Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-08-18

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-08-18. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Siekis turėti daugiau mišrių ūkių gali pražudyti smulkiuosius

Gerai žinoma, kad mišrūs ūkiai gali atlaikyti kone visas negandas. Apie tai, kad būtent tokie ūkiai yra perspektyvesni, mūsų agropolitikos vairininkai kalba jau daugiau nei dešimt metų, tačiau paramos skirstymo schemos buvo sudėliotos taip, kad liūto dalis nubyrėjo specializuotiems ūkiams. To pasekmė – dar labiau susitraukęs mišrių ūkių skaičius.

Užsitikrinti ūkio atsparumą

Apie siekį turėti kuo daugiau mišrių ūkių praėjusią savaitę užsiminė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, apsilankęs keliuose Suvalkijos ūkiuose. Tačiau ūkininkai ir jų savivaldos atstovai bruzda, kad tai vėl gali tapti landa pasipelnyti stambiems ūkiams.

Kad mišrūs ūkiai turi būti ne tik siekiamybė, bet ir privaloma žemės ūkio sektoriaus kryptis, įsitikinęs Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus. Pasak jo, vienos krypties ūkiai ne tik nepaskirsto verslo rizikos, bet ir prisideda prie dirvožemio alinimo. Mišrus ūkis prisideda ir prie žemės ūkio ekonominio atsparumo didinimo priemonių.

„Europoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių orientuojamasi į uždaro ciklo ūkius, kuriuose užauginami grūdai sušeriami gyvuliams, produkcija gaminama ir realizuojama vietoje, sukauptas mėšlas grįžta į lauką. Ūkio ekonominis atsparumas tokiu atveju didesnis. Daržininkystės ir sodininkystės ūkiai taip pat diversifikuoja veiklą.

Tarkime, tie, kas turi obelų, kriaušių sodus, kartu augina ir šilauoges, avietes, serbentus. Tai padeda būti atsparesniam klimato sąlygoms: jei vieni augalai nušalo ar dėl kitų priežasčių netekome dalies derliaus, reabilituotis gali padėti kiti augalai“, – įsitikinęs A.Svitojus.

Kaip ruošiasi skatinti?

Pasiteiravus, kokiomis priemonėmis bus skatinami ūkininkai pereinant į mišrią gamybą, žemės ūkio ministras K.Navickas lakoniškai atsakė, kad tai ruošiamasi daryti tiek paramos kriterijuose investicijoms į namų valdas, tiek peržiūrint mokestines lengvatas. Taip pat 2023–2027 m. finansavimo periodu bus kreipiamas dėmesys į mišraus ūkio kriterijus. Kokių mokestinių lengvatų ūkininkams būtų galima tikėtis, ministras nedetalizavo.

Dviprasmiškas pareiškimas

Ūkininkai nuogąstauja, kad šios paramos neatsiriektų vėl tik stambieji ūkiai ir bendrovės. A.Svitojus apgailestauja, kad rengiant paramos skirstymo taisykles nepakankamai tariamasi su žemdirbių savivalda. Esą ne dėl rinkos dėsnių ar ūkininkų noro, o dėl paramos skirstymo tvarkos Lietuvoje nyksta gyvulininkystės ir mišrūs ūkiai.

„Grįžti bus sunku, nes milijardai panaudoti ne visai tuose sektoriuose, kuriuos reikėjo skatinti. Susiklostė taip, kad vyrauja specializuoti ūkiai. Juk taip dirbti daug paprasčiau nekreipiant dėmesio į ilgalaikę šalies, žemės ūkio ir aplinkosaugos viziją. Vyravo socialistinio mąstymo psichologija – šiandien užsidirbai, o kas bus vėliau, nebesvarbu“, – sako susirūpinęs ŽŪR pirmininkas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius pastebi, kad projektų atrankos kriterijai dažnu atveju išimtinai palankūs tik dideliems mišriems ar specializuotiems ūkiams, todėl ūkių modernizacija smulkiesiems gali taip ir likti neįkandama prabanga.

„Mišrus ūkis reikalauja daugiau investicijų. Norint būti konkurencingu reikia, kad investicijos atsipirktų. Jeigu ūkis nedidelis, o investuoti į jį reikia daug, natūralu, kad įnešti pinigai ilgai negrįžta. Viena iš priežasčių, kodėl ūkiai Lietuvoje ėmė specializuotis, – modernizuojant ūkį buvo optimizuotos išlaidos. Tam tikra prasme sakyti, kad siekiame gausinti mišrius ūkius, yra beveik tolygu pareikšti, jog pas mus nebėra vietos smulkiems ir vidutiniams ūkiams, nes būtent tokie ūkiai bus nepajėgūs modernizuotis“, – atsidūsta R.Juknevičius.

Trūksta žinių

A.Svitojus tęsia, kad projektų pildymas smulkiam ir vidutiniam ūkininkui yra labai sudėtingas: „Jie neturi pasisamdę buhalterio ar konsultanto juos rengti, teikti paraiškas. Be to, čia suveikia ir masto ekonomika. Stambieji ūkiai, teikdami paraiškas, rodo ir geresnius ūkio rodiklius. Kartais net ir taisyklės parengiamos taip, kad jos būtų palankesnės stambiems ūkininkams“, – stebisi žemdirbių atstovas.

