Žemės ūkio naujienos: 2021-08-04

„Svarbiausia, kad javų sandėliai, aruodai ar kitos talpyklos būtų kruopščiai išvalytos dar prieš pilant žaliavą. Verta pasitelkti licencijuotas įmones, kurios profesionaliai atlieka patalpų dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją ir fumigaciją – apsaugo patalpas nuo mikrobų, vabzdžių, graužikų ir grybelių. Nepaisant šių reikalavimų, rizikuojama, kad grūduose atsiras kenksmingų priemaišų ir jie nebebus tinkami parduoti, o tuo labiau – tolesnei maisto ar pašarų gamybai“, – pataria VMVT Maisto skyriaus patarėja Diana Malinovskienė.

Parduodami javai turi atitikti visus kokybės ir saugos reikalavimus. Javų kokybę apibūdina ne vienas rodiklis – drėgnis, bet ir užkrėstumas kenkėjais, kvapas, temperatūra bei kiti faktoriai. Labai svarbu išvengti kenkėjų, pavyzdžiui, net vienas vabzdys, rastas 1 kg javų, kelia gana rimtą vabzdžių įsiveisimo riziką. Erkės yra smulkiausi sandėliuojamų produktų kenkėjai, kurios būdamos labai mažo dydžio ir blyškios spalvos, dažnai lieka nepastebėtos. Jos gali tiesiogiai pažeisti ir užkrėsti sandėliuojamus javus. Jos perneša grybų sporas ir bakterijas, tokias kaip salmonelės.

Be to, javų sandėlis turi būti ne tik švarus bei sausas, bet ir gerai vėdinamas. Sienos ir visi paviršiai, kurie gali liestis su javais, taip pat turi būti švarūs, prieinami valymui. Patalpų langai bei durys turi būti sandarūs, viduje neturėtų būti nevalomų kampų, kuriuose būtų palanku veistis kenkėjams. Augalų apsaugos priemonėms laikyti turėtų būti išskirta atskira vieta, kad jos nesusimaišytų su žaliava.

Nepaslaptis, kad grūdų sandėliavimas bei transportavimas gali būti pavojingas ne tik sanitarine, higienine, bet ir priešgaisrine prasme. Antai nutinka nelaimių, kai perpilant grūdus, dulkės ar smulkios jų dalelės įkaista tiek, kad įvyksta sprogimas arba gaisras kyla sandėliavimo patalpose, jei tarp grūdų susikaupia daugiau drėgmės ir jie ima pūti bei kaisti.

Šaltinis: www.vmvt.lt, 2021-08-03

Ūkininko Juozo Bekampio laukuose Kūlokų kaime (Liudvinavo sen., Marijampolės sav.) javapjūtė šią savaitę įsibėgėjo ir sukosi pilnu tempu. Mat ir kombainus buvo kur išvairuoti – šiemet J.Bekampio ūkyje žieminių rapsų augo 80 ha, žieminių kviečių – arti 500 ha, o kitus plotus sudaro pupos, žirniai, vasarinės avižos. Suvalkiečiai įpratę, kad auginamos kultūros turėtų duoti nors kokią grąžą ūkiui.

Bekampių ūkyje pirmiausia nukulti žieminiai rapsai. Pasak ūkio šeimininko, šiemet rapsų derlingumas pas jį prastesnis nei pernai. Išankstiniais ūkininko duomenimis, derlius bus apie 15–20 proc. mažesnis, lyginant su praėjusiais metais. „Liaudiškai sakant, mes dar galų nesuvedę, bet šiemet žieminių rapsų prikūlėme maždaug iki 3 tonų iš hektaro“, – sakė svarią ūkininkavimo patirtį sukaupęs ūkininkas Juozas iš Kūlokų.

Po rapsų Bekampių ūkyje buvo sparčiai kuliami žieminiai kviečiai, kurių plotai – išties dideli, arti pusės tūkstančio ha. Liepos 26 dieną jau buvo nukūlę apie 30 proc. žieminių kviečių plotų. Pagal pirminius rezultatus, J.Bekampio teigimu, ir žieminių kviečių derlius bus kuklesnis negu pernykštis. „Mažiausiai 20 proc., o gal net ir daugiau, žieminių kviečių derlius bus mažesnis negu pernai mano ūkyje“, – sakė J.Bekampis.

