Žemės ūkio naujienos: 2021-07-28

Didžiausia pasaulio kavos augintoja Brazilija susidūrė su smarkiausiomis šalnomis per du dešimtmečius, kurios sudavė mirtiną smūgį jauniems kavamedžiams. Potvyniai pagrindiniame Kinijos kiaulienos regione užliejo ūkius ir padidino gyvulių ligų grėsmę. Svilinantis karštis ir sausra nusiaubė pasėlius abipus JAV ir Kanados sienos. O Europoje smarkios liūtys sukėlė grybelinių ligų grėsmę grūdams ir įklampino traktorius sumirkusiuose laukuose. Pastaruoju metu ypatingai svyruoja kavos kainos: šią savaitę jos pakilo 17 proc. ir pirmą kartą nuo 2014 m. viršijo 2 dolerius už svarą. Tačiau pastarųjų savaičių šalnos Brazilijoje tėra viena iš bėdų, ištikusių ūkininkus šiais metais. Brazilija taip pat išgyvena sunkią sausrą, verčiančia eikvoti laistymui reikalingus vandens resursus.

Visos šios nelaimės susijusios su tuo, apie ką mokslininkai kalba jau daugelį metų: dėl klimato kaitos ir oro sąlygų nepastovumo vis sunkiau išauginti pakankamai maisto, o vargingiausios pasaulio šalys paprastai patiria sunkiausią smūgį. Kai kuriais atvejais gali kilti ir socialinių bei politinių neramumų. „Vienoje pasaulio dalyje vykstantys dalykai galiausiai atsiliepia mums visiems, – teigia Agnes Kalibata, Jungtinių Tautų specialioji pasiuntinė 2021 m. Maisto sistemų aukščiausiojo lygio susitikimui ir buvusi Ruandos žemės ūkio ministrė. – Mes, kaip pasaulis, neįvertinome, kaip dažnai“ orai pradės kelti rimtus padarinius. „Kai kurios bendruomenės jau dabar išgyvena klimato kaitos košmarą“, – sako A. Kalibata. JT Maisto ir žemės ūkio organizacijos maisto kainų indeksas iki gegužės kilo 12 mėnesių iš eilės, o birželio mėnesį sumažėjo iki 124,6 punkto ir vis dar yra 34 proc. aukštesnis nei praėjusiais metais. Indeksas matuoja maisto prekių krepšelio tarptautines kainas. Jokia kita pramonė nėra tokia priklausoma nuo saulės, lietaus ir šilumos malonės, kaip žemės ūkis, kur orų permainos gali per vieną naktį sunaikinti ūkininko turtą. Tai taip pat yra ta pramonė, kuri pastaraisiais metais tapo ypatingai globalizuota ir koncentruota, sukuriant nestabilią situaciją, kai ekstremalūs orai vienoje vietovėje galiausiai atsilieps visur kitur. Pavyzdžiui, Brazilija yra didžiausia cukraus ir apelsinų sulčių eksportuotoja pasaulyje bei pagrindinė kukurūzų ir sojos pupelių augintoja. Ji atsako už apytikriai 40 proc. viso pasaulio arabikos pupelių derliaus – sodraus skonio rūšies, iš kurios verdama ir jūsų „Starbucks“ kava. „Nėra nė vienos kitos šalies, kuri darytų tokią įtaką pasaulio rinkos sąlygoms – tai, kas nutinka Brazilijoje, atsiliepia visiems“, – teigia Michaelas Sheridanas, Čikagoje įsikūrusio kavos mažmenininko „Intelligentsia Coffee“ tiekimo direktorius. Šiuo metu išskirtinis dalykas yra tai, kad ekstremalūs orai, regis, niokoja bemaž kiekvieną žemės rutulio regioną.