Skatinti vidaus gamybą ir vartojimą

Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos pirmininkas, ūkininkas Vidas Juodsnukis neabejoja, kad lietuviško kaimo pamatas – šeimos ūkiai, gebantys patys užsiauginti maistą. „Išvežame produkcijos už 2 mlrd. Eur, o įsivežame už 3–4 mlrd. Eur. Nejaugi patys nepajėgtume užauginti produkcijos, kuri galėtų likti vidaus rinkoje?“ – labiau orientuotis į gamybą ir vartojimą šalies viduje siūlo šeimos ūkių atstovas.

Steigti informacinį tinklą

Paklaustas, ar mišrūs, smulkūs ir vidutiniai ūkiai šiandieną yra pajėgūs dirbti rentabiliai, V.Juodsnukis patikina, kad pagrindinė kliūtis didesnei pažangai daryti – žinių trūkumas. „Didžiausia problema, kad iki šiol nėra sukurtas kaimo informavimo ir konsultavimo tinklas, kuris galėtų informuoti smulkius ir vidutinius šeimos ūkius apie galimybę gauti paramą. Apskritai kalbant, smulkūs ūkiai nepajėgūs dalyvauti ES paramos skirstymo programose“, – tikina šeimos ūkių vadovas.

Pasak jo, smulkiems ūkiams nepadeda nei savivaldybėse veikiantys žemės ūkio skyriai, nei Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Esą pastaroji orientuota tik į stambių ūkių ir žemės ūkio bendrovių interesus. Jie nėra suinteresuoti perduoti informaciją savo konkurentams – smulkiems ir vidutiniams ūkiams.

„Šiais laikais visas verslo pagrindas – žinios. Žmogų reikia užvesti ant kelio: kokią ūkininkavimo kryptį rinktis, kokios sėklos, trąšos geros. Daug metų kalbu, kad regionuose reikalingas toks informavimo tinklas. Panaši sistema veikia Austrijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje. Ten ruošiamos programos, veiklos kryptys smulkiam ir vidutiniam ūkiui“, – į Europoje jau pritaikytus konsultavimo modelius dėmesį atkreipia V.Juodsnukis.

Tačiau šiuo klausimu ministras K.Navickas skeptiškas: „Būtų per daug paprasta, jei toks centras išspręstų smulkių ūkių gyvybingumo problemas.“

Per pastaruosius penkerius metus, šeimos ūkininkų atstovo svarstymu, būtent tokių mišrių ūkių, savarankiškai perdirbančių auginamą produkciją, ne tik kad nedaugėjo, bet mažėjo. Taisant padėtį V.Juodsnukis siūlo remtis olandų pavyzdžiu, kai net ir fermeris, turintis 20 ha žemės ir 15 karvių, dirba pelningai. Olando formulė paprasta: parduodamas pieną gauna 30 proc. pajamų, perdirbant žaliavą į ūkį sugrįžta dar 20 proc. pajamų, o jei ir pats realizuoja, dar 20 proc. nubyra į ūkio biudžetą. „Mes esame pigios žaliavos tiekėjai, ypač smulkūs ūkiai“, – atsidūsta pašnekovas.

Grandinė nutrūksta dėl reikalavimų

Nors daug kalbama ir apie trumpąsias maisto tiekimo grandines, neretam ūkiui ji nutrūksta atsimušus į keliamus aukštus apskaitos, veterinarinius ir kt. reikalavimus. Pašnekovas tikina, kad nuosava produkcija prekiaujantiems ūkininkams tvarkyti buhalteriją, spręsti veterinarinius klausimus kartais trunka ilgiau nei apsidirbti ūkyje. „Žinau ne vieną atvejį, kai 20–30 karvių turėję ūkiai, gaminę sūrius, dėl biurokratinių reikalavimų, įvairių patikrų, apskaitų ir kt. tiesiog nuleido rankas“ – apmaudauja V.Juodsnukis.

Mažųjų nepageidauja

Panašią istoriją pasakoja ir Lazdijų krašto ūkininkas Irmantas Čibinskas. Jis kartu su žmona Vilma turi du atskirus ūkius. Vyriškis augina avis ir mėsinius galvijus, žmonos atsakomybė – vištų dedeklių ūkis. Ūkininkas neslepia, kad dėl nemažų investicijų reikalaujančio avių auginimo planuojama mažinti bandą, dalis avių jau parduotos. Be to, dalis ūkininko nuomojamų ir nuosavų laukų – šlapynės, kuriose iškelti gamtosauginiai reikalavimai, ribojimai varžo gamybą, negelbsti ir mokamos išmokos.

Paklaustas, kuri ūkio šaka pelningiausia, Irmantas mintija, kad visos jos turi savų trūkumų ir privalumų, tačiau bene labiausiai apsimoka kiaušinių gamyba. Jo šeimyna kiaušinių pirkėjų suranda turgavietėse, aplinkiniuose kaimuose, miesteliuose. Vis dėlto, jei ūkininkai sumanytų produkciją tiekti, pavyzdžiui, į mokyklas ar darželius, automatiškai įsijungia ir daug griežtesni reikalavimai.

