Žemės ūkio naujienos: 2023-09-04. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Žemdirbiai: rugiapjūtė eina į pabaigą, lieka nuimti apie 10 proc. derliaus.
Ūkininkai skaičiuoja, kad 90 proc. šių metų derliaus jau yra aruoduose, vyksta jo prekyba. Tikimasi, kad ateinančią savaitę rugiapjūtė bus baigta, nebent liktų nuimti nedidelius vasarinių kultūrų plotus, pavyzdžiui, avižas bei grikius ir kukurūzus, kurie dar bręsta. Kai kurių žemdirbių atstovų vertinimu, žieminių kultūrų – rapsų, kviečių – derlius bus mažesnis negu pernykštis rekordas, ir tik šiek tiek mažesnis už daugiametį vidurkį, tuo metu vasarinių kultūrų – nesiekia vidurkių.
„ Daug ūkininkų stebisi, kad keistai nebyra – iškūlus lieka tarp grūdų daug šiukšlių, kažkaip jos sulimpa, ypač miežių“, – BNS sakė A. Svitojus.
Tuo metu Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas Vytautas Buivydas sako, kad javapjūtė jau eina į pabaigą, nenukulta iki 10 proc. grūdinių kultūrų. Visgi jis abejoja, ar kitą savaitę visi laukai jau ištuštės.
„Dar nebus pabaigta, lieka grikių, kukurūzai dar bręsta. Jie sudaro gan didelę dalį. Kasmet jų pasėlių daugėja“, – BNS sakė V. Buivydas.
A. Svitojus teigimu, visų grūdinių kultūrų derliaus šiemet bus arti 6 mln. tonų ribos, bet tikriausiai jos neviršys.
„Ženkliai mažiau bus negu praėjusiais metais žieminių kultūrų derliaus. Pernai buvo rekordiniai metai ir derliaus, ir kainų. Jeigu imama kokių 10 metų vidurkį, į jį šiemet įsipaišome, bet tik ne su vasarinėmis kultūromis – miežių, rapsų, kvietrugių derlius mažesnis už vidurkį. Tai pagal ūkininkų informaciją“, – kalbėjo A. Svitojus.
V. Buivydas pastebėjo, kad jau ima kenkti lietūs.
„Dabar turime pakankamai didelį kiekį drėgmės, ji netrukdo, kol augalų brendimas yra. Pievos dar šienaujamos, žolė atsigavusi auga, bet nupjautą sudėtinga sugrėbti, pradžiovinti – paimti šieną“, – kalbėjo V. Buivydas.
Anot jo, lietus šiek tiek pristabdė ir paskutinius kūlimus: „Kol ta drėgmė yra, norisi, kad saulė geriau padžiovintų, nes sunku į lauką įvažiuoti, o tokią šlapią kultūrą nusikūlus, reikės daug kaštų išdžiovinti“.
Šaltinis: lrt.lt, Sniegė Balčiūnaitė, BNS, 2023-09-02
Šeimos ūkio produkcija – iš savo malūne gautų miltų: kepa bemielę duoną, gamina viso grūdo makaronus
Jokūbo Račkausko šeimos ūkyje Tauragės rajone, Alijošiškės kaime, įgyvendinama strategija nuo lauko iki stalo. Ekologinį ūkį „Žaliasis ūkis“ puoselėjantys Račkauskai užaugintą produkciją perdirba. Iš ekologiškai auginamų kviečių daromi miltai, grūdus mala iš Austrijos atsivežtas sertifikuotas medinis girninis malūnas. Iš ekologiškų miltų yra kepama bemielė duona ir kiti duonos bei pyrago gaminiai, daromi viso grūdo makaronai.
„Kai tu pats užsiaugini sau žaliavą ir gali ją perdirbti vietoje, susitaupo labai daug žaliavų, transportavimo išlaidų. Tą per edukacijas kalbame ir su žmonėmis, kad vystome nuo lauko iki stalo filosofiją bei taip mažiname ir anglies dvideginio emisijas, paliekame mažesnį pėdsaką mūsų aplinkoje“, – sakė ekologas J. Račkauskas.
Produkcija gaminama iš malūne gautų miltų
Maisto technologijų ir inžinerijos specialybę baigęs ir su šeima ūkininkaujantis J. Račkauskas tikina, kad viskas prasideda nuo ekologiškai auginamų kviečių, avižų. Vėliau nuimtas derlius sandėliuojamas ir pagal poreikį vežamas į nuosavą malūną, kuriame malami grūdai tampa miltais, o iš jų gaminami įvairiausi kepiniai – bemielė duona, pyragai, bandelės. Taip pat gaminami ir makaronai. Per edukacijas žmonės ūkyje gali pamatyti visą grūdo kelią, neretai lankytojams nuostabą kelia ir pats malūnas.
„Mūsų malūnas nėra didelis, jis yra parvežtas iš Austrijos. Daug kas per edukacijas pamato ir sako, kad labai mažas, medinis, žaislinis, bet esmė, kad jis yra girninis. Malūną su girnomis pasirinkau todėl, kad taip malant grūdus miltai neužkaista ir mes išsaugome visas aromatines medžiagas“, – akcentavo ūkio šeimininkas Jokūbas.
Mediniame malūne gaunami miltai yra kelių skirtingų frakcijų. Kaip sako ūkio šeimininkas, įdomu tai, kad šiame procese nelieka nereikalingų atliekų.
