Žemės ūkio naujienos: 2024-01-29

„Pernai pavasarį Seimas priėmė Akcizų įstatymo pataisas, kuriomis leido žymėtą gazolį naudoti žemės ūkio technikoje, įskaitant traktorius. Įstatymo pakeitimo autoriai visai nepagalvojo, ką tai reiškia, nes iš esmės žemės ūkio technika – tai yra traktoriai, kombainai ir viskas. Bet paimkime, pvz. sunkiasvorį vilkiką su didele priekaba, kuris tempia cukrinius runkelius į fabriką.

Šitas darbas yra susijęs su žemės ūkiu, bet žaliojo kuro jam naudoti negalima. Ūkininkai naudoja keltuvus šienui, mėšlui kilnoti, sunkiasvorių vilkikų pakrovimui, bet irgi negali panaudoti žaliojo kuro, nes tai nėra žemės ūkio technika. Tai yra klaida, kurią reikia ištaisyti“, – Eltai sakė Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Viktoras Fiodorovas.

Pasak jo, „darbiečiai“ pernai pavasarį vieningai balsavo prieš šias Akcizų įstatymo pataisas. V. Fiodorovas apgailestauja, kad valdantieji suprato padarę klaidą tik po to, kai ūkininkai ėmėsi radikalių priemonių.

Anot „darbiečių“, Akcizų įstatymo pataisos, kartu su kitais žemdirbiams aktualiais projektais, galėtų būti svarstomos neeilinės Seimo sesijos metu, kurią inicijuoja opozicija.

Šiuo metu Akcizų įstatyme nustatyta, jog gazoliai, skirti naudoti žemės ūkio veikloje, įskaitant akvakultūros ar verslinės žvejybos vidaus vandenyse veiklą, gali būti naudojami tik žemės ūkio technikoje (įskaitant traktorius), žvejybos laivų varikliuose.

Šią savaitę Vilniuje į protestą susirinkę ūkininkai reikalavo grąžinti senąją žymėto dyzelino naudojimo tvarką.

Šaltinis: Jadvyga Bieliavska, ELTA, 2024-01-27

„Pirmieji metai buvo labai sunkūs“, – negudraudamas LRT RADIJUI pripažįsta Laurynas. Visgi dabar, padedamas mamos Dariutės ir brolio Justino, ūkininkas iš Adutiškio apylinkių džiaugiasi turimus plotus net išplėtęs.

„Tėtis pradėjo – reikia dirbti toliau“

Kaip LRT RADIJUI pasakoja Laurynas, augalininkystė yra jo giminės tradicija. Tuo Švenčionių rajone užsiėmė ne tik jo tėtis, bet ir senelis. Be to, ūkininkų giminėje buvo ir tarpukariu. Įgūdžių, reikalingų ūkiui tvarkyti, vyras sako išmokęs dar vaikystėje, darbuodamasis kartu su šeima.

„Nuo pat mažų dienų sėdėdavome traktoriuje su tėčiu. Nepaimdavo – verkdavome. Kadangi esame du broliai, būdavo, kad vieną paima, o kito ne. Konkurencijos, visko buvo.

Pamažu paskui matai, kad reikia padėti tėčiui. O tie įgūdžiai – tai darbininkas pamokydavo, tai tėtis pamokydavo. Nuo 12 metų [sėdau] prie traktoriaus vairo“, – atskleidžia Laurynas.

Nors patys ūkio darbai pašnekovui buvo pažįstami, netikėtai mirus tėčiui, abejonių, ar išties pavyks susitvarkyti su užgriuvusia atsakomybe, jam kilo.

„Slėgė, kas bus toliau. (…) Su partneriais [reikėjo] atnaujinti ryšius, [galvojau], kaip čia kas, kaip nuomininkai reaguos. Vis tiek jaunas, galvojo, patirties neturiu. Bet kaip ir susitvarkiau. Aišku, buvo metai sunkūs“, – neslepia vyras.

Tuo tarpu Lauryno mama Dariutė teigia, kad sūnaus įtikinėti perimti tėčio ūkio nė kiek nereikėjo. To jis ėmėsi savo noru, kartu su broliu Justinu.

