Žemės ūkio naujienos: 2023-02-15

Kas lėmė pasikartojančią krizę pieno rinkoje, kiek ilgai ji gali tęstis ir kokios priemonės galėtų būti veiksmingos, siekiant stabilizuoti pieno kainą, kalbame su ūkininkų kooperatyvo „Pienas LT“ valdybos pirmininku Tomu Raudoniumi.

Kokios priežastys lėmė pieno kainų staigų kritimą?

Be abejonės, pieno kaina trumpalaikėje perspektyvoje ūkiams – jautrus faktorius, kurį lemia ir pieno produktų didmeninių kainų mažėjimas eksporto rinkose, ir dėl energetikos išaugę perdirbimo kaštai, ir menkstantis lietuviškų pieno produktų vartojimas. Mūsų organizacija, kaip ir šalis, beveik visą produkciją eksportuoja, todėl yra tampriai susijusi su rinkos kainomis. Šioje situacijoje pieno supirkimo kainų kritimą taip pat lėmė ir Lenkijos pieno rinkoje drastiškai sumažėjusi momentinių pieno pirkimų sandorių kaina.

Ūkininkai pastaruoju metu protestuoja, pila pieną į laukus arba jį veltui atiduoda žmonėms. Kaip manote, ar šios protesto akcijos gali turėti realios įtakos, siekiant pakeisti susiklosčiusią padėtį dėl žemos pieno supirkimo kainos? Vyriausybė gali padėti, tačiau ar tai gali paveikti perdirbėjus, prekybininkus?

Pieno gamintojų protestai – ūkininkų išreiškiama pozicija ir būdas atkreipti valdžios dėmesį į struktūrines sektoriaus problemas. Trumpalaikių didelių pokyčių nesitikime, nes pieno kainos, vertinant rinkas, tikėtina, jei ne vasario antroje pusėje, tai kovo mėnesį pradės kilti aukštyn. Tačiau šios akcijos gali tapti akstinu, raginančiu peržiūrėti egzistuojančias problemas pieno sektoriuje. Lietuvoje išgyvename ne pirmą pieno kainų krizę ir tai rodo, kad turime neišmoktų „pamokų“. Todėl šiandien, krizės akivaizdoje, reikia priiminėti ilgalaikius sprendimus, kad turėtume instrumentus, kurie veiktų ir ateityje. Norint valdyti pieno kainą, ateityje matau vienintelį sprendimą – kooperacijos stiprinimą, taip sujungiant pieno gamybos ir perdirbimo procesus.

Žemės ūkio duomenų centras skelbia, kad pernai gruodį, palyginti su tuo pačiu 2021 metų laikotarpiu, pieno kainoje perdirbėjų dalis augo labiausiai – siekė 25 proc. Prieš metus ji sudarė 14,7 proc. visos kainos. Kaip manote, kodėl perdirbėjų dalis šiemet augo labiausiai? Ar tam turėjo įtakos padidėję energijos kaštai, ar tai lėmė ir kitos priežastys?

Į šį klausimą atsakant sąžiningai, perdirbėjų pajamų dalis priklauso nuo produkto. Prisiminkime, kad praėjusiais metais buvo ir periodų, kai labai stipriai skyrėsi pieno produktų kainų dalis, tenkanti gamintojui ir prekybininkui, pavyzdžiui, prekybininkui tenkanti kainos dalis siekė 30 proc. Labiausiai tai sietume su kaštų pokyčiu: elektros, dujų, darbo užmokesčio bei įrangos kainomis. Tačiau ne mažiau svarbu yra ir struktūrinės rinkos problemos, t.y. labai didelė prekybos tinklų ir perdirbimo įmonių koncentracija, kas iš esmės mažina konkuravimą.

Kiek, Jūsų manymu, tęsis pieno kainų krizė?

Panašu, kad vasario mėnesį pieno supirkimo kaina pasieks žemiausią ribą, o stebint ateities sandorius, kovo mėnesį galima tikėtis lengvo rinkos atsigavimo. Tiesa, tarptautinėje prekyboje vykstantys pokyčiai mažmeninėje rinkoje atsispindi vidutiniškai po pusmečio, tiek kainų kilimo, tiek kritimo atvejais.

Ar galime prognozuoti ir kaip matome pieno kainų lygį 2023-iaisiais?

Prognozės šiais laikais yra nedėkingas užsiėmimas, tačiau tikėtina, kad vidutinė metinė kaina gali svyruoti tarp 35–45 ct už natūralaus pieno kilogramą.

Kodėl yra skriaudžiami smulkieji ūkiai?

Šioje situacijoje galima sakyti, kad jie patys taip nusprendė. Nes visada yra pasirinkimo galimybė – prisijungti prie kooperacijos. Mūsų kooperatyvo nariai neskirstomi nei į stambius, nei smulkius. Kooperatyvo „prie gamyklos vartų“ mokama kaina už pieną išsiskiria lygybės principu. Tai reiškia, kad visi kooperatyvo nariai už į įmonę pristatytą pieną gauna vienodą rinkos kainą, nepriklausomai nuo to, kokį pieno kiekį pristato. Skirtumą tarp stambiausių ir smulkesnių ūkių pieno kainos sudaro tik surinkimo kaštai.