„Mes turime tris frakcijas: smulkūs, ekstra miltai su sėlenomis, manai su sėlenomis ir per malūno galą išeina sėlenos ir šiukšlelės (lukštai tie stambesni iš javų), jie išeina lauk, nes girnose nesusimala. Turėtume įsigyti dar ir papildomus atsijojimo sietus, kad galėtume ir tas sėlenas pasiimti, naudoti jau ir maistui. Dabar tas sėlenas, kurios išeina iš malūno galo, mes grąžiname atgal į ūkį vištoms lesinti arba parduodame kitiems ūkininkams“, – sakė jis.
Malūnas per dieną gali sumalti apie pusę tonos grūdų. Kaip teigia Jokūbas, tokio malūno visiškai pakanka jų ūkio derliui apdoroti.
„Tie 500 kilogramų pasiskirsto per frakcijas. Pirmą frakciją naudojame bemielės duonos gaminiams, vidurinę, ekstra miltų, naudojame makaronų gamybai, o manus su sėlenomis dar grąžiname atgal į malūną, permalame ir gauname jau aukščiausios rūšies miltus, iš kurių kepame bandeles, nes reikia to purumo. Taip pat tuos manus su sėlenomis permalę gauname jau švarias sėlenas, tada jau galime ir sėlenų košes virti“, – apie miltų gavimo procesą pasakojo Jokūbas.
Produkcija gaminama šviežiai pagal poreikį
Siekiant išsaugoti kokybę, produkcija šiame ūkyje yra gaminama pagal užsakymus. Tik pastebėjus produkcijos sumažėjimą, imamasi gaminti naują.
„Jeigu kalbame apie makaronus, jų pasigaminame daugiau, nes tai ilgo galiojimo produktas. Kai jau matome, kad mažėja likučiai, tada pasiimame iš malūno mums reikalingą frakciją makaronų gamybai ir juos darome su vienu įrengimu – turime ekstruderį (stūmoklinį presą), gaminame volcavimo principu, tai galime forminius makaronus gaminti arba tuos tagliatelli, tokius pailgus, plokštesnius“, – apie makaronų gamybą pasakojo vyras.
Kaip sako J. Račkauskas, norint pagaminti kokybiškus makaronus, svarbu leisti jiems išdžiūti.
„Makaronus dedame į dėžutes ir džioviname apie tris paras žemoje temperatūroje nuo 23 iki 25 laipsnių. Svarbu ir sausa erdvė, kad nebūtų viršytas drėgmės santykinis kiekis. Siekiame, kad makaronai džiūtų iš lėto, tolygiai, nes kitaip išvirus jie gali sutežti“, – sakė makaronus gaminantis Jokūbas.
Tokią ūkio koncepciją Račkauskų šeimai pavyko įgyvendinti pasinaudojus paramos galimybėmis. Ūkininko Jokūbo teigimu, tai buvo didelis paskatinimas.
„Dalyvavau Nacionalinės mokėjimo agentūros projekte „Parama ekonominės veiklos pradžiai kaimo vietovėse“ ir gavus paramą buvo įsigytas malūnas, makaronų gamybos įrengimai. O pačias patalpas jau savo lėšomis įsirengėme“, – apie paramos svarbą ūkio veikloje kalbėjo ūkininkas.
Gaminamą produkciją Račkauskai realizuoja keliais būdais. Anot Jokūbo, nemažai žmonių atvyksta įsigyti duonos ar makaronų ir į patį ūkį.
„Ūkyje esančioje parduotuvėlėje turime viso grūdo miltus, makaronus, bemielę naminę duoną, o taip pat ir desertinę duoną su vaisiais ir moliūgų sėklomis kepame. Turime ir grissini lazdeles su sūriu ir kmynais. Mes vežame į dvi parduotuvėles – viena Šilalėje, kita Pagramantyje, bet dauguma vietinių tiek iš Tauragės, tiek iš Šilalės atvyksta į vietą įsigyti arba pasiskambina paklausti, o gal galite iškepti, užsisako. Vežu ir kolegoms į Vilnių.
Kartais žmonės rašo, ar galiu atvežti į Kauną, tai sekmadieniais užvežu. Mes taip pat esame platformoje ir „Kaimas į namus“, kur vartotojai produkciją gali užsisakyti tiesiai iš ūkio“, – apie realizavimo galimybes kalbėjo pašnekovas.
„Žaliojo ūkio“ šeimininkas Jokūbas tikina, kad ūkyje gaminami makaronai ar duona nėra žymiai brangesni, nei įprastai perkame parduotuvėje. Beje, duona yra paženklinta rakto skylutės ženklu ir tai reiškia, kad tai yra sveikatai palankus produktas. Ateityje planuojama šio ženklinimo siekti ir makaronų produkcijai.
Tarp miesto ir kaimo: iš darbo Vilniuje kiekvieną savaitgalį laukia kelionė į ūkį
Kauno technologijos universitete Maisto technologiją ir inžineriją baigęs J. Račkauskas Vilniuje dirba maisto ingredientų gamybos kompanijoje, o kiekvieną savaitgalį traukia į Tauragės rajone esančius namus ir ūkį. Kaip tikina vyras, tokį ūkį įmanoma plėtoti tik visai šeimai suvienijus jėgas.
