Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-01

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-01. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Ekologinis ūkis vis dar ieško vietos po saule

Dzūkijos krašto ūkininkų Aldonos ir Rimo Klimkevičių mišrus ūkis turi ekologinio ūkio statusą, o pienas, mėsa, grūdai, medus – sertifikuota ekologiška produkcija. Ūkininkai atskleidžia kiekvieno produkto kelią nuo ūkio iki vartotojo lėkštės ir neslepia apmaudo, kad ekologišką pieną jiems dar tenka supilti į bendrą pienvežį, o taip norėtųsi, kad vieną rytą jis iškeliautų į vaikų darželius ar mokyklas.

Pradžia – bitės ir daržovės

Apie 20 metų Klimkevičių šeima pragyveno Alytaus mieste, bet meilė žemei, trauka žemdirbystei jiems neleido tapti miestiečiais. Pradžioje abu dar turėjo „valdiškus“ darbus, o vaikai lankė mokyklą Alytuje, bet užtekdavo laiko padirbėti ir kaime. Prie ūkio darbų prabėgdavo jų savaitgaliai ir atostogos, visos vasaros. Abiejų tėvai gyveno netoliese, tame pačiame Alytaus rajone, tai ir pagelbėdavo – tai pas vieno, tai pas kito tėvus niekada nesibaigiančiuose ūkio darbuose.

Patys sutuoktiniai Aldona ir Rimas Klimkevičiai ūkininkauja nuo 2001 metų. Jie pradėjo nuo bitininkystės ir daržovių auginimo. Kaip sakė ūkio savininkė, tai buvo daugiau papildomas pajamų šaltinis, nes jos vyras dar dirbo samdomą darbą, bet tokiu būdu jie turėdavo sezonines pajamas. Pradžioje ji pati tvarkėsi ūkyje kartu su vyro mama. „Visą laiką buvo savo kiaulė, karvė, vištos, šunys, katės. O medus ir daržovės – pardavimui“, – pamena ūkininkė.

Darbšti šeima priaugindavo prieskoninių žolelių, petražolių, krapų, salotų ir kitų daržovių. Žalumynines daržoves tiekdavo Vilniaus kavinėms. Klimkevičių bityne tuomet gyveno 45 bičių šeimynos, tad jos prisukdavo daug medaus. Ūkininkai sėdavo ir augindavo daug vaistinių, prieskoninių augalų, kad bitės visą laiką turėtų kokybiškas ganyklas ir galėtų rinkti nektarą. Ūkininkės teigimu, medus dėl to būdavo sveikas, labai skanus ir paklausus. Todėl savo bityno medų taip pat parduodavo kavinėms. Tuo metu jiems gana gerai sekėsi rasti nišą produkcijai.

„Ką užaugindavome, jeigu ne kavinėms tiekdavome, tai vietos turgeliuose realizuodavome. Mums nekilo problemos, kad nusiveši daržovių, medaus, ir jų neparduosi“, – minėjo Alytaus rajono ūkininkė.

Apie bityną Aldona pasakoja labiau būtuoju laiku, nes šiuo metu jau kiti sektoriai jų ūkyje užkariavo aukštesnes pozicijas. Bityno apimtys palaipsniui menko ir bitininkystė liko kaip mėgėjiška ūkio veikla. Bet vis tiek ją saugo, medų naudoja dovanoms, ūkio reprezentacijai. Ūkininkai siekia turėti kažką unikalaus iš savo ūkio svečiui, susirinkus giminių būriui, sulaukus svarbių švenčių. Tam jie pasirinko savo bičių medų. Aldona sako, kad turėti didelę šeimą yra didžiulė laimė, nes kuriant ūkį jų abiejų broliai, seserys ištiesdavo pagalbos ranką. Ūkininkavimo pradžioje to labiausiai reikėdavo.

Ūkio plėtra

Dar tampresnius ryšius su žemės ūkiu Klimkevičiai užmezgė, kai neteko Rimo tėvų ir reikėjo Žvirgždėnų kaime (Alytaus r.) perimti jų sodybą. Tada jie rinkosi naują – ekologinę – ūkininkavimo kryptį.

Prisiminusi ūkio permainų laikotarpį ūkininkė Aldona teigė netrukus pajutusi, jog iš bitininkystės ir daržovių auginimo neišgyvens, nes reikės pinigų kiekvieną mėnesį, kad išsilaikytų ištisus metus. Todėl jie ryžtingai nusprendė plėsti pieno sektorių ir įkurti pieno ūkį. Pradžioje buvo tik keturios piendavės, tad jas pamelždavo rankomis. Bet greitai nusipirko ant ratukų stumiamą melžimo bidonėlį, skirtą pamelžti vienai karvei. Kuriant pieno ūkį Klimkevičiai pabandė gauti paramą iš kaimo plėtros programos, ir jiems pasisekė. Tada ūkininkai pasistatė 30 vietų karvidę ir įsigijo pirmąjį naują traktorių.

Dzūkė iki šiol vertina pažintį su viena žemės ūkio technika prekiaujančia bendrove. Jų ūkio plėtra, jos nuomone, prasidėjo nuo to, kai pirmą kartą pas juos atvažiavo toks nedrąsus šios bendrovės vadybininkas Valdas Graževičius. Jis pristatė įmonę ir produktą, pasiūlė Klimkevičiams 200 AG traktorių. Tuomet Klimkevičiams buvo nemažai streso ir svarstymų, kaip čia reikės imti paskolą, kaip ją išsimokės, o pats traktorius labai didelis, ar jiems tokio reikia? Ūkio šeimininkė mano, kad vadybininko Valdo lankstumas ir nedrąsumas ją įtikino, nes jis įsiklausė į jų norus, mokėjo paaiškinti, padėjo rasti sprendimus.