Pasak ūkininko, dar labai priklauso nuo žemės, kaip ją palaistė lietus. „Kur žemė yra tvirtesnė, dar kur užlijo, ten ir grūdas byra kitoks. O kur neužlijo, vėl kitoks. Šiemet buvo toks unikalus atvejis, kad vienoje kelio pusėje ant laukų palijo, o kitoje kelio pusėje – nė lašo, visai sausa. Dabar tai ir atsiliepia derlingumui“, – aiškino Kūlokų kaimo ūkininkas.

J.Bekampis tikino galįs tik prognozuoti, kiek prikuls žieminių kviečių, bet viliasi, kad jų ūkyje byrės iki 5 tonų iš ha. Daugiau nesitiki, nes jau visiškai aišku, kad derlius gerokai mažesnis negu rekordiniais metais.

Derlingose suvalkietiškose žemėse beveik kasmet vietos ūkininkai tikisi paties geriausio derlingumo. Tačiau šiemet ne tik pas Bekampius derlius kuklesnis. Patyręs javų augintojas J.Bekampis įžvelgia, kad šiemet koją suvalkiečiams pakišo ir įnoringi orai.

„Mano ūkio žieminiai rapsai atrodė labai gražūs. Mūsų žieminiai kviečiai irgi buvo tokie. Bet, matyt, užkepinta, nes tiek rapsų, tiek žieminių kviečių sėklos smulkesnės. Ir dar įdomu tai, kad pati varpos viršūnė net neišsikulia. Reiškia, ji pridžiovinta. Tai yra pridžiovintas lukštas prie grūdo“, – tokią išvadą darė J.Bekampis.

Jaučiasi palikti vieni

Suvalkijos krašto ūkininkas J.Bekampis VL sakė, kad nieko nelaukia: grūdus tik nukulia ir veža parduoti. Yra kas perka, bet, anot J.Bekampio, yra ir problemų su pardavimais. Jie nuvežė priduoti į elevatorių, tai transporto priemonė su grūdais 8 valandas išstovėjo vos ne kilometrinėje eilėje, kol juos priėmė.

„Ten, žinokit, kažkoks absurdas, bet nežinau, kodėl. Mes manome, kad derliaus supirkėjai praktiškai nepasiruošę priimti derliaus iš ūkininkų. Todėl vežame visur, kur tik kas prižada paimti. Grūdų išvežimui transporto priemones užsakome iš anksto, bet ne visada sulaukiame tiek, kiek užsakėme. Pavyzdžiui, liepos 26 d. į Klaipėdos uostą pakrovėme vieną siuntą, nors žadėjo atsiųsti daugiau transporto, gavome tik vieną, kitą žada po pietų. Bet, žinot, pažadėsi, o gal neištesėsi, dėl to „nesugriešysi“, nes visur darbymetis“, – pasakojo javų augintojas J.Bekampis. Ūkininkas pridūrė, kad jam susidaro įspūdis, jog žemdirbiai per didžiausią darbymetį paliekami likimo valiai.

Šią savaitę kombainus į laukus išvairavęs kitas Marijampolės krašto ūkininkas Darius Gabrielaitis sakė, kad ir jo ūkyje javų derlingumas prastesnis, lyginant su pernykščiu derliumi. Konkrečių skaičių minėti ūkininkas net nenorėjo. „Tikrai prasčiau negu buvo pernai“, – tepasakė.

Vos nukūlęs rapsus, D.Gabrielaitis pervažiavo į žieminių kviečių lauką. Darius nenorėjo prognozuoti, kiek iš hektaro prikuls žieminių kviečių, sakė, kad darysiąs išvadas, kai darbai eis į pabaigą. Šis Suvalkijos ūkininkas taip pat guodėsi, jog susidarančios didelės eilės prie elevatoriaus, esančio netoli Marijampolės, jam nuotaikos nepakelia. Grūdus priduoda pats, todėl yra buvę, kad D.Gabrielaitis eilėje ties elevatoriumi stovėjo 10 valandų ir dar ilgiau.

