Žemės ūkio naujienos: 2024-11-29

Viceministras pabrėžia vieną svarbiausių – maisto saugumo užtikrinimo – klausimą, kuris itin aktualus vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą.

„Padėtį sunkina ir klimato kaitos keliami iššūkiai, tad prisijungimas prie IFAD yra neabejotinai aiški žinia, kad Lietuva kartu su bendramintėmis Vakarų valstybėmis yra pasirengusi prisidėti prie maisto saugumo pasaulyje užtikrinimo“, – pabrėžia viceministras.

Nuo 1978 m. IFAD suteikė 23,2 mlrd. JAV dolerių dotacijų ir paskolų su mažomis palūkanomis projektams, kurie pasiekė 518 mln. žmonių. IFAD investuoja į kaimo bendruomenes, suteikdamas joms galimybę padidinti aprūpinimo maistu saugumą bei pajamas.

„IFAD parama besivystančioms šalims prisideda sprendžiant globalią maisto tiekimo saugumo krizę ir galėtų tapti viena svarbiausių paramos telkimo platformų Ukrainos, kuri oficialiai IFAD nare turėtų tapti šiais metais, žemės ūkiui“, – sako viceministras V. Tomkus.
IFAD narės gali per papildomą fondą skirti finansavimą konkretiems projektams, kurie su IFAD leidžia efektyviau bei tvariau asignuoti lėšas. Be to, fondo veikla yra finansuojama ne tik iš valstybių narių įnašų, paskolų grąžinimo, investicijų pajamų ir specialių ne valstybių narių įnašų, bet ir kitų finansavimo šaltinių, tokių, kaip skolinimasis tarptautinėse kapitalo rinkose.

Tad IFAD veikia kaip lėšų katalizatorius, kuris galėtų būti svarbus Ukrainos žemės ūkio finansavimui. Įnašai į IFAD įtraukti į ES valstybių narių vystomajam bendradarbiavimui skiriamas lėšas.

„Šiuo metu didėja ir ateityje greičiausiai toliau didės nelegali imigracija iš Šiaurės Afrikos valstybių. Siekiant kovoti su šia problema, svarbu prisidėti prie šių valstybių vystymosi, skatinant investicijas į jų ekonomikas, ypač žemės ūkio sektorių. Be to, nelegali imigracija iš minėtų valstybių yra ypač aktuali problema Pietų Europos valstybėms, tad Lietuvos prisijungimas prie IFAD padės sustiprinti dėmesį šiam regionui“, – teigia viceministras.

Narystė IFAD yra atvira bet kuriai Jungtinių Tautų valstybei narei, šiuo metu joje yra 177 narės. Iš ES valstybių narių IFAD kol kas dar nepriklauso Latvija, Čekija, Slovakija, Kroatija, Slovėnija, Malta, Bulgarija ir Rumunija.

Lietuvos narystė IFAD papildys jos dabartines narystes kitose JT Romoje įsikūrusiose maisto organizacijose – Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijoje (FAO) ir Pasaulio maisto programoje (WFP). Šių trijų organizacijų (IFAD, FAO ir WFP) veikla yra vis labiau koordinuojama tarpusavyje, todėl narystė jose bus nuoseklus žingsnis, padėsiantis Lietuvai tapti geriau pastebima bei pačiai turėti įvairiapusiškesnį su tarptautinėmis maisto problemomis susijusių klausimų matymą ir supratimą.

Įteikus ratifikacinius raštus JT generaliniam sekretoriui, Lietuva nuo lapkričio 27 d. oficialiai prisijungė prie IFAD.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-11-28

Pakeistos taisyklės papildytos punktu, įvardijančiu, kad paramos lėšos tarp tos pačios paramos projekto išlaidų kategorijos atskirų tinkamų finansuoti išlaidų ir (arba) tarp atskirų paramos projekto išlaidų kategorijų gali būti perskirstytos tik tada, kai, įgyvendinant projektą ir atlikus projekto tinkamų finansuoti išlaidų pirkimus, paaiškėja, kad toje pačioje tinkamų finansuoti išlaidų kategorijoje vienų išlaidų poreikis padidėjo, o kitų išlaidų poreikis sumažėjo arba kai padidėjo išlaidų poreikis vienoje konkrečioje tinkamų finansuoti išlaidų kategorijoje bei sumažėjo išlaidų poreikis kitoje konkrečioje tinkamų finansuoti išlaidų kategorijoje. Pakeitimas atliktas atsižvelgus į paramos gavėjams kylančius iššūkius įgyvendinant projektus – taip siekiama palengvinti projektų įgyvendinimą. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad šiam pakeitimui, kaip ir kitiems su projekto vykdymu susijusiems pakeitimams, būtinas Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) sutikimas.

