Žemės ūkio naujienos: 2023-01-11

 Kaip teigia biotechnologijų mokslininkas ir tvaraus ūkininkavimo skatinimo įmonės „Bioversio“ vadovas Stanislav Balion, pastaraisiais metais Lietuvos ūkininkai vis daugiau dėmesio ėmė skirti dirvožemio mikrobiologijai, dirvožemio savybėms gerinti, auga supratimas, kad derlių pirmiausiai lemia dirvožemis.

Tiesa, anot ekspertų, dalis ūkininkų tvaresnius sprendimus vis dar renkasi ne dėl aplinkos tausojimo, o bandydami išspręsti išorės veiksnių sukeltus iššūkius. „Iki šiol kone didžiausias pokytis, renkantis tvarius ūkininkavimo sprendimus, buvo užfiksuotas būtent praėjusiais metais.

Prasidėjus Rusijos sukeltam karui Ukrainoje ir stipriai išaugus mineralinių trąšų kainoms, nemaža dalis ūkininkų ėmė ieškoti naujų sprendimų, kurie padėtų išlaikyti derlingumą ir derliaus kokybę.

Dalis ūkininkų atrado mikrobiologinius preparatus, kurie padeda iki 23 proc. sumažinti trąšų naudojimą, padidinti naudingų medžiagų dirvoje kiekį ir sumažinti anglies dvideginio emisijas“, – pasakoja S. Balion.

 Pasak pašnekovo, galima daryti prielaidą, jog praėję metai daliai ūkininkų tapo lūžio tašku metais, kuomet dėl trąšų kainų jie buvo priversti ieškoti alternatyvų ir ėmė labiau domėtis biotechnologiniais sprendimais.

Bendrovės „Bioversio“ atlikta 230 ūkininkų apklausa parodė, kad maždaug pusė respondentų šiais metais ketina pradėti naudoti dirvožemio mikrobiologinius produktus,

Didžioji dalis, beveik 70 proc., apklaustųjų supranta dirvožemio kokybės svarbą ir būtent dirvožemio gerinimą įvardija kaip priežastį skatinančią pradėti naudoti dirvožemio mikrobiologinius preparatus.

Šaltinis: valstietis.lt, 2023-01-11

„Praėję metai pieno pramonei buvo geriausi per paskutinį dešimtmetį. Dabar pieno pramonei gresia griūtis. Eksportuojamų produktų paklausa ir kainos griūna. Jeigu rudenį eksportuojamo sūrio kilogramas kainavo beveik 5 eurus, dabar jis kainoja mažiau nei 4 eurus. 

O Lietuvos pieno pramonės sveikata priklauso nuo eksportinių rinkų situacijos. Vietinė rinka yra pastovi, bet per maža. Mes į užsienį išvežame du trečdalius savo produkcijos. Lietuvoje lieka trečdalis. Esant kainų mažėjimui visi pirkėjai laukia, kol dar mažės kainos, todėl stabdo pirkimus“, – sakė įmonės vadovas. Pasak jo, dabartinį kainų mažėjimą lemia pernykštis kainų augimas, jos augo nepagrįstai. „Po augimo, turime kritimą, po kurio vėl atšoksime į normalų lygį, tačiau tokie svyravimai kelia galvos skausmą tiek perdirbėjams, tiek ūkininkams.

Nuo eksporto paklausos priklauso ir ūkininkams mokama pieno supirkimo kaina“, – komentavo D. Trumpa. Anot jo, eksporto rinkose pernai pavyko uždirbti, o vietinėje rinkoje teko patirti pusantro milijono nuostolį. „Nuostolius dengėme iš eksporto pajamų. Kainas vietinėje rinkoje buvome priversti kelti. Pagrindinė kainų kėlimo priežastis – išaugusios pieno supirkimo kainos“, – tikino įmonės vadovas. Jo teigimu, šiems metais reikės taupyti pernai uždirbtus pinigus. „Jeigu situacija būtų geresnė galėtume papildomai investuoti ar didinti darbuotojams užmokestį.

