Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-21

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-21. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Nuo lauko iki stalo – lietuviška jautiena atkeliauja tiesiai į namus

NLietuvoje įsigyti kokybiškos, šalies laukuose užaugintos jautienos gali kiekvienas – vos per kelias akimirkas internete galima rasti ūkininkų, kurie vysto trumpąją maisto tiekimo grandinę ir savo užaugintų galvijų mėsą tiekia tiesiai vartotojams. Tokius ūkius Molėtų rajone aplankė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Ūkininkas Ričardas Kvekšas laiko 400 mėsinių galvijų – aubrakų ir angusų veislių. Juos skerdžia savo skerdykloje, paruošia produkciją savo mėsos perdirbimo ceche ir viską parduoda savo parduotuvėse. Tokia tiesi maisto grandinė leidžia ūkininkui ne tik užsidirbti, bet ir aprūpinti vartotojus kokybiška jautiena.

„Trumpoji maisto tiekimo grandinė išties pasiteisino. Tai labiau apsimoka, o ir pats valdai kokybę, žinai, kaip užaugintas, paskerstas galvijas. Labai smagu, kai žinai, kad parduodi tikrai kokybišką mėsą. Orientuojamės į kokybę, savo vartotojams – tarp kurių ir mažieji – norime suteikti tik tai, kas geriausia“, – sako Ričardas, dalyvaujantis vaikų sveikos mitybos programoje, kurią skatina Žemės ūkio ministerija.

Pagal sutartis jis tiekia ekologišką jautieną vietinėms ir Vilniaus vaikų ugdymo ir švietimo įstaigoms, kurios jau įvertino Ričardo jautienos privalumus. „Mums rūpi, kad jaunoji karta maitintųsi sveikai“, – teigia ūkininkas, kuriam darželių auklėtojos sakė, jog nuo jo jautienos pagerėjo net vaikų savijauta.

Siunta iš kaimo – tiesiai į namus

Trumposios maisto tiekimo grandinės privalumus jau įvertino ir kita žemės ūkio ministro aplankyta ūkininkė Sigita Jucevičiūtė, ūkininkaujanti viename didžiųjų rajono ūkių. Ji puikiai žino, kad maisto pristatymas tiesiai iš ūkio vartotojams yra naudingas abiem pusėms. Kalvotame Molėtų ežerų krašte užaugintą, ūkyje įrengtose specialiose patalpose išpjaustytą ir vakuumuotą jautieną ūkininkė jau metus pristato tiesiai į pirkėjų namus.

„Siunta iš kaimo“ dažniausiai keliauja į Vilnių ir Kauną, ūkininkė jau turi nuolatinių klientų ratą. Toks produkcijos pristatymo būdas, anot ūkininkės, užtikrina ir tiesioginį bendravimą, kai galima papasakoti žmogui apie mėsą, kur ir kaip ji auginama, paruošiama. „Vakuumuotą jautieną perka ir jauni, ir senjorai, mūsų produkcija įperkama ir vertinama. Galiu drąsiai sakyti, kad trumposios maisto tiekimo grandinės idėja visiškai pasiteisino. Manau, kad ji Lietuvoje turi būti plėtojama“, – sako Sigita, Molėtų rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė, subūrusi šio rajono ūkininkus.

„Tiesiogiai tiekti savo produkciją bendruomenei yra vienas iš Molėtų rajono ūkininkų siekių. Ugdymo įstaigos, ligoninės, senelių namai turėtų produktus centralizuotai įsigyti iš vietinių ar šalies ūkių. Kol kas, manau, stabdo viešieji pirkimai, juk nepakonkuruosime su tomis įmonėmis, kurių tikslas tik pigiai, o ne kokybiškai, parduoti. Pigu ir kokybiška nebūna,“ – mano Sigita, su sąjungos nariais ieškanti būdų, kaip ūkininkams padėti realizuoti jų produkciją.

Sigita kartu su šeima augina ne tik mėsinių mišrūnų veislių galvijus. 250 ha užsiima ir pienininkyste, ir augalininkyste. Augina rapsus, kviečius ir miežius, dalį produkcijos parduoda, dalį sunaudoja ūkyje. Pozityvumo nestokojanti moteris susiduria ir su iššūkiais. Sudėtinga planuoti veiklą, nes gamta ir rinka gana nenuspėjama, tačiau ji neabejoja, kad viskas įveikiama, reikia tik noro ir daug darbo.

Dėmesys – ministerijos ir ūkininkų dialogui

Ministras K. Navickas Molėtų rajono savivaldybėje susitiko šio rajono ūkininkais ir meru Sauliumi Jauneika bei administracijos direktoriumi Sigitu Žviniu.

Susitikime diskutuota apie melioracijos įrenginių būklę, žalą ūkininkų pasėliams darančius laukinius paukščius, regioninio logistikos centro kūrimo galimybes. Ministras taip pat pristatė žemės ūkio aktualijas, kalbėta ir apie ūkininkų laukiančius išbandymus, kylančius dėl Žaliojo kurso.

„Kviečiu ūkininkus ne tik išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu svarbiu klausimu, bet ir teikti ministerijai pasiūlymus – ministerija yra atvira ir visada laukia jų. Akivaizdu, jog iššūkių netrūksta, todėl „gyvas” dialogas visada reikalingas ir net būtinas“, – teigia K. Navickas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-09-20

Aktualūs žalinimo reikalavimai rudenį

Pareiškėjai, deklaruojantys daugiau kaip 15 ha ariamosios žemės, mažiausiai 5 proc. jos dalies privalo deklaruoti kaip ekologiniu atžvilgiu svarbią vietovę. Primename žalinimo reikalavimus pareiškėjams, kurie ekologiniu atžvilgiu svarbios vietovės (EASV) įskaitai deklaravo įsėlio ir posėlio plotus.

Žalinimo išmoka skiriama kiekvienam pareiškėjui už trijų pagrindinių žalinimo reikalavimų laikymąsi: pasėlių įvairinimą, EASV išskyrimą, turimų daugiamečių pievų ir ganyklų plotų išlaikymą. Posėlio ar įsėlio 1 m² atitinka 0,3 m² EASV ploto.

Posėlis, kurį sudaro bent dviejų augalų rūšių sėklų mišinys, turi būti sudygęs ir matomas lauke po pagrindinės rūšies augalų derliaus nuėmimo nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 15 d., jis negali būti naudojamas ganymui ar derliui gauti, negali būti sunaikintas (suvoluotas, sulėkščiuotas).

Posėlis gali būti išlaikomas trumpiau negu iki spalio 15 d., jei jis nepertraukiamai išlaikomas bent 8 savaites, o pareiškėjas, pasėjęs posėlį, ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas el. paštu poselis@nma.lt ar telefonu mobiliąja programėle „NMA agro“ informuoja Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA) apie sėją.

