Žemės ūkio naujienos: 2023-02-03

-bazinę išmoką,
-perskirstymo (pirmųjų hektarų) išmoką,
-išmoką jaunajam ūkininkui,
-susietąją paramą už baltyminių augalų, vaisių, uogų, riešutų, daržovių, cukrinių runkelių sėklinių bulvių auginimą
-ekologinių sistemų už plotą išmokas.

Nauja tai, kad nuo 2023 m. pareiškėjai galės savanoriškai pasirinkti dalyvavimą ekologinėse sistemose ir pretenduoti į šių ekologinių sistemų išmokas:

-kompleksinė ekologinė sistema „Veiklos ariamojoje žemėje“,
-„Ariamųjų durpžemių keitimas pievomis“,
– „Eroduotos žemės keitimas pievomis“,
-„Kompleksinė pievų ir šlapynių priežiūros schema“,
-„Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“,
-„Sodų ir uogynų tvarkymas gamtai palankiu būdu“,
-„Tausojanti vaisių, uogų ir daržovių programa (NKP)“,
-„Perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo“,
-„Ekologinis ūkininkavimas (vaisiai, uogos, daržovės, vaistažolės ir prieskoniniai augalai)“.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-02-01

Pasak pieno gamintojų, pieno kaina šiuo metu nukritusi nuo 47 iki 27 centų. Tokio kainų kritimo jie sako neįstengsiantys atlaikyti, nes siūloma dabartinė kaina yra žemesnė negu pieno gamybos savikaina. Viltį praranda ir kooperatyvai, neturintys svertų derybose su perdirbėjais, kai krenta žaliavos kaina.

Šalies pieno perdirbėjų, kurie eksportuoja daugiau kaip 60 proc. savo produkcijos, teigimu, viskas priklauso nuo kainų eksporto rinkose mažėjimo. Pasak jų, nors perdirbimo įmonės bandė išsaugoti stabilumą, bet kainas gamintojams teko mažinti. Tačiau perdirbėjai tiki, kad pasaulinė krizė netruks ilgai ir bendromis pastangomis ją pavyks įveikti.

Dirbs trimis kryptimis

Tarybos posėdyje buvo išgirsti visi – išsakyta ne viena priemonė, kuri galėtų padėti išgelbėti sektorių. Pasak ministro K. Navicko, sutarta padirbėti trimis kryptimis ir Pieno tarybai vėl netrukus susitikti.

Pirmiausia bus ieškoma sprendimų, kaip sumažinti rizikas dėl žymiai besikeičiančių kainų šokinėjimo, stiprinti ūkininkų derybinę galią. Svarbu peržiūrėti pieno pirkimo sutarčių sudarymo principus, pieno kainos dedamąsias dalis (bazinę kainą ir priedus). „Nenorime, kad pieno gamintojas išliktų silpniausia grandis”, – sakė žemės ūkio ministras.

Daug vilčių siejama ir su investicijomis į pieno ūkius. Bus svarstoma, kokiais finansiniais instrumentais galima būtų padėti ūkiams.

„Svarbiausias mūsų siekis turėti stabilesnes rinkas ir labiau valdomas rizikas, nes esame labai stipriai veikiami kaimyninių šalių. Jeigu ūkininkai nematys perspektyvų ateityje, turėsime labai blogas pasekmes“, – teigė ministras.

Valstybė 2014-2022 m. į pieno ūkių modernizavimą investavo daugiau kaip 200 mln. eurų ir dabar, esant tokiai situacijai rinkoje, dalis projektų „pakibo ore“. „Kalbėsimės su paramos gavėjais ir ieškosime sprendimų. Norime solidarumo ir iš pieno perdirbėjų, nes jeigu sumažės pieno gamybos apimtys, nukentės visi šios rinkos žaidėjai“, – sakė ministras K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-02-01

Jis ūkininkauja kartu su broliu Ąžuolu. „Daug metų buvo stabili rinka. Per javapjūtę – mažesnė kaina, apie Naujuosius metus ir po jų, nuo sausio, kaina pakildavo, o pavasarį – dar šiek tiek daugiau. Bet karas Ukrainoje viską išmušė iš vėžių. Padarė taip, kad nesuprasi, kada kyla, kada leidžiasi“, – apgailestaudamas kalbėjo P.Gvazdaitis.

