Žemės ūkio naujienos: 2023-02-20. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Navickas: jeigu pieno perdirbėjai nesuvaldo projekto, visi nuostoliai automatiškai ūkininkų nenaudai
Lietuvoje toliau tęsiasi pieno gamintojų protestai dėl žemų supirkimo kainų. Laidoje „Dienos tema“ žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius diskutavo, kokių priemonių turėtų būti imtasi, kad krizė būtų ne tik suvaldyta, bet ir nebepasikartotų.
R. Juknevičius: Taip vertiname todėl, kad taip kalba ūkininkai, t. y. pieno ūkių savininkai, kurie ne vieną krizę išgyveno. Ir dabar šita krizė yra labai staigi, nes per trumpą laiką krito pieno supirkimo kainos nuo 40 iki 60 proc., nors nuolat, ir dabar vis dar, tebeauga pieno gamybos savikaina. Tai yra labai aštrios vadinamosios kainų žirklės. Ir jos atsirado staiga, netikėtai, nesiruošus. Nėra sukauptų lašinių ir todėl, aišku, ūkininkai labai sunerimę.
– Objektyvumo vardan, ministre, reikia pasakyti, kad praėję metai – ir čia patys pieno gamintojai sako, – buvo geriausi Lietuvos pieno supirkimo istorijoje. Iki karo pradžios ypač gerai buvo, gaudavo dvigubai daugiau negu dabar, t. y. maždaug 45 centus už litrą. Dabar pieno supirkimo kaina kritusi daugiau nei dvigubai, yra didžiausias kritimas Europos Sąjungoje. Kodėl ūkininkai, gaudami tokias geras pajamas, turėdami tokius gerus metus, nepasiruošė tokiai krizei?
K. Navickas: Čia yra daug dedamųjų. Kas yra bendras blogis, būtų galima įvardinti, – tai kainų šokinėjimas nuo aukštumų iki žemumų. Ir čia mes išsiskiriame visoje Europos Sąjungoje.
Dabar, kalbant apie gerus metus ar sukauptą rezervą. Kaip tik pernai, kai buvo patys geriausi laikai, ir kalbėjom apie savišalpos fondą. Bet reikia pasakyti – akmuo ne tiek į ūkininkų daržą, kiek į perdirbėjų – nebuvo labai didelio noro jame dalyvauti. Ir jeigu jau dalyvavom, tai buvo labai daug tokių išankstinių sąlygų, ypač dėl valdymo ar panašiai. Čia mūsų specifika.
Ir dar kita yra tai, kad mes turime tokį segmentą, kad jeigu atsitinka situacija ir pieno perdirbėjai nesuvaldo projekto, visus nuostolius automatiškai nuspaudžia, atsiprašau už žargoną, ūkininkų nenaudai.
– Ką jūs turite galvoje? Gerai, žiūrėkime situaciją plačiau. Per 70 proc. pieno yra eksportuojama, o trečdalis lieka Lietuvoje. Tai jūs norite pasakyti, kad tiesiog per šią mažą kainą bandoma atsipirkti dėl sumažėjusių eksporto kainų?
K. Navickas. Ne, aš ne tą noriu pasakyti. Aš noriu pasakyti, kad pati mūsų pieno prekybos, pieno perdirbimo struktūra yra nestabili. Nes mes ne vienintelė šalis, kuri eksportuoja pieno produktus. Galima palyginti su Airija, bet jie neturi šitokio kritimo.
Tai mes turime vietinę situaciją, kad pas mus vienas pieno perdirbėjas susiduria su sunkumais ir staiga atsiranda daugiau pieno. Tai viena priežastis, kuri lemia kainos kritimą.
Kita priežastis, kuri lėmė kainos kritimą, yra produktų kainų sumažėjimas pasaulinėse rinkose. Ir dabar tokia situacija: kol perdirbėjai prisigaminę brangaus pieno produktų, nukrito galutinio produkto kainos, jie laukia geresnės situacijos. Ir visa šita rizika, visas šitas išlaukimas yra ūkininkų nenaudai. Tas tikrai yra ne tik nesąžininga, bet ir nestabilu. Nes apie stabilumą, kas svarbiausia, reikia paminėti tai, kad bendrai penkiems pieno perdirbėjams pieno neužtenka didžiausiems pajėgumams. Tikrai nėra gerai, kad dėl tokių trumpų perturbacijų galime turėti ilgalaikių pasekmių.
– Dabar galiojanti pieno supirkimo kaina įvairi, nes yra 10 grupių, pagal kurias yra nustatoma kaina. Ir sistemos esmė – kuo mažiau priduodi, tuo mažesnę kainą už pieną gauni. Mažiausia kaina dabar yra 15 centų už vieną litrą, šiuo metu litro kaina parduotuvėje apie 1,60 eurų. Kaip vertinate tai, pone Juknevičiau?
R. Juknevičius: Tai čia yra didžiausia esmė, kad šitoje vadinamojoje pieno grandinėje yra pieno gamintojas, ūkininkas, pieno perdirbėjas ir prekybininkas, ir ūkininkai yra pati silpniausia grandis. Ir ypač smulkieji ir vidutiniai ūkininkai…
– Kurių yra dauguma. Jeigu skaičiuotume apskritai, yra 13 tūkst. pieno gamintojų ir maždaug 12 tūkst. yra tie smulkieji.
R. Juknevičius: Taip, ir būtent jie, tie, kurie smulkieji ir dar nesusikooperavę, turi pačias blogiausias, beveik neturi jokių derybinių galių. Jie dažniausiai labiausiai nukenčia krizių atveju. Dabartinė krizė yra globali, pasaulinė. Pasaulinės pieno produktų kainos yra kritusios, nėra rinkos dalyvių, kurie būtų mažiau nukentėję.