Susvilusi Šiaurės Amerika

Sausos oro sąlygos Kanadoje kartu su rekordiškai dideliu karščiu sukėlė šimtus miškų gaisrų: liepsnos išsiplėtė į rytus, svilindamos penkias provincijas, ir į šiaurę, beveik iki pat Arkties vandenyno Jukono ir Šiaurės vakarų teritorijose. Gaisrai vakarinėje Britų Kolumbijoje buvo tokie negailestingi, kad tūkstančiai geležinkelio vagonų, gabenančių grūdus eksportui, kelias savaites stovėjo tušti. Sausra Kanados duoną auginančioje Preri provincijoje ir šiaurinėje JAV dalyje taip pat niokoja pasėlius, versdama ūkininkus žengti retą žingsnį – mažo derlingumo kviečius ir miežius parduoti kaip pašarus gyvuliams. Regiono vasarinių kviečių – veislės, iš kurios miltų kepami beigeliai ir picos, – kainos neseniai pašoko aukščiausiai per daugiau nei aštuonerius metus. Net Ramiojo vandenyno šiaurės vakaruose sugaunami švieži vėžiagyviai tapo ekstremalaus karščio ir jo poveikio jūrų gyvūnijai aukomis.

Apšerkšnijusi Brazilija

Didžiulė šalna, Brazilijoje nusiaubusi pagrindinius arabikos auginimo regionus, buvo ypač negailestinga jauniems sodinukams, o tai gali sukelti dar daugiau nuostolių ūkininkams ir metų metus stabdyti gamybą. Jaunų medžių nykimas padidina tikimybę, kad pasėliai bus silpni net ir praėjus dvejiems metams nuo dabar, sakė Judy Ganes, konsultantė, daugiau nei tris dešimtmečius dirbanti šioje rinkoje. Ūkininkams teks kompensuoti derlių niokojančią žalą arba atsodinti laukus.

Užtvindyta Kinija

Potvyniai centrinėje Kinijos provincijoje Henanyje, žemės ūkio ir maisto gamybos centre, kol kas atrodo suvaldomi, tačiau yra atidžiai stebimi, kad nesukeltų rimtesnių sutrikimų. Nors kai kuriems kiaulininkystės ūkiams ir kukurūzų pasėliams pakenkė pastaruoju metu siautusios smarkios liūtys, dauguma produkcijos gaminama toliau nuo labiausiai nukentėjusių regionų. Didesnis rūpestis – potencialus gyvulių ligų plitimas, įskaitant afrikinį kiaulių marą, nuo kurio Kinija vos spėjo atsigauti po pražūtingo protrūkio 2018 m., numarinusio beveik pusę šalies kiaulių. Kinijos žemės ūkio ministerija penktadienį perspėjo apie gyvulių epidemijų riziką, išaugusią po Henanio potvynių, sakydama, kad ligos gali plisti ir iš negyvų gyvulių, taip pat per užterštą dirvožemį bei vandenį. Vietos valdžia buvo paraginta ištraukti iš ežerų ir upių gyvulių maitą, dažniau dezinfekuoti gardus ir griežtai uždrausti negyvų gyvulių pardavimą ir apdorojimą. Permirkusi Europa

Permirkusi Europa

Dramatiški užtvindytų Vokietijos ir Belgijos miestelių vaizdai šį mėnesį atspindi drėgnesnę nei įprasta vasarą didžiojoje Europos dalyje. Lietūs pridarė žalos grūdams, todėl derlius vėluoja. Potvyniai seka pavasario šalnas, kurios pakenkė įvairiems pasėliams nuo cukrinių runkelių iki vaismedžių ir nuniokojo dalį vynuogynų Prancūzijoje ir kitose šalyse. Nors tikimasi, kad šiais metais Europos kviečių produkcija bus netgi didesnė nei įprasta, dalis derliaus gali nukeliauti ne į duonos girnas, bet į gyvulių šėryklas. Tai kelia grėsmę siuntoms į Šiaurės Afriką, kuri kliaunasi aukštos kokybės grūdų importu.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-07-28

Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Pagrindinės paslaugos ir kaimų atnaujinimas kaimo vietovėse“ veikla „Parama asbestinių stogų dangos keitimui“ yra viena populiariausių. Norintieji pakeisti seną asbestinę namo stogo dangą gegužės mėnesį pateikė net 1 745 paraiškas. Prašoma paramos suma siekė beveik 2,33 mln. Eur, t y. net 600 tūkst. Eur daugiau nei skirta šių metų paraiškų rinkimui.