„Aš labai džiaugiuosi, kad jie čia kartu, kad nepabėgo į miestą, kad tęsia tą tradiciją. Jie sako: „Tėtis pradėjo – reikia dirbti toliau.“ (…) Ir jiems malonu tai daryti“, – tikina moteris, pridurdama, kad ir pati kartais padeda vaikams.

„Jie labai gabūs, protingi, bet manęs pasiklausia visąlaik: „Mama, gal perkame tą, gal kažką darome?“ – sako Dariutė.

Perimtą ūkį išplėtė

Per pastaruosius porą metų Lauryno su broliu valdomi plotai išsiplėtė. Dabar Krickų augalininkystės ūkis driekiasi per 450 hektarų, jie taip pat turi 50 hektarų pievų.

„Ir anksčiau buvo augimo tendencija. Smulkieji, pavieniai ūkiai užsidarinėjo, o mes dirbome, technika didėjo. Matėme galimybę, kad galime plėstis“, – kalba LRT RADIJO pašnekovas.

Laurynas pasakoja plotus užsėjęs tradicinėmis kultūromis – grikiais, avižomis, kviečiais, rapsais. Anksčiau dalis ūkio buvo sertifikuotas kaip ekologinis, tačiau vyras pamatė, jog tuo užsiimti neapsimoka. Apgailestauja ūkininkas ir dėl to, kad galimybių gauti europinę paramą jo ūkis šiuo metu neturi.

„Mums sunkoka tai įkąsti, nes remiamas mišrus ūkis, [parama] labai orientuota į jaunuosius ūkininkus. Ekonominė situacija labai kintanti, (…) labai norėtųsi, kad taisyklės būtų palankesnės mūsų ūkiui“, – teigia Laurynas.

Ne per labiausiai vyrą džiugina ir praėjusių metų derlius: vasarinėms kultūroms labai pakenkė sausra pavasarį, avižas teko „kulti tik tam, kad būtų nukultos“, daug pinigų teko pakloti grikiams džiovinti.

„Grikiais apsėjome trečdalį ploto. (…) Juos nusikūlėme iki lapkričio 24 d. Iki pat paryčių, su pirmu sniegu, bet spėjome. (…) Tik kad jie labai didelio drėgnumo, todėl didelės džiovinimo išlaidos. Tikėjomės daugiau, bet į vidurkį pataikėme“, – dėsto Laurynas.

Visgi, nepaisant darbe pasitaikančių sunkumų, ūkininkas džiaugiasi galėdamas tęsti savo tėčio veiklą ir bent jau artimiausiu metu kaimo į miestą iškeisti neplanuoja.

„Buvo daug minčių, (…) buvo noras išvažiuoti, pakeliauti ar padirbti, patirties įgauti. (…) Bet paskui, kai tokie metai įvairūs ir nusitempia darbai iki pat švenčių, tas noras po truputį prapuola.

(…) Šiais laikais [yra] automobilis, kilometrai jau nėra baisūs. Žiūrėsime, jeigu bus mažųjų, palikuonių, kad įgytų gerą išsilavinimą, vis tik [reikės keltis] į miestą, nes kaimo vietovėse mokyklos nyksta“, – sako Laurynas.

Šaltinis: Arvydas Urba, LRT RADIJO laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt, 2024-01-27

Taip, ne kurorto malonumai, o žemės ūkio sektorius mums kritiškai svarbus, tačiau bėda ta, kad šiandien jis veikia tarsi duobkasys – baigia išrausti tokią gilią duobę, kad iš jos rizikuojame neišlipti ne tik patys, bet ir ateities lietuviai.

Jokiu būdu nenoriu sudaryti įspūdžio, kad negerbiu ūkininkų ir jų atliekamo darbo. Priešingai. Aplinkai draugiška žemės ūkio veikla gali dovanoti sveiką bei prieinamą maistą ir netgi turtingesnę bioįvairovę. Vietinė maisto žaliava reikalinga logistikos grandinėms trumpinti ir saugumui užsitikrinti. Galų gale, tai erdvė technologinių inovacijų vystymuisi ir be galo reikalingos darbo vietos regionuose.

