Žemės ūkio naujienos: 2023-09-29

Bendrovės „Pieno žvaigždės“ vykdomasis direktorius Gžegož Rogoža sako, kad ekologiškų produktų rinka, vertinant pastarųjų kelerių metų raidą, nuosekliai auga, o didžiausią įtaką ekologijos krypčiai daro besikeičiantis visuomenės požiūris į tvarumą bei vartotojų mitybos įpročių pokyčiai.

„Pirkėjus stipriai motyvuoja žinojimas, kad jų sprendimas rinktis ekologišku būdu užaugintą ir pagamintą maistą neabejotinai prisideda prie aplinkosaugos ir sveikesnio gyvenimo“, – sako G. Rogoža.

Bendrovė „Pieno žvaigždės“ pirmoji Lietuvoje pradėjo ženklinti ekologiškus pieno produktus ir šiuo metu su prekės ženklu „Bios“ gamina įvairių skonių ekologiškus jogurtus, grietinę ir varškės sūrį. Ekologišką pieną „Pieno žvaigždėms“ tiekia sertifikuoti ekologiniai ūkiai, kuriuose naudojama ekologiška ūkininkavimo sistema, dirva netręšiama pesticidais, todėl karvės ėda natūraliai augančią žolę.

Ekologiniuose ūkiuose karvės auginamos laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų: šeriamos tik ekologiškai švariais pašarais, nerišamos, kad galėtų nevaržomai judėti, ypatingai švariai ir sveikai prižiūrimos. Tokių karvių pienas yra neužterštas sunkiaisiais metalais, jame nėra pesticidų, hormonų, ar antibiotikų likučių.

Pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas Egidijus Simonis sako, kad šių metų pirmoje pusėje padidėjo ekologiško rūgpienio, šviežių sūrių ir sviesto gamyba, išaugo iš ūkininkų supirkto ekologiško natūralaus pieno dalis.

„Džiugina tai, kad mūsų šalyje pagamintų ekologiškų pieno produktų asortimentas nesustoja plėstis. Juolab kad kone visus iš lietuviško ekologiško pieno pagamintus produktus nuperka šalies gyventojai“, – pažymi E. Simonis.

Šiuo metu ekologiškas jogurtas be priedų sudaro trečdalį viso pagaminto Lietuvos įmonėse jogurto be priedų, jogurtas su pagardais – daugiau nei dešimtadalį, geriamasis pienas – 5,1 proc., varškė – 2,6 proc.

Šaltinis: Žemės ūkio ministerija, 2023-09-28

Šių metų „Maisto ir žemės ūkio ateities“ aukšto lygio susitikime (Future of Food and Farming Summit) siekta įsigilinti į Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) ir strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ įgyvendinimą, kartu atkreipiant dėmesį į kitus svarbius klausimus, tokius, kaip maisto įperkamumas įtemptoje geopolitinėje ir prekybos situacijoje, aplinkai palankesnės ūkininkavimo praktikos ir inovacijos.

Artėjant 2024 m. Europos Parlamento rinkimams, šiemet „Politico“ kviečia aptarti, kiek ES pavyko pasiekti ambicingų Žaliojo kurso tikslų ir kaip ji galėtų spręsti iššūkius sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

Bene aktualiausia šiuo metu tema – Ukrainos grūdų eksporto solidarumo koridoriais užtikrinimas, ypač Rusijai pasitraukus iš Juodosios jūros Grūdų iniciatyvos ir intensyviai atakuojant Ukrainos uostus ir grūdų transportavimo infrastruktūrą.

„Nesame tie, kurie galėtų vertinti Lenkijos, Slovakijos ar Vengrijos vienašališkus sprendimus riboti Ukrainos grūdų importą, priešingai – matome daug atvirumo ir bendradarbiavimo siekiant spręsti problemas. Svarbu suprasti vienašališkų draudimų priežastis ir išmokti pamokas, todėl siūlomos priemonės, tokios kaip Ukrainos eksporto licencijavimas, yra sveikintinos. Šiuo metu Lietuva intensyviai ir konstruktyviai konsultuojasi su Lenkija ir Ukraina dėl tam tikrų patikrų perkėlimo iš Ukrainos – Lenkijos pasienio į Klaipėdos uostą“, – kalbėjo žemės ūkio ministras K. Navickas.

Ministras pabrėžė Baltijos jūros uostų galimybes prisidėti prie Ukrainos grūdų eksporto, sukuriant dar vieną alternatyvų maršrutą solidarumo koridoriais, pripažino, kad yra ir jo pajėgumus ribojančių faktorių, susijusių su geležinkelių infrastruktūra, tačiau Lietuva dirba siekdama padidinti grūdų tranzito per Klaipėdos uostą pralaidumą iki 1 mln. tonų per metus. Tai svarbu ir ilgalaikei perspektyvai, ekonominiam ES ir Ukrainos bendradarbiavimui, ir Baltijos – Juodosios jūrų transporto koridoriaus kūrimui.

Kita aktuali tema – Žaliojo kurso iniciatyvų žemės ūkio srityje perspektyvos, Briuselyje pasigirstant nuogąstavimams dėl sulėtėjusio jau pateiktų pasiūlymų svarstymo ir strategijos „Nuo ūkio iki stalo“ ateities apskritai.

Ministras pabrėžė, kad BŽŪP apimtyje jau ir taip daug padaryta siekiant tvaresnės žemės ūkio ir maisto produktų gamybos. Tam tikras užmojų sulėtinimas irgi yra gerai – nors bendriems siekiams pritariame, bet „velnias slypi detalėse“, t. y., kaip jie būtų įgyvendinami. Ministras paminėjo kelis pavyzdžius – daugiamečių pievų išlaikymo reikalavimą, augalų apsaugos produktų naudojimo mažinimą. Jis kvietė pernelyg neprisirišti prie konkrečių priemonių, o suteikti daugiau lankstumo siekiant užsibrėžto tikslo. Būtinas bendradarbiavimas su ūkininkais ir mokslininkais aptariant, kaip įgyvendinti jau egzistuojančius teisės aktus.

Ministras K. Navickas apgailestavo, kad kartais siekiant Žaliojo kurso tikslų mūsų regiono valstybės narės jaučiasi diskriminuojamos, nes joms numatoma neproporcingai didelė našta. Jis pažymėjo galimus sunkumus norint įgyvendinti augalų apsaugos produktų naudojimo mažinimo tikslus šiaurės regiono šalyse, būtinybę geriau atsižvelgti į klimato kaitos keliamus iššūkius (pvz., naujų kenkėjų plitimą dėl šylančio klimato) ir jiems pasirengti.

„Pesticidų naudojimo mažinimo bendras tikslas turi būti teisingai padalintas tarp valstybių narių, taip pat būtina supaprastinti administracines procedūras, kad ir mūsų regiono šalyse ūkininkai turėtų ne mažesnį veiksmingų augalų apsaugos produktų pasirinkimą“, – sakė ministras.

Atsakydamas į klausimą apie ES plėtros poveikį BŽŪP, ministras akcentavo, kad atsižvelgiant į numatomos ES plėtros mastą, šalių – kandidačių, o ypač – Ukrainos, žemės ūkio ypatumus, netiks toks pats scenarijus, koks buvo taikomas pastarųjų ES plėtros etapų metu.

„Jau dabar turime pradėti apie tai kalbėti, galvoti ir modeliuoti, ką mums reikš Ukrainos ir jos žemės ūkio sektoriaus priėmimas į ES šeimą. Esu tikras, kad būdami išmintingi galėsime rasti tinkamus ir sumanius sprendimus“, – mano ministras K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2023-09-28

Italijoje, Airijoje ir Lenkijoje, kur taip pat superkamas reikšmingas žalio pieno kiekis, šių metų I pusmetį minėto pieno buvo supirkta atitinkamai: Italijoje – 1,2 proc. mažiau (viso 6,73 mln. t), Airijoje – 0,9 proc. mažiau (viso 4,73 mln. t), Lenkijoje – 2,1 proc. daugiau (viso 6,64 mln. t).

Šių metų I pusmetį žalio pieno supirkimas kitose ES valstybėse narėse buvo nenuoseklus. Danija, Belgija, Austrija, Čekija ir Švedija analizuojamą laikotarpį supirko daugiau žalio pieno nei 2022 m. I pusmetį. Daugiau minėto pieno taip pat supirko Portugalija, Rumunija, Latvija,Estija, Bulgarija, Kipras. Priešingai, Ispanijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Maltoje ir Lietuvoje žalio pieno supirkimas sumažėjo. Lietuvoje nagrinėjamu laikotarpiu žalio pieno supirkimas sumažėjo 3,1 proc. (iki 636,54 tūkst. t).

Analizuojamą laikotarpį, palyginti su 2022 m. sausio–birželio mėn., ES valstybėse sviesto ir kitų pieno riebalų gaminių*** (toliau – sviesto) gamyba padidėjo 1,7 proc. (iki 1,09 mln. t). Vokietijoje ir Prancūzijoje (didžiausiose tarp ES valstybių sviesto gamybos šalyse) sviesto gamyba kito skirtingai: Vokietijoje – padidėjo 5,5 proc. (iki259,27 tūkst. t), o Prancūzijoje – sumažėjo 0,4 proc. (iki 215,57 tūkst. t). Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje buvo pagaminta 6,66 tūkst. t sviesto – 6,7 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu. EK prognozuoja, kad 2023 m. mažos sviesto kainos turėtų išlaikyti sviesto paklausos augimą eksporto rinkose ir kompensuoti mažesnį sviesto vartojimą ES vidaus rinkoje.

Tai turėtų išlaikyti sviesto gamybos apimtis panašias kaip ir 2022 m.Šių metų I pusmetį ES valstybėse nugriebto pieno miltelių (toliau – LPM) gamyba siekė 694,63 tūkst. t ir buvo 0,3 proc. didesnė nei 2022 m. sausio–birželio mėn. Vokietijoje ir Prancūzijoje, didžiausiose tarp ES valstybių LPM gamybos šalyse, LPM gamyba kito taip pat kaip ir sviesto gamybos atveju: Vokietijoje – padidėjo 9,3 proc. (iki 195,65 tūkst. t), o Prancūzijoje – sumažėjo 5,4 proc. (iki 194,12 tūkst. t). EK prognozuoja, kad2023 m. dėl išaugusio eksporto LPM gamyba turėtų išlikti panaši kaip ir 2022 m.

Analizuojamu laikotarpiu ES valstybėse sutirštinto pieno ir grietinėlės, skirtos tiesioginiam vartojimui, (toliau – grietinėlės) pagaminta daugiau nei 2022 m. I pusmetį, atitinkamai 6,1 proc. (iš viso 512,74 tūkst. t) ir 2,8 proc. (iš viso 1,30 mln. t). Nyderlanduose, didžiausioje sutirštinto pieno gamybos šalyje, šių metų sausio–birželio mėn., minėto gaminio gamyba padidėjo 7,3 proc. ir siekė 205,80 tūkst. t, o Prancūzijoje, didžiausioje tarp ES valstybių grietinėlės gamybos šalyje, grietinėlės gamyba padidėjo 4,4 proc. (iki 295,45 tūkst. t).

2023 m. I pusmetį ES valstybėse sūrių gamyba siekė 4,68 mln. t ir buvo 1,2 proc. didesnė nei prieš metus. Vokietijoje ir Prancūzijoje (didžiausiose tarp ES valstybių sūrių gamybos šalyse) sūrių gamyba šiek tiek sumažėjo, atitinkamai 0,1 proc. (iki 1,24 mln. t) ir 0,2 proc. (iki 863,1 tūkst. t). Analizuojamą laikotarpį, palyginti su 2022 m. I pusmečiu., tarp ES valstybių sūrių gamyba labiausiai išaugo: Kipre – 100,0 proc. (ikiŠaltiniai EK, AMI0,12 tūkst. t), Latvijoje – 15,2 proc. (iki 29,22 tūkst. t) ir Danijoje – 10,8 proc. (iki 249,70 tūkst. t). Lietuvoje analizuojamu laikotarpiu sūrių gamyba sumažėjo 0,9 proc. (iki 46,11 tūkst. t).

EK prognozuoja, kad sūrių gamyba šiais metais turėtų būti panaši kaip ir 2022 m.
* Kai kurių ES šalių duomenys yra konfidencialūs, todėl duomenys neįtraukti į pateiktą informaciją. ** Be Liuksemburgo duomenų.*** Pateikiama sviesto ekvivalentu, kurio riebalų kiekis yra 82 proc. gaminio masės.

Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 16 (430) / 2023 m.

Rugsėjo 23-oji – Europos ekologinio žemės ūkio diena. Su kokiomis nuotaikomis ją sutinkate?

Dėl pačios šventės – nuotaika puiki, nes tokios dienos reikėjo. Ji padės atkreipti visuomenės dėmesį į ekologiškai žemę dirbančius ūkininkus, iššūkius su kuriais susiduriame. Ši diena yra dar naujiena, ji pradėta minėti dar tik nuo praėjusių metų. Deja, bendra Europos Sąjungoje matoma bendra ekologinių plotų mažėjimo tendencija. Pandemijos pradžioje ekologinės produkcijos rinka buvo atsigavusi, žmonės ieškojo sveikesnės, natūralesnės produkcijos, o pandemijai užsitęsus, vartojimas vėl sulėtėjo 5–6 proc. Matome laikiną svyravimą, kuris, tikiuosi, po metų ar pusantrų sugrįš į vietą.

„AUGA group“, valdanti vieną didžiausių Europos ekologinių ūkių, atsisako dalies ekologinių plotų. Priežastis, kurią pateikė įmonės vadovas, nepalanki paramos politika ekologiniams ūkiams. Kokią žinutę tai siunčia mūsų politikams ir taip pat kitiems ekologiniams ūkiams?

Kad ir koks modernus šis ūkis, jis atlikęs skaičiavimus suprato, kad taikyti ekologinę žemdirbystę gana brangu. Akivaizdu, kad gaunama parama nepadengia finansinių praradimų dėl prisiimtų įsipareigojimų. Nemanau, kad „Auga group“ džiaugiasi dėl tokio sprendimo, juos, manau, tai privertė padaryti dabartinė ekologinės žemdirbystės politika.

Praėjusią savaitę buvote dalyvavote su ŽŪM kolegijos posėdyje. Kokių sprendimų ekologinių ūkių šeimininkai galima tikėtis netolimoje ateityje?

ŽŪM pristatė, kad išmokos už ekologinės gamybos plotus augs 15 proc. Tiesa, tai ne toks skaičius, kurio tikėjosi LEŪA bendruomenė. Mes siekėme, kad išmokos augtų 25 proc. Devynerius metus išmokų dydis nesikeitė, todėl mums labai svarbu vėl priartėti prie dabartinės realybės, nes per šį laikotarpį kilo darbuotojams mokami atlyginimai, o degalų kaina išaugo net 2,5 karto. Be to, infliacijos laikotarpiu tradicinių ir ekologinių ūkių produkcijos kainos beveik suvienodėjo. O juk išmoka tam ir mokama, kad būtų sumokėta už negautas pajamas iš ūkio dėl prisiimtų įsipareigojimų ūkininkaujant ekologiškai.

Taip pat kalbėjome apie tai, kad ekologiniams ūkiams, didesniems nei 200 ha, nereikėtų riboti mokamų kompensacijų dydžio (iki šiol buvo taikytas 30 proc. mažinimas). Aš manau, kad tokia tvarka turėtų būti, nes ūkininkas ekologinę gamybą vysto visame ūkyje, o ne tik pirmuose 200 ha.

O ar kokių nors pokyčių sulauks ekologiškai galvijus auginantys ūkininkai? Tenka girdėti, kad ekologišką pieną melžti neapsimoka.

Taip, tai ir toliau išlieka opia problema, nes mokama parama ne už galvijus, o už pievas. Tuo metu įprastiniai chemizuoti ūkiai gali naudotis gyvūnų gerovės programa, o mes – ne. Kartais ŽŪM sako, kad remia ekologinius gyvulininkystės ūkius, tačiau už gyvulius papildoma parama nėra numatyta. Nenuostabu, kad matydami tokią diskriminaciją gyvulių augintojai svarsto ar jiems verta tęsti ekologinę gamybą.

Tenka girdėti nuomonių, kad mūsų žemės ūkio politika vis labiau yra orientuota į įprastinių ūkių žalinimą, o ne ekologinių plėtrą. Ar sutiktumėte su tokiu pasvarstymu?

Taip, dabar susidaro įspūdis, kad žodis „tvarus“ yra populiaresnis už „ekologiškas“. Tačiau ką reiškia „tvarus“? Apie tai nėra rašoma mūsų tiesioginių išmokų taisyklėse ar kituose teisės aktuose. Europos Sąjunga vis garsiau diskutuoja apie atsiradusį žaliąjį smegenų plovimą, kai kalbama apie tvarumą, tačiau vartotojui iki galo nėra aišku, kaip tas produktas buvo užaugintas ar buvo ūkyje vykdoma kontrolė, kokia akredituota įmonė atliko kontrolę.

Taip pat ekologams nėra priimtina, kad ŽŪM agro schemas pavadino „ekologinės sistemos“. To lyginti su ekologine gamyba nederėtų, vertėtų kalbėti apie „agro sistemas“ ar kitus terminus, nes vartotojai ima painiotis. Jei ant įprastinės produkcijos pakuotės parašytume, kad „užauginta laikantis ekologinių sistemų“, tai galėtume traktuoti kaip vartotojų klaidinimą, nes tai nėra tapatu ekologinei žemdirbystei.

Lietuvoje taip ir neišvystyta vietos rinka, kaip, pavyzdžiui, Skandinavijoje, kur viešojo maitinimo sektoriuje dauguma produktų užauginti vietos ūkiuose. Ar tai tik viešųjų konkursų bėda, nes mes renkamės pigiausią kainą pasiūliusias įmonės ar bėdos slypi kitur?

Vieno atsakymo nėra, čia yra daug dedamųjų. Pirmiausia, turime aktyviau šviesti vartotojus, kas yra ekologinė produkcija. Jei paklaustume eilinio pirkėjo kuo skiriasi ekologiška produkcija nuo įprastinės, vargu, ar žmonės taip paprastai surastų tikslius atsakymus.

Žinoma, labai didelį vaidmenį vaidina viešieji pirkimai. Jeigu viešasis pirkimas yra didesnis nei 15 tūkst. eurų, tuomet privalu laikytis žaliųjų pirkimų reikalavimų. Tačiau tai įmonėms neparanku, todėl jos sumas skaido į mažesnes sumas, kad nereikėtų skelbti pirkimo viešuosiuose pirkimuose. Tuomet jie gali pirkti tai, ką jie nori, o ekologiški vietiniai produktai jų krepšeliuose praktiškai niekuomet neatsiduria.

Džiaugiuosi, kad mūsų kaip asociacijos prisidėjimas paskatino pilotinį projektą Ukmergės darželiuose, jis pasiteisino. Smagu, kad vaikai gauna sveiką ir skanų maistą iš ekologinių ūkių. Ši idėja jau pamažu skinasi kelią ir tarp kitų švietimo įstaigų kituose rajonuose. Norėtųsi, kad darželių vadovai turėtų kuo daugiau žinių, kuo ekologiška produkcija geresnė, kokia jo nauda. Pastebėta, kad maitinant vaikus ekologiška produkcija, sumažėjo jų sergamumas. Tai turbūt yra visų mūsų siekiamybė, vaikai sveikesni, o tėvai buvo mažiau atitraukiami nuo jų darbų. Toks sprendimas ne tik gerina vaikų sveikatą, bet ir prisideda prie aplinkos tausojimo, nes saugome vandenis, aplinką, dirvožemio bioįvairovę.

Kokia ekologinio ūkininkavimo ateitį matote Lietuvoje?

Tikiu, kad ekologinis ūkininkavimas tikrai išliks. Norėtume, kad mūsų siūlymus išgirstų ŽŪM, turėtume ilgalaikį ekologinio žemės ūkio plėtros planą, kad ekologiniai ūkiai galėtų toliau dirbti ir išlaikyti savo šeimas, planuoti ūkių ateitį.

Šaltinis: valstietis.lt, 2023-09-28

Dalijosi idėjomis, kaip spręsti problemas

ES ir Šiaurės Amerikos ūkininkų suvažiavimas – du kartus per metus vykstantis renginys, suburiantis ūkių lyderius iš ES ir Šiaurės Amerikos. Šie susitikimai skirti tam, kad būtų aptariamos neatidėliotinos problemos, turinčios įtakos žemės ūkiui, o ūkininkai bei jų atstovai bendradarbiautų ir dalintųsi idėjomis ieškant sprendimų. Šiame susitikime dalyvavo apie 280 atstovų iš ES valstybių narių, taip pat iš Kanados, Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV).

Konferencijoje vyko diskusijos apie aktualiausias žemės ūkio problemas: pasaulinius iššūkius, žemės ūkį ir pasaulinę prekybą, reagavimą į rinkos ir vartotojų tendencijas, maisto saugumą ir atsparumą žemės ūkio sistemoje. Ūkininkai abejose Atlanto pusėse susiduria su panašiu klimato kaitos, didelių gamybos sąnaudų, darbo jėgos trūkumo ir kintančių rinkos bei vartotojų tendencijų spaudimu.

„Šiaurės Amerikos ir ES žemės ūkio konferencija – tai forumas, skirtas dalytis informacija ir kartu dirbti ieškant kai kurių sektoriaus problemų sprendimų. Tai toks bendradarbiavimas, kuris padės mums pasiekti bendrą tikslą – tvariai maitinti pasaulį, kartu kuriant stiprias, produktyvias ir atsparias maisto sistemas“, – forume kalbėjo Kanados žemės ūkio ir žemės ūkio maisto ministras Lawrence’as MacAulay.

Kanados pieno rinkos pamokos Lietuvai

Iš forumo į Lietuvą sugrįžęs ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus pastebėjo, kad savo klimato sąlygomis Lietuva labai primena Kanadą, todėl mūsų šalių ūkininkavimo tradicijos yra panašios. Dėl to abiejų šalių ūkininkai gali rasti nemažai bendro.

„Kanados klimatas panašus kaip Estijoje, Lietuvoje. Ten taip pat nėra daug derlingų žemių, todėl natūralu, kad didelis dėmesys skiriamas gyvulininkystei. Buvau susitikęs su Keith Currie, CFA prezidentu, kuris pasakojo apie Kanados pieno supirkimo rinkos subtilybes. Ten pieno gamintojai gauna 0,55 ct už pieno litrą ir ši kaina negali būti mažesnė už šią nustatytą ribą. Nesvarbu, kokiu atstumu ūkininkas gyvena nuo pieno supirkėjo, nepaisant to, kokį pieno kiekį jis pristato, visi pieno gamintojai gauna tokią pačią kainą“, – pažymėjo ŽŪR vadovas.

Daugiau dėmesio vartotojų švietimui

Anot dr. A.Svitojaus, konferencijoje daug diskutuota ne tik apie žemės ūkį, bet ir apie vartotojus. Pastebima, kad žmonės vis labiau atitrūksta nuo kaimo, žemės ūkio gyvenimo. Pavyzdžiui, JAV atlikta apklausa parodė, kad vos 1 proc. apklaustųjų tiksliai žino, kokia maisto produktų kilmė ir kaip jie auginami.

„Tai tikrai kelia didelį susirūpinimą. Mes turime skirti daugiau dėmesio piliečių švietimui, vaikų ir jaunimo edukacijoms“, – pripažino ŽŪR pirmininkas dr. A.Svitojus.

Susitikimo metu buvo surengti dvišaliai įvairių Šiaurės Amerikos ir ES regionų lyderių susitikimai, kuriuose buvo išsamiai diskutuojama tokiomis temomis, kaip pasirengimas ekstremalioms situacijoms, augalų veisimo naujovės, ir apie vartotojų tendencijas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2023-09-28

Per daugiau kaip du mėnesius trukusį paraiškų teikimo laikotarpį pateiktos 29 paraiškos. Bendra pateiktose paraiškose prašoma paramos suma siekia 124,3 tūkst. Eur.

Šiam paraiškų teikimo laikotarpiui buvo skirta 638,6 tūkst. Eur paramos lėšų, taigi paramos pakaks visiems pareiškėjams. Paraiškos, siekiant nustatyti, kam pakanka paramos, nebus reitinguojamos.

Taigi iš karto bus atliekamas pateiktų paraiškų tinkamumo gauti paramą vertinimas. NMA, įvertinusi paraiškas, priims sprendimą dėl paramos pareiškėjui skyrimo ar neskyrimo, apie kurį jis bus informuojamas KPP administravimo taisyklėse nustatyta tvarka. Priėmus sprendimą skirti paramą, pareiškėjas tampa paramos gavėju, – paramos sutartis nesudaroma.

Primintina, jog pagal šią priemonę didžiausia galima paramos suma vienam projektui įgyvendinti – iki 5 000 Eur be PVM. Gali būti kompensuojamos vielinio elektrinio, juostinio elektrinio arba tinklinio elektrinio aptvaro, elektros tiekimo ir palaikymo įrenginio ir (arba) išvardytų priemonių dalių įsigijimo išlaidos. Numačius įsigyti apsaugos nuo plėšrūnų priemones ir kartu vieną arba du aviganius, gali būti skirta iki 6 366 Eur be PVM.

Tinkamos finansuoti išlaidos kompensuojamos 100 proc.

Šaltinis: nma.lt, 2023-09-28