„Stengiamės viską tarpusavyje susiplanuoti. Vieną dalį darau aš, taip pat padeda brolis, grįžta iš Kauno. Kaip šeimos kooperatyvas, kuriame visi turime savų darbų, deriname skirtingas žinias, kas mokslines, kas technikoje, kas elektronikoje daugiau išmano. Tos įvairios žinios labai padeda vystyti procesus ūkyje“, – apie šeimos darbų pasidalijimo svarbą kalbėjo Jokūbas.
Paklaustas apie tai, kur visgi mieliau būti – mieste ar kaime, Jokūbas tikina, kad abi vietos turi savo pliusų ir minusų, tačiau kaime mieliau.
„Ką matome iš įvykusių keleto praėjusių metų patirčių, tai visi vis tiek mes grįžtame į kaimą prie tos žemės, norime įsižeminti. Dabar arčiau širdies yra pats kaimas, nes savas kiemas, erdvė, žolė, žemė. Gali užsiauginti pats sau ir daržovių. Mieste balkone neprisiauginsi, kad galėtum visus metus valgyti“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Šaltinis: Rūta Simanavičienė, LRT RADIJO laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt, 2023-09-03
Draudimo brokerio darbą Ričardas iškeitė į ūkininkavimą – senelių žemėje Kupiškio rajone augina retos veislės mėsinius galvijus
Draudimo brokeriu dvidešimt penkerius metus dirbęs ir Vilniuje gyvenęs Ričardas Šakickas dabar šeimininkauja mėsinių galvijų ūkyje Kupiškio rajone. Vyras pasirinko ne taip dažnai auginamą galovėjų veislę ir džiaugiasi, nes šios galvijų mėsos mėgėjų nestinga. Ričardas juokauja: realizuojant mėsą, praverčia ir draudimo brokerio darbo patirtis.
Mėsinių galvijų auginimas – gamtoje vykstančių procesų pažinimo džiaugsmas
Ūkininkavimas – gana nauja sritis ilgametę draudimo brokerio patirtį turinčiam R. Šakickui. Nusprendus iš Vilniaus grįžti į senelių žemę Kupiškio rajone, teko nemažai išmokti. Ūkininkavimo patirtį vyras pradėjo nuo ekstensyvios galvijų veislės auginimo.
„Galovėjai – ekstensyvi veislė, jiems nereikia miltų, maitinasi žole ir vandeniu. Aišku, pašaras turi būti geras, žolė turi būti gera, atnaujinta. Taip pat duodu mineralų ir druskos“, – sakė ūkininkas Ričardas, laikantis apie 100 galvijų.
Mėsinių galvijų augintojas pripažįsta, kad ūkyje reikia atidumo, ypač kai gyvuliai veršiuojasi. Kartais tenka jiems pagelbėti.
„Kai apsiveršiuoja, reikia stebėti, kad veršiukas iš karto pradėtų žįsti. Jei nežindo, negauna pirmųjų krekenų, tada blogai. Jei matai, kad nežindo, karvę statai į stakles, melži ir pieną priverstinai duodi veršiukui. Kai matai, kad veršiuojasi, vaikštai aplinkui, žiūri, kad viskas būtų laimingai“, – pasakojo vyras.
Susimąstyti apie pokyčius Ričardą paskatino tėvų amžius. Jiems žemės ūkio darbai jau buvo per sunkūs. Siekdamas išlaikyti šeimos ūkininkavimo tradicijas, vyras nusprendė neapleisti žemės ir neperleisti jos kitiems.
„Čia senelių žemė, sodyba. Joje dirbo tėvukai, kai pradėjo senti, susimąsčiau, ar viską parduoti, nuomoti, ar pačiam dirbti. Įdomumo dėlei pabandžiau, peraugo į rimtą darbą. Ūkininkavimas labai imlus žinioms, turi daug skaityti, domėtis. Turi ne tik mokėti paruošti pašarą, prižiūrėti, bet ir veterinaru būti, viską aprėpti“, – apie sprendimą ūkininkauti kalbėjo Ričardas.
Mėsinių galvijų augintoją stebina gamtoje tarp gyvulių vykstantys procesai. Pavyzdžiui, kaip bandoje saugomi veršiukai.
„Pavyzdžiui, visa banda guli pavėsyje, o veršiukai mėgsta gulėti ant saulės. Prie veršiukų būtinai gulės viena mama ir juos saugos. Ir tai nebūtinai mama – gali būti visiškai neapsiveršiavusi karvė, bet ji viena sargyboje ir budi. Jei eini veršiukų link, mama atsistoja. Jei eini dar arčiau – atsistoja visa banda“, – pasakojo jis.
Kad įgautų ūkyje reikalingų žinių, neužteko tik skaityti, vyras lankėsi ir pas Lietuvos mėsinių galvijų augintojus.
„Skaičiau labai daug straipsnių, knygų. Verčiau iš užsienių kalbų, ypač vokiečių. Važinėjau po ūkius. Visi buvo geranoriški: priimdavo, aprodydavo. Kai sakydavau, kad vienaip ar kitaip darysiu, patardavo, kad nedaryčiau klaidų“, – apie mokymosi patirtis kalbėjo ūkininkas.
Ilgus metus brandinta svajonė ūkininkauti – išsipildė
Kaip tikino pašnekovas, susikoncentruoti į naują darbinę veiklą nebuvo sunku, visuomet mintyse pasvajodavo apie ūkininkavimą.
