiavimus. Nu ir patikėkit, pasirodo viskas atsiperka“, – gerų žodžių gyvulininkystės specialistui negaili ūkininkė.

„Atvykęs į ūkius mobilia gyvulininkystės laboratorija, pagal kraujo, šlapimo tyrimus nustatau gyvulių sveikatingumą. Praėjus 28 d. po apsėklinimo, nustatau, ar karvės ir telyčios veršingos, ar nėra reprodukcijos organų pakitimų, lemiančių neveršingumą. Nustatęs pašarų maistinę ir energinę vertę, pagal tyrimų rezultatus sudarau racioną skirtingoms gyvulių grupėms, padedu parinkti pašarų priedus“,– apie paslaugas kalba V. Tolevičius, į ūkį atvykusius ūkininkus kviesdamas rinktis šiuo metu reikalingiausias paslaugas ir dar kartą akcentuoja, kad pirmiausia reikia sužiūrėti pievas ir ganyklas.

Šaltinis: lrytas.lt, 2022-04-15

„Ministerija tvirtai laikosi pozicijos, kad dirbamai žemei ir visų pirma derlingai žemei, žinoma, turi būti atiduotas prioritetas pagrindinei funkcijai – maisto produktų gamybai. Subalansuoti poreikiai tarp žemės ūkio ir kitų veiklų galėtų būti per tam tikrus saugiklius, juos jau esame pasiūlę, jau yra nugulę į įstatymo projektą“, – šią savaitę Kaimo reikalų komitete teigė D.Dudutis.

Viceministro teigimu, žadama savivaldybėms drausti daugiau negu bus nustatyta keisti dirbamos žemės paskirtį. Išimtys būtų numatytos tik tada, jeigu žemė būtų perimama valstybės poreikiams, kitais atvejais verslas turėtų susimokėtų kompensacijas. „Ten, kur žemės našumas didesnis nei vidutinis Lietuvoje, ši kompensacija galėtų gerokai didėti, net gal ir dvigubai“, – tvirtino jis.

Viceministro teigimu, energetikų įvardinti valstybės poreikiai iki 2025 metų įžalinti 1,5 tūkst. ha plotai nėra gąsdinantys, tačiau verslo poreikiai, pasak D.Dudučio, kartais net dešimtis kartų viršija valstybės tikslus. Pasak jo, verslas norėtų kur kas didesnės galios nei Energetikos ministerijos numatytas 1 GW. „Verslo poreikiai, mūsų preliminariais duomenimis, kartais ar net dešimtimis kartų viršija valstybės tikslus. Verslas, panašu, turi gana platesnį polėkį ir poreikį“, – kalbėjo D.Dudutis. Jis pabrėžė, kad Žemės ūkio ministerija nepritars Energetikos ministerijos pozicijai, kad gali būti žalioji energija plėtojama nekeičiant žemės ūkio paskirties žemės.

„Tai saviapgaulė, kai plėtojama saulės energetikos veikla, tas plotas minimum 15 metų iškrenta iš žemės ūkio veiklos“, – skaičiavo viceministras. Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis sutinka, kad derlingos žemės negalima aukoti energetikos plėtrai: „Neturėtume galvoti, kad mūsų žemė yra skirta ne javams auginti“. Jis siūlo taikyti tą patį principą dirbamai žemei, kaip ir miško žemei – leisti saulės ar vėjo elektrines statyti tik tada, jeigu žemė nenaši.

„Šis projektas kai kur žemės nuomos kainą pakėlė tris kartus, nes vietos, kur galima statyti elektrines, tapo labai patraukliomis“, – aiškino V.Pranckietis. Pasak jo, prieš saulės elektrinių statymą būtina išsiaiškinti, ar bus palanki infrastruktūra prisijungti prie bendro tinklo. Lietuvos ūkininkų sąjungos Marijampolės skyrius vadovas Sigutis Jundulas pranešė, kas norintis statyti elektrines verslai sklypų bando „įsigyti spaudiminiu būdu“ .

„Važiuoja pas savininkus, kai kurie garbingo amžiaus, patys žemės nedirba, nuomoja, nesupranta, kas vyksta, o verslas aiškina, kad čia žaliasis kursas, kad jie privalės žemes perleisti vis tiek, lenkia, kad ji bus paimama vos ne valstybės poreikiams. Savininkai kartais susigundo, o ūkininkas lieka be žemės“, – teigė S. Jundulas.

„Negalime proteguoti vieno verslo plėtros kito verslo sąskaita“, – pareiškė jis. Marijampolės savivaldybės Žemės ūkio skyrius vadovas Eugenijus Alesius parlamentarams pabrėžė, kad kai kuriose seniūnijose saulininkai už sklypus pačiose derlingiausiose vietose siūlo iki 7-8 tūkst. eurų už hektarą.