Tačiau sunkūs laikai užgrūdina ir priverčia dirbti efektyviau. Ekonomikos nuosmukis bus. Tai jaučiame iš mažėjančio vartojimo mūsų pagrindinėse eksporto rinkose, Pavyzdžiui, Italijoje. Ten sūrio vartojimas sumažėjo 10 proc. Žmonės pradeda ne tik taupyti drabužiams, baldams ar kitoms nebūtinoms prekėms, bet ir maistui. Mūsų sūriai brangūs, tad žmonės ieško pigesnio maisto“, – vartojimo pokyčius pastebėjo D. Trumpa. Pasak jo, Lietuvoje apyvartos didėjo dėl išaugusių kainų, tačiau parduodami kiekiai buvo mažesni. „Kainų didėjimas mažina vartojimą ir iššaukia krizę. Tačiau kainas diktuoja rinka, o ne pačios įmonės“, – tikino D. Trumpa. Anot jo, augančios palūkanos, sukelia vidinį šoką. „Reikia įvertinti projektų atsiperkamumą. Tai verčia atsisakyti kai kurių investicijų. Tenka ruoštis blogesniems metams nei buvo 2022 metai“, – sakė D. Trumpa. 

Pieno produktų brangimas

Jeigu pieno perdirbėjai įspėja apie galimą rinkos griūtį, tai vartotojai seniausiai už pieno produktus turi mokėti gerokai didesnę kainą nei prieš metus. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2022 m. gruodžio metinė (2022 m. gruodį, palyginti su 2021 m. gruodžiu) infliacija Lietuvoje sudarė 21,7 proc. Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo kietojo kuro, pieno ir jo produktų, sūrio ir kiaušinių, duonos ir grūdų produktų, elektros energijos, mėsos ir jos produktų, šilumos energijos, restoranų, kavinių ir panašių įstaigų paslaugų, automobilių, degalų ir tepalų, dujų, asmeninių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugų, aliejaus ir riebalų, alaus kainų padidėjimas bei garso ir vaizdo priėmimo, įrašymo ir atgaminimo įrenginių, telefonų įrangos kainų sumažėjimas.

Vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 25,2 proc., paslaugų – 13,2 proc. Valstybės ir savivaldybių institucijų administruojamos kainos per metus padidėjo 26,9 proc., rinkos –20,9 proc. 2022 m. maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos padidėjo 34,7 proc. Cukrus pabrango 68,7 proc., kruopos – 56,6 proc., mėsos konservai – 54,2 proc., kefyras ir rūgpienis – 51,1 proc., pasterizuotas pienas – 50,5 proc., džiovintos daržovės – 50,4 proc., sūriai ir varškė – 50,2 proc., saulėgrąžų aliejus – 47,6 proc., makaronai – 47,4 proc., miltai – 46,6 proc., jogurtas – 46,2 proc., traškučiai – 45,7 proc., grūdų dribsniai – 44 proc., konservuota žuvis – 43,5 proc., grietinė – 41,7 proc., kava – 40,8 proc., sviestas ir sviesto gaminiai – 40,6 proc., duona – 40,2 proc., kiaušiniai – 39,7 proc., paukštiena – 38,1 proc. Šviežios daržovės pabrango 28,2 proc. (iš jų daugiausia pabrango svogūnai – 45,1 proc., burokėliai – 43,4 proc., kopūstai – 41,3 proc., morkos – 35,5 proc.), švieži vaisiai ir uogos – 17,8 proc. (iš jų daugiausia pabrango bananai – 65,1 proc., melionai – 37,7 proc., citrusiniai vaisiai – 26,9 proc., o atpigo šilauogės – 19,4 proc.).

Šaltinis: tv3.lt, 2023-01-10

Reikšmingas kainų nuosmukis stebimas ir pasaulio pieno rinkoje, kurioje pienas perkamas po vidutiniškai 30 centų už litrą, sakė A. Ludriksonis naujienų agentūrai LETA. Jo teigimu, kainų smukimas netrukus pasijus ir Latvijoje, ir kainos gali nusileisti į 2020 metų lygį.

