Žemės ūkio naujienos: 2021-04-19

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pernai savo pasėlius apdraudė 1377 žemės ūkio subjektai (2019 m. – 966). 2020 m. visas deklaruotas ariamos žemės plotas siekė 2240,8 tūkst. hektarų, o apdrausta buvo 321,5 tūkst. hektarų (2019 m. – 266 tūkst. hektarų).

Ūkininkai draudė pasėlius nuo stichinių reiškinių – sausros ar iššalimo bei nepalankių oro sąlygų – šalnos, speigo, krušos, ledo, lietaus, audros ir kt..

Nacionalinė mokėjimo agentūra 2008–2020 m. žemdirbiams padengė pasėlių draudimo įmokų už 33,6 mln. Eur. Pernai kompensuota 5,1 mln. Eur draudimo įmokų.

Įmokų kompensacijomis siekiama paskatinti drausti pasėlius

„ES ir valstybės parama motyvuoja ūkius drausti pasėlius, nes apsidraudusieji gali susigrąžinti didžiąją dalį draudimo įmokos sumos“, – sako žemės ūkio ministro patarėjas Daivaras Rybakovas.

Dalis pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensuojama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos (KPP)priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos sritį „Pasėlių ir augalų draudimo įmokos“ ir iš valstybės biudžeto. Iš ES paramos fondų kompensuojama iki 70 proc. draudimo įmokų sumos, kai draudžiama nuo iššalimo ar sausros. Iš valstybės biudžeto kompensuojama (žemės ūkio veiklos subjektas turi būti maža arba vidutinė įmonė) iki 50 proc. draudimo įmokų sumos, kai draudžiama nuo audros, liūties, iššalimo. Kompensuojama suma negali viršyti žemės ūkio ministro įsakymu nustatytų draudimo įmokų sumos dydžių 1 ha deklaruoto ploto pagal pasėlių ir (arba) augalų rūšis.

Paraiškas kompensacijoms gali teikti fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys augalininkyste, sodininkyste ar daržininkyste. Fiziniai asmenys turi būti įregistravę ūkininko ūkį ir valdą, o juridiniai asmenys – valdą savo vardu. Pagal vieną draudimo sutartį pareiškėjas gali pateikti vieną paramos paraišką. Tačiau teikiamų paramos paraiškų skaičius neribojamas.

Pareiškėjo sudaromoje draudimo sutartyje turi būti numatoma padengti nuostolius, kai dėl iššalimo ir (arba) sausros sunaikinama daugiau kaip 20 proc. ūkininko vidutinės metinės praėjusių trejų metų produkcijos. Apdraustos produkcijos rūšies vidutinė metinė trejų metų produkcija apskaičiuojama pagal tos savivaldybės, kurioje registruotas žemės ūkio veiklos subjekto ūkis, Lietuvos statistikos departamento oficialiai skelbiamą vidutinį metinį praėjusių trejų metų produkcijos rūšies derlingumą tonomis iš hektaro.

Atkreiptinas dėmesys, kad prieš sudarydami draudimo sutartis tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys turi atlikti draudimo paslaugų pirkimus.

Prieš teikdamas paraišką kompensacijai gauti, ūkininkas su draudimo bendrove turi pasirašyti draudimo sutartis ar draudimo paraišką ne ilgesniam kaip vienam augalų vegetacijos laikotarpiui.

Visą pagal draudimo sutartį mokėtiną draudimo įmoką pareiškėjas turi sumokėti tik po paramos paraiškos pateikimo savivaldybei dienos.

Paramos gavėjas, draudimo įmonei sumokėjęs visas draudimo sutartyje nurodytas draudimo įmokas ir einamaisiais metais deklaravęs žemės ūkio naudmenas, nuo einamųjų metų birželio 1 d. iki rugpjūčio 15 d. savivaldybei turi pateikti draudimo sutartį bei visų draudimo sutarties pakeitimų kopijas. Taip pat turi pateikti visų įvykusių draudžiamųjų įvykių žalų pranešimų originalus arba kopijas bei paaiškinimus dėl žalą patyrusių pasėlių atsėjimo, visų draudimo sutartyje nurodytų draudimo įmokų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijas.

Atkreiptinas dėmesys, kad parama mokama neatsižvelgiant, ar draudžiamasis įvykis įvyko.

Kada renkamos paraiškos?

Paraiškos draudimo įmokų daliai kompensuoti jau renkamos. Šiais metais tai pirmasis paraiškų teikimo etapas, kuris truks iki birželio 30 d. Šiuo metu kviečiami teikti paraiškas ūkininkai, norintys gauti dalies draudimo įmokos kompensacijas pagal KPP priemonės „Rizikos valdymas“ veiklos sritį „Pasėlių ir augalų draudimo įmokos“. Antras paraiškų priėmimo etapas numatytas rugsėjo 1 d. – gruodžio 31.

Nuo einamųjų metų birželio 1 d., bet ne vėliau kaip iki einamųjų metų rugsėjo 30 d., renkamos paraiškos dalies draudimo įmokų kompensavimui valstybės biudžeto lėšomis.

Paraiškos renkamos savivaldybėse, kuriose įregistruotos pareiškėjų žemės ūkio valdos. Paraiška teikiama prieš patiriant draudimo įmokų sumokėjimo draudimo įmonei išlaidas. Ją galima teikti asmeniškai, per įgaliotą asmenį, registruotu paštu, elektroniniu paštu. Kiekvienas paraiškos ir susijusių dokumentų lapas turi būti patvirtintas pareiškėjo parašu, siunčiant elektroniniu paštu – paraiška turi būti pasirašyta saugiu el. parašu.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-04-16

Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina š. m. kovo mėnesį, palyginti su vasariu, padidėjo 1 proc. ir buvo 250,8 Eur už t.

