Žemės ūkio naujienos: 2026-04-13

„Kartą per metus sulaukiu tikrintojų iš VšĮ „Ekoagros“. Jie apžiūri pašarus, pievas, patikrina pildomus žurnalus. Aišku, yra tam tikrų niuansų, bet tikrai nieko sudėtingo. Ūkininkauti ekologiškai apsimoka ir dėl neblogų išmokų. Be to, tokių jaučių mėsą žmonės taip pat labiau vertina“, – pripažino Vilkaviškio rajono žemdirbys.

Šiuo metu Evaldo ūkio laukuose ganosi apie pusšimtį įspūdingos išvaizdos Hailendų veislės galvijų. Ūkininkas yra pasirinkęs pilno ciklo modelį – jis ne tik augina raguočius, bet ir pats rūpinasi jų mėsos tiekimu galutiniam vartotojui. Kartą per 2–3 mėnesius vyras į skerdyklą nugabena jautį, kurio mėsa vėliau keliauja į brandyklą ir ruošiama klientams. O jų bent kol kas Evaldui netrūksta. Mėsa išgraibstoma akimirksniu.

Ūkininkas norėtų namuose įsirengti mėsos brandinimo kamerą, mat tai padėtų sutaupyti lėšų. Pavyzdžiui, jaučio mėsos išpjaustymo ir brandinimo paslauga kartais kainuoja net iki 1 tūkst. eurų. Brandyklą statyti verta, o štai įsirengti skerdyklą, Evaldo teigimu, vargu ar apsimokėtų.

Pamoka ateičiai

E.Bendoraičio ūkyje galėjo būti ir dar daugiau galvijų, tačiau žiemą kelių karvių gimdymai buvo nesėkmingi. Vyras dėl to kaltino tik pats save.

„Ką tik pasibaigusią žiemą iššūkių tikrai netrūko. Iš tikrųjų nesustygavau karvių rujos ciklo, tad gimė ir netrukus nugaišo keletas veršiukų. Karvės tokiu šaltu oru nesugebėjo jų deramai išnešioti, tad jie paprasčiausiai gimė ne laiku. Ši situacija taps gera pamoka ateičiai. Planuoju balandį iš bandos išimti bulių ir be birželio pabaigos ar liepos jo atgal neleisti, kad vėliau jaunikliai gimtų pavasarį, o ne šaltą žiemą“, – kalbėjo E.Bendoraitis.

Jis tikino anksčiau net negalėjęs pagalvoti, jog reikėtų valdyti karvių rujos ciklą, mat seniau žiemos buvo šiltos, tad oras jaunikliams išvysti pasaulį niekada netapdavo kliūtimi. „Ši žiema parodė, kad ūkyje būtina įsivesti tvarką“, – pabrėžė Vilkaviškio krašto žemdirbys.

Dar viena išmokta pamoka – būtina pasiruošti daugiau sauso pašaro. Šiemet vyras turėjo nemažai drėgno siloso, kuris esant didelei minusinei temperatūrai paprasčiausiai užšaldavo. Anot jo, žalias pašaras gyvuliams labiau tinka, jame daugiau maistingųjų medžiagų, tačiau, kaip parodė neseniai pasibaigusi žiema, jį panaudoti ne visada pavyksta.

„Gal tie, kurie jaučius augina tvartuose, su silosu ir neturėjo jokių problemų, bet mano galvijai laikomi lauke, tad jiems šią žiemą reikėjo daugiau šieno ir šiaudų. Tiesa, praėjusi vasara nebuvo labai palanki šieno gamybai, tad vien pernykščio nepakako. Laimei, turėjau iš seniau pasigamintų pašarų, tad šiemet išnaudojau visus turimus resursus. Akivaizdu, kad ateinančią vasarą reikės vėl pasiruošti šiek tiek didesnius jų kiekius nei įprastai“, – kalbėjo E.Bendoraitis.

Vyras pasakojo, kad, nepaisant išvardintų problemų, daugiau iššūkių ūkyje nekilo. Net ir spaudžiant 20 ar 30 laipsnių šalčiui jo auginami augaloti galvijai retai kada eidavo į pastoges, dienas leisdavo tiesiog gulėdami ant baltu sniegu padengtų laukų.