Pasak A. Ludriksonio, dabartinė padėtis yra visuotinis reiškinys, kuris labiausiai pastebimas tose šalyse, kuriose yra didesnė pieno eksporto dalis. Panaši padėtis, anot jo, stebima ir Lietuvoje bei Estijoje. „Tai lemia perkamosios galios mažėjimas vietos rinkose ir kitose pasaulio šalyse, taip pat pieno žaliavos paklausos smukimas kai kuriose šalyse, kurios pakeitė savo pirkimo strategiją arba uždarė rinką“, – paaiškino jis. „Šiuo metu esame tokiame pat lygyje, kaip ir 2020 metų gruodį, bet padėtis yra sudėtingesnė, nes visos pieno gamintojų išlaidos padidėjo dukart, o kai kurios išlaidos – net triskart. Šiuo metu litro pieno negalima gauti taip pigiai, kaip 2019 ar 2020 metais“, – pabrėžė A. Ludriksonis. Jo teigimu, pieno sektorius išgyvena nestabilų ir sudėtingą laikotarpį.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-01-10

Ūkiniai metai išvargino 

Pastarasis ruduo Valuckų šeimos ūkiui buvo itin sudėtingas – dėl užgriuvusių rūpesčių buvo sunkus tiek fiziškai, tiek emociškai. Ūkio savininkė A.Valuckienė buvo atvira – visiems šeimos nariams teko dirbti be laisvadienių, nes gamta laukuose pridarė eibių.

Vasaros pradžioje liūtys buvo užpylę laukus, o vėliau – rugpjūtį ir rugsėjį – prasidėję karščiai, sausra, labai išdžiovino dirvožemį. Bulvių augimvietėse žemė suskilinėjo į „plytas“ bei dar stambesnius gabalus. Per bulviakasį kasant bulves atskilę dirvos gabalai susimaišė su bulvėmis ir kartu su derliumi parkeliavo į ūkį. Juos reikėjo rankomis išrinkti, atskirti nuo bulvių ir išmesti. 

A.Valuckienė prisiminė, kad buvę ir lengvų metų, kai bulvės iš laukų į sandėlį parvažiuodavo beveik švarios – kuo geriau subrendusi dirva, tuo labiau ji suyra bekasant, tuo švaresnės bulvės keliauja per transporterius. Tuomet išbyra daug smulkių grumstukų, bet rankų darbo lieka labai nedaug. Pernai – atvirkščiai. Pamena momentų, kad bulvių buvo mažiau nei grumstų, teko rūšiuoti, patirti, koks tai sunkus rankų darbas.

Šeimos ūkis pasiskaičiavo, jog sulauktas derlius tikrai neatpirks įdėto triūso. Be to, ne tik ruduo pateikė išbandymų naštą, bet ir vasarą teko skaičiuoti nuostolius – kai bulvės jau buvo sudygusios ir vagose ūgtelėjusios per sprindį, liūtys daugybę krūmų išplovė, išnešė į paviršių. Kai vasarą laukuose telkšojo ežerėliai, dalis apsemtų bulvių prigėrė. „Bulvei užtenka tris dienas pabūti vandenyje ir jos šaknys nupūna, toliau augti negali. Praėjusieji metai – sunkiausi bulvių derliaus nuėmimo metai. Vieni sunkiausių, kiek mano ūkininkavimo praktikoje yra buvę“, – tikino ūkininkė, vildamasi, kad bent bulvių kainos turėtų stabilizuoti pajamas.

Tad ir besiruošdama žiemos atostogoms A.Valuckienė tvirtino, kad jų reikia ne tik jiems, bet ir ūkyje triūsiančioms jų vaikų šeimoms. „Šiemet mes jau visi ir fiziškai labai pavargome. Per darbymetį neturėjome jokių poilsio dienų – reikėjo rūšiuoti, sandėliuoti bulves. Ilsėtis negalėjome, nes tokie darbai negalėjo palaukti. Pabaigoje jau buvome piktesni, pavargę, suirzę“, – apie nuovargį po derliaus nuėmimo pasakojo A.Valuckienė.

Kelionių potyriai kemperiu

Vilkaviškio krašto ūkininkė prisipažino, kad keliauti mėgo visada, o dabar tam pats tinkamiausias laikas, nes ir amžius to reikalauja – negali atidėlioti ir ilgai laukti. Pagalvoja, o gal ateis diena, kai negalės keliauti. Todėl keliauti dabar yra vienas iš sutuoktinių Valuckų prioritetų. „Mes su vyru pripažįstame aktyvų poilsį. Ne tiek fiziškai mes pavargstame dirbdami ūkyje, kiek psichologiškai, emociškai išsisemiame“, – aiškino ūkininkė.

