Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-11-29

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis
Photo by Ryan Song on Unsplash

Žemės ūkio naujienos: 2021-11-29. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

K. Navickas: „Tvaresnę gamybą skatina ir vertybiniai pokyčiai“

„Siekiant tvaresnės maisto gamybos didelį vaidmenį vaidina vertybinis pokytis, o ekonominių, socialinių ir aplinkosaugos aspektų darna yra visų mūsų ateitis,“ – mano žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, apie tokių pokyčių svarbą kalbėjęs „Agromaisto forume 2021”.

Tvarios maisto tiekimo grandinės įgyvendinimas, pasak ministro, aktuali tema. Tai akcentuoja ir Europos Sąjunga – prieš dvi dienas Europos Parlamente patvirtintos Bendrosios žemės ūkio politikos gairės, paliečiančios ir tvarią maisto gamybą.

„Skaitmenizacija ir kiti dalykai, apie kuriuos kalbame, yra vienas iš sprendimų, kaip padėti žmogui, žemdirbiui pasukti tvaresnės gamybos keliu. Tačiau pati savaime skaitmenizacija, dirbtinis intelektas niekada neprisidės prie vertybinio pokyčio.

Šis pokytis atsiranda vartojimo kultūroje, todėl labai svarbu pripratinti mūsų vartotoją ieškoti tvariai pagamintų produktų, skatinti nešvaistyti maisto,“ – teigia žemės ūkio ministras K. Navickas.

Ministras pabrėžė dirvožemio – ūkininkavimo pagrindo ir maisto šaltinio – svarbą.

„Turime pasiekti, kad dirvožemio stabilumas ir derlingumas išliktų, tam yra nemažai priemonių. Labai džiugu, kad didžioji dauguma ūkininkų jau šiandien jas taiko: tiek sėjomainą, tiek augalų kaitą, siekia, kad būtų pertraukos tarp augalų rūšių auginimo, taip išvengiant intensyvesnio agroaplinkosaugos priemonių naudojimo, trąšų“, – sako ministras.

Konferencijoje daug dėmesio skirta trumposioms maisto tiekimo grandinėms. Pasak ministro, tai yra vienas geriausių kelių ūkininkui susitikti su vartotoju.

„Tai tiesioginis būdas pažiūrėti vienas kitam į akis, juk nė vienas ūkininkas nesiūlys savo kaimynui ar tam, kurį pažįsta, maisto, kuris būtų netvariai pagamintas. Šioje grandinėje be galo svarbi ne tik ekonominė dalis, kad mainai vyktų tarp produktų ir pinigų, bet ir socialinė – tarp vertybių“, – „Agromaisto forume 2021” teigė K. Navickas.

Šiemet „Agromaisto forumo 2021” tema – „Nuo ambicijų prie veiksmų: tvari maisto vertės grandinė.“

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-11-25

Žemės ūkio rizikos valdymo fondai – finišo tiesiojoje

Žemdirbiai turės dar vieną instrumentą žemės ūkio rizikoms valdyti – Lietuvos kaimo plėtros programos  valdymo komitetas pritarė siūlymui papildyti Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programą (KPP) nauja veiklos sritimi „Pajamų stabilizavimo priemonės (žemės ūkio rizikos valdymo fondai)“. Šiam sprendimui dar turės pritarti ministerijos KPP įgyvendinimo stebėsenos komitetas.

Rizikos valdymo fondai – visiškai naujas ir platesnis rizikų valdymo instrumentas. Šiuo metu žemdirbiai turi galimybę naudotis pasėlių, augalų bei gyvūnų draudimo paslauga, tačiau ji padengia tik dalį rizikų (augalų žuvimo ar derliaus praradimo dėl ekstremalių meteorologinių reiškinių bei gyvūnų, nuostolius dėl pavojingų užkrečiamų ligų).

Iš fondo lėšų, be šių minėtų rizikų, būtų galima kompensuoti ir kitus pajamų praradimus, atsiradusius dėl rinkų svyravimo ir kitų nenumatytų aplinkybių.