Lėmė gamta

VL kalbinti ūkininkai neslėpė, kad lemiamą reikšmę šiemetiniam derliui turėjo krituliai ir aukšta liepos mėnesio oro temperatūra. Bet ši beveik vienoda buvo visoje šalyje, o lietaus vienur sulaukta labai gausaus, kitur – nė lašo. Taip nutiko net tos pačios žemės ūkio bendrovės laukuose – vienuose smarkiai lijo, bet už kilometro spigino saulė. Ir taip fragmentuota yra visa Lietuva.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos turimais duomenimis, laukuose, ko gero, labiausiai gali būti nukentėjusios ankštinės kultūros. Asociacijos administracija sulaukė pranešimo iš Žemaitijos: Kretingalės ŽŪB laukuose nuo karščio beveik išdegė pupos ir žirniai. Nebeliko net ką kulti.

Žemaičiai nepražus

Antanas Šakys iš Trimėsėdžio kaimo (Nevarėnų sen., Telšių r.) javapjūtę pradėjo liepos 25 dieną ir pirmiausia išsikūlė žieminius rapsus. Ūkininkas tikėjosi, kad rapsų derlingumas sieks 3 tonas iš ha. Jis palygino, kad pernai buvo 3,6 tonos iš ha rapsų. „Gal pasieksime šiek tiek daugiau, bet dabar tiek nesiekia. Nors dar labai sunku prognozuoti“, – dosnesnių metų vylėsi A.Šakys.

A.Šakys pasakojo, kad jo laukuose žieminiai kviečiai šiemet labai gerai augo, bet subrandino kuklesnį derlių, nei tikėjosi žemaičiai. A.Šakys neturi vilčių, kad derlius bus kaip 2020 metais. Mat jam pakenkė šios vasaros klimatas – kažkiek uždžiovino. Gal todėl ūkininkai stebi, kad ir patys grūdai yra kur kas smulkesni. Atsimena, kad tam tikru metu Telšių rajone labai trūko lietaus, bet buvo ir atvirkščiai.

„Buvo tokių tarpų, kai labai trūko lietaus, bet pasitaikė ir smarkių liūčių, skandinusių laukus. Yra ir išguldytų vietų. Paguldytų procentas nėra didelis, bet ir tai turi įtakos derliui“, – kalbėjo ūkininkas A.Šakys.

Jis aiškino, kad turi skubėti nukulti sukritusį lauką, kad neužkluptų smarkus lietus. Net ir suguldytus kažkiek iškulia, bet ne viską. „Kažkiek paimsime, bet 100 procentų jau tikrai ne“, – apie liūčių išguldytas varpas kalbėjo ūkininkas A.Šakys.

Jis pasakojo, kad vėtra buvusi stipri, net stogo šiferį pajudino ir sugadino, kliuvo ir laukams. A.Šakio ir kitų Nevarėnų krašto ūkininkų laukai pateko į nepalankią zoną. „Bado tikrai nebus, išgyvensime. Nuotaikos neblogos, tik dabar turime labai daug darbų. Reikia kulti ir skubėti parduoti“, – noriai pasakojo javų augintojas A.Šakys.

Vertina kaip vidutinius
Ričardas Miščinskas, ŽŪK „Vilkaviškio grūdai“ generalinis direktorius

Iš gautų laboratorijos duomenų galiu pasakyti, kad šiemečio derliaus kokybė neypatinga. Derlius yra prastesnis, jis smulkesnis dėl karščio, kiti parametrai blogesni. Ypač rapsai – aliejus geras, bet grūdų masė maža. Lygiai tas pats ir su kviečiais, kuriuos mums atveža šiame regione, jie tikrai yra prastesni. Jie nėra blogi, bet vieni parametrai geri, o kiti visiškai „pro šoną“. Metai nėra kažkokie išskirtiniai: nėra nei blogai, nei labai gerai. Sukasi apie viduriuką.

Derliaus supirkimo tvarka niekam niekur nesikeitė. Viskas liko tas pats, kaip būdavo. Kainos yra įvairios. Yra, kas veža grūdus pagal išankstines sutartis, ir yra, kas veža be jų. Aišku, kainos šiandien yra didesnės – rapsų kainos ženkliai didesnės, kviečių kaina irgi truputėlį didesnė. Šiuo metu augintojams kainos palankesnės, bet tos kainos yra kelių rūšių. Buvo sudaromos išankstinės sutartys, o jos buvo sudarytos galbūt sausį, galbūt pernai gruodį. Per tą laiką drastiškai iškilo trąšų kainos, jos brango dvigubai, eilinį kartą pabrango degalai. Kurie susidarinėjo sutartis iš anksto, žinoma, yra nusivylę. Niekas praeitų metų pabaigoje, šių pradžioje nesitikėjo, kad viskas taip stipriai pabrangs – kainos šoks į viršų.