Analizuodami statistinius duomenis matome, jog ši kainodaros sistema teikia ypatingą naudą smulkiesiems ir vidutiniams pieno ūkiams, o ūkių, parduodančių pieną kooperatyvui, kaina 2022-aisiais buvo visada aukštesnė nei rinkos vidurkis. Neabejojame, kad ir ateityje išsilaikys tokia pati tendencija.

Ar Lietuvos ūkininkai pagamina pakankamai pieno mūsų rinkai? Ar vis dėlto perdirbėjai turi ieškoti pieno iš kaimyninių šalių, norėdami užpildyti rinką ir perdirbtus produktus pasiūlyti užsienio partneriams?

Į šį klausimą galima atsakyti: ir taip, ir ne. Tam, kad būtų patenkinti Lietuvos vartotojų poreikiai – vidaus rinka, – pieno gaminama pakankamai. Tam, kad pieno perdirbimo pramonė būtų konkurencinga, reikalinga tam tikra masto ekonomika. Tad norint, kad Lietuvos pieno perdirbimo pramonė veiktų efektyviai, pieno gamyba Lietuvoje yra per maža.

Kokių priemonių, siekiant suvaldyti pieno krizę, turėtų imtis Vyriausybė?

Reikia reaguoti greitai ir efektyviai, nes krizinėje situacijoje dalis pieno ūkių priima emocinius sprendimus (pavyzdžiui, stabdo plėtrą, likviduoja ūkius), kurie žalingi visai mūsų valstybei. Todėl reikalingos greitai įgyvendinamos priemonės, t.y. nacionalinė sektorinė parama minimalioms pajamoms palaikyti, gyventojų pajamų mokesčio už 2022 metus sumažinimas nuo 15 iki 5 proc., tiesioginių išmokų išmokėjimo paankstinimas už 2023 metus, lengvatinių paskolų suteikimas su palūkanų kompensavimu ir Žemės ūkio paskolų garantijų fondo garantija apyvartinėms lėšoms papildyti.

Krizės kartojasi ir žinome, jog ateityje jų neišvengsime, todėl nuosmukio periodams reikia ruoštis iš anksto. Tolimesnei pieno ūkių perspektyvai reikalingi šie sprendimai:

• Siekiant sumažinti prekybininkų antkainį pieno produktams, reikalinga atlikti pieno produktų grandinės vertės paskirstymo analizę.

• Lietuvoje kooperuotai perdirbamą pagaminto žaliavinio pieno dalį didinti iki 40 proc.

• Pajamų palaikymui sukurti rizikos valdymo fondą, nes šiuo metu siūlomos taisyklės neužtikrina skaidraus ir sąžiningo pajamų už pieną išmokėjimo galimybės.

Kalbate apie rizikos valdymo fondą. Kas turėtų jį sukurti? Kaip įsivaizduojate jo administravimo mechanizmą? Kokia Jūsų vizija šiuo klausimu? Ar Jūsų kooperatyvas matytų galimybę prisidėti prie fondo kūrimo?

Rizikos valdymo fondą gali kurti ir valstybė, ir kooperatyvai, ir ūkių grupės. Mes matytume galimybę inicijuoti ar prisidėti prie tokio fondo sukūrimo, tačiau su vienintele sąlyga – fondo rizikos vertinimas turėtų būti suvienodintas visiems pieno ūkiams. Šiuo metu esančios nuostatos reikalauja atsižvelgti į kiekvieno atskiro ūkio rezultatus, todėl tai galėtų būti per daug sudėtingas vertinimų mechanizmas arba net galimybė piktnaudžiavimui. Galbūt ši pieno krizė prisidės prie sąlygų keitimo. Tuomet mes pasiruošę imtis iniciatyvos!

Norėdamas stabilizuoti susidariusią įtemptą pieno sektoriuje, žemės ūkio ministras K.Navickas inicijavo teisės aktų keitimus, kuriais būtų siekiama žaliaviniu pienu prekiauti pieno aukcionuose, kai pieno kainas būtų galima stebėti realiu laiku, o ne po mėnesio, kaip yra dabar. Kaip manote, ar tai duotų realios naudos ūkininkams?

Bet kuriai naujai iniciatyvai linkime pasisekimo. Abejotina, ar tai duotų rezultatų dėl įvairių kokybinių, geografinių ir kitų priežasčių. Kažkada ir patys siūlėme tokią iniciatyvą, tik jos įgyvendinimui reikalingos bent 3 sąlygos: tai turi būti regioninis, o ne nacionalinis aukcionas, kokybė turi būti standartizuota, pieno surinkimo logistika ir pervežimas taip pat turi būti standartizuotas (unifikuotas). Na ir dar viena prielaida: kažkas turės būti aukciono sąlygų įvykdymo garantu. Jei šių prielaidų nebus, kol kas sėkme abejojame.

Kaip, jūsų nuomone, kooperatyvas gali prisidėti prie pieno sektoriaus stabilizavimo?