Iki 2025 m. pabaigos rizikos fondus norintiems steigti ūkininkams būtų skirta 1,6 mln. Eur. Šios veiklos srities aprašymo ir taisyklių projektai, kuriems pritarė komitetas, dar bus teikiami derinti socialiniams partneriams ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos. Tuomet teikiami KPP įgyvendinimo stebėsenos komitetui.

Papildomas kvietimas konsultavimo paslaugoms

Atsižvelgęs į žemdirbių organizacijų prašymus, Lietuvos kaimo plėtros programos valdymo komitetas taip pat pritarė siūlymui skelbti papildomą kvietimą teikti paraiškas konsultavimo paslaugoms gauti. Planuojama, kad paraiškos bus renkamos nuo gruodžio 27 d. iki kitų metų vasario 4 d.

Iš viso 2021-2023 m. šiai paramos priemonei numatyta 2 mln. Eur. Daugiausia būtų skirta ūkininkams, jauniesiems ūkininkams ir kitiems žemės valdytojams – 1 675 000 Eur, miško valdytojams – 200 tūkst. Eur, o kaimo vietovėse veikiančioms labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms – 125 tūkst. Eur.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-11-26

Pieno supirkimas iš pieno gamintojų ir mokama kaina 2021 m. sausio–spalio mėn.

VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro tvarkomos Pieno apskaitos informacinės sistemos (toliau – ŽŪIKVC PAIS) duomenimis, patvirtintos pieno supirkimo įmonės (toliau – supirkimo įmonės) 2021 m. sausio–spalio mėn. iš 16 036 pieno gamintojų supirko 1 125,42 tūkst. t vidutinio 4,40 proc. riebumo ir 3,64 baltymingumo pieno (2020 m. sausio–spalio mėn. – 1 142,16 tūkst. t vidutinio 4,11 proc. riebumo pieno, o 2019 m. sausio–spalio mėn. – 1 137,43 tūkst. t vidutinio 4,16 proc. riebumo pieno).

Palyginti su 2020 m. sausio–spalio mėn., pieno supirkimas sumažėjo 1,6 proc., arba 18,60 tūkst. t. Per 2021 m. spalio mėn. buvo supirkta 117,58 tūkst. t pieno arba 1,0 proc. daugiau nei 2020 m. spalio mėn.

ŽŪIKVC PAIS duomenimis, 2021 m. spalio mėn. supirkimo įmonių pieno gamintojams mokėta vidutinė faktinė bazinių rodiklių pieno kaina (su priedais ir nuoskaitomis) (toliau – faktinė bazinių rodiklių kaina), palyginus su 2020 m. spalio mėn., padidėjo 17,7 proc. ir sudarė 277,68 Eur/t. Palyginus su 2021 m. rugsėjo mėn. faktine bazinių rodiklių kaina, ji buvo 5,5 proc. mažesnė.

Šaltinis: nma.lt, 2021-11-26

Veisiantys miškus žemės savininkai sutaupys ir laiko, ir pinigų

Vyriausybė pritarė Seimo pateiktam įstatymo projektui, skatinančiam gyventojus sodinti daugiau miškų. Įstatymą priėmus Seime, veisiant mišką poveikio aplinkai vertinimo atranka bus privaloma tik didesniam nei 10 ha plotui.Administracinė ir finansinė našta žemės savininkams, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turėjo ją atlikti anksčiau, veisdami mišką didesniame kaip 1 ha plote arba rengdami kaimo plėtros žemėtvarkos projektus, per metus sumažėtų apie 110 tūkst. eurų.

Sutaupytas lėšas jie galės panaudoti įveisto miško apsaugai ir priežiūrai.

