Žemės ūkio naujienos: 2023-03-08. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Pajamų stabilizavimo priemonė – žemės ūkio rizikų valdymo fondai
Žemės ūkio rizikos valdymo fondo (RVF) steigimas yra viena iš priemonių susidariusiai padėčiai pieno sektoriuje spręsti. Žemės ūkio ministerijoje surengtame pasitarime ūkininkai, perdirbėjai ir finansų institucijų atstovai tarėsi ir diskutavo, kaip galima būtų paskatinti pieno gamintojus savanoriškai imtis fondo steigimo iniciatyvos. Ministerija jau ne vienerius metus kalba apie rizikos fondų įkūrimą, kurie padėtų stabilizuoti ūkininkų pajamas – kriziniais laikotarpiais amortizuotų atsiradusius nuostolius.
Tačiau rinkoje situacijai pagerėjus žemdirbių iniciatyvos ir vėl užgęsta. Susitikimo metu buvo diskutuota tiek apie savanoriško, tiek apie privalomojo rizikų fondo steigimo privalumus ir trūkumus.
Šiandien žemės ūkio rizikų valdymo fondų priemonėms įgyvendinti jau sukurta visa reikiama Europos Sąjungos ir Lietuvos teisinė bazė. Numatyta, kad fondą gali įkurti ne mažiau kaip penki žemės ūkio veiklos subjektai. Tai gali būti ir kooperatyvas, kuris įkurtų rizikos fondą kaip atskirą juridinį asmenį ir panaudotų jau turimą administravimo bei apskaitos patirtį.
Numatyta, kad rizikos fondui įmokas mokėtų pats ūkininkas, o rizikos fondo įmokų (įnašų) ir pajamų netekimų kompensavimui – iki 70 proc. gali prisidėti valstybė per Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą, vėliau, parengus teisinę bazę, per Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 m. strateginį planą.
Pasak Žemės ūkio ministerijos kanclerio Valdo Aleknavičiaus, ministerijai labai svarbu žinoti, kokie teisinės bazės pakeitimai yra reikalingi, kad tokie savišalpos fondai kuo greičiau startuotų. „Mūsų užduotis padėti ūkininkams tai padaryti“, – sakė kancleris, pabrėždamas, kad šis rizikos valdymo įrankis yra savanoriška ilgalaikė priemonė, kuri spręstų problemas ateityje.
Perdirbėjų nuomone, toks fondas turėtų būti vienas Lietuvoje. Pieno gamintojus fondo kūrimo idėja domina, tačiau, pasak jų, šalies ūkiai yra nevienodo dydžio, skirtųsi ir įmokos bei išmokos, taip pat kol kas, esą, nėra ir gerųjų fondo steigimo pavyzdžių.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-03-07
NMA sutarė stiprinti bendradarbiavimą su FNTT
Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA) lankėsi Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) atstovai. Susitikimo metu buvo aptariami institucijų bendradarbiavimo vystymo klausimai. Susitikime dalyvavo laikinai NMA direktoriaus funkcijas atliekantis Eivydas Kaziliūnas, FNTT direktorius Rolandas Kiškis bei kiti abiejų institucijų atstovai.
Vizito metu buvo aptarti klausimai, susiję su institucijų bendradarbiavimu, jo tobulinimo galimybėmis, siekiant operatyvesnio pasikeitimo duomenimis ir teikiant metodinę bei praktinę pagalbą.
Susitikimo dalyviai vieningai sutarė dėl ateities bendradarbiavimo stiprinimo perspektyvų – tai ypač svarbu, turint tikslą užtikrinti teisingą ir efektyvų Europos Sąjungos paramos lėšų panaudojimą.
Šaltinis: nma.lt, 2023-03-07
Ne visi pieno ūkiai gali išgyventi iki ganiavos
Pastaraisiais mėnesiais smulkiausi pieno ūkiai jaučiasi atsidūrę ant bedugnės krašto. Kol Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), Vyriausybė ieško sprendimų, ūkininkai nemigo naktimis, patys ieško išeities, kur pasukti esant sudėtingoje kryžkelėje, kol dar labiau nenukentėjo finansiškai. Ne vienos seniūnijos seniūnai pastebi, kad pavasariop kaimuose nuo įvairių išgyvenimų, užklupusių negandų labai pablogėjo žmonių sveikata. Neišmanydami, kur kreiptis, smulkių pieno ūkelių šeimininkai savo rūpesčiais pasidalina su tais, kurie juos išklauso.