Gimtinės ilgesys

E.Bendoraičio gyvenimo istorija galėtų tapti puikiu pavyzdžiu, kaip likimas mėgsta papokštauti. Žvelgiant į šiandieninį jo entuziazmą, sunku patikėti, kad tai tas pats mieste užaugęs vaikas, kuriam kadaise vasaros atostogos kaime atrodė tarsi didžiausia tremtis. Evaldas neslepia: vaikystėje, kai bendraamžiai džiaugdavosi laisve, jam savaitės pas močiutę kaime virsdavo tikra kankyne. Ilgai apie ūkininkavimą jis apskritai neturėjo net menkiausio supratimo.

Prieš tapdamas žemdirbiu, vyras išbandė save visiškai kitose srityse. Kurį laiką jis sėkmingai dirbo vadybininku vienoje vietinėje įmonėje, tačiau troškimas užsitikrinti finansinį stabilumą nuvedė į užsienį.

Istorija apie emigraciją prasidėjo nuo paprasto ir pragmatiško tikslo – su žmona vyras išvyko į Airiją vos keliems mėnesiams, kad užsidirbtų naujam automobiliui. Tačiau, kaip dažnai nutinka, trumpa viešnagė nepastebimai virto 7 metais svečioje šalyje. Nors ten gyvenimas tekėjo sava vaga, tėvynės trauka ir noras kurti kažką savo galiausiai nugalėjo, tad Evaldas su šeima grįžo atgal į Lietuvą.

Gimtinėje Bendoraičiai įsikūrė vienkiemyje, esančiame Kumečių I kaime. Čia didžiuliame (maždaug 3 ha) plote, gamtos apsuptyje įkurtoje sodyboje pora leidžia ir darbo dienas, ir laisvalaikį. Sodybą pamėgę ir Bendoraičių draugai bei bičiuliai. Kaip juokavo Evaldas, aplink nėra kaimynų, o miško žvėrys tikrai nesiskundžia žmonių draugija.

Kol tik dalinai aptvertoje sodyboje neapsigyveno šuniukas, į ją neretai užklysdavo kiškiai, stirnos, lapės, net šernai. Dabar miško gyvūnai čia lankosi ne taip dažnai.

Planai pasikeitė

Nors šiandien Kumečių I kaimo sodyba yra privati šeimos tvirtovė, pirminės vizijos buvo visai kitokios. Evaldas prisimena, kad kartu su šviesaus atminimo dėde Aidu Bendoraičiu, su kuriuo juos siejo itin artimas ryšys, jie puoselėjo mintį čia sukurti kaimo turizmo verslą. Dėdė turėjo aiškią viziją, kaip ši vieta turėtų atrodyti, o Evaldas dar būdamas moksleivis savo rankomis čia sodino pirmąsias pušeles, kurios šiandien jau stiebiasi į dangų.

Prasidėjusios statybos ir aplinkos tvarkymas pamažu keitė šeimos požiūrį. Kai darbai pagaliau priartėjo prie pabaigos ir sodyba nušvito visu savo grožiu, Evaldas su žmona susižvalgė ir suprato – tokia ramybe dalintis su svetimais jie tiesiog nenori. „Supratome, kad šį kampelį kūrėme ne kitiems, o sau. Norėjome čia gyventi, kurti kasdienybę ir džiaugtis kiekviena akimirka patys“, – su šypsena prisimena ūkininkas.

Sodybos teritorija – tikras rojus vandens pramogų ir ramybės mėgėjams. Čia tyvuliuoja du tvenkiniai, kurie karštomis vasaros dienomis tampa pagrindine atsigaivinimo vieta. Tačiau vanduo Evaldui tarnauja ne tik maudynėms. Vos radęs laisvą minutę tarp ūkio darbų, jis griebia visada paruoštą meškerę. Žvejyba jam – ne tik didžiausias pomėgis, bet ir geriausias būdas „išvėdinti“ galvą. Tvenkiniuose gausu žuvies, tad laimikis dažnai džiugina šeimą.

Nors į Lietuvą iš Airijos Evaldas su šeima grįžęs jau daugiau nei dešimtmetį, per visą šį laiką nebuvo nė akimirkos, kad suabejotų savo pasirinkimu. Nepaisant to, kad gyvenimas didelėje sodyboje reikalauja milžiniškų pastangų, pavyzdžiui, vien žolės pjovimas visoje teritorijoje užima visą darbo dieną.

Visgi vyras to nelaiko našta. „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas. Kiekviena čia praleista valanda, net ir pjaunant žolę ar dirbant kitus darbus, mums teikia malonumą, nes žinome, kad kuriame savo pačių ateitį“, – sakė Evaldas.