„Jis mus užvedė ant kelio ir mes tą traktorių tada, prieš 10 metų, įsigijome. Su šiuo traktoriumi ir pradėjome tolesnę ūkio plėtrą“, – pasakojo Aldona, pabrėždama, kad jų šeimos ūkininkavimas prasidėjo nuo bičių, o ūkio plėtra – nuo pirmo galingo traktoriaus. Iš pradžių šeima valdė savo turimus 30 ha žemės, kai pirko pirmą traktorių dirbo apie 200 ha, o pradėję intensyvią ekologinę veiklą ūkį išplėtė iki 400 ha.

Dirba galva

Didėjant žemės plotams ūkininkai turėjo susipirkti našesnius padargus. Juos parinkti padėjo agronomijos mokslus baigęs sūnus Donatas. „Supratau, kad jeigu sūnus ar kitas protingesnis už mane žmogus nuoširdžiai pataria, nereikia laikytis įsikirtus savo senų taisyklių. Yra greitesnių, modernesnių, kokybiškesnių ar taupesnių variantų ūkiui“, – teigė dar šešiasdešimties nesulaukusi ūkio šeimininkė.

Jie taip ir darė – susikultūrino pievas, ėmėsi auginti retesnes grūdinių kultūrų veisles. Ūkininkai nemažai metų sėkmingai sėja ekologinius spelta kviečius, žieminius kviečius, kvietrugius, grikius, avižas, garstyčias dėl rotacijos. Kai ūkis sumodernėjo, ėmė auginti pupas, rapsus, pieno sektoriui – kukurūzus, nes prekinę produkciją parduoda, o dar labai daug ko turi išsiauginti galvijų pašarams. Dabar Klimkevičiai turi 30 melžiamų karvių ir dar prieauglio, keletą avių, tad per sezoną nuo vieno iki kito derliaus jiems reikia pasiruošti nemažai ekologiškų pašarų.

Ūkis nestovi vietoje. Šios vasaros pabaigoje šeima įsigijo galingą traktorių. Jis šį rudenį Dzūkijos kalneliuose labai palengvins darbus. Pasak A.Klimkevičienės, ūkis turi būti modernus, o naujosios technologijos, įranga, technika leidžia konkuruoti rinkoje. Didelė naujojo traktoriaus galia (410 AG) užtikrins darbo greitį ir našumą. Traktorius yra universalus, nes prie jo galima prikabinti įvairių žemės ūkio padargų. Patogi kabina, mažos eksploatavimo išlaidos. Paprasta naudoti, bet padeda ūkininkauti tiksliai. Juo galės dirbti nuokalnėse, kur būna balos. Prieš jį įsigydami Klimkevičiai įsitikino, kad važiuojančio traktoriaus ratai nesuslėgs dirvos.

„Traktorius didelis, bet jau ir mes užaugome, valdome 400 ha žemės“, – sakė ūkininkė, prisimindama senuosius padargus (plūgą ir kultivatorių), su kuriais pradėjo ūkininkauti prieš 20 metų, o dabar visai kitokie pločiai, viskas kompiuterizuota, palydovinis valdymas.

Visi kartu

Šiandien Aldona ir Rimas džiaugiasi, kad spėjo laiku žengti su naujovėmis, jų ūkis rentabilus. Sūnus Donatas įkūrė atskirą asmeninį augalininkystės ūkį, kuriame tęsia tradicijas – augina ekologinius spelta kviečius, valdo 200 ha žemės. Tėvams džiugu, kad sumanus sūnus į ūkius pritraukia naujovių. Tėvų ūkyje dirba ir dukra Rima, kuriai patikėta finansų sritis. Suktis kasdienių darbų verpete padeda žentas Andrius, marti Birutė.

Anot Aldonos, darbo visiems užtektinai, tik spėk viską aprėpti. Ekologiniame ūkyje labai daug dokumentacijos, žurnalų pildymo, ataskaitų. Ji ir pati prie jų sėdi. Ūkininkės teigimu, sūnus Donatas daugiau varomoji jėga, vyras Rimas – ūkio akys, ausys, rankos, kojos. Jis sukasi visuose ūkio darbuose, puikiai vairuoja turimą techniką, o dukra Rima tvarko apskaitą.

„Jaunimas labai gerai viską moka. Ūkiui naujovės labai naudingos analizėms. Net ir paprastas dalykas – karvių pieno primilžiai kiekvieną mėnesį lyginant su kaina per metus – išsivedi pusės metų vidurkį, kiek gauni, kiek parduodi, kokios tavo pajamos. Ne tik pieno, bet ir grūdų. Tik paaiškinu, ko man reikia, ir dukra tuoj sudeda į lenteles. Paskui tvarkingą informaciją perkeliame jau į sudėtingesnes balansų lenteles“, – mama ūkininkė vertina dukros pagalbą, nepamiršdama ir nuolat samdomų darbuotojų indėlio ūkiui, ir tų, kurie ateina į pagalbą kritiniais atvejais, jeigu kas suserga.

Kaip teigė Aldona, su vyru Rimu jie kaip dvi obuolio puselės, greitai minės 40 metų bendro gyvenimo sukaktį. „Kai kurie darbai moteriai ūkyje net per sunkūs. Moterys labiau įgudusios dirbti prie apskaitos, kompiuterių, o grūdų suvežiojimas, javapjūtė ir kiti ūkio darbai skirti stiprioms vyrų rankoms. Jeigu nebūtų vyro, ko gero, neliktų ir šito ūkio, nes „laivas“ imtų svyruoti“, – svarstė A.Klimkevičienė.

Ji sakė turinti ir daugiau kuo džiaugtis – visas vasaras praleidžia kartu su vaikais ir anūkais. Šiemet per Žolinę sūnaus Donato šeimoje gimė pirmagimis sūnus Juliukas, o seneliams tai ketvirtas anūkas, nes dukros šeimoje auga trys atžalos – Paulius, dvyniai Rūta ir Rokas. Didelė laimė matyti, kaip jie visi auga.