Aukštaitijos ūkininkė Marija M. (vardas ir pavardė redakcijai žinomi), sulaukusi pinigų už per vasario antrąjį dešimtadienį parduotą pieną, apstulbo, kad iš viso jai tepaskaičiuoti vos 35 eurai. Iš šios sumos bankas atskaitė 10 eurų, nes ūkininkė grąžina paskolą. Tad pieno tiekėjai „į rankas“ liko 25 eurai. Už kilogramą pieno ūkininkei išmokėjo vos po 15 centų. Moters ūkininkavimo istorijoje to dar nebuvę.
Ūkininkė iš Aukštaitijos VL žurnalistei pasakojo, kad savo ūkyje dabar melžia 6 karves. Karvių banda kontroliuojama, o jos svajonė buvo padidinti ją iki 11 karvių. Tačiau ūkis valdo tik 8 ha žemės, todėl pašarus karvėms ir prieaugliui (iš viso tvarte 11 gyvulių) nusiperka. „Man niekaip neišeina pačiai pasiruošti pašarų žiemai, nes nieko neturiu – net traktoriaus, todėl reikėtų viską samdytis. Pasiskaičiavau, kad aš tą patį sumoku žmogui už jau paruoštą šieną ir tą patį sumoku už pjovimą samdydama pjovėją. Todėl nusiperku, man taip pigiau. Nesilyginu prie didžiųjų“, – aiškino smulki ūkininkė.
Neseniai gavusi vos 25 eurus, Marija M. parduotuvėje nusipirko tik tris batonus, nes privalo taupyti. Ji apgailestavo, kad jau guli neapmokėtos sąskaitos už elektrą, atliekų išvežimą, nes nėra iš ko sumokėti.
Neištemps iki ganiavos
Ūkininkė neturi vairuotojo pažymėjimo ir automobilio, tad į turgų vežti pieną ar iš jo pagamintą varškę, sūrius neturi galimybių, neturi ir specialių talpų, nes kibiruose pieno nenuveši. Be to, anot jos, dabar pieno pilnas Panevėžys, pilni Šiauliai. „Šiuo metu nuvežusi už pieną nieko negausiu, tik vargsiu“, – sakė ji, nematydama išeities ir savo ūkio ateities.
Tuo tarpu primilžiai Marijos M. ūkyje stabilūs. Tiesa, jeigu pasilieka pieno sau, nes pati susimuša sviesto, pasidaro varškės, tuomet pardavimui lieka mažiau. Jos skaičiavimu, kas dvi dienas iš ūkelio ji parduoda nuo 94 iki 131 kg pieno.
Šešias karvutes melžianti ir dar prieauglio užauginanti ūkininkė VL teigė, kad pragyvenimui pagrindiniai pinigai visada buvo iš ūkio. Kai supirkimo kainos buvo palankios, dar išgyvendavo. Nors susitaupyti nelikdavo, bet skolas padengdavo, susimokėdavo už paslaugas, komunalinius mokesčius ir dar likdavo maistui. Dabar situacija kardinaliai pasikeitė.
„Nevaliosiu toliau išgyventi. Jau vargu ar į ganyklą išginsiu gyvulius, kai tokios pieno supirkimo kainos“, – svarstė ji, lygindama savo atvejį su stambesniais, 80–100 karvių turinčiais ūkiais, kuriems irgi blogai, bet visiškas krachas ištikti gali pačius smulkiausius.
Pečius slegia paskolos
Aukštaitijos regiono ūkininkė, kiek gali, prisideda prie visos šalies ūkininkų streiko. Anot Marijos M., ji kovoja kartu su kitais už tai, kad smulkiausiems pieno ūkeliams nors trupinėlių paliktų nuo to vaišių stalo. „Mes neprašome po 1 eurą ar po 0,90 euro už kilogramą pieno, mes tik prašome normalios kainos“, – teigė pavargusi nuo įtempto darbo ir sumenkusių pajamų moteris.