„Laikant daugiau nei 50 paukščių ir norint parduoti kiaušinius, yra reikalavimas supaprastinta tvarka įsirengti pakavimo centrą. Tačiau čia kiaušinius galime parduoti tik pavieniams klientams. Jeigu, tarkime, sugalvotume sudaryti sutartis su kepyklomis, mokyklomis ir darželiais, kiaušinius tiekti maisto gamybai, tuomet supaprastinta tvarka įrengti kiaušinių pakavimo centrai netinka. Tam reikėtų apie 500 tūkst. Eur. Jeigu pinigų neturi, belieka kreiptis į profesionalius pakuotojus.

Tačiau su jais sudaryti sutartis nerealu, nes jiems dirbti su smulkiaisiais nei įdomu, nei apsimoka. Jei laikyčiau 10 tūkst. vištų dedeklių, galbūt tada būtų galima sudaryti sutartį. Galbūt tokie reikalavimai atsirado todėl, kad smulkieji gamintojai nelįstų į rinką, kurioje žaidžia didieji“, – iššūkius, su kuriais susiduria smulkieji mišraus ūkio šeimininkai, dėlioja I.Čibinskas.

Nenori didesnės konkurencijos

Augalininkystės ir pienininkystės žemės ūkio bendrovėje „Pelaniškiai“ (Pakruojo r.) šiandieną laikoma 600 melžiamų karvių, o bendras galvijų skaičius siekia 1 200. Bendrovės vadovas Edikas Drupas sutinka su nuomone, kad mišrus ūkis lengviau atlaiko visas negandas: jei pieno kainos šokinėja, nuostolį padėti užlopyti gali grūdų kainos, ir atvirkščiai.

Paklaustas, kodėl bendrovė nesidomi galimybėmis perdirbti savo turimą produkciją ir jau ne pieną, o jo produktus pasiūlyti galutiniam pirkėjui, E.Drupas atvirai sako, kad šiandien funkcionuojanti maisto tiekimo grandinė tobulintina, tačiau iš esmės jį tenkina. „Pagaminus produktą rinkoje konkuruoti dar sunkiau. Kalbu apie visas prekybos vietas: turgus, prekybos centrus ir kt. O žaliava yra tokia prekė, kurią bet kada parduosi, tik ne visuomet aišku, kiek už ją gausime pinigų. Aišku, žiūrint iš ekonominės pusės, perdirbti žaliavą yra geriau, nes įdarbinama daugiau žmonių, skatinama vartoti vietinę produkciją“, – svarsto pašnekovas.

Šiandieną bendrovė gautą pelną ir paramą nukreipia į gamybos plėtrą. Netolimuose planuose – melžiamų karvių bandos didinimas iki 800 „galvų“. E.Drupas ruošiasi ir toliau laikytis žaliavos pardavimo strategijos. Esą norint investuoti į perdirbimą tektų konkuruoti sudėtingesnėmis sąlygomis, nuolat investuoti į technologijas, inovacijas, įrengimus.

Ar užtenka paramos?

Žemės ūkio ministerija mums atsiuntė atsakymą į klausimą, kodėl vis dėlto smulkieji pinigų dalybose dažnai jaučiasi nuskriausti? „Smulkesni ir vidutiniai ūkiai yra nepamirštami. Patiems smulkiausiems ūkiams yra numatytos atskiros priemonės: „Parama smulkiesiems ūkiams“, „Parama smulkių ūkio subjektų bendradarbiavimui“.

Tačiau ir tose priemonėse, kurios patrauklesnės stambesniems ūkiams, siekiama sudaryti palankias sąlygas smulkesnių ūkių investicijoms, pavyzdžiui, pagal priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ 2021 m. pieninės galvijininkystės sektoriuje siūloma prioritetinius atrankos balus suteikti ūkiams, laikantiems nuo 10 iki 200 pieninių veislių karvių, daugiausiai jų numatant laikantiems nuo 10 iki 50 karvių; mėsinės galvijininkystės sektoriuje – ūkiams, kurių valdos dydis, išreikštas produkcijos standartine verte, yra nuo 8 iki 50 tūkst. Eur, siūloma suteikti daugiausiai atrankos balų“, – rašoma atsakyme. Lieka neatsakytas klausimas: kodėl tuomet smulkieji jaučiasi nuskriausti?

Šaltinis: www.valstietis.lt,Monika Kazlauskaitė, 2021-08-17

Ankštinių laukai plečiasi, derlius menksta

Ankštinių kultūrų auginimą ilgą laiką lydėjo sėkmė. Šiais metais pirmąją poziciją išsikovojo pupos.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, jomis buvo užsėta 78 053,09 ha. Daugiausia pupų augino Šiaulių, Radviliškio, Šakių, Joniškio, Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo rajonų ūkininkai. Žirniams buvo skirta 64 404,73 ha.

Didžiausius plotus jiems skyrė Biržų, Raseinių, Rokiškio, Radviliškio, Pakruojo, Mažeikių, Švenčionių, Kupiškio, Kretingos, Kėdainių, Anykščių rajonų ūkininkai. Praėjusiais metais žemdirbių simpatijas buvo pelnę žirniai, jų plotai buvo gerokai didesni nei pupų.