Kooperacinis perdirbimas šiuo metu Lietuvoje sudaro tik 15 proc. nuo žaliavinio pieno. Reikia stiprinti kooperaciją ir plėsti kooperuotą perdirbimą, tik tuomet galima pasiekti tarptautinį konkurencingumą. Santykis tarp parduodamos kooperuotos ir nekooperuotos produkcijos turėtų ženkliai didėti ir siekti 40 procentų.

Jau dabar matome gerokai suaktyvėjusį pieno ūkių norą jungtis prie kooperacijos, tad mes pasiruošę plėsti kooperuotą perdirbimą ir taip savo veikla prailginti gamybos grandinę plačiau.

Ar yra dar kitų būdų ir priemonių subalansuoti pieno kainą?

Kooperatyvas valdo pieno gamybą ir perdirbimą, todėl pastebi kliūtis, kurioms įveikti reikalingi laiku priimti sprendimai. Pasigendama elementaraus dialogo (tarp valdžios ir pieno sektoriaus atstovų) bei valdžios lyderystės, ieškant kooperaciją ir sektorių stiprinančių ir palaikančių sprendimų. Manau, visų pirma reikia noro, drąsos ir valios veikti, pavyzdžiui, peržiūrėti ūkių plėtrai skirtų investicinių projektų paprastinimo galimybes, aplinkosaugos bei kitų reikalavimų būtinumą ir kt.

Kooperuotis ūkininkai iki šiol nelabai nori. Nors jau matyti sėkmingų kooperacijos pavyzdžių ir pieno sektoriuje, tačiau šis procesas juda iš lėto. Kaip manote, kodėl ūkininkai iki šiol į kooperaciją žiūri skeptiškai?

Šiuo klausim diskutuota labai daug. Turbūt pagrindinės priežastys – pasitikėjimo trūkumas, noras būti nepriklausomu, bendradarbiavimo įgūdžių stoka, lyderių trūkumas ir kita.

Kiek Jūsų kooperatyvas dar galėtų priimti narių?

Per praėjusius kelerius metus kooperatyvą išauginome beveik du kartus. Gaila, kad ūkių inercija buvo labai didelė, nes reikėjo beveik šešerių metų, kad nauji ūkiai patikėtų, jog būti kooperatyve yra naudinga. Šiuo metu naujų narių nepriimame, tačiau matome ir ieškome galimybių pieno perdirbimą išplėsti ir pakviesti į kooperaciją dar daugiau pieno gamintojų. Užbaigę pirmąjį plėtros etapą, dabar projektuojame antrąjį. Tikimės, kad greitu metu vėl galėsime pakviesti pieno ūkius stoti į kooperatyvą. Todėl visus norinčius kooperuotis kviečiame susisiekti su mumis – jūsų suinteresuotumas leis mums planuoti tolimesnės plėtros ir perdirbimo mastą.

Ar Jūsų kooperatyvas perka pieną tik iš Lietuvos gamintojų, ar atsivežate ir iš kaimyninių šalių ūkių? Kiek pieno superkate per dieną ar savaitę?

Beveik visą pieno kiekį perkame iš Lietuvos ūkių, o 1,5 proc. atsivežame iš Latvijos. Vidutiniškai per dieną superkame apie 650 tonas pieno.

Kaip kooperatyvas gali prisidėti ar jau prisideda prie pagalbos ūkiams?

Kol ieškoma efektyvių sprendimų, siekdami subalansuoti pieno gamintojų pajamas, nusprendėme mažinti uždirbamą pelną. Įvertinus pieno perdirbimo kaštus, vasario mėnesį ŽŪK „Pienas LT“ pieno supirkimo kainų korekcijai numato skirti apie 500 tūkst. eurų. Tai leis pieno kainą už bazinių rodiklių pieną padidinti nuo 10 iki 20 Eur/t, už natūralų pieną mūsų pieno gamintojai gaus nuo 12 iki 25 Eur/t aukštesnę kainą.

Atkreipiame dėmesį, kad, siekdamas sumažinti neigiamą pieno produktų rinkų pokyčių įtaką pieno gamintojams, kooperatyvas jau šių metų sausį ėmėsi veiksmų.

Per sausį „Pienas LT“ dėl kooperatyvo turimos perdirbimo įmonės savo pieno tiekėjams perskirstė nuo 500 iki 750 tūkst. eurų. Nepaisant to, ūkių, parduodančių pieną kooperatyvui, pieno kaina visais praėjusiais metais ir iki šiol buvo ir yra aukštesnė nei rinkos vidurkis.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė, 2023-02-14

„Reikia sukonkretinti, ką (ministerija – BNS) mano, kad reikia taisyti. Bet kokiu atveju, kadangi iš jų (ministerijos – BNS) yra pažadai kažką daryti, tai turi ir pasakyti, kas tas „kažką“. Galų gale žemdirbių organizacijos irgi siunčia pasiūlymus, bet labai mažai dar sukonkretinta. Siūlymai turi būti logiški ir pagrįsti, padedantys ūkininkams“, – sakė jis.