Šaltinis: lrytas.lt, 2022-04-17

Pranešime pažymima, jog pagrindinės to priežastys – aktyvūs karo veiksmai, taip pat didelis kiekis laukuose paliktų minų ir kitos amunicijos. „Daugiau kaip 30 proc. žemės ūkio laukų Ukrainoje nebus naudojama kviečių, miežių, saulėgrąžų ir kukurūzų sėjai. Besitęsiantis karas gali sukelti pasaulinę maisto katastrofą, nes 36 iš 55 šalių, kuriose kilo maisto krizė, buvo priklausomos nuo Ukrainos ir Rusijos eksporto“, – pažymima pranešime. JT praėjusią savaitę perspėjo, jog Ukrainos uostų uždarymas gali sukelti pasaulinę maisto katastrofą, kuri sukeltų badą, masinę migraciją ir politinį nestabilumą pasaulyje.

Savo ruožtu Europos Sąjungos užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pareiškė, jog Rusija karu Ukrainoje „provokuoja badą pasaulyje“. „Ukrainos laukuose sėjamos bombos, o Rusijos karo laivai blokavo dešimtis prekybos laivų, pilnų kviečių, neleidžia jų eksportuoti“, – kalbėjo J.Borrellis.

Šaltinis: 15min.lt, 2022-04-19

Tačiau tai toli gražu ne pabaiga. Ūkininkai ir prekybininkai skaičiuoja, kad pradeda bėgiotis turgaus prekybininkais, nes supranta, kad kai kurių maisto prekių žmonės tiesiog nebeįpirks. Kas laukia rudenį, kai bus imamas naujas derlius ir pajusime, kiek kainuoja šeriant šiuo metu ypatingai brangius pašarus užauginta mėsa kalbėjome laidoje „Delfi tema“.

Mėgino suskaičiuoti kiaušinių, duonos ir mėsos kainas. „Sezonas labai įdomus. Tokio nebuvo, nors dirbame jau daug metų. Atsikėlęs ryte nežinai kas bus po pietų. Brangsta pagrindinės medžiagos ir ne šiek tiek, o 2-3-5 kartus. Kaip gamybininkai mes jau sunkiai suvokiame savo verslą ir nežinome, kokia derliaus kaina bus rudenį“, – aiškina daržovių augintojas Martynas Laukaitis ir tikina, kad jei gamyba buvo efektyviai sutvarkyta, mažinti sąnaudų negalima.

Čia kaip važiuojant automobiliu mėginti nuimti vieną ratą ir tikėtis, kad niekas nepasikeis. M. Laukaitis nedrįsta prognozuoti, kiek bus brangesnės pagrindinės daržovės. Tą mėgino skaičiuoti vasarį, bet prasidėjo karas, kainos toliau šoko į viršų, ir nieko nuspėti nebegalima.

Petras Čepkauskas, vienas iš kainų lyginimo protalo „Pricer LT” vadovų, taip pat nemano, kad čia jau pabaiga: „Jeigu iki rugpjūčio liks tos pačios kainos, kaip dabar – tai bus 14,7 procento augimas lyginant su pernai metais. Dabar jis 22 procentai, ar kiekd idesnis. Dabar, manyčiau, maistinių žaliavų panikos pikas – nes visiškas neapibrėžtumas, augintojai, gamintojai (tiek įmonės, tiek šalys) prilaiko gamybą ir eksportą – dėl savo saugumo, dėl neaiškių derliaus prognozių, dėl dar didesnės kainų kilimo grėsmės.

Situacija artimiausiais mėnesiais kiek palengvės, nes pardavinėti bet kokiu atveju reikia, šalims eksportuotojams reikalingos pajamos, Ukraina artimiausiu metu vis tiek ras kelius eksportuoti praeitų metų derlių. Po to seks vasarinių naujienų srautas – pasėlių plotai, derlingumas, oro sąlygos, Ukrainos karo naujienos, kurios lems rudeninį kainų tendencijų lūžį – kuria jis bus kryptimi – priklausys nuo tų naujienų pozityvumo.” Ūkininkai kol kas prošvaisčių nemato.

„Jei kas prieš metus man būtų pasakęs, kad kalbėsime apie kainų augimą kartais, būčiau nusijuokęs. Tačiau šiandien jau nebespėju nieko. Dyzelinas, statybos brango du kartus. Technikos detalės brangsta kasdien ir jų nėra“, – kaip gyvena pasakojo M. Laukaitis.

