Žemės ūkio naujienos: 2024-02-08

Dėl paramos gali kreiptis kaimo bendruomenė ir bendruomeninė organizacija, turinti bent 30 narių. Bendruomeninė organizacija – tai asociacija, kurios steigėjai ir nariai yra gyvenamosios vietovės bendruomenės gyventojai (jų atstovai) ir kurios paskirtis – per iniciatyvas įgyvendinti viešuosius interesus, susijusius su gyvenimu kaimynystėje.

Pagal trečiąją veiklos sritį tinkamas pareiškėjas yra ir rajono kaimo bendruomenes vienijanti organizacija (jos pavadinime gali būti žodžiai „sąjunga“, „asociacija“ ir kt.), įskaitant VVG (jei rajone nėra veikiančios rajono bendruomenes vienijančios organizacijos) bei Nacionaliniu lygmeniu kaimo bendruomenes vienijanti organizacija (jos pavadinime gali būti žodžiai „sąjunga“, „asociacija“ ir kt.).

Kaimo bendruomenės paramą galės gauti vykdyti šias tris veiklos sritis:

* Kurti ir stiprinti kaimo bendruomenės materialinę bazę.
Pagal pirmąją veiklos sritį gali kreiptis pareiškėjos – naujos kaimo bendruomenės arba bendruomenės, niekada negavusios nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai.

Didžiausia galima paramos suma – 3 500 Eur, finansuojant iki 95 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

*Tvarkyti ir prižiūrėti kaimo vietovės viešąsias erdves, statinius, pritaikant juos kaimo gyventojų poreikiams, taip pat skatinti bendruomeninę veiklą.
Viešųjų erdvių kūrimo, gerinimo veikla gali būti finansuojama, kai ją vykdant siekiama patenkinti kaimo gyventojų viešuosius poreikius, pavyzdžiui, įkuriant ar gerinant poilsio, laisvalaikio vietas – sporto aikštynus, paplūdimius ir kt. Taip pat remiamas viešųjų erdvių, statinių, skirtų civilinei saugai, kūrimas ir pritaikymas – pavyzdžiui, patalpų pritaikymas priedangai ekstremalių situacijų metu ir pan.

Parama pagal šią veiklos sritį skiriama ir viešųjų paslaugų prieinamumo gerinimui, kai kaimo bendruomenė perima viešosios paslaugos ar jos dalies teikimą iš biudžetinės organizacijos – t. y. kai viešosios paslaugos (socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitos įstatymų numatytos paslaugos) anksčiau buvo teikiamos valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų ir yra visa apimtimi ar iš dalies perduodamos teikti kaimo bendruomenėms, arba kaimo bendruomenė organizuoja naujas viešąsias paslaugas, kurios nebuvo teikiamos jos veiklos teritorijoje, tačiau jų poreikis yra, arba viešosios paslaugos yra teikiamos valstybės ar savivaldybių įsteigtų specialių įstaigų bei organizacijų, tačiau jų apimtys nėra pakankamos ar kokybė neatitinka vartotojų lūkesčių (poreikis grindžiamas dokumentais), ir kaimo bendruomenė imasi jas teikti). Šios viešosios paslaugos turi atitikti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos skelbiamą viešųjų paslaugų sąrašą https://vrm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/viesasis-administravimas/viesosios-paslaugos/;

Pagal antrąją veiklos sritį kviečiamos kreiptis naujos kaimo bendruomenės arba bendruomenės, per dvejus praėjusius kalendorinius metus negavusios paramos kaimo vietovės viešųjų erdvių sutvarkymui pagal ankstesnių metų Nacionalinės paramos kaimo bendruomenių veiklai teikimo taisykles.

Didžiausia galima paramos suma – 5 500 Eur, finansuojant iki 95 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

Organizuoti renginius – mokomuosius renginius arba vizitus, renginius, skirtus Lietuvos mažųjų kultūros sostinių veikloms įgyvendinti, renginius Lietuvos Respublikos Seimo / savivaldybės paskelbtoms metų temoms minėti. Parama gali būti skirta tik vieno renginio arba vizito organizavimui.
Pagal trečiąją veiklos sritį galimos pareiškėjos – bet kokios kaimo bendruomenės arba jas vienijančios organizacijos).