Galbūt nenukenčia šioje vietoje prekybininkai, jie, ko gero, turi stabilią maržą. Bet dabar, jei palygintume, kaip yra Lietuvoje, tai Lietuvoje parduotuvių lentynoje matome kad ir 1,60 Eur už litrą pieno. Tai ūkininkui tokiu atveju lieka iki 20 proc. nuo tos kainos.
– Šiandienos kaina, jie sako, 16 proc.
R. Juknevičius: Ir, jeigu palygintume su kitomis Europos Sąjungos šalimis, kad ir ta pačia Prancūzija, tai ten proporcijos kiek kitokios yra – apie 40 proc. ūkininkui, po 30 proc. pasidalina perdirbėjas ir prekybininkas.
– Čia ir stabtelkim. Ūkininkai, pieno gamintojai, ministre, būtent Prancūziją dažnai ir nurodo kaip pavyzdį ir jie norėtų tokios sistemos, kaip yra Prancūzijoje – 40 proc. ūkininkui, 30 proc. perdirbėjui, 30 proc. prekybininkui. Dabartinė Lietuvos tvarka, nustatyta 2015-aisiais, pagal, sutrumpintai pasakysiu, nesąžiningų veiksmų pieno rinkoje įstatymą, pasak ūkininkų, yra vienintelė tokia Europos Sąjungoje ir pieno gamintojai sako: „Mūsų startinė pozicija yra, kad būtų 40, 30, 30.“ Įmanoma tokia tvarka Lietuvoje?
K. Navickas: Aš tiktai keletą pastabų norėčiau pasakyti dėl paminėtos kainos, vadinamosios bazinės kainos, kurią mes visi matom ir mes kaip ministerija. Maždaug 40 proc. yra surenkama per vadinamuosius priedus. Tai priedas yra tas dalykas, kur ūkininkams norėtųsi daugiau skaidrumo.
Ir kitas dalykas, ką šiandien protestas parodė ir kas tikrai nustebino labai labai nemaloniai, tai kooperatyvas, kooperacija, ką mes papratai skatiname. Visos mūsų priemonės sako, kad ūkininkai galėtų gauti bendrą geresnę naudą, daugiau parduoti. Pasirodo, negauna tos kainos, kaip būtų perkama iš vieno gamintojo už tą patį kiekį. Tai tas tikrai yra labai nemalonu. Iš tikrųjų netgi buvo 2017-ų metų susitarimas pieno strategijoje, kad kooperatyvai gaus palankesnes kainas. Tai, pasirodo, nesilaikoma ir to susitarimo.
O kalbant apie jūsų paminėtą reguliavimą, tai vienas variantas, kaip jūs sakote, yra 40, 30, 30. Bet yra jų įvairių. Kitą penktadienį kaip tik renkamės ministerijoje ir tikimės rasti sprendimą. Yra kitas variantas, pavyzdžiui, pieno kaina susiejama su pašarų bazinio krepšelio kaina. Tai čia yra tai, ko mes ir norime. Mes norime aiškaus susitarimo, nes ministerija gali turėti daug idėjų, daug galimybių, bet ministerija nepadarys įgyvendinimo.
– Gerai, bet, jūsų manymu, ministre, čia reikėtų apskritai keisti Pieno įstatymą, jeigu pereinama prie kitos kainodaros?
K. Navickas: Kodėl gi ne.
–Tai įmanoma?
K. Navickas: Viskas įmanoma ir tikrai reikia dirbti, kad ūkininkas neliktų silpniausia grandis. Čia su ūkininkais mes turime bendrą sutarimą.
– Bet, pone Juknevičiau, ne visi ūkininkai sutinka su tuo, kad bus taip lengva pakeisti Pieno įstatymą, nes sako, kad Lietuvos valdžia neturi pakankamai svertų, kaip pakeisti kainas.
R. Juknevičius: Gal ne taip sako ūkininkai. Tikriausiai ūkininkai labiausiai akcentuoja, kad visi tie planai, kurie ilgiau užsitęs, galbūt jau nebepadės ūkininkui, nes ūkininkai dabar jų kieme esančią krizę vertina gerokai rimčiau negu prieš tai buvusią kovido krizę. Kai buvo kovido krizė, tada buvo ir valstybės pagalba labai greitai įjungta, pinigai, kad verslai nesustotų, buvo skirti.
Dabar ūkininkai akcentuoja, kad reikia būtent labai greito plano, kaip suvaldyti pirmiausia krizę, ir po to jau būtų kitas planas, kaip stabilizuoti pieno sektorių, kad jisai ilgalaikėje perspektyvoje toliau nebenugrimztų į tokią kai šita krizę. Reikia suvaldymo plano antro etapo. Tada antrame etape atsiranda Pieno įstatymas. Yra dar kitas toks įstatymas, kur šiek tiek varžo prekybininkų galimybę manipuliuoti rinkoje, t. y. Nesąžiningų veiksmų įstatymas.
<…> Konstitucijos 46 straipsnis suteikia Vyriausybei būdų taikyti ir rinkos reguliavimo priemones. Vadinasi, tie įstatymai, kurie dabar minėti, Pieno įstatymas arba tas Nesąžiningų veiksmų įstatymas, ir yra tos priemonės rinkai reguliuoti. Bet matome, kad nors jie yra įstatymai, jie neveikia taip, kaip turėtų veikti ir todėl turim tas problemas.
– Ministre, jeigu tikrai būtų imtasi keisti Pieno įstatymą, ką jūs sakot, kad tai yra įmanoma padaryti, greitai tai neįvyks. Iki to, ką dar gali padaryti Vyriausybė?