Nacionalinės mokėjimo agentūros sudarytoje prioritetinėje eilėje skirtos paramos visiškai pakako paraiškoms, surinkusioms 50–100 atrankos balų. O štai surinkusioms 40 balų, paramos pakako tik iš dalies. „Už brūkšnio“ liko nemažai paraiškų, kurias pateikė turintys negalią, nedarbingi ar pensinio amžiaus sulaukę žmonės. Trūkstama lėšų suma visoms 40 balų surinkusioms paraiškoms finansuoti sudaro beveik 144 tūkst. Eur.

Lietuvos kaimo plėtros programų valdymo komitetas nutarė paramą skirti visoms 40 balų surinkusioms paraiškoms.

Veiklos „Parama asbestinių stogų dangos keitimui“ parama skiriama kaimo vietovėje esančių gyvenamųjų namų, priklausančių fiziniam asmeniui, asbestinei stogo dangai pakeisti kita aplinkai nekenksminga stogo danga. Vienam paramos gavėjui gali būti skirta iki 2 tūkst. Eur su PVM, finansuojant iki 50 proc. visų tinkamų išlaidų.

Šaltinis: nma.lt, 2021-07-27

Rugpjūčio 1 d. aktuali ūkininkams, siekiantiems tiesioginių išmokų ir paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemones „Išmokos už vietoves, kuriose esama gamtinių ir kitų specifinių kliūčių“, „Ekologinis ūkininkavimas“. Taip pat nustatyto šienavimo darbų pabaigos termino turi laikytis dalyvaujantys KPP priemonės „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veikloje „Rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas“ pareiškėjai – antraisiais ir paskesniais metais po įsėjimo pirmąją žolę privalu nupjauti ir išvežti. Įgyvendinant veiklą „Dirvožemio apsauga“ įsėtas daugiametes žoles privalu nušienauti iki rugpjūčio 1 d.

Reikalavimai dėl žolės smulkinimo

Deklaruojantys pievas (kodais GPŽ, GPA, DGP) ūkininkai turi jas nušienauti bent 1 kartą per metus, ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. Tuo metu bitininkams, kurių laikomos bitės užregistruotos Ūkinių gyvūnų registre iki einamųjų metų liepos 1 d., šienavimo terminas baigiasi mėnesiu vėliau – rugsėjo 1 d. Taip pat ne mažiau kaip 1 kartą per metus iki einamųjų metų rugpjūčio 1 d. reikia nušienauti sodų ir uogynų tarpueilius, kuriuose yra pieva (kodai: OBS, KRS, SLS, VYS, TRS, KTS, ASU, JSU, RSU, BSU, AVU, ARU, SVU, ŠIU, GEU, BKU, SPU, PUU, ŠAU, ERK, GUD, ŠRM, SMD, AKT, RŠT, SOM, UOM). Iki šios datos būtina pašalinti negyvus vaismedžius ir vaiskrūmius arba jų liekanas. Svarbu neužmiršti sodų ir uogynų tarpueilius (išskyrus tuos, kuriuose yra pieva) periodiškai įdirbti taip, kad juose būtų sunaikintos piktžolės. Sodų ir uogynų tarpueiliuose leidžiama žolę smulkinti ir tolygiai ją paskleisti (mulduoti).

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-07-28

Smogė vieniems, užkliudė kitus

Šis reglamentas nėra naujas, apie reikalavimą, kad daugiametės pievos sudarytų nors 5 proc. visų pasėlių ploto, žinojome jau seniai. Kodėl būtent dabar taip nutiko, kodėl neįvertinome galimo pavojaus? „Todėl, kad anksčiau tokio pavojaus tikimybė buvo nedidelė. Tikimybė išaugo įsigaliojus žemės ūkio ministro įsakymui dėl draudimo mulčiuoti pievas. Įsakymas kelis kartus buvo tobulinamas, bet ne iš esmės, todėl pasekmės liko“, – sako Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo asociacijos (LJŪJS) pirmininkas bei Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) vicepirmininkas Vytautas Buivydas. Žemės ūkio ministerija siekė smogti mirtiną smūgį iki šiol tiesiogines išmokas gavusiems vadinamiesiems sofos ūkininkams, tačiau pataikė ir smulkiesiems.