Ūkininkės nuomone, pieno supirkimo kainos dabar turėtų būti tokios, kaip prieš „nukritimą“ – ne mažiau 0,53 euro. Jos teigimu, tada buvo dar neblogai, bet yra buvę įvairiai – kainos svyravo nuo 0,89 euro/kg, kai buvo bene aukščiausia kaina, ir iki 0,15 euro/kg, kai ištiko nuosmukis. „Nors po 0,45 euro/kg duotų, jau man būtų gerai. Karves dar ir pašerti reikia. Galiu žemės ūkio ministrui šakes įteikti, tegul ateina, mėšlą pameta ir sužinos, kiek kainuoja gyvulio pašėrimas“, – piktinosi situacija aukštaitė.
Ji pasakojo, kad yra atsidūrusi katastrofiškoje padėtyje, todėl ne vien ji, bet ir kiti smulkieji pieno gamintojai ima paskolas, nes be jų neišsiverčia. Vienas paskolas atiduoda, tada kitas vėl pasiima. Paskolas atiduoda iš tų pačių pinigų už parduotą pieną. Kitaip, be paskolų, neišgyvena. Daug metų šitaip yra – paskolos reikia tai šienui pirkti, tai – malkoms, tai kitiems būtiniems poreikiams. „Kitaip mes nepragyvename. Didžiulė bėda, bet ką darysi“, – aiškino smulkaus pieno ūkio šeimininkė.
Užaugo prie gyvulių
Ūkininkė turi karčios patirties, kai buvo naikinami kiaulių ūkiai. Anksčiau, kaip pati pasakojo, ne tik karves laikė, veršius, bet tvarte kriuksėdavo ir bent 3–4 motininės kiaulės. Kai prieš keletą metų jai teko su jomis atsisveikinti, iki šiol dar likusi nuoskauda. O dabar jau siekiama išnaikinti ir karves. „Aš gimiau prie karvių. Užaugau prie jų. Ir nenoriu jų atsisakyti. Nenoriu pigiai jas parduoti lenkų ūkininkams. Bet ir nežinau, kaip man toliau gyventi. Tiesiog naktimis miegoti negaliu – vis svarstau, galvoju, kaip rasti išeitį, iš kur, ką paimti“, – VL atvirai guodėsi ūkininkė iš Aukštaitijos.
Ji supranta, kad melžimo robotų nepasistatys. Marija M. sako, nors leistų iš savo sunkaus darbo gyvent ir pragyventi tam, kuris į seniūniją neina prašyti socialinės paramos. „Jeigu žmogus sąžiningai dirba, neina maldauti paramos, šluoti gatvių ar kuistis konteineriuose, tarsi specialiai daroma, kad ir jis atsidurtų su ištiesta ranka prie bažnyčios“, – stebėjosi ūkininkė. Ji įsitikinusi, kad kurie išliks per šią pieno krizę, tiems po jos bus „aukso amžius“. Bet ją reikia išgyventi.
„Samdomo darbo dirbti negaliu, esu ne kokios sveikatos. Ūkyje prie namų visus darbus palengva pasidarau. Jeigu paskauda, vaistų išgeriu, paguliu ir vėl toliau einu. Kai darbas namuose, man nereikia niekur skubėti. Iki šiol turėjau tarsi šiokį tokį savo versliuką, dirbau ir žinojau, kad uždirbu ir gausiu už tai pinigų. Man niekam nereikia nugaros lenkti. Svarbiausia, kad mokėtų ne ašaras. Anksčiau užtekdavo ir paskoloms atiduoti, užtekdavo šienui, malkoms žiemai nusipirkti, bet paskutiniu metu jau niekam nebeliko. Kviečiu atvažiuoti ministerijos darbuotojus, pasižiūrėti, kaip gyvenu ir kaip mano gyvuliukai gyvena“, – viltimi gyventi šiltuose namuose ir dirbti savo ūkelyje bei iš jo pragyventi pasidalijo 50 metų ūkininkė.