Š. m. kovo mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 3,3 proc. didesnė, palyginti su 2020 m. kovo mėn. (2020 m. kovą ji buvo 310,7 Eur už t).
Per 2021 m. kovo mėn. buvo supirkta 100,44 tūkst. t pieno, 0,1 proc. daugiau, palyginti su 2020 m. kovu. Per 2021 m. I ketv. iš viso buvo supirkta 293,31 tūkst. t pieno, 2,2 proc. mažiau, palyginti su 2020 m. I ketv.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-04-16

Keičiasi ir prisiimamų naujų įsipareigojimų trukmė – 2 metai (2021–2022 m.). Prieš tai buvusio kvietimo teikti paraiškas pagal priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ metu (2015–2016 m.) įsipareigojimus pareiškėjai turėjo prisiimti 5–6 metams.

Nauja ir tai, kad valdos dalijimas bus tikrinamas tik antraisiais įsipareigojimų metais. Tyčinis žemės ūkio valdos skaidymas – tai dirbtinis žemės ūkio valdos ploto suskirstymas į dalis, sumažinant ankstesniais metais deklaruotą plotą. Tokiu skaidymu taip pat laikomi nustatyti šios valdos skirstymo į dalis atvejai, kai, Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) paprašius, pareiškėjas per nurodytą terminą nepateikia reikalingų žemės valdymo teisėtumo įrodymo dokumentų.

Taip pat išplėstas remiamų pasėlių sąrašas. Parama bus mokama ir už pluoštines kanapes sėklai, apynius, putinų uogynus, rapsukus, sorgus, judras, ožerškius, bolivines balandas.

Paraiškas teikti pagal pakeistas taisykles ekologiškai ūkininkaujantieji gali iki šių metų birželio 7 d.

2021 m. paraiškų priėmimui pagal priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ skirta 51 250 000 Eur.

Viršijus šiai KPP priemonei įgyvendinti skirtas lėšas, 2021 m. pateiktoms paraiškoms bus taikomas papildomas reitingavimas. Jis bus taikomas tik naujai deklaruotiems plotams, kurie praėjusiais metais nebuvo sertifikuoti VšĮ „Ekoagros“. Pirmenybė bus teikiama mažiausiam naujai deklaruotam plotui, už kurį praėjusiais metais nebuvo prašyta paramos.

NMA, įvertinusi 2021 m. pareiškėjų paraiškose deklaruotą plotą, per 20 darbo dienų informuos pareiškėjus, ar vertinant jų paraiškas bei apskaičiuojant paramą bus taikomas reitingavimas.

Šaltinis: Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-04-16

Transliacijos metu NMA atstovė Žaneta Kirsnienė papasakos apie paramos teikimo sąlygas, paraiškų vertinimo tvarką, taip pat pateiks praktinę informaciją, susijusią su paraiškos pildymu. Žiūrovai galės tiesiogiai užduoti klausimus.

Primename, kad paraiškos pagal veiklą bus renkamos gegužės mėnesį (2021 05 03 – 2021 05 31).

Transliacijai pasibaigus, NMA svetainėje bus paskelbtas jos įrašas.

Šaltinis: nma.lt, 2021-04-16

Iki 2030 metų padvigubinti pieno gamybą, tris kartus padidinti pieno produktų eksportą, stambinti ūkius ir stiprinti kooperaciją, kad žaliavinio pieno dalis iš kooperuotų gamintojų pasiektų 60 proc. Tai ne kokios nors fantazijos – tokie ambicingi užmojai buvo numatyti 2017 metų pabaigoje tuometinio žemės ūkio ministro Broniaus Markausko, pieno gamintojų, supirkėjų ir perdirbėjų atstovų pasirašytoje Lietuvos ilgalaikės pieno sektoriaus plėtros strategijoje. Ją tris mėnesius rengė visi pieno rinkos dalyviai. Tiesa, buvo nemažai skeptikų, kurie iškart perspėjo, kad kuriamos oro pilys, nes esant oligopolinei pieno perdirbimo pramonei bet kokia strategija bus mažai veiksni. Užsiminta ir apie prekybininkų oligopolinę galią bei įtaką.

Po dvejų metų B.Markauską pakeitęs žemės ūkio ministras Giedrius Surplys kartu su socialiniais partneriais raitė parašus sukurtoje Baltojoje knygoje, kur taip pat netrūko dėmesio pienininkystei. Verta prisiminti, kad 2013-ųjų pabaigoje tuometinė Vyriausybė patvirtino nacionalinę gyvulininkystės plėtros programą. Taigi, gyvulininkystei, ypač pieno ūkiui, strateginio ir prioritetinio dėmesio būta apsčiai, o kokie rezultatai? Akis bado mažėjantys pieno gamintojų, karvių skaičiai. Traukiasi ir pieno gamyba, vis daugiau žaliavos pieno perdirbėjai atsiveža iš Latvijos, Estijos. Pieno gamintojai vis garsiau kalba, kad šis vienas iš svarbiausių žemės ūkio sektorių vis labiau kliba.

Žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius nuotoliniame pasitarime su pieno gamintojais ir perdirbėjais pristatydamas mintį, kad norima kurti pieno gamybos plėtros strategiją, pabrėžė, jog ji bus paremta konkrečiais pinigais.

ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė Jurgita Stakėnienė pateikė skaičių, kiek lėšų investicijoms gali tikėtis pieno gamintojai. Ji priminė, kad pereinamajam 2021–2022 metų laikotarpiui bus skiriami nauji pinigai, bet įgyvendinamos dabartinės Kaimo plėtros programos (KPP) priemonės.

Priemonei „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ numatoma skirti 237 mln. eurų. Jau paskelbtas pavasarinis paraiškų teikimas, kuriam iš šios sumos atriekta 57 mln. eurų. Į juos gali vienodai pretenduoti visų sektorių atstovai. Iš likusių 180 mln. eurų pieno sektoriui per pereinamąjį laikotarpį siūloma skirti 70 mln. eurų. O nuo 2023-ųjų iki laikotarpio pabaigos iš KPP voko pienininkams būtų numatyta 245 mln. eurų.

