Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2022-09-09

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2022-09-09. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Kol kas išskirtinė vieta Lietuvoje – čia žemę apdirba robotais

Vienas pagrindinių Europos žaliojo kurso tikslų – iki 2050 metų pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos. Tai išbandymas ir Lietuvos žemės ūkio sektoriui, nes gali tekti pertvarkyti maisto tiekimo grandines. Kai kurios žemės ūkio įmonės jau ėmėsi pokyčių – žemę apdirba robotais, o rudenį planuoja pristatyti savo sukurtus biometanu ir elektra varomus traktorius.

Panevėžio rajono laukuose – netolimos ateities vaizdas. Saulės baterija įkraunamas robotas jau antrus metus sėja žieminius rapsus, o vėliau juos ir ravės.

„Robotas šiuo atveju mūsų laukuose pirma daro kultūros pasėjimą, kiekvieną sėklą padeda 1 centimetro tikslumu, žino, kur lauke yra kiekvienas augalas, ir po to, kadangi žino, kur yra padėjęs sėklą, išravi tose vietose, kur nėra augalų, su noragų pagalba, be chemijos“, – aiškina „AUGA group“ generalinis direktorius Kęstutis Juščius.

Kol kas Smilgių apylinkės – vienintelė vieta Lietuvoje, kur augalininkystės ūkyje taikoma robotų technologija. Visa informacija apie roboto darbą gaunama į išmanųjį telefoną.

„Ne visoms kultūroms tinka ir ne visoms kultūroms reikalingas toks technologinis sprendinys. Tarkim, auginti kviečius ar paprastesnes kultūras, tikrai jos yra nereikalingos ir perteklinės. Tačiau toms tinka, kurios reikalauja labai aktyvios piktžolių priežiūros, kaip kad cukriniai runkeliai“, – teigia K. Juščius.

Pagrindinis naujų technologijų taikymo žemdirbystėje tikslas –neutralus aplinkai ūkininkavimas. Inovacijų poreikis auga greičiau už pasiūlą. Prieš trejus metus kreipęsi į gamintojus dėl biometanu ir elektra varomų traktorių kūrimo – sulaukė neigiamo atsakymo, todėl subūrė savo inžinierių komandą ir patys sukūrė išskirtinį gaminį.

Degalai traktoriams bus gaminami iš gyvulininkystės ūkių atliekų.

„Pirmas mūsų pačių sukurtas biometanu varomas traktorius, šiandien jis eksperimentiniu būdu važinėja laukuose, o pirmoji traktoriai, kurie bus surinkti Lietuvos gamykloje, jau yra ruošiami ir yra gaminama pirmoji partija, kuri dar šiemet išvažiuos į laukus“, – tikina įmonės vadovas.

„Naudojant biometaną iš tikrųjų ženkliai mažinamos co2 emisijos, mažinama priklausomybė nuo iškastinio kuro, ypač pabrangusių importuojamų dujų.

<...> Reikia kalbėti ir apie infrastruktūrą, kokiose stotyse, kokiose vietose bus galima jo užsipildyti, logistinius sprendimus“, – teigia „Engertos“ direktorius Vytautas Keršys.

Planuojama, kad iki 2050 metų Europa taps neutrali aplinkai, o biometanas, kartu su saulės, vėjo, vandenilio energija pakeis iškastinį kurą. Tikimasi, kad technologijų inovacijos taip pat skatins žmonių, dirbančių žemės ūkio sektoriuje, kvalifikacijos augimą, uždirbamų pajamų didėjimą.

Šaltinis: Arneta Matuzevičiūtė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt, 2022-09-08

Giminės ūkininkavimo tradicijas Peskojų kaime tęsia tėvas ir sūnus

Peskojų kaime, Kretingalės seniūnijoje, beveik 30 metų pienininkystės ūkį puoselėjantis Manfredas Skroblys šiuo virusu užkrėtė savo sūnų Algirdą. Šis 13 metų augina mėsinius galvijus. Tėvai tikisi, kad ateityje jis ir pieno ūkį perims. „Specializuotame ūkyje plėtojant pienininkystę ir galvijininkystę – mažiau rizikos“, – įsitikinęs M. Skroblys.