Paminėtina, kad kitais metais deklaruoto žieminio posėlio vietoje auginant tos pačios rūšies žieminius augalus praėjusiais metais pasėto žieminio posėlio plotas nebelaikomas EASV elementu, t. y. jis neatitinka žalinimo reikalavimų.

Įsėlis negali būti naudojamas ganyti ar derliui gauti nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 1 d. Įsėlį galima išlaikyti trumpiau, jei jis nepertraukiamai išlaikomas dirvoje 8 savaites, o pareiškėjas, įsėjęs įsėlį, ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas el. paštu iselis@nma.lt ar telefonu mobiliąja programėle informuoja NMA apie sėją.

Įsėlio ir posėlio plotuose, kurie deklaruojami EASV įskaitai, nuo rugpjūčio 15 d. iki spalio 15 d. arba nurodytais posėlio ir įsėlio išlaikymo laikotarpiais negali būti naudojami augalų apsaugos produktai.

Pareiškėjai, siekiantys atitikti EASV reikalavimus plotuose, kuriuose deklaruoti augalai, nurodyti II klasifikatoriaus grupėje, privalo nuėmę derlių, minėtus plotus apsėti iki lapkričio 1 d. arba palikti minėtų augalų ražienas bent iki gruodžio 1 d.

Šaltinis: nma.lt, 2021-09-20

Brangstanti žemė vėl daro meškos paslaugą smulkiesiems

Dirbama žemė lietuviams nuo seno buvo vienas brangiausių turtų. Šiandieną tokia žemė brangi ne tik sentimentalia, bet ir ekonomine prasme. Per paskutinius dešimt metų žemės ūkio paskirties sklypai brango keturis kartus ir šiandien hektaras žemės kainuoja vidutiniškai 4 tūkst. eurų.

Ūkininkai sako, kad kai kuriuose rajonuose tokia žemė – deficitas, tad jau tampa įprasta jos dairytis aplinkiniuose rajonuose. Žemės nuomos rinkoje ekspertai taip pat prognozuoja pokyčius – joje vietos liks tik didesnius plotus savo rankose sutelkusiems žemės savininkams.

Žemės atsisako

Peržvelgus skelbimų portalus internete akivaizdu viena – norinčiųjų įsigyti žemės ūkio paskirties žemės netrūksta. Daugėja ir ją parduodančiųjų. Pardavimo priežastys įvairios – vieniems ūkininkauti nusibodo, kiti žemę paveldėjo ir nenori triūsti laukuose. Susisiekus su keliais žemės pardavėjais visi jie bendrauti nepanoro, trumpai pakomentuoti sprendimą parduoti žemę Vidurio Lietuvoje sutiko tik anonimu norėjęs išlikti pardavėjas. Liepos mėnesį jis viename skelbimų portale paskelbė parduodąs beveik 22 ha žemės.

Vieno hektaro kaina – 6 tūkst. eurų. Vyriškis sako, kad besidominčiųjų sulaukia nemažai, tačiau kol kas rimto pirkėjo dar nerado. Pasiteiravus, galbūt pirkėjus atbaido per aukšta kaina, jis šyptelėjo, kad kiekviena prekė turi išlaukti savo kliento. „Gyvenimo aplinkybės pasikeitė, teko persikraustyti į kitą miestą, ūkininkauti neturiu galimybių. Nuomoti neapsimoka, todėl nusprendžiau žemę parduoti“, – apsisprendimą ieškoti savo žemei naujo šeimininko motyvuoja pašnekovas.

Aktyviausi metai

Lietuvos registrų centro duomenimis, šiemet sausio–rugpjūčio mėnesiais įregistruota beveik 26 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės sklypų sandorių. Palyginti su praėjusių metų analogišku laikotarpiu, parduota apie 20 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės sklypų daugiau (per visus 2020 metus – 33 tūkst.). Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį galima teigti, kad šie metai, bent jau kol kas, pagal parduotų žemės ūkio paskirties žemės sklypų skaičių yra aktyviausi per pastaruosius penkerius metus. Iki tol aktyviausi buvo 2017-ieji, kai sausį–rugpjūtį buvo parduota apie 25 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės sklypų (iš viso per 2017 metus – daugiau kaip 38 tūkst.).

Mandagumas baigiasi

Kol vieni laukia pinigines pasiruošiančių atverti pirkėjų, kituose rajonuose jaučiama arši konkurencija dėl kiekvieno geresnio žemės sklypo. Prienų r. ūkininkas Martynas Butkevičius sako, kad žemė jų krašte graibstoma, kyla ir jos kaina. Jis pastebi, kad žemės savininkai nėra suinteresuoti su ūkininkais pasirašyti ilgalaikių žemės nuomos sutarčių, žemę nuomai perleidžia daugiausia trejiems metams, nesikuklina laikas nuo laiko ir nuomos kainą kilstelti. „Galima sudaryti sutartį dešimčiai metų su įsipareigojimu pagerinti žemę, tačiau savininkai tuo visiškai nesuinteresuoti. Jie kai kada nesuvokia, kad žemė gali būti ne alinama, o pagerinama. Tačiau viskas veikia tokiu principu: jei nesutinki mokėti mano siūlomos kainos, žemę pasiūlysiu kitam. Tai savotiškas žaidimas. Ūkininkai neturi jokių išankstinių susitarimų su savininku, tad atėjus laikui pratęsti nuomą ar pirkti žemę visi mandagumai baigiasi – kas pasiūlo aukštesnę kainą, to ir viršus“, – atvirai pasakoja M.Butkevičius.

Auga žemės savininkų apetitas

Apie tai, kad žemės vis sunkiau įsigyti ir Šiaurės Lietuvoje, kalba Lietuvos ūkininkų sąjungos Joniškio rajono pirmininkė Lilija Šermukšnienė. Moteris atvira – įsigyti žemės ir plėsti valdas galimybių mažai tiek dideliems, tiek mažiems ūkiams. Nedidelius sklypus parduoda pavieniai, dažniausiai garbingo amžiaus žmonės, nebeturintys jėgų ūkininkauti. Atsiradus progai įsigyti gabalėlį žemės už hektarą teks suploti net 8–9 tūkst. eurų. Pašnekovė iš ūkininkų išgirdo kalbas, kad brangs ir nuomos kaina.

Iki šiol nuoma atsiėjo iki 300 eurų už hektarą „Pasigirdo kalbos, kad žemės savininkai nuomos kainą nori padidinti kone dvigubai. Jie prisiklausė esą žemdirbiams buvo labai geri metai. Tačiau ūkininkai skaičiuoja, kad jie kažin ar gaus 300 eurų pelno iš hektaro. Su žemės savininkais, ypač tais, kurie gyvena mieste, nepasiginčysi. Jie viską skaičiuoja tik savo naudai“, – sako augančiu žemės savininkų apetitu nepatenkinta L.Šermukšnienė.

