Žemės ūkio naujienos: 2023-04-03

Stumiami į derybines paraštes

Pieno krizę išgyvenantiems ūkininkams premjerė Ingrida Šimonytė priminė seną gerą priemonę, padedančią lengviau pergyventi rinkos sukrėtimus – kooperaciją. Ji LRT radijui sakė, kad žmonės, turintys mažiausią derybinę galią, nukenčia labiausiai, nes net 85 proc. pieno pristato 30 proc. ūkių, turinčių didžiausią kainą. Anot premjerės, čia suveikia ne tik masto ekonomija, bet ir stipresnė derybinė galia.

Nors kooperatyvai yra tarsi minkštesnė pagalvė ūkininkams krizių laiku, šiandieną kooperatyvai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Su VL bendravę kooperatyvų vadovai atviri: jau kuris laikas tenka dirbti į minusą, nes pieno perdirbėjai kooperatyvams moka mažiau nei pavieniams ūkininkams, o ištikus krizei stengiasi dar labiau naudotis dominuojančia padėtimi.

Kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė pabrėžia visada rėmusi idėją, kad ūkininkai kooperuotųsi ir didintų savo derybines galias. Tačiau tam, kad su perdirbėjais būtų galima eiti į derybas, kooperuoto pieno rinkoje turėtų būti bent 70 proc., o šiuo metu yra tik apie 30 proc.

„Kooperaciją pieno perdirbimo įmonės bando sužlugdyti ir jiems tai gerai sekasi. Kodėl? Visi puikiai supranta, kad didelis pieno kiekis yra jėga. Ūkininkai supranta: tam, kad surinktume kiekį, reikia pereinamojo laikotarpio. Tačiau jei ūkininkas nori jungtis prie kooperatyvo, perdirbėjas jį persivilioja su geresne kaina. Deja, šiandieną kooperatyvai neturi jokios derybinės galios. Mes surinkę ir atvežę į supirkimo įmonę 50 t pieno gauname mažesnę kainą nei ūkininkas, tiesiogiai pardavęs 1 t pieno“, – atvirai kalba J.Dovydėnienė.

Pasak kooperatyvo „Pieno puta“ direktorės, jei pieno supirkimo įmonėms staiga reikia sumažinti pieno kainą, tai lengviausia padaryti pirmiausia nurėžiant kainą nuo kooperatyvų. Tokiu būdu perdirbėjai įsigyja didesnį pieno kiekį pigiau. „Ar mes galime kreiptis į kitus supirkėjus? Galime, bet jie mums pasakys lygiai tą patį. Nereikia vargintis ieškoti visos Lietuvos kainų, užtenka žinoti vienos pieninės siūlomą kainą“, – piktinasi pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad vadinamasis Pieno įstatymas jau buvo pasmerktas žlugti iš pat pradžių dėl kelių trūkstamų dedamųjų. Pirma, jame nėra prekybininkų. Antra, įstatyme yra nurodyta tik pieno kaina be priedų. „Kodėl vienas gabalėlis kainos yra įstatyme, o priedai ne? Ką tai reiškia? Numatytas terminas, kad prieš mėnesį informuoti apie kainos pokyčius irgi neveikia, nes keičiami priedai, o ne pati kaina“, – įstatyme esančias spragas aiškiai įvardija J.Dovydėnienė.

Gelbėjo eksportas

Savo derybines galias prieš pieno supirkėjus bandė stiprinti trys kooperatyvai: „Pieno gėlė“, „Pamario pienas“ ir „Pienininkai“. Jie įkūrė gamintojų organizaciją UAB „Pieno partneriai“, kad galėtų kartu parduoti pieną.

Rolandas Jurkus, „Pieno gėlė“ ir UAB „Pieno partneriai“ direktorius, sako, kad kiek anksčiau ši organizacija padėjo išsiderėti solidesnes pieno supirkimo kainas, o dabar, šios pieno krizės akivaizdoje, stipriai buksuojama. „Neoficialiai įvardinus, galimai yra karteliniai susitarimai, numatantys Lietuvos perdirbimo įmonių mokamą aukščiausią pieno supirkimo kainą kooperatyvams“, – svarsto UAB „Pieno partneriai“ vadovas.