Anot jo, dėl karo grūdų kaina pernai buvo pakilusi net daugiau nei realiai turėjo kilti, ir po to nukrito. Ukraina, Rusija užaugino rekordinius derlius, grūdų yra labai daug ir kaina krenta. Ūkininko nuomone, čia nieko nepadarysi – tiesiog ūkininkai, kaip ir dauguma žmonių, finansiškai nukentėjo.

„Yra toks anekdotas. Ūkininkas pagauna auksinę žuvelę, o ši paprašo ją paleisti, tada išpildys jo norą. Ūkininkas sutinka, sako, padaryk, kad grūdai kainuotų 300 eurų. Kai šitas anekdotas buvo sukurtas, grūdai kainavo 200 eurų. Padarė žuvelė, kad kainuotų 300 eurų, ūkininkas žiūri į tą kainą ir svarsto – gal rytoj dar pabrangs, gautų dar daugiau – reikia truputį palaukti. O kitą dieną kaina nukrito iki tų pačių 200 eurų. Tai taip ir dabar – nežinai, kur ta riba. Kiek bendrauju su analitikais, ir jie labai sunkiai kažką nuspėja. Tendencija tokia, kad kilti tikrai nekils, o krist – klausimas, niekas nežino, kiek kris“, – svarstė P.Gvazdaitis.

Jis su broliu bandys laukti nors kokio nedidelio kainų kilimo, tikisi, kad gal dar pakils kokiais 10 eurų, tada ir parduos. Sako, kad kaina dabar nėra gera. „Kiek buvo galima anksčiau gauti ir džiaugtis uždarbiu, tai dabartinė kaina palaidoja visas viltis apie pelną. Savikainą padengia, o prarandi ne vieną tūkstantį, ne vieną dešimtį tūkstančių eurų, kurie galėjo būti pelnas. Bet ūkis mums – kaip pašaukimas, Dievo duotas hobis – čia dirbi, jauti malonumą. Ir nesvarbu, kad tik už savikainą – vis tiek džiaugiesi, vis tiek laimingas“, – per daug nesigrauždamas kalbėjo ūkininkas iš Marijampolės.

Seirijų (Lazdijų r.) ūkininkas Arūnas Žėkas VL taip pat pripažino, kad dar turi neparduotų grūdų, o juos turi parduoti iki pavasario. Bet grūdų supirkimo kainos labai nukrito. Anot ūkininko, tai yra labai blogai. „Nors rudenį visi, kurie prekiauja grūdais, sakė: „neparduokite grūdų, nes kainos kils“, – paklausėme, nepardavėme, o kainos ne augo, o nukrito beveik penkiasdešimčia eurų už toną. O juk ūkininkams pabrango trąšos. Tai dar ir brangių trąšų prisipirkome, o dabar ir jos jau pinga“, – atvirai kalbėjo Lazdijų krašto ūkininkas.

Reikia kooperuotis ir keistis

Radviliškio r., Mažaičių kaimo ūkininkas, agronomijos mokslų daktaras Jonas Ruškys VL teigė, jog mato vieną išeitį – „kaip ponas Dievas duos“. Anot jo, nieks nežino, kaip bus su kainomis, o vis tiek prieš naują derlių grūdus ūkininkai vienaip ar kitaip turės parduoti, nes dviejų derlių į aruodus nepilsi. „Kas bebūtų, vis tiek reikės atiduoti supirkėjams – ir visas sprendimas“, – sakė jis.