Mažesni pieno ūkiai bus remiami pagal šias KPP priemones: „Parama smulkiems ūkiams“ (2021–2022 m. numatyta 30 mln. eurų), „Smulkių ūkių subjektų bendradarbiavimas“ (8 mln. eurų), „Parama trumpoms tiekimo grandinėms“ (11 mln. eurų).

Kam vargšui mersedesas?

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) pirmininkė Renata Vilimienė atviravo, kad vos išgirdusi apie naują ŽŪM sumanymą iškart pagalvojo: „Kam dar viena strategija, juk neseniai sukurta guli stalčiuje?“ Ūkininkė sakė neskubanti vertinti, kol dar nėra gairių, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad šį sumanymą pristatęs žemės ūkio viceministras patikino, jog strategija bus siejama su konkrečiu finansavimu.

„Panašu, kad norima „surišti“ su pinigais. Per pristatymą buvo paskelbta, kokios konkrečios paramos pieno gamintojai gali tikėtis per ateinančius dvejus metus ir vėliau. Tokiu atveju tai jau būtų rimtesnė kalba“, – pastebėjo pieno gamintoja.

Vis dėlto R.Vilimienė tvirtino netikinti, kad kokia nors strategija išgelbės žemės ūkį ar atskirai pieno sektorių, jeigu nebus kompleksinio požiūrio. „Jokia strategija nepadės, jeigu pieno gamintojai negaus vienodos kainos už atitinkamą pieno kokybę. Jeigu ir toliau gamintojai bus skirstomi į grupes pagal parduodamo pieno kiekį, nors ir medum stogus tepk – niekas nepasikeis. Stambieji ūkiai stambės ir eis į priekį, o smulkieji toliau nyks. Tad kam vargšuinaujas mersedesas, jeigu jis neturės už ką degalų įsipilti“, – palygino LVPŪA pirmininkė.

Atsidūrė aklavietėje

Žemės ūkio bendrovės „Ginkūnų agrofirma“ vadovas Arūnas Grubliauskis, išgirdęs žodį „strategija“, stveriasi už galvos: „Kiek dar kursime strategijų, prioritetų ir įvairių spalvų knygų – baltų, žalių…? Kur jos visos – stalčiuose dūla? Mums reikia realiai dirbti, o ne oro pilis statyti. Nors daug ko buvo prikurta, šiandien mes, pieno gamintojai, esame visiškoje aklavietėje“, – atvirai savo nuogąstavimus išklojo ūkio vadovas.

„Ginkūnų agrofirma“ priklauso kooperatyvui „Pienas LT“. A.Grubliauskis sakė matantis pieno gamybos perspektyvą, tačiau ją temdo politinių sprendimų ir vis naujų biurokratinių kliūčių debesys. Štai, regis, paprastas dalykas – mėšlo, organinės trąšos, kurios verkiant reikia mūsų dirvožemiui, tvarkymas. Buvę žemės ūkio ir aplinkos ministrai pasirašė teisės aktą, kad žiemos periodu negalima mėšlo laikyti laukuose. Kai kilo didelis žemdirbių pasipiktinimas, dabartiniai ministrai pažadėjo tai atšaukti.

„Užuot atšaukę, jie kuria naujas taisykles, pagal kurias draudžiamuoju laikotarpiu mėšlą lauke laikyti galės tik tie ūkiai, kuriuose laikoma iki 50 sąlyginių gyvulių. O jeigu bus 51, tada negalima? Kai išgirsti tokių niekalų, nežinai, ką ir galvoti. Juk mokslininkai sako, kad mėšlą galima laikyti lauke, jeigu tvarkingai daroma. Bet kai biurokratai ima rašyti taisykles, mums baisu. Kuo toliau, tuo labiau jie nesupranta, ko reikia pieno ūkiui ir visai gyvulininkystei, tik mojuoja baudų kardu. Todėl ir atsidūrėme tokioje baisioje padėtyje, kai jau prarandame kiaulių ūkį, gali nebelikti ir pieno gamybos“, – atsiduso daugiašakio ūkio vadovas.

Biurokratinė našta auga

Pasak A.Grubliauskio, perspektyvos nemato ne tik smulkieji, bet ir stambūs pieno gamintojai. „Mums jau trūksta pieno žaliavos, perdirbėjai atsiveža iš Latvijos, Estijos. Smulkieji pieno gamintojai traukiasi, jų dabar yra apie 15 tūkstančių ir jie pagamina 15 proc. žaliavos. Per artimiausius 2–3 metus, manau, jų sumažės dar perpus. O kas bus, kai ims trauktis stambūs ūkiai? Lietuvoje ūkių, laikančių daugiau kaip 500 karvių, yra tik 45. Ir vieniems, ir kitiems reikia dėmesio bei žinojimo, kas bus bent artimiausiu metu“, – aiškino jis.

„Ginkūnų agrofirmos“ vadovas tvirtino, kad pieno ūkį – vieną iš bendrovės šakų – reikia atnaujinti, tačiau be paramos, be aiškios perspektyvos ir žinojimo, kad gyvulininkystės ūkiai nebus vis labiau ujami, investuoti būtų rizikinga. „Mums reikia atsinaujinti fermas, susitvarkyti, kad dirbtume efektyviai ir tvariai. Iš banko nesiskolinsime, nes jeigu investuoji, tai turi atsipirkti. O iš pieno gamybos daug neuždirbsi, gerai, kad turime ir augalininkystės ūkį. O kai dar biurokratai kelia nesuprantamus reikalavimus, nori vis labiau drausti ir bausti, negali judėti. Ar ilgai taip kentėsime? Pieno gamyba – nelengvas verslas, čia nėra didelio džiaugsmo ir uždarbio, tik gausybė reikalavimų“, – konstatavo A.Grubliauskis.

Metas apginti kaimo kvapą

Lietuvos galvijų veisėjų asociacijos (LGVA) prezidentės Viktorijos Švedienės, laikančios tik 10 karvių, tačiau daug dėmesio skiriančios veislininkystei ir galvijų produktyvumui, manymu, strategijoje pirmiausia reikėtų įtvirtinti tai, kad kaimo kvapas, vaizdas ir garsas yra nacionalinė vertybė. Tai jau įteisino prancūzai, tvirtinama, kad kažką panašaus rengia ir lenkai.