Jis pabrėžia, kad kooperatyvus ir jų susivienijimą iš dalies gelbsti pieno eksportas. Dalį pieno išsiveža lenkų supirkėjai. Jie moka keliais procentais daugiau už vietos supirkėjus. „Didžiausias paradoksas, kad lenkai sugeba mums mokėti brangiau, pieną parsivežti, perdirbti ir mums galutinę produkciją į prekybos tinklus pristatyti pigiau nei vietinę“, – lenkų pieno politikos subtilybėmis stebisi R.Jurkus.

Išgryninti kooperatyvų veiklą

R.Jurkus pastebi, kad nei Vyriausybė, nei Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) negirdi arba nenori girdėti, su kokiomis problemomis susiduria kooperatyvai.

„Ko gero, kiekvienos krizės akivaizdoje perdirbėjai elgiasi panašiai, mums pirmiems užsukdami kranelius. Tikslas paprastas – silpninti mūsų derybinę poziciją. Jokia paslaptis, kad nuo vasario mėnesio kooperatyvas gauna mažesnę kainą, nei pavienis ūkininkas, nors mes surenkame ir pristatome nepalyginamai didesnį kiekį pieno. Atvirai sakant, mus perdirbėjai susitarę žlugdo“, – kartėlio dėl susiklosčiusios padėties neslepia R.Jurkus, pabrėždamas, kad jau kuris laikas kooperatyvo nariams už pieną tenka mokėti daugiau, nei jie gauna iš supirkėjų.

Paklaustas, kaip reikėtų spręsti šią situaciją, patyręs agrarininkas sako pasigendantis iš ŽŪM konkretaus veiksmų plano. Pasak jo, pirmiausia reikėtų iš naujo peržiūrėti Pieno įstatymą, kuris iki šiol neužkirto kelio pieno supirkėjų savivalei. Taip pat kooperatyvai norėtų gauti daugiau paramos, kuri padėtų sustiprinti materialinę bazę: įsigyti naujus pienovežius, priekabas. „Tai mums padėtų sumažinti vidines sąnaudas ir taip ūkininkams mokėti aukštesnę kaina“, – neabejoja UAB „Pieno partneriai“ vadovas.

Jis taip pat siūlo išgryninti ir pačių kooperatyvų veiklą. R.Jurkaus teigimu, tenka pripažinti, kad yra daug pieną superkančių kooperatyvų, bet tik nedidelė jų grupelė yra tikri, pripažinti kooperatyvai, veikiantys kooperacijos pagrindais. Jo teigimu, likę kooperatyvai prisidengę kooperacija „suka šeimos versliukus“.

Steigti naujus ar stambinti senus?

Mindaugas Petkevičius, kooperatyvo „Eko tikslas“ direktorius, sako kol kas nematantis jokių tiesioginių priemonių, kad šalyje kooperacija būtų aktyviau skatinama. Jis įsitikinęs, kad naujai besikuriantys kooperatyvai turėtų būti skatinami pirmus penkerius metus, skiriant jiems subsidiją pagal generuojamą apyvartą.

„Pirmiausia reikia samdyti gerą vadybininką, sudėlioti administraciją, buhalteriją. Anksčiau už tai buvo skiriama valstybės parama kooperacijai. Manau, tai reikėtų grąžinti. Mūsų kooperatyvas būtent taip ir stojosi ant kojų. Įsivaizduokite, pradedame veiklą nuo nulio, todėl ta parama buvo labai svarbi“, – primena M.Petkevičius.

Tuo tarpu kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė J.Dovydėnienė kiek skeptiška šiuo klausimu. Ji pripažįsta nepritarianti idėjai steigti kooperatyvus tik dėl didesnio jų skaičiaus.