J.Ruškio ūkyje dar yra neparduotų pupų, miežių, kanapių, esparceto, kalendros. Aruodai ne 100 proc. užpildyti, bet išaugintos produkcijos dar turi pakankamai. Ūkininkas pripažino, kad negerai, jog viskas brangsta, o grūdų supirkimo kaina – krinta. „Linksmumo dėl to – ne kažin kas“, – sakė radviliškietis. – Gal dar vertėtų palaukti – gal ir degalai, dujos, elektra atpigs?“.

Jo įsitikinimu, ūkininkai neturi užsisėdėti ir patekti į tokias nepalankias situacijas – privalo jei ne važiuoti į pasaulines parodas Amerikoje, Dubajuje, Vokietijoje, tai bent jau domėtis jomis ir ten semtis žinių, ieškoti naujų technologijų, nes visos technologijos ateina iš ten, kur mokslas pažengęs. „Turime ieškoti naujų idėjų, kad ne tik grūdas, šiaudas ir ražiena šiandien rūpėtų Lietuvos ūkininkui. Laikas žiūrėti plačiau. Reikia išaugintą žaliavą perdirbti, daugiau galvoti, daugiau semtis mokslo žinių. Bendrauti su mokslo įstaigomis. Rasti sau tinkamas technologijas“, – neapsiriboti vien grūdinių kultūrų auginimu sau ir kitiems patarė J.Ruškys.

Pasak radviliškiečio, lietuviai – tinginiai, prieš dvejus metus Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Aušrys Macijauskas pateikė duomenis, kad lietuviai yra paskutiniai Europos Sąjungoje pagal 1 ha žemės pajamingumą. „Tai rodo, kad mes pagyrūnai, mokam tik liežuviais plakti, girtis neaišku dėl ko. Mūsų bruožas – tingėti, nesimokyti. Olandai prieš dvejus metus iš 1 ha naudmenų gaudavo 14 tūkst. , vokiečiai, danai – 9 tūkst., lenkai – nuo 1,5 iki 2 tūkst. eurų pajamų, o Lietuvoje – tik 780 eurų. Tai parodo, kad reikia žinių, iniciatyvų, naujų idėjų. Reikia galvoti, kaip baltymus išimti iš ankštinių ir kažkur sudėti. Reikia naujų tendencijų, kokios dabar yra pasaulyje, parsivežti iš parodų. Mokslininkai gal daugiau sėdi internetuose, jie žino, ko reikia mums, o tas grūdas–šiaudas labai neįdomi tematika“, – kalbėjo J.Ruškys.

Ūkininkas priminė, kad bene geriausia išeitis – kooperacija, per ją ateina naujų minčių, idėjų, kapitalo koncentracija. „Reikia kooperuotis, bet lietuviai iš už kampo žiūri ir svajoja, kad kaimynui blogiau būtų. Mūsų – Radviliškio kooperatyve, kuris vienija apie 50 ūkininkaujančiųjų, mes nesipykstame – nėra ko pyktis. Pirmenybę teikiame skaičiams, aiškumui ir sąžiningumui. Diskusijų vyksta, yra nuomonių skirtumai, tačiau viskas, ir sprendimų priėmimas, remiasi skaičiais. Pasaulis margas, ir šeimoje susipykstama, tik yra diskusijos, kuriose viską galima išsiaiškinti“, – kooperacijos patirtimi dalijosi agronomijos mokslų daktaras, ūkininkas J.Ruškys.