Neįveikiama kliūtis

Moteris neneigia, kad ekologinis ūkininkavimas nėra lengva užduotis, todėl būta visokių etapų, tekę kai kuo nusivilti. A.Klimkevičienė pasiguodė, kad gyvulį dar gali palaikyti, laukdamas palankesnės pardavimo kainos, o primelžtas pienas – greitai gendantis produktas, su juo „nepašokinėsi“. „Mums skaudžiausia tai, jog melžiame ekologišką pieną, bet niekada jo nepardavėme kaip ekologinio. Vis girdime valdžios atstovus šnekant, kad toks pienas labai reikalingas vaikams, ligoniams, seneliams, bet tegul suranda būdą, kaip jį ūkininkui parduoti kaip ekologinį. Niekam tokio nereikia“, – apmaudo neslėpė Dzūkijos krašto ūkininkė. Ekologiškas pienas daug brangesnis, o jie turi parduoti už tiek, kiek pasiūlo supirkėjai.

Nerimo įneša ir pieno kainų kritimas – vos Ukrainoje ar kitoje šalyje kažkas nutinka, Lietuvoje iš karto pieno kaina ima svyruoti. Per metus Klimkevičių ūkis pardavimui primelžia apie 130 tonų žaliavinio ekologinio pieno. Jį ūkininkai parduoda vietos supirkėjams. Rugpjūčio mėnesį jiems mokėjo pieno bazinę kainą – 25 centus, tačiau kaina pakyla, nes pienas yra riebus ir baltymingas. Tuomet ūkiui už pieną grįžta nepilnai po 30 centų.

„Kai tiek dirbi, viską atiduodi ir supili savo ekologiškai auginamų karvių pieną į bendrą katilą, tikrai nėra smagu. Gal dar mums reikia išlaukti? Gal dar reikia kantrybės? Mes ūkininkaujame jau 20 metų, tai kiek jau čia tų valdžių per tuos metus buvo, nė viena tvarkos pieno sektoriuje nepadarė. Ar nors vienas žemės ūkio ministras išbuvo visą kadenciją? Ne, nėra pastovumo, stabilumo. Norėtųsi, kad ministras suprastų žemdirbį, jį palaikytų. Na, jei 5 metus intensyviai dirbtų, gal tą žemės ūkio vairą ir pieno sektoriaus likimą pasuktų tinkama linkme“, – liūdnai svarstė ūkininkė.

Savo ūkio ateitį Klimkevičiai sieja su vaikais, anūkais. Gal jie kada nors sugalvos pereiti į kitą sektorių. Ūkininkė viliasi, jog dar ir dabar valdžia susidomės ir pagelbės, kad ekologišką pieną tokie ūkiai galėtų tiekti vaikų darželiams, mokykloms. Klimkevičiai yra bandę dalyvauti konkurse, bet įsitikino, kad naujokams patekti per atrankas neįmanoma. Tenka dalyvauti tik tam, kad konkursas būtų įvykęs.

Mąsto apie ateitį

Kita šio ūkio ateities vizija – patiems pateikti galvijų skerdeną, nes Klimkevičių ūkis priklauso ekologinius ūkius vienijančiam kooperatyvui. Ūkis galėtų tiekti ekologišką avieną, jautieną, veršieną. Klimkevičiai linksta į perdirbimą, bet neneigia, kad lauktų labai didelės investicijos, didžiuliai veterinariniai reikalavimai, mėginių tyrimai. „Eitume ir praeitume, padarytume, bet dar galvojame apie tai“, – galimais planais dalijosi ūkininkė.

Klimkevičiai išaugina daug spelta kviečių, tad ir šioje srityje turi idėjų, kad galėtų juos lukštenti vietoje ir parduoti jau išlukštentus. Tada nereikėtų vežioti lukštų, juos panaudotų kompostui ar kitokiems verslams. Iš kviečių lukštų, Aldonos nuomone, ūkis galėtų gauti naudos. Tačiau visur, ko besiimtų, Aldonos teigimu, ūkininkui reikia skaičiuoti, o svarbiausia, žinoti, ar turės kur parduoti.

Kalbėdama apie grūdus, moteris sakė, kad jie turi saugyklas, džiovyklas, gali laukti geresnės kainos. Grūdinių kultūrų derliui šiemet labai didelę įtaką padarė karštasis liepos periodas, kai temperatūra kilo iki 40 laipsnių karščio. Grūdų nesunokino, bet iškepino. Todėl beveik visų ūkyje auginamų grūdinių kultūrų derliai sumažėjo. Ekologiniai rapsai byrėjo iki pusės tonos iš 1 ha, spelta kviečiai – iki 2 tonų iš 1 ha, o prasčiausia situacija buvo su vasarojumi. Ūkio šeimininkė sakė, kad kai turi gyvulių, greičiausiai tik dalį kuls, o kiti bus pašarui. Tiesa, grikiai Klimkevičių ūkyje šiemet atrodo labai perspektyviai, galbūt duos gerą derlių. Garstyčios dar bręsta – irgi laukia savo eilės.

Peržvelgiant ekologinio ūkio derlingumus ankstesniais metais, iš patirties A.Klimkevičienei peršasi mintis, kad ūkyje labai geras derlius būna kas ketverius metus. Klimkevičiai pamena, kad 2020 metais buvo labai geri grūdinių kultūrų derliai ir palankūs pardavimai. Tais metais niekas nesugedo, nereikėjo nieko išmesti, viskas buvo nuimta, sutvarkytos net dobilų sėklos. Šiemet prasčiau, bet nenusimena, galvoja, kad išgyventi tikrai sugebės.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2021-08-31

„Pieno gėlė“: sėkmės istorija tęsiasi jau dvidešimt metų

Rugpjūčio 20 d. į vieno sėkmingiausių kooperatyvų Lietuvoje – žemės ūkio kooperatinės bendrovės (ŽŪKB) „Pieno gėlė“ – 20-mečiui pažymėti skirtą šventinį renginį susirinko per 500 žmonių: ūkininkai, kooperatyvo nariai, socialiniai partneriai, Plungės ir Šilalės rajonų vadovai bei atstovai, Seimo nariai, verslo partneriai.