Mato tik derliaus kainas

Panaši situacija ir Pietų Lietuvoje. Ūkininkams nuomotis, o vėliau nusipirkti žemę iš savininkų, kurie vis dar gyvena kaime ir mieste, anot M.Butkevičiaus, kaip diena ir naktis. Vyriškis sako, kad su vietiniais kaimo gyventojais susitarti išsipirkti žemę nepalyginamai lengviau nei su savininkais, gyvenančiais mieste. Be to, pastarieji stebėdami kylančias grūdų derliaus supirkimo kainas skuba kelti ir nuomos ar pardavimo kainą. „Nėra žmogiško ryšio, jie nutolę nuo kaimo, visur mato tik skaičius. Viešojoje erdvėje sklando kalbos, kad ūkininkams geri metai, geros supirkimo kainos. Bet ar kas pasakęs A, pasako ir B? Kiek brango trąšos, augalų apsaugos priemonės ir kt., kad būtų nuimamas tas geras derlius?“ – trauko pečiais M.Butkevičius.

Pasak jo, žemės ūkio paskirties sklypų kainą pučia ir gyvulininkystės ūkių keitimas į augalininkystės. Antai ūkininkams pamačius, kad iš pienininkystės daug neuždirbsi, persiorientuojama į grūdų sektorių. Čia norint dirbti pelningai reikia didesnių žemės masyvų. „500 ha nuosavos žemės riba iš tiesų nėra joks apribojimas. Taip gimsta žmonų, sūnų ūkiai, kurie bendrai valdo tūkstančius hektarų. Didžiųjų plėtros apetitas į vietą pasodino ne vieną smulkųjį ūkį“, – apmaudo neslepia Prienų krašte ūkininkaujantis M.Butkevičius.

Akivaizdi nelygybė

Prienų rajone ūkininkaujantis pašnekovas sako, kad jo krašte žemės ūkio paskirties sklypų kainos varijuoja tarp 4–6 tūkst. eurų. Kainą lemia ne tik žemės našumas, bet ir jos lokacija, dydis ir t. t. Jis pastebi, kad šiemet bemaž 1 tūkst. eurų šoktelėjo sklypų aplink Veiverių seniūniją kainos. Paklausa didėja, todėl didesnę galimybę užsidirbti suuodę savininkai nesikuklina kelti kainų. Tačiau ją įpirkti gali tik retas ūkininkas. Pasak M.Butkevičiaus, smulkiems ir vidutiniams ūkiams tokia kaina jau per didelė, todėl konkurenciniame lauke lieka tik vienas žaidėjas – stambus ūkininkas arba žemės ūkio bendrovės.

„Manau, kad labiausiai kainą kelia stambieji žemvaldžiai. Jų ūkių apyvarta yra visai kita, joks vidutinis ūkis su keliais šimtais hektarų negali lygiai su juo konkuruoti perkant žemę. Įsivaizduokite, kas šiuo atveju pranašesnis bankininkų akimis: stambus ūkis, turintis nemažai apyvartinių lėšų, ar mažesnis, nedaug apyvartinių lėšų turintis ūkis? Kam gi būtų nuspręsta duoti kreditą? Šiuo atveju smulkus, vidutinis ūkis neturi jokių privalumų, tik minusus“, – dėmesį į aiškią nelygybę tarp stambių ir smulkių ūkininkų norint gauti kreditą įsigyjant žemės ūkio paskirties žemę atkreipia pašnekovas.

Išmoka motyvuoja labiau nei nuoma

Kol vieni plėšo marškinius ieškodami, kur galėtų įsigyti žemės, kiti jos įdarbinti neskuba. M.Butkevičius sako, kad nuo pat šalies nepriklausomybės aušros nepajėgiame išspręsti vieno klausimo – žemė yra, tačiau iš jos produkcija negaminama, tik susižeriamos išmokos. „Vis kalbame, kad būtų dedami rimtesni ribojimai. Ačiūdie, jie dar kažkaip sugeba kelis sykius laukus nušienauti, bent piktžolių neplatina. Žemės savininkas gauna išmoką ir, apskritai paėmus, ją gauti apsimoka labiau nei žemę nuomoti. Manau, kad tai yra neteisinga spekuliacija“, – neabejoja pašnekovas, teigdamas, kad Prienų krašte metinė nuomos kaina svyruoja tarp 150–200 Eur/ha.

Pasak jo, perkant žemę ūkininkai daugiausia dėmesio kreipia į žemės našumo balus. Nesibodima pirkti ir kiek nualintos dirvos, mat parinkus tinkamą sėjomainą, sėjant tarpinius augalus dirvą galima pagerinti. „Neteko girdėti, kad perkant žemę joje būtų atliekami agrocheminiai tyrimai. Daugiausia kreipiamas dėmesys į žemės našumo balus. Labai greitai su trąšomis ir kita chemija galima nualinti paviršinį žemės sluoksnį, bet turint pakankamai stiprias agronomines žinias jį įmanoma atstatyti“, – teigia pašnekovas.

Smulkūs sklypai nedomina

Alytaus r. įsikūrusios žemės ūkio bendrovės „Atžalynas“ deklaruojamas žemės ūkio plotas 2019 metais siekė 2,5 tūkst. ha žemės. Bendrovės pirmininkas Algis Žėkas, paklaustas, kiek šiemet buvo deklaruota, sakė atskleisti nenorintis, tačiau patikino, kad didžioji dalis dirbamų laukų – nuomojami. Jau kuris laikas bendrovės laukai pabirę po tris skirtingus rajonus: Alytaus, Lazdijų ir Marijampolės. Bendrovės vadovas sako, kad plėstis iš tiesų galimybių daug nėra, superkama tik ta žemė, kuri bendrovei jau pažįstama – nuomota eilę metų. „Užtenka to, ką turime. Jeigu kas nors pasiūlo iš šalies, mums žemė tinka, ji yra pakeliui arba šalia turimų plotų – nuperkame. Po hektarą pabirusių sklypų nerenkame, mums jie neįdomūs“, – sako smulkiais žemės sklypais nesidomintis pašnekovas.

Nuomos rinkoje liks stambūs žaidėjai

Finansų analitikas Marius Dubnikovas sako optimistinių prognozių žemdirbiams neturintis – žemės ūkio paskirties žemės kaina ilgalaikėje perspektyvoje tik didės. Jis sutinka, kad stambiesiems ūkiams bandytas uždėti 500 ha apynasris suveikė ne visur. Pasak jo, smulkiems ir vidutiniams ūkiams daugiau vilties turėtų suteikti Žaliasis kursas, numatantis kryptį, kad iš hektaro turėtų būti gaunamos vis didesnės pajamos.