Nesudėtinga priežiūra

Ūkininkauti Evaldą įkvėpė jau minėtas dėdė A.Bendoraitis, kai savo sūnėnui padovanojo keliasdešimt hektarų žemės. Kadangi ji nėra pati derlingiausia, auginti javus ar rapsus čia greičiausiai nelabai apsimokėtų. Būtent dėl to E.Bendoraitis nusprendė įsigyti galvijų bandą.

„Man visada patiko hailendų veislės jaučiai. Dirbdamas vadybininku važinėjau po visą Lietuvą. Užsukdavau ir į ūkius, tad tam tikrų žinių, kaip juos auginti, jau turėjau. Kai kas bandė atkalbėti nuo šios minties, siūlė rinktis kitą veislę, pavyzdžiui, aubrakus, kurie auga daug greičiau. Visgi jų nenorėjau. Aubrakai – gana agresyvūs gyvūnai. Hailendai – daug paprastesni. Nors ir auga beveik 3 metus, jie gana draugiški, nesukelia didelių problemų. Be to, man jie labai gražūs. Dideli ragai ir ilgas kailis traukia daugelio žmonių akis“, – kalbėjo pašnekovas.

Ūkininko skaičiavimais, vienam galvijui išlaikyti reikia maždaug 1 ha ganyklų, o pati Hailendų veislės jaučių priežiūra nereikalauja daug pastangų. Svarbiausia, kad gyvūnai turėtų prieigą prie vandens: vasarą jiems pakanka žalios žolės, o žiemos sezonu jie šeriami šienu bei šienainiu. Evaldas pabrėžia esantis gyvulininkas, o ne augalininkas, todėl kitokių pašarų pats negamina, o jų pirkimas, jo nuomone, padarytų šį verslą nuostolingą.

Galvoja apie kitokią realizaciją

Akivaizdu, kad ūkininkavimas Evaldui – ne tik darbas, bet ir didžiulis malonumas, kuriuo jis noriai dalijasi su kitais. Savo auginamus Hailendus jis jau ne kartą pristatė žemės ūkio parodose Raseiniuose bei Kaune, o sodybos duris atvėrė net ir patiems mažiausiems, čia rengdamas vaikų dienos stovyklas.

Viena sėkmingiausių pastarojo meto iniciatyvų tapo bendradarbiavimas su profesionaliu virtuvės šefu. Kartu jie suorganizavo išskirtines edukacines vakarienes, kurių metu svečiai ne tik mėgavosi gurmaniškais jautienos patiekalais, bet ir iš pirmų lūpų išgirdo apie egzotiškų raguočių auginimo subtilybes bei ūkio kasdienybę.

Toks formatas sulaukė netikėtai didelio susidomėjimo. Pasak E.Bendoraičio, vos paskelbus apie renkamą grupę, laisvos vietos ištirpo akimirksniu. Matydamas tokį žmonių smalsumą ir poreikį kokybiškam kaimo poilsiui su edukaciniu prieskoniu, ūkininkas jau dėlioja ateities planus. Jis svarsto sodyboje pastatyti atskirą pastatą, specialiai pritaikytą svečių priėmimui ir panašiems renginiams organizuoti.

„Galvoju ir apie galvijų pardavimą tiesiogiai supirkėjams. Dabar tam labai geros sąlygos, mat mokama apie 4 Eur/kg. Kita vertus, nenoriu prarasti dabartinių klientų, tad to, ką dariau iki šiol, bent jau artimiausiu metu nežadu atsisakyti. Planuoju ir toliau pats pjauti jaučius ir pardavinėti jų mėsą“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, jautienos vartojimas Lietuvoje sparčiai populiarėja, nors tikrai ne visi dar moka deramai paruošti šią mėsą. Žemdirbio teigimu, norint skaniai paruošti jautieną, reikia tam tikrų specifinių žinių.

„Dar platesnį jautienos vartojimą riboja gana didelė jos kaina. Kita vertus, geros mėsos Lietuvoje įsigyti taip pat nėra lengva, nes ta, kuri atsiduria pas supirkėjus, dažniausiai iškeliauja į kitas šalis, o Lietuvoje lieka tik tos kūno dalys, kurios nepatinka turtingesniems užsieniečiams. O žmonės nori kokybės! Bet net ir turėdami kokybiškos mėsos, ne visi žino, kaip su ja elgtis. Kai kurie nusiperka jaučio sprandą ir bando iš jo iškepti kepsnį. Bet juk čia ne kiauliena! Paruošti jautieną reikia daugiau kantrybės ir žinių“, – teigė Vilkaviškio krašto ūkininkas.