Turi galvoti patys

Ūkininkas Gediminas Kontrimavičius iš Jonavos rajono sakė, jog dabar, ką daryti toliau, asmeniškai labai priklauso nuo kiekvieno ūkio gyvybingumo, kiek pinigų jiems tuo metu reikia. Jeigu reikia skolas padengti ir negali laukti, pasak G.Kontrimavičiaus, tuomet reikia grūdus parduoti už žemesnę kainą. O jeigu gali – dar reikėtų laukti, nes dabar siūloma grūdų supirkimo kaina – viena iš žemiausių. „Pats irgi dar lauksiu. Ūkyje turiu neparduotų grūdų. Laukimas priklauso nuo pinigų poreikio. Geriausia buvo, kai parduodavai grūdus ir iš karto pirkdavai trąšas, nes kai trąšos buvo brangios, ir grūdai buvo brangūs. O dabar trąšos pinga“, – aiškino jis.

G.Kontrimavičiaus nuomone, sprendimas parduoti ar ne grūdus priklauso ne tik nuo trąšų kainų. Jei turi užsiauginęs finansinių „lašinių“, gal dar ir verta palaukti. Tačiau yra būtina skaidyti rizikas. „Dauguma tikėjosi po derliaus nuėmimo didesnio kainų kilimo, bet matom, kad 500 eurų už toną kainos tikrai nebebus, ko taip visi laukia, tai dabar kiekvienas turi apsispręsti individualiai“, – kalbėjo Jonavos rajono ūkininkas.

Buvusio ūkininko, agronomo Algirdo Pilipavičiaus iš Vilkaviškio r. nuomone, grūdų kainos vis tiek turėtų pakilti todėl, kad situacija ir Europoje, ir pasaulyje tokia, jog jos turėtų kilti. „Aš galvoju, kad taip atsitiks pavasariop, kai pasibaigs sėjos darbai“, – prognozavo A.Pilipavičius.

Anot jo, ūkininkų pasakymas, kad iki kovo jie turi atlaisvinti grūdų laikymo patalpas, labiau reiškia, kad turi parduoti dėl to, jog jiems reikia pinigų. A.Pilipavičiaus teigimu, kitas pasirinkimas – dar palaukti, bet taip darys tikrai ne dauguma ūkininkų. „Tie, kas turi grūdų, turi ir jiems saugoti tinkamas saugyklas. Dar kažkas sudaręs saugojimo sutartis. Bet tokių – ne didžioji dalis. Paprastai dvejus metus iš trejų pasitaiko, kad po sėjos kainos pradeda kilti, paskui – birželio pabaigoje–liepą pradeda vėl kristi ant „galybės galo“, o per javapjūtę būna vėl ne pačios gražiausios. Bet čia būrimas iš kavos tirščių. Patarti nieko negali – kiekvienas turi spręsti pats“, – kalbėjo A.Pilipavičius.

Grūdų rinkoje – nežinomybė

Niekada nereikia nieko laukti. Sutinku, buvo tokių metų, kuomet po Naujųjų grūdų kainos dar kilo, bet taip būdavo ne kasmet. Tokia patirtis gal ir rodo, kad reikia laukti tik iki kito derliaus – tada kainos bus geresnės… Bet tokia pozicija – juokinga. Kaip bebūtų, grūdų supirkimą diktuoja pasaulinės grūdų kainos, nes mes labai daug grūdų eksportuojame, tad savaime suprantama, kokia situacija bus pasaulyje, tokia bus ir pas mus, Lietuvoje.

Didelė dalis žemdirbių priklauso nuo energetinių išteklių – elektros, dujų, o svarbiausia – nuo trąšų kainų. Kadangi dujų kainos po truputį ritasi žemyn, reikia tikėtis, kad ir trąšų kainos nebeturėtų būti didesnės, o kažkiek keisis į mažėjimo pusę. Tad vargiai ar sulauksime geresnių laikų, kai grūdų supirkimo kainos grįžtų į tą lygį, koks buvo prieš keletą mėnesių. Grūdų yra pakankamai tiek pasaulinėje rinkoje, tiek pas mus, Lietuvoje.