Pirmus metus pupas auginantis Ukmergės rajono ūkininkas Ramūnas Skapas „Ūkininko patarėjui“ atviravo, kad nei jos, nei kitos vasarinės kultūros jam optimizmo nekelia. Pupų pasėliai atrodo prasčiausiai, nes pavasarį jie buvo užplūkti lietaus, o vasarą uždžiovinti. Ankstesniais metais dėl žalinimo reikalavimų jis augindavo žirnius, tačiau pastebėjęs, kad rinkoje atsiranda žirnių perprodukcija, nusprendė auginti pupas. Deja, pirmoji ūkininko patirtis nebus teigiama.

„Šių metų pupų derliaus praradimai ūkiuose bus dideli. Ar verkšlenimas padės? Juk kaimas yra supriešintas su miestu, tad kalbėdamas švelninu situaciją“, – aiškino R. Skapas, auginantis daugiau nei 7 ha pupų. Derliaus nuėmimas ūkyje priklausys nuo orų. Tikimasi iš hektaro prikulti apie 2 t pupų.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) vadovas Saulius Daniulis ŪP sakė, kad asociacijos nariai jau nukūlė žirnius. Jie – sudegę, prastos kokybės. Bus parduodami kaip pašariniai. Nors pupos dar nekultos, vaizdai laukuose nedžiugina. „Šiais metais žirnių neauginau, pupoms esu skyręs 120 ha. Ant augalų ankščių – nedaug. Ankstesniais metais prikuldavau 2–3 t/ha. Šiemet derlius gali būti per pusę mažesnis“, – paaiškino ūkininkas.

Reagavo į kaitrą

Žirnius jau nukūlė ir pupų derlių doroti pradėjo Biržų rajono sėklininkystės ūkio šeimininkas Kęstutis Armonas. Žirniai iš hektaro atseikėjo apie 2 t, pupos duoda šiek tiek didesnį derlių. „Ankščių skaičius augale – vos keli vienetai, yra daug tuščių stiebų. Pupų drėgnis siekia per 20 proc. Retai kada pavyksta pasiekti bazinį 14 proc. drėgnį. Šiais metais pupas šiek tiek pažeidė pupiniai grūdinukai“, – pastebėjimais dalijosi K. Armonas.

Pasak ūkininko, žirnių ir pupų sėklų jis paruoš perpus mažiau. Neaišku, kokios bus jų supirkimo kainos. Praėjusiais metais už žirnių sėklą supirkėjai mokėjo apie 300 Eur/t, pupų – 350 Eur/t. Rinkoje sėklų kainos buvo aukštesnės. K. Armonas yra sudaręs sėklų pardavimo sutartį su keliomis įmonėmis ir yra numatęs preliminarų kiekį. „Numatyto kiekio tikrai neturėsiu. Kaip bus? Nežinau! Niekada dar nebuvo tekę su tuo susidurti“, – nuogąstavimų neslėpė sėklininkystės ūkio savininkas.

Biržų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Tadas Mickevičius paantrino, kad šie metai kiekvienai kultūrai nebuvo palankūs, tačiau į kaitrą labiausiai reagavo žirniai ir pupos. Ūkininkai prikūlė apie 2 t/ha žirnių. Ankstesniais metais prikuldavo 3,5–5 t/ha. Biržų rajone pupų pasėliai – tragiški. Ant vieno stiebo subrandino po vieną dvi ankštis. Kažin ar sėklos atsipirks.

„Kiekvieni metai – skirtingi, tad vienais metais viena kultūra labiau pasiteisina, kitais – kita. Pupos – geras priešsėlis žieminiams kviečiams. Tačiau jau kelerius metus nebeauginu pupų dėl didelio kenkėjų skaičiaus“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo T. Mickevičius. Jis šiais metais pasėjo tik 4 ha žirnių, nes per vėlai sumąstė įsigyti sėklos. Šiemetės žirnių supirkimo kainos sumenkusios. Už toną mokama apie 220 Eur/t, ankstesniais metais ji siekdavo 250–270 Eur/t.

„Baisuoklių“ kategorija

Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Ignas Hofmanas neslėpė, kad pupų derlius ir jų rodikliai bus prasti. Pastebima, kad yra „išsižiojusių“ ankščių. Pupos gauna saulės spindulių ir tamsėja. Beje, jos yra stipriai pažeistos kenkėjų, su kuriais šią vasarą buvo sudėtinga susidoroti, net augalų apsaugos priemonės negelbėjo.

Hofmanas augino apie 15 ha žirnių ir apie 20 ha pupų. Minėtoms kultūroms išankstinių pardavimo sutarčių jis nebuvo sudaręs ir tokios praktikos netaiko, nes pupos – ypač jautrios augimo sąlygoms, o žirnių nuėmimas neretai būna komplikuotas. „Nors pupos ir žirniai duoda daug naudos dirvožemiui, jie pasižymi savotiškais auginimo ypatumais. Šias kultūras sėkmingai pavyksta išauginti tuomet, kai „susitari“ su gamta. Tačiau to dažniausiai neįmanoma padaryti“, – pastebėjo ūkininkas.