Ne „popierinis“ ūkininkas

Mėsinių galvijų augintojas A. Skroblys – šeštos kartos ūkininkas, tęsiantis šią giminės tradiciją Peskojų kaime. Šeimos herbe, kurį sukūrė menininkė teta Gintarė, gyvenanti Vokietijoje, yra trijų ūkių – prosenelių, tėvų ir jo – simboliai. Kūrėja taip pat spalvomis priminė istorinį faktą – į Mažąją ir Didžiąją padalintą Lietuvą, kurią skalauja Baltija. Dramatiškas Klaipėdos krašte ūkininkavusių Skroblių, Algirdo prosenelių, likimas. Prieškariu susituokusiems neilgai teko būti kartu – į karą pašauktas prosenelis dingo be žinios, prosenelė baigiantis karui traukėsi su kitais Klaipėdos krašto gyventojais, bet buvo priversta grįžti. Į Vokietiją su dukra ji išvyko 1959 m., neprarasdama vilties, jog kada nors ūkis bus atkurtas. Išaušus nepriklausomybei, jos sūnus, šviesaus atminimo Kurtas Skrob­lys, susigrąžino protėvių žemę Peskojų kaime ir plyname lauke ryžosi įkurti pieno ūkį. „Šiam projektui mano močiutė atidavė savo santaupas“, – atskleidė beveik 30 metų ūkininkaujantis M. Skroblys, vadinamas ūkininku iš pašaukimo. Šią nominaciją jis pelnė Žemės ūkio ministerijos konkurse „Kaimo spindulys“.

Manfredas su žmona Genute užaugino sūnų ir dukrą. Vaikai buvo didžiausi tėvų pagalbininkai ūkyje. Tačiau baigusi studijas Lijana atsisveikino su gimtine: dirbo Indijoje, Kanadoje, JAV, o dabar – Briuselyje, vienos iš didžiausių amerikiečių krovinių kompanijos UPS centrinėje Europos būstinėje ir tik paviešėti atvyksta į gimtinę. Algirdas nuo 3 metų „įsidarbino“ tėvų ūkyje: senelio sumeistrautu vežimaičiu vežė pašarus ir šėrė veršelius. Paauglystėje savarankiškai augino triušius, o sulaukęs pilnametystės A. Skrob­lys įregistravo jaunojo ūkininko ūkį. Tėvai jam paskyrė dalį žemės, ūkinį pastatą, kurį pritaikė mėsiniams galvijams auginti. Nuo jaunumės Algirdas buvo ne „popierinis“, o realus ūkininkas.

Pasirinkimu nenusivylė

Ūkininkauti pradėjęs nuo 15 telyčių, Algirdas bandą išplėtė iki 200 galvijų. Jis neperka veršelių – laiko karves žindenes. Dalis jo auginamų gyvulių – pieninės veislės, kiti – limuzinai. Jis planuoja išgryninti bandą – laikyti tik grynaveislius, nes didesnės pajamos. Tėvų pašonėje 13 metų ūkininkaujantis Algirdas dėl savo pasirinkimo niekada nesuabejojo, vaikystėje pamėgtu užsiėmimu nenusivylė. „Dirbti reikia daug, bet viskas mechanizuota, tik kreikti tenka rankomis“, – šyptelėjo jaunasis ūkininkas.

Daug bendro darbo yra gyvulininkyste besiverčiantiems ūkininkams – tėvui ir sūnui. „Lauko darbus dirbame kartu, taip pat šeriame gyvulius, – kalbėjo Manfredas. – Pieno ūkyje darbo žymiai daugiau – sūnus ateina į pagalbą.“ M. Skroblys laiko 84 melžiamas karves, bet pastarosiomis dienomis turėjo keliolika parduoti: rugpjūtį robotizuotoje karvidėje melžimo robotas gali aptarnauti tik 70 piendavių. Ūkininkui gaila išsiskirti su karvėmis. „Jos produktyvios – pernai iš karvės vidutiniškai primelžėme po 9 tonas pieno“, – džiaugėsi jis.

