Šviežiapienės karvės – bandos pagrindas, todėl jų šėrimui reikia skirti patį didžiausią dėmesį. Tyrimais nustatyta, kad per pirmą šimtą laktacijos dienų karvė duoda 40–45 proc. viso per laktaciją duodamo pieno. Būtent šiuo periodu primilžis būna didžiausias. Kuo karvių genetinis potencialas didesnis, tuo vėliau jos linkusios pasiekti aukščiausią primilžio tašką ir ilgiau jį išlaikyti. Šiuo laikotarpiu kiekvienas papildomas primilžio kilogramas – tai papildomi 200–225 kg pieno per metus iš kiekvienos karvės.
Karvės laktacija skirstoma į tris maždaug po 100 d. trunkančius periodus. Per pirmąjį laktacijos periodą sudaromi daug energijos ir maisto medžiagų turintys racionai, nes tuo metu vyksta labai intensyvi pieno sintezė, o karvių apetitas prastas. Šiuo laikotarpiu karvės nesugeba suėsti tiek pašaro sausųjų medžiagų, kiek joms reikia energijos pienui sintetinti. Būtent todėl trūkstamą dalį pasiima iš organizme sukauptų atsargų. Net ir labai didelės energinės vertės racionai nevisiškai tenkina labai pieningų karvių poreikius. Tokiuose racionuose esantys riebalai suriša kalcį bei magnį, kenkia didžiojo prieskrandžio mikroflorai. Pirmaisiais laktacijos mėnesiais karvės kasdien gali netekti 0,5–0,7 kg kūno masės, o jei racionas nesubalansuotas – dar daugiau. Sutrikus medžiagų apykaitai, gyvuliai suserga ketozėmis. Pastebėta, kad kritiškiausias laikotarpis – pirmos dienos po apsiveršiavimo. Šis periodas dažniausiai trunka iki 45–60 d. po apsiveršiavimo.
Šerti reikia maistingais pašarais
Kai tešmuo nebesutinęs, karves reikia pradėti šerti itin geros kokybės, didelės energinės ir maistinės vertės pašarais, baltymingais koncentratais, geros kokybės šienainiu ir silosu, paruoštu iš jaunų ankštinių ir varpinių žolių, pieninės vaškinės brandos kukurūzų. Pieningumui didinti labiausiai tinka šakniavaisiai, tačiau pastaruoju metu jie naudojami retokai. Jei raciono pagrindą sudaro kokybiškas kukurūzų silosas, reikia naudoti tik tuos koncentruotus pašarus arba baltyminius priedus, kuriuose nėra kukurūzų miltų (baltyminiu priedu gali būti sojų rupiniai, žirniai ir t. t.).
Siekiant geriausių produktyvumo rezultatų, karvėms reikia skirti maždaug 10 proc. daugiau pašarų negu priklauso pagal mitybos normas. Pašarų kiekis didinamas tol, kol didėja primilžis.
Geresnių rezultatų pasiekiama ir šeriant pašarų mišiniais (TMR). Naudojant pašarų maišytuvus-dalytuvus, išvengiama per didelio koncentruotų pašarų kiekio atidavimo per vieną kartą. Taikant tokį šėrimo būdą, gyvuliai mažiau serga acidozėmis, gerėja bendras bandos sveikatingumas. Pirmuosius tris mėnesius jaunų augančių pirmos ir antros laktacijų karvių produktyvumui didinti be pašarų priedo papildomai duodama pašarų augimui skatinti.
Šviežiapienių labai produktyvių karvių raciono kilograme pašaro sausųjų medžiagų turi būti 11,5 MJ apykaitos energijos, arba 7,2–7,3 MJ neto energijos. Jei racione yra papildomai riebalų, energijos koncentracija didinama iki 12 MJ apykaitos energijos, arba 7,5 MJ neto energijos. Kai tokia energijos koncentracija, galima sumažinti jos trūkumą karvės organizme, kuris susidaro pirmaisiais mėnesiais po apsiveršiavimo.
Labai produktyvių karvių racione turi būti 16–18 proc. baltymų, 15–17 proc. ląstelienos, tinkamas vitaminų, makro ir mikroelementų kiekis bei jų tarpusavio santykis. Didesnis nei 18 proc. baltymų kiekis raciono sausosiose medžiagose nepageidautinas, nes padidina raciono savikainą ir gali turėti neigiamos įtakos karvių reprodukcijai. Net 60–65 proc. visų baltymų turi sudaryti didžiajame prieskrandyje skaidomi baltymai, kurių beveik pusė turi būti tirpieji. Jie aprūpina didžiojo prieskrandžio mikroorganizmus azotu. Likusioji dalis – prieskrandyje neskaidomi baltymai. Jų balansą racione parodo pieno sudėties tyrimai. Jei urėjos kiekis piene viršija 30 mg%, blogas skaidomų ir neskaidomų prieskrandyje baltymų santykis. Racionas yra subalansuotas baltymų ir energijos atžvilgiu, jei pieno baltymingumas yra 3,2–3,6 %, o urėjos kiekis piene – 15–30 mg%. Trūkstant baltymų, jiems papildyti naudojami baltyminiai priedai, dažniausiai – aliejinių augalų perdirbimo šalutiniai produktai: sojos, saulėgrąžų, rapsų, linų sėmenų rupiniai ar išspaudos.