K. Navickas: Matot, klausydamas pono Juknevičiaus aš noriu pasakyti, kad nesutinku su tuo, kad mes pirmiausia turime priimti priemones gaisrui gesinti, o paskui žiūrėti, kaip daryti struktūrinius pokyčius. Turi būti daroma lygiagrečiai ir netgi būtų geriau, kad pirma mes susitartume dėl struktūrinių pokyčių, nes biudžeto ir viešų pinigų tikrai neužteks tokiai krizei spręsti ilgą laiką, dėl to mes turime iš jos išeiti stipresni, vadinasi, kito kokybės lygio. Ir todėl mes norime ir siekiame susitarimo, įpareigojančio susitarimo. Ir visos kitos priemonės jau turi būti iš paskos.
– Ministre, jūsų kadencijos metu dar gali būti pakeistas Pieno įstatymas?
K. Navickas: Jeigu yra Seimo valia, galima per sesiją – ji prasideda mažiau negu po mėnesio. Ir viskas įmanoma.
Šaltinis: Deividas Jursevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt, 2022-03-17
Pieno gamintojai stveriasi už galvų: jaučiasi įvaryti į kampą – pasiūlyta pieno supirkimo kaina mažesnė nei savikaina
Nemokamai dalinti pieno dėl per mažų supirkimo kainų ūkininkai atvyko ir į Vilnių prie Žemės ūkio ministerijos. Ūkininkai teigia siekiantys išsikovoti geresnes pieno supirkimo kainas, nes dirbti nuostolingai neapsimoka. Penktadienį pieno dalijimo akciją prie ministerijos organizavo Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacija „Kooperacijos kelias“. Iš Šilalės rajono atvykęs ūkininkas Valentas sakė, kad pienininkyste užsiimantys ūkininkai protestuoja jau antrą savaitę.
Jis teigė, kad jo ūkyje laikoma 50 karvių, primelžiama daugiau nei tona pieno per parą. „[Supirkėjai] pasiūlė 25 centų už litrą kainą, o būdavo 44–45 centai prieš Naujuosius metus. Laikomės, kol kas nematome gerų požymių. Buvome praeitą savaitę ir pas ministrą pasitarime, organizuojamos ir delegacijų derybos, bet kol kas nematome, kad kokia nors pagalba būtų [žadama]“, – sakė Valentas.
Anot jo, į akciją Vilniuje pieno kooperatyvai ir ūkininkai rinkosi ne dėl aukų. „Mes esame vienoje valtyje, nes mažai gauname, o žmonės turi mokėti parduotuvėje nerealias kainas, didesnes negu Vakarų Europoje, o ten ūkininkai gauna dvigubai daugiau negu mes, tokia situacija nenormali. Manau, gyventojai palaiko ir džiaugiasi tuo dalinamu pienu, nes jie sunkiai įperka, ypač kas gauna mažesnes pajamas“, – sakė Valentas.
Iš Šilutės rajono atvažiavusi ūkininkė Edita Katutienė teigė, jog energijos ištekliai pabrango, be to, pasiūlyta supirkimo kaina buvo mažesnė negu savikaina. „Nebevežame [į supirkimo punktus], nes mūsų savikaina yra apie 30 centų, mes gauname 24 centus. Dėl to norime atkreipti dėmesį, esame kooperatyvai, vienijame ūkininkus. Dar plius [organizuojant] valdų modernizavimo [projektus] kooperatyvų nariams yra užkirstas kelias dalyvauti. Ką galėtume atpiginti – energijos išteklius, nes būtų galima pastatyti saulės ar vėjo elektrines ar oro ir vandens sistemas. Dabar esame įvaryti į kampą“, – kalbėjo moteris.
Pasak jos, akcija yra organizuojama kooperatyvo, o jų pačių ūkininkai nestreikuoja, bet per kooperatyvą išreiškia savo nuomonę. „Auginu 70 karvių ūkyje. Vasarą primelžiame pusantros tonos, o šiuo metu, kadangi laukiam veršelių, tai dabar 0,5 tonos. Taip, jaučiame palaikymą. Miestiečiai taip pat vartotojai. Matėte pieno kainas parduotuvėse? Ir sulyginkime, mes gaunam 22–24 centus, o jūs mokate beveik 2 eurus. Štai ir visas atsakymas“, – kalbėjo Edita.
Anot jos, būtina iš esmės peržiūrėti pačią pieno pirkimo ir pardavimo sistemą. „Kiek nors turėtų būti pažaboti ir prekybos centrai, ir perdirbėjai. Pieno gamintojas turėtų gauti didesnę dalį, nes geriausia yra, aišku, numesti [naštą] ant pieno gamintojų pečių. Tų netekimų dėl energijos išteklių mes paprasčiausiai nepanešime, ūkiai nyks. Kiek mes patys sau padedame, tiek padedame. Manau, mes atsilaikysime“, – sakė ūkininkė.
Ūkiai bando išgyventi
Kupiškyje ūkyje dirbantis Vytautas sakė, kad dėl sumažėjusių pieno supirkimo kainų verstis sunku. „Blogai, kainos nedidelės. Nežinau, reikia ūkininkus palaikyti. Kaip sako – tebūnie karvės“, – sakė vyras.
Kupiškietis Gediminas LRT.lt sakė, jog ūkyje augina 40 karvių, primelžia apie 700–800 tonų. „Supirkimo kainos mums krito 30 proc. Anksčiau gaudavome 37 centus, dabar apie 25. Nežinau, kaip čia toliau bus, kai kaina buvo normalesnė, tai gyvenome… Dabar pieno kaina krenta, o viskas brangsta. Visa laimė, kad kol kas gyvename be paskolų. Tada ne tiek baisu būna, kad kaina nukrito. Tik tiek, kad nesinori dirbti veltui“, – teigė Gediminas.