Anot V. Pranckiečio, reikia užtikrinti sutarčių tarp ūkininkų ir perdirbėjų vykdymą, pavyzdžiui, užtikrinti kainą trims mėnesiams.

„Ir būtina būtų pranešti keičiant kainą prieš ne mažiau kaip mėnesį. Reikia dėl to susitarti, kad nebūtų taip, kaip buvo: rodos, sausio 24 dieną pranešė, kad nuo vasario 1-osios kaina (žaliavinio pieno – BNS) bus vos ne trečdaliu mažesnė“, – kalbėjo parlamentaras.

V. Pranckietis teigė, kad komitetas nori žinoti, kaip ministerija įsivaizduoja paramą ūkininkams, nes be jos, pasak jo, nepavyks išsiversti.

Smarkiai kritusiomis pieno supirkimo kainomis pasipiktinę ūkininkai vasario pradžioje pradėjo protesto akcijas: prie pagrindinių perdirbėjų, prekybininkų pastatų statė žalius kryžius, gyventojams nemokamai dalino pieną arba jį pylė ant dirvos.

Pieno gamintojai prašo teisingiau diferencijuoti žaliavinio pieno kainas, yra nusiteikę savo produkcija prekiauti patys, jei būtų atlaisvinti suvaržymai.

Žemės ūkio ministerija norėtų, kad žaliavinio pieno supirkimo kainos būtų indeksuotos pagal pieno produkcijos pardavimų kainas. Taip pat siekiama, kad kartu su bazine supirkimo kaina mokami priedai būtų skaidrūs, sąžiningi ir visiems suprantami bei žaliaviniu pienu būtų galima prekiauti pieno aukcionuose, kai kainas būtų galima stebėti realiu laiku.

Ministerija ragina pieno ūkius dėl susidariusios padėties nestabdyti investicinių projektų, žada paramą teikiant lengvatines paskolas apyvartiniam kapitalui papildyti. Paskolos trukmė – iki šešerių metų, taip pat numatyta galimybė jos grąžinimą atidėti iki vienerių metų, o metinė palūkanų norma nustatyta nuo 1,28 iki 3,03 procento.

Ministras Kęstutis Navickas sakė, kad dėl sparčiai mažėjančių žaliavinio pieno kainų kenčia tiek smulkūs, tiek didesni ūkiai. Pasak jo, smulkiaisiais gamintojais galėtų pasirūpinti savivalda, o stambesniems galėtų padėti perdirbėjai – jie ilgainiui patys patirtų nuostolių, jei gamintojai neišgyventų.

Šaltinis: lrt.lt, Sniegė Balčiūnaitė, BNS, 2023-02-15

Pirmasis apie tai pranešė portalas vz.lt.

Registrų centro duomenimis, įmonės pajamos 2021 metais mažėjo 8,2 proc. iki 19,4 mln. eurų, o nuostoliai išaugo 2,9 karto iki 1,8 mln. eurų.

Pernai rugsėjo pabaigoje skelbta, kad Lukšių pieninės darbuotojams paskelbtos ilgalaikės prastovos, dalis jų išėjo iš darbo.

Skelbta, jog Lukšių pieninė veikia trijuose padaliniuose Šakių rajone, Jurbarke ir Jurbarko rajone, 2021 metais juose dirbo vidutiniškai 257 darbuotojai. Šiuo metu, „Sodros“ duomenimis, įmonėje dirba 153 darbuotojai.

„Lukšių pieninė“ yra antrinė UAB „Marijampolės pieno konservų“ įmonė. Įmonė užsiėmė tokių prekių kaip sūris „Liliputas“ bei prekės ženklas „Senolių“ gamyba. Praėjusių metų rudenį skelbta, kad 2019 metais mirusio milijonieriaus verslininko Raimondo Karpavičiaus turtas toliau lieka areštuotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) spalio 19 dieną atsisakė priimti Klaipėdos bendrovės „Karpis“ ir jos antrinių įmonių „Marijampolės pieno konservai“, Lukšių pieninė, Vilniaus „Ferogama“ bei Ispanijos „Rarkarpis“ prašymą panaikinti joms nuo 2018 metų gruodžio taikomas laikinąsias apsaugos priemones.

Šaltinis: lrt.lt, 2023-02-14

„Ūkininkai būtų privilegijuojami kitų nedidelių įmonių, taip pat per metus gaminančių ne daugiau kaip 1 tūkst. litrų alkoholinių gėrimų, atžvilgiu, nes ūkininkai patirtų mažesnius veiklos kaštus negu jų konkurentai ir dėl to įgytų konkurencinį pranašumą“, – nurodė taryba.

Anot jos, šiuo metu visi ūkio subjektai, ketinantys užsiimti alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba, turi gauti licencijas tiek gamybai (1146 eurai), tiek prekybai (490 eurų).

Konkurencijos taryba teigia, kad administracinės naštos mažinimas yra siekiamybė, bet tai turi būti daroma nediskriminuojant ir neprivilegijuojant kitų ūkio subjektų.