„Šiuo siūlymu Seimas palengvina sąlygas miško augintojams – jiems auginant mišką nebereikės atlikti poveikio aplinkai vertinimo, jeigu sodinama iki 10 hektarų miško. Ar atitinkamoje teritorijoje yra saugomų rūšių, kitų veiklos apribojimų, rūpintųsi ne patys miško augintojai, o valstybės institucijos kaip Nacionalinė žemės tarnyba“, – Aplinkos ministerijoje parengto teisės akto projekto tikslą įvardija aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Lietuvoje miškai šiuo metu užima 33,7 proc. šalies teritorijos. Vyriausybės programoje ir kituose strateginiuose dokumentuose iki 2030 m. jį numatyta padidinti iki 35–38 proc., kasmet įveisiant miškų mažiausiai 8 tūkst. ha plote.

Numatyti Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimai ir pagal juos Aplinkos ministerijos rengiamas Miško įveisimo ne miško žemėje tvarkos aprašo projektas, padės greičiau pasiekti šį tikslą.

Siūlymas veisiant mišką padidinti ploto ribą, nuo kurios privaloma atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo iki 10 ha, atitinka Vyriausybės programos siekį palengvinti administracinę ir finansinę naštą žemės savininkams, prisidedantiems prie svarbių strateginių uždavinių, mažinančių klimato kaitos poveikį, gerinančių aplinkos kokybę ir gausinančių gamtinius išteklius.

Be to, miško veisimas, skirtingai nei kita ūkinė veikla, svarbus ne tik gamtosaugine, bet ir socialine nauda. Kartu kuriamos naujos darbo vietos, užtikrinamos svarbios šaliai medienos, biokuro žaliavos tiekimas. Kitų vertybių (gamtinių, kultūrinių ir kt.) apsaugą nuo galimo neigiamo šios veiklos poveikio numato žemės ūkio ir aplinkos ministrų tvirtinama Miško įveisimo ne miško žemėje tvarka.

Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pakeitimus pateikė Seimo narys Justinas Urbanavičius.

Šiuo įstatymu į Lietuvos nacionalinę teisę perkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostatos dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų, iš jų – ir veisiamo miško poveikio aplinkai vertinimo. Direktyvoje valstybėms narėms leista nusistatyti ribas ar kriterijus, kuriuos pasiekus atsiranda prievolė atlikti atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo.

Lietuvoje dabar nustatyta 1 ha teritorijos ploto riba tiek veisiant mišką, tiek verčiant miško žemę kitomis naudmenomis.

Šaltinis: am.lrv.lt, 2021-11-24

Išartų pievų dilema – kad avis būtų sveika ir vilkas sotus

Lietuva Europos Sąjungai (ES) yra įsipareigojusi, kad daugiamečių pievų ir ganyklų plotai turi sudaryti ne mažiau kaip 5 proc. visų pasėlių, tačiau pastaraisiais metais pievų žymiai sumažėjo ir riba buvo peržengta. ŽŪM spalio mėnesį paskelbus, kad ūkininkai, per pastaruosius dvejus metus suarę pievas ir daugiametes ganyklas, turės jas atkurti, kitaip jiems bus taikomos sankcijos, žemdirbių bendruomenėje kilo nerimas.

Dabar ŽŪM mėgina ieškoti išeičių iš situacijos, kurioje atsidūrė pievas suarę ūkininkai. Vieną sprendimą ministerija jau pasiūlė – išartų pievų plotus atkurti reikės, tačiau tai bus galima padaryti ir deklaruojant naujas daugiametes ganyklas bei pievas.

Kas lėmė, kad susiklostė tokia situacija? Kokią matote išeitį?

Vytautas Buivydas,

Žemės ūkio rūmų viceprezidentas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas

Tai geresnis sprendimas, nei suartų pievų, kurių plotuose, pavyzdžiui, jau veikia sodininkystės ar kitas ūkis, atkūrimas, ir jis būtų ilgalaikiškesnis. Dabar tariamasi, ieškoma būdų, kaip daugiau deklaruoti daugiamečių pievų, joms priskiriant šalia melioracijos griovių augančias pievas, taip pat pačius melioracijos griovius, nes juose daugiametės žolės auga nuo pat melioracijos pradžios.