Į akciją prie Žemės ūkio ministerijos susirinko ir vilniečių, kai kurie iš jų noriai aukojo už ūkininkų įpiltą pieną. „Atėjau palaikyti ūkininkų, kad Lietuvoje liktų ūkiai, turėtume ir karvių, ir pieno, ir varškės. Pirkau, žinoma, ir iš parduotuvių, bet kadangi vyksta tokia akcija, atėjome palaikyti ūkininkų, tikrai noriu, kad būtų mūsų ūkininkai, o ne ateitų iš kitur. Karvių ir dabar mažai matau, kai važiuoju. Ketinu ir paaukoti pinigų“, – kalbėjo prie ministerijos sutikta Violeta.
Vilnietė Julija sakė, kad atvykusi per akciją įsipylė tris litrus pieno. „Susipilsiu į puodą ir varškytės pasidarysiu. Nesu gobši. Aš pati kaime gyvenusi, kolūkyje buvusi, tai turėjau karvę, žinau, ką reiškia užauginti karvę ir primelžti pieno. Palaikau ūkininkus. Per tą akciją stengsiuosi kuo mažiau pirkti pieno produktų iš prekybos centrų. Šiaip pieno aš nemėgstu, tik rūgpienį ir kokią varškę“, – kalbėjo Julija.
Išeičių ieškos derėdamiesi dėl sąlygų
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žurnalistams komentavo, kad esminis dalykas yra tas, jog kooperatyvai yra traktuojami kaip eiliniai rinkos dalyviai, o tokios sąlygos nėra priimtinos. „Papildomai reikėtų pagalbos didesniems pieno surinkimo centrams, bet čia jau bendra tvarka tikrai rasime sutarimą. Susitarimas dėl kainos gali greitai būti išspręstas. Vasario 24 dieną renkamės ūkininkų iniciatyva į derybinį formatą ir labai tikimės rezultato, nes žinia yra paprasta – jeigu iš šitos krizės pasitrauks didelė dalis pieno gamintojų, tai patiems perdirbėjams bus tikrai sudėtingiau negu iki šiol“, – kalbėjo politikas.
Anot jo, ši krizė turi būti išnaudota struktūriniams pokyčiams ir rasti instrumentus, kad ūkininkai būtų traktuojami kaip visateisiai rinkos dalyviai. „Kai nutinka krizė, tai pirmas taikiklis, kuris gauna smūgį, yra ūkininkas, ir taip neturėtų būti. Dėl to sutinka visos pusės, bet kažkodėl sprendimo neranda“, – sakė K. Navickas.
Prekybininkų ir perdirbėjų pelnai – ne vieši
Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas Jonas Kuzminskas LRT.lt komentavo, kad į sostinę atvyko iš Rietavo. „Asociacijoje pieno kooperatyvų yra penki ir visi penki dalyvauja. Nusprendėme, kad padarykime akciją – išdaliname [pieną] miesto žmonėms ir parodome, kokia yra mūsų kaina, o kokia parduotuvėje. Miesto žmonės kartais galvoja, kad parduotuvėje nusipirkau 3,5 proc. riebumo pieną ir kaina yra 1,59 euro. Tada galvoja, kad tas kaimietis gauna 1,59 euro ir dar triukšmauja. Galiu atsakingai pasakyti – bus gerai, jeigu vidutinė kaina bus 25 euro centai už bazinių rodiklių pieną“, – kalbėjo pašnekovas.
Anot jo, didžiausia problema, kad niekas žino, kokį antkainį užsideda prekybininkai ir kokia dalis atitenka perdirbėjams. „Rinka yra tokia, kad Vokietijoje toks pat litras pieno kainuoja 1,20 euro. Kodėl Vokietijoje žaliavinis pienas yra brangesnis? Kažkas yra išderinta, maržos didelės, toje grandinėje kažkas pasiima nepelnytai daug. Todėl ir vartotojas negali nusipirkti pieno, sustoja vartojimas, žmonės mieste pikti, o ūkininkams, prasidėjus karui, [išaugo išlaidos]: ir degalai, ir technika, ir žaliasis kursas“, – vardijo J. Kuzminskas.
Pasak asociacijos pirmininko, yra ūkininkų, kurie investavo į ūkį ir nežino, ką daryti. „Investavo į ūkį, reikia kovo mėnesį reikia grąžinti apie 30 tūkst. eurų kredito, nežinome, kaip bus. Buvome atvažiavę į ministeriją, žadėjo suteikti paskolų, ji jau būtų skirta gesinti tai kitai paskolai, nes dabar bankų palūkanos irgi sukilusios, EURIBOR išaugęs, bankai patys turi vidinę marželę 3,5–4 proc., kur kokioje Vokietijoje yra 2–2,5 proc., o tam ūkininkui dabar jau reikia 7–8 proc. mokėti. Jeigu [ūkininkai] gautų paskolą lengvatinėmis sąlygomis penkeriems metams, tai dalį galbūt išgelbėtų. Bet vakar sūnus pažiūrėjo, pilni laikraščiai skelbimų, jog ūkininkai parduoda pieno ūkius“, – teigė asociacijos vadovas.
Ministerija ieško išeičių
LRT.lt primena, kad Žemės ūkio ministerija dėl smarkiai kritusių žaliavinio pieno supirkimo kainų ketina inicijuoti teisės aktų keitimus, kuriais būtų siekiama, kad žaliavinio pieno supirkimo kainos būtų indeksuotos pagal pieno produkcijos pardavimo kainas.