Pradėjo nuo dviejų supirkimo punktų

„Kooperacija yra didžiulė jėga, tik susivienijus galima išsiderėti geresnę kainą. Prieš du dešimtmečius įregistruotos žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ istorija prasidėjo nuo dviejų supirkimo punktų Virkšuose ir Žlibinuose. Šiandien kooperatyve veikia 17 pieno punktų (surinkimo punktai atidaryti Plungės, Rietavo, Skuodo ir Šilalės rajonuose), kooperatyvas superka pieną iš 103 stambesnių ūkininkų, kurie turi savo šaldytuvus. Kooperatyvo narių skaičius per 20 metų išaugo iki 452, dabar jis vienija smulkius ir stambesnius pieno ūkius, kurie patys tvarkosi, priima sprendimus, nustato kainas. Kooperatyvas taip pat padeda nariams apsirūpinti žolių sėklomis, kombinuotaisiais pašarais, druskos laižalais, šienainių pakavimo plėvele, melasa – viskuo, ko gali prireikti pieno ūkiui. Kooperatyvo tikslas – kuo brangiau parduoti pieną, kad ūkininkams būtų kuo didesnė finansinė nauda. Kuriant kooperatyvą reikia galvoti ir apie jo plėtrą, o tam reikalinga brangi įranga – talpūs šaldytuvai, pieno supirkimo punktai ir kt. Nuosekliai dirbome ir šiandien galime džiaugtis neblogais rezultatais. Visada tikėjome kooperacija ir niekada neišdavėme šios idėjos“, – trumpai apžvelgė istoriją ir veiklą žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Jonas Kuzminskas.

Puikus kooperacijos pavyzdys

Žemės ūkio rūmų bendruomenės vardu ŽŪKB „Pieno gėlė“ sveikinęs direktorius Sigitas Dimaitis pažymėjo, kad šis kooperatyvas – tai puikus kooperacijos pavyzdys Lietuvoje, o jam vadovaujantis valdybos pirmininkas J.Kuzminskas yra ne tik aktyvus ŽŪR Tarybos narys, bet ir Kooperacijos komiteto pirmininkas, LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ vadovas, o jo patarimai yra vertinami valdžios institucijose, patirtis perduodama šviečiamuosiuose renginiuose ūkininkams.

ŽŪKB „Pieno gėlė“ yra pasinaudojusi parama pagal Lietuvos kaimo plėtros programos (KPP) priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio produktų perdirbimą, rinkodarą ir (arba) plėtrą“ ir už gautą 140 tūkst. Eur paramą įsigijusi du pienovežius ir priekabą. Už anksčiau gautą paramą (pagal 2007–2013 metų KPP priemones) kooperatyvas įsigijo pašarų ruošimo technikos, kuri ir šiandien tarnauja padedant smulkesniems ūkininkams pasiruošti pašarą galvijams.

„Dėl Europos Sąjungos paramos galėjome modernizuoti kooperatyvo „Pieno gėlė“ transporto bazę, o kaip žinia, transportavimo įranga pienininkystės veikloje – gyvybiškai svarbi. Tokiu būdu ženkliai sumažėjo pieno transportavimo sąnaudos, pagreitėjo pieno pristatymo laikas ir šiuos teigiamus finansinius bei administracinius pokyčius pajuto visi be išimties kooperatyvo „Pieno gėlė“ nariai“, – džiaugėsi kooperatyvo vadovas. Žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas J.Kuzminskas vienareikšmiškai pasisako už ūkininkų ir kitų žemės ūkio subjektų vienijimąsi į kooperatyvus, o Europos Sąjungos skirtą paramą kooperatyvams laiko svarbiu žingsniu į sėkmingesnį rytojų.

Sukūrė pieno gamintojų grupę

Svarbu paminėti ir tai, kad 2019 m. pradžioje sukurta pirmoji pieno gamintojų grupė, kurią sudaro 8 fiziniai asmenys ir žemės ūkio kooperatinės bendrovės – „Pieno gėlė“ bei „Pamario pienas“. Grupės įsisteigimui patvirtinta parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonę „Gamintojų grupių ir organizacijų įsisteigimas“. Už gautą paramą bus įsigyta moderni technika – pienovežiai, cisternos, pieno sudėties analizatorius. Verslo planas bus įgyvendinamas 5 metus, iki projekto įgyvendinimo pabaigos bus sukurtos 4 naujos darbo vietos. Bendra projekto vertė (su PVM) siekia daugiau kaip 700 tūkst. Eur. Siekdama didinti savo dalyvių – pirminės produkcijos (pieno) gamintojų – konkurencingumą, gamintojų grupė vykdys jų produkcijos supirkimą bei realizaciją, taip bus siekiama padidinti derybinę galią bei užtikrinti didesnes pieno pardavimo pajamas.

ŽŪKB „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas J.Kuzminskas pažymėjo, kad susijungimas į gamintojų grupę naudingas kooperatyvams ir jų nariams. „Ilgai kalbėjome, kad reikėtų susitelkti ir pieną pardavinėti drauge, siekiant gauti geriausią kainą. Gamintojų grupėje visi nariai dalyvauja lygiomis teisėmis, drauge renkamės ir diskutuojame, kur parduosime savo gamintojų pieną. Jau pastebėjome, jog sutelkę didesnius pieno kiekius, galime gauti geresnes kainas. Įkurta grupė yra atvira, todėl prie jos mielai kviečiame prisijungti tiek kooperatyvus, tiek fizinius asmenis“, – sako J.Kuzminskas.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-08-31

Javapjūtė: geros kainos, prasti grūdai, stringantis supirkimas ir gandai dėl Kinijos sankcijų

Ši javapjūtė, kai buvo laukiamas rekordinis derlius, tačiau staiga prasidėjus lietums apie „auksinius“ metus teko pamiršti, įdomus ir tuo, kad buvo supirkimo strigimai. Nors žemdirbiai kalba apie tai, kad pertrūkiai superkant grūdus nutiko dėl Kinijos sankcijų, tačiau, pasak pačių supirkėjų, realybėje priežastys kur kas paprastesnės.