Be to, nurodoma, kad skirtingas konkurencijos sąlygas gali sukurti ir siūlymas numatyti galimybę ūkininkams nemokėti užstato steigiant akcizinį sandėlį. Tokia lengvata šiuo metu taikoma smulkiems alaus gamintojams. Kadangi ūkininkai galės gaminti ne tik alų, bet ir kitus alkoholinius gėrimus, tokia užstato išimtis, tarybos vertinimu, suteiktų pranašumą.

Tarybos nuomone, būtų galima visiems, gaminantiems iki 1 tūkst. litrų ir iki 65 proc. etilo alkoholio koncentracijos gėrimų, numatyti bendrą taisyklę, kad pakanka turėti tik gamybos licenciją, o prekybos licencijos nebereikalauti. Taip pat visiems šiems gamintojams galėtų būti netaikomas užstatas steigiant akcizinį sandėlį.

Anot tarybos, nustačius išimtis, ūkininkai gali gauti valstybės pagalbą, kuri, jeigu teikiama be Europos Komisijos leidimo, gali būti pripažinta neteisėta ir išieškota iš pagalbos gavėjų su palūkanomis.

Šaltinis: lrt.lt, 2023-02-14

Ūkininkas vėl dalina pieną ir skelbia naujas ir jau žinomas vietas, kur pieno bus galima įsigyti ateinančiomis dienomis. Antradienį – Centras, Jurbarko g. 5, nuo 12 valandos. Trečiadienį – Žemieji Šančiai, Vokiečių g. 185 esančioje teritorijoje, nuo 12 valandos. Ketvirtadienį – pienas nebus dalinamas dėl šventinės dienos. Penktadienį – Šilainiuose, Šarkuvos g. 28, prie J. Basanavičiaus gimnazijos, nuo 12 valandos. Šeštadienį – Eiguliuose, Čečėnijos nepriklausomybės aikštėje, nuo 10 valandos. Atvyks daugiau pienininkų. Pieno atvykstančių gyventojų prašoma nepamiršti atsivežti savo taros į kurią būtų galima supilti pieną.

Ragina jungtis ir kitus ūkininkus

Pasikalbėjus su ūkininku A. Jonučiu, šis tikino, jog pieno protesto akcija tęs ir toliau, nes šiuo metu dideli pokyčiai nevyksta, todėl reikia viešumo, kad gyventojai nepamirštų apie šią problemą.

„Nors darbų namuose daug ir tenka aukoti savo laiką vežant pieną į Kauną, tačiau tai darome dėl tikslo, kad situacija pasikeistų. Džiaugiuosi, kad turiu palaikančią žmoną ir senelius, todėl galiu tai daryti“, – teigė ūkininkas. Ūkininkas tikina, jog tikslui pasiekti, reikalingas pienininkų vieningumas, nes vos kelias dienas trunkantis protestas greičiausiai didelių pokyčių neatneš, tačiau, jei visi ūkininkai vieningai pieną tiektų tiesiogiai gyventojams, o ne supirkėjams, greičiausiai po dviejų savaičių atitinkamos institucijos priimtų tinkamus sprendimus dėl supirkimo kainų.

„Jeigu visi ūkininkai bent porą savaičių neduotų pieno supirkėjams, o jį tiektų tiesiogiai gyventojams, tai tikrai pasiektų tikslą. Dabar supirkėjai iš mūsų tyčiojasi, skambinėja ūkininkams, juokiasi, kad nieko nepasieksim, sako, kad vežtume jiem pieną, siūlo vos porą centų daugiau. Taip būti neturėtų, situacija turi keistis“, – apie netinkamą supirkėjų elgesį kalbėjo jis.

Galėtų tiekti tiesiogiai gyventojams

Ūkininko teigimu, pieną būtų galima visada tiekti tiesiogiai gyventojams, nes net per šią protesto akciją, kauniečiai suaukoja daugiau, nei ūkininkas gautų pardavęs pieną supirkėjams. Taip pat ir kauniečiai šia mintimi dalijosi, kai atėjo pieno. „Atėję nemokamo pieno kauniečiai pamena, kaip senais laikais taip ir būdavo galima įsigyti pieno, kai ūkininkai tiesiai atveždavo pieną ir gyventojai pirkdavo tiesiogiai, o ne per perdavinėtojus. Gal toks būdas vėl grįš ir visi gaus šviežio pieno tiesiai iš ūkininkų?“ – spėliojo A. Jonutis.

Pieno supirkimo kaina mažėja

Žemės ūkio ministerija yra nurodžiusi, kad nuo praėjusių metų spalio pieno supirkimo kaina ėmė mažėti dėl ženkliai kritusių grietinėlės, sviesto ir kietojo sūrio kainų užsienio rinkose. Lietuva eksportuoja iki 70 proc. pieno produkcijos, o pieno perteklius kaupiamas sandėliuose. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, gruodį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina mažėjo antrą mėnesį iš eilės – ji siekė 51 centą už kilogramą ir buvo 6,7 proc. mažesnė nei lapkritį, bet 19,3 proc. didesnė nei prieš metus.