Taip pat siekiama, kad kartu su bazine pieno supirkimo kaina mokami priedai būtų skaidrūs, sąžiningi ir visiems suprantami, kad žaliaviniu pienu būtų galima prekiauti pieno aukcionuose, pieno kainas būtų galima stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio, kaip yra dabar. Planuojama peržiūrėti pieno ūkių investicinius projektus, kad dėl susidariusios padėties jie nebūtų stabdomi ir būtų įgyvendinami numatytu laiku.
Ministerija pažymi, jog artimiausiu metu pieno gamintojai galės pasinaudoti valstybės parama – lengvatinėmis paskolomis apyvartiniam kapitalui papildyti. Paskolos trukmė – iki šešerių metų, taip pat numatyta galimybė paskolos grąžinimą atidėti iki vienų metų, o metinė palūkanų norma nustatyta nuo 1,28 iki 3,03 procento.
Šaltinis: Robertas Macius, LRT.lt, 2023-02-17
Pieno gamintojai desperacijoje: šviesos tunelio gale nematyti
Kas turėtų nutikti, kad ryžtumėtės kasdien atsisakyti kelių tūkstančių eurų uždarbio? Greičiausiai situacija turėtų būti išties nepavydėtina ir panaši į tą, su kuria šiuo metu susiduria šalies pieno gamintojai. Visai neseniai šalyje nuvilnijo ūkininkų protestai prieš drastiškai sumažėjusias pieno supirkimo kainas. Šimtai ūkininkų visoje Lietuvoje rinkosi prie pieno perdirbimo gamyklų bei didžiųjų prekybos tinklų būstinių, tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį į savo sektoriaus problemas. Prie pienininkų akcijos prisidėjo kas kaip išgali: vieni dalijo pieną praeiviams, bandė užmegzti pokalbius su perdirbėjais, prekybininkais ar valdžios atstovais, kiti, nematydami kitos išeities, pieną tiesiog išpylė laukuose.
Šilalės rajono ūkininkas Gediminas Vėlavičius – vienas iš jų. Vyras pieno neparduoda jau nuo vasario 1 d. Jis neneigia, jog skaudu kasdien išlieti ar išdalinti 2,5 tonų primilžį, tačiau kitos išeities žemdirbys jau nemato. Akivaizdu, kad taip besielgdamas G.Vėlavičius kiekvieną dieną praranda tūkstančius eurų, tačiau ūkininkas ir toliau pasiryžęs aukotis bei kovoti ne tik už savo, bet ir už kitų ūkininkų teises.
„Net ir parduodamas pieną pastaruoju metu kasdien patirdavau po 300–400 eurų nuostolį. Per mėnesį ši suma siekdavo 9–12 tūkst. eurų. Už litrą pieno man dabar siūlo 20–26 centus. Jo savikaina – daug didesnė. Šiuo metu laikau 100 karvių. Jau pardaviau 10 piendavių. Jei reikės, parduosiu dar daugiau. Jeigu situacija ir toliau nesikeis, teks išparduoti žemes, techniką ir apskritai pasitraukti iš ūkininkavimo. Dabar žemdirbiai, ypač gyvulių augintojai, yra žeminami. Tai privalo kuo greičiau pasikeisti“, – teigė G.Vėlavičius.
Apgaudinėja vartotojus?
„Realu, kad labai greitai pieno ūkių šalyje neliks. Dabar atrodo, kad nėra jokių perspektyvų. Mūsų žemdirbiai jau kurį laiką juokauja, kad didžiausia jų problema – Lenkija. Ši kaimyninė valstybė jau seniai užsipildė lietuviškomis karvėmis. Keista, kad vos už kelių dešimčių kilometrų pieno ūkiai klesti, o pas mus skursta“, – stebėjosi Marijampolės regiono žemdirbys Ramūnas Ufartas.
Jis – vienas iš pagrindinių Suvalkijos krašte vykusios ūkininkų akcijos iniciatorių. Šiame regione žemdirbiai rinkosi prie Marijampolės pieno konservų fabriko ir įmonės direktoriui Henrikui Karpavičiui įteikė šūsnį reikalavimų. Visgi pastarasis pažadais nesišvaistė ir teigė, jog ūkininkams dabar mokama kaina – adekvati.
Pasak vadovo, pieno supirkimo kainos krito visoje Europoje, tad mūsų ūkininkai neturėtų tikėtis, jog Lietuvoje galėtų būti priešingos tendencijos. „Kol buvo galimybė, mokėjome daugiau, dabar tokios galimybės neturime“, – nedaugžodžiavo H.Karpavičius.
Visgi R.Ufartas nebuvo linkęs su tuo sutikti. Jo žiniomis, šiuo metu Vokietijos pienininkai už litrą pieno gauna iki 58 centų, o parduotuvėse litras pieno ten kainuoja bent 10 centų mažiau nei Lietuvoje. „Vadinasi, prekybininkai ir perdirbėjai apgaudinėja ne tik mus, žemdirbius, bet ir vartotojus“, – pasipiktinimo neslėpė R.Ufartas.
Gresia linų augintojų likimas?
Šilalės krašto žemdirbys, daugiau nei 400 karvių laikantis Egidijus Gečas pasakojo, kad pieno kaina ėmė kristi nuo rugsėjo, o šiuo metu ji maždaug perpus mažesnė nei buvo vasarą. Jis taip pat antrino kolegai G.Vėlavičiui, jog ūkininkams mokama kaina net nepadengia pieno savikainos.