Žmogiškasis faktorius

LJŪJS pirmininkas V.Buivydas mano, kad būtent draudimas mulčiuoti pievas paskatino ūkininkus „nebežaisti“ su daugiametėmis pievomis, o tiesiog šiuos plotus suarti ir sunaikinti didelį turtą. „Ne paslaptis, kad tarp taip pasielgusių buvo ir mano bendraamžių jaunųjų ūkininkų“, – sakė V.Buivydas.

Štai jaunasis ūkininkas Petras išsinuomojo daugiametę pievą. Pagal KPP projektą jam žūtbūt reikėjo didinti dirbamos žemės plotą. Petras ieškojo įsigyti našios žemės, tačiau beprasmiškai – ją užėmė stambieji ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės. Pradedančiam jaunajam ūkininkui teko rinktis iš to, kas liko. Todėl jis ir pasirinko daugiametę pievą. Petras gyvulių neturi, tai ką jam daryti su ta pieva? Šienauti? O kur tą žolę dėti? Pasvarstęs Petras nutarė rizikuoti – suarė daugiametę pievą. Dabar jis prastai miega, nes kartais susapnuoja sulaukęs pranešimo iš NMA dėl suartos pievos atkūrimo.

Jo kaimynas ūkininkas Jonas turi galvijų. Tačiau jam ekonomiškai nenaudinga laikyti daugiametes pievas, nes už jas gaunamos išmokos yra ženkliai mažesnės. Taigi, Jonui trūksta motyvacijos, nes visos jo mintys nukreiptos į išgyvenimą konkurencingoje rinkoje. Jeigu į daugiametes pievas Jonas įsėtų dobilų, padėtis šiek tiek pasikeistų. Tačiau Jonas baiminasi, kad tokiu atveju ir jis gali patekti į baustinų ūkininkų sąrašą, jeigu paaiškės, kad Lietuvoje daugiametės pievos nebesudaro 5 proc. visų pasėlių.

Užbėgdami tokiems atvejams už akių priminsime, kad biologai nekelia panikos dėl atvejų, kai į daugiametes pievas ūkininkai įsėja kai kuriuos augalus, pavyzdžiui, dobilus. Žinoma, reikia jausti saiką.

Tragedija biologų akimis

Gal jaunųjų ūkininkų lyderis V.Buivydas perdeda pavojų? Pakalbinkime mokslininkus. Mūsų ekspertas bus Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Tautgirdas Masiulis.

„Suarus daugiametes pievas nebelieka biologinės įvairovės. Paukščių atžvilgiu buvusią būklę gal ir atkurtume per dešimt metų. Tačiau ir tai bus tik atkurta pieva, nes iš tikrųjų natūralių pievų atkurti neįmanoma. Jeigu tose pievose augo retieji augalai, giluminis arimas juos sunaikintų visiems laikams, todėl biologinės įvairovės atžvilgiu tai pavadinčiau tragedija. Liktų vadinamieji monokultūrų laukai, o juose biologinės įvairovės nėra!“, – negailestingai aiškino T.Masiulis. Pasak biologo, vidurio Lietuvoje jau vyrauja monokultūrų laukai.

Kas srėbs privirtą košę?

„Išeitis labai paprasta, bet ūkininkams skausminga – valstybės institucijos tiesiog įspės ūkininkus, kad jie savo lėšomis atkurtų suartas daugiametes pievas“, – spėjo V.Buivydas. Toks reikalavimas realus, nes pievas suaręs ūkininkas įsipareigojo: jeigu Lietuvoje pabaigus pasėlių deklaraciją paaiškėtų, kad šalis nevykdo įsipareigojimo išsaugoti daugiametes pievas (5 proc.), ūkininkas turės tas pievas atkurti, nors biologų akimis to padaryti neįmanoma. Tačiau bandyti atkurti reikėtų. „Tiesiog turėtume įsėti minėtus plotus, atnaujinti buvusias pievas“, – sakė V.Buivydas.