To paties rajono ūkininkas Benas Elzbergas – tik už išankstinius sandorius. Savo pasirinkimą jis grindžia paprastai. Pasak pašnekovo, vieną medalio pusę lemia sandėlis, paruoštas grūdams. Jei metai geri ir derlius gausus, visi grūdai į sandėlį netelpa. Kita medalio pusė – trąšos, pesticidai, insekticidai, reikalaujantys didelių išlaidų. Tad išlaidos padengiamos būtent išankstinėmis sutartimis. Taip išskaidoma finansinė rizika, derlius parduodamas 4 kartus per metus.

„Bendrame šeimos ūkyje drauge su tėvu pasėjau 100 ha pupų. Suskaičiavau, kad iš hektaro galime prikulti po 3 t pupų. Tad, joms sudygus, iš karto pardaviau 150 t būsimo derliaus“, – ūkio valdymo strategiją pristatė ūkininkas. Jis pupas nuėmė savaitgalį, tačiau optimizmu netryško. Derlius – „stulbinantis“, mano, kad pasieks vos 2 t/ha. Ankstesniais metais pavykdavo prikulti 3,5–4,7 t/ha. Pašnekovas liūdnai pajuokavo, kad šiemetės pupos bus priskirtos „baisuoklių“ kategorijai – bus pašarinės. Šį rezultatą jis įžvelgė prieš du mėnesius.

Ūkininkai – atsargesni

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) administracijos vadovas Ignas Jankauskas atviravo, kad prasčiausia situacija – Vidurio Lietuvoje. Kai kuriuose Kėdainių, Pasvalio rajonų ūkiuose pupos net neužmezgė ankščių, laukai – tragiški. Yra tokių plotų, kuriuose net nėra ką kulti. Pupų nuėmimas prasidėjo praėjusią savaitę, todėl derlius neprognozuojamas. Žirnių derlius – prastas, iš hektaro prikulta apie 3 t.

„2017 metais, kai kaitra išdžiovino ir nudegino pasėlius, ūkininkai neįvykdė išankstinių grūdų pardavimo sutarčių. Jiems buvo skirtos baudos, priskaičiuoti delspinigiai. Nuo tada jie tapo atsargesni. Dalis supirkėjų – taip pat. Jie į sutartis įrašo, kad žemdirbys įsipareigoja parduoti ne daugiau negu trečdalį planuojamo išauginti derliaus kiekio. COVID-19 liga pristabdė avansų mokėjimą, tad išankstinės sutartys pasirašomos labai apgalvotai“, –
„Ūkininko patarėjui“ tvirtino I. Jankauskas. Jis pridūrė, kad vienas jų asociacijos narys, nukentėjęs nuo force majeure aplinkybių, iki šiol bylinėjasi teismuose.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja, vyriausioji mokslo darbuotoja Roma Semaškienė aiškino, kad augalams pakenkė ne tik sausra, grėsmę derliui kėlė ir kenkėjai. „Kenkėjai – amžinas klausimas. Aukšta temperatūra itin palanki jiems plisti. Tad ūkininkai, naudoję insekticidus, turėjo atsižvelgi į tai, kuo purškė pasėlius, kiek kartų purškė ir kuriuo paros metu. Tam, kad efektyvumas būtų geriausias, reikėjo atsižvelgti į vyraujančią temperatūrą“, – patarė mokslininkė.

Šaltinis: www.ukininkopatarejas.lt, Jolita Žurauskienė, 2021-08-17

Rugsėjį žemės ūkio produktų perdirbėjai kviečiami teikti paraiškas

Rugsėjo 1–30 d. renkamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“. Supažindiname su pagrindiniais reikalavimais pareiškėjams ir atkreipiame dėmesį, kad pirminis perdirbimas neremiamas.

Šiuo paraiškų rinkimo etapu veiklos sričiai įgyvendinti skirta 16,89 mln. Eur paramos lėšų.

Kas gali teikti paraiškas

Galimi pareiškėjai – juridiniai asmenys, užsiimantys žemės ūkio produktų perdirbimu ir (arba) rinkodara, taip pat užsiimantys žemės ūkio veikla ir perdirbantys dalį valdoje užaugintos produkcijos bei planuojantys užsiimti žemės ūkio produktų perdirbimo ir (ar) rinkodaros veikla. Paraiškos, pateiktos juridinio asmens kartu su partneriais, nepriimamos.

Pareiškėjai ne trumpiau kaip 1 metus iki paramos paraiškos pateikimo privalo vykdyti nurodytą veiklą nepertraukiamai, t. y. mažiausiai 1 metus iki paramos paraiškos pateikimo kiekvieną mėnesį vykdyti žemės ūkio produktų perdirbimo ir (arba) rinkodaros veiklą arba atitinkamai žemės ūkio veiklą ir gauti iš šios veiklos pajamų. Kartu su paraiška turi būti pateikiamos sąskaitos faktūros arba pasirašytos sąskaitų faktūrų suvestinės.

Pajamos iš nurodytos veiklos per ataskaitinį laikotarpį turi sudaryti ne mažiau kaip 50 proc. visų pareiškėjo veiklos pajamų. Šis reikalavimas netaikomas pripažintiems žemės ūkio kooperatyvams, kurie superka ir realizuoja iš savo narių jų ūkiuose pagamintus (išaugintus) žemės ūkio produktus, arba perdirba iš savo narių supirktus žemės ūkio produktus ir realizuoja iš jų pagamintus maisto ir ne maisto produktus.