Karvių augintojai yra teigę, kad situacijai toliau prastėjant gali tekti nutraukti veiklą, nes ji taps nuostolinga. Tuo metu perdirbėjai tikina, kad supirkimo kainą veikia eksporto rinkos, kur pastaraisiais mėnesiais smuko tiek kainos, tiek paklausa. Savo ruožtu Žemės ūkio ministerija teigia, kad siekiant žaliavinio pieno supirkimo kainų indeksavimo pagal pieno produkcijos pardavimų kainas, artimiausiu metu inicijuos teisės aktų keitimus.

Pieno gamintojų asociacija: atiduodant pieną tikslo nepasieksime

Pieną išpilantys ar nemokamai išdalinantys ūkininkai tokiu savo elgesiu nieko nepasieks, įsitikinęs Lietuvos pieno gamintojų asociacijos vadovas Jonas Valionis, rašė BNS. „Pieną turime parduoti, o ne atiduoti. Sako: išpilsime, padalinsime… Nieko iš to nebus. Kažkada prie Seimo vežėme… Mums reikia gauti pajamas, gauti kainą, kad padengtume savo išlaidas“, – penktadienį Socialdemokratų partijos diskusijoje su pieno rinkos atstovais teigė J. Valionis. „Na, ir kas, kad šiandien išpila tą pieną ant lauko, jis pats nukenčia, nes jam reikės rytoj už praėjusius metus, kadangi jie buvo pelningi, sumokėti. Mums reikia šnekėti, kad mokesčių mažiau mokėti, nuo 15 proc. gal grįžti prie 5 proc., kad valstybė sumažintų pelno mokestį“, – teigė jis.

Jis taip pat tikino, kad rudenį Latvijoje pradėsianti veikti nauja pieno perdirbimo gamykla irgi gali pakoreguoti Lietuvos pieno rinką. „Dar kita grėsmė pas mus kyla, nes rugsėjį ar kada Latvijoje, prie pasienio su Estija pasileis didelė gamykla, kuri perdirbs tūkstantį tonų. Dabar mes žinome, kad pagaminame 100 tūkst. tonų pieno per mėnesį, o atsivežame beveik 47 tūkst. tonų. Galvokime apie tai. Mūsų pieno kiekio gamyba mažėja, jeigu tie estai-latviai atsiims tą pieno kiekį, kas darysis?“ – kalbėjo Pieno gamintojų asociacijos vadovas Vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkės Renatos Bernatonienės teigimu, raginimai ūkininkams kooperuotis ir reikalauti iš perdirbėjų mokėti didesnes kainas už žaliavinį pieną yra neefektyvūs.

Pasak jos, kai kurie kooperatyvai, patys nuveždami pieną iki gamintojų vartų, gauna mažiau. „Jie gauna mažesnę kainą negu kad pieninė atvažiuoja į ūkį. Matau, kad čia kažkoks perdirbėjų interesas, kad nesivienytų ūkiai“, – skundėsi ji J. Valionio teigimu, ūkininkams dabar iš galutinės litro pieno kainos tenka 23-26 proc., prekybininkų dalis siekia 29-40 proc., visa kita – perdirbėjų ir valstybės dalis.

Šios savaitės pradžioje pradėję protesto akcijas prie prekybos centrų ir perdirbimo įmonių pieno gamintojai prašo teisingiau diferencijuoti žaliavinio pieno kainas, yra nusiteikę savo produkcija prekiauti patys, jei būtų atlaisvinti suvaržymai. Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas yra sakęs, kad dėl sparčiai mažėjančių žaliavinio pieno kainų kenčia tiek smulkūs, tiek didesni ūkiai. Pasak jo, smulkiaisiais pieno gamintojais galėtų pasirūpinti savivalda, o stambesniems galėtų padėti perdirbėjai – jie ilgainiui patys patirtų nuostolių, jei gamintojai neišgyventų.

Šaltinis: tv3.lt, 2023-02-14

Tačiau situacija toliau nuosekliai blogėja. Nuosmukį dar labiau pagilino pandemija, ekonominė krizė, Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Tam nebuvo ruošiamasi, net girdint žemdirbių savivaldos perspėjimus.“ Tai, kas vyksta žemės ūkyje, mažmeninėje prekyboje ir maisto pramonėje savo tyrime išdėstė Lietuvos bankas. Analizuoti skaičiai, ne politinės peripetijos.

Ėmęsis tirti, ar maisto kainos pastaruoju metu augo pamatuotai, Lietuvos bankas, pristatydamas analizės rezultatus sako, kad bendrai maisto kainos didėjo panašiu ar mažesniu tempu nei sąnaudos, išskyrus žemės ūkio sektorių. Lietuvos banko (LB) Ekonomikos departamento direktorius Aurelijus Dabušinskas surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo, kad LB ekonomistai kainų raidą, įskaitant ir maisto kainų raidą, stebi nuolat. „Svarbu pabrėžti, kad nesiekėme įvertinti individualių kainų lygio pagrįstumo“, – dar prieš pristatydamas įspėjo jis.