Bėda ta, kad ilgą laiką šioje srityje leidome eiti klaidinga kryptimi. Situacija, kurią atskleidžia mokslu grįsti duomenys, liudija aiškų faktą – turime keisti modus operandi.

Kokio gylio duobę išsikasėme?

1. Nyksta paukščiai. Dagilis, pievinis kalviukas, kurapka, čiurlys, tilvikas… Šie ir kiti vardai gali belikti tik popieriuje, nes nebebus ko jais šaukti. Anot Lietuvos ornitologų draugijos stebėsenos, dėl besaikio pesticidų naudojimo, šlapžemių melioracijos, didžiulių monokultūrų laukų, daugiamečių pievų suarimo ir kitų gamtai nedraugiškų praktikų per 23 metus Lietuvoje išnyko net 55 proc. kaimo kraštovaizdžio paukščių, o pastaruosius dešimt metų fiksuojamas kone masinis jų mažėjimas.

Gali atrodyti, kas čia tokio? Kam tie paukščiai reikalingi? Bet kad ir koks mažas paukštelis bebūtų, jis yra viena iš kompleksinės dėlionės dalių: reguliuoja vabzdžių, graužikų ir kenkėjų skaičių, prisideda prie apdulkinimo, išnešioja augalų sėklas, pats yra kitų gyvūnų mitybos grandinės dalis. Mažiau paukščių – mažiau stabilumo ir sveikatos visai sistemai.

2. Dirvožemis praranda derlingumą. 0,5 mln. hektarų plotas, arba beveik 20 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų yra pažeistos erozijos. Tai reiškia, kad penktadalis žemdirbystei tinkamo dirvožemio yra nualintas tiek, kad jame tikėtis derliaus įmanoma tik jei dirbtinai pamaitinsime žemę didžiuliais trąšų kiekiais. Arba jei leisime jai pailsėti (atkurdami pievas, taikydami sėjomainą, imdamiesi bearminių metodų ir kt.).

Deja, renkamės pirmąjį variantą. Visgi, ateis laikas, kai dirva, net ir dirbtinai skatinama, auginti maisto nebegalės. Problema, žinoma, neatsirado pernakt: nuo sovietmečio buvo siekiama užauginti kuo daugiau ir kuo greičiau. Tačiau žinodami būklę šiandien, galime ir turime dėti pastangas katastrofos išvengti.

3. Dumblėja upės, upeliai ir Baltijos jūra. Turite savo mėgstamiausių ežerų ar upelių, kuriuose maudotės vasarą, TOP10? Nenustebkite, kad į šešis iš jų negalėsite arba nebenorėsite įmerkti kojos. Net 64 proc. visų paviršinių vandens telkinių Lietuvoje neatitinka geros ekologinės būklės – juose per daug azoto, fosforo ir kitų medžiagų. Ypač kenčia Baltijos jūra, kurią smardina ir dusina eutrofikacija – dumblių „žydėjimas“, kurį skatina maistinių medžiagų perteklius. Dėl jo vandenyje mažėja deguonies ir tai sukuria ištisas negyvas zonas, t. y. plotus, netinkamus vandens gyvūnijai ir augalijai.

Eutrofikacija jau paveikusi apie 96 procentus Baltijos jūros, kyla grėsmė žuvininkystės ir rekreacijos sektoriams. Ir visa tai dėl to, kad mūsų mėgiamais upeliais leidžiame tekėti trąšoms. Tekėti, nes neatsakingi ūkininkai į laukus jų supila tiek daug, kad augalai jų nepasisavina ir joms telieka nutekėti vandens srove.

Duomenų apie tai, kaip giliai esame įklimpę, galima žerti ir daugiau, tačiau vaizdas ir taip pakankamai akivaizdus. Intensyvi pramoninė augalininkystė daro žalą, kurią atkurti gali užtrukti ypatingai ilgai, jei išvis bus įmanoma. Ar ką nors dėl to mėginama daryti?

Taip. Europos Sąjunga yra užbrėžusi kriterijus, kiek ir kur turime pasitempti. Viena iš iliustratyvių sričių – pievos.