Pats Evaldas teigė labai mėgstantis jautieną, tačiau jos kasdien nevalgantis. Vyras juokėsi, kad nepaisant to, jog augina mėsinius galvijus, jis yra tikras lietuvis, todėl kartais jautieną iškeičia į kiaulienos lašinukus.

Šaltinis: valstietis.lt, Asta Krasauskaitė, 2026-04-13

Konferencijos metu buvo pristatyti žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės ir žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimai, su plotu susijusių priemonių taisyklių pakeitimai, susietosios pajamų paramos už gyvulius aktualijos, paramos administravimo ir patikrų aktualijos, pristatyti nauji Automatinės laukų nuolatinio stebėjimo sistemos skaitmeniniai įrankiai (ALNSIS2), Paraiškų priėmimo informacinės sistemos (PPIS) pakeitimai, ekologinės gamybos kontrolės ir sertifikavimo naujienos, aktuali Valstybinės augalininkystės tarnybos (VAT) informacija bei Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) kompetencijai priskirtų ūkio subjektų vykdomos veiklos priežiūra.

Konferencijos pradžioje sveikinimo žodį tarė viceministras Ramūnas Krugelis: „Tokie susitikimai kaip šiandieninis yra labai reikalingi, kad galėtume visi vienodai suprasti reikalavimus, išsigryninti problemines vietas, kurių vis dar yra ir atsiranda naujų, bei susitarti dėl paprastesnio jų įgyvendinimo. Linkiu, kad ši konferencija būtų naudinga būtent praktine prasme, kad po jos turėtume daugiau aiškumo, mažiau abejonių ir stipresnį bendrą supratimą, kaip efektyviai įgyvendinti numatytas priemones“.

NMA direktorius Fortunatas Dirginčius pasveikino konferencijos dalyvius ir pabrėžė bendradarbiavimo svarbą: „Sveikinu visus susirinkusius į deklaravimo laikotarpio konferenciją. Kasmet šis laikotarpis yra itin svarbus ūkininkams, savivaldybėms ir NMA. Artėjant naujam deklaravimo laikotarpiui mūsų užduotis yra labai aiški – suteikti žmonėms kuo daugiau savalaikės, tikslios ir suprantamos informacijos. Esu įsitikinęs, kad dirbdami kartu, tiek institucijos, tiek savivalda, žemdirbių organizacijos ir patys ūkininkai, galėsime pasiekti, kad deklaravimo procesas bus ne tik formaliai tvarkingas, bet iš tikrųjų aiškus, paprastas ir patogus žmogui.“

Kaip ir praėjusiais metais NMA lankysis šalies savivaldybėse ir gyvai susitiks su darbuotojais, atsakingais už paraiškų pateikimą, informaciją apie reikalavimus gauti išmokas bei įsipareigojimus bus galima rasti NMA leidžiamuose lankstinukuose ir atmintinėse, juos dalinsime ir patikrų vietoje metu.

Taip pat šiemet svarbi naujovė – sukurti nauji ALNSIS2 skaitmeniniai įrankiai, kurie, remiantis palydoviniais duomenimis, padės ūkininkams analizuoti savo laukų būklę ir atitinkamai planuoti žemės ūkio veiklas. Tai padės ūkininkams efektyviau ir tvariau ūkininkauti. Daugiau informacijos apie tai galite rasti svetainėje www.alnsis.lt.

Konferencijos metu Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Išmokų už plotus skyriaus vyr. specialistas Gediminas Dūdėnas ir Augalininkystės ir žaliųjų technologijų skyriaus vyr. specialistė Jurgita Čiučkienė pristatė Žemės ūkio naudmenų geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės ir Žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimus.

ŽŪM Išmokų už plotus skyriaus patarėja Jolanta Ašmonienė pristatė su plotu susijusių priemonių taisyklių pakeitimus.

ŽŪM Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus patarėja Lina Šimonienė ir Maisto pramonės ir kokybės skyriaus vyr. specialistas Jonas Gritė pristatė susietosios paramos už gyvulius taisyklių pakeitimus.

Su 2025 m. paramos administravimo apžvalga ir 2026 m. aktualijomis supažindino NMA Žemės ūkio paramos departamento direktorė Enrika Raibytė.