Suskaičiuos, kai bus pilni aruodai
Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos direktorius

Derliaus kokybė yra prastesnė, grūdas smulkesnis, o tiek rapsų, tiek javų derlingumai yra ženkliai, maždaug nuo 2 iki 1,5 tonos iš ha, mažesni. Labai priklauso nuo to, kur kiek palijo. Jeigu lietaus buvo, tai derlius ten nukentėjo mažiau. O supirkimo kainos šiek tiek padidėjo. Kol kas pasakyti rezultatą, ar šiemet yra gerai, ar blogai, dar labai anksti. Yra toks posakis: „neperšokęs per griovį, nesakyk op“.

Kai jau bus sandėlyje, tikrai bus galima sudėlioti galutinius skaičiukus ir matyti aiškią kokybę. Dabar būna, kad iš vieno lauko atveža ekstra klasės, iš kito – II klasės, o kitur būna ir labai prasti, eina tik kaip pašariniai. Tad dabar per drąsu daryti išvadas, koks šiemetis derlius, palyginus su praeitais metais. Žinoma, jis bus mažesnis. Panašiai vertinu ir rapsų, ir kviečių derlių, nes jų proporcija yra vienoda.

Kol kas negalime sakyti, kad grūdų supirkimo kainos liūdintų. Kaip bus toliau, dar sunku pasakyti. Žinoma, sudėtinga tiems, kurie sudarę išankstinius kontraktus pagal pernykščias kainas. Kaip sakoma, čia kiekvienas rizikuoja pats ir kiekvienam lieka atsakomybė. Tačiau mūsų rekomendacijos buvo neparduoti viso derliaus tokiomis išankstinėmis kainomis, nes gali atsirasti kitų problemų.

Dažnai būna taip, ypač pas ūkininkus, kad sudera, susirašo sutartis vienomis kainomis ir kiekiais, o po to derliaus nėra, negali pristatyti tiek, kiek pažadėjo, ir tada prasideda teismai. Labai rizikinga sudaryti sutartis visam derliui, kiek prikulsi, pagal kažkokias prognozes – ar esamų, ar net buvusių metų. Tokių atvejų, kai nepavyksta, bus visą laiką.

Šaltinis: www.valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-08-02

Kartu su vaikų valdomis Juozo Bekampio šeimos ūkis sudaro per tūkstantį hektarų. Tai – bene didžiausias ūkis visame Marijampolės rajone. J. Bekampis gyvena ir ūkininkauja Kūlokų kaime, savo vaikystės žemėje, kurioje jo protėviai įsikūrė daugiau kaip prieš 100 metų. Žemę dirba jau septintoji Bekampių karta.

Prasidėjus kolūkių griūčiai, jis vienas pirmųjų įkūrė šeimos ūkį, patirties sėmėsi Vokietijoje. „Nuo pat pradžių supratome, kad reikia plėsti valdas ir investuoti į naują techniką. Planuodami ūkio plėtrą, didžiausias investicijas skyrėme žemei“, – sakė ūkininkas. Dabar mišriame ūkyje auginama daugiau kaip 500 ha javų, užsiimama ir gyvulininkyste. Jau seniai karves J. Bekampio ūkyje pakeitė mėsiniai galvijai – auginama daugiau kaip 100 mėsinių limuzinų.

J. Bekampis mėsinius galvijus pradėjo auginti vienas pirmųjų Lietuvoje. Pasak jo, prireikė nemažai laiko, kol išmoko tinkamai rūpintis šiais raguočiais. Ūkininkas seka rinką ir žiūri, kuriems supirkėjams užaugintus gyvulius parduoti apsimoka labiau. Bendradarbiauja ne tik su lietuviais, bet ir užsienio šalių supirkėjais.

Ne mažiau ūkininkas žinomas ir dėl savo meilės arkliams. Jo augintiniai dalyvavo daugybėje parodų, gavo ne vieną įvertinimą. Ūkyje laikoma ir daugiau gyvūnų: avys, ožkos, vištos, bitės.