Mindaugas Maciulevičius, vadovaujantis ūkininkų turgelius administruojančiam kooperatyvui, sako, kad smulkūs prekybininkai jau pradeda bėgioti, nes netiki, kad taip kylant kainoms pavyks išlaikyti apyvartas. Šiandien kiaušiniai kainuoja nuo 1,5 iki 2,5 euro už 10 vienetų. Tačiau jei pernai grūdai kainavo 100 eurų už toną, šiandien 360. Kai reikės pardavinėti šiais pašarais užaugintą produkciją, kilimai bus drastiški. Tikėtina, kad 10 kiaušinių kainuos 5 eurus.

„Ūkininkams tampu psichologu ir mėginu įkalbėti nemesti verslo. Tačiau kai pasako, kad mėnesio gale jiems visai šeimai lieka 500 eurų, nes pašarai ir ištekliai brangsta, o maisto kainos tiek neauga. Žmonės planuoja mesti verslą ir ieškoti darbo. Kainų šuolį prilaiko didžiųjų perdirbėjų sutartys su prekybos tinklais, kuriems gamintojai savo sąskaita tiekia palyginti pigią produkciją. Taip susidaro iliuzija, jog niekas nebrangsta. Perdirbėjai ir ūkininkai metus baigs nuostolingai“, – aiškina M. Maciulevičius ir sako, kad jei mes nieko nekeisime ir nemažinsime PVM, tai kiauliena vietoj 2,6 euro už gyvo svorio kilogramą dabar, rudenį kainuos bent 3,5-4 eurus.

Perskaičiavus, karbonado kilogramo kaina parduotuvėje prasidės nuo 10 eurų. „Paprastam mirtingajam tai bus įperkama keletą kartų per metus. Mėsa liks aristokratų prerogatyva. Pensininkai ir mes, visi mirtingieji, šiuos produktus pirksime kartą ar du per metus“, – liūdnai ateitį piešia M. Maciulevičius ir sako, kad, jog skaičiavimu, duonos brangimas dvigubai būtų „krikščioniškas“. Gerų žinių, kad viskas bus gerai, nėra. M. Laukaitis spėlioti kainų nesiima, nes šiame sektoriuje infliacija bus ne 14 proc., kaip skelbiama oficialiai, o 30-50 proc. Jei nepavyks kelti kainų tiek, kiek didėja ūkininkams, bus bėda. Taip pat bus bėda pirkėjams, jei jų pajamos neaugs.

Pavyzdžiui, elektros energija kiekviename bulvės kilograme būdavo 1 ct, dabar jau 4 ct. Taip su trąšomis, degalais ir kitomis išlaidomis. „Dabar gyvename iliuzijų pasaulyje, nes buvo kiaulienos perteklius kai kinai nustojo iš Europos pirkti mėsą. Kaina krito iki 0,6 euro už kilogramą. Dėl to augintojai sumažino gamybą. Manau, viena iš išeičių mažinti visus žalinimo reikalavimus, kurie riboja gamybą“, – aiškina M. Maciulevičius ir sako, kad ukrainietiški grūdai, kurių jau bijo mūsų ūkininkai, nes jie gali atpiginti šalyje užaugintus javus, nebus panacėja. Visi moka pasižiūrėti, kiek prekė kainuoja biržoje.

Kitas piginimo būdas – peržiūrėti visą tiekimo grandinę. Galbūt prekybos centruose nereikia laikyti tokių didelių maisto kiekių, kurių perteklius išmetamas, o tegul būna trūkumas ir nurašymų nereikės skaičiuoti į kainą. Gal laikinai atšaukti draudimą pardavinėti gyvus karpius, nes tai pakelia jų savikainą trečdaliu. M. Laukaitis sako, kad dabar visiems trūksta apyvartinių lėšų, nes tiesiog tam pačiam žaliavų kiekiui reikia keletą kartų daugiau lėšų.

Žemės ūkio ministerija savo pranešime rašo, kad ekonominės klasės maisto produktų pirkėjai labiausiai pajuto per metus išaugusias kainas – brango visi 20 būtiniausių maisto produktų. Jų kainos padidėjo labiau, nei šalyje stebimos vidutinės tokių maisto produktų kainos. Labiausiai brango saulėgrąžų ir rapsų aliejus, grikiai. Tokiam kainų kilimui įtakos turėjo padidėjusios kuro kainos ir karas Ukrainoje. Žemės ūkio ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, maistinis ekonominės klasės saulėgrąžų aliejus per metus (palyginti 2021 m. 14 savaitę ir šių metų analogišką savaitę) pabrango beveik 64 proc. Rapsų aliejus brango beveik 58 proc., o grikių kruopos – beveik 50 proc.

Grietinės kaina pakilo beveik 40 proc., o už pieną pirkėjai moka beveik 33 proc. daugiau, nei prieš metus. Brango ir kiti pieno produktai: varškės ir kefyro kaina pakilo beveik ketvirtadaliu, fermentinių sūrių ir sviesto – apie penktadalį. Tiek pat brango ir virtos dešrelės. Manų kruopos ekonominės klasės produktų segmente kilo 38 proc., tamsios duonos ir ryžių – 28 proc. Už kvietinius miltus, makaronus ir virtas dešras pirkėjai moka apie 17 proc. daugiau, už batoną – daugiau kaip 15 proc. Kiek mažiau (apie 13 proc.) brango ekonominės klasės geriamas vanduo ir šviesi duona.