Ateityje žemės kaina priklausys ne nuo grūdų derliaus, o nuo to, kaip ir kiek vertės sugebėsime gauti iš vieno hektaro. Pasak M.Dubnikovo, klimato kaitos kontekste derliai gali vis labiau mažėti (tai rodo ir šių metų orų poveikis derliui), todėl didesnę perspektyvą turės šiltnamiai, po danga augintos daržovės ir kt., o ne ta žemė, kurią intensyviausiai naudojame šiandieną. Kalbėdamas apie žemės ūkio paskirties žemės nuomos rinką, M.Dubnikovas pabrėžia, kad nuomoti mažus sklypus taps visiškai nepatrauklu, todėl nuomos rinka išsilaikys tik iš stambesnių masyvų. „Nuomoti mažus sklypus nebus didelės naudos, nes tai į bendrą biudžetą neįneš žymesnių pajamų, nekeis gyvenimo kokybės. Manau, kad užuot nuomojus, tai vis labiau skatins žmones ją parduoti“, – svarsto ekspertas.

Nyderlandų ar Kazachstano keliu?

Verta pastebėti, kad žemės ūkio paskirties žemės hektaro kainos Baltijos valstybėse yra vienos mažiausių Europoje. Tai rodo Latvijos nekilnojamojo turto rinkos tarpininkės „Latio“ kartu su ekspertais šių metų pradžioje atlikti atitinkami tyrimai. Brangiausi sklypai buvo Nyderlanduose, kur dirbamos žemės hektaras kainuoja beveik 67 tūkst. eurų. Už tokią pat žemę Italijoje reikėtų sumokėti perpus mažiau, t. y. 34 tūkst. eurų, Airijoje – 28 tūkst. eurų.

Ar realu, kad kada nors mes žemės kainomis pasivysime Vakarų Europos šalis? Pasak M.Dubnikovo, tai visai realu, jei tik bus orientuojamasi į išmanųjį ūkininkavimą, kai iš hektaro bus sukuriama daug pridėtinės vertės, kaip ir minėtuose Nyderlanduose. „Reikia galvoti, kaip naudosime žemę. Kazachstane yra dideli žemės masyvai, todėl ten sėjami grūdai. Tokia praktika pritaikyta Lietuvoje. Manau, kad jei žemę naudotume daug intensyviau, jos kaina būtų visiškai kitokia“, – įsitikinęs finansų analitikas.

Šaltinis: valstietis.lt, Monika Kazlauskaitė,2021-09-20

Valstybės maisto rezervas – realus ar popierinis?

Valstybės maisto rezervo paskirtis – ekstremaliųjų situacijų ar krizės metu, paskelbus mobilizaciją, įvedus nepaprastąją ar karo padėtį, šalies gyventojus aprūpinti būtiniausiais maisto produktais. Valstybės maisto rezervas nuo 2019 metų turėjo būti organizuojamas pagal preliminarias viešojo pirkimo–pardavimo sutartis, kai produktai būtų pristatomi iškilus poreikiui, tačiau neatsirado tiekėjų, norinčių parduoti prekes tokiomis sąlygomis.

Dabar Vyriausybė siūlo Valstybės rezervo įstatymo pataisas, tikėdamasi, kad jos padės užtikrinti valstybės maisto rezervą mažiausiais kaštais. Jeigu pataisoms pritars Seimas, Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) galėtų tiekėjui mokėti atlyginimą, numatytą sutartyje už rezervuojamus maisto produktus. Šias atsargas tiekėjas prireikus perduotų ministerijos nuosavybėn už rezervavimo sutartyje nustatytą kainą.

Ar toks numatomas valstybės maisto rezervo formavimo būdas užtikrintų, kad ekstremalių situacijų metu šalies gyventojai būtų aprūpinti būtiniausiais maisto produktais?

Kęstutis Mažeika, Seimo Kaimo reikalų komiteto narys

Abejonių kelia tai, kad pagal naują tvarką valstybės maisto rezervas bus tik popierinis: esant ekstremaliai situacijai ir prireikus panaudoti maisto rezervą, gali būti, kad jis bus tik popieriuje. Siūlomi įstatymo pakeitimai tikrai neužtikrina tinkamo valstybės maisto rezervo.

Galiojantis Valstybės rezervo įstatymas iš tiesų yra tobulintinas, bet tai, kas pateikta dabar, manau, kelia grėsmę neturėti jokio maisto rezervo. Galbūt netgi kyšo tam tikrų interesų ausys, kad būtų įvestos būtent tokios rezervavimo sutartys ir neužtikrinant paslaugos būtų pelnomasi valstybės sąskaita. Tas popierinis rezervas tikrai negarantuoja, jog esant poreikiui mes jį turėsime. Todėl iškyla daug klausimų, kodėl Vyriausybė eina keliu, kuris negarantuoja fizinio maisto rezervo buvimo.

Vytautas Buivydas, Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas

Socialiniams partneriams apie valstybės maisto rezervą daug informacijos neatskleidžiama, nes tai yra saugoma valstybės paslaptis. Manau, jog sistema turi būti tokia, kad ekstremaliais atvejais užtikrintų tam tikrą kiekį būtiniausių maisto produktų. Kaip tą padaryti ūkiškiausiai, sprendžia politikai, bet vienareikšmiškai turi būti užtikrintas maisto rezervas ir kad neatsitiktų taip, jog popierinės sutartys pasirašytos, o tų atsargų rezervas vien popieriuose ir tėra.

Valstybės maisto rezervo formavime galėtų dalyvauti ir ūkininkai, turintys elevatorius, rezervuarus, kuriuose numatytą laikotarpį galėtų laikyti valstybės maisto rezervą (kalbu apie grūdus). Tokiu būdu maisto rezervas būtų labiau pasiskirstęs po Lietuvą, o ne tik vienoje ar dviejose vietose. Ūkininkai, kurie turi tam tinkamas sąlygas, galėtų saugoti ne tik grūdus, bet ir kitus maisto produktus. Taip būtų užtikrinamas valstybės maisto rezervas ir tuo pačiu sudaryta galimybė žemdirbiams užsidirbti. Jeigu norės, valdžia turės galimybę bendradarbiauti su žemdirbiais. Deja, tenka girdėti, kad sutartis pasirašę, konkursus laimėję asmenys turi „priėjimą“ prie valdžios ir tokiu būdu „išsuka“ dideles pinigų sumas. Valstybės maisto rezervo formavimo procese turi būti skaidrumas, aiškumas.