Paminėtina, kad pareiškėjai gali kreiptis dėl paramos tik žemės ūkio produktų rinkodaros veiklai. Šiems pareiškėjams taip pat keliamas reikalavimas mažiausiai 1 metus iki paramos paraiškos pateikimo nepertraukiamai užsiimti žemės ūkio produktų perdirbimu arba žemės ūkio veikla ir perdirbti dalį valdoje užaugintos produkcijos.

Remiama veikla

Pagal priemonės veiklos sritį remiama veikla:

– vaisių, uogų, daržovių perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;
– augalininkystės produkcijos perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;
– mėsos perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;
– pieno perdirbimas ir (ar) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;
– kitų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priede išvardytų produktų perdirbimas ir (arba) rinkodara, jų perdirbimo procese susidariusių atliekų perdirbimas;
– trečios kategorijos šalutinių gyvūninių produktų perdirbimas ir (arba) rinkodara.

Parama teikiama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedo produktų (išskyrus žuvininkystės ir akvakultūros produktus) perdirbimui ir (arba) rinkodarai. Taip pat perdirbimo proceso metu gautas galutinis produktas turi būti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedo produktas. Jei galutinis produktas yra ne Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedo produktas, jis turi būti skirtas maistui ir (arba) pašarams.

Pirminis perdirbimas, kai apdorojimo, apdirbimo, pirminio tvarkymo metu nekeičiama žemės ūkio produkto cheminė sudėtis, neremiamas.

Paramos dydis ir intensyvumas

Didžiausioji paramos suma:

– vienam projektui negali viršyti 1 mln. Eur (anksčiau negalėjo viršyti 400 tūkst. Eur);
– vienam juridiniam asmeniui iki 4 mln. Eur pagal šią veiklos sritį 2014–2020 metų laikotarpiui;
– juridiniams asmenims, kurie žemės ūkio produktų perdirbimo metu pagamina galutinį produktą, nepatenkantį į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedą, tačiau skirtą maistui ir (arba) pašarams, taikomos nereikšmingos (de minimis) valstybės pagalbos reglamento nuostatos – 200 tūkst. Eur vienam projektui ir iki 4 mln. Eur pagal šią veiklos sritį 2014–2020 metų laikotarpiui.

Paramos intensyvumas – 50 proc. tinkamų finansuoti išlaidų (išskyrus atvejus, kai prašoma mažesnio paramos intensyvumo).

Finansuojamos išlaidos ir projekto įgyvendinimo trukmė

Šiuo paraiškų rinkimo laikotarpiu parama teikiama naujų įrenginių ir (arba) įrangos (įskaitant techniką) pirkimo arba išperkamosios, finansinės nuomos išlaidoms (neviršijančios šio turto rinkos vertės). Taip pat remiamos iškastinio kuro nenaudojančios investicijos.

Parama teikiama ir projekte numatytai veiklai vykdyti būtinų statinių (išskyrus gyvenamuosius pastatus ir administracinės paskirties pastatus) statybai, rekonstravimui ar kapitaliniam remontui. Maksimali bendrųjų išlaidų finansuojama suma 1,8 tūkst. Eur. Tuo atveju, kai projekte numatyti statybos, rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbai, finansuojama bendrųjų išlaidų suma be PVM gali būti ne didesnė kaip 3 tūkst. Eur.

Nekilnojamasis turtas (statinys, žemė po esamais statiniais ir (arba) numatomais statyti statiniais), į kurį investuojama, teisėtais pagrindais turi būti valdomas pareiškėjo. Statiniai ir žemė po esamais arba numatomais statyti statiniais pareiškėjo gali būti nuomojami arba kitaip užtikrinamas teisėtas naudojimasis jais ne trumpiau kaip iki projekto kontrolės laikotarpio pabaigos.

Nuomos, panaudos sutartyje ar kitais pagrindais naudojamos žemės valdymo ir naudojimo teisę suteikiančiuose dokumentuose turi būti aptarta naujų statybų galimybė. Kai paramos prašoma tik įrangai, statiniai, kuriuose ši įranga bus sumontuota, turi būti pareiškėjo valdomi nuosavybės teise, arba nuomojami, arba kitaip įstatymų nustatyta tvarka įrodomas teisėtas naudojimasis jais.

Esant būtinybei poveikio aplinkai vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatytais atvejais ir pateikiamas ne vėliau kaip iki paramos sutarties pasirašymo.

Detalus tinkamų finansuoti išlaidų sąrašas pagal remiamos veiklos sektorius (vaisių, uogų, daržovių perdirbimo ir (ar) rinkodaros; augalininkystės produktų perdirbimo ir (ar) rinkodaros; mėsos perdirbimo ir (ar) rinkodaros; trečiosios kategorijos šalutinių gyvūninių produktų atliekų perdirbimo ir tvarkymo; pieno perdirbimo ir (arba) rinkodaros) pateiktas įgyvendinimo taisyklėse.