„Mano manymu, reikia stambinti jau esamus kooperatyvus. Mums reikia masto ekonomijos. Jeigu surenkame 10 t pieno, mums reikia pienovežio, buhalterio, vadovo. Tačiau jeigu stambintume kooperatyvą ir surinktume 50–70 t pieno, mums reikėtų praktiškai tiek pat aptarnaujančio personalo. Kam reikia pristeigti naujų kooperatyvų, kai pieno mažėja ir ūkininkai geografiškai vienas nuo kito tolsta? Manau, esamus kooperatyvus reikėtų skatinti jungtis į antro lygio kooperaciją. Tokiu būdu atpigtų logistikos, administravimo ir aptarnavimo kaštai“, – svarsto J.Dovydėnienė, pridurdama, kad ji taip pat neatmeta galimybės jungtis prie jau esamų kooperatyvų susivienijimo.

Skirti paramą investiciniams projektams

Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas Tomas Raudonius taip pat įsitikinęs, kad valstybės parama visuomet svarbi ir reikalinga, tačiau kooperacijos skatinimo atveju, svarbiausias pačių ūkių noras kurti bendrystę ir drauge pridėtinę vertę.

„Mūsų nuomone, teisingiau būtų ne remti išlaidų kompensavimą kooperatyvų įsikūrimui, bet skirti paramą kooperatyvų vykdomiems investiciniams projektams. Tokiu būdu kooperuotiems ūkiams būtų paskata investuoti kartu, o ne individualiai“, – tikina jis, pridurdamas, kad mūsų šalies kooperatyvų įstatymas gana palankus, tačiau matomas poreikis suteikti galimybę kooperacijoje dalyvauti ir komanditiniams nariams.

Pasak T.Raudonio, „Pienas LT“ atveju, tokie nariai būtų nevykdantys fizinės pienininkystės veiklos, bet prisidedantys investicijomis. Taip pat kooperatyvo vadovas matytų poreikį keisti pelno paskirstymo santykį už natūrinę apyvartą ir piniginį pajinį įnašą.

„Manome, kad proporcija už piniginį įnašą turėtų didėti. Tokiu atveju, prie kooperacijos ūkiai norėtų prisijungti ne tik dėl aukštesnės pieno supirkimo kainos, bet ir dėl investicijos ateičiai“, – sako T.Raudonius.

Stabilizavo rinkos svyravimus

„Pienas LT“ valdybos pirmininkas yra sakęs, kad kooperacinis perdirbimas šiuo metu Lietuvoje sudaro tik 15 proc. nuo žaliavinio pieno. Pasiteiravus, ar iš esmės krizės valdymas būtų lengvesnis, jei kooperuoto pieno turėtume ne 15 proc., o 30–40 proc., T.Raudonius pabrėžė, kad praėjusiais metais savo kooperatyvo nariams už pieną vidutiniškai iki 2 ct/kg mokėjo aukštesnę nei rinkos kainą, papildomai uždirbo 4 ct/kg grynojo pelno.

„Gaunama pridėtinė vertė didina ūkio pajamas ir (arba) ūkio turtą. Mūsų patirtis rodo, kad kooperatyve ūkių naudai priimami sprendimai padeda stabilizuoti rinkos svyravimus. Be abejonės, didesnė kooperuota pieno sektoriaus dalis būtų reali pagalba ūkiams, prisidedanti aukštesnėmis ūkių pajamomis ir turto verte, taip pat bendrai vykdoma veikla – centralizuotais pirkimais, konsultavimu ir kt.“ – akcentavo „Pienas LT“ valdybos pirmininkas T.Raudonius.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2023-03-31

Apdovanojimai bus skiriami už novatoriškumą ir tvarumą 7 kategorijose:

1 kategorija. Geriausia ekologiniu ūkininkavimu besiverčianti ūkininkė ir geriausias ekologiniu ūkininkavimu besiverčiantis ūkininkas
2 kategorija. Geriausias ekologiškas regionas
3 kategorija. Geriausias ekologiškas miestas
4 kategorija. Geriausias ekologiją puoselėjantis regionas
5 kategorija. Geriausia ekologiškų maisto produktų perdirbimo įmonė
6 kategorija. Geriausias ekologiškų maisto produktų mažmenininkas
7 kategorija. Geriausias ekologiškas restoranas / maitinimo paslaugų teikėjas

Vertinimo komisiją sudarys 7 nariai, kuriuos skirs Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos regionų komitetas, taip pat skėtinės žemdirbių organizacijos – IFOAM Organics Europe ir COPA-COGECA.

Ši komisija vertins ne būsimas, o jau įgyvendintas idėjas ir pasiektus rezultatus. Svarbu tai, kad dalyviai turi turėti ekologinio sertifikavimo įrodymus.

Paraišką konkursui galima parengti bet kuria ES kalba. Dalyvavimas konkurse nemokamas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-03-31

Uždaroji akcinė bendrovė „Panevėžio veislininkystė“ jau kurį laiką nevykdė veiklos, dėl vykstančių teisminių ginčų nuo 2021-ųjų pabaigos iš dalies buvo areštuotas jos turtas. Prasidėjus karui Ukrainoje, įmonė nebegalėjo vykdyti gana pelningos galvijų karantinavimo veiklos.

Šių metų vasario pabaigoje Lietuvos apeliacinis teismas priėmė bendrovei nepalankų sprendimą ir priteisė beveik 100 tūkst. eurų, kurie turėtų būti sumokėti Kirgizijos bendrovei „Eksimgreyn LC“, grąžinant avansą už nesuteiktas paslaugas ir prekes bei padengiant patirtus nuostolius. „Panevėžio veislininkystė“ 2021 m. buvo įsipareigojusi parduoti, o „Eksimgreyn LC“ nupirkti 112 vienetų Herefordų veislės galvijų – veislinių telyčių, kurių kilmės šalis – Vengrija.

Bendrovė taip pat turėjo užtikrinti veislinių telyčių karantinavimą ir gabenimą į paskirties vietą. Teismas konstatavo, kad sutartiniai įsipareigojimai nebuvo įvykdyti tinkamai ir pilna apimtimi, be to, Kirgizijos bendrovei nebuvo grąžintas jos sumokėtas avansas. Po šio teismo sprendimo, Panevėžio įmonė tapo nemoki, nebegali atsiskaityti su darbuotojais ir kreditoriais. Valstybei priklauso 97,85 proc. „Panevėžio veislininkystės“ akcijų, kurios Vyriausybės sprendimu buvo įtrauktos į privatizuojamų objektų sąrašą. Po šio sprendimo, įmonės akcijas valdžiusi Žemės ūkio ministerija 2022-ųjų gegužę jas perdavė Turto bankui.

Pirmasis „Panevėžio veislininkystės“ akcijų privatizavimo aukcionas nebuvo sėkmingas. Po teismo sprendimo, įvertinus įmonės finansinę situaciją, ir nesant galimybių atkurti jos mokumo, nuspręsta inicijuoti nemokumo bylą. „Panevėžio veislininkystė“ valdo nekilnojamąjį turtą dvejose netoli viena kitos nutolusiose vietovėse Panevėžio rajone. Algirdiškio kaime bendrovei priklauso parodų bazė, kurios bendras pastatų plotas yra 4.390 kv. m, bei pagal valstybinės žemės nuomos sutartį nuomoja 4,80 ha ploto žemės sklypą. Valstybinės žemės sklypas išnuomotas iki 2032 m. Dar vienas bendrovės valdomas objektas – Šilagalio kaime esanti ferma, kurioje veikė galvijų karantinavimo centras.

Šaltinis: delfi.lt, 2023-03-29

Anksčiau ministerija identifikavo, kad numatytas apribojimas nėra veiksnus ir taiklus, todėl buvo svarstyta jo išvis atsisakyti.