„Nauji metai – nauji ratai. Paskutinius keletą metų gamta žemdirbiams paruošia vis naują iššūkį. Liūtys baigiasi stichinėmis sausromis, nuostolius neša drėgmės trūkumas augalų augimo metu ir perteklius išvažiavus kulti grūdų. Šie metai ne išimtis. Nuo birželio vidurio šalį užplūdusi kaitra itin anksti sudžiovino grūdus. Dėl to krito grūdų kokybė ir derlingumas. Tačiau tai buvo tik pradžia“, – pasakoja Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius. Ūkininkams antrina ir supirkėjai.

Maistiniai virsta pašariniais

„Šių metų javapjūtė dėl meteorologinių sąlygų pakankamai sudėtinga. Atitinkamai grūdų pirkėjams ir eksportuotojams tenka spręsti įvairias logistikos problemas ir operatyviai rasti išeitis iš susiklosčiusios situacijos. Kaip žinia, javapjūtė šiemet prasidėjo maždaug dvejomis savaitėmis anksčiau. Taip nutiko dėl oro sąlygų – vasaros pradžioje ilgam šalį užklupusios kaitros. Dėl šios priežasties Lietuvos žemdirbių užaugintas derlius ir menkesnis, ir prastesnės kokybės“, – apie tai, kad metai „įdomūs“ kalba ir UAB „Agrokoncerno grūdai“ direktorius ir Lietuvos grūdų perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos prezidentas Karolis Šimas. Tačiau I. Jankauskas pastebi, kad ne tik karštis pridarė bėdų. Nuo rugpjūčio pradžios prasidėjęs lietingas periodas užsitęsė. Dėl gan aukštos temperatūros ir nuolatinės drėgmės anksti subrendęs grūdas pradėjo dygti tiesiog varpose. Toks greitas sudygimas, o ypač kviečių, nuostabą sukėlė ne vienam žemdirbiui.

Remiantis grūdų prekybos standartu toleruojamas iki 5 proc. sudygusių grūdų. Viršijus šią ribą grūdai tampa pašariniais, o tai reiškia, kad apie 20 EUR/t pigesni, nei antros klasės grūdai. Viršijus 15 proc. sudygusių grūdų ribą grūdai tampa nekondiciniais. Tai reiškia dar apie 30-50 EUR mažesnę tonos kainą. Taigi, ūkininkas, kuris dėl vienokių ar kitokių priežasčių grūdų nenuėmė dar iki rugpjūčio pradžios praras net iki 70 EUR/t.

Pasak I. Jankausko, dar blogesnė situacija sudariusiems išankstines sutartis. Kviečių kaina šiuo metu didesnė nei metų pradžioje beveik 60 EUR/t. Situacijų yra įvairių, tačiau kai trąšų kainos siekia visų laikų rekordus, o kviečius dėl prarastos kokybės tenka parduoti 100 EUR/t pigiau, nei buvo galima nepatyrus gamtos kirčio – planuoti naują sezoną tampa tikru iššūkiu. Reikia pastebėti tai, kad dėl paramos augalininkystės sektoriui stokos tik retas žemdirbys yra tinkamai pasiruošęs ekstremaliems išbandymams.

Teko ieškoti naujų pirkėjų

Pasak K. Šimo, pirmoje javapjūtės pusėje į aruodus keliavo sausi, tačiau labai lengvi ir smulkūs grūdai. Pvz., 1000-čio grūdų svoris yra mažesnis nei 30 gramų, tuo tarpu įprastai turėtų sverti apie 40 gramų. Be to, didesnę, nei įprasta, grūdų masės dalį sudaro grūdinės priemaišos. Taigi, didelė dalis šiais metais užaugintų grūdų neatitinka eksportui keliamų reikalavimų. Atitinkamai grūdų supirkėjams teko papildomi iššūkiai – operatyviai rūšiuoti supirktą žemės ūkio produkciją ir transportuoti bei krauti į laivus. Tuo pačiu – valyti, vėl rūšiuoti prastesnės kokybės grūdus, juos sandėliuoti ir ieškoti pirkėjų, kurių poreikius tenkina būtent tokių kokybinių parametrų produkcija.

„Maža to – pirmomis javapjūtės savaitėmis susidūrėme su ženkliai suprastėjusia Lietuvos geležinkelių teikiamų paslaugų kokybe: trūko vagonų, nepaisant javapjūtės buvo vykdomi geležinkelio ruožų remonto darbai ir vagonai su produkcija užstrigdavo perskirtymo stotyse ir t.t. – transportavimo geležinkeliais apyvartumas buvo sumažėjęs iki 40 proc. Dėl tokių procesų buvo sutrikdyta visa logistikos grandinė – uostas dar buvo pustuštis, tuo tarpu elevatoriai ir jų aikštelės – perpildytos, atitinkamai žemdirbiai buvo priversti eilėse laukti grūdų supirkimo“, – aiškina K. Šimas.