„Artėja sėja, žemdirbiams išlaidos dar išaugs. Jau dabar energijos išteklių kaštai, degalai, pašarų gamyba yra keletą kartų brangesni nei buvo dar visai neseniai. O už pieną gauname žymiai mažiau nei turėtume. Su kitais rajono pieno gamintojais buvome susirinkę, tarėmės, kaip gyventi toliau. Surašėme daug prašymų, kuriuos perdavėme Šilalės rajono Ūkininkų sąjungos atstovams. Tikimės, kad jie pasieks ir Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM). Apskritai, nežadame sustoti. Gavę leidimus ketiname rinktis prie ŽŪM. Tikimės, jog pavyks susitikti ir su ministru. Pieno grandinėje esame keturiese: ūkininkai, perdirbėjai, pardavėjai ir Vyriausybė. Visi privalome ieškoti išeičių, kaip išbristi iš susidariusios krizės. Deja, dabar viskas sukraunama tik ant žemdirbių pečių“, – kalbėjo E.Gečas.
Jis prognozavo liūdną pieno ūkių ateitį. Per pastarąjį mėnesį maždaug pusšimtis stambiųjų žemdirbių išpardavė laikytas karvių bandas. Jei tendencijos nesikeis, E.Gečas spėjo, kad gali nutikti taip, kaip kadaise įvyko su linų ūkiais – jų šalyje paprasčiausiai neliko.
„Kai dar labiau sumažės pieno gamintojų, perdirbėjai bus priversti kelti pieno supirkimo kainas, jei norės patys išgyventi. Visgi tai nepadės sugrąžinti to, kas prarasta. Gruodį pieno produktų apyvarta šalyje krito dešimtadaliu. Tai – dar viena liūdinanti tendencija. Jei tai nesikeis, nereikės ir pieno, nes nebus kam jo vartoti. Kita vertus, pirkėjai irgi pastebi, kad yra apgaudinėjami, nes prekybos centruose pieno kaina šiuo metu irgi nėra teisinga“, – pastebėjimais dalijosi E.Gečas.
Svarbiausi reikalavimai
Visuomenininkė, viena iš pieno gamintojų protesto akcijos organizatorių Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė teigė, kad žemdirbiai jau nebegalėjo ilgiau taikstytis su blogėjančia situacija. Nemaža dalis jų šiuo metu yra atsidūrę visiškoje neviltyje.
„Didesnių ūkių savininkai gal dar paslapčia viliasi, kad jiems pavyks susitarti dėl geresnių sąlygų ir viskas greitai išsispręs, tačiau smulkesni žemdirbiai jau praradę bet kokią viltį. Pieno sektoriuje – daug problemų. Aišku, visų pirma, nė vieno ūkininko netenkina dabartinė mokama kaina. Bet blogai ir tai, kad galutinę kainą žemdirbiai sužino tik jau pardavę pieną“, – kalbėjo V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Ji apgailestavo, kad per visas pieno krizes labiausiai nukenčia būtent pieno gamintojai. Pasak pašnekovės, kaskart lipama ant to paties grėblio ir nepasimokoma iš buvusių klaidų.
„Reikia pripažinti, kad perdirbėjams irgi nėra lengvi laikai. Jiems taip pat išaugę gamybos kaštai, todėl atsigriebti jie stengiasi dalį naštos numesdami ant ūkininkų. Ar tai moralu, čia jau kitas klausimas. Čia reikėtų Vyriausybės įsikišimo, kuri turėtų priimti sprendimus, padėsiančius ūkininkams išgyventi. Per visas krizes imama aiškintis, iš ko parduotuvėse susideda galutinė pieno kaina ir kas kokią pyrago dalį atsiriekia. Tai reikėtų daryti ne tada, kai situacija yra itin jautri. Bet mūsų valdžia neinicijuoja jokio tyrimo, neieško problemų sprendimo būdų. O kas gali paneigti, kad yra tam tikri karteliniai susitarimai? Bet pasikartosiu, tai aiškintis reikėtų ne dabar. Šiuo metu būtina ieškoti išeičių, kaip padėti ūkininkams išgyventi“, – pabrėžė V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Anot jos, padėti išlipti iš susidariusios krizės galėtų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata pieno produktams, kuri paskatintų vartojimą. Taip pat reikėtų ūkio subjektams sumažinti pajamų mokestį, kompensuoti dalį palūkanų arba peržiūrėti bankinių įsiskolinimų grąžinimo terminus. Nemaža dalis ūkininkų šiuo metu turi įsiskolinimų bankams, o drastiškai augant palūkanoms gali nepajėgti jų išsimokėti.
Tiki šviesesniu rytojumi
Prasidėjus pieno krizei kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininko Jono Kuzminsko telefonas netyla kone ištisą parą. Jam nuolat tenka ūkininkams aiškintis dėl kritusių supirkimo kainų. Vyro teigimu, kaltų šioje situacijoje galima surasti daug. Tai ir karo Ukrainoje padariniai, ir pieno perteklius Europoje.
„Visame senajame žemyne dabar supirkimo kainos yra kritusios. Aišku, lietuviams, kaip neretai būna, jas nurėžė žemiau skurdo ribos! Maždaug 60 proc. lietuviško pieno eksportuojama į užsienį. Likęs pienas sunaudojamas šalies viduje. Nors kitose valstybėse pieno produktai pigo, Lietuvoje – tikrai ne! Vadinasi, perdirbėjų ir prekybininkų pasiteisinimai, kad ir jiems drastiškai sumažėjo pelnas, nėra visiškai teisingi. Dabar dangstomasi eksportu, o ūkininkai yra priversti tikėti šiuo melu“, – kalbėjo J.Kuzminskas.
Jo vadovaujamas kooperatyvas šiuo metu vienija maždaug 450 pieno statytojų. Deja, jų skaičiai kasmet mažėja. Dabartinė pieno krizė neabejotinai dar labiau pablogins situaciją. Tiesa, dar visai neseniai būta ir teigiamų ženklų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais „Pieno gėlės“ superkamas pieno kiekis buvo išaugęs 7 proc., lyginant su 2021 m.