„Apie konkrečias įgyvendinimo priemones esame apsitarę, nes bendras tikslas, konsoliduota asociacijų nuomonė ta, kad 500 ha nuosavybės ribojimas yra prasmingas ir jį tiesiog reikėtų padaryti veiksnų“, – kalbėjo S. Gentvilas. Anot S. Gentvilo, ministerija neketina siūlyti jokių teisės aktų pakeitimų, tačiau griežtins vidines tvarkas ir nuo sausio jai pavaldžios Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) kontrolę. Jis pažymėjo, kad „NŽT nesugebėdavo visada sužiūrėti“ įstatymo apeidinėjimo atvejų. „NŽT keisis, pasitelks gilesnę analizę ir pažymos tikrai atspindės nuosavybę“, – pabrėžė S. Gentvilas. NŽT, jo teigimu, tikrins ne tik žemę pirkti norinčias įmones, bet ir jų steigėjus.

„Šiuo metu matome, kad NŽT tikrindavo tik konkretų juridinį asmenį, „nelipdavo kopėčiomis aukštyn“ iki jos steigėjų, fizinių asmenų – galbūt tie fiziniai asmenis per keletą bendrovių konsolidavę žymiai daugiau“, – sakė ministras. „Čia bendras sutarimas „lipti aukštyn kopėčiom“ ir žiūrėti, kas steigėjai šitų bendrovių“, – pridūrė jis. Be to, pasak ministro, 500 ha ribojimą galima apeiti pažymas žemei gaunant skirtinguose NŽT padaliniuose. „NŽT turi 52 teritorinius padalinius ir tos pažymos išduotos, kad neviršijama 500 ha nuosavybės, galėjo būti išiminėjamos per skirtingus padalinius ir taip buvo galima įsigyti galbūt daugiau hektarų“, – aiškino S. Gentvilas.

Aplinkos viceministrė Monika Juodkvalkė kovo pradžioje yra sakiusi, kad Aplinkos ministerija planuos pasiūlyti atsisakyti draudimo asmeniui įsigyti daugiau nei 500 hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Tiek ministerija, tiek dalies ūkininkų atstovai sako, kad ribojimas iš esmės neveikia. Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪM) kovo viduryje išplatino pranešimą, kuriame teigiama, jog apeiti apribojimą galima superkant juridinių vienetų akcijas.

Rūmai ministerijos sprendimą pranešime pavadino „akibrokštu žemdirbiams“, o patys pasiūlė koreguoti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą ir uždrausti virš 500 hektarų valdantiems asmenims įsigyti žemę per susijusius fizinius asmenis ar įmones, kuriuose valdo nuo 1 proc. akcijų. LŽŪR pirmininkas Arūnas Svitojus yra sakęs, kad šiuo metu apie 30 asmenų Lietuvoje valdo apie 0,5 mln. ha žemės ūkio paskirties plotų, o apie 10 proc. ūkininkų dirba iki 80 proc. šalies žemės.

Šaltinis: delfi.lt, 2023-03-29

Laidos „Misija ūkis“ komanda keliaus po Lietuvą ir joje gyvenančius ūkius, ieškodami įdomiausių istorijų. Laidą ves žinoma aktorė, knygų autorė Justė Zinkevičiūtė. Ji prisipažino iki šiol buvusi toli nuo su ūkininkyste susijusių klausimų. „Man geriau sekasi prie jūros gintarus ir akmenėlius rinkti, nei ūkininkauti“, – juokėsi laidos vedėja, rašoma pranešime. Tačiau dėl to jai šis iššūkis – tik įdomesnis, tad tikisi, kad taip bus ir žiūrovams.