„Agrokoncerno grūdų“ vadovas sako, kad antra javapjūtės pusė atnešė naujus iššūkius tiek žemdirbiams, tiek eksportuotojams – rugpjūčio mėnesį Lietuvoje įsivyravo lietingi orai. Todėl žemdirbiams buvo sudėtinga nukulti likusius grūdus, o supirkėjams teko sukti galvas dėl papildomų logistikos problemų, kadangi atvežtą produkciją reikia džiovinti, sandėliuoti, rūšiuoti ir t.t. – iš karto eksportuoti tokios kokybės grūdus nėra galimybės. Šiai dienai grūdų eksportuotojai, supirkdami grūdus iš žemdirbių, produkciją tvarko, sandėliuoja ir ieško pirkėjų specifinių parametrų grūdams – pastarasis procesas gali užtrukti iki trijų mėnesių. Dėl kokybės specifikos grūdų saugojimui elevatoriuose prireikia daugiau talpų, nei įprasta. Taip Plungės, Rokiškio, Kretingos elevatoriuose „Agrokoncerno grūdai“ šiuo metu laiko iki 25 skirtingų rūšių (javų, rapsų, ankštinių kultūrų) produkciją!

Kinai neperka

„Taigi, nors žemdirbiai užaugino mažiau grūdų, nei pernai, kuomet džiaugėmės rekordiniu 8 mln tonų grūdų derliumi, didesni supirkimo ir produkcijos pardavimo iššūkiai užklupo būtent šiemet. Tačiau pagrindo ūkininkų nerimui nematome – šiuo metu krovinių transportavimas geležinkeliais vyksta normaliai, papildomai pasitelktas ir autotransportas. Eksportuojamos produkcijos pakrovimas į laivus taip pat einasi sklandžiai. Be to, derliaus supirkėjai, atsižvelgdami į ūkininkų poreikius, nuolat perka atvežamus grūdus bei savo rizika juos saugo ir aikštelėse po atviru dangumi“, – sako K. Šimas.

K. Šimas tuo pačiu sako, jog dėl eksporto į Kiniją tenka apgailestauti, jog dėl politinių įtampų grūdai į Kiniją nėra eksportuojami jau antrą sezoną. Į Kiniją buvo eksportuota didelė dalis 2019 m. užaugintų kviečių derliaus – apie 600-700 tūkst. tonų (dalis šio grūdų kiekio buvo išvežta 2019 m., kita dalis – 2020 m.). Tačiau 2020 m. gegužės mėnesį Lietuvos grūdų supirkėjai ir eksportuotojai pajuto ženklų santykių atšalimą iš kinų pusės. Partneriai iš Kinijos tiesiog ieškojo priežasčių nutraukti užmegztus prekybinius santykius ir 2020 metais užaugintas grūdų derlius jau buvo eksportuojamas į kitas šalis – grūdų išvežimas į Kiniją visiškai nutrūko. Lietuvos verslininkų pozicijas Kinijoje užpildė kitose valstybėse (Prancūzijoje, JAV, Australijoje) užauginta žemės ūkio produkcija.

„Šiuo metu nematome jokių ženklų, kad prekyba grūdais su Kinija galėtų būti atnaujinta“, – konstatuoja K. Šimas. Verslininkas pastebi, jog didžioji dalis išankstinių sutarčių (iki 95 proc.) jau yra įvykdytos. Taigi, nuogąstavimai, jog žemdirbiams gali būti sudėtinga įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus išankstinėmis sutartimis, yra nepagrįsti. Žinoma, visuomet gali pasitaikyti pavienių atvejų, kuomet ūkininkas įsipareigojimų neįvykdo. Tiesa, pupų derliaus nuėmimas tik įpusėja, todėl pateikti duomenis dėl išankstinių sutarčių parduoti atitinkamą kiekį pupų vykdymo dar anksti.

Technologijos leidžia išgyventi

Tačiau norint neatsiduoti gamtos malonei. „Reikėtų pradėti nuo kombainų parko. Jau kelinti metai iš eilės uždirba tik tie, kurie savo laukus gali nukulti per 2 savaites. Kita svarbi užduotis – prekiauti, ne priduoti. Norėdami nepatirti dar didesnių nuostolių žemdirbiai skuba imti derlių, kad ir drėgnesnį. Šiu metu kviečiai kuliami turėdami 20 proc. ir daugiau drėgmės. Prekiniai grūdai turi būti ne daugiau nei 14 proc. Pridavus grūdus į supirkėjo elevatorių taikomas 4 EUR/t vieno procento nudžiovinimo mokestis. T. y. turint 20 proc. drėgmės grūdus tektų džiovinti 6 proc., o tai kainuos 24 EUR/t. Tuo tarpu džiovyklą turintis ūkininkas išleis iki 7 EUR/t.“, – skaičiuoja I. Jankauskas.

Pasak asociacijos vadovo. pardavimui nuvežtų sausų grūdų kokybiniai parametrai bus geresni, nei pridavimui nuvežtų šlapių. Norėdamas turėti prekę, bet ne pridavimui skirtą derlių, ūkininkas turi turėti bent minimalius sandėliavimo pajėgumus, kurių dažnas vidutinis ūkis neturi. Šiandien rinką užplūdo sudygę grūdai, todėl ūkininkas neturi jokių derybinių galių- juk kur dėsi tuos grūdus, dar džiaugiasi, kad iš jo kas nors juos paėmė! Tačiau po mėnesio situacija bus kita – rinka nusistovės ir tokie kviečiai esant kvietrugių trūkumui, atras savo pirkėją.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-08-31

Navickas: sprendimo dėl išmokų lubų nėra

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas sako, kad sprendimo dėl tiesioginių išmokų lubų kol kas nėra, o su Europos Komisija (EK) vyksta konsultacijos. Taip jis antradienį kalbėjo Seimo Kaimo reikalų komitete, pasak kurio narių, pasirodė žinių, jog ministerija kreipėsi į EK dėl tiesioginių išmokų ribojimo.

„Pasidarėme analizę ir turime tokią teisę, ja ir naudojamės – konsultuojamės su EK, kiek išeidami iš pasiūlymo, kuris buvo pateiktas Seimui svarstyti ir kuriam Vyriausybė turi pateikti išvadą. Mes turime gauti iš EK oficialų atsakymą, ar tai prieštarauja ir jei prieštarauja, kokia apimtimi tas susietumo kriterijus“, – komiteto posėdyje antradienį sakė K. Navickas. Seimas dar gegužę priėmė svarstyti 35-ių Seimo narių siūlymą iki 150 tūkst. eurų riboti tiesiogines išmokas stambiems ūkininkams.