2026 m. patikrų atlikimo aktualijas ir naujoves pristatė NMA Kontrolės departamento vyresnioji patarėja Asta Kelevišienė.

NMA Tiesioginės paramos kontrolės skyriaus vedėjas Aušrius Kučinskas skaitė pranešimą „Gilesnis žvilgsnis į tavo lauką šiandien“, kuriame pristatė ALNSIS2 skaitmeninius įrankius.

Žemės ūkio duomenų centro Geografinių informacinių sistemų skyriaus vadovė Raminta Vitkauskienė pristatė 2026 m. PPIS pakeitimus.

Ekologinės gamybos kontrolės ir sertifikavimo naujienas pristatė VšĮ „Ekoagros“ I sertifikavimo skyriaus vadovė Inga Urbonavičienė.

Pristatymą apie augalų apsaugos produktų naudojimo priežiūrą skaitė VAT direktorius Simonas Pusvaškis.

VMVT Priežiūros departamento vyresnysis patarėjas Žydrūnas Vaišvila pristatė VMVT kompetencijai priskirtų ūkio subjektų vykdomos veiklos priežiūrą.

Apdovanoti seniūnijų darbuotojai, padedantys ūkininkams deklaruoti plotus bei skatinantys naudotis el. bendravimo su NMA priemonėmis

Tradiciškai konferencijos metu pagerbti ir NMA direktoriaus padėkomis apdovanoti seniūnijų darbuotojai.

Už pagalbą ūkininkams, deklaravusiems žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, apdovanotos Stakliškių sen. žemės ūkio specialistė Birutė Valerija Stepankevičienė, Alantos sen. specialistė Rita Jūronienė ir Širvėnos sen. seniūno pavaduotoja Sigita Strautnikienė.

Už skatinimą naudotis elektroninėmis bendravimo su NMA priemonėmis padėkos įteiktos Bartninkų sen. žemės ūkio vyresniajai specialistei Odetai Brokienei, Ariogalos sen. žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus specialistei Eglei Jankauskaitei ir Naujojo Daugėliškio sen. žemės ūkio specialistei Jolantai Šalnienei.

Šaltinis: nma.lrv.lt, 2026-04-10

Sprendimas nukelti paraiškų priėmimo laikotarpį priimtas siekiant atnaujinti atrankos kriterijus ir sudaryti galimybę paprasčiau bei objektyviau išreitinguoti paraiškas pirmumo eilėje.

Papildomas laikas reikalingas ir dėl planuojamų priemonės įgyvendinimo taisyklių pakeitimų, kad pareiškėjai galėtų susipažinti su naujais reikalavimais ir tinkamai pasirengti paraiškų teikimui.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2026-04-10

Taip pat primename apie NMA parengtą skaičiuoklę, sukurtą padėti ūkininkui teisingai apskaičiuoti pajamas.

Pažyma apie pagal SP priemones bei valstybės pagalbos ir nereikšmingos (de minimis) pagalbos priemones praėjusių kalendorinių metų pajamas (Pažyma apie pajamas)NMA turi būti teikiama, kai tai aktualu pagal priemonės įgyvendinimo taisykles. Ji teikiama kartu su paraiška, su projekto įgyvendinimo ir (arba) užbaigto projekto metine ataskaita.

Pažymos apie pajamas forma nustatyta Žemės ūkio veiklos subjektų pajamų dalies, gaunamos iš žemės ūkio veiklos, įvertinimo metodikos (Metodika) 3 priede.

Siekdama padėti teisingai užpildyti Pažymas apie pajamas, NMA atkreipia pildančiųjų dėmesį:

lėšos iš tikslinių programų priskiriamos prie žemės ūkio gamybos pajamų ir paskirstomos pagal sektorius 1.1.4.1.1, 1.1.4.1.2 eilutėse (kai parama skiriama konkrečiam žemės ūkio sektoriui remti) ir 1.1.4.2.1, 1.1.4.2.2 ir 1.1.4.2.3 eilutėse (kai parama nėra skiriama konkrečiam žemės ūkio sektoriui remti);pirminio perdirbimo produktų, pagamintų iš savo ūkio žemės ūkio produktų (pirminio perdirbimo pajamos) ir maisto ar ne maisto produktų, pagamintų iš savo ūkio žemės ūkio produktų (perdirbimo pajamos), pajamos yra nurodomos 1.2 ir 1.3 papunkčiuose, išskiriant jas pagal sektorius. Pažymėtina, kad prie šių pajamų nėra priskiriamos lėšos iš tikslinių programų;skirstant tikslinių programų lėšas sektoriams proporcingai gautoms produktų realizavimo pajamoms pagal Metodikos 8.6 papunktį (1.1.4.2.1, 1.1.4.2.2 ir 1.1.4.2.3 eilutėse), sudedamos pirminės gamybos žemės ūkio produktų realizavimo pajamos, pirminio perdirbimo produktų, pagamintų iš savo ūkio žemės ūkio produktų, realizavimo pajamos ir maisto ir ne maisto produktų, pagamintų iš savo ūkio žemės ūkio produktų, realizavimo pajamos.