Mėnuo nežinomybės
Nors pas šalies prezidentą ir įvyko mūsų atstovų, žemės ūkio ministro, Seimo Kaimo reikalų komiteto ir perdirbėjų, prekybininkų atstovų susitikimas, tačiau jame nieko konkretaus neišgirdome. Jokio apčiuopiamo plano, pagal kurį darome tą ir tą, kokias priemones išbristi iš krizės ministerija numačiusi, nebuvo pateikta. Kai kiekviena diena pieno ūkiams yra nuostolinga, ūkininkai ir klausia – kas bus, kokie sprendimai, bet jų, kiek žemdirbių atstovai visur besibelstų, nėra. Jeigu ministras nesiūlo, teks žemdirbiams eiti pas premjerę klausti, teikti siūlymus, teirautis, kas bus daroma.
Šiuo metu situacija pieno ūkiuose labai individuali. Statistiškai karvių mažėjimas „baisiausias“ ir didžiausias būna rudenį. Jeigu ūkininkas dar planavo laikyti gyvulių, tai praėjusią vasarą jis pasigamino pašarų iki šio pavasario. Jei jis šiandien parduos karves, vis tiek dar turės pašarų. Mažesniems ūkiams, prasidėjus ganiavos sezonui, kuomet jau yra žolės, paprasčiau. Vasarą jau neruošia pašarų ir, pasibaigus ganiavai, karves parduoda. Tad mažų ūkių likimas dažniausiai sprendžiamas rudenį. Jie pasiskaičiuoja ir žino, kiek laiko galės išlaikyti karves.
Manau, svarbus ir dar vienas aspektas – tiesioginių išmokų susietoji parama už karves. Jeigu karves išlaikai ūkyje nuo balandžio 1 iki birželio 30 dienos, tada atitinkamai pagal karvių skaičių gali gauti nuo 170 iki 200 eurų išmoką už karvę. Tai motyvuoja karves palaikyti iki liepos 1 dienos. Čia tokia tiek finansinė, tiek ekonominė tendencija – vis tiek pašarai paruošti, o pašarus išmest neapsimoka. Tad nemaža dalis ūkininkų tiesiog iš inercijos temps iki rudens.
Manyčiau, kad mažiems ūkiams, kurie nėra investavę, savotiškai gal kiek lengviau šitoje situacijoje. Atrodo, skamba žiauriai, bet iš tikrųjų yra taip – jei ūkis investuoja, dažniausiai investuoja paramos lėšas ir skolintas iš banko, o dabar palūkanos padvigubėjo, nes padidėjo EURIBOR. Tad sunkiausia padėtis yra tiems ūkiams, kurie investavę. Didesni ūkiai pasiėmę kreditų, pernai brangiai pasigamino pašarų, nes pavasarį gan brangūs buvo energetiniai ištekliai, trąšos.
Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-03-07
Nepavykus susitarti dėl pieno supirkimo kainos, mažieji ūkiai Šilutėje išparduoda karves
Šilutės krašte – bene daugiausia pieno ūkių šalyje. Kelios dešimtys ūkininkų susitikę tarėsi, kaip toliau spręsti pieno krizę – esą per mėnesį, kai pienas pradėtas lieti laukuose ar dalijamas nemokamai, kai kuriems pavyko susiderėti vos keliais centais didesnę kainą, o mažesnieji išparduoda karves. Lietuvoje šiuo metu yra likviduojama 60 pienininkystės ūkių. Apie tai sako galvojantis ir ūkininkas Kazimieras Gudžiūnas, tiesa, jį stabdo tik iš banko paimtos paskolos.
Milijono eurų paskola įrangai, Europos Sąjungos parama ir daugybė įsipareigojimų. Ūkyje – 250 karvių, o ūkininkas sako, kad net ir norėdamas negalėtų pieno netiekti į perdirbimo įmonę – reikia atsiskaityti su darbininkais, sumokėti už elektrą, gerokai pabrango trąšos, degalai.
„Pieną parduodu, irgi negaliu jo neparduot, nes irgi yra įsipareigojimai agentūrai, bet duodu – žmonės, kurie į fermą atvažiuoja – duodu“, – sako K. Gudžiūnas.