„Visada norėjau ūkio, visą laiką, mintis niekada nebuvo dingusi. Darbas su draudimu tik tam, kad užsidirbčiau, pastatyčiau namą, pasodinčiau medį. Draudimo brokerio specialybė reikalinga, bet ji tokia, kad suteiki paslaugą, bet nieko negamini. Ūkyje vyksta ne paslauga, o gamyba, įdomesnis procesas“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Vyras sako, kad ilgus metus dirbant draudimo brokeriu nelabai kas benustebindavo, o ūkyje kiekvieną dieną nauji išbandymai.
„Čia nuotykių būna. Paskutinis nuotykis: bandėme pervaryti telyčių bandą iš vieno aptvaro į kitą, jos kažkodėl pasibaidė. Per kviečius iki marių, tada visos atgal, visos į tvartus. Viena telyčia pasibaidė, dvi dienas turėjome darbo, kol atskyrėme“, – apie nutikimus ūkyje pasakojo vyras.
Pasirinko ne pačią populiariausią galvijų veislę, bet rinką mėsai realizuoti rado
„Nuo lauko iki stalo“ strategiją plėtojantis ūkininkas pasakoja, kad buvo apsvarstęs mėsos realizacijos galimybes.
„Buvo suplanuotas toks verslo modelis, kad užaugini, paskerdi ir parduodi. Gyvulius vežu į Ukmergės rajoną, ten sertifikuota skerdykla. Perku paslaugą iš jų, jie paskerdžia, subrandina, vakuumuoja, pjausto gabaliukais. Per tą laiką klientams parašau laiškus, kada turėsiu mėsos ir pan. Atgal atsiunčia poreikius, porą dienų skiriu, kad išvežčiau“, – apie realizaciją pasakojo ūkininkas.
Ūkininkas pripažįsta, kad jautienos valgymo įpročiai Lietuvoje vis dar formuojasi. Dar vis išlikęs mitas, kad jautiena kieta, ją reikia ilgai ruošti.
„Kai [galvijus] augini mėsai, jei buliuką skerdi nuo 20 mėnesių, mėsa natūraliai būna minkšta. Jos nesugadinsi, iškepus būna minkšta. Be to, dar paaiškini kaip gaminti, švieti žmones, kad jautiena, esanti parduotuvėje, skiriasi nuo tos, kuria prekiauju aš, kiti ūkininkai. Paskui žmonės paragauja, pamato, kad gerai, iš parduotuvės jau nebevalgo“, – apie jautienos valgymo ypatumus kalbėjo vyras.
Dėl išaugusių išlaidų teko kelti ir mėsos kainą. Kaip sako ūkininkas, drąsu nebuvo.
„Nėra malonu kelti kainų. Nuveži maišelį, sakai, kad kainos pakilo, bet žmonių reakcija normali. Kaip visi pirko, taip ir perka toliau. Netgi buvo žmonių, dar prieš tai sakiusių, kad didinčiau kainas“, – apie kainų pokyčius kalbėjo jis.
Ūkininkavimą ir draudimo brokerio darbą derinantis Ričardas ateityje ketina plėsti ūkį.
Šaltinis: Rūta Simanavičienė, LRT RADIJO laida „Gimtoji žemė“, LRT.lt, 2023-09-01
Nukentėjusiems ūkininkams – nauja galimybė: ragina nedelsti ir pasinaudoti
Žemdirbiai, kurie nukentėjo nuo Lietuvą nusiaubusių audrų ir krušų, turi galimybę pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis ir palūkanų kompensacijomis, skelbia Žemės ūkio ministerija. Artimiausiu metu ministerija numato svarstyti galimybę nuo audros ar krušos nukentėjusiems ūkio subjektams pagal atskirą naują priemonę kompensuoti dalį palūkanų, sumokėtų už anksčiau paimtus kreditus.
Jos kompensuojamos už ne ilgesnį kaip 36 mėn. laikotarpį. Maksimali metinė palūkanų norma, nuo kurios skaičiuojama kompensacija – 4 proc.
Imantiems naujas paskolas su garantija apyvartinėms lėšoms papildyti ir (ar) biologiniam turtui įsigyti, taip pat gali būti kompensuojama dalis palūkanų. Pagalba teikiama kaimo vietovėje veikiantiems subjektams, užsiimantiems pirmine žemės ūkio produktų gamyba, ir pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, užsiimantiems žemės ūkio produktų perdirbimu ir (ar) prekyba.
Kompensuojama 80 proc. sumokėtų palūkanų už ne ilgesnį kaip 24 mėn. laikotarpį. Maksimali metinė palūkanų norma, nuo kurios skaičiuojama kompensacija – 4 proc. Ūkio subjektai, norėdami gauti palūkanų kompensaciją, turėtų kreiptis į finansų įstaigą (banką ar kredito uniją) ir kartu su teikiamais dokumentais dėl individualios garantijos suteikimo pateikti paraišką dėl palūkanų kompensavimo. Ir toliau bus teikiamos lengvatinės paskolos apyvartiniam kapitalui finansuoti pagal skatinamąją finansinę priemonę ūkio subjektams, Rusijos agresijos prieš Ukrainą laikotarpiu susiduriantiems su likvidumo problemomis. Paskoloms teikti papildomai skirti 23 mln. eurų. Šiuo metu nacionalinė plėtros įstaiga UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) vykdo finansų tarpininkų atranką – lėšų skolinimas prasidės artimiausiu metu.