Taip pat, siekiant, kad paramos gavėjai projektus įgyvendintų laiku ir tinkamai,Administravimo taisyklėse papildomai nustatyta, jog nuo šiol likus 10 darbo dienų iki mokėjimo prašymo pateikimo termino NMA raštu, trumpąja žinute arba elektroniniu paštu paramos gavėjui bus primenama apie jo pareigą teikti mokėjimo prašymą. Paramos gavėjai, kurie gavę šį priminimą įsivertina, kad mokėjimo prašymo nespės pateikti laiku, turi pateikti prašymą NMA dėl mokėjimo prašymo pateikimo termino nukėlimo.

Atlikti keitimai, susiję ir su 2024 m. spalio 7 d. patvirtintu fiksuotųjų vieneto įkainių ir jų skaitinių reikšmių nustatymo ir taikymo tvarkos aprašu, nurodant, kad jis, be kitų teisės aktų, taip pat galės būti naudojamas skaičiuojant konkrečių tinkamų finansuoti išlaidų paramos sumas. Projektų vykdytojams, įsigijusiems investicijas pagal fiksuotuosius įkainius, aktualus pakeitimas – nuo šiol kartu su mokėjimo prašymu nereikalaujama pateikti išlaidų pagrindimo bei išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentų. Pažymėtina, kad vis dėlto šiuos dokumentus būtina saugoti.

Be to, tais atvejais, kai įsigyjama Lietuvos Respublikos traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registre registruojama žemės ūkio technika ir įranga ir šiame registre yra kaupiama informacija apie techninius parametrus, kurių pagrindu apskaičiuojamas fiksuotasis įkainis, prieš išmokant paramos lėšas pagal paskutinį pateiktą mokėjimo prašymą, nebus atliekama patikra vietoje.

Teikiant dokumentus NMA, kai naudojamasi Žemės ūkio ministerijos informacine sistema ŽŪMIS, pildant elektroninę dokumento formą, prie elektroninės paraiškos, mokėjimo prašymo ar metinės ataskaitos užpildytos formos pridedami dokumentai turi būti elektroninės formos ir, be kitų anksčiau nurodytų, gali būti pateikiami ir ADOC formatu.

Šaltinis: nma.lrv.lt, 2024-11-28

Sustojęs progresas

Pagrindiniai parodos lankytojai – profesionalūs ūkininkai ir prekybininkai. Parodoje lankėsi ir būrys gyvulininkystės naujovėmis besidominčių lietuvių, tarp kurių buvo ir Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas, Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius Algis Baravykas bei Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) direktorius, ŽŪR konsultantas dr. Edvardas Gedgaudas.

Ne pirmą kartą renginyje dalyvavęs A.Baravykas paskutinį kartą jame lankėsi prieš 6 metus – 2018 m. Tradiciškai parodoje jį labiausiai domino kiaulininkystės srities naujovės. Tiesa, šįkart ŽŪR vicepirmininkas ir LKAA direktorius iš dalies jų pasigedo.

„Pastebėjau, kad šiais metais bent jau kiaulininkystei skirtas paviljonas pasiūlos prasme nebuvo toks pilnas, kaip anksčiau. Nepaisant to, tai vis tiek buvo didžiausia tokio tipo paroda Europoje. Visgi mažėjimas jaučiasi. Turbūt tai galima sieti su tuo, kad pastarieji dveji metai kiaulininkystei buvo labai sunkūs ne tik Lietuvoje, bet ir visame Senajame žemyne. Po COVID-19 pandemijos ir karo Ukrainoje pradžios žaliavos labai pabrango. Be to, visoje Europoje orientuojamasi į žaliojo kurso susitarimus, kurie slopina ūkininkų entuziazmą investuoti į kiaulininkystę. Tai justi ir tarp kiaulininkystės produktus bei paslaugas teikiančių kompanijų. Negalima pamiršti ir dar vienos svarbios priežasties – afrikinio kiaulių maro (AKM). Jis apėmęs daugelį šalių. Nuo AKM kenčia Rumunija, Italija, Vokietija, Lenkija ir daug kitų valstybių“, – pastebėjimais dalijosi A.Baravykas.