„Tai lėmė, kad ūkininkams buvo mokamos rekordinės kainos. Vasarą už mūsų ūkininkus daugiau Europoje gavo tik Maltos, Kipro ir Airijos pieno gamintojai. Dėl to mūsų žemdirbiai galėjo investuoti į pašarų kokybę, išaugo ir primelžiamo pieno kiekiai. Daugiau, aišku, to nebus“, – apgailestavo kooperatyvo valdybos pirmininkas.
Nepaisant visko, jis vis dar išlieka optimistu. J.Kuzminsko nuomone, visos krizės anksčiau ar vėliau baigiasi. „Pieno gėlės“ valdybos pirmininkas teigė, kad šalies pieno ūkio kooperatyvų atstovai jau artimiausiu metu ketina susitikti su žemės ūkio ministru Kęstučiu Navicku ir kartu su juo žada bandyti ieškoti išeičių iš susidariusios situacijos. Vasario 21 d. Vilniuje taip pat vyks trišalės tarybos posėdis, kurio metu bus aptariama ir pieno ūkio situacija.
Valdžia ignoravo
Tikėdamiesi į savo sektoriaus problemas dar labiau atkreipti valdžios dėmesį, Šilalės krašto žemdirbiai prie vietos kultūros centro surengė pieno dalijimo akciją. Vien ūkininkas G.Vėlavičius susirinkusiesiems išdalijo daugiau nei toną pieno, o kur dar kitų ūkininkų atvežtas pienas!
Kaip tik pieno dalijimo akcijos metu Šilalės kultūros centre vyko valdančiųjų diskusija apie pilietiškumą ir galimas karo grėsmes. Joje dalyvavo europarlamentarė konservatorė Rasa Juknevičienė bei keletas šiai partijai priklausančių Seimo narių.
„Mūsų ūkininkai prie kultūros centro rinkosi neatsitiktinai. Jie tikėjosi taip dar labiau atkreipti valdžios atstovų dėmesį. Deja, politikai į įstaigą buvo įvesti pro galines duris. Vienintelis pro paradinį įėjimą įžengė mūsų krašto Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto atstovas Jonas Gudauskas. Bet ir jis į vidų įsmuko su niekuo net nepasisveikinęs“, – apgailestavo viena iš akcijos organizatorių V.Jankauskaitė-Milčiuvienė.
Ji pripažino, kad žemdirbius ignoravę politikai juos nuvylė dar labiau. Vietos ūkininkai neslepia daug išeičių iš susidariusios situacijos nematantys. Kasdien atlaikyti pieno sektorių ištikusius iššūkius jiems tampa vis sunkiau. Visgi dalis jų ir toliau yra pasiryžę kovoti už geresnes sąlygas. Pasak V.Jankauskaitės-Milčiuvienės, Šilalės krašto žemdirbiai vis garsiau svarsto apie protesto akciją Vilniuje. Tiesa, tam dar reikia gauti vietos savivaldybės leidimą.
Šaltinis: Asta Krasauskaitė, valstietis.lt, 2023-02-20
FAO duomenimis, koks derlius Ukrainoje ir Rusijoje
Naujausiais FAO duomenimis, Ukrainoje 2022 m. visų grūdų derlius turėtų sudaryti 51,1 mln. t, tai būtų atitinkamai 40,4 ir 28,0 proc. mažiau, palyginti su 2021 m. ir paskutinių penkerių metų vidurkiu. Kviečių derlius analizuojamu laikotarpiu, turėtų sudaryti 20,0 mln. t, tai būtų 26,5 proc. mažiau negu paskutinių penkerių metų vidurkis. Ukrainoje 2023 m. derliui žieminių javų sėja buvo baigta 2022 m. lapkričio pabaigoje. Pasėtas žieminių javų plotas Europoje preliminariais duomenimis dėl mažesnių pasėlių plotų Ukrainoje gali būti 10 proc. mažesnis nei ankstesnis penkerių metų vidurkis.
FAO duomenimis, Rusijoje 2022 m. grūdų derlius turėtų sudaryti 137,5 mln. t, tai būtų 17,0 proc. daugiau, palyginti su 2021 m. derliumi. Kviečių derlius iš minėto skaičiaus 2022 m. turėtų sudaryti 92,0 mln. t, tai būtų 20,9 proc. daugiau negu 2021 m.Rusijos Federacijoje, nors ir iškritus gausiam kritulių kiekiui 2022 m. rugsėjo ir spalio mėn., pagrindinėse žieminių javų sėjos vietose (Volgos ir Centriniuose rajonuose) sėja įvertinta tik vidutiniškai. Žieminių javų sėja 2023 m. derliui Rusijoje užsitęsė, nes sėjai sąlygos galutinai buvo palankios tik 2022 m. lapkričio mėn.
Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 1 (415) / 2023 m
Grįžę emigrantai sugalvojo tai, kas visus nustebina: būna, kad važiuodami keliu pro jų sodybą žmonės sustoja
Užsidirba svetur, sugrįžta, investuoja pinigus į savo verslą ir dar sukuria darbo vietų kitiems. Tačiau ir to jiems negana: emigrantai sugalvojo tai, kas visus nustebina. Dzūkijoje, iš Punios važiuodami keliu pro Žagarių kaimą, vairuotojai neretai pristabdo automobilius, kad įsitikintų, ar akys nemeluoja. Žiema, o lauke slampinėja kažkieno avys? Galbūt iš tvarto išbėgo? „Būna ir taip, kad važiuodami keliu pro mūsų sodybą žmonės sustoja. Mieste greitį sumažina „kalneliai“, o pas mus avys pristabdo eismą“, – nusijuokė Elena Bosovecienė.