Jei EK pritars, ribojimus pajustų maždaug 2 tūkst. hektarų ir daugiau valdančių ūkių savininkai. Pasak ministro, sprendimas dėl išmokų ribojimo bus priimtas po konsultacijų su premjere bei valdančiaisiais. „Mes tikrai nenorime kirsti šakos, kuri sukuria darbo vietas, ypač vienintelis darbdavys kaimiškose vietovėse, norime tą matyti, taikyti išimtis ir norime matyti, kad išimtys galėtų būti taikomos ir ekologiniams ūkiams. Kol nėra informacijos, kuri padėtų pirmiausiai man apsispręsti, kokia kryptimi einame, tol aš nieko negaliu padaryti ir sprendimo šiandien nėra ir vienašališko jo nebus iš mano pusės“, – sakė K. Navickas.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-08-31

Ūkininko sėkmės garantas – darbas

Vienas geriausių ūkininkų Akmenės rajone, Žerkščių kaime, Sigitas Levanas dirba 160 ha žemės, nors ūkininkauti pradėjo nuo 1 ha. Augina grūdines kultūras, tad visus darbus savo valdose suspėja padaryti vienas, nesamdo talkininkų. Ūkininkas S. Levanas pasakojo, kad iš savo krašto niekur nebuvo pabėgęs, užaugo Akmenės rajone, netoli nuo gimtų vietų ir įsikūrė su šeima.

Įsikūrė Žerkščių kaime

Prieš 30 metų su žmona Lineta visai netoli Ventos, Žerkščių kaimo pakraštyje, pasistatė didelį gyvenamąjį namą. Dabar šeima gyvena permainų ritmu, neseniai pabaigė renovuoti namą, dar likę sutvarkyti aplinką. Šeimininkas paaiškino, kad pirmumą teikia ūkio darbams, o aplinkos, infrastruktūros reikalai ir kiti darbai nepabėgs, suspės padaryti ir vėliau.

Sėkmingai ūkininkaujantis Sigitas „Ūkininko patarėjui“ pasakojo apie prieraišumą savo kraštui. Jo tėvų sodyba – Užpelkių kaime, už kelių kilometrų nuo Žerkščių. Tėvas dirbo miškų ūkyje, turėjo nedaug žemės, laikė gyvulių. Kol mokėsi mokykloje ir vėliau, kol dar nebuvo įkūręs savo ūkio, Sigitas padėdavo tėvams dirbti nedidelio ūkio darbus. Jis vis kartodavęs, kad patinka dirbti žemę, norėtų turėti savo valdą, savarankiškai ūkininkauti. Keletą metų jam teko užsiimti ir kita veikla – dirbo vairuotoju, paskui įgijo suvirintojo kvalifikaciją, gerai sekėsi ir suvirintojo darbas.

Bet jį traukė žemė, todėl nutarė įkurti savo ūkį.

Savo valdas Sigitas įregistravo 2004 metais. Ūkininkavimo pradžioje turėjo tik 1,2 ha žemės ir nedidelį traktoriuką. Dabar jis dirba 160 ha, didžiąją plotų dalį nuomoja, turi 70 ha nuosavos žemės ir 4 ha miško. Traktorių ir sėjamąją prieš gerą dešimtmetį įsigijo sulaukęs projektui įgyvendinti skirtos finansinės paramos. Neseniai nusipirko naują kombainą ir naują sėjamąją. Brangiai technikai pirkti pritrūko nuosavų pinigų, todėl teko iš banko imti paskolą. Ūkininkas patenkintas, kad jau spėjo su juo atsiskaityti.

Dirba vienas

Žerkščių kaimo ūkininkas S. Levanas savo ūkyje dirba vienas: aria, sėja, javus kulia, veža parduoti grūdus, jis yra ir agronomas, ir vadybininkas, ir tiekėjas, ir artojas, žiemą pats techniką remontuoja. Visur suspėjantis ūkininkas pasakojo, kad per darbymetį pluša nesustodamas, kiekviena valanda jam labai svarbi, ypač sparčiai tenka suktis per javapjūtę.

„Skaičiuoti reikia ne tik pinigus, bet ir laiką. Nepaprastai greitas tempas per javapjūtę: kuli, pili grūdus į priekabą ir veži supirkėjams priduoti – jau ir padaryta. Visą derlių parduodu tuoj iškūlęs, nes neturiu sandėlio grūdams laikyti. Sėklai pasilieku apie 40 t, yra sena daržinė, ten padariau aruodų grūdams supilti. Kadangi iškultus grūdus vežu tiesiai į supirkimo punktą, apsieinu ir be džiovyklos“, – apie atsakingą javapjūtės sezoną pasakojo savo laiką ir darbus planuojantis Sigitas.

Pasibaigus javapjūtei, prasideda kiti žemės darbai, svarbu laiku pasėti žieminius rapsus ir žieminius kviečius. Ūkininkas patikina, kad stengiasi laiku pasėti, per sėją dirba neskaičiuodamas valandų. Žinoma, kartais nepalankūs orai sutrukdo našiam darbui, tada viskas stringa, bet su gamta sutarčių dar niekas nesudarė. Laukus ūkininkas aria tradiciniais plūgais, naujai žemės dirbimo technologijai kol kas neturi reikalingos technikos.

Nei kiaulių, nei karvių

Prieš dvejus metus Sigitas ir Lineta Levanai pardavė melžiamas karves, nebelaiko ir mėsinių galvijų, nutarė ir kiaulių atsisakyti. Ūkininkas paaiškino, kad matematika paprasta ir aiški – laikyti keletą melžiamų karvių – nuostolinga, pašarams paruošti reikia specialios technikos, sugaišti daug laiko, sunaudoji nemažai degalų, o ir karves melžti, prižiūrėti – nelengvas kasdienis darbas. Ir iš viso to tik šnipštas – pienas yra pigesnis už mineralinį vandenį.