Projekto įgyvendinimo trukmė turi būti nurodyta paramos paraiškoje, verslo plane ir negali viršyti 24 mėnesių laikotarpio nuo paramos sutarties pasirašymo dienos. Projektas turi būti įgyvendintas ne vėliau kaip iki 2025 m. birželio 30 d.

Paraiškų atrankos kriterijai ir suteikiami balai

Paraiškų vertinimas atliekamas administravimo taisyklių nustatyta tvarka. Paraiškų atrankos vertinimas vykdomas atsižvelgiant į įgyvendinimo taisyklėse nustatytus atrankos kriterijus, suteikiant vertinamai paraiškai balus už atitiktį kiekvienam iš atrankos kriterijų.

Atrankos kriterijai:

– Pareiškėjo dydis (vadovaujantis Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo nuostatomis):
– pareiškėjas yra labai maža ir maža įmonė – suteikiama 10 balų;
– pareiškėjas yra vidutinė įmonė – suteikiami 5 balai.

– Projektui įgyvendinti prašoma mažesnio paramos intensyvumo, nei Taisyklių VIII skyriuje nustatytas galimas didžiausias paramos intensyvumas (skaičiuoklė skelbiama interneto svetainėje www.nma.lt), už kiekvieną sumažintą procentinį punktą (skaičiuojama sveikaisiais skaičiais, neapvalinant pagal matematines apvalinimo taisykles) pareiškėjui suteikiamas 1 balas, bet ne daugiau kaip 10 balų, atsižvelgiant į šias nuostatas:
– atrankos balai nesuteikiami, kai pagal paramos paraiškoje nurodytą projekto investicijų vertę (be PVM) apskaičiuota paramos suma, taikant didžiausią galimą paramos intensyvumą, viršija didžiausią galimą paramos sumą projektui, tačiau projektui prašoma skirti Taisyklėse nustatytą didžiausią galimą paramos sumą;
– kai pagal projekto tinkamų finansuoti išlaidų vertę apskaičiuota paramos suma, taikant didžiausią galimą paramos intensyvumą, viršija didžiausią galimą paramos sumą projektui, tačiau projektui prašoma skirti mažesnę paramos sumą, nei Taisyklėse nustatyta didžiausia galima paramos suma, didžiausiu galimu paramos intensyvumu laikomas intensyvumas, apskaičiuotas lyginant Taisyklėse nustatytą didžiausią paramos sumą projektui su projekto tinkamų finansuoti išlaidų verte. Paramos intensyvumo sumažinimas procentiniais punktais nustatomas nuo apskaičiuoto intensyvumo.
– Pareiškėjas yra pripažintas žemės ūkio kooperatyvas – suteikiama 10 balų.
– Diegiamos inovacijos – suteikiami 5 balai (projekto inovatyvumas vertinamas, vadovaujantis Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos investicinių priemonių projektų inovatyvumo vertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2014 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 3D-918).
– Projektas įgyvendinamas vaisių, uogų, daržovių, mėsos, pieno sektoriuose – suteikiama 10 balų.
– Pareiškėjas gamina ekologiškus žemės ūkio produktus ir (arba) vykdo jų rinkodarą (pareiškėjas kartu su paraiška pateikia sertifikavimo institucijos išduotus ekologinės gamybos dokumentus ir (ar) ekologiškų produktų pardavimą patvirtinančius dokumentus) – suteikiami 5 balai.
– Pareiškėjas negavęs ES paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (ar) plėtrą“ – suteikiama 10 balų.
– Pareiškėjas įgyvendinęs projektą įsipareigoja eksportuoti perdirbtus žemės ūkio produktus – suteikiama 15 balų, juos paskirstant:
– daugiau kaip 31 proc. – suteikiama 15 balų;
– nuo 21 proc. iki 30 proc. imtinai – suteikiama 10 balų;
– nuo 10 proc. iki 20 proc. imtinai – suteikiami 5 balai.

Eksporto apimtys vertinamos apimtimi ir (arba) verte.

– Projektas įgyvendinamas savivaldybėje, kurioje didesnis registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus gyventojų santykis (proc.) – suteikiama 10 balų. Lyginama su apskrities, kurioje teikiama paraiška, vidurkiu 2018 m. pagal Taisyklių 3 priedo duomenis.
– Vystomos beatliekės technologijos – suteikiama 10 balų (kartu su paraiška pateikiami technologinių procesų aprašai, pagrindžiantys, kad gamybos procese panaudojama visa žaliava (100 proc. pagamintų produktų patenka į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedą) arba perdirbimo metu susidariusios atliekos panaudojamos kitai veiklai (tikrinama įgyvendinus projektą ir visu projekto priežiūros laikotarpiu).
– Pareiškėjas perdirba vietinę žaliavą (žemės ūkio produktus, užaugintus, pagamintus Lietuvoje) – suteikiami 5 balai (kartu su paraiška pateikiami dokumentai, įrodantys žaliavos kilmę).

Privalomasis mažiausias projektų atrankos balų skaičius – 35 privalomieji balai. Jeigu projektų atrankos vertinimo metu nustatoma, kad projektas nesurinko privalomojo mažiausio 35 balų skaičiaus, paramos paraiška atmetama.