Gyvulių gerovė

Pašnekovo teigimu, daugiausiai parodoje siūlomų inovacijų buvo skirta gyvulių gerovei gerinti. Tai – įvairūs žaislai, šiaudų padavimo įrenginiai ir kt.

„Tiesą pasakius, kažko naujo ir išskirtinio nepamačiau. Visa tai jau regėjau prieš 6 metus. Tiesiog dabar tai buvo kažkiek patobulinta. Progresas akivaizdžiai pristojęs“, – sakė A.Baravykas.

Jis teigė parodoje sutikęs nemažai lietuvių, kurie daugiausiai domėjosi inovatyviais paršavedžių paršiavimosi gardais bei įvairiais su skaitmenizacija susijusiais sprendimais. Vienas iš jų – kinų gamintojų pristatyta prie paršavedžių gardų pakabinama kamera, kuri filmuoja paršiavimosi procesą ir, jei šis vyksta nesklandžiai, apie tai nedelsiant signalizuoja ūkininkams.

„Visa tai skamba neblogai, tačiau tokie įrenginiai vis dar yra gana brangūs ir tikrai ne visiems ūkininkams įperkami. Nepigios ir kameros, kurios padeda suskaičiuoti kiaules ar net pagal jų judėjimą nustatyti, kurie gyvūnai yra agresyvūs, kurie užguiti ir kuriuos reikia perkelti į kitą gardą“, – pasakojo pašnekovas.

Jam įstrigo ir parodoje pristatyti mėšlo kvapų valymo įrenginiai, kurie padeda fermose panaikinti amoniako kvapą. Tiesa, ši inovacija įkandama toli gražu ne visiems ūkiams. Jos kaina siekia nuo 1,5 iki 2 mln. eurų.

„Viešėdamas Vokietijoje galutinai įsitikinau, kad Europoje vyksta genetikos kompanijų persiskirstymas. Dauguma smulkių įmonių vienijasi į didesnes, dirbančias daugelyje šalių. Dalis kompanijų išnyksta, o jų vietą užima naujos. Pavyzdžiui, ta pati „Topigs Norsvin“ pamažu iš rinkos išstumia didžiulę Danijos įmonę „Danbred“. Anksčiau apie tokius procesus mažai kas galėjo pagalvoti, tačiau dabar tai jau yra tapę realybe“, – pasakojo A.Baravykas.

Sunku konkuruoti

Vokietijoje vykusioje parodoje apsilankęs LGVA direktorius, ŽŪR konsultantas dr. E.Gedgaudas pasakojo daugiausia dėmesio koncentravęs į veislininkystę. Jį labiausiai domino naujausi genetikos sprendiniai, genominiai tyrimai, bandos valdymo programos.

„Gaila, bet dėl Europoje galiojančių teisės aktų mes negalime konkuruoti su amerikiečiais, kinais ir daugeliu kitų pasaulio šalių, kuriose leidžiamas gyvulių klonavimas ar embrionų transplantacija. Mūsų mokslas dėl šių draudimų negali judėti į priekį. Pavyzdžiui, JAV leidžiama klonuoti bulius. Visi galvijų augintojai nori gauti kuo daugiau geros ir kokybiškos gyvulių spermos, kad galėtų užauginti genetiškai geriausius palikuonis. Visgi paklausa yra didesnė nei pasiūla. Siekdami tai pakeisti, amerikiečiai klonuoja 3–4 bulius ir iš jų gauna tokios spermos, kokios reikia rinkai. Visi šie procesai ir buvo pristatyti Hanoveryje vykusioje mugėje“, – pasakojo dr. E.Gedgaudas.

Jį taip pat sužavėjo vokiečių pristatyti naujausi „Fertimax“ produktai, skirti dirbtinio karvių apvaisinimo sėkmei padidinti.

„Pasirodo, spermos apvaisinimo galia priklauso nuo jos paėmimo laiko ar net nuo buliaus nuotaikos. Parodoje pristatyti „Fertimax“ produktai padeda apvaisinimo tikimybę padidinti net iki 8 proc.“ – sakė dr. E.Gedgaudas.

Ketvirtą kartą „EuroTier“ mugėje lankęsis LGVA direktorius sakė dabar į pristatomas naujoves žiūrintis daug profesionaliau. Dar prieš kelionę į Vokietiją jis puikiai žinojo, ko nori ir ko gali tikėtis, todėl nuvykęs į vietą žinojo, į ką reikia kreipti didžiausią dėmesį.