Kainos buvo kilusios dėl to, kad Ukraina neturėjo galimybių realizuoti grūdų, dabar situacija jau kiek pasikeitė – Ukrainai pavyko išvežti dalį saugotų grūdų. Tad pasikeitė situacija ir pasaulinėje grūdų rinkoje – ji pagerėjo. Dažniausiai ukrainiečiai grūdus eksportuoja į trečiąsias šalis, pavyzdžiui, Afrikos, bet jos pačios pasaulinei grūdų rinkai daro mažiausią įtaką.

Tad šioje situacijoje Lietuvos grūdų augintojams aš patarčiau mažiau rizikuoti – išauginai derlių, nuėmei jį – ir parduok. O laukti, kada bus geresnės kainos, yra savotiškas žaidimas. Gali pasisekti, o gali – ir ne. Tai – kaip loterija. Žvelgiant į tai, kaip buvo per pastaruosius 15–20 metų, pasitaikydavo, jog metų pradžioje grūdai iš tikrųjų brangdavo, ypač kai rinkoje jausdavosi jų trūkumas, o būdavo ir atvirkščiai – pigdavo. Panašiai yra ir su bulvių kainomis. Jos laikosi aukštos, kol po bulviasodžio išaiškėja, koks yra bulvių perteklius, tuomet bulvių kainos pradeda kristi.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-02-01

„Pagrindinis siekis yra, kad mes turėtume labiau stabilesnes rinkas ir labiau valdomas rizikas kalbant apie pieno sektorių, nes esame labai stipriai veikiami regione kaimyninių šalių. Nematant perspektyvos, ypatingai ūkininkai, kurie nematys perspektyvos, turės labai blogas pasekmes netolimoje ateityje“, – trečiadienį po Pieno tarybos posėdžio, kuriame dalyvavo gamintojų, perdirbėjų ir institucijų atstovai, žurnalistams sakė K. Navickas.

„Siekis išlieka tas pats – turėti didesnes derybines galias ūkininkams“, – pridūrė ministras.
Žemės ūkio kooperatyvų asociacijos vadovas: gali ateiti tokia diena, kai Lietuva vargiai apsirūpins pieno produktais

Pasak K. Navicko, kainų pokyčiai ypač neigiamai veikia pieno gamintojus.

„Kai vyksta kainų pokytis, pirmas pokytis įvyksta tarp perdirbimo ir gamintojo ir tai labai stipriai sukelia rizikas ir destabilizuoja gamintojus, jiems galvojant apie ilgalaikes perspektyvas“, – teigė ministras.

Anot K. Navicko, viena krypčių sprendžiant pieno supirkimo kainų problemą – sutarčių tarp pieno gamintojų ir perdirbėjų principų peržiūra.

„Kitas dalykas, kur mes turime padirbėti, taip pat dėl pačių sutarčių sudarymo principo peržiūrėjimo, nes yra bazinė pieno kaina, kurią mes matome visi, bet yra dar nemažai ir dedamųjų, kurios yra mokamos už pieno kokybę, vadinami priedai. Norėtųsi čia daugiau teisingumo ir aiškumo“, – sakė K. Navickas.

„Tai yra pasiūlymas apsvarstyti, kad kai vyksta kainos pokytis, turėti dvi dedamąsias – ne tik žaliavinio pieno kainos, kurias diktuoja pasaulinės rinkos (…), kita galėtų būti pagamintos produkcijos kainų pokytis, šias dedamąsias susiejant“, – teigė ministras.

Jo teigimu, į kitą Pieno tarybos posėdį, be gamintojų ir perdirbėjų, ketinama pakviesti ir prekybininkų atstovus.

„Buvo pasiūlymas, kad reikėtų kalbėtis ir įtraukiant prekybininkus. Tai kitoje taryboje, priėmę tą pastabą, kalbėsimės iš visų pusių“, – teigė K. Navickas.

„Jeigu sumažės pieno gamybos apimtys, tai tikrai nukentės ne tik vartotojas, bet ir visi šios rinkos žaidėjai“, – kalbėjo ministras.