Pasiekėme ES vidurkį

Atstovas tikino, kad per 2022 metus Lietuva bus pasiekusi 98 proc. ES maisto kainų lygio. A. Dabušinskas tikino, kad gamybininkai, prekybininkai susidūrė su sąnaudų didėjimu. „Makroekonominė aplinka, vartotojų perkamoji galia buvo santykinai palanki perkelinėti sąnaudas į kainas. Tai – viena iš priežasčių, kodėl perkėlimas į kainas įvyko greit, bet jau kai kuriuose sektoriuose“, – sakė jis.

Aiškus laimėtojas

LB atstovas kalbėjo, kad atliktoje analizėje matyti, jog žemės ūkio sektoriaus gamybos sąnaudos didėjo lėčiau nei žemės ūkio produkcijos kainos. „Pagrindinė žinutė yra ta, kad matome, jog tiek žemės ūkio produktų supirkimo kainos, tiek defliatoriumi įvertintas žemės ūkio produkcijos kainų padidėjimas viršijo sąnaudų padidėjimą“, – išvadas darė jis. Kaip teigė, žemės ūkio produktų kainų raida Lietuvoje tiesiog atkartoja ES rinkos tendencijas.

„Tai bendros kainų tendencijos persiduoda į Lietuvą, o todėl trumpuoju laikotarpiu ir matyti atotrūkis tarp kainų ir sąnaudų raidos, bet aptarti duomenys rodo, kad 2021-2022 m. tokia sąnaudų raida ir kainos, tokios, kokias matom, turėjo reikšti santykinai gerą ekonominį rezultatą šiame sektoriuje“, – sakė jis. Maisto pramonės gamybos sąnaudos didėjo panašiu tampu, kaip parduotos produkcijos kainos, išvadas darė LB atstovas. „Sąnaudos, lyginant su kainomis, pradėjo augti sparčiau ir anksčiau, nei kainos. Tik 2022 m. III ketv. matome, kad metinis kainų augimas pradėjo viršyti sąnaudų padidėjimą“, – sakė jis. A. Dabušinskas tikino, kad kalbant apie prekybininkus matyti, kad vartotojų lygmenyje maisto produktų kainų augimas judėjo kartu su sąnaudų augimu.

Grūdininkų pelnai

Tai, kad pernai grūdininkams – vienam iš pagrindinių žemės ūkio sektorių – buvo labai geri patvirtina ir „Scandagra“ duomenys. „600–900 eurų pelnas iš hektaro, parduodant kviečius pernai gegužę, gerokai viršijo įprastą pelningumo vidurkį. Palyginti, parduodant grūdus šiandien pelnas būtų maždaug 3 kartus mažesnis. Prognozės rodo, kad 2023 metais grūdų supirkimo kainos nesugrįš į pernykštes aukštumas.

Atvirkščiai, jau kurį laiką stebima kainų mažėjimo tendencija. Dėl to ūkininkai vis dažniau iškelia klausimą, kaip išgyventi 2023-iuosius.“ – pranešime spaudai rašo Aurimas Maršalka, „Scandagra“ agronomas. Tai, kad šiemet šis sektorius nežinioje, nors pernai gyveno puikiai, patvirtina ir kiti žemdirbiai. „Dabar kviečiai kainuoja apie 280, manau, kad kitų metų derlius vis tiek kainuos virš 300 eurų. Turiu dar nepardavęs dalį pernykščio derliaus. Ukrainiečiai pasėjo tik 30 proc. žiemkenčių, nes dar turi daug neparduoto dviejų metų derliaus.

Vasarojaus derlius būna kur kas mažesnis. Gal tai kainas šiek tiek kilstels“, – viltimis dalinasi ūkininkas Alfredas Bardauskas ir prisipažįsta, kad šiandien jo planai tik vieni – ne plėtra, o paprasčiausiai išgyventi dvejus metus, kol rinka stos į įprastines vėžes. Ieškoti netradicinių kultūrų neplanuoja. Augindavo spelta veislės kviečius, kurie buvo labai pelningi. Dabar jų niekam nereikia ir teks pirkti granuliatorių, kad iš jų galėtų gaminti kurą. Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas, sako, kad 2023 m. bus „stipraus bangavimo metais“ ir kaip klosis prognozuoti niekas negali. Nors trąšų kainos krenta, kol kas jos vis dar per aukštos, kad pagal javų supirkimo kainas laikytis visų agrotechninių reikalavimų.

Milžiniškos kainų žirklės

Panašioje padėtyje ir pienininkai, kurie jau antrą savaitę protestuoja dėl per mažų supirkimo kainų, dėl kurių nuo vasario dirba nuostolingai. „Reikia pabrėžti, kad Lietuvos ir Baltijos rinkos išskirtinės, nes Vakaruose perdirbėjai daugiau dirba vietos rinkoje, mes esame eksportuotojai ir gaminame produktus tolimesniam perdirbimui. Tam naudojama 70 proc. pas mus primelžiamo pieno ir dėl to svyravimai biržoje juntami. Prekių parduotuvės lentynose kainos krenta ne taip sparčiai. Kalbant apie eksportą, kai krenta eksporto kaina, o sandėliuose iš brangaus pieno pagaminta produkcija, pieno perdirbėjai toliau gaminti nebenori“, – aiškina K. Navickas ir sako, kad tada tarsi užtvenkiama pieno upė visame mūsų regione.