„Dabar situacija tokia: jeigu kas nors pasiskųs, kad mėšlas smirdi, galima greitai uždaryti ūkį. Reikia įteisinti natūralius kaimo kvapus ir garsus, kad ūkininkai nebūtų nušluoti nuo žemės paviršiaus“, – apie vis sudėtingesnes sąlygas žemdirbiams užsiminė pieno gamintoja.

Kitas svarbus dalykas, kuris turėtų dominuoti strategijoje, yra ne politinė, o gamybinė ir ekonominė logika. „Gal jau dvidešimt metų pieno gamintojai ir perdirbėjai ginčijasi dėl pieno kokybės bei kainų. Pieno gamyba nedidėja, kokybė negerėja, nes nėra adekvačios kainos. O perdirbėjai sako, kad pienas prastas, todėl negali daugiau mokėti. Bet ar matome prekyboje nerūšinį sviestą, pieną iš nekokybiškos žaliavos? Jei būtų normalus uždarbis, pieno gamintojų nemažėtų. Dėl to labiausiai priekaištaujama smulkiesiems, betgi siekiant kokybės reikia turėti normalias pajamas. Kita vertus, kiek ta pieno žaliava vežiojama po Lietuvą, kol pasiekia perdirbimo įmonę?“ – apie senus skaudulius kalbėjo ūkininkė.

Pasak jos, pažangos pieno ūkyje nebus, kol supirkimo kainą lems žaliavos kiekybė. Vadinamajame Pieno įstatyme, kuris dabar kažkur pakibęs tarp žemės ir dangaus, pieno gamintojai suskirstyti į 10 grupių pagal pristatomo pieno kiekį. Pagal tai nustatomos pieno supirkimo kainos. „Galime prikurti daug strategijų, prirašyti įvairių knygų – popierius viską iškenčia. Bet kol nebus vienodos kainos už atitinkamą kokybę, nepajudėsime iš mirties taško“, – įsitikinusi ūkininkė.

Didinti gamybą – slidus reikalas

V.Švedienė, prisiminusi ankstesnius strateginius užmojus apie pieno gamybos padvigubinimą, teigė, kad reikia galvoti, kaip pieno žaliavą panaudoti ne tik maisto produktų gamybai. „Kur per pandemiją dėtume tokį kiekį pieno produktų? Dabar eksportuojame daugiau nei pusę pagamintų pieno produktų, didinti gamybą – slidus reikalas. Reikėtų rasti sprendimų kitokiai gamybai, ne tik maisto produktų“, – samprotavo ūkininkė.

Ji taip pat siūlė įvertinti pasaulines tendencijas, kurios nėra palankios pieno gamybai. Tai – agresyvus vajus prieš gyvulius, žaliųjų judėjimas, alternatyvių produktų (sojų pieno, palmių riebalų ir kt.) populiarinimas.

Neveltų prekybininkų

Kaip ir prieš keletą metų, pieno gamintojai siūlo į kuriamą pieno ūkio plėtros strategiją integruoti ir prekybininkus, nes be to esą visi siekiai bus niekiniai. LVPŪA pirmininkės R.Vilimienės manymu, tokia nuostata gali būti klaidinga.

„Juk mes pieną parduodame perdirbėjams, tai dvišalė sutartis. Tad šiuo atveju nevelkime prekybininkų. Man visai neįdomu, kiek pelno gauna perdirbėjai ir už kiek jie parduoda produktus prekybininkams. Manau, kad ir jiems visai nė motais, kokia yra pieno gamybos savikaina. Prekybininkus reikia tramdyti, bet šiuo atveju nereikia visko plakti į vieną kokteilį. Jeigu pas mus neveikia laisva rinka, reikalingos kitokios priemonės“, – aiškino pieno gamintoja.

Pradėtos konsultacijos

Žemės ūkio viceministras P.Lukševičius „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad pieno ūkio plėtros strategijos kūrimo būtinybė kilo siekiant stabilizuoti situaciją pieno sektoriuje. Jis tvirtino, kad pradėtos konsultacijos dėl strategijos rengimo. „Kol kas senos strategijos traukti iš stalčiaus nereikia, nes norime, kad investicinė strategija būtų „surišta“ su pinigais, kurie būtų investuojami į šį sektorių. Mes siekiame, kad veiksmai būtų paremti finansais. Jeigu nėra pinigų, kokia gali būti plėtra?“ – komentavo žemės ūkio viceministras, tačiau konkrečių sumų, kurios galėtų pasiekti pieno sektorių, nenurodė.

Per sumanymo pristatymą P.Lukševičius sakė, kad per pusantro mėnesio galėtų būti parengta strategija, o dar per dvi savaites – veiksmų planas, kuriame būtų numatytos konkrečios investicijos.

Šaltinis: valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-04-17

Aistros dėl glifosato visame pasaulyje nerimsta jau ne vienerius metus: gamintojai tvirtina, kad tai saugus produktas, o priešininkai įtaria, kad glifosatas gali kelti pavojų žmonių sveikatai ir gamtai.

Prieš porą metų Seime buvo užregistruotos Augalų apsaugos įstatymo pataisos, kuriomis buvo siekta Lietuvoje visiškai uždrausti naudoti glifosatą, net ir žemės ūkyje, tačiau jos palaikymo nesulaukė. Dabar į glifosatą „užsimojo“ Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys Linas Jonauskas, kuris užregistravo Augalų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą.

Pataisos numato, jog būtų „draudžiama naudoti augalų apsaugos produktus, kurių veiklioji medžiaga yra glifosatas, tvarkant kelių apsaugos juostas, elektros linijas, geležinkelių bėgius, miestų, gyvenviečių ir saugomose teritorijose, išskyrus žemės ūkyje ir naudojimą kenksmingų žmogaus sveikatai invazinių rūšių augalų naikinimui, kai nėra galimybių panaudoti kitas priemones“. Jei Seimas tam pritartų, įstatymas įsigaliotų nuo kitų metų liepos 1 d.