Pievos – ne tik akims ganyti

Daugiametės pievos veikia panašiai kaip saugyklos. Jos kaupia anglį. Tą pačią, kuri patekusi į atmosferą tampa CO2, ir sąveikoje su kitomis dujomis skatina šiltnamio efektą, galiausiai sukelianti tai, ką vadiname klimato krize. Pievos gerina dirvožemio struktūrą, jose auga augalai savo šaknimis stabdantys dirvožemio eroziją, gerinantys jo struktūrą, valantys vandenį. Augalai, kurie yra labai svarbūs vabzdžiams apdulkintojams, paukščiams ir kitai gyvybei, nuo kurios kritiškai priklausomi yra patys ūkininkai.

Kai pievos suariamos, jose saugota anglis „išlaisvinama“. Papildomos emisijos išskiriamos ir nusausinant durpinius dirvožemius. Kaip skelbia Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondas, toks ūkininkavimas išsiskiria net 5 proc. visų ŠESD emisijų, nepaisant to, kad durpynai tesudaro vos 6 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.

Europos Sąjunga yra nustačiusi, koks pievų plotas turi būti palaikomas. Taip pat remia pelkių ir šlapynių atkūrimą. Tokiu būdu siekiama palaikyti biologinę įvairovę ir mažinti ŠESD išmetimus. Lietuvoje tai ypač aktualu, nes sektorius yra trečias pagal emisijų kiekį, atsakingas už apytiksliai 22 proc. išmetimų (transporto ir energetikos sektoriai išmeta atitinkamai 30,45 ir 28,1 proc. ŠESD).

Nepaisant to, kad šis principas buvo žinomas seniai, Lietuvoje buvo propaguojamas atvirkščias procesas – pievų suarimas ir užsėjimas grūdais, rapsais ar kitomis kultūromis. Per 20 metų ariamos žemės plotas išaugo 50 procentų, o pievų – sparčiai nyko.

Anot Baltijos aplinkos forumo skaičiavimų, kasmet daugiamečių pievų nykimo mastas prilygsta tokiam plotui, kaip Vilniaus, Kauno ir Alytaus miestai kartu sudėjus. Ir net žinant, kad amžinai tai tęstis negalės, pievų atkūrimo reikalavimas tarp ūkininkų šiandien sutinkamas kaip nepageidaujama staigmena.

Pageidavimų koncerto programa

Ar tik dėl pievų traktoriai bus varomi į Vilnių? Ne visai. Reikalavimų ir pasipiktinimo spektras gana įvairus.

Jame ir noras ilginti periodą, kada galima sukauptą mėšlą ir srutas paskleisti laukuose. Miesto žmogui suprantama kalba tariant – atsikratyti gyvulių paliekama natūralia trąša išpilant ją dirbamuose laukuose. Problema ta, kad kai žemė įšalusi, sugerti mėšlo ji negali ir visas š… nuteka į tuos pačius mūsų TOP10-tuko upeliukus, o vėliau ir Baltijos jūrą. Kodėl mėšlo negalima pakaupti ir pilti tik tada, kai jis nekels grėsmės vandens telkiniams? Todėl, kad ūkininkai nenori leisti pinigų didesnėms srutų kaupykloms.

Nepatenkinti protestuojantys ūkininkai ir kailinių žvėrelių verslo draudimu, kurį kaip barbarišką ir etikos, naudos bei kaštų santykio logikos neatlaikantį Lietuva išgyvendino gyvūnų teises ginančių aktyvistų spaudimo dėka ir taip papildė pažangių Europos valstybių gretas.

Tarp pageidavimų – ir raginimas atsisakyti naujų žymėto lengvatinio ūkininkams skirto dyzelino naudojimo taisyklių. Nuo šių metų pradžios šį kurą leidžiama naudoti tik žemės ūkio produktų gamybai naudojamoje žemės ūkio technikoje. Kitaip tariant, užkardoma vieša paslaptimi buvusi piktnaudžiavimo landa – draudžiama pigų kurą naudoti lengvuosiuose ar krovininiuose automobiliuose asmeninėms reikmėms ar net perpardavinėjimui.

Visgi pagrindinis leitmotyvas – „dėl apribojimų, žemių ir miškų savininkai neišvengiamai patiria nuostolių“. Skamba išties neteisingai. Tačiau akimirkai sustokime paskaičiuoti, kiek toks „neteisingumas“ kainuoja.