„Tradiciškai šiemet vykau įgyti naujų žinių, susitikti ir pabendrauti su partneriais, pažįstamais, kolegomis. Visa tai labai gerai padeda praplėsti akiratį. Sutikau daug lietuvių, kurie džiaugėsi galėdami iš arti susipažinti su žemės ūkio naujovėmis. Manau, kad ši paroda pateisino daugelio lūkesčius. Mano – taip pat. Tokios parodos labai svarbios ir reikalingos šiuolaikiniams žemdirbiams“, – neabejojo dr. E.Gedgaudas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2024-11-28

Planavo parduoti tik dalį

Maždaug prieš porą metų šalies pienininkystės sektorius trumpą laiką buvo tikrame pakilime. Už parduotą pieną ūkininkai gaudavo gana solidžius atlygius, tad daugelis iš jų buvo pradėję galvoti apie ūkių plėtras. Vis dėlto tokia situacija ilgai nesitęsė.

Greitai pieno supirkimo kainos grįžo į įprastas ribas, tad nemaža dalis karves laikančių žemdirbių vėl ėmė sunkiai sudurti galą su galu. Tai, be abejo, paskatino daugelį jų pradėti išparduoti turimus gyvulius. Taip pasielgė ir D.Želvienė. Tiesa, moteris iš pradžių neketino atsisakyti visų piendavių, svarstė parduoti tik dalį iš jų.

„Turėjau maždaug 50 karvių, o tvartuose buvo tik 30 vietų. Sūnus susitarė su supirkėjais iš Lenkijos, kad jie atvyks ir nupirks 20 gyvulių. Kai supirkėjai atvažiavo į mano ūkį ir apžiūrėjo visas karves, jie pernelyg nesiderėdami pasiūlė nupirkti jas visas, už vieną mokėdami po tūkstantį eurų. Šiek tiek pasimečiau, nežinojau, ką daryti, tačiau sūnus paragino priimti šį pasiūlymą. Galiausiai sutikau“, – prisiminė D.Želvienė.

Už gautus pinigus moteris nusipirko javų kūlimo kombainą, kurio ūkyje iki tol labai trūko. Netrukus ji ėmė sėti daugiau javų bei rapsų, šiek tiek praplėtė ir valdomų žemių plotą.

„Galima sakyti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jei nebūčiau pardavusi karvių, nebūčiau įsigijusi ir naujo kombaino. Senasis per dieną daugiausiai nukuldavo vos 3 ha plotą, o naujasis nepalyginamai našesnis. Dabar vietoj 30 ha javų ir rapsų jau sėju 80 ha“, – pasakojo pašnekovė.

Įsigijo telyčių

Visgi be gyvulių ūkyje Danutė ilgai tverti negalėjo. Prie noro susigrąžinti gyvulius prisidėjo ir tai, kad pirmieji metai pardavus karves buvo nuostolingi. Tuomet lyg tyčia krito grūdų kainos, o trąšų kainos pasiekė iki tol neregėtas aukštumas.

Ilgai negalvojusi, vos po keleto mėnesių, D.Želvienė susisiekė su pažįstamu ūkininku ir iš jo įsigijo keletą telyčių. Netrukus jos ėmė vesti veršelius.

Moteris prisipažino, kad atsisakius karvių jai trūko rutinos. Be to, ji neneigė, kad nemokėjo gyventi be nuolatinių įplaukų už pieną.

„Už parduotus javus pinigai mokami kartą per metus, o už pieną – du sykius per mėnesį. Ir visai nesvarbu, kad skiriasi sumos. Bet ne tai man kėlė didžiausią diskomfortą. Karvės jau buvo tapusios gyvenimo būdu. Man visai nebūdavo sunku kasdien jomis rūpintis. Priešingai nei daugelis kitų ūkininkų, rūpindamasi pieno ūkiu aš visai nejaučiau jokio prieraišumo. Nueidavau pas gyvulius du kartus per dieną, o likęs laikas būdavo laisvas. Nemėgstu vakarėlių, į keliones leidžiuosi retai, geriausiai jaučiuosi būtent namų aplinkoje. O čia man reikia karvių“, – kategoriška buvo Naujininkų kaimo ūkininkė.

Bandant surasti tokio jos prieraišumo prie gyvulių priežastis, reikėtų atsigręžti į moters vaikystę. Nuo pat mažens ji augo tarp karvių. Kasdien po pamokų su kolūkyje dirbusia mama Danutė skubėdavo pas jas. Kol mama melždavo pieną, dukra girdydavo veršelius, miltais šerdavo kitus galvijus.