Deja, taip nutiko, kad iš vienos pusės garsiai kalbama apie aplinkosaugą, ūkininkaujantiems asmenims keliami sunkiai įgyvendinami reikalavimai, iš kitos pusės – vykdančioji valdžia priima sprendimus, kurie kelia pavojų aplinkosaugai. T.Masiulis Aukštaitijos nacionaliniame parke dirba jau 18-tus metus, taigi, turi sukaupęs ne tik žinių, bet ir patirties bagažą. Ar prieš priimdami sprendimus valdininkai kreipiasi į biologus pagalbos, patarimų?

„Gal kur nors ir kreipėsi, tačiau aš per 17 metų tokio atvejo neprisimenu. Tik neseniai ŽŪM ir Aplinkos ministerija pasirašė memorandumą dėl priimamų sprendimų įgyvendinant Kaimo plėtros programą 2021–2027 m., todėl dabar diskutuojama, tačiau iki anksčiau nieko panašaus nebuvo – kaip ŽŪM nuspręsdavo, taip ir pasielgdavo“, – sakė T.Masiulis.

Išvada

Išvada – sisteminė. Vienu sprendimu neįmanoma atsikratyti vadinamaisiais sofos ūkininkais, nepakenkiant ūkininkaujantiems sąžiningai. „Turime skatinti ūkininkus laikyti ir saugoti daugiametes pievas. Motyvuoti konkrečiai. Prievarta nieko nepasieksime“, – sako V.Buivydas.

Tikslas pasiekti didesnę biologinę įvairovę neatšaukiamas. Jo ES neatsisakys. Valstybė negali jo ignoruoti. Tačiau kol kas padėtis tampa tik sudėtingesnė. Tai – iki šiol buvusių žemės ūkio ministrų nesugebėjimo laikytis tęstinumo pasekmė. Pasak V.Buivydo, negalime visos kaltės užkrauti dabartiniam ministrui, kuris neturėjo didelio pasirinkimo. Labiau tikėtina, kad kai kurie valdininkai pasinaudojo ministrų kaita.

Šaltinis: valstietis.lt, Gabrielius Juonys, 2021-07-28

Iki šios dienos taikyti vienodą mėginių dažnumą tiriant salmoneles ir įvairias kitas bakterijas turėjo visos skerdyklos, nepriklausomai nuo jų dydžio.

„VMVT skatina smulkų verslą ir jo plėtrą Lietuvoje, todėl nuolat ieško būdų, kaip mažinti tiek administracinę, tiek ir finansinę naštą. Mažoms skerdykloms privalomi mėginių tyrimai yra nemaža finansinė našta, nes tokie tyrimai kainuoja, todėl ieškojome būdų, kaip užtikrinant maisto saugą ją būtų galima sumažinti. Nuo šiol atsiranda galimybė pažeidimų neturinčioms skerdykloms imti mažiau mėginių laboratoriniam ištyrimui”, – komentuoja VMVT direktorius Mantas Staškevičius.

Privalomi tyrimai būtini dėl maisto saugos

Maisto gamintojus atlikti būtinus produkcijos tyrimus pagal nustatytus mikrobiologinius kriterijus įpareigoja Europos Sąjungos teisės aktai. Tokie tyrimai yra ypač svarbūs, siekiant užtikrinti, kad maisto produktai nesukeltų apsinuodijimo, o maiste neslypėtų ligų sukėlėjai, nepriimtiną riziką žmonių sveikatai keliantys įvairūs toksinai ar mikroorganizmai.

Pavyzdžiui, tokie produktai, kaip šviežia mėsa, paukštiena, taip pat ir kiti, kurie vartojami žali ir ne visai išvirti (pusgaminiai) yra mikrobiologiškai jautrūs produktai ir kelia didelę riziką žmonių sveikatai. Todėl, anot specialistų, mėginių ėmimas gyvūnų skerdimo aplinkoje yra veiksminga priemonė, kuri padeda laiku nustatyti ir užkirsti kelią patogeninių mikroorganizmų užkratui mėsoje.