Pagalba skaičiuojant pajamas – NMA parengta skaičiuoklė

Pažymime, kad NMA yra parengusi skaičiuoklę, kuria galima pasinaudoti skirstant lėšas iš tikslinių programų ir skaičiuojant pajamas iš veiklų.

Ši skaičiuoklė sudaryta siekiant pagelbėti pareiškėjams ir paramos gavėjams išsiaiškinti, ar jie atitinka įgyvendinimo taisyklių reikalavimus ir įsipareigojimus dėl pajamų iš veiklų. Įrašius turimus duomenis į skaičiuoklę, ji parodys, kaip pasiskirsto pajamos tarp veiklų.

Atkreipiame dėmesį, kad skaičiuoklėje yra ir dvi pagalbinės skaičiavimo eilutės, kurių nėra Pažymoje apie pajamas. Skaičiuoklėje jos įterptos tam, kad pagal SP priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ pareiškėjams ir projektus jau įgyvendinantiems paramos gavėjams būtų galima apskaičiuoti iš pirminio perdirbimo / perdirbimo gautų pajamų dalį procentais nuo visų veiklos pajamų, o pagal priemones „Labai smulkių ūkių plėtra“, „Smulkių-vidutinių ūkių plėtra“ ir „Investicijos į žemės ūkio valdas“ – iš perdirbimo gautų pajamų dalį procentais nuo visų veiklos pajamų.

Skaičiuoklė naudinga ne tik projektus įgyvendinusiems ir metines ataskaitas NMA teikiantiems paramos gavėjams, bet ir dar tik planuojantiems pasinaudoti parama pagal SP priemones, kuriems aktualu pateikti NMA Pažymą apie pajamas.

Šaltinis: nma.lrv.lt, 2026-04-10

Naujasis pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (sutrumpintai vadinamas CBAM pagal angliško pavadinimo pirmąsias raides – Carbon Border Adjustment Mechanism), kuris visa apimtimi trąšų sektoriui įsigaliojo jau nuo šių metų sausio 1 dienos, ūkininkus privertė susiimti už galvos. Prognozuojama, kad dėl šio mokesčio Lietuvos ūkininkai kasmet patirs nuo 60 iki 110 milijonų eurų nuostolių, o savikainos šuolis neišvengiamai pasieks ir galutinį vartotoją.

Apie tai, kodėl „žaliasis kursas“ praktikoje virsta „juoduoju scenarijumi“, kalbamės su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Mantu Župerka bei analizuojame platesnį sektoriaus kontekstą per kitų žemdirbių savivaldos lyderių įžvalgas.
Kas yra CBAM ir kodėl jis atsirado?

ES gamintojai moka už taršą per apyvartinius taršos leidimus, tuo tarpu trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Kinijos, Indijos ar Maroko gamintojai – ne. Dėl to importuojama produkcija tampa nesąžiningai pigi. Teigiama, kad CBAM mokestis turėtų išlyginti konkurencijos sąlygas ir skatinti ne ES valstybes investuoti į švaresnę gamybą.

Užsienio reikalų viceministras Sigitas Mitkus sako, kad CBAM įvedimo pagrindinis tikslas – riboti taršių produktų patekimą į ES rinką. Aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė teigia, kad tarifas yra „minimalus“ ir neturėtų lemti drastiško kainų šuolio, tačiau žemdirbių asociacijos pateikia visai kitokius skaičius.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Audrius Vanagas tiesiai šviesiai pareiškė, kad CBAM kasmet Lietuvos žemdirbiams gali kainuoti 60–110 mln. eurų, nes numatomas mokesčio augimas.

Jo teigimu, problema yra ne tik neadekvati trąšų kaina, kuri jau pasiekė 512 Eur už toną, bet ir dirbtinai kuriamas jų deficitas rinkoje.

Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Mantas Župerka atkreipia dėmesį, kad dar prieš įvedant CBAM mokestį grūdų kainos ir trąšų savikainos disproporcija buvo tokia didelė, kokios nebuvo net sunkiausiais krizės metais.

„Šiandieną grūdai kainuoja apie 170–180 eurų už toną. Iki to nelaimingo karo Ukrainoje, tona salietros kainuodavo tiek pat – apie 180 eurų.

Grūdai žiemą pabrangdavo gal 10–15 eurų, ir tai buvo normalu.

Bet dabar mes turim tragišką vaizdą, nes grūdų kaina liko 180 eurų, o trąšos jau kainuoja mažiausiai 400 eurų, ir čia dar neskaitant CBAM mokesčio“, – skaičiuoja M. Župerka.

„Jeigu trąšų kaina būtų 180 eurų plius CBAM, dar galėtume kalbėti kažką, bet dabar ir taip jau savikaina yra dvigubai didesnė nei pajamos.

Aš keliu klausimą – iš kur mes tuos grūdus pirksim? Panašu, kad jei taip bus toliau, ūkių Lietuvoje tiesiog neliks“, – įspėja M. Župerka.

M. Župerka stebisi Europos Sąjungos užsispyrimu tęsti griežtą aplinkosauginį reguliavimą tuo metu, kai pasaulio geopolitinė situacija liepsnoja.

„Kai pasižiūri, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Irane, apie kokį taršos mažinimą mes dar galime kalbėti? Mes čia galime save pasmaugti, bet problemų neišspręsime, kol ten viskas nesusitvarkys.

Mes smaugiame save iš paskutiniųjų, daug aukojame, o tuo tarpu Amerika iškart nuėmė visus žaliojo kurso reikalavimus. Europa mato, kad žaliasis kursas sugriuvo, bet vis tiek bando kažką spausti“, – rėžia ūkininkas.

Trąšas gamina visai čia pat, bet kaina kandžiojasi

Kėdainiai garsėja ne tik kaip solidžių ir stiprių ūkių kraštas. Būtent mūsų krašte veikia viena iš stipriausių visos Europos trąšų gamykla „Lifosa“, už kelių dešimčių kilometrų – ir „Achema“. Bet ar tai duoda finansinį pranašumą vietos ūkininkams? Panašu, kad ne.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius situaciją vadina neprotinga.

„Vietos gamintojai įsiveža žaliavą, pagamina trąšas ir eksportuoja, o Lietuvos ūkininkai pigiau jų įsigyti negali. Pirkdami atvežtines trąšas iš trečiųjų šalių, mes dar papildomai susimokame mokestį, nors vietinės gamybos kainos rinkoje yra beveik identiškos.“

Mantas Župerka, ūkininkaujantis „Lifosos“ pašonėje, šią problemą jaučia kasdien.

„Iš „Lifosos“ galime pirkti trąšas ir perkame, bet vietiniai gamintojai laiko labai aukštą kainų lygį. Būtų logiška, kad jei gamykla čia pat, tai ir produkto kaina galėtų būtų kita.

Bet čia jau veikia rinkos dėsniai. „Lifosa“ neprivalo trąšų parduoti būtent mums, jie gali jas parduoti bet kur pasaulyje ir paklausa yra didžiulė, ir dėl kainų niekas ten nesidera.

Realybė yra tokia, kad gamykla stovi pas mus, kvapai pas mus, tarša pas mus, o pigesnio produkto nėra ir turbūt nebus“, – sako M. Župerka.

Destabilizuota trąšų rinka lems mažesnį derlių

Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžia, kad CBAM poveikis jau dabar matomas per importo statistiką. 2026 m. sausį ES azoto trąšų importas sumažėjo daugiau kaip 80 proc.

„Kai importas krenta taip drastiškai, tai nebėra teorija – tai realus tiekimo šokas. Trąšos sudaro iki trečdalio ūkininko sąnaudų. Jei prieinamumas mažėja, tai smūgis maisto saugumui. Mes palaikome klimato tikslus, bet klimato politika negali sugriauti maisto gamybos pagrindų. Šiandien destabilizuosime trąšų rinką – rytoj turėsime derliaus mažėjimą ir dar didesnį kainų šuolį vartotojams“, – sako dr. A. Svitojus.