Jau vėliau sukūrusi šeimą ji ir pati pradėjo laikyti piendaves. Sako neturėjusi kitos išeities, mat aplink Naujininkų kaimą vyrauja itin nederlingos žemės, kurių našumo balas retai kada perkopia 30. „Šiame krašte daug kas augina karves. Tai – vienintelė logiška išeitis, dirbant tokias nederlingas žemes“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Palanki vasara

Šiuo metu Danutės ūkyje melžiamų karvių dar nėra daug – vos 12. Tiesa, jei viskas vyks pagal planą, šis skaičius jau netrukus turėtų gerokai išaugti. Moteris planuoja po metų jų bandą padidinti bent iki trijų dešimčių, o dar vėliau – iki pusšimčio.

Pieną Vilkaviškio rajono ūkininkė parduoda Marijampolės pieno konservams. Ir nors gaunama suma nė iš tolo neprilygsta tai, kurią gaudavo 2022 metų vasarą, anot moters, išgyventi tikrai galima. Tiesa, jei reikėtų samdytis ūkio darbuotojus, vargu, ar apsimokėtų laikyti karves. Dabar namuose triūsti Danutei padeda keturi sūnūs – kartu gyvenantis Kęstutis bei savo šeimas jau sukūrę Marius, Vytautas ir Arūnas.

Praėjusią vasarą Naujininkų kaimo gyventoja vadino palankia gyvulininkystei. Priešingai nei pernai, šiemet pavyko pasigaminti pakankamai pašarų žiemai. O jų reikės ne vien pieną duodančioms karvėms, bet ir ūkyje besiganantiems mėsiniams galvijams. Jų čia yra visas būrys. Bendras visų raguočių skaičius siekia maždaug 120. Tiesa, artimiausiu metu dalį mėsinių galvijų Danutė ketina parduoti. Laikyti tik juos moteris sakė nenorinti. Ūkininkė teigė jų šiek tiek prisibijanti, nes gyvuliai dažnai elgiasi agresyviai.

Jaučius D.Želvienė augina ne vien norėdama juos parduoti – namiškiai labai mėgsta jų mėsą. Apskritai, moteris stengiasi didžiąją dalį maisto pasigaminti pati. Ji savo reikmėms augina keletą kiaulių, o netoliese gyvenanti marti Indrė laiko mėsinių vištų bei ančių, kuriomis, aišku, pasidalina ir su anyta.

Moteris iš pieno taip pat gamina įvairius produktus, neseniai pradėjo užsiiminėti ir konditerija – susiradusi informacijos internete ėmė kepti išskirtinės išvaizdos bei skonio tortus.

Medų teko išmesti

Nepaisant to, kad prižiūri daugiau nei 100 galvijų, D.Želvienė namuose laiko ir ne vieną dešimtį bičių avilių. Savarankiškai bitininkauti ji pradėjo maždaug prieš 15 metų. Tiesa, šiuos vabzdžius moteris gerai pažino dar vaikystėje, mat jos dėdė buvo bitininkas, o Danutė kartais padėdavo iškopti medų.

„Anksčiau mano valdose avilius laikė pažįstama moteris, tačiau kai numirė jos vyras, našlė išsikraustė kitur ir keletą avilių paliko man. Galvojau, jog pasiliksiu vieną bičių šeimą ir taip bent sau turėsiu medaus. Iš pradžių pasigavau vieną bičių spiečių, po to nepastebimai šeimų ėmė daugėti. Vieni už simbolinę kainą pardavė avilius, kiti padovanojo, o su trečiais išsikeičiau į medų“, – pačią pradžią prisiminė pašnekovė.

Ji savo bites stengiasi prižiūrėti itin kruopščiai, tad jos šeimininkei neretai atsidėkoja nešdamos gausų derlių. Neblogą derlių bitelės Danutei sunešė ir šiemet, tačiau jo kiekis neprilygo ankstesnių metų rezultatams. Tiesa, tam yra objektyvių priežasčių.

„Šie metai dėl prikopinėto medaus kiekio tikrai neblogi. Tiesiog aš pati nesistengiau dirbti pramoniniu būdu – kiek bitės prinešė, tiek gana. Atsibodo verstis per galvą. Pastaruoju metu medaus niekam nereikia, o didmeniniu būdu jį superka už neadekvačias kainas, tad ir motyvacijos bitininkauti daug nelikę“, – mintimis dalijosi maždaug pusšimtį bičių šeimų laikanti D.Želvienė.