„Man viskas yra labai nauja, bet aš smalsi – daug smalsauju ir už save, ir už laidos žiūrovus. Laidos formatas labai įdomus – važiuoji į filmavimus ir nežinai, ko tikėtis. Pavyzdžiui, pirmoje laidoje išmokau pašerti karves. Gal kitiems tai juokingai skamba, bet mano kaimas visada buvo Nida, kur vietoj traktorių važinėja „tuk tukai“, gyvulininkystę žinojau kaip laukinius briedžius, šernus ar stirnas, o mano augalija buvo smilgos ir gėlės darželyje“, – šypsojosi ji. „Tikiu, kad žiūrovui sekmadienio rytai drauge su mūsų laida bus turiningi. Mums patiems įdomu filmuoti, tad labai tikiu, kad žiūrovas tą pajaus“, – kalbėjo J. Zinkevičiūtė.

J. Zinkevičiūtei patikėta ir ūkininkų kalbinimo užduotis. „Šiaip būti laidos vedėja – vieni pliusai, nes iš komandos, pavyzdžiui, tik man duoda užvesti traktorių ar pasivėžinti motociklu“, – juokėsi ji. Laidos vedėja atskleidė, kad filmuodama pirmą laidą jų komanda apsilankė dviejuose ūkiuose. Pirmajame, augalininkystės, žiūrovai sužinos, su kokiais iššūkiais susidūrė du broliai Vidmantas ir Mindaugas, norėdami tęsti tėvų pradėtus ūkininkavimo darbus. Antrasis aplankytas – karvių ūkis.

Šiame reportaže žiūrovai sužinos ne tik kiek tonų pieno ūkyje karvės duoda kasdien, bet ir kokių nelauktų svečių sulaukia karvės tvarte. „Karvių ūkyje nesu buvusi, man tai buvo pirmas kartas. Labai keista vienoje vietoje girdėti virš šimto baubiančių karvių, o kada esat matę jų žvilgsnius? Labai keisti“, – šypsojosi J. Zinkevičiūtė. Laida „Misija ūkis“ – kiekvieną sekmadienį 9 val. per Delfi TV ir bet kuriuo patogiu metu naujienų portale Delfi.

Šaltinis: delfi.lt, 2023-03-31

2022 m. sertifikuotos įmonės supirko ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno iš kitų ESvalstybių 55,66 proc. mažiau nei 2021 m., o vidutinė pieno supirkimo iš kitų ES valstybių kaina buvo 44,42 proc. didesnė. Praėjusiais metais buvo eksportuota 13,75 proc. supirkto Lietuvoje ir importuoto ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno.

2022 m. sertifikuotos įmonės pardavė ekologiško žalio natūralaus riebumo pieno į kitas ES valstybes 26,96 proc. mažiau nei 2021 m., o vidutinė pieno pardavimo į kitas ES valstybes kaina padidėjo 25,59 proc. Įvežtas iš kitų ES valstybių ekologiškas žalias pienas praėjusiais metais sudarė 9,31 proc. viso supirkto Lietuvoje ir įvežto iš ES valstybių ekologiško žalio pieno.Ekologiško sviesto gamyba 2022 m., palyginti su 2021 m., sumažėjo 85,53 proc., šviežių (nebrandintų arba nekonservuotų) sūrių – 64,62 proc., rūgpienio bei kitų rūgščiųjų gėrimų – 28,10 proc., jogurto be priedų – 24,93 proc., varškės – 16,75 proc., aromatizuoto jogurto – 9,94 proc., geriamojo pieno – 4,54 proc., o ekologiškos grietinės padidėjo 56,06 proc.

Sertifikuotose ekologiško pieno perdirbimo įmonėse ekologiško geriamojo pienopardavimo Lietuvoje kaina 2022 m., palyginti su 2021 m., padidėjo 25,00 proc., grietinės – 26,90 proc., aromatizuoto jogurto – 29,91 proc., varškės – 33,80 proc., rūgpienio bei kitų rūgščiųjų gėrimų – 35,00 proc., jogurto be priedų – 42,40 proc., sviesto – 49,48 proc., šviežių (nebrandintų arba nekonservuotų) sūrių – 54,04 proc

Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 4 (418) / 2023 m