Albertas Gapšys, Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas

Valstybės maisto rezervas yra reikalingas, tai produktai juodai dienai. Ieškoma geriausio būdo, kaip tas rezervas turi būti formuojamas. Sunku rasti aukso vidurį, nes laikmečiai būna skirtingi. Prisiminkime neseniai kilusią COVID-19 pandemiją, karantiną, kai valstybėms buvo trukdžių apsirūpinant maisto produktais. Mūsų šaliai tai galbūt gresia mažiausiai, nes visko užsiauginame per daug, išskyrus kiaulieną, bet kaip ten bebūtų, valstybei rezervas visada yra reikalingas. Tai, kad neatsirado norinčių sudaryti sutartis dėl maisto rezervo, yra kainos klausimas. Žemės ūkio produktų, pavyzdžiui – grūdų, kainos kiekvienais metais keičiasi, o kai valstybė nustato kainą, už kokią pirktų grūdus rezervui, žemdirbys galvoja, kad gal kitais metais kaina bus geresnė.

Egidijus Mackevičius, Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius

Siūlomas rezervo formavimo būdas, atrodo, mažai kuo skiriasi nuo dabar esančio. Dabar, jei sudarai preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, valstybei paprašius įsipareigoji mesti visus savo darbus ir gaminti produktus valstybei, bet, pavyzdžiui, pritrūkstame mėsos, nes dėl pandemijos, karantino jos negalime įsivežti, o ištikus kažkokiai ekstremaliai situacijai šalyje pagal sutartį jau turėtume gaminti valstybės užsakymą, bet mes jokio rezervo neturime, nes įsipareigojame pradėti gaminti tiktai nuo to momento, kai paprašys valstybė. Tai buvo visiškai nelogiška, tai nėra joks gelbėjimas, rezervo formavimas, o tik formalumas, nes kai realiai nėra žaliavų, tai ir neturi iš ko pagaminti. Esminis preliminarių sutarčių momentas – nebuvo apčiuopiamų produktų. Dabar kalbama apie rezervavimo sutartį, bet panašu, kad rezervas vėl bus tik popierinis.

Pagal dabar galiojančią tvarką, jei sudarai preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, keleriems metams įsipareigoji produktus pateikti dabartinėmis kainomis. Jokia įmonė nenori įsipareigoti, pavyzdžiui, kelerius metus dabartinėmis kainomis pardavinėti kiaulienos ar jautienos konservus, kai rinkos kainos bus visai kitokios. Tai visiškas nesusipratimas. Jeigu tokios nuostatos išliks, įstatymas bus negyvybingas.

Maisto rezervas turi būti fizinis, ne orinis, ne sutartinis. Turi būti skelbiami konkursai, kad valstybė perka tam tikrą kiekį maisto produktų ir jie bus saugomi valstybės arba įmonės šaldytuvuose už papildomą mokestį. Tokiu atveju, mes galime pasiūlyti ir reikiamus produktų kiekius, ir geras kainas. Realiai egzistuotų fizinis, keletą metų saugomas maisto rezervas, o kad valstybei nebūtų nuostolių, prieš produktų galiojimo pabaigą, kol jie dar geri, būtų galima juos panaudoti skiriant pagalbos, maisto fondams žmonių maitinimui, išdalinti nepasiturintiems.

Juk dabar valstybė perka maisto produktus, ir produktų krepšeliai yra skiriami nepasiturintiems žmonėms. Tam būtų galima panaudoti rezervo produktus, tuomet valstybė nepatirtų nuostolių ir nereikėtų rengti specialių maisto skurstantiems pirkimų. Taip visada rezerve turėtume galiojančių maisto produktų ir būtų ką pasiūlyti skurstantiems žmonėms, veiktų pagalbos nepasiturintiems žmonėms sistema.

Verslas visada balsuoja pinigais. Jeigu įmonė pamatys, kad gali prisiimti riziką, ji dalyvaus konkurse, sudarys sutartis, jeigu ne – nedalyvaus. Kol kas matau, kad siūlomas rezervo formavimo būdas nėra gyvybingas.

Aušrys Macijauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas

Koronaviruso pandemijos metu iš pradžių buvo didžiulis apsaugos priemonių stygius, ir nepavyko jų iš niekur atsivežti. Taip gali nutikti ir su maisto produktais. Valstybė turi užtikrinti maisto rezervą, jeigu atsitiktų kažkokie nenumatyti dalykai – stichinė nelaimė, krizė ar dar kažkas. Ekstremalių situacijų metu valstybei reikia turėti maisto produktų, kitų būtiniausių prekių rezervą.

Daug kur pasaulyje taikoma praktika, kai pagal sutartis maisto rezervą saugo privatūs subjektai. Rezervas saugomas ilgą laiką, tad abejoju, ar mūsų ūkininkai galėtų tame dalyvauti. Nežinau, ar kokie nors ūkiai, bendrovės turi tokių sandėlių, kuriuos galėtų „išimti“ iš savo gamybos ir juos paskirti rezervo laikymui. Bet kuriuo atveju valstybė turi užsitikrinti strateginių produktų rezervą, o ar jis būtų saugomas privačiuose, ar valstybiniuose sandėliuose, didelio skirtumo nėra.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-09-21

Padėtis ES – be kaimo ir žemės ūkio?

Rugsėjo 15 d. Europos Komisijos (EK) pirmininkė Ursula von der Leyen Europos Parlamento (EP) nariams pristatė pranešimą apie padėtį Europos Sąjungoje (ES) 2021 metais, kurį plačiai komentavo politikai ir ekspertai. Stebina ir glumina tai, kad pranešimo tekste vietos žemės ūkio tematikai neliko, nors prieš metus agrariniam sektoriui dėmesio pakako…

Liko užribyje

EK pirmininkės kalbos įžangą ir dalį, kuri, kaip ir dera, buvo dedikuota pandemijai ir grėsmingai krizei suvaldyti, geriausiai pakomentuotų epidemiologijos ir ekonomikos ekspertai. Tačiau 2021 metų pranešimo retorika verčia suklusti ir ne specialistą. Prieš metus, pristatydama padėtį ES, U. von der Leyen pabrėžė: „Pastaruosius šešis mėnesius europiečiai parodė tikrąją dvasios stiprybę. Ją parodė sveikatos priežiūros darbuotojai, pasilikę slaugos namuose prižiūrėti sergančių ir vyresnio amžiaus asmenų. Gydytojai ir slaugytojai, kurie mirštantiesiems tapo šeimos nariais. Priešakinių linijų darbuotojai, ištisas savaites dirbę dieną ir naktį, rizikavę tam, kad to nereikėtų daryti mums“.

Šių metų kalboje akcentai sudėlioti kitaip. Anot EK pirmininkės, kovojome su grėsmingiausia visų laikų krize ir „tai padarėme kartu: ir EK, ir EP, ir 27 valstybės narės – kaip viena Europa. Ir galime tuo didžiuotis.“ Tad paprastų europiečių, taip pat ir aprūpinimą maistu užtikrinančių žemdirbių griežta savidrausmė ir pasiaukojamas darbas liko menami, nustumti kažkur toli už laurus skinančių pagrindinių ES institucijų ir ES valstybių narių.