Verslo plano matematika

Aplinkos duomenų analitikas Svajūnas Plungė yra paskaičiavęs, kad per metus Lietuvą pasiekia maždaug vienas milijardas europinių lėšų žemės ūkiui. Tai daugiau nei trečdalis apskritai Lietuvos gaunamos ES paramos. Lengvata ūkininkams skirtam dyzelinui valstybei kainuoja dar papildomai 92 mln. eurų per metus. Kiekvienais metais apie 900 mln. eurų pagal Žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą numatoma įvairioms žemės ūkių išmokoms. Summa summarum, tai dar kone milijardas paramos. Ir tai dar toli gražu ne viskas – gausu įvairių kitokių mokestinių lengvatų, kurias susumuoti sudėtinga, nes duomenų draugiškumas vartotojui Lietuvoje vis dar misija neįmanoma.

Ką gauname atgal? Žemės ūkio sektoriaus sukuriamas BVP – apie 3 proc. Jame įdarbinta apie 2 procentai darbo jėgos, didžiąja dalimi gaunančios žemesnius nei vidutinis atlyginimus.

Dar daugiau. Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų duomenimis, Lietuvoje prikuliama kasmet apie 7 mln. tonų grūdų. Kone visas šis kiekis – 5 mln. tonų – eksportuojamas. Dažniausiai į Azijos ar kitas ne ES šalis.

Taigi, mes ne tik kad nekuriame aukštos pridėtinės vertės. Mes leidžiame nualinti savo dirvožemį, užteršti vandens telkinius ir naikinti gyvybę vardan to, kad parduotume pigią prekę kitų valstybių suvartojimui.

Ar toks valstybinis užsakymas sąžiningas Lietuvos mokesčių mokėtojų atžvilgiu? Ar tokia verslo modelio logika būtų pateisinama bet kurioje kitoje srityje?

Į priekį vedančių pokyčių poreikis

Akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkis turi keisti kryptį. Gaila, kad į Vilnių su traktoriais važiuosiantys ūkininkai nori jį keisti atbuline pavara. Reikalaudami palikti viską „taip, kaip buvo“, net jeigu „taip, kaip buvo“ reiškia tik dar didesnę žalą aplinkai, ūkininkai kasa duobę tiek sau patiems, tiek visiems kitiems.

Požiūris, kad žemės savininko interesas yra aukščiau už viešąjį, yra trumparegiškas. Mes visi esame Žemės planetos nuomininkai. Skolinamės ją ir jos resursus laikinam naudojimui iš ateities kartų.

Privalu nustoti kasti sau duobes ir judėti į priekį. Kaip? Tai turi būti ir ūkininkų sąmoningumo, ir efektyvaus valstybės reguliavimo klausimas. Akivaizdu, kad iki šiol žemės ūkio paramos mechanizmai veikė stambių ūkininkų naudai ir gamtos nenaudai.

Judėti į priekį turime skatindami ekologinį ūkininkavimą. Deja, iki šiol tai daryta taip pat neefektyviai ir kol kas ekologiniai ūkiai Lietuvoje kabinasi sunkiai – ekologiškai dirbančių ūkininkų bendras deklaruotas plotas praėjusiais metais, palyginti su 2022 m., sumažėjo 14 proc.

Tad jeigu norime, kad žemės ūkis tiek gamtosaugine, tiek ekonomine prasme judėtų į priekį, reikia pokyčių, o ne sugrįžimo į taršų ir gamtai nedraugišką status quo. Juk negalime ir toliau daryti tą patį, bet tikėtis kitokių rezultatų.

Linkiu Vyriausybei išlaikyti žalią stuburą ir nedaryti kompromisų gamtos sąskaita.