Šios 47 metų moters ir jos vyro 49 metų Grigorijaus Bosovecų sodybos kieme nuolatos sukiojasi iš Anglijos atgabentos trumpavilnės „Easy Care“ (išvertus iš anglų k. – lengvai prižiūrimos) veislės mekentojos. Maždaug prieš dešimtį metų E. ir G.Bosovecai pirmieji į Lietuvą iš Velso atgabeno šios nelepios veislės avių – tokių, kurių trumpos vilnos nė nereikia kirpti. „Vietos gyventojai žino, kokios savarankiškos yra mūsų avys, bet svetimiems nuolat kyla įtarimų. Gal jos blogai prižiūrimos? Tačiau jeigu šie gyvuliai sveiki ir sotūs, žiemą lauke jie jaučiasi kuo puikiausiai. Į tvartą jie užsuka kada panorėję – jis visuomet atviras“, – paaiškino Elena. Kone šimto avių bandos iš akių neišleidžia ir du aviganiai, kurie ir lapes išbaido, ir avims po kiemą slampinėti nebeleidžia.
Ryžosi emigracijai
Ne kas kitas, bet būtent avys po ilgokos emigracijos juodu su vyru sugrąžino namo. „Buvo 2001-ieji. Lietuva dar nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą, tačiau tuo metu ieškoti laimės į užsienį žmonės traukė būriais. Mes taip pat išvažiavome užsidirbti pinigų. Manėme, kad padirbėsime Londone porą metų ir sugrįšime, o užsibuvome ten kone keturiolika. Apetitas padidėjo bevalgant – pamatėme, kad dirbdami Londone galėjome daugiau užsidirbti. Tiesa, bandėme sugrįžti 2008-aisiais, bet tuo metu kilo pasaulinė finansų krizė, tad susipakavome atgal lagaminus nutarę, kad pasilikti Lietuvoje dar per anksti. Tad dar ketvertą metų padirbėjome Anglijoje“, – pasakojo moteris.
Juodu su vyru nuėjo tipišką emigrantų kelią. Elena įsidarbino viešbutyje valytoja, Grigorijus – statybose. Vėliau jis ėmėsi darbų kelių tiesimo įmonėje, o moteris, išmokusi kalbą, tapo administratore, vėliau – pamainos vadove. Įsikūrę Londone tėvai į jį atsivežė ir abu vyresniuosius savo vaikus – tuo metu 10 klasių baigusį sūnų ir 8 klases baigusią dukrą. Ten gyvendami juodu susilaukė ir trečiosios atžalos, o kai berniukui priartėjo laikas eiti į mokyklą, 2012-aisiais, šeima nutarė grįžti.
Nusižiūrėjo seną sodybą
Kelių tiesimo įmonėje Grigorijus dažnai visus gyvenimiškus reikalus aptardavo su savo bendradarbiu, kurio tėvas buvo avių augintojas. Vyrai sutarė, kad nuvažiuos į Velsą apžiūrėti ūkio. „Tuomet, kai vyras papasakojo apie savo sumanymą, stojau piestu – aš, miestietė, gyventi į kaimą tikrai nevažiuosiu. Tačiau kai pamačiau ūkį ir tas avis, netekau žado. Taip pradėjome ruoštis į Lietuvą. Aplink Alytų ieškojome sodybos, greta kurios būtų ir žemės ganykloms.
Nebuvo paprasta tokią rasti. Tačiau kai pažįstamas žmogus papasakojo apie šią sodybą ir tai, kad ties ja yra 10 hektarų žemės, nutarėme pirkti. Tuo metu, gyvendami Londone, nenutuokėme, kokios gi Lietuvoje yra sodybų kainos, bet, manau, įsigiję ją nepralošėme“, – pasakojo E.Bosovecienė. Pirmiausia reikėjo iš Anglijos atsigabenti avis. Jas teko pirkti aukcione – iš viso 41. Tam šeima paaukojo savo santaupas, todėl Lietuvoje gyvenimą pradėjo kone nuo nulio.
Populiarina retą veislę
Apie savo augintines Elena gali kalbėti be sustojimo – apie tai, kad jos yra vienišės, nes mieliau ganosi pavieniui nei bandoje. Ir apie tai, kad smalsesnėms išėjus pro atvirus aptvaro vartus kitos nepuola bliaudamos pavymui, o ir ta bėglė svetur neužsibūna – apsidairiusi sugrįžta atgal. „Ūkininkai perka pas mus avis tolesniam veisimui. Toks yra ir mūsų tikslas – ne mėsai jas auginame. Jeigu sumanymas būtų nepasiteisinęs, ko gero, visas jas būtume išpardavę, o dabar tai mūsų pomėgis. Kad jis taptų rimtesniu verslu, reikėtų gerokai daugiau žemės ganykloms, o jos nusipirkti mūsų kraštuose neįmanoma.
Tad dabartinė maždaug šimto gyvulių banda mums yra tinkamiausia“, – paaiškino moteris. Tai, kad šios veislės avys yra trumpavilnės ir kiekvieną pavasarį nereikia jų kirpti, ūkininkams – didelis palengvinimas. O Bosovecų vaikai ar nesusižavėjo tėvų ūkininkavimu? „Suaugę mūsų vyresnieji vaikai liko Anglijoje. Kol kas jie nė nekalba apie sugrįžimą. O aš pati būtent į Londoną nebenorėčiau grįžti. Būna, nuskrendu aplankyti dukros ir sėdžiu už galvos susiėmusi – net purto nuo to miesto. Žinoma, žmonėms verta išvažiuoti svetur, kad suprastų, ką visa tai reiškia. Užsienis – sunkus gyvenimo universitetas, jis ir mus užgrūdino. Užtat Lietuvoje dabar gera“, – patikino Elena.
Šaltinis: lrytas.lt, Audrė Srėbalienė, 2023-02-09
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