Kone šimtą melžiamų karvių turinti ūkininkė Elena Kleinauskienė sako, kad per daugiau nei mėnesį, kai ūkininkai pradėjo pieną lieti laukuose ar nemokamai dalyti visiems norintiems, su supirkėjais suderėta nedaug.
„Jie pakėlė 5 centais. Mes irgi visą savaitę dalinom vietiniams gyventojams dykai pieną, jau paskui vadybininkai atvažiavo, jau pradėjom derėtis. Aišku, mes norėjom didesnės kainos, bent 33 centus – tą, ką gavom prieš nuimant paskutinį kartą. Bet pasiūlė tik 27,5 cento“, – dalijasi ūkininkė.
Moteris rudenį išsimokėtinai įsigijo traktorių, sako, kad dabar nėra kur trauktis, nes turi įsipareigojimų. O laikę nedaug karvių, jas greitai pardavė. „Gali būt ne vienas atvejis, kai teks ūkius likviduot. Jeigu ta kaina nesikeis. Ne viena, ne dvi, šimtais išparduota yra per šiuos metus, aš nekalbu praeitus“, – tikina Šilutės krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Kęstutis Andrijauskas.
Šilutės krašte – bene daugiausia pieno ūkių Lietuvoje. Ūkininkai galvoja, ką daryti toliau. „Jeigu nebus skubios pagalbos, tai suprantat, jų atsiras ir daugiau. Nes mes žinom, kad lenkai atvažiuoja labai greit, į furgonus ir jau kitą dieną nėr. Tai mes planuojam, kad visoj respublikoj tą pieną dalysim ir atvešim prie Seimo pienovežį“, – nurodo Pieno gamintojų asociacijos prezidentas Jonas Vilionis.
Seimo kaimo reikalų komiteto narys Vigilijus Jukna siūlo skirti dotacijų iš valstybės biudžeto, esą rezerve galima rasti 30–40 mln. eurų. Būtinos ir pienininkystės įstatymo pataisos.
„Kad būtų užtikrintos vienodos sąlygos ir vienoda kaina, tiktai priklausanti nuo pieno sudėties ir kokybės, o ne nuo ūkio dydžio. Taip pat turėtų aiškiai būtų ir skaidriai apibrėžti priedai, kurie mokami prie pagrindinės kainos ir kuriais šiuo metu yra įvairiai žongliruojama“, – teigia V. Jukna.
Lietuvoje pieno ūkių nuo smulkiausių iki stambiausių skaičiuojama 12 tūkstančių. Pasak pieno gamintojų asociacijos, per metus jų sumažėjo dviem tūkstančiais.
Šaltinis: Jovita Gaižauskaitė, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt, 2023-03-07
Lietuvos grūdų eksportas 2023 m. sausio mėnesį buvo didesnis negu praėjusių metų analogišku laikotarpiu
Lietuvos grūdų ir rapsų supirkimo įmonės šių metų sausio mėnesį eksportavo 306,646 tūkst. t. – 14,06 proc. daugiau negu 2022 m. sausio mėn. Iš jų kviečių eksportas 2023 m. sausio mėnesį sudarė beveik 99 proc. (303,408 tūkst. t). Palyginti su 2022 m. analogišku laikotarpiu, kviečių eksportas 2023 m. sausį buvo 37,26 proc. mažesnis. Kviečiai eksportuoti į Latviją, Lenkiją, Ispaniją, Norvegiją, Nigeriją, Jungtinę Karalystę, Maroką, Alžyrą, Mauritaniją ir Kongo Respubliką (vidutinėkaina – 314,33 EUR/t).
2023 m. sausio mėnesį eksportuota49,210 tūkst. t žirnių ir pupų – 5,5 karto didesnis kiekis negu 2022 m. sausio mėnesį. Jie eksportuoti į Latviją, Lenkiją, Švediją ir Egiptą (vidutinė kaina – 376,34 EUR/t).Rapsų 2023 m. sausio mėnesį išvežta6,775 tūkst. t – 89,75 proc. mažesnis kiekis negu 2022 m. sausio mėnesį. Jie išvežti į Latviją ir Suomiją (vidutinė kaina – 564,12 EUR/t).