Anot jo, atsargų lygis kai kuriose ES šalyse dengia tik pusę reikiamo kiekio būsimam derliui. Tai reiškia, kad ūkininkai priversti rizikuoti ir tręšti mažiau, o tai tiesiogiai lemia prastesnį derlių ir brangesnę duoną bei mėsą ant pirkėjų stalo.

Vartotojas – galutinė grandis, kuri sumokės už viską

Daugelis pirkėjų mano, kad ūkininkų problemos lieka tik kaimo vietovėse, tačiau M. Župerka skuba šį mitą išsklaidyti. Brangstant trąšoms ir kurui, brangsta viskas: nuo pieno iki daržovių. Tačiau čia išryškėja dar viena neteisybė – žemos supirkimo kainos ūkininkui ir nemažėjančios kainos lentynose.

„Vakar buvau parduotuvėje. Pieno supirkimo kaina jau kadaise krito 30 procentų, ūkininkas gauna grašius, o du litrai pieno lentynoje vis tiek kainuoja 2,60–2,90 euro. Blogiausia, kad vartotojas nemato to pigimo, kurį pajunta ūkininkas, bet kai viskas brangsta dėl mokesčių – vartotojas tai pajunta akimirksniu“, – pastebi M. Župerka.

Situaciją blogina ir gyvulininkystės sektoriaus bėdos. LŪS vicepirmininkė Zita Dargienė atkreipia dėmesį, kad be išaugusių kaštų ūkius smaugia ir administracinė našta, pavyzdžiui, tręšimo planų sudarymas, kuris mažiesiems ūkiams tampa nepakeliama finansine prievole.

Apie investicijas kalba neina, ūkininkai žiūri, kaip išgyventi

Paklaustas apie ateitį ir investicijas, Mantas Župerka karčiai nusijuokia – šiandien apie tai niekas negalvoja. Lietuvos ūkiai perėjo į „išgyvenimo režimą“, kurį diktuoja ne noras tobulėti, o baimė prarasti tai, kas sukurta.

„Aš manau, investicijos bus tik pirmo būtinumo. Jei ūkis matys, kad negali be kažko išgyventi, tai nori nenori turės investuoti. Čia kaip jaunai šeimai su būstu – arba moki nuomą, arba perki savo, bet dabar tai bus tik kraštutinis variantas.

Žmonės turi daugybę skolų iš praeitų metų.

Ūkininkas gali paprašyti atidėti mokėjimą už trąšas ar chemiją, bet už žemės nuomą jis visada sumokės pirmiausia, nes kitaip žemę atiduos kitam.

O matom, kad žmonės jau sunkiai ir nuomas susimoka“, – sako Kėdainių krašto ūkininkas.

Žemės ūkio viceministras Gediminas Tamašauskis pripažįsta, kad situacija yra ypač jautri ir žada siekti mokesčio atidėjimo ar koregavimo europiniu lygmeniu. Tačiau žemdirbiai pažadais sotūs nebuvo niekada.

Dr. Arūnas Svitojus įspėja, kad artimiausios savaitės bus lemiamos. Diskusijos su „Copa-Cogeca“ ir kitomis ES organizacijomis turėtų parodyti, ar Briuselis išgirs realų žemės ūkio šauksmą, ar liks ištikimas ideologiniam planui, nepaisant to, kokią kainą už tai teks sumokėti.

„Vienareikšmiškai, Europa eina į susinaikinimą. Rusai mums grūdų juk neparduos. Bet ir savų nebeturėsim. Kol vyksta tokie dalykai pasaulyje, apskritai negali būti jokios kalbos nei apie CBAM, nei apie papildomus aplinkosaugos reikalavimus.

Mes ir taip esam netaršūs, palyginus su kitais, bet norime būti kažkokie neįmanomai švarūs, kai tuo tarpu aplink viskas griūva. Mes tiesiog turime galvoti apie išgyvenimą. Tik taip, ir ne kitaip“, – reziumuoja M. Župerka.

Jei CBAM mokestis nebus koreguojamas, o vietos pramonė ir toliau diktuos globalias kainas be atodairos į vietos augintoją, „žaliasis kursas“ Lietuvoje gali palikti ne švaresnę gamtą, o tuščius laukus ir bankrutavusias kaimo bendruomenes. O kiek ūkių neatlaikys šio naujo mokesčio? Parodys laikas ir… išaugusios maisto kainos.

Šaltinis: lrytas.lt, Eglė Kuktienė, 2026-04-11