Siekia efektyvumo

Dviejų gyvulininkystės ūkių šeimininkai dirba apie 150 ha žemės (beveik 80 ha nuosavos) ir išlaiko 300 galvijų. „Ruošdamiesi ūkininkauti turėjome viziją: įkurti šeimos ūkį, dirbti 100–150 ha, laikyti apie 300 galvijų. Vokietijoje, Olandijoje vyrauja panašūs ūkiai, – dėstė Manfredas. – Mūsų ūkininkai turi labai daug žemės, bet mažai gyvulių. O kam jos reikia daug, jei bandą gali išlaikyti turėdamas- mažesnį plotą? Tai ekonomiškiau, tik reikia intensyviai dirbti, efektyviai išnaudoti žemę.“

Skroblių ūkiai specializuoti – tik gyvulininkystė, grūdinių kultūrų pardavimui neaugina. „Mums svarbiausia pasiruošti pakankamai pašaro, kurio per metus reikia 3 tūkst. tonų – kasdien po 10 tonų abiejuose ūkiuose sušeriame, – atskleidė M. Skroblys. – Vasarą irgi šeriame žiemai paruoštomis atsargomis, nes ganyklose, kur ganosi žindenės su prieaugliu, užtrūkusios karvės ir veršingos telyčios, trūksta žolės. Gyvuliai turi būti sotūs.“
Pernai pašaro turėjo pakankami, šiemet irgi reikiamą kiekį sukaups. Kasmet stengiasi užauginti vešlius kukurūzus. Šiemet taip pat tikisi gero derliaus, nors azotinėmis trąšomis netręšė – tik kompleksinėmis ir mikrotrąšomis. „Rizikuodami sutaupėme 30 tūkst. eurų – nepirkome stipriai pabrangusių azotinių trąšų, bet kukurūzai užderėjo“, – džiaugėsi M. Skroblys.

Jis pastebėjo, kad gyvulininkystės ūkiuose susikaupia daug mėšlo, kuriuo tręšia laukus, o tai gerina dirvožemio struktūrą, didina humusą. „Vokiečių, olandų ūkininkai mažai naudoja mineralinių trąšų, nes turi daug mėšlo“, – sakė ūkininkas. M. Skroblys nuo pat ūkininkavimo pradžios bendravo su šių šalių ūkininkais, lankėsi jų ūkiuose, ir šie viešėjo Peskojuose. „Iš jų daug sužinojau apie naujas technologijas, sėmiausi patirties. Ir dabar turime draugų ūkininkų užsienyje“, – patikino Manfredas.

Dvi kryptys – mažiau rizikos

Kooperatyvo „Pienas.Lt“ narys M. Skroblys nesiskundžia pieno supirkimo kaina. Jis džiaugiasi, kad šio įkurta pieno perdirbimo įmonė dirba pelningai. „Diktuojame savo sąlygas – pagal pieno supirkimo kainas esame 7 ar 8 vietoje Europoje, – šypsojosi Manfredas. – Už natūralaus pieno kilogramą gauname apie 65 centus, bazinio riebumo – 48 ct. Per pastaruosius porą metų supirkimo kaina šoktelėjo dvigubai.“ Bet stulbina elektros energijos kaina: už pastarąjį mėnesį sumokėjo 2 800 eurų, keturgubai daugiau nei įprastai. Degalai pabrango apie 30–40 proc. Išbandymai ūkininkus verčia mąstyti apie ateitį.