Šaltinis: Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė, 2024-01-19

Pirmumo eilėje, kai planuojama investuoti į kitus augalininkystės sektorius, atsidūrė 72 paraiškos. Augalininkų prašoma paramos suma sudaro 21 mln. Eur, šiuo kvietimu augalininkystės sektoriui paremti buvo skirta 10 mln. Eur. Taigi, paramos visiškai pakanka 12 pareiškėjų, surinkusių 62–75 atrankos balus, 23 pareiškėjams, kurių paraiškos surinko 60 atrankos balų, paramos pakanka iš dalies. Dėl trūkstamų lėšų skyrimo šiems projektams NMA specialistai kreipsis į Žemės ūkio ministeriją, kuri spręs, ar skirti papildomų lėšų jiems įgyvendinti. 37-iems, surinkusiems 55 ir mažiau atrankos balų, paramos lėšų nepakako.

Šiuo kvietimu pirmumo eilėje atsidūrė 20 pieninės galvijininkystės atstovų paraiškų. Sektoriui paremti buvo skirta 15 mln. Eur paramos lėšų, tuo tarpu pareiškėjų prašoma suma sudaro 7,7 mln. Eur. Visiems pirmumo eilėje esantiems pareiškėjams, surinkusiems nuo 35 (privalomo mažiausio atrankos balų skaičiaus, reikalingo gauti paramą) iki 55 atrankos balų, lėšų pakanka.

Iš visų paraiškų, pateiktų pagal sodininkystės, daržininkystės, uogininkystės sektorių, pirmumo eilėje atsidūrė 12 paraiškų. Šių pareiškėjų didžiausias surinktas balų skaičius yra 75, mažiausias – 40, bendra jų paraiškose prašoma paramos suma sudaro 3,5 mln. Eur (šiam sektoriui skirta 7,5 mln. Eur paramos lėšų), taigi 12 pareiškėjų surinko reikiamą balų skaičių, jiems paramos lėšų pakanka ir jų paraiškos bus vertinamos toliau.

Kiaulininkystės ir paukštininkystės sektorių pirmumo eilėje atsidūrė 7 paraiškos, surinkusios nuo būtinų 35 atrankos balų iki 70. Šiam sektoriui buvo skirta 7,5 mln. Eur, projektams įgyvendinti prašoma skirti 3,3 mln. Eur paramos. Visoms pirmumo eilėje esančioms paraiškoms paramos lėšų pakanka.

Paraiškų, pateiktų dėl paramos investicijoms į mėsinės galvijininkystės ir kitus gyvulininkystės sektorius, pirmumo eilėje atsidūrė 23 paraiškos, surinkusios nuo 35 iki 80 atrankos balų. Jose prašoma paramos suma sudaro 5,5 mln. Eur. Primintina, jog šiam sektoriui skirta 7,5 mln. Eur. Visoms pirmumo eilėje esančioms paraiškoms paramos lėšų pakanka.

Šaltinis: nma.lt, 2024-01-29

Stengiuosi kalbėti labai žemiškai ir aiškiai, bet labai sunku paprastai sudėti nepaprastus dalykus.

ES projektai technikai (modernizavimui) dažniausiai būna labai sudėtingi. Kuo toliau, tuo sunkiau surinkti balus, kad kokybiškai sudalyvauti programoje. Dažniausiai Parama orientuota į smulkius-vidutinius daržovių ūkius, pieno sektorių, galvijų ūkius, grūdų ūkiams gauti apskritai kokią nors paramą technikai galimybių beveik nėra (primenu, kad grūdų augintojai sudaro apie 70% agro sektoriaus). Parama skiriama dažniausiai naujai technikai įsigyti. Paprastai paraminė dalis 40-60% – Likusi dalis skolintos lėšos. Ūkis gavęs paramą, privalo įsipareigoti vykdyti verslo planą – didinti dirbamos žemės plotus, bandas ir panašiai. NMA vykdo periodinius patikrinimus – jei nevykdomas planas – ūkis privalo grąžinti gautą paramą.