Žemdirbiai dabar gyvena geresnėmis nuotaikomis. Vilties suteikė tai, kad žemės ūkio ministras geranoriškai ieško būdų, kaip išspręsti suartų pievų atkūrimo problemą, ir tai yra labai svarbi žinia žemdirbiams. Ministras išgirdo mūsų, šeimos ūkių, jaunųjų ūkininkų įvardijamas problemas, kad suartų pievų atkūrimas gali būti pražūtingas, ūkininkai gali visai nutraukti ūkinę veiklą, jeigu nebus daroma tokių išimčių. Tiesa, gresiančios bausmės, jeigu pievos nebus atkurtos, ūkininkų labai nenuliūdino – numatoma, kad žalinimo išmoka bus nemokama tik už tą plotą. Tad finansinės pasekmės nekirs taip skaudžiai, kaip buvome girdėję iš pradžių.

Kita vertus, jau dabar reikėtų kalbėti, ką daryti, kaip išsaugoti tas pievas, kurios dar yra nesuartos. Mes matome problemą dėl gyvulininkystės ūkių. Yra didelė tikimybė, jog daliai šių ūkių savininkų atsiras poreikis suarti pievas. Ne vienas jų planuoja artimiausiu metu atsisakyti gyvulininkystės, kai tuo tarpu jo žemės plotus didele dalimi sudaro daugiametės pievos. Šiuo klausimu mes diskutuojame, ieškome sprendimų ir artimiausiu metu bandysime savo siūlymus pateikti ŽŪM. Po praėjusią savaitę įvykusio susitikimo ministerijoje norisi pasidžiaugti pagerėjusiu bendradarbiavimu su stambesnių ūkių atstovais. Buvo priimti puikūs sprendimai dėl Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės (GAAB) reikalavimų supaprastinimo, ir tai teikia vilties.

Mes, aišku, negalime viskam prieštarauti, nes keistis kažkiek turėsime, bet svarbiausia, kad tie pokyčiai nebūtų pražūtingi ūkininkui, vykdomai ūkinei veiklai. Labai svarbu, kad dėl pokyčių kuo mažiau nukentėtų labiausiai pažeidžiami šeimos, vidutiniai ūkiai, kurių Lietuvoje yra didžioji dauguma. Beveik 80 proc. ūkių dirba iki 150 hektarų žemės. Tokie ūkiai turi būti labiausiai apsaugoti, o didesni standartai turėtų būti keliami pramoniniams ūkiams, ypač grūdininkystės ūkiai turės prisiimti šiek tiek ambicingesnius įsipareigojimus. Tai, manau, yra logiška, ir dėl to nereikėtų daryti didelės problemos.

Marijona Lukaševičienė,

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkė

Stojant į ES pievų plotai Lietuvoje buvo dideli, ir turbūt niekas neįsivaizdavo, jog ateis toks laikas, kai kils problema dėl per mažų daugiamečių pievų plotų. Per tuos metus daug apleistų žemių žmonės įdarbino ir tikėjosi gauti rezultatą. Kilo problemos, kai prieš porą metų pradėjo sakyti, kad suartas pievas galbūt reikės atkurti. Per trejus pastaruosius metus pasikeitė keturi ministrų kabinetai, o situacija tik sudėtingėjo. Liepto galą priėjome, kai išnaikinome galvijus ir gyvulių nebelaikantys ūkininkai neturėjo kur dėti nupjautos žolės. Tad ir imta arti daugiametes pievas. Eilę metų buvo tendencingai naikinama galvijininkystė, labai norėta pirmiems iš visos ES pasidžiaugti, kad puikiai įgyvendiname Žaliąjį kursą. Ūkininkai ne prieš Žaliąjį kursą, bet Lietuva ir taip žalia. Ar labai jau didelė nauda ūkininkams ir Lietuvai, kad mes pirmieji stačia galva neriame į tokius dalykus? Argi mes neturime atstovų, kurie galėtų įrodyti, kad tai nėra žalinimo mažinimas Lietuvoje. Jei ūkininkai atsės suartas pievas, kur dės žolę, šieną? Juk nėra ką šerti – galvijų neliko, kiaules išnaikinome. Jaunimas nenori auginti gyvulių, nes mato, kad tai nėra pelninga. Kodėl pas lenkus naudinga? Jie perka iš mūsų ūkininkų fermas, galvijus, o juk yra tokie patys ES nariai kaip ir mes.