Nederlingose žemėse dirba rentabiliai

Strielčių kaime (Prienų r.) ūkininkaujantis Vidmantas Rasimas kartu su dukrų šeimomis valdo daugiau kaip 1500 hektarų ūkį, kuris laikomas vienu pažangiausių šalyje. Verčiasi augalininkyste, o neseniai pradėjo skirti didesnį dėmesį gyvulininkystei. Augina Lietuvoje retus beragius angusus – senos škotiškos veislės mėsinius galvijus. Pasak V. Rasimo, šie galvijai – tai viduriukas tarp laukinio ir naminio gyvūno.

Plėtodamas vien tik augalininkystę, ūkis susidūrė su didelėmis problemomis. Daugiau kaip dvidešimtį metų ūkininkaujantį žemdirbį imtis gyvulininkystės privertė pats gyvenimas – pradėjo ryškėti dirvožemio nualinimo požymiai. Ypač tai ryšku ūkininkaujant nederlingose žemėse. „Turimos natūralios pievos – panemunių, pelkėtų vietų – taip pat buvo stimulas pradėti verstis mėsine galvijininkyste. Gyvuliai leidžia išnaudoti turimas pievas”, – sakė ūkininkas.

V. Rasimo ūkiui didelį postūmį davė Europos Sąjungos parama. Įsigijęs mėsinių galvijų, jis nusipirko ir visą šienavimo bei pašarų ruošimo techniką. Net ir dirbdamas ne pačias derlingiausias dirvas, sumanus ūkininkas sugeba dirbti rentabiliai.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-08-02

Velkasi skola

Uostamiestyje užaugęs T. Mockus Klaipėdos universitete baigė laivų inžinerijos mokslus, turėjo neblogai apmokamą darbą, bet pasuko į žemės ūkį. „Nugalėjo protėvių šauksmas – mano bočiai, kilimo nuo Kryžkalnio, buvo ūkininkai, tačiau sovietmečiu jų žemę nacionalizavo ir ištrėmė į Sibirą. Atkūrus nepriklausomybę tėtis pasiryžo tęsti ūkininkavimo tradiciją, tuo užkrėsdamas mane“, – atskleidė T. Mockus.

15 metų ūkininkavimo patirtį turintis pašnekovas prasitarė, jog ūkininko gyvenimas banguotas. Antkopčio kaime, Vėžaičių seniūnijoje, jis puoselėja augalininkystės ekologinį ūkį. „Pagrindinės kultūros, kurias auginu – kviečiai, avižos ir žirniai, dėl sėjomainos, dirvos struktūrai gerinti – dobilai, auginu ir pluoštines kanapes, – dėstė ūkininkas. – Mano ūkis kasmet sertifikuojamas, tik išgyventi iš grūdininkystės – sudėtinga. Reikia mokėti algą darbuotojui, mokesčius už žemės nuomą, o kas lieka šeimai? Žmona pastaruoju metu vaiko auginimo atostogose: sūnui – dveji metai, o dukra – dešimtmetė“.

T. Mockus deklaravęs 250 ha dirbamos žemės, iš jų 80 ha nuosavos. Jis turi įsipareigojimų bankui – reikėjo pirkti techniką. „Pastarieji metai labai sunkūs, nepalankūs žemdirbystei – anksčiau merkė lietūs, o paskutiniaisiais išbando sausra, – apgailestavo ūkininkas. – Kai aną vasarą sausra buvo paskelbta stichine nelaime, valdžia žadėjo kompensuoti žalą, tačiau mano ūkis į tą laimingųjų sąrašą nepateko, ir iki šiol velkasi 50 tūkst. eurų skola, iš kurios niekaip negaliu išsikapstyti. Man tai didžiuliai pinigai – negaliu tiek sukaupti“.

Sprendimas – spausti aliejų

Pasak T. Mockaus, Europoje perkami ekologiški grūdai, bet apgailestavo, jog tai naudinga užsienio ūkininkams, kurie jais šeria savo gyvulius. „Jie uždirba iš mūsų“, – šyptelėjo pašnekovas.

Sunkūs metai privertė ūkininką mąstyti, ką daryti. „Blogiausia, kas gali nutikti – grįšiu į „valdišką“ darbą“, – prasitarė T. Mockus.