Ministras aiškina ir dėl ko pas mus didelis svyravimai, nes žaliaviniuose produktuose kainos pokyčius iš karto pajunta ūkininkai. Su tuo, kad iš karto kenčia ūkininkai, ministerija nenori sutikti. Siekiama, kad svyravimai nebūtų tokie dideli. Pernai mūsų vidutinė supirkimo kaina buvo didesnė nei ES vidurkis, šiemet jau mažesnė ir šios žirklės, pasak K. Navicko, „beprotiškai didelės“. „Pernai vidutinė supirkimo kaina buvo 507 eurai už toną ir buvo didžiausia per 7 metus. Dabar ji kritusi iki 270 eurų. Tai žemiau savikainos, tačiau tokių svyravimų yra buvę.

Mes nesutinkame tik su tuo, kad visa našta dėl neparduotos perdirbėjų produkcijos krenta ūkininkams, ypatingai kenčia smulkieji. Tai reiškia, kad jie gali neparuošti kokybiškų pašarų, pieno kokybė kris, tuo pačiu mažės kaina ir tuo pačiu jie pateks į užburtą ratą“, – aiškina K. Navickas ir sako, jog minimali kaina, kai ūkininkai dar dirba nenuostolingai, tai 300 eurų už toną. Šios ribos jau nesiekiame.

Ūkių skolos mažėjo

„Scorify“ verslo sprendimų vadovė Jurga Tamašauskaitė sako, kad ūkių finansinę situaciją yra sunku vertinti, nes 2022 m. finansinės ataskaitos dar nepateiktos, tad iš turimų duomenų sudėtinga tiksliai įvertinti, kiek sektorius įmonės augo ir kiek naudos turėjo. „Žemės ūkio sektorius priskiriamas mažiausios rizikos veikloms – šiuo metu tik 5 proc. ūkių vertiname kaip aukštos ir aukščiausios rizikos, per metus tokių įmonių sumažėjo 2 pp. Darbuotojų sektoriuje nuo praeitų metų pradžios sumažėjo 5 proc., o darbo užmokestis išaugo 7 proc. Bendrą skolą „Sodrai“ ūkiai per metus sumažino 31 proc., o atidėtą skolą – 38 proc. „Sodrai“ skolingų įmonių skaičius sumažėjo 8 proc.

Bankrutuojančiomis per metus paskelbtos 7 bendrovės, o likviduojamomis – 60. Sektoriuje šiuo metu veikia 1500 bendrovių. Vertinant atskiras žemės ūkio veiklas, grūdų ūkius vertintume kaip sėkmingiausius ir tvariausiai augančius – tik 3 proc. jų vertiname kaip rizikingus, „Sodrai“ ūkiai skolingi šiuo metu 30 tūkst. Eur, pusę sumos sudaro atidėta skola, kurią ūkiai per metus sumažino ypač sparčiai – 75 proc. Pieno ūkiai, tuo tarpu, visi yra vidutinės arba žemos rizikos, darbo užmokestis per metus padidėjo 10 proc. iki 1080 Eur., darbuotojų skaičius išaugo 3 proc. „Sodrai“ skolingos šiuo metu 3 įmonės, tačiau skola yra minimali – 900 Eur. Daržovių ūkiuose darbuotojų skaičius per metus sumažėjo 6 proc., darbo užmokestis išaugo 17 proc. iki 1435 Eur., praktiškai visi ūkiai taip pat yra vidutinės ir žemos rizikos. Tačiau skola „Sodrai“ išaugo 2 kartus, taip pat augo ir įmonių prašymu atidėta skola. Skolingų įmonių šiuo metu yra 20 – jų skaičius tai pat išaugo“, – komentuoja J. Tamašauskaitė.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2023-02-13

Naujausios FAO analitikų prognozės duomenimis, ES šalyse bendras grūdų derlius 2022 m. turėtų sudaryti 274,7 mln. t, tai būtų 7,7 proc. mažiau nei 2021 m. ir tai gali būti 9,3 proc. mažiau, palyginti su paskutinių penkerių metų vidurkiu. Išto skaičiaus kviečių derlius 2022 m. turėtų sudaryti 135,5 mln. t (2021 m. buvo 137,9 mln. t), o kitų grūdų gali sudaryti 137,2 mln. t ir tai būtų 13,2 proc. mažesnis už paskutinių penkerių metų vidurkį.

ES šiaurinėse šalyse, esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, 2023 m. žieminių javų pasėlių sėja baigta 2022 m. lapkričio mėn. Pietinėse ES šalyse palankios oro sąlygos teigiamai veikia pasėlių dygimą, nes kai kuriose srityse (šiaurinėje Italijos dalyje ir Ispanijos pietuose), kur anksčiau buvo kritulių trūkumas, paskutiniu metu padaugėjo kritulių ir tai padėjo atkurti dirvožemio drėgmės lygį bei palankiai veikia pasėlių dygimą.

Šaltinis: Agro RINKA, Nr. 1 (415) / 2023 m.