Renata Vilimienė,

Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkė

Nuo 2023 metų, kad gautume išmokas, turėsime atitikti 9 GAAB standartus. Vienas iš GAAB punktų – pievų tvarkymas. Šiokią tokią atsakomybę dėl suartų pievų reikia prisiimti ir ūkininkams. Kiekvienais metais teikdami deklaracijas žinojome, jog nacionaliniu lygiu sumažėjus pievų plotui ir peržengus 5 proc. ribą, reikės atkurti nurodytą pievų plotą. Tačiau visą laiką buvo sakoma, jog Lietuva turi daug pievų ir tos ribos gal niekada neperžengsime. Ištiko didžiulė nuostaba, kai paaiškėjo, jog pievų gerokai sumažėjo ir staiga buvo pasakyta, kad turime jas atkurti.

Prie šios problemos atsiradimo prisidėjo ir „sofos“ ūkininkų klausimas. Visi kariavome dėl „sofos“ ūkininkų, nes išmokas turi gauti tie, kurie dirba žemę, tačiau kai buvo uždrausta pievas mulčiuoti, pasidarė žolinės produkcijos perteklius, ir daug tokių pievų buvo suartos ir įdirbtos. Tenka pripažinti, kad „sofos“ ūkininkai buvo kaip gelbėjimosi ratas, nes jie laikydavo pievas, jas nušienaudavo, numulčiuodavo, ir nebuvo jokių problemų dėl daugiamečių pievų. Paradoksalu, bet faktas.

Daugiamečių pievų sumažėjo ir dėl to, kad labai stipriai mažėjo pieno ūkių, nes ūkininkai neišgyvena iš pienininkystės. Tokie jie išnuomojo žemę kitiems arba iš pienininkystės perėjo į augalininkystę. Susidėjus visiems faktoriams, išėjo štai toks rezultatas, bet bėda, kad ŽŪM iš pradžių sukėlė žemdirbių sujudimą liepdama pievas atstatyti tuojau pat, be jokių išlygų. Kai vyko pirmieji pokalbiai, ŽŪM iš pradžių nesileido į jokį kompromisą ir tokia ministerijos laikysena nieko gero nedavė.

Smulkieji, vidutiniai gyvulininkystės, pienininkystės ūkiai nuogąstauja, kad ateityje negalės keisti savo veiklos krypties. Pavyzdžiui, mūsų ūkyje 90 proc. žemės yra pievos. Jas įsigijome, investavome visus pinigus, sukūrėme ūkį ir galvojome, kad senatvėje išnuomosime žemę ir iš jos gyvensime. Toks buvo mūsų gyvenimo planas, bet šiandien jis eina šuniui ant uodegos, nes kam gi reikės tų pievų. Nors turime nuosavybę, bet su ja negalėsime daryti ką norime. Tokia perspektyva gąsdina visus ūkininkus, kurie ateityje ketina naikinti savo pieno ūkius.

Nuoširdžiai noriu tikėti, kad kažkaip bus susitarta ir šios problemos bus išspręstos, tik labai apmaudu, kad tiek bereikalingo streso, gaišaties. Ministerija galėjo jau prieš metus sėsti prie stalo su žemdirbiais ir kalbėtis, kaip darė lenkai, estai, latviai, kurie teikė ES daug užklausų, gal galima vienaip ar kitaip tą problemą spręsti, kokias nors išimtis taikyti. Tuo tarpu ŽŪM sukelia gaisrą, ir mes turime ne dirbti, o degti ir gesinti tuos gaisrus.