Ypač po pastarojo sezono A.Valuckienei nekilo abejonių, jog visiems šeimos nariams būtinas atitrūkimas nuo kasdienybės rutinos. Taip jie ir padarė. Pasikeisdami išvyko atostogų vieni vienur, kiti kitur, ar dar išvyks.

„Kai kelionėje užsiimi visiškai kitais dalykais, tai ūkį ir namus pamiršti, atsipalaiduoji, apie juos taip negalvoji, o jei aplink namus būtum, niekur kojos nekeltum, tai niekaip nepailsėtum – ūkiniai rūpesčiai neapleistų. Tai patraukt, tai ištraukt, tai priimti, tai atiduoti“, – linksmai pasakojo Alvytė.

Po sunkaus bulviakasio jų su vyru Eugenijumi pirma kelionė buvo savotiškas iššūkis – kemperiu į Turkiją. Šiai kelionei turėjo garsaus keliautojo, geografo Ryto Šalnos specialiai jiems sudarytą maršrutą. Kelionė ant ratų, aplankant Serbiją, Vengriją, Bulgariją, Rumuniją bei kitas šalis, iki pasirinktos vietos Turkijoje truko 10 dienų. Tiek pat viešėjo Turkijoje. Namo – į Lietuvą grįžo per 4 dienas, nes turėjo svarbų bagažą – vaisių ir gendančių produktų, kuriuos norėjo greičiau parvežti.

Ši Valuckų kelionė pasisekė – aplankė daugybę įvairios paskirties objektų, istorinių paminklų, keliaudami stebėjo gamtą, gėrėjosi kraštovaizdžiu, lygino žemdirbystę Lietuvoje ir kitose šalyse. „Keliaudami Turkijoje sustojome ir ėjau į kukurūzų lauką pasižiūrėt, kokios jie brandos, kaip atrodo, kaip jų burbuolė užpildyta ir t.t. Mes nuolat stebėjome žemės ūkį. Ši sritis mums ypatinga – visada kalba sukosi apie tai, ką matome“, – pamena Vilkaviškio krašto ūkininkė.

Jai pavyko įgyvendinti ir kiek rizikingą norą – bagaže iš egzotiškos šalies į Ramoniškių kaimą (Pilviškių sen., Vilkaviškio r.) Valuckų namus parkeliavo nemažas kiekis granatų, iš jų išspaudė sultis, pasigamino granatų vyno.  

Prisimindama kelionę kemperiu, A.Valuckienė neneigė, kad patyrė ir išbandymų. Vengrija jiems paliko dvejopą įspūdį. Bevažiuojant kemperio ratas netikėtai įsmuko į asfalte išlaužtą duobę, kurios nesimatė ir nebuvo jokių įspėjančių ženklų apie kliūtį. „Mus pamatę vengrai – vyras su žmona – sustojo, nutempė į šalikelę, kvietė pagalbą – labai daug padėjo ir stengėsi dėl mūsų. Tai buvo gražus šios vengrų poros pusės gestas, – sakė Alvytė. – Gedimas nebuvo rimtas, netrukus vėl galėjome važiuoti.“

Privažiavę Rumuniją Valuckai pradžioje prisibijojo, nes buvo girdėję pasakojimų apie galimus chuliganiškus išpuolius, bet visai be reikalo, nieko panašaus nenutiko – sutikti žmonės elgėsi padoriai, buvo mandagūs. Ūkininkų šeimos iš Lietuvos dėmesį patraukė Bulgarija, labai graži šalis, tik gal kiek labiau suvargusi, o Rumunija pasirodė labiau išprususi. Bet savo grožiu ypatingai juos pakerėjo Turkija. 

Tropinėse salose

Kol Valuckai keliavo po Turkiją, jų kolegos ūkininkai iš Drėvernos parūpino bilietus skrydžiui į Seišelių salas, tad grįžę iš vienos kelionės jie netrukus ruošėsi ir krovėsi lagaminus antrajai.