Čia dedu akcentą, nes pasikeitus žaidimo taisyklėms, nuleistoms iš ŽŪM – daugybė ūkių nebegali vykdyti verslo plano ir jų laukia sankcijos iš ES. Bet neverta labai gilintis į paramą modernizavimui, nes parama technikai yra ne daugiau 10% bendros žemės ūkio technikos rinkos. Tai, kad matote naują techniką Vilniuje proteste (o ta nauja vidutiniškai buks kokių 5-10 metų amžiaus – pats vakar mačiau kokie traktoriai pas mus rinkosi), niekaip nesusiję su parama – tai pačių ūkių investuoti (skolinti) pinigai į darbo priemones, Traktoriai – ne prabangos prekė (nes kainuoja brangiai), o svarbiausia ūkio darbo priemonė (nes technologijos kainuoja). Grūdų ūkiams Traktoriai ir javų kombainai negali būti paramos objektu kaip tikra darbo priemonė jau ne mažiau turbūt kaip 7-8 metai. Kiti sektoriai su nedidelėmis išimtimis gali įsigyti ribotos galios traktorius, nes dėka sofos ūkininkų apribota traktrių AG.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pirmosios paramos iki kokių 2014-ųjų iš tiesų buvo chaotiškos ir visi pirko ką norėjo, nutikdavo net džipų nupirktų už paramą, bet DABAR yra visiškai pasikeitęs paveikslas, kitas sąmoningumo ir kontrolės lygis. Daug ūkių nesinaudoja parama technikai, nes nenori dirbtinai įsipareigoti NMA verslo plano vykdymui.

Kita tema ES išmokos už pasėlius. Vien žodis išmoka gana tiksliai apibūtina jos prigimtį – ne parama. Kad ūkiai sklandžiai vykdytų tvarios ir aplinkai draugiškos žemdirbystės įsipareigojimus, ES moka išmokas už hektarą. Išmokos padengia nuostolius, kuriuos ūkiai patiria vykdydami ES politiką. Ir čia viskas būtų gerai, nes ūkininkai sąmoningai nėra jokie teršėjai. Išmokų dydis yra vienas mažiausių ES. Ir vėl grįžtam į ŽŪM nusprendusią dirbtinai apsunkinti deklaracijų už pasėlius tvarką (tikrai nelįsiu gilyn apie tvarkas, nes referatas gausis – neparašysiu net per naktį ) – dirbtinai sumažino išmokas. Ką reiškia sumažėjusios išmokos? Ūkių finansiniai įsipareigojimai grąžinami nepamėnesiui, bet pagal ūkio piniginius srautus. labai buitiškai aiškinu – pavasarį ir rudenį gautos pajamos už išmokas dengia vieną paskolų dalį, tuomet rudenį pajamos už derlių dengia kitą paskolų dalį. Taigi nukarpius išmokas griūna atsiskaitymai su kreditoriais (dažniausiai bankais). Šeimos ūkiai nėra finansiškai stiprūs – tai tokios turbulebcijos gali ūkį subankrotinti. O bankrotai šiemet jau vyksta.

Ūkininkai protestuoja, nes agrosektoriaus perspektyva labai labai miglota, jeigu ŽŪM nesustabdys pradėtų reformų. Lygiai kaip šiandien soc tinklai lūžta nuo Vilniaus komentarų apie kaimą iš nežinojimo, lygiai taip ŽŪM nesupranta ką jie daro su visu sektoriumi.

Tai trumpai tiek apie paramą ir traktorių.

Už visus traktorius ūkininkai moka taršos mokesčius, nesvarbu, kad jie įsigyja galutinius griežčiausius emisijų standartus (ko nepasakysi apie Lietuvos lengvųjų atomobilių ir sunkvežimių parką).

Ar žinote, kad Lietuvos ūkiai gamina anglies kreditus ir parduoda juos užsienio kapitalo bendrovėms (dažniausiai megaGAMYKLOMS, kurios supranta, kad JOS teršią gamtą, ir atsakingai bando dalį tos taršos išpirkti dėka ūkių vykdomos veiklos ir jų laukų DEGUONIES gamybos, ir to, kad palieka anglį žemėje (O ne CO2 pavidalu į orą kaip visa pramonė, lėktuvai ir t.t).

Nepakalbėjau apie akcizą dujoms. Nepakalbėjau apie žalią kurą. Nepakalbėjau apie rusiškus grūdus. Nepakalbėjau apie pievas.

IR NE, NE MILIJONIERIAI Į VILNIŲ ATVAŽIAVO, ATVAŽIAVO DARBŠTŪS IR VEIKLŪS ŽMONĖS!

Šaltinis: Gediminas Kvietkauskas, valstietis.lt, 2024-01-25