Netoli plyname lauke įsikūrusio Skroblių ūkio Peskojų kaime pridygo daug gyvenamųjų namų. „Pernai bendrajame plane buvo numatyta rezervinė teritorija žemės ūkiui plėtoti – iki 2030 m. galime būti ramūs“, – patikino M. Skroblys. Genutė ir Manfredas nori, kad ateityje pieno ūkį perimtų Algirdas. Jis dar galvoja. „Reikės perimti, nors ir nenori – melžimo robotas sumažino darbo, – sakė Manfredas. – Pienininkystė pelningesnė – pajamos kasdien, nereikia laukti 2 metus, kol užaugs galvijas. Specializuotame ūkyje plėtojant dvi kryptis mažiau rizikos.“

Šaltinis: valstietis.lt, Virginija LAPIENĖ, 2022-09-08

Vieni ūkininkai sako, kad gyventi galima, o kiti – sustingo: praėjusi vasara dar kartą įrodė seną tiesą

Lietuva nebadaus – pakaks ir duonos, ir pieno, ir varškės. Praėjusi vasara dar kartą parodė: kas sėjo javus, tas ir kūlė, tik grūdų derlius byrėjo anaiptol ne visiems vienodai. Duona brango ir tebebrangsta, bet panikai, kad jos gali pritrūkti, priežasčių neregėti. Mat lietuviai, kad ir ką išdarinėtų gamta, vis tiek kviečių priaugina keturiskart daugiau, nei patiems reikia.

Šiemet vienur jų derlius – labai geras, kitur grūdai nė pašarams nebetinkami. Yra ir tokių ūkių, kurie pavasarį nė nebetręšė laukų, nes trąšų kainos jiems buvo neįkandamos. Tad jų laukuose grūdai byrėjo kukliai.

Duonos kainos nenurimo

Statistikas suverstinėse skaičiai vis dar didėja. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis, duona, batonas, kvietiniai miltai pastarąjį mėnesį vis dar brango. Vidutinė makaronų kaina, trumpam nurimusi, vėl šoktelėjo. Šiuo metu jų kilogramas vidutiniškai pora centų brangesnis, nei būta rugpjūčio pradžioje, ir kainuoja 2,37 euro. Duonos ir miltų kainų metinis pokytis – didelis, jis sukasi apie 50 proc. Tai – daug, juolab kad ir pernai rugpjūtį gaminiai iš miltų jau buvo pabrangę. Pavyzdžiui, pernai rugpjūtį tamsios duonos kilogramas kainavo 1,92 euro, šiuo metu vidutinė jos kaina yra 2,82 euro, – vien per pastarąjį mėnesį kaina pakilo 36 euro centais.

Kaip gali keisis kainodara tuomet, kai kepyklas pasieks miltai iš šių metų derliaus grūdų, dar nežinia. Įtakos tam daro daugybė veiksnių, iš kurių svarbiausias – paklausos ir pasiūlos santykis.

Grūdų neskuba parduoti

Pasak Suvalkijoje esančios žemės ūkio bendrovės „Griškabūdis“ vadovo Petro Puskunigio, kadangi šiemet javapjūtė prasidėjo vėliau, ilgiau ji ir užsitęsė, o liepos karštis, liūtys ir audros paliko pėdsaką. „Javų nuostolių yra, bet gamta vis tiek leido pasiimti iš dirvos ir išguldytus javus, o ir džiovinti grūdų beveik nereikėjo. Gyventi galima“, – padėties nedramatizavo P.Puskunigis. „Griškabūdyje“ šiemet grūdų, palyginti su dešimties metų vidurkiu, byrėjo maždaug tona iš hektaro mažiau: žieminių kviečių – po 6–7 tonas, miežių – apie 5 tonas.