„Lietuvoje pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų pesticidais, kurių sudėtyje yra glifosato, kai jie naudojami miestų, gyvenviečių, saugomose teritorijose, geležinkelių, elektros linijų, pakelių tvarkymui. Esu girdėjęs, jog buvo atvejų, kai seniūnijos pesticidais purškė net miestelio aikštę, kad tarp suklotų grindinio plytelių neželtų žolė. Pernai naikinant pakelėse augančias žoles glifosatu kelininkai išpurškė ir Žemaitijos nacionalinio parko teritorijos pakeles, kad nereikėtų šienauti. Taip bandoma savo įprastus darbus padaryti lengviau, bet kenksmingiau. Kad tokie atvejai nesikartotų ir nebūtų einama žmogaus sveikatai ir gamtai pavojingiausiu keliu, aš ir siūlau riboti glifosato naudojimą ten, kur jo naudoti nebūtina“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė įstatymo pataisų iniciatorius Linas Jonauskas.

Pasak parlamentaro, dėl neatsakingos praktikos, kai herbicidais, kurių veiklioji medžiaga – glifosatas, yra purškiamos pakelės, geležinkelių bėgiai, elektros linijos šalia gyvenviečių, vandens telkinių, tarša gali paveikti ir ekosistemas, ir žmonių sveikatą.

„Žmonės nerimauja dėl glifosato poveikio sveikatai, baiminasi, ar herbicidas nepatenka į jų šulinius, todėl tokios praktikos turėtų nelikti“, – sakė L.Jonauskas.

Pakeliui su Žaliuoju kursu

Seimo narys L.Jonauskas akcentavo, kad jo pateiktos įstatymo pataisos nebus taikomos žemės ūkiui ir nedarys jokios įtakos glifosato naudojimui žemės ūkyje. Pasak parlamentaro, įstatymo projektu siūloma drausti naudoti glifosatą jautriausiose vietovėse, kur tai gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, žmonių sveikatai, ir leisti herbicidą naudoti tik žemės ūkyje bei kenksmingų žmogaus sveikatai invazinių rūšių augalų naikinimui (pavyzdžiui, Sosnovskio barščio).

Daug Lietuvos žemdirbių savo ūkiuose naudoja piktžoles naikinančius herbicidus, kurių veiklioji medžiaga – glifosatas, nes šis preparatas efektyviai kovoja su piktžolėmis. Visgi, L.Jonauskas pažymėjo, jog Europos Komisija (EK) 2017 metų gruodžio 12 d. nusprendė Europos Sąjungoje (ES) leisti naudoti glifosatą tik iki 2022-ųjų gruodžio 15 d., o šiam sprendimui pritarė ir Lietuva.

Į šį EK reglamentą dėmesį atkreipė ir Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, pažymėjęs, jog reglamentas yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, todėl svarstytina, ar įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas atitinka minėto reglamento nuostatas.

Parlamentaras L.Jonauskas įsitikinęs, kad jo parengtos įstatymo pataisos nesikerta su ES teise.

„Mes tik pasakome, kur negalima naudoti glifosato turinčių augalų apsaugos priemonių. Mums niekas negali reguliuoti, kokiais chemikalais purkšti daržus, sodus, pakeles ir kt. Be to, ši pataisa nereiškia apskritai glifosato uždraudimo“, – tvirtino L.Jonauskas.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys pažymėjo, jog pesticidų mažinimo tikslai yra numatyti „Europos žaliajame kurse“, todėl Lietuvai taip pat reikės peržiūrėti įstatymus, kurie reglamentuoja augalų apsaugos priemonių naudojimą šalyje.

„Iki 2030 metų pesticidų naudojimą turėsime sumažinti 50 proc. Jeigu žemės ūkis nemažins glifosato naudojimo, reikia ieškoti rezervo, kur būtų galima tai daryti. Manau, kad geležinkelių bėgių kelių, elektros linijų užimamų teritorijų ir kituose įstatymo projekte minėtuose objektuose nebūtina purkšti glifosato. Jų tvarkymui galima paieškoti kitų, ekologiškesnių priemonių“, – tvirtino L.Jonauskas.

Su tuo niekaip nenori sutikti geležinkeliečiai, kurie pesticidais purškia geležinkelių bėgių kelius, kad jų negadintų augmenija, taip užtikrindami saugų jų eksploatavimą.

„Jeigu bus priimtas toks įstatymas, mes laikysimės jo reikalavimų, bet šiuo metu ruošiamės kreiptis į Susisiekimo ministeriją ir pateikti savo argumentus, kad būtų įvertintas ir peržiūrėtas minėtas siūlymas, ar tikrai reikėtų teikti tokį įstatymą. Juk kitos alternatyvos šiai chemijai nėra. Jei būtų uždrausta naudoti glifosatą, liktų tik žmogaus rankų darbas. Tai būtų tas pats, kas ravėti 1 700 kilometrų. Be to, tai labai pabrangintų ir išaugintų geležinkelio kelių priežiūros sąnaudas“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovas Domas Jurevičius.

Tuo tarpu Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys, įstatymo pataisų iniciatorius L.Jonauskas mano, kad geležinkeliečiams reikės persiorientuoti ir ieškoti kitų, ekologiškų būdų geležinkelių bėgių kelių tvarkymui.

„Glifosatas buvo naudojamas ne visą laiką. Nėra taip, kad ta priemonė nebūtų pakeičiama. Pesticidų naudojimo klausimą kėliau dar praėjusių metų viduryje, kai Naujojoje Vilnioje buvo išpurkšti geležinkelio bėgiai, po lietaus glifosatas nutekėjo geležinkelio pylimu, ir tikriausiai pasiekė šalia gyvenančių žmonių šlaite esančius šulinius, galbūt net šalia tekančią Vilnios upę. Tuomet žala tikriausiai buvo ir gamtai, ir žmonėms“, – tvirtino L.Jonauskas.

VAT kontrolė

Ar tinkamai naudojami pesticidai tiek žemės ūkyje, tiek tvarkant geležinkelių bėgių kelius, elektros linijų užimamus sklypus, kelių apsaugos juostose naikinant invazinių rūšių augalus, kontroliuoja Valstybinė augalininkystės tarnyba (VAT) prie Žemės ūkio ministerijos.

VAT Bendrųjų reikalų skyriaus patarėja Deimantė Černiuvienė informavo, jog ūkio subjektai planiniams patikrinimams atrenkami įvertinus jų rizikingumą, taip pat VAT operatyviai reaguoja į kiekvieną gautą skundą ar pranešimą dėl galimų augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų pažeidimų.

VAT duomenimis, 2019 m. tokių pažeidimų nustatyta nebuvo, o 2020 m. buvo nustatytas vienas pažeidimas naudojant glifosato veikliosios medžiagos turinčius augalų apsaugos produktus kelio apsaugos juostoje.

Dabar galiojantys automobilių kelių nuolatinės priežiūros normatyvai nenumato galimybės naudoti herbicidus žolei šalinti, išskyrus invazinių augalų tam skirtomis cheminėmis medžiagomis ir priemonėmis.

VAT 2020 m. yra gavusi du skundus – po vieną pranešimą dėl galimai netinkamo augalų apsaugos produktų panaudojimo apdorojant geležinkelių ir šalia kelių esančias teritorijas.

„Atlikus patikrinimą dėl galimai netinkamo augalų apsaugos produktų panaudojimo geležinkeliuose, pranešimas nepasitvirtino – glifosato turinčių augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų pažeidimų nustatyta nebuvo“, – informavo VAT atstovė D.Černiuvienė.

Kitu atveju, VAT atlikus patikrinimą pagal gautą pranešimą dėl galimų augalų apsaugos produktų pažeidimų purškiant pakeles, buvo nustatyta, kad kelių priežiūros įmonė, apdorodama pakeles glifosato veikliosios medžiagos turinčiu herbicidu, neišvengė naudojamo augalų apsaugos produkto patekimo už leistino ploto ribų – purškiamo tirpalo dulksna pateko ant šalia esančio javų lauko. Už augalų apsaugos produktų naudojimo reikalavimų pažeidimą atsakingam asmeniui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir paskirta bauda.

2019 m. pranešimų ar skundų gauta nebuvo.

„Geležinkelius, pakeles ar kitus ne žemės ūkio paskirties žemės plotus apdorojančios įmonės, jei apie jų veiklą negaunama skundų ar pranešimų, kurie pasitvirtina, paprastai įvertinamos kaip vidutinės rizikos ir tikrinamos kas kelerius metus. Pavyzdžiui, 2021 m. suplanuota patikrinti 5 tokias įmones. Jei gaunami skundai ar pranešimai, į kiekvieną iš jų reaguojama nedelsiant“, – teigė D.Černiuvienė.

Geležinkelius ir kelius prižiūrinčios įmonės yra VAT aktyviai konsultuojamos dėl tinkamo augalų apsaugos produktų naudojimo, kad juos naudojant nekiltų rizika nei aplinkai, nei žmonių sveikatai.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-04-16

Tikėtina problema 2021 metų sezoną gali tapti tiekimo grandinės Kinijoje valdymas, siekiant patenkinti pasaulinę agrochemijos paklausą. Remiantis Kinijos muitinės ataskaita, šiuo metu prekių importas ir eksportas yra 30 proc. mažesnis nei įprasta. Pradinių veikliųjų medžiagų ar gatavų pesticidų tiekimo problemos veikia visas žemės ūkio rinkas. Tačiau atskirų šalių rinkose situacija yra skirtinga.

Apžvelgiant padėtį Kinijoje, kuri tiekia nemažai pesticidų į pasaulio rinkas, teigiama, kad, pavyzdžiui, dėl COVID-19 pandemijos Hebėjaus provincijoje vasarį padidėjo glifosato kaina. Herbicido veikliosios medžiagos kletodimo kaina toliau kyla dėl aukšto žaliavų kainų lygio ir žemo atsargų lygio rinkoje. Fungicidų segmente tebukonazolo kaina išliko praktiškai nepakitusi.

Tačiau, rinkos ekspertų nuomone, kadangi ši veiklioji medžiaga aktyviai naudojama sojų pupelių apsaugos schemose, kurių plotas auga, jos kaina taip pat gali pakilti. Mažas kai kurių pesticidų atsargų lygis, logistikos problemos, gamybos nutraukimas, taip pat kai kurių rūšių augalų pasėlių ploto išplėtimas – visi šie veiksniai pasaulio mastu turės įtakos kainoms dabartiniu žemės ūkio sezonu.

Ar pakankama pesticidų pasiūla iš šalių gamintojų? Ar iš tiesų yra objektyvių priežasčių pesticidų brangimui? Komentuoja Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita VARANAVIČIENĖ:

„Pandemija sutrikdė įprastą žmonių gyvenimą. Daugelį sričių privertė pakeisti įpročius, imtis greitų ir netradicinių sprendimų. Tačiau neturime nei duomenų, nei įtarimų, kad šį pavasarį galėtų trikti augalų apsaugos produktų tiekimas. Priešingai, šį pavasarį žymiai ramiau nei buvo prieš metus. 2020 m. pavasarį pasauliui staiga sustojus, buvo daug daugiau nežinomybės, net panikos ženklų, kai viena po kitos valstybės uždarė sienas ir nusidriekė krovinių mašinų eilės. Šiemet planuojamas sezonas kaip įprastai, tiekimai suplanuoti.

Priešingai nei situacija, esanti trąšų rinkoje, šiemet augalų apsaugos produktai nebrangsta ir brangimui objektyvių priežasčių irgi neįžvelgiame.Kadangi augalų apsaugos produktai naudojami tada, kada reikia, konkretų jų poreikį nulemia ligų ar kenkėjų plitimui susiklosčiusios palankios gamtinės sąlygos. Didesnių ar mažesnių paklausos svyravimų galima laukti kiekvieną sezoną. COVID-9 pandemija reikalauja geresnio darbų planavimo. Aišku, tiekimo grandinėje ir logistikos centruose dirba žmonės. Ten taikomos visos rekomenduojamos prevencinės priemonės ligos protrūkiams išvengti. Deja, agroverslo darbuotojai nėra įrašyti į prioritetinį vakcinacijos prieš COVID-19 sąrašą.

Tie, kurie neturi lėtinių ligų, galės skiepytis tik atėjus jų amžiaus grupės eilei. Augalų apsaugos sprendimų gali pritrūkti tikrai ne dėl sutrikimų gamyboje ar tiekime. Vykdant augalų apsaugos produktų veikliųjų medžiagų peržiūros programą, trumpinamas Europos Sąjungoje augalų apsaugos produktų sudėtyje leidžiamų naudoti veikliųjų medžiagų sąrašas. Naujos medžiagos registruojamos, tačiau jų kūrimas ir saugos testavimas – labai ilgas procesas. Daug vilčių sudėta į taip vadinamas mažos rizikos medžiagas, tačiau pasirodė, kad maža rizika ne visada yra tokia.

Todėl Europos maisto saugos agentūra siūlo mažos rizikos medžiagoms nustatyti didžiausias leistinas koncentracijas, tačiau šis pasiūlymas sulaukia kritikos iš Europos Komisijos. Kita vertus, jau pasirodė straipsnių ir duomenų apie greitą kenksmingų organizmų atsparumo išsivystymą naudojant tokius preparatus. Taigi, rūpesčiai augalų apsaugoje yra kitokie nei produktų gamybos ar tiekimo sutrikimas.“

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-19

„Ateities nuspėti negali niekas, tačiau ją galima sukurti“, – pradėdama pirmąjį nuotoliniu būdu surengtą forumą sakė VDU Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė. Forumo dalyvius sveikindamas VDU rektorius prof. dr. Juozas Augutis itin pabrėžė regionų svarbą visos šalies ateičiai. Pasak rektoriaus, Lietuvos regionai buvo, yra ir bus didžiausia mūsų stiprybė visais laikotarpiais.

„Nemanau, kad urbanizacija ar pramonės 5-oji revoliucija išstums regionų svarbą. Be jų, be žemės ūkio neišsiversime. Viso maisto iš kitur nenusipirksime ir neatsivešime. O jeigu eitume tuo keliu, tai tikrai padarytume be galo didelę klaidą, kuri atsisuktų prieš mus ir ateities kartas“, – sakė J. Augutis.

Kokiu keliu turėtume eiti?

Pasak rektoriaus, regionai – tai ne tik vieta gyventi. Jie svarbi ūkio dalis, ne tik žemės ūkio, bet ir daugelio kitų bioekonomikos, maisto sričių. Todėl labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių suprastų, kad regionų plėtra yra visos šalies sėkmė. J. Augutis išreiškė viltį, kad įvairių politinių partijų pateikiamos programos dėl regionų plėtros būtų ne tik priešrinkiminė deklaracija, siekiant prisitraukti rinkėjų balsų, bet ir po to sekantys konkretūs veiksmai, skirstant ES paramą, kitas investicijas.

Renginio globėjas Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius, apžvelgdamas forumo tematiką, teigė, kad ji atspindi tuos iššūkius, su kurias regionai vienu ar kitu aspektu susiduria kasdien. „Turi 60 unikalių savivaldybių, 10 skirtingų regionų. Neretai sakoma, kad Lietuva negali būti tik trijų regionų, t.y. trijų didžiųjų miestų, šalis. Yra dar ir kita Lietuva, kur žmonės taip pat nori gyventi vienodai kokybiškai. Tą nėra paprasta padaryti. Todėl regionų politikos tematika visuomet aktualizuojama.

Nauji planai, projektai, gairės ne visada atsako, kokią mes Lietuvą turėsime artimoje ar tolimoje ateityje. Labai lengva pasakyti, kad mūsų kursas dabar žalias. Bet kas tai yra, kaip konkrečiai to sieksime?“, – ieškoti sprendimų ragino M. Sinkevičius. Pasak jo, dažnai trūksta ne tiek pinigų, o ambicijų ir gerų idėjų, kurias galėtume realizuoti. Regionus kuriame visi, ir negalime būti tik vartotojų šalis. Jeigu patys nieko negaminsime, tik vartosime, tai tokia šalis negalės turėti ateities. Kaip teigė A. Miceikienė, ŽŪA niekada nebuvo nutolusi nuo regionų.

Šis forumas – tai dar viena galimybė naujai pažvelgti į šalies regioninės politikos planus, perspektyvas ir bendradarbiavimo galimybes. „Partnerystė tarp mokslo institucijų ir regionuose veikiančių verslų valdytojų, nevyriausybinių organizacijų, savivaldos institucijų, bendradarbiavimas skatinant regionų plėtros procesus – vienintelis įmanomas kelias, siekiant išardyti ydingą regionų ekonominių skirtumų didėjimo ratą ir iššūkius paversti galimybėmis“, – akcentavo A. Miceikienė.

Regionai patyrė didelių sukrėtimų

Lietuvos regionai patyrė didelių ekonominių ir socialinių sukrėtimų: emigraciją, inovatyvių verslų stygių, finansinio savarankiškumo mažėjimą, infrastruktūros ir kultūros renginių trūkumą. Europos Komisijos vertinimu, regioniniai skirtumai Lietuvoje išlieka dideli, didesni nei ES vidurkis, ir per pastaruosius du dešimtmečius jie tik didėja. Atotrūkius patvirtina regionų bei savivaldybių indeksai: Europos konkurencingumo indekse (EK, 2019) Lietuva užima 17-ą vietą iš 28 ES šalių. Savivaldybių gerovės indeksas (VPAI, 2019) svyruoja tarp 6,2 balų (iš 10) Vilniaus mieste ir 2,0 Ignalinos rajone. Lietuvos savivaldybių indeksas (LLRI, 2019) didžiosiose savivaldybėse varijuoja tarp 66 balų (iš 100) Vilniaus mieste ir 43 balų Panevėžio mieste, o mažesnėse savivaldybėse – tarp 73 balų Klaipėdos ir 27 balų Ignalinos r.