Paskolos trukmė – iki 6 metų (numatyta galimybė paskolos grąžinimą atidėti iki 1 metų). Tinkamos finansuoti išlaidos: trumpalaikis turtas, darbo užmokestis ir su juo susiję mokesčiai; biologinis turtas; prisiimtų įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymas, t. y. anksčiau paimtos paskolos ar jos dalies gražinimas arba kainos ar jos dalies sumokėjimas pagal lizingo sutartį.
Visais atvejais vienos paskolos suma negali viršyti 500 tūkst. eurų, o paskolos suma ar jos dalis biologiniam turtui įsigyti negali viršyti 200 tūkst. eurų. Suteiktų paskolų dydis negali viršyti 15 proc. paskolos gavėjo vidutinių metinių pardavimo pajamų arba 50 proc. gamtinių dujų ir elektros energijos išlaidų per 12 mėnesių (netaikoma, kai paskola teikiama anksčiau prisiimtiems įsipareigojimams finansų įstaigai vykdyti). Lėšos skolinamos atsižvelgiant į priemonėje nustatytas prioritetines ūkio subjektų vykdomas veiklas.
Šaltinis: tv3.lt, 2023-09-02
Ūkininkams – ne tik nuostoliai, bet ir dar vienas išbandymas: „Šie metai buvo eiliniai metai rojuje“
Ši vasara šalies žemdirbiams išbandymų šalnomis, krušomis, sausromis, kaitromis ir liūtimis negailėjo. Todėl ir derliais pernelyg nesidžiaugiama – jie skirtinguose šalies regionuose labai įvairūs. Vienur – ir imti jau nebėra ką, kitur – žemė atseikėja dar gana neblogai. Kol kas nelabai aišku, koks bus dabar nuimamų ankštinių kultūrų, savo eilės laukiančių cukrinių runkelių derlius. Tokia situacija kelia sumaištį žemdirbių galvose – sunku apsispręsti, kiek ir ko sodinti bei sėti, kad kiti metai būtų nors kiek pelningesni.
Javų derlių jis vertina dvejopai – buvę ir geriau, buvę ir prasčiau – visi laukai davė labai skirtingai. Geruosiuose laukuose byrėjo ir po 8 t/ha, kitur – 6–7 t/ha, o prastesniuose – tik 4 t/ha.
„Visaip buvo. Galvojame, kad išvedus vidurkį, gal 6 t/ha turėtų siekti“, – skaičiavo ir tikėjosi ūkininkas. Grūdus teko džiovinti – šeimos ūkiai turi savo džiovyklą. Tačiau buvo dienų, kai ir tiesiai nuo kombaino grūdus galėjo be džiovinimo sandėliuoti, nes jie buvo vos 15 proc. drėgmės, neapsimokėjo didinti išlaidas, vežant į džiovyklas. „Supilti, išpilti, kitos sąnaudos, tai nelabai apsimokėjo, bet buvo, kai drėgmė siekė ir 17–18 proc., tuomet džiovinome“, – aiškino V. Bruožis. Jo teigimu, žieminius rapsus teko visus be išimties džiovinti. Jų derlius šiemet – irgi nekoks. Laukuose nemažai rapsų buvo ir iššalę, ir pamirkę, nes jiems netiko lietinga žiema.
Derlius jau supiltas į aruodus, todėl sunku vienam iš šeimos ūkio šeimininkų pasakyti tikslų derlingumą, bet mano, kad žieminių rapsų vidutiniškai prikūlė maždaug apie 3 t/ha. Kaip ir kviečių, taip ir rapsų, buvo ir geresnių, buvo ir prastesnių laukų. V. Bruožis dar nežino, ko šiemet šeimos ūkis gali tikėtis iš pupų, bet viliasi, kad apie 4 t/ha turėtų birti. Bet, anot ūkininko, kur sėjo po rapsų, pupoms pakenkė sausra, todėl pupos mažai užmezgė ankščių. Jų derlius paaiškės, kai kitą savaitę į laukus išvažiuos kombainas kulti pupų. Kol kas ūkyje pupos buvo dar žalokos, todėl skaičiavo, kad savaitę reikės palaukti, kol nunoks. Ūkininkas neneigė, kad Kybartų seniūnijos laukuose šiemetė javapjūtė ūkininkams nedėkinga.
„Nebuvo tokio meto, kad visos dienos būtų tinkamos, kad kūlei, kūlei ir užbaigei. Būdavo, užlyja, ir tenka porą dienų laukti. Prieš porą metų buvo geriau“, – sakė Kybartų krašto ūkininkas.
Labiausiai reikia lietaus
„Čia ne tik mūsų seniūnijoje, bet visame mūsų krašte tokia pati situacija. Toks šiemetis kūlimas. Žieminiai javai dar kažkiek geresnį derlių atseikėjo, o vasariniai… Tik tiek, kad pasėjo, žmogus apsidžiaugė savo darbu, o naudos iš to – gal jokios nebus. Nukulta daugmaž jau, kaip ir viskas, bet vargina sėja.
Ką tik kalbėjausi su jaunu mūsų seniūnijos ūkininku, kuris jau pasėjęs žieminius rapsus. Praėjo nuo sėjos dvi savaitės, o laukuose nematyti jokių dygimo požymių. Visiškai nieko – jokio daugelio, nes sausa – lietaus nėra, tai niekas ir nedygsta. Kas bus toliau – neaišku. Visi, kas pasėjo, laukia nesulaukia lietaus“, – liūdną ir labai sudėtingą situaciją komentavo Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio vyresnioji specialistė Kybartų seniūnijoje Birutė Matulevičienė.
Ji minėjo, kad ji, kaip vyresnioji specialistė, nors ir žino žemdirbių bėdas, negali suteikti jokios konkrečios pagalbos, tik išklausyti juos ir patarti. Nemažai ūkininkų seniūnijoje domisi, ar jie gali tikėtis konkrečios paramos, konkrečios pagalbos stichinės nelaimės atvejais. Pasak B. Matulevičienės, tie, kurie buvo apsidraudę pasėlius, gal tvirčiau laikosi, bet šiaip, jos teigimu, ūkininkai kvietėsi komisijas, pradedant nuo pavasario šalnų, komisija nustatinėjo šalnų padarytą žalą soduose, ir vėliau, kai laukus niokojo škvalas.
Mat šiemet aplink Kybartus visokių stichinių nelaimių buvę. Kybartų seniūnijoje grūdines kultūras daug metų augina ūkininkai Julius ir Robertas Mickevičiai, Evaldas Mačiulis, Gintautas Karnickas ir kiti. „Svarbiausia, ko dabar reikia laukams – lietaus“, – sakė Kybartuose dirbanti žemės ūkio vyresnioji specialistė.
Joniškio žemdirbių nesigailėjo
Joniškio rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjo Sigito Lelionio teigimu, jų krašto žemdirbių ūkiai Žagarės, Skaistgirio seniūnijose labai smarkiai nukentėjo nuo liepos mėnesio vėtros ir krušos. „Nesu labai tiksliai informuotas apie javapjūtės darbus, bet yra nukultų laukų, yra ir tokių, kur nėra ką kulti – net nevažiavo į juos – iš karto sulėkščiavo.
Yra laukų, kur derlius skaičiuojamas šimtais kilogramų, o ne tonomis, kaip būdavę įprastais metais. Labai skirtinga situacija mūsų rajono ūkiuose. Iš 82 tūkst. ha deklaruotų plotų 16 tūkst. ha yra pažeisti, tai gana didelė dalis ir skaičiai dar didėja. Daugiau nei 300 žmonių buvo parašę prašymus, kad nukentėjo ir tikisi nors kokių kompensacijų už stichijos padarytus nuostolius, jų skaičius taip pat auga“, – sudėtingą situaciją rajono ūkiuose komentavo vedėjas.
Kad Joniškio rajone gamtos stichija prašniokštė ir žalos padarė ne visur, patvirtino Kriukų seniūnijos (Joniškio r.) ūkininkas Giedrius Nainys, šią vasarą palydintis dvejopomis nuotaikomis. Jo teigimu, iš javapjūtės jiedu su broliu Sauliumi tikėjosi gal net ir prastesnio derliaus. Vasaros pradžia žiemkenčių laukams neteikė daug perspektyvų – labai prastai atrodė gegužės mėnesį. Pasižiūrėjęs į laukus, tada ūkininkas pagalvojo, kad jeigu prikultų iki 5 t/ha, būtų šaunu.
Ūkio šeimininkui jau tada sviro rankos, nebenaudojo augimo stimuliatorių, minimaliai – tik per lapus – tręšė, bet birželio pabaigoje–liepos pradžioje sulaukė lietaus ir drėgmė pakeitė visą augimo eigą. Pasak G. Nainio, nors lietus augmeniją „sustatė į vietas“, bet derlius jau nebuvo toks, kokio galėdavo sulaukti pačiais geriausiais metais. Jo teigimu, derliaus nuostoliai sudaro nuo 15 iki 20 proc. Tačiau tai, ką ūkininkas matė birželio mėnesį, ir tai, kas pavyko per javapjūtę, G. Nainį labai džiugina – javapjūtė pavyko gana neblogai. Joniškio rajono ūkininkui skausminga tik tai, kad grūdų supirkimo kaina, palyginus su trąšų, labai paveikė finansiškai.
To šiemet turbūt neišvengė nė vienas ūkininkas. Dėl to, kad trąšų kainos neadekvačios grūdų kainoms, pasak Giedriaus, ir ateitis yra labai miglota. Tik žiemkenčiai ūkininką nudžiugino, o vasarojus – nuvylė. Nainių ūkis jau neturi nenukultų, nenuimtų laukų. Giedriaus brolis Saulius dar turi šiek tiek žaliojo pūdymo, tai ten belikę augalus sumulčiuoti.
Nemato žieminių rapsų perspektyvos
Joniškio r., Kriukų sen. ūkininko aiškinimu, gamtos kaprizai didžiausią įtaką turėjo ne tik jo vasarojaus pasėliams. Jų krašte daug kam juos tiesiog sugadino. „Pavyzdžiui, mano brolis Saulius augino žirnius, tai vienu metu iš viso rankos tiesiog nusviro –jau jokio derliaus nesitikėjo. Bet kai nukūlė visą nedidelį žirnių laukelį, tai galutinis rezultatas – dar pusėtinas. Į minusą „nekrinta“, bet galėjo būti žymiai geriau. Vasarinių miežių derlius – irgi liūdnokas.
Kai žieminius kūlė, tai dar supirkimo kaina buvo kiek geresnė, o dabar vasarinių javų derlių parduoti – iš viso nelabai apsimoka. Nors jis ir taip nėra didelis – vasarojus buvo labai mažai įsikrūmijęs, nes alino didelė sausra, tad šiaip ne taip surinkome apie 5 t/ha. Bet šiandieninė vasarinių miežių supirkimo kaina svyruoja apie 160–170 eurų/t, kai už nuomojamos žemės hektarą vos ne tiek reikia mokėti“, – kalbėjo G. Nainis, pridūręs, kad ši kultūra dėkinga nebent dėl sėjomainos.
Jo teigimu, auginant ankštines kultūras, labai daug kainuoja herbicidai ir fungicidai. Be to, purškimai nuo kenkėjų galimi tik tamsiuoju paros metu. Anot ūkininko, logiškai pagalvojus, tamsoje visi kenkėjai slepiasi, chemija yra kontaktinė ir ją galima panaudoti tik kartą. O kaina išaugusi kone dvigubai.
„Kai nėra nei kokybės, nei derliaus, belieka tik vasariniai miežiai. Juos auginti ir tikėtis, kad jie tiks salyklui“, – svarstė Kriukų krašto ūkininkas. Jis minėjo, kad šiais metais, deja, miežių derlius nekoks, tad juos priskirti prie salyklinių – „be šansų“. Laimė, kad Kriukų seniūnijos ūkininkų laukus kruša aplenkė – buvo ką kulti. Anot Giedriaus, šį kartą jie kaip ir laimės kūdikiai, bet negali žinoti, kaip bus kitą kartą. G.Nainio ūkyje vasarai baigiantis numatomos tam tikros permainos. Jis sakė, kad visada sėdavo daugiau žieminių rapsų, o šiemet rapsų auginimo laukus žymiai sumažino.
„Žieminių rapsų rinkoje perspektyvų nebėra, nes Vokietijoje veikia labai didelė perdirbimo gamykla, gaminanti iš rapsų priedus dyzelinui, bet, kiek teko girdėti, dyzelino Europa žada atsisakyti. Rapsų paklausos nebėra ir norint gauti geresnį jų derlių, reikia ir įdėti. Šiai kultūrai skyrėme tik 25–30 proc. ankstesnių plotų. Kuo pakeisime rapsus? Kol kas dar neturime alternatyvos. Labai gerai po rapsų sėti kviečius, bet irgi nėra perspektyvos. Daržininkyste irgi tikrai neužsiimsime. Tad esam ieškojimų kelyje“, – VL planais pasidalino Joniškio r. ūkininkas, teigdamas, kad laikas jiems parodys teisingą kelią.
Aplink Simną – kukliausi vasarojai
Ne patys lengviausi metai ir Alytaus rajono UAB „Dzūkijos artojas“. Šios bendrovės vadovo Broniaus Guževičiaus teigimu, savame ūkyje jie javapjūtę užbaigę prieš gerą savaitę. Anot B. Guževičiaus, šiemetis javų derlius pas juos neblogas, gal net geresnis po tokios sausros, negu buvo tikėtasi. Bet javapjūtės dienomis kasdien vis lietus pakrapindavo, todėl beveik 85 proc. grūdų derliaus jie turėjo džiovinti. Tai, palyginti su palankiais metais, labai daug.
Tuo pačiu džiovinimas pareikalavo laiko ir papildomų išlaidų. Bendrovė jau pasėjo žieminius rapsus, tačiau šie dygsta itin sunkiai, nes lyg tyčia po sėjos nė karto nelijo. Bažavos kaime, kur įsikūrusi bendrovė, ir aplinkui Simną ilgą laiką buvo labai sausa. „Mums šie metai buvo eiliniai metai rojuje, – apie šiemetį darbymetį pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo UAB „Dzūkijos artojo“ vadovas. – Kasmet vis būna kažko, ko dar nebuvę. Šiemet buvo taip, kaip buvo.“ Rugpjūčio 22 dieną bendrovės laukuose buvo kuliamos pupos ir jau buvo ruošiama žemė žieminių kviečių sėjai. B. Guževičiaus aiškinimu, pupos ir visas vasarojus šiemet atrodo labai prastai – neturėjo sąlygų augti ir subręsti. Cukriniai runkeliai irgi labai prasti – prasčiausi, kiek bendrovė yra juos auginusi. Jų šiemet augina 130 ha.
„Cukriniai runkeliai šiemet, kaip ir visos kitos vasarinės kultūros, užvargusios. Labiausiai trūko lietaus. Iki jų nuėmimo dar yra laiko, bet prarasto laiko jau neatsuksi. Šakniavaisių šaknys mažos, lapų irgi mažai. Visada palygini: yra kaina – nėra derliaus arba atvirkščiai – buvo derliai geri, bet nebuvo geros kainos“, – apsivertusią situaciją vertino Alytaus rajono ūkio vadovas. Labai kažin ko nesitiki ir iš kuliamų pupų. Pupos labai mažas, prilygsta žirnio dydžiui. Dar nebaigę jų kulti gali teigti, kad šie metai – ne pupų metai, ir rinkoje jų gali trūkti. „Mes dabar kuliame iki 3 t/ha. Turime pupų apie 100 ha“, – sakė B. Guževičius, atkreipęs dėmesį, kad jų krašte dar vis tiek lengviau, nes vasarą jų nesiekė kruša, tad gamtos stichija laukams taip stipriai nepakenkė, galėjo išsikulti žieminius javus ir gavo neblogą jų derlių.
Šaltinis: tv3.lt, Rima Kazakevičienė, 2023-09-03
Iš algų nepragyvenantys mokslų daktarai ėmėsi ūkininkavimo – apskaičiavo, kas labiausiai apsimokės
Mokslų daktarai Martynas ir Kamilė Klepeckai ne vienerius metus siekė karjeros. Vis dėlto, pasak M. Klepecko, pragyventi vien tik iš mokslininko atlyginimo ar dėstytojavimo Kauno Vytauto Didžiojo universitete buvo sudėtinga, todėl šeima nusprendė grįžti į Martyno tėviškę Biržų rajone, Pagavėnių kaime.
Žinoma, traukė ir gamta, bet iš esmės rinktis kaimą buvo praktiškas sprendimas. Beje, nuo gamtos niekada nebuvome atitrūkę – abu su žmona krimtome gamtos mokslus, šia tema apsigynėme disertacijas. Pastaruoju metu vykdžiau tyrimus aplinkotyros srityje – žemėje, ore, vandenyje. Be abejo, įgytos žinios ūkyje labai praverčia – padeda suprasti, kas vyksta augalui jam augant, vystantis“, – pasakoja M. Klepeckas, rašoma pranešime.
Jaunieji ūkininkai įsikūrė greta Martyno tėvų, brolio šeimos ūkių. Šeima apsisprendė auginti žirnius ir pupas. „Kodėl pasirinkome ankštines daržoves? Čia jau teko atidėti į šalį mokslinę patirtį ir remtis verslo logika. Viską susidėliojome į buhalterinę lentelę ir žiūrėjome – ką auginti, kad apsimokėtų, kad nebankrutuotume. Pasinaudojau ir jaunajam ūkininkui skiriama parama“, – dėsto pašnekovas.
Auginti ir realizuoti nesudėtinga
Šiuo metu šeima dirba apie 60 ha žemės. M. Klepecko teigimu, tiek pupų, tiek žirnių auginimo technologija labai panaši, svarbu nepamiršti sėjomainos: „Galbūt ateityje pasirinksime ir kitas ankštines daržoves, jei tik bus toks poreikis. Žemės ūkio versle reikia būti dinamiškam, žiūrėti, ką galima nesunkiai realizuoti, kas aktualu žmonėms“. Klepeckų ūkyje auginamos ankštinės daržovės – tiek pupos, tiek žirniai – yra maistinės. Vos nukūlus jos džiovinamos, ūkininkai turi įsirengę bokštus saugojimui, kur nuimtas derlius laukia palankių kainų.
„Galėtume auginti ir vadinamuosius žalius žirnius, tik tam reikėtų daugiau pastangų ir technikos: atskiro kombaino, šaldytuvų. Įsitikinome, kad šią produkciją sudėtingiau realizuoti bei saugoti – vos nuėmus derlių, žirnius reikia užšaldyti, kad būtų švieži. Vis dėlto, jei būtų paklausa, užauginti žalių žirnių esame pajėgus“, – aiškina pašnekovas.
Pasak jo, maistui skirtų ankštinių kultūrų derliaus panaudojimo sričių yra labai daug ir įvairių – tiek pupos, tiek žirniai pristatomi į parduotuves, pupos – į baltymų fabriką, kur naudojamos maisto papildams gaminti. Nėra problemų ir su produkcijos realizavimu, nors kiti daržovių augintojai dėl to skundžiasi. Dar vienas iš ankštinių kultūrų auginimo privalumų – jų nereikia tręšti, šie augalai patys kaupia azotą, todėl ir kiti ūkininkai sėja jas tam, kad pagerintų dirvožemį, prisotintų jį azotu.
Kokia žemė ir kokios sąlygos reikalingos?
Norintiems įkurti ankštinių daržovių ūkį, Martynas turi keletą patarimų. Joms auginti netinka smėlis, bet puikiai tinka ir molis, ir durpės. Nors ūkininkų turimos žemės našumo balas nėra didelis, ji puikiai tinka ankštinėms kultūroms. Augalų priežiūra nėra sudėtinga, pavasarį jos pasėjamos, vasarą augalai purškiami insekticidais nuo vabalų bei piktžolių, rudenį juos tenka nukulti ir suvežti saugojimui. Žiemą lieka pasiremontuoti techniką, pastatus.
Kol kas Martynas su ūkiu susitvarko pats, žmonai Kamilei tenka dviejų mažamečių vaikų priežiūra. Pasak M. Klepecko, ankštinių kultūrų derliui labiausiai kenkia du dalykai: vabalai ir netinkamos oro sąlygos: „Tokio ploto, kokį turime, nepalaistysi. Tenka kliautis gamta. Didžiausias pavojus šias kultūras auginantiems ūkininkams – sausra bei krušos. Ankštiniai augalai sultingi, sausra juos greitai išdžiovina. Dar labai svarbu apsaugoti derlių nuo vabalų. Stiprių chemikalų Lietuvoje kol kas nėra, tenka gintis nuo silpnesniais. Vabalai ankštines kultūras puola kasmet, tenka purkšti augalus keletą kartų per sezoną, kitaip neišsisuksi“.
Ūkininkas apgailestauja, jog dėl šiųmetės sausros ankštinių kultūrų derlius mažesnis nei ankstesniais metais. „Pernai iš hektaro prikūlėme po 5–6 tonas, šiemet – dvigubai mažiau. Pasisekė bent tiek, kad negavome krušos, kuri niekais pavertė dalį kitų ūkininkų laukų“, – pabrėžia M. Klepeckas.
Šaltinis: delfi.lt, 2023-09-04
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