Kaip dažnai tirti numato teisės aktai

Mėsos perdirbimo įmonės pačios gali nuspręsti, koks mėginių dažnumas yra tinkamas, tačiau Komisijos Reglamentas (EB) Nr. 2073/2005 dėl maisto produktų mikrobiologinių kriterijų tam tikrais atvejais numato ir konkretų mėginių ėmimo dažnumą, tad tokiu atveju šie turi būti imami ne rečiau kaip nustatyta.

Minėtas Reglamentas numato ir išimčių. Pavyzdžiui, kai yra pagrindas, remiantis rizikos analize ir leidus kompetentingai institucijai, mažoms skerdykloms ir smulkintą mėsą, mėsos pusgaminius ir šviežią paukštieną nedideliais kiekiais gaminančioms įmonėms leidžiama netaikyti nustatyto mėginių ėmimo dažnumo.

Gairės leis įvertinti skerdyklos rizikingumą

VMVT, vadovaujantis Reglamento leidžiama išimtimi, parengė mikrobiologinių mėginių ėmimo dažnumo suretinimo gaires. Šios gairės leis geriau suprasti mėginių taikymo reikalavimus mažoms skerdykloms ir gyvūninio maisto gamintojams bei padės įvertinti rizikas, o tuomet pateikti VMVT išvadą – galima jose sumažinti tyrimų skaičių ar ne.

Pasak veterinarijos specialistų, šiomis gairėmis siekiama visoms mažo pajėgumo skerdykloms taikyti vienodus rizikos vertinimo kriterijus ir užtikrinti, kad mėginių ėmimo dažnumas būtų proporcingas galimos rizikos lygiui.

Detaliau su parengtomis gairėmis galima susipažinti VMVT interneto svetainėje

Šaltinis: vmvt.lt, 2021-07-27

Gaivinamos senosios kultūros

Panevėžio rajone, Raguvos seniūnijos Praščiūnų kaime ūkininkaujantis Mindaugas Kubilius jau antri metai, kaip pats sako, eksperimentuoja augindamas linus. Mėlynais žiedais nukloti kilimai savo grožiu pavergia kiekvieną, tačiau ūkininkas juos auginantis ne dėl peno akims. Ekologiškai augintų linų sėmenys iškeliauja į Vokietiją, kur parduodami arba virsta vertingu šaltai spaustu aliejumi. Taip pat iš jų gaminami maisto papildai, kosmetika ar pašarai gyvūnams. „Linus auginu tik antrus metus, nesu didelis šios srities žinovas, tik kaupiu patirtį. Žaidžiu su sėklos normomis, dirvožemiu, priežiūra.

Rudenį, kai nukulsiu jau antrąjį derlių, galėsiu daugiau pasakyti, ar pasiteisino linų auginimas. Dabar žinau tik tiek, kad mūsų krašte teoriškai linai turėtų derėti gerai“, – sako M. Kubilius. Ūkininko teigimu, pirmais metais jis pasodinęs beveik 60 hektarų linų, o šiemet – jau tik 35 hektarus. Nors jo mėlynžiedžių auginimo patirtis dar labai nedidelė, tačiau jau pastebėjęs, kad linų kokybė labai priklauso nuo dirvožemio, oro sąlygų.„Kur buvo geriau paruošta dirva, ten ir derlius buvo geresnis. Šiemet viename lauke derlius atrodo geresnis, o kitame – panašus kaip ir pernai. Kai paauginsiu penkerius metus, tuomet galėsiu pasidalyti patirtimi apie linų auginimą. Visgi tai nišinė kultūra. Palyginti su pernai, jau geriau laukus būčiau rapsais apsėjęs, pelnas nesulyginamas“, – pastebi M. Kubilius.