„Kadangi mūsų ūkis – pienininkystės, galvijų pašarams pasiliekame keletą tūkstančių tonų grūdų, tad daug jų ir parduodame. Paprastai derliaus nuėmimo metu pardavimo kainos nėra palankios, todėl neskubame, sudarėme sandėliavimo sutartis ir parduosime vėliau“, – sakė bendrovės vadovas. Anot Šiaulių krašte ūkininkaujančio Raimundo Juknevičius, šių metų grūdų derlius – ne rekordinius, bet ir neblogas. Jis Lietuvos ūkininkų sąjungoje atstovauja ir savo krašto ūkininkams, tad žino, kad yra žemdirbių, kurie, audroms prie žemės priplakus javus, negalėjo nuimti maždaug penktadalio derliaus. Džiaugiasi anaiptol ne visi Įtaką derlingumui darė ir tai, kad smulkieji ūkininkai šiemet pavasarį nebeįpirko trąšų – netręšė javų, tad prikūlė vos po 3–4 tonas kviečių iš hektaro.

„Pavasarį salietros tona kainavo 1200 eurų, prieš porą metų pakakdavo ir 200 eurų. Tad smulkieji ūkininkai, kuriems žemės ūkio veikla paprastai būna ne pagrindinė, o papildoma greta kito darbo, negalėjo iš anksto pasirūpinti trąšomis. O ir laikyti jas jie neturi sąlygų. Todėl, pamatę pavasarį salietros kainas, šie ūkininkai tiesiog sustingo ir nusprendė jų net nepirkti“, – priminė R.Juknevičius. Didieji ūkiai įsigijo trąšų pernai rudenį, kai jos dar buvo perpus pigesnės – tona kainavo 600 eurų, tad jų užaugintų javų derlius liko panašus į pernykštį. Dalies naujojo derliaus jie neskubės parduoti, o dalį – jau realizavo.

Grūdų kokybė prastoka

Anot R.Juknevičiaus, šių metų išskirtinis bruožas – prastoka kviečių kokybė. Vandens perteklius ir karštis – tai idealios sąlygos grybelinėms augalų ligoms plisti. „Grybai gamina mikotoksinus, tad jei fuzariozės užkratas didelis, grūdai tampa nebetinkami ne tik maistui, bet ir pašarams. O pasėliuose, priplaktuose prie žemės, tas užkratas sparčiai plito. Aš pats esu kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ narys.

Kai kooperatyvas buvo iš savo narių priėmęs pirmąsias 10 tūkst. tonų grūdų, užklausiau, kokia gi jų kokybė. Pasirodo, iš viso to kiekio pirmosios klasės reikalavimus atitiko vos 200 tonų kviečių, o ekstra klasės išvis nebuvo. Praėjusiais metais vyravo I klasės kviečių kokybė, o šiemet II klasė jau laikoma labai gera, nes daug buvo kuliama ir III klasės, ir pašarinių kviečių. Todėl nors grūdų supirkimo kainos vis dar yra auštos, žemdirbių pajamos nebus didelės“, – kalbėjo ūkininkas.

Nežino, kiek eksportuos

Šiuo metu „Matif“ biržoje rugsėjo sandoriams kviečių tonos kaina siekia 328 eurus, gruodžio – 329 eurus. „Šokas biržą ištiko Rusijai užpuolus Ukrainą. Kainos pakilo, nes Ukraina buvo nepardavusi daug praėjusių metų derliaus grūdų. Buvo visiškai neaišku, kokį poveikį rinkai padarys Rusijai taikomos sankcijos. Vėliau, kai laivai su grūdais pajudėjo iš Ukrainos uostų, kainos krito“, – priminė R.Juknevičius. Pirmasis laivas „Razoni“, gabenęs 26 tūkst. tonų kukurūzų į Turkiją, išplaukė rugpjūčio 1 dieną. Dar trys laivai iš Čornomorskės uosto išplaukė rugpjūčio 12 dieną.