Požiūris verčia sunerimti

Prieš metus pasakytoje kalboje buvo didžiuojamasi bendrosios rinkos teikiamomis galimybėmis, dėl kurių įmonės pasiekia tokį veiklos mastą, kokio reikia, kad jos galėtų klestėti ir didinti konkurencingumą pasaulyje, o bėdai prispyrus – rasti užuovėją, o 2021 metais pastebima: „Mūsų socialinėje rinkos ekonomikoje tai, kad įmonės gauna pelno, yra gerai. Tačiau pelno jos gauna dėl to, kad mūsų infrastruktūra, socialinė apsauga ir švietimo sistemos yra kokybiškos.“

Tiesa, toliau tekste kalbama apie tęsiamą kovą su mokesčių vengimu ir slėpimu, tačiau taip ir nėra aiškumo, ar, EK pirmininkės nuomone, sąžiningai mokesčius mokančios įmonės vis dėlto ne per mažai prisideda prie kažkieno (gal valdžios?) lėšomis sukurtos kokybiškos infrastruktūros, socialinės apsaugos ir švietimo sistemos. Matant Lietuvos valdžios institucijų mokesčių iniciatyvas, tikėtina, kad atsakymas būtų „taip“…

Kaimo gaivinimas nebeaktualus?

Pranešime apie padėtį ES 2020 metais EK pirmininkė pabrėžė priemonės „NextGEnerationEU“ indėlį gaivinant ES kaimo vietoves, pvz., plečiant 40 proc. kaimo vietovių gyventojų prieigą prie plačiajuosčio interneto. Vis dėlto kaimo vietovių ateities problematika yra gerokai platesnė negu vien tik interneto ryšio trūkumas. Tai pripažino ir EK šiek tiek daugiau kaip prieš du mėnesius – birželio 30 d. paskelbusi komunikatą „Ilgalaikė ES kaimo vietovių vizija: stipresnės, sujungtos, atsparios ir klestinčios kaimo vietovės iki 2040 metų“.

Suprantama, kad dėl riboto laiko EK pirmininkės kalboje nebuvo galimybių detalizuoti kaimo vietovėms kylančių iššūkių, tačiau vietos kaimo vietovių vizijai paminėti pranešime vis dėlto galėjo būti rasta, ypač prisiminus minėto komunikato įvade cituojamus U. von der Leyen žodžius: „Mūsų kaimo vietovės yra mūsų visuomenės struktūra ir mūsų ekonomikos ritmas (pažodžiui – širdies plakimas).“

Mažinti poveikį ar skubėti prisitaikyti?

Galima drąsiai teigti, jog niekas, dar neišklausęs metinio pranešimo, neabejojo, kad klimato kaitos tematikai bus skirta pakankamai dėmesio, tačiau buvo logiška tikėtis labiau akcentuojamo kurso, nukreipto į prioritetinį prisitaikymo prie klimato kaitos uždavinį. Juk 2021 metų vasarį buvo paskelbtas EK komunikatas „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas. Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“. Reikia prisiminti, kad Paryžiaus susitarimą pasirašiusios šalys taip pat įsipareigojo didinti maisto gamybos sektoriaus gebėjimą prisitaikyti prie klimato kaitos. Tačiau viešojoje erdvėje tarsi užsikirtusios plokštelės grojimas nuolat kartojamas tik vienas iš trijų Paryžiaus susitarimo tikslų – temperatūros sumažinimas 1,5 laipsnio.

Dar šių metų žiemą skaitytojams pristatant šį dokumentą buvo pacituotos komunikato išvados, kurias būtina pakartoti: „Patiriamų klimato kaitos padarinių nebūtų išvengta net ir nebeišmetant jokių šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD). Net jei pasaulinės ir europinės pastangos sumažinti ŠESD būtų veiksmingos, jis bus juntamas dešimtmečius. Bendrai visuotinio atšilimo tendencijai menką poveikį turi net ir, pavyzdžiui, dėl 2008 metų finansų krizės arba su COVID-19 pandemija susijusių ekonominių sutrikimų laikinai drastiškai sumažėjęs išmetamų ŠESD kiekis. Dėl svarbių tarptautinių įsipareigojimų neutralizuoti poveikį klimatui didėja tikimybė, kad bus įgyvendintas geriausias scenarijus, tačiau net ir tokiu atveju vis tiek reikėtų didelių prisitaikymo pastangų.“

Akivaizdu, kad laiko prisitaikyti prie klimato kaitos nėra. Tai daryti reikia čia ir dabar, vietoje blaškymosi pasirenkant priemones klimato kaitai mažinti. Spartus agrarinių technologijų keitimas (pvz., 2020 metų pranešime paminėtas tikslusis ūkininkavimas) yra vienas iš daugelio žemės ūkyje taikomų metodų, gerinančių šakos prisitaikymą prie klimato kaitos. Tačiau prisitaikymo prie klimato kaitos strategijai paminėti EK pirmininkės kalboje vietos neatsirado, kaip ir tvaraus ūkininkavimo temai…

Ar tikrai reikalingas kiekvienas?

2017 metais tuomečio EK pirmininko Jean’o-Claude’o Junckerio pranešime apie padėtį ES buvo deklaruojama, kad „Sąjungoje, kur visi lygūs, negali būti antrarūšių piliečių“ ir „Už tą patį darbą toje pačioje vietoje visiems turi būti mokama tiek pat“. Tai paskatino Lietuvos žemdirbius surinkti parašus ir įteikti EP peticiją dėl tiesioginių išmokų sulyginimo. Praėjo daugiau kaip treji metai, surengti keli posėdžiai, kuriuose buvo nagrinėjami peticijos reikalavimai. Dokumentas mėtomas iš vieno EP komiteto į kitą. Pastarąjį kartą Peticijų komitetui reikalavimus Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Jonas Vilionis pristatė šių metų birželio mėnesį. Tačiau teisingo sprendimo vis nėra.

Panašu, kad artimiausiu metu EK vėl turės galimybę praktikoje pademonstruoti, kiek gyvenimiškos ir kiek deklaratyvios yra pranešimo apie padėtį ES 2021 metais nuostatos. Grupė Lietuvos jaunuolių yra pateikę peticiją EP, kurioje jie nurodo, jog bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) nepakankamai prisideda įgyvendinant Europos Tarybos patvirtintus jaunimo pritraukimo dirbti kaimo vietovėse tikslus. Be to, jie jaučiasi diskriminuojami BŽŪP priemonių, kurios ignoruoja žemės ūkiu užsiimančius, ne savarankiškai dirbančius, o samdomus jaunus, žemės ūkio mokslus baigusius specialistus. EP Peticijų komitetas turėtų paprašyti EK parengti atsakymus į peticijoje keliamus reikalavimus.