Ekologiška produkcija dar neįkandama

Tačiau rankų nuleisti jis neketinantis. Pasak ūkininko, linų sėmenų supirkimo kainas ilgą laiką diktavo Kazachstano ir Rusijos rinkos, tačiau dabar Europa atsiveria ir kitiems augintojams. Jis taip pat produkciją eksportuojantis į Vokietiją. Nors Lietuvoje auga ekologiškų produktų poreikis, o linų sėmenų aliejus iš naujo atrandamas kaip primirštas Lietuvos auksas, ūkininkas kol kas nesvarstantis galimybės pačiam imtis aliejaus spaudimo. Linų sėmenų aliejuje aptinkama iki 50 proc. omega 3 (linolo) ir apie 20 proc. omega 6 (linoleno) polinesočiųjų riebalų rūgščių, apie 20 proc. oleino (mononesočiosios) rūgšties, kuri yra būtina normaliai lipidų (ypač cholesterolio) apykaitai. Nuo to priklauso širdies ir kraujagyslių sistemos veikla.

Linų sėmenų aliejus yra puiki profilaktinė ir gydomoji priemonė nuo aterosklerozės. „Aš tik auginu linus. Bet žinau kolegų, kurie iš savo užaugintos produkcijos spaudžia aliejų. Tik jis yra labai pretenzingas – linų sėmenų aliejų reikia suvartoti per ganėtinai trumpą laiką, laikyti tik šaldytuve“, – akcentuoja M. Kubilius. Jau du dešimtmečiai, kai Lietuvoje žengiama ekologinio ūkininkavimo keliu. Tačiau lietuviai ekologiškai ir sveikai augintus produktus vertina tik žodžiais – pirkimai to neatspindi. Ūkininkas svarsto, kad galbūt lietuviams švariai, be chemikalų auginta produkcija yra per brangi. Norint atitikti ekologiškumo sertifikatą, reikia gauti labai daug patvirtinančių popierių. Tai atsiliepia galutinei kainai, todėl ekologiška produkcija visuomet bus brangesnė. O ir derlius visada mažesnis nei chemizuotuose ūkiuose.

„Panevėžio rajonas aktyviai rūpinasi, kad vaikučiai darželiuose gautų sveiką ekologišką maistą, bet didieji miestai renkasi pigesnį variantą. Todėl nieko stebėtino, kad 98 proc. Lietuvos ekologinių ūkių produkcijos iškeliauja į Europą, kur žmonės vertina tai, kas užauginta natūraliai. Europiečiai jau supranta, kad geros sveikatos raktas – sveikas ir subalansuotas maitinimasis, o pas mus vis dar ieškoma stebuklingos piliulės. Po truputį mąstysena keičiasi, bet prireiks dar daug laiko“, – mano pašnekovas.

Neatrasta niša

Kas Lietuvoje augina linus, galima suskaičiuoti rankos pirštais. Gretimame Anykščių rajone, Spiečiūnų kaime ūkininkaujantis Evaldas Baldauskas taip pat jau trečius metus bandantis atgaivinti linų auginimo tradicijas. Tiesa, pats ūkininkas šypsosi, kad čia daugiau malonumas širdžiai, o ne verslas. Šiemet linais jis užsėjęs apie dešimties hektarų plotą. „Čia tik tam, kad džiugintų mėlynais žiedais. Kaip žmonės savo malonumui laiko šunelius, taip aš pasisodinau linų. Esu tik kūdikis šioje srityje, mane pavadinti ūkininku būtų per skambu“, – šypsosi E. Baldauskas. Jo akimis, linų auginimas – dar neatrasta niša.

Lietuvoje daugėja smulkiųjų verslininkų, kurie gamina sveikus, ekologiškus aliejus. Tikriausiai šalyje nerastume nė vienos mugės, kurioje nebūtų prekiaujama į tamsius buteliukus išpilstytu aliejumi: rapsų, kanapių, linų sėmenų. „Nepasakyčiau, kad neverta auginti linų. Atsiranda vis didesnis poreikis ekologiško, maistingo, sveiko aliejaus. Žinoma, prireiks dar ne penkerių metų, gal ir dešimtmečio, kol žmonės vėl grįš prie to, kas lietuviška ir natūralu, bet jau dabar jaučiame, kad poreikis vis auga“, – pastebintis E. Baldauskas.