„Salose tropinis klimatas – žiauriai karšta ir drėgna. Temperatūra ten apie 29–30 laipsnių, net nebuvo tokia, kad jau būtų mums nepakeliama, bet, matyt, santykinė drėgmė labai didelė, todėl abu susirgome. Salos yra salos. Ten poilsis jau buvo kitoks. Pasyvesnis. Pakeliavome po salą, nors jau sirguliavau, dar išplaukėme ir žvejoti. Tik nepasisekė – jūra buvo labai nerami“, – apie poilsį Seišelių salose pasakojo A.Valuckienė, pripažindama, kad jūra užsupo taip, kad visiems pasidarė bloga, pagavo tik dvi žuvis ir greičiau prašė grįžti į krantą.

„Ten ne Švedija. Ten yra jūra, o jūroje taip ramu nebūna, ji supa, plaka. Plaukdama žinojau, bet galvojau, kad pajėgsiu, prigėriau vaistų, kad nesuptų, bet vis tiek mus užsupo ir ten tikros egzotinės žvejybos nepamatėme“, – įsimintinomis akimirkomis dalijosi ūkininkė, salose kartu su vyru bei draugais praleidusi 11 dienų.

Anot jos, šios dvi jų kelionės – viena kemperiu į Turkiją, kita – lėktuvu į Seišelių salas nėra sulyginamos. Kiekviena savaip įdomi, savaip jiems priimtina, bet labai skirtingos. A.Valuckienė nieko nesigaili, abiejų reikėjo, abi papildė kelionių bagažą.

Tyliausiu laiku į Laplandiją

Iš karto po Kalėdų Valuckai tradiciškai išvyko į Šiaurės Švediją žvejoti. Tokį metą rinkosi, kol dar ūkyje mažiausiai užimti, kaip patys sako, tyliausias laikas žemdirbiui, kuris prasideda nuo Kalėdų ir trunka iki Trijų Karalių. Paskui vėl įsuka ūkiški reikalai, darbai. „Tarpušvenčio laikas mums yra ramiausias poilsis. Jau galime nieko nedirbti ir nieko negalvoti. Be to, viskas būna sustyguota – vieni darbai padaryti, kiti jau suplanuoti daryti“, – aiškino keliautoja ūkininkė.

Jų tikslas – Laplandija. Keliavo automobiliu keletą dienų. Iki Ventspilio apie 500 kilometrų. Iš Ventspilio keltu persikėlė per jūrą. Tada 800 kilometrų važiavo į Šiaurę – Laplandijos kryptimi. „Žiemą pasitaiko labai daug žvėrių, ten pavojinga, reikėjo labai atsargiai važiuoti. Labai greitai sutemsta. Vienais metais jau buvome susidūrę su briedžiais“, – užsiminė Valuckai, dėl to kelionių žiemą neatsisakantys.

Anot ūkininkų, Švedijoje jie turi įsigiję savo namus, kuriuose ir apsistoja. Žvejybai tektų kiekvieną kartą nusivežti labai daug mantos, o tai labai vargintų, negalėtų taip dažnai nuvažiuoti. Alvytė vardijo, kad Švedijoje jų sodybėlėje yra viskas, ko reikia – valtys, sniego motociklai, sutelkti įvairūs įrankiai, įranga. Išvykdami į Švediją iš namų jie pasiima tik maisto, masalų žvejybai ir piniginę.

„Ten mes jau žinome, kaip elgtis, žinome, ko norime nuvažiavę. Žinom, kur važiuosime, ką kiekviename telkinyje žvejosime. Žinom, kokia žuvis gali užkibti“, – sakė ūkininkė, neneigdama, kad grįžus iš Seišelių salų ir vos spėjus pasveikti nauja kelionė į Švediją, kur žvarbus klimatas, jiems patiems nemenkas išbandymas. Vis tik, pasak jos, trečioji išvyka – vėl kitokia, žiemos žūklės ant ledo Švedijoje jie negalėtų niekuo kitu užpildyti ar pakeisti. Tiesa, abu sutuoktiniai su nostalgija ilgisi ir slidinėjimo kalnuose. Su amžiumi jiems darosi šiek tiek baisoka susižaloti, todėl į slidinėjimą žiūri atsargiau, bet jo žiemą labai trūksta. „Atėjo laikas – reikia ir mums atsargiau rinktis keliones“, – atsiduso ūkininkė.