Kokie jie bus šių metų EK pirmininkės pranešimo kontekste? Pranešime EK pirmininkė ėmėsi iniciatyvos siūlyti 2022-uosius paskelbti Europos jaunimo metais. Nors vilčių nėra daug, nes BŽŪP strateginio plano nuostatos formuojamos jau šiandien, lieka tik tikėtis, kad jaunimui skirta iniciatyva nebus pamiršta ir jaunųjų specialistų peticija bus objektyviai išnagrinėta artimiausiu metu.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Eimantas PRANAUSKAS, 2021-09-21

Žemdirbiai jaučiasi atsidūrę tarp sunkaus kūjo ir priekalo

Viešojoje erdvėje neretai  gąsdinama, kad Lietuvos žemės ūkis jau baigia sunaikinti gamtą, kad ūkininkai be saiko naudoja chemines augalų apsaugos priemones, baigia trąšomis užteršti upes, ežerus ir net Baltijos jūrą. Tokios kalbos – postūmis aplinkos apsaugos tarnyboms veikti – rengti įvairias draudimo ir baudimo akcijas. Ar tikrai to jau reikia, ar kartais čia neperlenkiama lazda?

Žmogus negailestingas žemei

„Prieš trejetą dešimtmečių buvau parašęs patarimų ūkininkams knygelę „Alternatyvioji žemdirbystė“. Šiandien daugelis jos idėjų sugulusios į žaliojo kurso pagrindus. Iš savo ilgametės mokslininko patirties galiu pasakyti, kad žmogus negailestingas žemei. Derliai forsuojami, žemė prievartaujama. Taip elgtis negalima, – sako agronomas, habilituotas agrarinių mokslų daktaras Antanas Svirskis. – Tarpukariu tėvukas turėjo 11 ha žemės, jai patręšti nupirkdavo du maišiukus zuperio, iš tvarto išveždavo keletą vežimų mėšlo. Sumaniai taikydamas agrotechniką, iš savo 11 ha laukų derliaus sulaukdavo kaip iš 40 ha.“

Neseniai lankydamasis viename Ukmergės rajono ūkyje vykusioje lauko dienoje mokslininkas stebėjo, kaip žemė dirbama be plūgo, nenaudojant mineralinių trąšų ir pesticidų, šiaudai paliekami dirvoje. Jį stebino didžiuliai laukai, suspausti, kaip asfaltuotas kelias, galingos žemės ūkio technikos ratų.

Pievos – be gyvybės

„Kai šienaudavau su tėvu, po kiekviena pradalge rasdavau kamanių lizdų, galybes žiogų, pievoje dūzgė bitės, javuose bėgiodavo būriai kurapkų. Šiandien pievose jokios gyvybės, o pasitaikančią sumala šienavimo technika.

Lankiausi Norvegijoje. Ten viduryje miestelio – 50 karvių ferma. Gyventojai neprotestuoja, nerengia piketų dėl kvapų, triukšmo. Jie džiaugiasi kaimynystėje galintys nusipirkti šviežio pieno ir jo produktų. Tik Lietuvoje protestuojama dėl naujų tvartų statybos, blogą kvapą skleidžiančių fermų. Užtat laikraščiuose pilna skelbimų apie brangiai superkamą žemę“, – įspūdžiais dalijasi A. Svirskis.

Visuomenei stinga brandos

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius mano, kad iš tikrųjų bėda atsiranda tada, kai teisės aktuose bandoma įprasminti kokius nors siekius, neatsižvelgiant į tai, kokios įtakos jie padarys praktikai. Pavyzdžiui, kad ir dėl mėšlo tvarkymo.

„Įspūdis toks, kad sostinės šeštame rūmų aukšte sėdintieji sukūrė įstatymą ir dabar negali prisipažinti, jog šovė pro šalį, – piktinasi R. Juknevičius. –Nūnai jie sumojo užsakyti studiją, kuri turėtų pagrįsti arba paneigti įstatymo reikalingumą. Lūkesčiai neretai keliami jų nesuderinus su gyvenimo logika. Pavyzdžiui, gyventojų priešinimasis fermų kaime statybai. Viena vertus, protestai liudija pilietinės visuomenės brandą, bet pastaruoju atveju tai – nebrandžios bendruomenės apraiška. Ar visuomenės grupių nuomonės vertinant verslo subjekto poveikį aplinkai turi būti paisoma? Gal tas žmonių aistras pakurstė verslo konkurentai, gal norintieji būti matomi, gal tiesiog „narcizai“?“ Pasak sąjungos vadovo, pilietiškos visuomenės šalyje yra per mažai, o dabartinei stinga brandos. Projektuojamus verslus kaime lydi tylus pritarimas, o kai investicijos jau įžengia į baigiamąjį etapą, prasideda institucijų sankcijos ir visuomenės grupių protestai.“

Kontroliuoti – būtina

„Teko dirbti Lietuvos pajūrio regione, ten nekilo jokių aplinkosaugos problemų ūkininkams statant naujas fermas, – teigia asociacijos „Aplinkosaugos koalicija“ vadovas Valdas Balčiūnas. – Pavyzdžiui, Šilutės rajone daug gyvulininkystės ūkių, kurių kryptis – pieno ir mėsos gamyba. Tai rajono gyventojų verslas, maitinantis krašto ekonomiką. Aplinkosaugininkai privalo kontroliuoti, kaip laikomasi poveikio aplinkai reikalavimų, kaip saugomi vandens telkiniai. Ne paslaptis, kad siekdami didesnio derliaus kai kada ūkininkai dirvas tręšia mineralinėmis ir organinėmis trąšomis nesilaikydami nustatytų normų, todėl dalis medžiagų lieka augalų nepasisavintos, su lietaus vandeniu patenka į upes, vėliau – į Baltijos jūrą. Vanduo žydi nuo jame esančių nitratų, fosforo, kitų cheminių medžiagų liekanų. Kol tokia situacija, kontrolė yra būtina.

Justinas ADOMAITIS
———-
Augalų apsaugos priemonių reikės visada

Kiekvienas norime gyventi natūralioje aplinkoje. Geografiškai Lietuva yra miškų zonoje, tačiau visiems mums kasdien reikia maisto, vandens, kasdien susikaupia nuotekų ir atliekų. Iki begalybės sugriežtinus reikalavimus augalų apsaugai, nebeužsiauginsime maisto produktų. Mums reikalingą maistą augins trečiosios šalys, kuriose tiek aplinkosauginiai reikalavimai, tiek darbo saugos supratimas kur kas prastesni nei Europos Sąjungos (ES) šalyse. Manau, perkelti taršą iš ES valstybių į kitus pasaulio regionus su mažesniais reikalavimais būtų nesąžininga.