Miestiečiai tiek neišgers

Ūkininkas teigė, kad auginti linus sudėtinga tik dėl to, kad sunkiau realizuoti produkciją. Tiek, kad būtų galima išvežti laivais, Lietuvos ūkininkai neužaugina. Todėl dar kurį laiką kaime linų auginimas bus tik kaip papildoma veikla, pavyzdžiui, kaip triušių auginimas ar kažkas panašaus. Jis pats savo produkciją realizuoja Lietuvoje – dalį linų sėmenų nuperka aliejaus spaudimui, o dalį parduoda kitiems ūkininkams galvijų auginimui. Linų sėmenys – visiškai natūrali ir ekologiška priemonė bei pirmas vaistas veršeliams nuo viduriavimo.

„Manau, kad dar triskart tiek būtų galima užauginti – nupirks viską. Kas pabandys spausti linų sėmenų aliejų, neturėtų nusivilti, nes tai dar neišnaudota niša. Būtų lengva priauginti ir gerokai didesnius kiekius, bet klausimas, ar miesto gyventojai tiek išgers aliejaus“, – šypsosi E. Baldauskas. Jo teigimu, linų auginimas labai banguotas. Vienais metais derlius būna labai puikus, o kitais tenka nusivilti ir sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Linai nėra reikli kultūra, bet tai pluoštinis augalas, todėl reikia tinkamo pasiruošimo kūlimui, kad nereikėtų vargti.

„Vis dar mokausi pažinti linų auginimo subtilybes. Verslu to nepavadinčiau, nes tam reikėtų gerokai didesnius plotus užsėti. Mes patys tik auginame ir išvalome, o aliejaus spaudimą paliekame tiems, kurie tą išmano geriau. Visų darbų nepadarysi, negali būti meistru kiekvienoje srityje“, – sakė E. Baldauskas.

Eina lengvesniu keliu

Prieš daugiau kaip 80 metų linų Lietuvoje buvo auginama netoli 100 tūkst. hektarų. 1936 metais Lietuva pagal parduodamo pluošto kiekį užėmė trečiąją vietą pasaulyje. Pluoštiniai linai Lietuvoje turėjo gilias tradicijas, bet jų beveik nebeliko. Nuo 1995-ųjų mūsų krašte daugiausia auginami sėmeniniai linai, tačiau ir pastarųjų 2018 metais buvo deklaruota vos 546 ha. Buvęs ilgametis Upytės bandymų stoties direktorius Audrius Zalatoris teigė, kad tik dainose lino gyvenimas ilgas.

Kodėl Lietuvoje niekas nebeaugina pluoštinių linų, priežasčių daug, bet viena pagrindinių, kad įstojus į Europos Sąjungą žemdirbiams kelis kartus sumažėjo išmokos. O dabar nebeliko, kas juos galėtų perdirbti. „Sumažėjus Europos Sąjungos išmokoms, žemdirbiai pradėjo ieškoti kitų, pelningesnių kultūrų. Pluoštiniai linai reikalauja ir labai daug darbo rankų, kurių kaime vis mažėja. Dabar panaši tendencija stebima pienininkystės ūkyje – kasmet mažėja karvių, ūkininkai išparduoda galvijus ir pradeda auginti javus ar rapsus. Po kiek metų taip pat bus keliamas klausimas, o kur dingo karvės.

Nors daugelis procesų yra automatizuoti, nereikia melžti rankomis, bet nebėra kaime kam dirbti. Visi eina lengvesniu keliu“, – pastebi A. Zalatoris. Jo nuomone, ne ką geresnės perspektyvos ir auginant sėmeninius linus. Nors tai labai sena kultūra, tačiau Lietuvoje linų auginimo plotai beveik nedidėja. „Lietuvos rinka per maža linų sėmenų aliejui parduoti, todėl perspektyvos išties miglotos, nebent žemdirbiai jau turi, kur realizuoti užaugintą produkciją“, – manantis A. Zalatoris.

Šaltinis: delfi.lt, Lina Dranseikaitė, 2021-07-27