Paraiškų teikimas

Paraiškos renkamos Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) teritoriniuose paramos administravimo skyriuose. Padalinių adresai pateikti skiltyje „Susisiekite“.

Karantino ar ekstremalios situacijos dėl COVID-19 ligos plitimo šalyje metu pasirašytą paramos paraišką kartu su paramos paraiška pateikiamais dokumentais NMA darbo laiku papildomai galima pateikti pasinaudojant „paraiškų dėžutėmis“ (specialiai įrengtomis vietomis, kuriose pareiškėjas gali pateikti paramos paraišką tiesiogiai nekontaktuodamas su kitais asmenimis), kurios įrengtos NMA teritoriniuose paramos administravimo skyriuose.

Šaltinis: www.nma.lt, 2021-08-17

Ganyklose – vilkų mokyklos

Ūkininkams baigiant laukuose didįjį javapjūtės darbų etapą, užklupo dar vienas rūpestis – į ganyklas įsisuko vilkai.

Prieš pat Žolinę, rugpjūčio 13 d., vilkai kruvinai pasidarbavo Didžprūdėlių kaime, netoli Antašavos miestelio, ūkininko Andriaus Jasono avių aptvare. Šeimininkas atrado papjautas tekselių ir sufolkų veislės avis – tris ėriavedes, keturis veislinius avinus, vieną avį. O buvo jie aptvare, dar ir aviganis Podhalės veislės šuo bandą saugojo.

Šeštus metus ūkininkaujantis Marius Drutys savo galvijus, melžiamas karves ir prieauglį gano Darsiškiuose, netoli nuo Didžprūdėlių, Antašavos miestelio apylinkėse, pats gyvena Bedalių kaime. Iki šiol sako nepapuldavęs vilkų akiratin, o šis rugpjūtis nesėkmingas – fermos kieme atrado tris apdraskytus veršelius, du negyvai, vieną dar gyvą, teko jį pripjauti.

„Buvo jie pririšti gyvulių fermos kieme, atrodė gana saugu. Netoli žvyrkelis, sodybos gal už puskilometrio. Nuo to karto vilkai nebesitraukia toliau, praėjusį penktadienį netoliese kaimyno avis sudraskė, matyt, jauniklių mokymas prasidėjo“, – pasakojo ūkininkas.

Jo karvių banda yra aptverta elektriniu piemeniu, ten taip pat yra veršelių, bet jų plėšrūnai neliečia, matyt, suaugusių gyvulių vilkai privengia. Ką įmanoma padaryti? Pasak ūkininko, reikės saugoti labiau, pačiam dažniau pasisukioti ganyklose ir prie fermos.

Apie nuostolius ūkininkas M. Drutys pranešė Kupiškio rajono savivaldybės Žemės ūkio ir bend­ruomenių skyriui. Ten jau yra ir daugiau ūkininkų pranešimų, kai kurie dar nuo gegužės mėnesio.

„Informavau ne tiek dėl paramos ar kompensacijų, bet dėl tikslesnės statistikos. Nukenčia nuo vilkų ir daugiau kaimo žmonių gyvulių, bet daugelis nenori turėti reikalų su popierizmu, valdininkais. O paskui viešose gamtos mylėtojų diskusijose girdėti, esą nieko ten rimto, keli gyvuliukai suvalgyti, ar gaila su gamta pasidalyti… Situacija yra rimtesnė ir sudėtingesnė“, – svarstė pašnekovas.

Todėl laikantieji pavienius gyvulius ganyklose ir didesnių bandų šeimininkai trumpina savo nakties poilsį, sargauja patys, apeidami sodybas, patriukšmaudami, kad tik kaip nors atbaidytų vilkus. „O ką daryti? Niekas vilkų nesustabdo, ar tvoras tverk, ar šunis palaidus laikyk, ar petardas laidyk, jie vis tiek nutaikys laiką ir savo padarys“, – taip kalba pusšimtį melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio laikantis ūkininkas Rimantas Juk­nevičius iš Ničiūnų kaimo (Kupiškio r.).

Pats ūkininkas kol kas didesnių nuostolių dėl vilkų išpuolių nėra iki šiol patyręs, tik menkai apdraskytų veršelių surasdavo, bet dabar teigia nerimaujantis, nes vilkai įsisuko kaimynystėje – nuo jų nukentėjo trys kaimyno Andriaus Čemerio veršeliai, vieną mažiuką plėšrūnai beveik visą surijo. O kai vilkai pajunta laimikio skonį, tos vietos nebeužmiršta.

„Vilkai turi savo takus, eina miškeliais, kelios dešimtys kilometrų jiems – vieni niekai. Nuo Geležių kaimo (Panevėžio r.) Miliūnų, Noriūnų link, ten medžiotojai randa daug jų pėdsakų. Pranešėme, bet jie nieko negali padaryti, medžioklės sezonas prasidės tik spalio viduryje“, – tikino Rimantas, pastebėdamas, jog ūkininkai neturi kur kreiptis pagalbos, yra tik savos pastangos ir viltis, kad vilkai atras kitų medžioklės plotų. Ir atranda nepaisydami žmogaus pastangų.

Šaltinis: www.ukininkopatarejas.lt,Virginija Juškienė, 2021-08-17

Ankstesnės žemės ūkio naujienos