Mažiausiai pabrango narvuose laikomų vištų kiaušiniai, už 10 jų pirkėjai dabar moka beveik 7 proc. daugiau nei prieš metus. Karo Ukrainoje pradžia buvo vienas kainų kilimo veiksnių, tačiau daugelio maisto produktų kainų didėjimo tendencija buvo ir prieš prasidedant karo veiksmams. „Nors išskirti karo poveikį mažmeninėms maisto kainoms iš kitų veiksnių yra sudėtinga, tačiau labiausiai tikėtinas netiesioginis poveikis – žaliavų kainos didėja dėl geopolitinio neapibrėžtumo bei Europos valstybių siekio perorientuoti energetinių išteklių importą iš Rusijos į kitas valstybes.

Pasaulyje neslūgstant geopolitinei įtampai, žaliavų kainoms išliekant aukštoms, artimiausiu metu maisto kainų lygio sumažėjimo nesitikima“, – mano Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Strateginio planavimo departamento Ekonominės analizės skyriaus vedėjas Evaldas Pranckevičius.

Vidutinė mažiausia ekonominės klasės būtiniausio maisto produkto kaina apskaičiuojama panaudojant 3 mažiausias kainas, registruotas visuose tiriamuose Lietuvos miestuose (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Marijampolės) esančiose atitinkamo prekybos tinklo parduotuvėse. Kaip per metus keitėsi vidutinės pagrindinių maisto produktų kainos? Lygiagrečiai būtiniausių maisto produktų kainų tyrimui ŽŪIKVC atlieka ir pagrindinių žemės ūkio ir maisto produktų vidutinių mažmeninių kainų tyrimą.

Paaiškėjo, kad per metus (2022 m. 14 sav., palyginti su 2021 m. 14 sav.) iš visų stebėtų 95 pavadinimų produktų pabrango 79 maisto produktai, atpigo 14, o dar 2 produktų kainos išliko stabilios. Labiausiai pabrango viščiukas – jo kaina pakilo beveik 55 proc. – ir pienas bei jo produktai. Gouda fermentinis sūris brango beveik 50 proc.; Natūralus jogurtas ir 2,5 proc. riebumo pienas – beveik 49 proc.; 3,5 proc. riebumo pienas – 45 proc.; Kefyras – daugiau kaip 43proc. Toks pieno ir jo produktų mažmeninių kainų padidėjimas gali būti siejamas su išaugusiomis žalio pieno supirkimo kainomis.

Labiausiai atpigo obuoliai (Jonagold – beveik 20 proc. ir Golden – 11 proc.), karpis (4 proc.), narvuose laikomų vištų kiaušiniai (beveik 4 proc.), pomidorai (3 proc.) ir galvijienos nugarinė (daugiau kaip 2 proc.). Maisto produktų kainų augimas, pasak ŽŪM atstovo, susijęs ir su gamintojų (didmeninių) bei importo kainų didėjimu. „Verslai, nusprendę nutraukti verslo santykius su Rusijos ir Baltarusijos ūkio subjektais, papildomų išlaidų gali patirti ieškodami alternatyvų. Įtakos kainų augimui gali turėti ir ypač spartus (siekiantis 26 proc. per metus) darbo sąnaudų didėjimas“, – pastebi ŽŪM Ekonominės analizės skyriaus vedėjas

E. Pranckevičius. ŽŪM paaiškinimas apie tyrimą: „Tai yra „būtiniausių“ maisto produktų kainų tyrimas. Šiame tyrime registruojami 20 atrinktų būtiniausių produktų pačių pigiausių kainų pokyčiai o „pigiausių“ prekių vidutinė kaina apskaičiuojama panaudojant tik 3 pigiausias kiekvieno produkto kainas („ekonominė“ kaina – pigiausių atrinktų prekių kaina ). Pvz. Lentynoje gali būti pvz. 10 vieno produkto (pvz. 3,5 riebumo geriamas pienas) asortimentas–šiame tyrime bus užregistruotos tik trys pačios pigiausios kainos ir iš jų išvedamas „pigiausių“ prekių vidurkis.

Dviejų tyrimų („vidutinių“ ir „pigiausių“ kainų) galimos palyginimų išvados – „pigiausių“ prekių mažėja („visos brango“) – tai yra atrinktų prekių asortimente sąlyginai pradeda dominuoti „vidutinio“ ar „aukštesnio“ kainų lygio prekės.”

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2022-04-18