Pasiilgsta lietuviškos duonos

Pasakodama apie keliones, A.Valuckienė džiaugėsi gerais viešbučiais, puikiu maistu, bet neneigė, kad vis tiek, kaip ten bebūtų skanu, kelionei baigiantis pradeda dažniau kalbėtis apie lietuvišką virtuvę, norisi juodos duonos ir lašinukų.

Tuo tarpu į Švediją Valuckai nusiveža savo maisto. Jie pabandė nusipirkti Švedijos parduotuvėse ir daugiau nerizikuoja. Anot Alvytės, kartą pirko dešreles – rinkosi pagal kainą, vienas iš brangiausių. Bet jas bekepant keptuvėje šios išsilydė. Nuo tada visą laiką vežasi savo maistą. Vietoje išsiverda sriubos, žuvienės, išsikepa žuvies.

Per žiemos atostogas Švedijoje sugauti daug žuvies šį kartą jie nesitikėjo. Po Kalėdų Švedijoje labai trumpos dienos. Pasak Alvytės, ryte ilgai būna apsiniaukę, ūkanota. Jeigu dieną, kai pašąla, saulė būna ryški, tai iki 14 val. dar galima žvejoti, bet po pusvalandžio – temsta. Tokiu tamsiausiu metu ir žuvys mažiausiai aktyvios, ir kibimas pats menkiausias. 

Tačiau A.Valuckienė aiškino, jog daug žuvų pagauti ir nereikia, ne toks poledinės žūklės tikslas. Ne dėl žuvies kiekio į Švediją žiemą jie važiuoja. Daug labiau traukia pats žvejybos procesas, graži gamta, važinėdami po miškus sutinka būrius briedžių. Tokia kelionė Švedijoje jiems abiem suteikia atgaivos. Vieni du laisvi, niekam dėl nieko neatsakingi – važiuoja kur nori, daro ką nori, atsipalaiduoja, nusimeta ūkio rūpesčių įtampas.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-01-10

Analizuojamu laikotarpiusertifikuotos įmonės mažesnį žalio ekologiško pienokiekį įsivežė iš kitų ES šalių negu išvežė iš Lietuvos.Vidutinė ekologiško žalio pieno supirkimo iš kitų ES valstybių kaina 2022 m. III ketvirtį, palyginti su praėjusių metų III ketvirčiu, padidėjo 54,81 proc. Įvežtas iš kitų valstybių ekologiškas žalias pienas analizuojamu laikotarpiu sudarė 11,07 proc. viso supirkto Lietuvoje ir įvežto iš kitų valstybių ekologiško žalio pieno.

Ekologiško sviesto gamyba 2022 m. III ketvirtį, palyginti su 2021 m. III ketvirčiu, sumažėjo 68,08 proc., šviežių (nebrandintų ir nekonservuotų) sūrių – 59,36 proc., rūgpienio ir kitų rūgščiųjų gėrimų – 41,85 proc., jogurto be priedų – 33,90 proc., varškės – 24,64 proc., geriamojo pieno – 20,00 proc., aromatizuoto jogurto – 19,83 proc., o grietinės padidėjo 47,36 proc.

Daugiausia ekologiškų pieno gaminių šių metų III ketvirtį buvo parduota vidaus rinkoje: geriamojo pieno – 81,83 proc., aromatizuoto jogurto – 95,99 proc., grietinės – 96,49 proc., šviežių (nebrandintų ir nekonservuotų) sūrių – 98,41 proc., varškės – 98,95 proc., jogurto be priedų – 99,45 proc., o grietinėlė, sviestas bei rūgpienis ir kiti rūgštieji gėrimai buvo parduoti tik Lietuvoje. Sertifikuotose ekologiško pieno perdirbimo įmonėseekologiškų šviežių (nebrandintų ir nekonservuotų) sūrių pardavimo Lietuvoje kaina 2022 m. III ketvirtį, palyginti su 2021 m. III ketvirčiu, padidėjo 36,34 proc., grietinės – 37,82 proc., aromatizuoto jogurto – 41,31 proc., geriamojo pieno – 45,55 proc., rūgpienio ir kitų rūgščiųjų gėrimų – 46,34 proc., varškės – 47,15 proc., jogurto be priedų – 54,96 proc., sviesto – 59,74 proc.

Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 22 (414) / 2022 m