Šaltinis: lrt.lt, Giedrius Gaidamavičius, BNS, 2023-02-01

Tai tikslus žemės dirbimas, kai sudaromas tikslus laukų žemėlapis ir žinoma, kurioje vietoje sklypas derlingas, kur mažiau derlingas. Taip pat stebima, kur geriau auga piktžolės ir prasideda ligos. Laukas ne bendrai tręšiamas ir vienodai apdorojamas chemikalai nuo ligų, o tiesiog dėmesys sutelkiamas į konkrečias vietas. „Šios technologijos labai brangios ir jas naudoja kol kas nedaug ūkininkų.

Prieš 3- 5 metus jos tik buvo bandomos. Netgi Europos ūkininkai dar plačiai jų nenaudoja. Dėl to galima ne tik pirkti pačius įrenginius, bet ir užsakinėti paslaugas pas specializuotas įmones“, – dėlioja S. Fedotovas. Jis sako, kad už 400 hektarų tyrimą mokėjo 5 tūkst. eurų, tačiau tai buvo labai taupūs tyrimai – tik probleminių plotų. To nebūtina atlikti kiekvienais metais, tačiau jei dažnai keiti auginamas kultūras, paslaugų reikės dažniau. Kitas šių technologijų privalumas – bepiločiais galima stebėti, kaip auga kultūros, įvertinti pokyčius.

Pajėgesni dronai gali kainuoti keliasdešimt tūkstančių eurų. Paprastesni keletą tūkstančių eurų. Paprastesni 1,5-5 tūkst. eurų. Priklauso nuo to, kokią aparatūrą jie nešios. Jei tai brangi ir galinga įranga, reikės brangaus ir galingo bepiločio. „Vokietijoje dalis ūkininkų įrangą perka paslaugas, dalis techniką. Apie 30 proc. ūkininkaujančių bepiločius naudoja įvairiems tikslams, nuo pasėlių stebėjimo, laukinių gyvūnų baidymui. Kalbama apie bepiločių panaudojimą tręšimui ir pesticidų skleidimui. Tai perspektyvu, nes nereikia traktoriumi važiuoti į lauką ir naikinti dalies pasėlių. Tai efektyvu kai lietingas oras ir sunku išvis įvažiuoti į lauką“, – aiškina S. Fedotovas. Lietuvoje dronus naudoja vienetai, nes jų naudojimo reglamentavimas neaišku. Pernai buvo gana daug skundų dėl to, kad kaimynai purškia pasėlius su bepiločiais, nes ši veikla nėra reglamentuota.

„Situacija dėl dronų naudojimo Lietuvoje šiandien miglota, tačiau ateitis labai aiški. Tai bus vienas svarbiausių žemdirbio pagalbininkų“, – konstatuoja S. Fedotovas. Kita kategorija sąlyginai įprasta technika – traktorių traukiami purkštuvai, sėjamosios, kurios apdoros tik tas lauko vietas, kur to reikia. Plėtrą vėlgi stabdo tai, kad ši technologija kur kas brangesnė nei įprastinė.

Nors medžiagos taupomos, tiksliai beriant jų naudojama mažiau, tačiau tai nėra toks taupymas, kad atpirktų investicijas. „Tai daugiau žmogaus sprendimas, kad jis investuoja į gamtos apsaugą ir naujas technologijas, o ne dėl taupumo“, – pripažįsta direktorius ir įvardina dar vieną dalyką, kuris stabdo plėtrą – su šia technika gali dirbti tik ypatingai kvalifikuoti specialistai, kurių atlyginimai kur kas didesni nei eiliniai mechanizatoriai. Arba tą turi daryti pats ūkininkas, kas vyresnio amžiaus žmonėms nelengva.