Darbštūs žmonės kasmet ir po keletą kiaulių nupenėdavo, šeimynos stalui turėdavo sveikos ir kokybiškos mėsos. Dabar jų gardai tušti. Ūkininkas vaizdingai pasakojo, kai užklupo afrikinis kiaulių maras, veterinarijos specialistai po tvartus pradėjo šmirinėti, pateikė daugybę reikalavimų. Kur tu, paprastas žmogus, įvykdysi juos, viskam krūvą pinigų turėsi išleisti, bus vieni nuostoliai, o naudos mažai. Taip Levanai ir atsisveikino su gyvulininkyste.

Šeima patenkinta, kad gyvena žemės ritmu, turi nedidelį ūkį, savo poreikiams užsiaugina kokybiškų daržovių, užtenka ir sodo gėrybių, kurias laiko akmeniniame rūsyje. Arkinį rūsį sodybos šeimininkas sumūrijo kartu su samdytu meistru. Rinko mažus ir didelius riedulius iš savo laukų ir vežė į sodybą. Dabar tas rūsys – savotiška kiemo puošmena, o svarbiausia, jame patogu laikyti daržoves, iki pat pavasario nesugenda, šeimos stalui visada turi ir gardžių obuolių, ir šviežių kopūstų, ir morkų.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Aldona SIREIKIENĖ, 2021-08-31

Veriasi platesnės galimybės smulkiesiems: galės gaminti daugiau produkcijos

Mažų kiekių gamintojai, kurie Lietuvoje gamina ir perdirba gyvūninio maisto produktus (žaliavinį pieną, mėsos gaminius ir pusgaminius, smulkintą mėsą) ir tiesiogiai juos tiekia vartotojams, jau greitai galės plėsti savo gamybos apimtis. Europos Komisija palankiai įvertino Lietuvos siekį paskatinti smulkiųjų konkurencingumą vietos rinkoje ir prieš keletą dienų pritarė nacionalinio teisės akto pakeitimui, kuris leis smulkiesiems gamintojams vietos rinkai tiekti didesnius nei dabar gyvūninio maisto produktų kiekius.

Lietuvoje vis sparčiau kuriasi šeimų verslai, smulkieji ūkiai ir daugėja veiklų, kurios susijusios su maisto tiekimu ir gamyba nedideliais kiekiais. Tokie verslai tampa populiarūs ir dėl augančios paklausos, ir dėl gerėjančių verslo aplinkos sąlygų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), prisidėdama prie šio pokyčio, taip pat nuolat ieško būdų, kaip paskatinti imtis smulkiosios gamybos, kaskart peržiūri galiojančius teisės aktus ir supaprastina reikalavimus gamintojams, derina juos su ES taikomais aukštais maisto saugos standartais, rengia išsamias gaires smulkiems gyvūninio maisto produktų gamintojams.

„Neabejotinai visi nori vartoti kuo šviežesnį, sveikesnį maistą ir maisto produktus, kurie vežami nedideliais atstumais ir prekybininkų lentynas pasiekia greičiau. Natūralu, kad kuo daugiau smulkiųjų gamintojų bei ūkininkų tieks vietos rinkai savo produkciją, tuo geresnis bei didesnis pasirinkimas bus ir pačiam vartotojui. Reikšmingu pasiekimu laikau tai, kad Europos Komisija be pastabų pritarė VMVT inicijuotam teisės akto pakeitimui, kuris leis maksimaliai padidinti mažų kiekių gamintojų produkcijos apimtis. Džiugina, kad aktyvus tarpinstitucinis darbas kartu su Žemės ūkio ministerija ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija, paskatinant vietoje pagamintos produkcijos konkurencingumą per trumpąsias maisto grandines, duoda apčiuopiamų rezultatų“, – teigia VMVT direktorius Mantas Staškevičius.

Mažais kiekiais tvarkančiais maistą, įsigaliojus teisės akto pasikeitimams, bus laikomi subjektai, per dieną tiekiantys vietinei rinkai ne daugiau kaip 1500 kg (iki tol nustatytas kiekis buvo 1000 kg) žaliavinio pieno ir 200 kg (buvo 150 kg) sugautų žuvų, per savaitę ne daugiau nei 300 kg (buvo 200 kg) mėsos pusgaminių, 500 kg mėsos gaminių.

Pageidaujant ūkininkams, auginantiems gyvulius, tiekti vietinei rinkai išpjaustytą ir smulkintą mėsą, papildomai įtrauktos mėsos išpjaustymo (1000 kg) ir smulkintos mėsos (200 kg) gamybos veiklos su numatytais leidžiamais gaminti ir tiekti vietinei rinkai išpjaustytos bei smulkintos mėsos kiekiais.

Europos Komisijai pritarus VMVT parengtai tvarkai, dokumentas jau pateiktas viešam svarstymui ir turėtų įsigalioti po 10 dienų.

Didesnių gamybos kiekių siekiama ir paukščių bei kiškinių gyvūnų šviežios mėsos gamintojams ir iš naminių paukščių gaminamų kiaušinių tiekėjams. VMVT jau atliko ir pateikė reikiamus teisės akto pakeitimus, Europos Komisijos sprendimas turėtų paaiškėti irgi greitu metu.

Aktualią informaciją norintiems imtis su maisto gamyba susijusios veiklos VMVT skelbia viešai savo interneto svetainėje https://vmvt.lt/maisto-sauga/verslui/dokumentai-pradedant-veikla. Kilus bet kokiems neaiškumams, visuomet galima konsultuotis su VMVT specialistais bendruoju nemokamu telefonu 8 800 40 403, el. paštu klausimai@vmvt.lt.

Šaltinis: vmvt.lt, 2021-08-31

Ankstesnės žemės ūkio naujienos