„Dabartinė problema yra ekonomikos sulėtėjimas. Grūdų kainos gali kristi, jei importuotojos – Afrikos ar Azijos valstybės – nesugebės jų įpirkti. Tai gali sumažinti paklausą, o kritusios kainos nepadengs grūdų savikainos. Šiemet ji dar nėra ypač aukšta, nes dauguma javų buvo sėta pernai rudenį, kai trąšos dar nebuvo labai brangios, o ir dyzelinas – daug pigesnis. Dabar sėjame žiemkenčius kitų metų derliui, bet degalai smarkiai brangesni nei prieš metus, trąšos – 3–4 kartus. Pavasarį radikalią taupymo politiką rinkosi pavieniai ūkininkai, o dabar matau, kad ir didieji ūkiai pradeda drastiškai taupyti, o tai sumažins kitų metų grūdų gamybą“, – prognozavo R.Juknevičius. Jis pats 160 hektarų žemės augina javus sėklai.

Šaltinis: lrytas.lt, Audrė Srėbalienė „Lietuvos rytas“, 2022-09-08

Pirmosios ženklo „Nacionalinė kokybė Lietuva“ kregždės

Pirmieji Lietuvos ūkiai jau gavo sertifikatus, suteikiančius galimybę produktus ženklinti Nacionalinės maisto kokybės (NKP) ženklu „Nacionalinė kokybė Lietuva“ ir taip įrodančius, kad jie yra lietuviški, natūralūs, kokybiški ir auginami tausojant aplinką.

Tokius sertifikatus gavo 4 ūkiai. Trys iš jų augina juoduosius serbentus, o vienas – braškes bei sausmedžių uogas. Jau netrukus rinkoje bus galima pamatyti šių ūkių produkciją, paženklintą naujuoju NKP ženklu, kuris sukurtas gegužės mėnesį atnaujinus Nacionalinę maisto kokybės sistemą (NKP sistema).

Pasak Žemės ūkio ministerijos Maisto pramonės ir kooperacijos skyriaus vedėjos Jolitos Martutaitytės, naujo ženklo atsiradimas padidins NKP asortimentą, rinkoje bus daugiau kokybiškesnės produkcijos, o vartotojai turės didesnį pasirinkimą.

„Atnaujinus NKP sistemą gamintojams atsirado daugiau galimybių: dabar produkcijai keliami reikalavimai skaidomi į 2 lygius – pagrindinius reikalavimus atitinkantys produktai gali būti ženklinami NKP ženklu „Nacionalinė kokybė Lietuva“, o ambicingesni gamintojai gali siekti dar aukštesnio kokybės lygio ir sertifikuoti produkciją NKP ženklu „Kokybė“, – teigia J. Martutaitytė.

NKP – tai produktai, kurie pasižymi savo natūralumu, maistingumu bei aplinkos tausojimo aspektais. Šių produktų gamybos procese ribojamas mineralinių trąšų, pesticidų, vaistų naudojimo kiekis, dažnumas ir laikas, įgyvendinami paukščių auginimo be antibiotikų reikalavimai.

Šie produktai yra šviežesni, nes vartotojus pasiekia greičiau.

Ūkininkai, siekiantys sertifikuoti savo produkciją pagal NKP sistemą, įgyja konkurencinį pranašumą, nes sertifikuoti produktai, kurių gamybos procesas yra kontroliuojamas nepriklausomos sertifikavimo įstaigos, pelno vartotojų pasitikėjimą.

Tai taip pat sukuriama aukštesnė pridėtinė vertė ir ūkininkas už savo produkciją gali gauti aukštesnę kainą. Naudos yra ir daugiau – valstybė teikia finansinę pagalbą kokybiškų maisto produktų gamybai skatinti, juos populiarinti ir realizuoti.

Vartotojai tokius produktus lengviau atpažįsta parduotuvių lentynose, nes jie ženklinami specialiais NKP ženklais.

Ūkininkai ir gamintojai, norintys pabrėžti savo auginamos ir gaminamos produkcijos kokybę ir savo produkciją ženklinti NKP ženklu, dėl produkcijos sertifikavimo gali kreiptis į vieną iš dviejų sertifikavimo įstaigų – VšĮ „Ekoagros“ arba UAB „Ekoliuks“.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-09-06

Ankstesnės žemės ūkio naujienos