Kitas niuansas – tai atsipirkti gali tik pakankamai dideliuose arba specializuotuose, pavyzdžiui daržovių, ūkiuose ir kol kas tie, kurie perka tokią įrangą, tik daro bandymus, analizuoja, ar jis pasiteisins. Iš kitos pusės, net tokiose rinkose kaip Vokietijoje paslaugų pirkimas ir nuoma vienas pagrindinių technologijų plėtros kelių, nes jei pats nebūsi kvalifikuotas, teks šalia samdyti gana brangiai apmokamą kvalifikuotą žmogų. „Smagu, kad šios technologijos į žemės ūkį patrauks jaunimą. Jie ir bus jų diegimo pionieriai“,– dėsto S. Fedotovas.

Kaip galima naudoti bepiločius:

2022 m. vienam ūkio subjektui buvo pritaikyta administracinė atsakomybė dėl neteisėto bepiločių naudojimo. Šiuo metu pagal visoms Europos Sąjungos (ES) šalims galiojantį teisinį reglamentavimą, augalų apsaugos produktų (AAP) purškimas iš oro galimas tik iš orlaivio (lėktuvo arba sraigtasparnio) ir tik išimties atvejais gavus specialų leidimą. Tačiau siekiant įteisinti galimybę naudoti inovatyvius, technologiškai pažangius būdus šiuo metu Europos Sąjungos institucijose jau yra svarstomas ir derinamas reglamento projektas, kuriuo planuojama įteisinti dronų naudojimą augalų apsaugos produktų purškimui. Laistyti, tręšti, sėti, stebėti galima.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2023-01-29

Moteris pasakoja, kad apie susitaupymą ateičiai net nesvajoja. Kartais nepavyksta net apmokėti paskolų. „Nuotaikos neliko, nes kainos stipriai mažinamos, žlugdomas žemės ūkis, nors tikėjomės, kad bus gerai. Naudojomės daug paramų“, – aiškina Jūratė. Pienininkų asociacijos vadovas sako, kad ūkininkai spaudžiami iš visų pusių. „Mes kaip aukšlė vandenyje. Iš apačios duoda plėšri lydeka, iš viršaus kiras.

Mus spaudžia valdžia, perdirbėjai, prekybininkai“, – aiškina Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos narys. Situacija susidomėjo ir Seimo kaimo reikalų komitetas. „Kreipėmės į Konkurencijos tarybą, ar nėra kartelinio susitarimo, kai per radiją paskelbiama, kad nuo šiol pieną pirksime tokia ir tokia kaina“, – sako Viktoras Pranckietis, Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas. Skaičiuojama, kad artimiausiu metu Lietuvoje užsidarys bent 50 pieno ūkių. J. Vilionis sako, kad tai 50-100 karvių ūkiai. Jų būtų dar daugiau, tačiau kai kuriuos prilaiko įsipareigojimai – gavus ES paramą privalumu ūkininkauti keletą metų.

„Virš 500 karvių 42 ūkiai iš 14 tūkst. virš 100 karvių 254 ūkia. Jei dings mažieji, iš kur perdirbėjai ims pieną“, – retoriškai klausia J. Vilionis. Žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas sako, kad vyksta natūrali atranka – traukiasi vyresnio amžiaus ūkininkai: „pavojų matome ir suprantame, tačiau ateina jaunoji karta, kuri motyvuota.“ Tačiau jaunimas, net ir labai motyvuotas, prasmės ūkininkauti nebemato. „Pradėjo patikti, žiūriu į ekologiją, ūkininkavimas traukia. Tačiau netgi atsisakyti paramos ir mesti ūkininkavimą, nes labai nestabilu. Tėvai ūkininkauja, tačiau nuo 2005 m. jie geresnių laikų nematė“, – dėlioja jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas. Skaičiuojama, kad per 20 metų nuo 500 tūkst. Lietuvoje laikytų karvių, jų sumažėjo iki 200 tūkst.

Šaltinis: lnk.lt, 2023-01-30