Didžiausia renginiams organizuoti galima paramos suma:

* 3 000 Eur, kai pareiškėjas – kaimo bendruomenė;
* 4 000 Eur, kai pareiškėjas – rajono kaimo bendruomenes vienijanti organizacija;
* 10 000 Eur, kai pareiškėjas – nacionaliniu lygmeniu kaimo bendruomenes vienijanti organizacija.
Projektai finansuojami iki 100 proc. tinkamų finansuoti išlaidų.

Paraiškų teikimas

Kaimo bendruomenių paramos paraiškos ir pridedami dokumentai teikiami pasirašyti kvalifikuotu elektroniniu parašu, juos siunčiant el. paštu dokumentai@nma.lt.

Dokumentai Nacionalinei mokėjimo agentūrai turi būti pateikti ne vėliau kaip iki kvietimo teikti paramos paraiškas paskutinės dienos – kovo 5 d. – 24 valandos.

Šaltinis: nma.lrv.lt, 2024-02-08

Pakeitimu atnaujinami fiksuotieji įkainiai, kurie taikomi naujos pieno ūkio fermos ploto vieno kvadratinio metro (1 m²) statybai ir naujo plokščiadugnio grūdų saugojimo bokšto talpos tūrio vieno kubinio metro (1 m³) statybai. Įkainiai atnaujinami kasmet, juos indeksuojant panaudojus Lietuvos duomenų agentūros pateiktus vidutinius metinius statybos sąnaudų elementų kainų pokyčius.

Pakeitimu atsisakoma ir paramos sutarčių sudarymo, išlaidos, susijusios su kailinių žvėrelių auginimu, priskiriamos netinkamoms finansuoti išlaidoms, siekiant gauti paramą tiek negrąžintinos dotacijos, tiek lengvatinės paskolos formomis.

Įsakymo projektu taip pat patikslinama nuostata dėl aukštesnio paramos intensyvumo jauniesiems ūkininkams skyrimo sąlygos ir nustatoma, kad didesnis paramos intensyvumas gali būti skiriamas tik tiems jauniesiems ūkininkams, kurie kreipiasi paramos 5 metų laikotarpiu nuo įsisteigimo dienos pirmą kartą.

Su žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko įsakymo „Dėl Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 metų strateginio plano intervencinės priemonės ,,Investicijos į žemės ūkio valdas“ įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimais susipažinti galite čia.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2024-02-07

Tačiau reikalavimas taip ir liko neišgirstas. Vadinamasis pieno įstatymas guli Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) stalčiuose. Pieno supirkėjai savo ruožtu aiškina, kad pieno kainos kyla, tačiau ūkininkai sako nematantys atsigavimo ženklų.

Nuoskaudos dėl paskirstytos paramos

Praėjusią savaitę vykęs ūkininkų protestas sostinėje sulaukia atgarsių ir dabar. Smulkesnieji pieno gamintojai nusivylę, kad pieno sektoriui buvo skirta mažai dėmesio, o praėjusį ketvirtadienį surengtame Seimo KRK pienininkų rūpesčius pristatęs Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas Eimantas Pranauskas liejo apmaudą, kad mokėta parama pienininkams stambesnių rinkos žaidėjų ir ūkininkų, pieną perdirbančių savarankiškai, taip ir nepasiekė. Žemės ūkio bendrovių atstovas pridūrė, kad jie dėl to nusiteikę bylinėtis su Žemės ūkio ministerija.

Į E.Pranausko žodžius sureagavo ir premjerė Ingrida Šimonytė, sutikdama, kad pieno kaina sumažėjo visiems gamintojams, tačiau didžiausią naštą visgi nešė smulkūs pieno gamintojai. „Paramos schemą sukonstravome taip, kad būtų paramos lubos. Taip padarėme ne dėl to, kad kažkas negautų, o tam, kad būtų atlyginta daugiau tiems, kuriems smūgį atlaikyti buvo sunkiau. Mano supratimu, tai buvo teisinga“, – išsakytą kritiką bandė atremti premjerė.

Posėdyje epizodiškai užsiminta ir apie vadinamąjį pieno įstatymą. Seimo KRK narys Kęstutis Mažeika paaiškino, kad pavasarį pieno įstatymas bus svarstomas Seimo pavasario sesijoje.

Įstatymas per daug „iškraipytas“

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė atvira: pieno krizė iš smulkių ir vidutinių pieno ūkių niekur nedingo.

„Dalyvavau proteste, girdėjau visus pasisakymus nuo A iki Ž. Susidarė įspūdis, kad pieno klausimai atliko tarsi podukros vaidmenį. Protesto organizatoriai nudirbo didelį darbą, dėkoju jiems už tai, bet pieno klausimams buvo skirta mažai dėmesio. Niekuomet nesiekiau skaldyti smulkių ir stambių ūkių, tačiau galimai stambiems gamintojams taip neskauda kaip mažiesiems. Dėl to tiek nebuvo skiriama dėmesio šiam sektoriui, mažai kalbėta apie pieno įstatymą, kuris praėjusiais metais buvo ilgai su mumis derintas. Pernai I.Šimonytė mums tą įstatymą pristatė kone kaip deimantą, ir kad jis galiausiai padės spręsti pienininkų problemas. Bet dabar iš jos atsakymų aišku, kad jis yra KRK, o komitetas padarė pertrauką. Tiesą sakant, kol įstatymas buvo derintas, jis taip buvo iškraipytas, kad net jeigu ir patvirtintų – jis, ko gero, situacijos jau nepakeis“, – nusivylimo neslėpė R.Vilimienė.

Panašios nuomonės laikosi ir kretingiškis ūkininkas Vytautas Buivydas. Jis laiko apie 100 melžiamų karvių, turi prieauglio. Tačiau stebėdamas pieno rinką iš šalies sako, kad kuo toliau, tuo labiau svyra rankos ir pieną gaminti ūpo lieka vis mažiau.

Jį stebina Seimo KRK neryžtingumas tobulinti pieno įstatymą ir galiausiai sudėlioti taškus ant „i“. Pasak jo, šis įstatymas kuriamas jau 10 metų ir kaip karšta bulvė permetamas vis naujai Vyriausybei.

„Šiandieną bazinė pieno kaina – apie 20 ct. Mintys apie pienininkystės perspektyvas niūros, svarstau apie ūkio likvidavimą. Vaikai patys nenori dirbti ūkyje, o aš jiems ir nepatariu net to svarstyti“, – atvirai kalba 10 metų pieno ūkį valdantis V.Buivydas.

Kam šaknelės, o kam viršūnėlės?

Tuo metu Egidijus Simonis, pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovas, situacijos pieno rinkoje nedramatizuoja. Anot jo, keturis mėnesius iš eilės sparčiai augusi pieno supirkimo kaina Lietuvoje jau viršijo europinį augimo vidurkį.

Nuo 2023 metų rugsėjo, kuomet nuosekliai pradėjo augti žaliavinio pieno kaina šalyje, ji padidėjo 29 proc. Vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina Lietuvoje gruodį tęsė augimą ir siekė 43,7 ct/kg, o stambiesiems tiekėjams – 47,4 ct. Jis taip pat pažymėjo, kad gruodį pieno supirkimo kaina stambiesiems tiekėjams Lietuvoje viršijo europinį vidurkį, kuris siekė 46,1 ct/kg.

„Beveik visas pernai supirktas pienas Lietuvoje buvo perdirbtas šalies viduje, o žalio pieno eksportas buvo nereikšmingas. Tai reiškia, kad mūsų šalies pieno ūkiams mokėta konkurencinga pieno supirkimo kaina, kurią nustato laisvoji rinka“, – dėsto E.Simonis.

Sektorius veikė nenormaliomis sąlygomis

„Pieno centro“ vadovas taip pat paragino nebesižvalgyti per petį ir nežiūrėti į tai, kokia pieno supirkimo kaina laikėsi 2022 metais. Jo teigimu, tuo metu neįprastai aukštos pieno supirkimo kainos pasiekė visų laikų rekordą.

„Todėl rinkos vertinimo požiūriu į tuos metus apskritai reikėtų žiūrėti kaip į anomaliją. 2023 metus vertėtų lyginti su ankstesniais laikotarpiais, kuomet sektorius veikė normaliomis rinkos sąlygomis“, – pabrėžė E.Simonis.

Jo teigimu, 2022 metais pienas buvo superkamas daugiau kaip 50 proc. brangiau nei bet kuriais ankstesniais metais. Vidutinė metinė natūralaus pieno supirkimo kaina 2022 metais visiems ūkiams bendrai siekė 50,8 ct/kg (2021 metais – 33,6 ct). Tuo metu stambiesiems tiekėjams, iš kurių superkama apie 65 proc. viso pieno, vidutinė metinė kaina siekė 55,5 ct/kg (2021 metais – 38 ct).

„Tokia situacija susiklostė dėl to, kad 2022 metais eksporto rinkose smarkiai išaugo pagrindinių pieno produktų kainos ir jų paklausa. Tai leido Lietuvos perdirbėjams už didesnę vertę eksportuoti didelius kiekius produkcijos, atitinkamai mokėti aukštas pieno supirkimo kainas. 2023 metų pirmoje pusėje situacija eksporto rinkose drastiškai pasikeitė – produktų kainos smarkiai krito, smuko pardavimai užsienyje. Atitinkamai pieno supirkimo kainos patraukė žemyn. Situacija eksporto rinkose pagerėjo antroje metų pusėje – augant pieno produktų kainoms ir jų pardavimams užsienyje, išaugo ir pieno supirkimo kaina Lietuvoje“, – situaciją aiškina E.Simonis.

Statistika visos tiesos neparodo

Vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovei R.Vilimienei klausimų nekyla, dėl ko prieš dvejus metus pienininkams buvo mokama daugiau, tačiau ji ragino nepamiršti, kad tuo metu kaip ant mielių ėmė augti ir žaliavų kainos. „Pieno kaina nukrito, o žaliavų kainų mažėjimo nejaučiame“, – pabrėžė ji.

Smulkesnių pieno ūkių atstovės taip pat neįtikino E.Simonio argumentas, kad pieno supirkimo kaina augo. „Jei paimtume tikrąsias ūkininkų pieno supirkimo sutartis, matytume, kad nuo lapkričio 1 d. pieno kaina pakilo vos centu ir kai kurie supirkėjai nuo šių metų sausio pradžios kainą pakėlė dar tiek pat. Mes žinome kaip pieno supirkėjai skaičiuoja kainą. Juk žiemą pieno gaunama mažiau, bet jis yra riebesnis, turi daugiau riebalų, todėl auga išmokėta suma. Taip pat visi kalba apie pieno supirkimo kainų vidurkį, tačiau reikia suvokti, kad gal tik pusė gamintojų gauna, tarkime, 35 centus, o kitiems toli šviečia iki tokių kainų. Nepamirškite, kad pieno gamintojai toliau skirstomi į grupes, pagal kurias skaidomos kainos, ir smulkesniems gamintojams kainos yra žymiai mažesnės“, – priminė R.Vilimienė.

Kauno rajone pieno ūkį valdanti Regina Galminaitė-Bernatonienė laikosi panašios pozicijos. Jos nuomone, net jei smulkus pieno gamintojas tiekia supirkėjams tokį pat kokybišką pieną, kaip ir stambus ūkis ar bendrovė, jis vis tiek gauna mažesnę pieno kainą.

„Skelbiama natūralaus pieno, bet ne bazinė kaina. Smulkesni ūkiai gauna tikrai mažesnę kainą. Ši problema jau yra įsisenėjusi. Ko gero, vieninteliai metai, kai kainos žirklės tarp smulkių ir stambių gamintojų buvo sumažėjusios, ir buvo 2022-ieji. Dabar vėl žirklės išsiskėtė, kainų atotrūkis liko. Mes taip pat likome prie tų pačių 10 grupių, pagal kurias nustatoma pieno kaina“, – apgailestavo R.Galminaitė-Bernatonienė.

Pašnekovė neslepia, kad tie pieno ūkiai, kurie šiandieną samdo ūkio pagalbininkus, gautą atlygį už primelžtą pieną pakloja atlyginimams, perka žaliavas, o ūkio modernizavimui apyvartinių lėšų praktiškai nelieka. Išgyventi iš pieno ūkio kur kas lengviau šeimos ūkiams, kurie dirba patys, be papildomų rankų.

Kai kuriose ES šalyse nacionaliniu lygmeniu priimti sprendimai, kurie pieno supirkėjus įpareigoja ūkininkams mokėti tokią kainą už pieną, kuri nebūtų žemesnė už gamybos savikainą. Šią tvarką turi pasitvirtinę ispanai, airiai. VL pasiteiravo žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, ar tokia taisyklė galėtų būti patvirtinta ir Lietuvoje. Ministras patikino nematantis tam pagrindo.

Lenkiškas fenomenas

Ūkininkai taip pat skundžiasi, kad Lenkijos pieno supirkėjai mūsų gamintojams moka aukštesnę supirkimo kainą, nei vietos perdirbėjai. Ūkininkė R.Galminaitė-Bernatonienė taip pat pastebi paradoksą – lenkai už lietuvišką pieną moka tiek pat arba daugiau, išsiveža į Lenkiją, perdirba, atveža į Lietuvą ir galutinis produktas vis tiek kainuoja pigiau nei lietuviški gaminiai.

„Aš tai aiškinčiau paprastai: pas mus yra iškreiptas kainos paskirstymas visoje pieno grandinėje. Pas mus prekybininkas it Dievas virš perdirbėjo galvos, perdirbėjas „atsigroja“ ant ūkininko, o šis turi džiaugtis tuo, ką gavo“, – į nesąžiningai sudėliotą pieno kainos grandinę dėmesį atkreipia pašnekovė.

Tuo metu „Pieno centro“ vadovas E.Simonis paaiškino, kad 2023 metais Lietuva į Lenkiją eksportavo 2,8 proc. viso mūsų šalyje supirkto pieno kiekio. Praėjusiais metais vidutinė metinė, skaičiuojant 12 mėnesių vidurkį, eksportuoto į Lenkiją žalio pieno kaina siekė 38,6 ct/kg.

„Tiek žalio pieno importas, tiek eksportas įprastai vykdomas pagal stambaus tiekimo sutartis. Lietuvos perdirbėjai stambiesiems pieno tiekėjams šalyje, palyginti su žalio pieno eksporto kaina, pernai mokėjo aukštesnę metinę vidutinę kainą – 42,5 ct/kg. Minimu laikotarpiu bendra metinė kaina visiems Lietuvos ūkiams sudarė 37,9 ct/kg“, – nuo tiesaus atsakymo į klausimą, kodėl lenkai už lietuvišką pieną moka daugiau nei lietuvių supirkėjai, išsisuko E.Simonis.

Prioritetai ne gyvulininkų naudai

R.Galminaitė-Bernatonienė atkreipė dėmesį į dar vieną svarbų aspektą stengiantis suvaldyti pieno krizę. Pasak jos, šiandieną gyvulininkai gali gauti paramą pagal naujas ekoschemas tik ekstensyvindami savo veiklą. Taip vidutiniai, tačiau intensyvios gamybos pieno ūkiai lieka užribyje.

„Daug kalbama apie daugiametes pievas, tačiau niekas nepasako, kad jos nereikalingos intensyviai ūkininkaujantiems gyvulininkams. Mums reikalingos našios, sėtinės pievos, kurios atnaujinamos kas 3–4 metus. Tokios pievos padeda didinti konkurencingumą. Tie pinigai, kurie šiandien siūlomi už gamybos ekstensyvinimą, nepadengia netektų lėšų, kurias užsidirbame patys ūkininkaudami intensyviai. Mes atliekame dirvožemio tyrimus, matome, kad jo kokybė gera ten, kur laikomos sėjamos pievos. Ten taip pat palankios sąlygos bioįvairovei išlaikyti. Šiandieną gyvulininkystė yra nekonkurencinga, palyginti su augalininkystės ūkiais“, – į dar vieną akmenuką pienininkų darže dėmesį atkreipė R.Galminaitė-Bernatonienė.

Šaltinis: Monika Kazlauskaitė, valstietis.lt, 2024-02-08

Taigi, sukuriamas BVP realybėje siekia kone 20 proc. Dar svarbiau – kuriamos darbo vietos regionuose ir gyvybė juose. 

Skaičiai – iškalbingi

2023-ųjų viduryje oficialiai paskelbta, jog 2022 metais žemės ūkio sektorius, t. y. 300 didžiausių žemės ūkio bendrovių, pagal sukuriamą pridėtinę vertę, kuri siekė net 2,68 mlrd. eurų, pralenkė IT sektorių. A. Macijauskas pritaria: IT sektorius – mūsų ateitis, tačiau kartais pakankamai neįvertinamos tradicinės pramonės šakos ar tradiciniai verslai. „Žemės ūkis išlieka viena pagrindinių Lietuvos pramonės šakų.

Žmonės vis dar per mažai žino, kokią svarbią Lietuvos ekonomikos dalį sudaro žemės ūkis: maisto pramonė, pašarų, trąšų gamyba, transportas – geležinkelio ir jūrų. Žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose dirba apie 6,4 proc. visų darbuotojų. Visgi daug svarbiau nei statistika – tai, jog jei kaime veikia ūkis, jis gyvas. Kaime veikia darželis, biblioteka, žiemą valomi keliai. Jei jokio ūkio nėra, kaimas nyksta, ir labai sparčiai“, – kalbėjo LGAA pirmininkas.

Ar tikrai ateities žemės ūkis priklauso tik didelėms žemės ūkio bendrovėms? Pašnekovo žodžiais, LGAA asociacijoje yra narių, kurie atstovauja itin dideliems ūkiams, valdantiems kelis tūkstančius hektarų žemės, ir tų, kurių ūkis – 50–60 hektarų. „Visiems vietos po saule užteks, nemanau, jog maži šeimos ūkiai išnyks, priešingai, tikras šeimos ūkis, kuriame dirba tik šeimos nariai ir išsiverčiama be samdomų darbuotojų, yra pats atspariausias. Kažkada manęs paklausė, koks, atsižvelgiant į mūsų šalies geografiją, dirvožemį, ūkis – idealus. Atsakiau paprastai – tai turėtų būti mišrus 100 hektarų ploto ūkis, kuriame užsiimama augalininkyste ir gyvulininkyste, auginama 100 melžiamų karvių, ferma – robotizuota, technika – išmanioji, o ūkyje dirba du žmonės. Augalininkystės ūkis, pavyzdžiui, 200–300 hektarų ploto, kartais gali būti netgi efektyvesnis nei 3 tūkst. hektarų ūkis“, – kalbėjo pašnekovas.

Jei prieš dvidešimt metų vienas ūkininkas nesamdydamas darbuotojų ir naudodamas tuometę techniką, galėjo apdirbti 50 hektarų ploto ūkį, šiandien gali pasirūpinti 200–300 hektarų ūkiu – efektyvesniam darbui pasitelkia neariminę technologiją, išmaniuosius tręštuvus, purkštuvus, robotus, dronus. „Šios technologijos – netolima ateitis, kai kurios jau populiarėja žemės ūkyje. Ateityje vienas žmogus galėtų apdirbti dar didesnį ūkį, taigi, šeimos ūkiai dar labiau sustiprės“, – neabejoja LGAA pirmininkas.

Dalijasi kylančiais iššūkiais

Paklaustas, ką mano apie stereotipą, jog ūkininkai nuolat skundžiasi, pašnekovas atviras – ūkininkai dalijasi kasdienybe ir kylančiais iššūkiais, mažai žinomais tiems, kurie su ūkininkavimu nesusiduria. Kasmet įvyksta įvairių stichinių nelaimių: vieną Lietuvos pusę kankina sausra, kitą – siaubia liūtys. „Žmonės girdi ūkininkus, kuriems kažkas nutiko, pavyzdžiui, išdžiūvo pasėliai, ir jie tą sako viešai, kad visuomenė suprastų, kokie ūkininkavimo užkulisiai, kokių iššūkių kyla, kokias problemas tenka spręsti ir kiek daug pasišventimo bei nuoseklaus darbo ši profesija reikalauja. Kone kiekviename ūkyje būna sunkesnių ir lengvesnių metų, tačiau ūkininkai kantriai dirba nepaisydami sunkumų, stengiasi taisyti klaidas, prisitaikyti prie besikeičiančio klimato sąlygų, investuoja į naująsias technologijas, sausroms atsparias veisles, melioracijos įrenginius laukuose, kad liūtys nepaskandintų pasėlių, laistymo sistemas, didindami savo ūkių atsparumą keičiantis gamtos sąlygoms – tiesiog kantriai dirba savo darbą“, – komentavo A.Macijauskas.

Įvertino ūkius ir ūkininkus

2023-ųjų birželį atlikus šalies gyventojų nuomonės, kaip jie vertina Lietuvos ūkininkų ir ūkininkavimo svarbą, tyrimą, paaiškėjo, jog Lietuvos ūkininkus dažniau labai palankiai vertina moterys, taip pat labai artimai su žemės ūkiu susiję respondentai. Greičiau palankiai – vidutinių pajamų atstovai.

Nei palankiai, nei nepalankiai dažniau vertina su žemės ūkiu visiškai nesusiję apklaustieji. Paklausti, kodėl šalies ūkininkus vertina palankiai arba labiau palankiai, respondentai išskyrė, jog ūkininkai žmones aprūpina maistu, maisto produktais. Darbštumą dažniau nurodė didmiesčių ir rajonų centrų gyventojai, palankiai ar greičiau palankiai Lietuvos ūkininkus vertinę respondentai. Nuolatinius ūkininkų skundus dažniau išskyrė 36–55 m. apklaustieji, nei palankiai, nei nepalankiai ir visiškai nepalankiai ar greičiau nepalankiai Lietuvos ūkininkus vertinę respondentai.

Gerą produkcijos kokybę – labai palankiai arba greičiau palankiai Lietuvos ūkininkus vertinę tyrimo dalyviai. Paklausti, ar žemės ūkis – Lietuvai svarbi ekonomikos šaka, 5 balais (labai svarbia) ją įverino moterys, taip pat vyresni nei 45 m. atstovai, labai artimai arba gana artimai susiję su žemės ūkiu tyrimo dalyviai. Vidutiniškai (3 balais) Lietuvos ūkį, kaip svarbią ekonomikos šaką Lietuvai, dažniau įvardijo vyrai, taip pat visiškai nesusiję su žemės ūkiu respondentai.

Tiki ūkininkavimo ateitimi

Pasvalio rajone, Gineikių kaime, 370 hektarų ūkyje su šeima ūkininkaujantis Aurimas Garlauskas pasakojo pakaitomis ūkyje auginantis žieminius rapsus, žieminius kviečius, vasarinius miežius ir žiemines pupas.

Po pagrindinių žemės ūkio augalų prieš žiemą sėja įvairius tarpinius augalus, kurie išbūna per žiemą – taip dirva apsaugoma, pagerinamas dirvožemio našumas ir kokybė. Sėjomainą ūkininkas nusprendė taikyti ne tik dėl besikeičiančių ES reikalavimų, bet ir tausodamas aplinką – ūkyje naudoja mažiau trąšų, pesticidų – dirba darnoje su gamta. Sėjomainos technologija padeda sumažinti augalų auginimo sąnaudas, pagerinti augalų kokybę. Kaip pasakojo ūkininkas, jis jau trečiosios kartos atstovas: ūkininkavo Aurimo senelis, tėvas, dabar augalininkystės ūkyje sukasi jis pats.

Pašnekovas atviras – optimizmo jam netrūksta. Nors ne visos ūkyje auginamos kultūros pelningos, taikoma sėjomaina, saikingai naudojami pesticidai ir trąšos, paprastesnis žemės dirbimas prisideda prie išties sėkmingo ūkininkavimo. Darbą palengvina ir racionaliai naudojama technika. „Ūkyje vis svarbesniu tampa darbo ir technikos našumas – jo ir siekiame“, – kalbėjo Pasvalio rajono ūkininkas. Keliasdešimt Pasvalio rajono ūkininkų jau keliolika metų susibūrę į kooperatyvą, kurio narių deklaruojamas bendras plotas sudaro 10 tūkst. hektarų, prieš kelerius metus netoli Pasvalio kooperatyvo nariai pasistatė modernų grūdų elevatorių.

Kooperatyvo ūkininkams netenka patiems rūpintis trąšomis, kitomis prekėmis – viskuo pasirūpina kooperatyvas. Tokia pagalba ūkininkams, pašnekovo žodžiais, labai svarbi. Maža to, kooperatyvas superka ūkininkų derlių, taigi, jiems nebetenka rūpintis ir jo realizacija. „Pasidomėjus, kas vyksta Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, tendencija aiški – ūkis turėtų būti mišrus. Mes kol kas užsiimame tik augalininkyste, tačiau dėliojamės ir papildomas veiklas: svarstome, galbūt, užsiimti gamyba ar teikti paslaugas. Viskas gerai, jei metai sėkmingi, bet jei sunkūs, papildoma veikla suteiktų daugiau ramybės“, – komentavo A.Garlauskas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2024-02-06