Mineralinės medžiagos mitybai labai svarbios, nes yra piene, dalyvauja visuose organizme vykstančiuose apykaitos procesuose. Karvių racionuose kai kurių maisto medžiagų ir mineralinių elementų tarpusavio santykis turėtų būti toks: cukraus ir žaliųjų baltymų – 0,5:1, kalcio ir fosforo – 2:1, kalio ir natrio – 5:1. Makroelementų koncentracija 1 kg raciono sausųjų medžiagų turėtų būti tokia: Ca – 5,8–6,5 g, P – 3,6–4,2 g, Mg – 1,5–1,7 g, Na – 1,5–1,6 g, K – 10 g, Cl – 3,5–3,8 gramo.
Kad būtų užtikrintas didelis produktyvumas, medžiagų apykaitos procesai, sveikatingumas ir reprodukcinės funkcijos, reikia tinkamo kiekio biologiškai aktyvių medžiagų, t. y. vitaminų: A –180 000–200 000 TV, D3 – 40 000–50 000 TV, E – 700–1 000 mg. B grupės vitaminai pasigamina didžiajame prieskrandyje, tačiau produktyvioms karvėms labai dažnai jų trūksta, todėl jais būtina papildyti racioną.
Svarbus pašarų santykis
Didinant pašarų kiekį, reikia stebėti ėdamumą ir gyvulių sveikatą. Jei karvės pašarų davinio nesuėda, jų duoti daugiau nenaudinga. Tokiais atvejais reikia atkreipti dėmesį į pašarų kokybę ir jų santykį racione, drėgnumą. Šviežiapienėms karvėms reikia duoti pačius geriausius ir noriai ėdamus pašarus optimaliu santykiu. Racione neturėtų būti daugiau kaip 25–30 kg siloso, 25 kg cukrinių runkelių gręžinių. Šieno ir šienainio galima duoti tiek, kiek karvės suėda. Optimali šieno norma per parą – 6–7 kg, šienainio – 10– 15 kilogramų.
Koncentruotų pašarų dalis labai priklauso nuo žolinių pašarų kokybės. Jei pašarai prasti, iš peraugusios žolės – koncentratų kiekis didinamas. Pirmaisiais laktacijos mėnesiais karvės turėtų būti šeriamos koncentruotais pašarais. Juos būtina atiduoti per kelis kartus arba sumaišyti su kitais pašarais šeriant drėgnais pašarų mišiniais. Koncentruoti pašarai turėtų sudaryti apie 50 proc. raciono sausųjų medžiagų priklausomai nuo to, kiek kitų pašarų karvės pajėgia suėsti.
Pašaras turi būti tinkamo drėgnumo
Optimalus pašarų davinio drėgnumas yra 45–50 procentų. Jei jie drėgnesni ar sausesni, pasisavinama mažiau. Drėgnesnis pašaras ilgiau fermentuojasi, padidėja didžiojo prieskrandžio rūgštingumas. Jei pašaras drėgnesnis kaip 50 proc., kiekvienas papildomas drėgnumo procentas sumažina jo pasisavinimą 0,02 proc. karvės kūno svorio. Pavyzdžiui, jei karvė sveria 500 kg, o pašaro drėgnumas – 60 proc., karvė suės 1 kg pašaro mažiau, skaičiuojant sausosiomis medžiagomis (10×0,02×500 kg). Šiuo atveju per dieną primelšime apie 2 kg pieno mažiau.
Dažniausiai drėgnumą tikriname taip: paimame pašarų mišinio, suspaudžiame ir žiūrime, ar skystis nebėga. Po kelių sekundžių atleidžiame ir stebime: mišinys išsiskleis ar taip ir liks sulipęs. Jei gniūžtė palengva išsileidžia, o numetus ant rankų lieka prilipusios viena kita dalelė – mišinys tinkamo drėgnumo. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į tai, kaip karvės ėda pašarų mišinį – ar visą, ar knaisioja ir ieško skanesnių kąsnelių, koncentratų. Jei karvės knaisioja – pašarai blogai išmaišyti arba per sausi, gali būti, kad ir jų kokybė prasta.
Karvių sveikatingumą tikriname apsilankę tvarte praėjus dviem valandoms po šėrimo. Stebima karvių būsena: ar karvės guli ir atrajoja, kiek yra negulinčių. Jei iš dešimties guli ir atrajoja 6–8 karvės – gyvuliai sveiki. Jei mažiau, kažkas negerai ir reikia ieškoti priežasties.
Tiktai sudarydami optimalias gyvulių laikymo sąlygas, užtikrindami visavertį šėrimą, tinkamai organizuodami darbus ir motyvuodami darbuotojus, mes gausime geriausius ekonominius rezultatus ūkyje.
Daugiau straipsnių apie pieno ūkio valdymą rasite čia.
© VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, 2012 m.
Ivanas Rotkinas,
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Kupiškio r. biuro gyvulininkystės konsultantas.