Ji šiais metais pirmą kartą savo gyvenime net išmetė dalį turėto medaus. Taip atsitiko dėl to, jog ilgai sandėliuoto medaus paprasčiausiai niekas nenupirko.

„Lietuvoje, kaip ir mūsų Vilkaviškio rajone, išaugo bitininkų skaičius, tad padidėjo ir konkurencija. Be to, pastaraisiais metais į Lietuvą įvežama vis daugiau pigaus kiniško ir ukrainietiško medaus, kuris po truputį iš rinkos išstumia lietuvišką“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Kalbėdama apie ūkio ateitį, D.Želvienė neslėpė optimizmo. Moteris tiki, kad viskas bus gerai. Ji turi ir nemažai planų, kurie dar labiau palengvintų jos kasdienybę.

„Aišku, viskam reikia pinigų. Galvoju, kad visų sumanymų įgyvendinimui dar reikėtų maždaug 200 tūkst. eurų. Norisi galingesnio traktoriaus, priekabos, skutiko ir sėjamosios. Dar labiau plėsti žemių neplanuoju, nors galimybių tikrai būtų. Tiesiog noriu mėgautis gyvenimu, o geriausiai jaučiuosi namų aplinkoje“, – šypsojosi Vilkaviškio rajono ūkininkė, kurią drąsiai galima vadinti devyndarbe. O jeigu tokių darbštuolių vis dar yra – išliks ir kaimas.

Šaltinis: Asta Krasauskaitė, valstietis.lt, 2024-11-29

Susitikime aptartas šalių bendradarbiavimas, stiprėjantys verslo bei tarpinstituciniai ryšiai. Taip pat diskutuota apie galimybes spartinti leidimų paukštienos produktų eksportui išdavimą ir pasirašyti susitarimą dėl glaudesnio bendradarbiavimo.

Viceministras V. Tomkus didelį dėmesį skyrė susitikimams su potencialiais investuotojais į Lietuvos biotechnologijų sektorių. Pietų Korėjos kompanijos pasižymi itin pažangiomis technologijomis bei sparčiai plečiasi visame pasaulyje. Susitikimuose su „Bio Future Food Industry“ tarybos bei kompanijos „CJ CheilJedang“ vadovais viceministras pristatė Lietuvos potencialą priimti didelio masto inovatyvias investicijas, pasiekimus, susijusius su gyvybės mokslų plėtra bei alternatyvaus (ateities) maisto gamybos vystymu ir amino rūgščių pagrindu kuriamų produktų pramonės plėtojimu. P. Korėjos partneriai itin domėjosi Lietuvos investicine aplinka ir pažadėjo tęsti diskusijas su Lietuvos institucijomis, atsakingomis už investicijų pritraukimą.

Vienas svarbiausių susitikimų – su vieno didžiausių šalyje „Homeplus Inc.“ prekybos tinklo, kuriame jau parduodamas lietuviškas alus, atstovais. Lietuvos įmonės, megzdamos dvišalius ryšius, siekia, kad daugiau lietuviškų produktų patektų į šį bei kitus prekybos tinklus.

Tad joms, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos ambasada Pietų Korėjoje, buvo organizuotas seminaras apie patekimo į P. Korėjos rinką galimybes, iššūkius bei perspektyvas.

Lietuvos delegacija dalyvavo ir tarptautinėje maisto pramonės parodoje „Coex Food Week“, kurioje „Litfood“ filialo organizuotame stende mūsų maisto pramonės įmonės pristatė savo produkciją.

2023 metais žemės ūkio ir maisto produktų bendrasis eksportas iš Lietuvos į Pietų Korėją sudarė 12,4 mln. EUR. Pernai metais 15,8 proc. visos į Pietų Korėją eksportuotų lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų vertės sudarė salyklas, 13,3 proc. (32,3 proc. daugiau nei 2022 m.) – salyklinis alus, 11,2 proc. (20,7 proc. daugiau nei 2022 m.) – produktai naudojami gyvūnų pašarams bei kiti maisto produktai.

Viceministras V. Tomkus kartu su ambasadoriumi R. Šlepavičiumi lankėsi Ukrainos ambasados surengtame Rusijos karo Ukrainoje 1000 dienų minėjime.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-11-27