Jau 3 metus jis augina 15 ha pluoštinių kanapių, kurių sėklas iš pradžių pardavė, bet suprato, kad didesnė pridėtinė vertė būtų jas pačiam perdirbant. Taigi nusprendė spausti aliejų ir parduoti. Projekto įgyvendinimas truko metus. „Daug vargo patyriau, kol susitvarkiau dokumentus: valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimai – Damoklo kardas pradedančiam smulkiajam verslininkui, – dalijosi patirtimi pašnekovas. – Kokie pertekliniai reikalavimai – mažytei įmonėlei reikalingi patalpų brėžiniai, atskiras įėjimas įnešti sėklą ir išnešti išspaustą aliejų, kuris yra buteliuose. Tik atkakliausi gali ryžtis pradėti verslą. Mane kartais apimdavo neviltis“. Jis dėkingas savo žmonai Aurelijai už pagalbą, Klaipėdos valstybinei kolegijai, padėjusiai sutvarkyti dokumentus – už tai ūkininkas studentus supažindino, kaip senovėje grūdus malė girnomis, kaip vyksta maisto grandinė – iš ūkininko lauko produkcija patenka ant prekystalio.

Pirkėjų paieškos

Praėjusį rudenį T. Mockus aliejaus gamybą įteisino. Savo mažame ceche Antkopčio kaime dirba vieną dieną per savaitę, išspaudžia 20 litrų kanapių sėklų aliejaus. „To užtektų, kad per mėnesį uždirbčiau tūkstantį eurų – turėčiau pastovias pajamas. Galėčiau dirbti ir naktį, jeigu tai pagerintų finansinę ir psichologinę būklę. Spaudžiu mažą kiekį, kad aliejus būtų šviežias: jo galiojimo laikas – pusmetis, vėliau apkarsta, – dėstė ūkininkas. – Bėda, kad sunku rasti pirkėją – trukdė pandemija. Feisbuko paskyroje, per draugus ir pažįstamus reklamavau šį savo gaminį. Bet labai sudėtinga: pirkėjai teiraujasi, kokiame prekybos centre gali įsigyti mano aliejaus. Aš gi nenoriu, kad jų savininkai turtėtų iš manęs. Ieškosiu mažų parduotuvėlių, kad realizuočiau savo produktą. Baigsis javapjūtė ir pradėsiu ieškoti pardavimo rinkos“.

T. Mockus kalbėjo, jog ekologiškai auginamų kanapių sėklų derlius menkas – 200 – 300 kg/ha. Jis planuoja ateityje naudoti ekologiškas priemones derlingumui didinti, kad prikultų apie toną iš hektaro. Iš savo užaugintų kanapių jis tik aliejų spaudžia, nes džiovinti lapus arbatai reikia naujų technologijų.

Ūkininkas taip pat ruošiasi nedideliais kiekiais malti savo ekologiškai užaugintus rugius ir kviečius, gaminti avižinius dribsnius.

Draugų palaikymas – svarbus

Ankopčio kaime, prie pastato, kur yra T. Mockaus įkūręs darbo vieta, už tvoros ganosi gražuolių rausvaplaukių danielių banda. Išvydę savo šeimininką drąsiausi su įspūdingu vedliu Lordu traukia artyn, kad gautų obuolį ar kitą skanėstą. Prieš 4 metus įsigijęs pirmuosius danielius jau turi 20 augintinių bandą. „Esu medžiotojas, myliu gamtą, todėl auginu šiuos mielus gyvūnus, bet neturiu laiko jais grožėtis, – prisipažino ūkininkas. – Šeriu juos savo užaugintomis ekologiškomis avižomis. Per sausrą kenčia ir laukiniai gyvūnai – nenoriai ėda“.

T. Mockus prieš dešimtmetį pirmą kartą dalyvavo tradiciniame rajono konkurse „Metų ūkis“. 2016 m. jis pelnė trečiąją vietą, o pastaraisiais – antrąją. Ir tik žingsnis iki laureato. „Iki laimės man trūksta ne pirmosios vietos, ne milijono, o vidinės ramybės, – nuoširdžiai prisipažino ūkininkas. – Pasiekti ją reikia esant tiek pinigų, kiek gali uždirbti. Viskas turi stabilizuotis. Galbūt mažinsiu dirbamos žemės hektarus. Draugai mane palaiko, kad aš ekologiškai ūkininkauju, todėl ir ateityje gaminsiu ekologiškus produktus“.

Šaltinis: www.valstietis.lt, Virginija Lapienė, 2021-08-02