Veislės kodas – 13. Veislės formavimuisi prisidėjo apie 1800 m., Danijos salų galvijus kryžminant su anglerų, šiaurės Šlezvigo ir Balumo galvijais. Danų žalųjų standartą geriausiai atliko Fiuno galvijai, kuriuos labiausiai paveikė Balumo ir Šlezvigo galvijai.
Danijos žalųjų pavadinimas patvirtintas 1878 m. Tarptautinio pripažinimo veislė sulaukė pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje. Gryno veisimo metodai sąlygojo veislės homogeniškumą ir aukštą produktyvumą.
Gyvuliai buvo eksportuojami į daugelį šalių, jie padarė didelę įtaką Baltijos šalių žaliesiems galvijams. Veislės aukso amžius buvo apie 1950 m.
Nuo 1970 metų atsisakius grynojo veisimo Danijos žalieji galvijai buvo kryžminami su Amerikos švicais, Montbeliardo ir kitomis Europos žalųjų galvijų veislėmis, todėl dabar Danijos žalųjų karvės yra stambesnės, pieningesnės, jų tešmenys labiau atitinka reikalavimus, bet populiacija turi tik apie 50% Danijos žalųjų kraujo. Jų ir spalva dabar varijuoja nuo žalos iki tamsiai rudos ar net gelsvos. Tačiau buvo išlaikytas senasis veislės pavadinimas.
Danijoje tik apie 200 karvių išliko be svetimų veislių genų įterpimo. Spermos saugyklose yra sukaupta šeštojo dešimtmečio grynaveislių bulių spermos. Išlikę senojo genotipo gyvūnai saugomi kaip veislės, egzistavusios iki 1970 m., genetiniai ištekliai, jiems skiriamos subsidijos.
Lietuvoje Danijos žalieji gerinami, dalį rinktinių karvių poruojant su žalmargių holšteinų, Kanados airšyrų, Švedijos žalmargių ir kitų veislių buliais. Lietuvoje 2006 m. Danijos žalųjų populiaciją sudarė 403 karvės. Vidutiniškai iš karvės buvo primelžta po 6092 kg 4,74% riebumo ir 3,56% baltymingumo pieno.
Parengė dr. Violeta RAZMAITĖ,
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas
