Home » Vienas lauke – ne karys
Straipsniai

Vienas lauke – ne karys

images

Pienininkystė Lietuvoje – viena svarbiausių žemės ūkio sričių, o kooperacija joje itin reikšminga, nes didžiąją dalį pieno vis dar gamina smulkieji ūkininkai, nepajėgiantys susiderėti su perdirbėjais dėl geresnės kainos. Geras ūkininkų susibūrimo pavyzdys galėtų būti kooperatyvas „Pieno gėlė“, šiandien vienijantis per 600 narių iš Plungės, Rietavo, Skuodo, Šilalės ir per dieną vasaros metu pagaminantis apie 90 tonų pieno.

Pradžia

1994 m. Prancūzijos ir Lietuvos vyriausybių pasirašyta sutartis buvo reikšminga kooperatiniam judėjimui Lietuvos žemės ūkyje skatinti. Pagal sutartį Prancūzija dovanojo Plungės rajone (vėliau ir Rietavo savivaldybėje) įsikūrusiems žemės ūkio kooperatyvams 20 mln. Prancūzijos frankų žemės ūkio technikai įsigyti. Iš prancūzų pinigų 28 susikūrusiems kooperatyvams, kuriuose buvo po 4–6 ūkininkus, nupirkta traktorių, kombainų, žemės dirbimo, sėjos, priežiūros agregatų, šienapjūtės ir kitos technikos. Buvo įkurta kooperatyvų asociacija „Plungė–Loiret“. Visas Plungės rajono kooperacijos judėjimas susijęs su Prancūzija ir prancūzais, kurie mokė žemaičius vienijimosi pagrindų.

Kaip pasakoja 2001 m. Plungės r. įregistruoto žemės ūkio kooperatyvo „Pieno gėlės“ direktorius Jonas Kuzminskas, pirmuosius du pieno supirkimo punktus kooperatyvui palankiomis sąlygomis padėjo įrengti „Plungė–Loiret“, taip pat ilgą laiką iš jų nuomojosi pienovežį. Pirmąjį 2 tonų šaldytuvą Žlibinų pieno tiekimo punktui taip pat padovanojo prancūzai, šaldytuvas tebedirba ir iki šiol. Pirmuosiuose punktuose buvo vos po 5–6 pieno tiekėjus. Kooperatyvas augo kartu su savo nariais, kurie stambino ūkius, statėsi didesnes fermas, laiko po 30–70 karvių, patys įsigijo šaldytuvus, tačiau tokių ir šiandien yra tik 10 proc., t. y. apie 60 tiekėjų, visi kiti – smulkūs ūkiai, laikantys po 2–20 karvių. Stambieji per dieną tiekia apie 200–1000 kg pieno. Šiemet, palyginti su praėjusiais metais, pieno kiekis išaugo apie 10 proc.

Kainos ir kiekiai

J. Kuzminskas pasakoja, jog pavasarį stambiausiesiems buvo mokama apie 85 centus, tačiau dabar kaina krito iki 75 centų. Šiuo metu tiems, kurie į pieno surinkimo punktą tiekia iki 100 kg pieno, mokami 54 centai, jei tiekia nuo 100 iki 200 kg – 57 centai, nuo 200iki 300 – 60 centų. Tie, kurie turi savo šaldytuvus, gauna daugiau: nuo 100 iki 200 kg – 65 centai, nuo 200 iki 300 – 68 centai, tie, kurie tiekia toną ir daugiau, gauna 75 centus. Direktorius pažymi, kad mokamas priedas už kokybę: jei bakterijų skaičius mažesnis – mokamas papildomas 1 centas, jei mažiau somatinių ląstelių – 3 centai. „Kooperatyvo gyvavimo pradžioje mokėjome visiems vienodą kainą, tačiau palaipsniui patyrėme, kad tai nepasiteisina, kad daugiau pieno tiekiantiems ir mokėti reikia daugiau, teko prisiderinti prie rinkos ir pakeisti kainų politiką“, – prisimena J. Kuzminskas.

Kooperatyvas šiuo metu yra sudaręs sutartis su pieno perdirbimo įmonėmis „Vilkyškių pienine“ ir „Marijampolės pieno konservai“, jiems pieną tiekia nuolat, tačiau dalį išveža į Lenkiją. „Ten gauname didesnę kainą, nors pieną gabename net 250 kilometrų. Per mėnesį maždaug po 350 tonų, – kalbėjo direktorius. – Žinoma, kainos krenta ir ten, žiūrėsime, kaip klostysis situacija“.

J. Kuzminskas pažymi, kad kai pieną tiekia smulkieji ūkininkai, labai svyruoja jo kiekiai žiemą ir vasarą. Žiemą pieno kiekis sumažėja beveik dvigubai. Kita vertus, jis įžiūri ir nemažai smulkiųjų tiekėjų privalumų, nes jų tiekiamo pieno kokybė geresnė, mat pašaras natūralesnis, karvės ganosi lauke, gauna daug saulės šviesos, jų organizmas neprievartaujamas išgauti kuo daugiau pieno. Kooperatyve vis dar veikia 23 pieno surinkimo punktai, tačiau paskutinysis įrengtas prieš 6 metus. „Tai jau nueinantis reiškinys, ilgainiui punktų nebereikės, nes patys ūkininkai įsigyja šaldytuvus, o smulkieji pieno gamintojai, kurių dauguma yra vyresnio amžiaus žmonės, pasitrauks. Kol kas tie pieno surinkimo punktai vyresniesiems sudaro sąlygas ne tik prisidurti prie pensijos, bet ir susieiti pabendrauti, reikalus aptarti. Tai žmonėms irgi labai svarbu“, – įsitikinęs direktorius.

Paslaugos ir technika

Direktorius pasakoja, kad kooperatyvo nariams geresnėmis sąlygomis parduoda kombinuotuosius pašarus, laižalus, melasą, plėvelę šienainiui, dezinfekcijos medžiagas, vilgiklius, norintiesiems padeda patiems pasigaminti pašarus, teikia arimo paslaugas, turi tam reikalingą techniką.

Kooperatyvas turi 6 pienovežius, dar labai reikėtų vieno, tačiau jis brangus, kainuoja apie 0,5 mln. Lt, o kitus metus J. Kuzminskas pranašauja būsiant sunkius, jei bus pieno perteklius, gali kristi kainos, o ir Rusijos embargas pieno produktams nesibaigia. Jo nuomone, labai geri metai buvo praėjusieji, šiemet – vidutiniai, o patys sunkiausi bus ateinantieji.

Kooperatyvas savo nariams teikia ir dar vieną paslaugą – superka gyvus veršelius, kuriuos išveža į Olandiją ir Italiją. Sezono metu – vasario ir kovo mėnesiais jų išveža apie 200, tuo tarpu kitu laiku – vos 20. „Metus dirbome, kol įėjome į tą rinką, tačiau tai darėme dėl savo kooperatyvo narių, nes jiems tokia paslauga reikalinga“, – neabejoja direktorius.

Kooperatyvas ėmėsi ir papildomos veiklos, augina 46 mėsinius galvijus mišrūnus, rekonstravo seną fermą, įrengė pašarų takus, įsigijo pašarų dalytuvą, tad dabar tuos galvijus prižiūri tik 1 žmogus. Ketinama statyti ir dar vieną fermą, kurios reikės prieaugliui penėti.

Kooperatyvas turi skatinimo fondą, padeda nariams įsigyti šaldytuvų ar kitos reikalingos įrangos.

Parama ir mokesčiai

Kooperatyvas yra gavęs apie 1,5 mln. Lt Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos paramos, kuri buvo labai naudinga ir pravertė įsigyjant įrangą. Kita vertus, direktorius ne tiek akcentuoja gautą vienkartinę paramą, kiek tai, kad kooperatyvai nėra našta valstybei. „Kasmet sumokame po 2,5 mln. Lt mokesčių, t. y. kiekvienas narys už buvimą kooperatyve kasmet susimoka po 4 tūkst. Lt, – pabrėžia J. Kuzminskas. – Be to, mes esame įdarbinę 52 žmones, tai irgi didelis privalumas“.

Kooperacijos idėja

Paklaustas, kaip apibūdintų pačią kooperacijos idėją, J. Kuzminskas akcentuoja, kad vienas lauke – ne karys. Jis vienareikšmiškai pasisako už vienijimąsi į kooperatyvus. „Atkreipkite dėmesį, kodėl perdirbimo įmonės taip kovoja su kooperacija, bando atgrasyti žmones vienytis. Jie puikiai žino, kad susibūrus į kooperatyvą, jiems teks mokėti didesnę kainą negu pavieniams ūkininkams. Kooperacija yra jėga, su kuria perdirbimo įmonėms tenka skaitytis“, – apibūdina „Pieno gėlės“ kooperatyvo direktorius J. Kuzminskas.

Žemės ūkio ministerijos informacija