„Ecorys“ ekspertų vertinimu, ES, įskaitant Lietuvą, taikomi patys griežčiausi visame pasaulyje augalų apsaugos produktų tiekimo rinkai reikalavimai. Uždraudus neonikotinoidus sugrįžo jau pamirštas kenkėjas šakninis paslėptastraublis. Šiemet labai plito amarai. Jie perneša virusines ligas, todėl javų varpos gausiai sujuodavo ne viename lauke. Populiarėjant neariminėms technologijoms, pabiros ir augalų liekanos tampa ne tik organikos, bet ir infekcijos šaltiniu, plinta šliužai, todėl augalų apsaugos sprendimų poreikis tikrai nemažėja. Girdime sakant, kad derlių galima užauginti ir be augalų apsaugos priemonių.

Dalį derliaus – taip, tačiau kokybiško produkto iš užkrėsto augalo – ne. O vartotojui reikia kokybiško ir įperkamo maisto. Augalai serga šiandien, sirgs rytoj – vienokių ar kitokių jų apsaugos priemonių reikės visada. Šiandien maždaug kas ketvirtas penktas sunaudojamas augalų apsaugos produktų kilogramas Lietuvoje yra nelegalus. Tad nepamatuotai griežti sprendimai dar labiau skatintų šešėlinę ekonomiką ir prekybą dėl įvairių priežasčių ES rinkoje uždraustais produktais ir jų klastotėmis. Kitos valstybės, norėdamos įvertinti esamą situaciją ir pokyčių pasekmes, atlieka planuojamų pokyčių poveikio vertinimą. Kiek man žinoma, toks tyrimas Lietuvoje neatliktas. Apgailestaučiau, jei sprendimai būtų priimami be skaičiavimų, prognozių ir pagarbaus dialogo.

Zita VARANAVIČIENĖ, Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, 2021-09-18

Diskutuojama, kaip paskatinti neariminę žemdirbystę

Europos Sąjungos Modernizavimo fondas pirmajame etape neariminei žemdirbystei numato skirti 8 mln. eurų paramos. Rokiškio rajone susitikę Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos (LNTŽA) ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai diskutavo, kaip kuo efektyviau paskirstyti šią paramą.

Asociacijos kvietimu Rimšionių kaime lankėsi žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius, žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko patarėja Kristina Simonaitytė, ŽŪM Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės specialistai. Susitikti su žemdirbiais atvyko ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vidmantas Kanopa. Asociacijai susitikime atstovavo Rokiškio, Kupiškio, Biržų, Pakruojo ir Anykščių rajonų žemdirbiai.

Parama – tiesioginės sėjos padargams įsigyti

Modernizavimo fondo, suformuoto didinti energetinį efektyvumą, lėšas planuojama skirstyti pagal aštuonias patvirtintas nacionalines finansavimo kryptis. Viena fondo paramos sričių yra žemės ūkis, įpareigotas mažinti anglies dvideginio emisiją. Lietuva dar šiemet iš fondo tikisi gauti 63 mln. eurų investicijoms, iš kurių 8 mln. planuojama skirti neariminei žemdirbystei.

LNTŽA siekia, kad neariminei žemdirbystei numatytos fondo lėšos būtų skirtos tiesioginės sėjos principu dirbantiems žemę, o paramos intensyvumas siektų 70 proc.

ŽŪM atstovai susitikime pristatė esmines nuostatas, kuriomis galima būtų remtis teikiant investicinę paramą žemdirbiams, sieksiantiems pereiti prie tiesioginės sėjos praktikos taikymo ūkiuose. ŽŪM manymu, šiai investicinei paramai turėtų galioti bendrosios viso augalininkystės sektoriaus investicinės paramos nuostatos. Paramos intensyvumas turėtų siekti 40 proc. ir tiesioginės, ir juostinės sėjos technologijų sekėjams.

Esminės diskusijos kilo dėl investicijų, kurias tinkamiausia būtų finansuoti fondo lėšomis. ŽŪM ir LNTŽA atstovai sutaria: parama turėtų būti skirta tik tiesioginės sėjos padargams įsigyti – lėšų nenumatoma traktoriams ar kombainams. Įgyvendinant Žaliąjį kursą svarbu, kad parama padėtų pasiekti keliamus tvaraus ūkininkavimo reikalavimus. Vyriausybės tikslas – didinti neariminiu žemdirbystes metodu dirbamą plotą bei mažinti energetinius poreikius žemės darbams.

Fondas, žinoma, nefinansuos viso tausojamosios žemdirbystės padargų komplekto, todėl, LNTŽA nuomone, šiandien labai svarbu įvertinti, kas ūkyje labiausiai mažintų kuro sąnaudas, kokių padargų tam pasiekti labiausiai reikia. Be to, kas taps prioritetu skirstant lėšas – dideli ar maži ūkiai? Ką labiau derėtų remti – pastangas plėsti padargų įvairovę ar skatinti siekius modernizuoti jau turimą techniką?

Anot ūkininko Nerijaus Uldukio, ateityje derėtų įvertinti ilgalaikes pastangas gerinant šalies dirvožemį, mažinant CO2 emisiją. Tokiam siūlymui pritarė ir agronomas Tautvydas Beinoras. „Neariminė žemdirbystė reikalauja didžiulės patirties, daugybės žinių. Balų reikia pridėti tam, kuris jau žino, kokios technikos jam reikia ir kur ją naudos“, – sakė T. Beinoras. ŽŪM atstovai pritarė, kad investicijoms svarbi kompetencija, tad paramos taisyklėse gali atsirasti naujų punktų.

Neariminė žemdirbystė – sudėtinga sistema

Anot UAB „Alfa Agro“ vadovo, pakruojiškio Virginijaus Beinoro, neariminė žemdirbystė nėra vien traktorius ar sėjamoji. Tai visa sistema, paremta minimaliu dirvos judinimu, maksimalia bioįvairove dirvos paviršiuje bei pačioje dirvoje. V. Beinoras siūlė perspektyvoje suformuoti žemės derlingumo siekio paketą, nustatant CO2 emisijos lygį hektare, ir už kiekvieną tvarios žemdirbystės hektarą mokėti išmoką.

Gražiu pavyzdžiu tapo susitikimo dalyvių aplankyti LNTŽA pirmininko, Kalvių kaimo ūkininko Jono Venslovo pasėlių laukai, kuriuose demonstruotas tiesioginės sėjos technologijų taikymas. Jau septynerius metus šiuo principu dirbantis ūkininkas neatsiprašinėja norago ir rodo gražius tarpinių kultūrų plotus, puikų žiemkenčių lauką, žaliuojantį net sunkioje molingoje dirvoje.

Parengta remiantis Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos informacija

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-09-20

Ankstesnės žemės ūkio naujienos