Skirtinguose Lietuvos regionuose bendrojo vidaus produkto (BVP), tenkančio vienam gyventojui, skirtumai taip pat yra labai dideli: pavyzdžiui, tarp Vilniaus ir Tauragės apskričių šis skirtumas sudaro net 2,5 karto. ŽŪA mokslininkai akcentavo, kad opi problema mūsų šalyje – savivaldybių finansinis savarankiškumas. Lietuvos savivaldybėms tenka tik 1,2 proc. visų valstybės surenkamų mokesčių pajamų, kai ES šis rodiklis sudaro vidutiniškai 11 proc.

Analizė rodo, kad savivaldybių pajamos Lietuvoje vidutiniškai sudaro 24 proc. visų valstybės pajamų, o ES šis rodiklis yra 27 proc. Savivaldybių investicijos mūsų šalyje vidutiniškai sudaro 33 proc. visų valstybės investicijų, ES – 40 proc. Visos paminėtos problemos, pasak A. Miceikienės, verčia dar kartą pergalvoti regionų ateities perspektyvas.

Kaimas valstybei neskolingas

Lietuvoje kaimiškosios savivaldybės užima 2/3 visos teritorijos ir sudaro apie 60 proc. visų savivaldybių. A. Miceikienė pabrėžė, kad regionuose veikiantys verslai, ypatingai žemės ūkis ir bendrai Lietuvos kaimas niekada neliko skolingas valstybei ir per visus sunkmečius padėjo jai atsistoti ant kojų, nors patyrė daugybę transformacijų: „Nepaisant visų sunkumų, Lietuvos regionai užtikrino tautai didesnį ar mažesnį, bet nuosavos duonos kąsnį.

Tik žemės ūkis ir su juo susijusi pramonė ekonominių krizių metais vieninteliai užtikrino šaliai teigiamą prekybinį saldo ir buvo pagrindiniai šalies ekonominio progreso varikliai.“ Ir šiuo metu žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro net ketvirtadalį visos šalies prekių eksporto. O pasaulinės tendencijos rodo, kad maisto poreikis didės… Pasak A. Miceikienės, dabar vykstantys skaitmenizacijos procesai negrįžtamai keičia verslo modelius. Dėl naujų technologijų bus tiek prarandama, tiek sukuriama naujų darbo vietų.

Tačiau šie pokyčiai regionuose gali sukelti itin didelių problemų, jeigu nesiimsime reikiamų priemonių jau dabar. Šiuo metu ypač aktualu tampa siekti ekosistemų tvarumo, kaimo regionų darnaus ekonominio ir socialinio vystymosi. Reikia visų sutelkto darbo, kad regionuose plėstųsi didelę pridėtinę vertę sukuriantys verslai.

Ragino ieškoti būdų jaunimo išsilavinimui gerinti

O tam reikia naujų kompetencijų ir labai aukštos kvalifikacijos, gebančių modeliuoti ateitį universitetinio išsilavinimo specialistų. Deja, pasak A. Miceikienės, regionuose kaimo vaikai neturi sąlygų gauti adekvatų miestiečiams išsilavinimą ir negali kaip lygūs konkuruoti stodami į aukštąsias mokyklas, nors poreikis regionuose aktualioms, ypač žemės ūkio specialybėms, yra aukštesnis nei kituose sektoriuose. Dėl to nemažėja jaunų žmonių emigracija į užsienį.

ŽŪA kanclerė ragino ieškoti būdų, kaip sudaryti sąlygas regionų jaunimui įgyti reikiamą išsilavinimą. Ji pristatė naują ŽŪA absolventų klubo idėją, kaip išlaikyti regionuose jaunimą: priimtas sprendimas steigti specialų žemės ūkio verslo solidarumo fondą, skirtą sudaryti finansines galimybes studijuoti motyvuotiems ir gabiems regionų vaikams. Fondui lėšų planuoja skirti tiek žemės ūkio verslas, tiek ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kiti žemės ūkio sektoriaus dalyviai.

Forumo pranešėjai pabrėžė, kad regionuose žemės ūkio sektorius tampa viena perspektyviausių sričių kurti inovacijas ir diegti išmaniąsias technologijas. „Pats darbas žemės ūkyje nebūtinai yra darbas kaime, tai yra labai plataus spektro žinių ir patirčių laukas, darbas su skaitmeninėmis technologijomis, dirbtiniu intelektu grįstais verslo valdymo įrankiais. Galima išmokti tobulėti labai įvairiais kampais – nuo agronominių iki finansinių žinių, nuo inžinerinių iki kūrybinių sprendimų“, – sakė A. Miceikienė.

Tyrinėja galimybes ir siūlo sprendimus

Forumo metu keliose darbinėse sekcijose pagal skirtingas tematikas (pradedant miesto kaimo integracinių ryšių stiprinimu, bioekonomika ir baigiant sumaniąja inžinerija bei žaliuoju kursu) šalies mokslininkai ir ekspertai pristatė naujausius mokslinių tyrimų rezultatus, pateikė tyrimais grįstų sprendimų, kaip regionų plėtros ir inovatyvios pažangos grėsmes paversti galimybėmis, kaip stiprinti savivaldybių finansinį savarankiškumą.

Buvo plačiai aptarti metodai, kuriuos galima taikyti siekiant veikti proaktyviai, užtikrinant darnų ir sėkmingą regionų vystymąsi, bei kokie ateities sprendimai bus svarbūs ir reikšmingi kuriant darnią Lietuvą. Apibendrinant reginį, prie kurio buvo prisijungę daugiau kaip 200 klausytojų – regionų savivaldos, verslo ir nevyriausybinių organizacijų atstovų – forumo organizatoriai išreiškė viltį, kad jų darbas prisidės prie darnaus regionų vystymosi mūsų šalyje.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-04-16