Sigutis Jundulas,

LŪS Marijampolės skyriaus pirmininkas

Problema brendo senokai, bet prabilta tik dabar, kai jau šaukštai po pietų. Ką daryti tiems žmonėms, kuriems reikės atkurti suartas pievas? Juk mulčiuoti daugiametės pievos nebegalima, nereikia pievų ir atsisakiusiems galvijų, nes smulkiam ūkiui neapsimoka laikyti karvės, kai už litrą pieno gauna 12 centų. Dėl to žmonėms galiausiai nervai neišlaikė ir jie išėjo į pensiją arba kitiems atidavė žemes, arba patys jas suarė ir pradėjo užsiiminėti augalininkyste.

Manau, kad vienas iš sprendimų, galinčių padėti išlaikyti pievas, galimybė verslininkams su valstybės parama kiekviename regione steigti po vieną biodujų jėgainę, į kurias ūkininkai suvežtų iš pievų visą žaliąją masę, kurios dabar neturi kur dėti. Už tokių pievų priežiūrą turėtų būti mokamos išmokos, ir dar ūkininkai gautų pinigų už biodujų jėgainei parduotą žaliąją masę. Tai tikrai atitiktų Žaliąjį kursą. Manau, kad toks sprendimas būtų neblogas.

Be to, kaip daugiametė pieva galėtų būti deklaruojami melioracijos grioviai, už kurių priežiūrą galėtų būti skiriama susietoji išmoka. Nereikia taip kirsti iš karto sakant, kad atkurkite pievas ir viskas. O kur dėti žaliąją masę? Tegul valdžia pasako, kur ją dėti. Darbas negali būti dėl darbo. Darbas turi būti apmokamas.

Onutė Kartavičienė,

Vilkaviškio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė

Lietuvai stojant į ES, buvo pateikta, kiek yra dirbamos ir kiek nedirbamos žemės, ir įsipareigota tą pievų plotą išsaugoti. Visais laikais žemė turėjo duoti derlių, kažkokią naudą, o mūsų derybininkai, vadovaujami P.Auštrevičiaus, mūsų interesų neapgynė. Įstojus į ES ėmė neviltis – iš pradžių buvo mokamos išmokos pasitraukusiems iš prekinės žemės ūkio gamybos, o dabar iškilo problema, kad reikia įgyvendinti įsipareigojimus ir atkurti suartas daugiametes pievas, ganyklas. Tai sunkoka įgyvendinti, bet reikia ieškoti išeičių.

Pievų ėmė mažėti, kai ūkiai didėjo, o dirbamos žemės trūko. Iš pradžių pievų plotų pakako ir problemos nebuvo. Paskui iki gruodžio mėnesio buvo galima užpelkėjusias, apleistas pievas atnaujinti ir pranešti NMA, ir jau kitais metais deklaruoti kaip naudmeną. Viskas baigėsi tuo, kad peržengėme privalomą išlaikyti daugiamečių pievų ploto ribą. Be to, žmonės laikė daug gyvulių, bet Lietuvoje agrarinė politika labai nepalanki auginantiems gyvulius, todėl žmonės gyvulius išpardavė, sunaikino gyvulininkystės, pienininkystės ūkius. O kai neturi gyvulių, nereikia ir pievų, todėl jų vietoje kas nors sėjama. Pievų sumažėjimui įtakos turėjo ir „sofos“ ūkininkai. Kai buvo uždrausta mulčiuoti, neapsimokėjo laikyti pievas ir jas tvarkyti, nebegaunant už tai išmokų.

Ūkininkai nėra prieš žalinimą, jie stengiasi įgyvendinti visus reikalavimus. Gal reikėtų imti pavyzdį iš Lenkijos, kur žalinimui tinka krūmynai, medžiai. Pas mus dar likę krūmų, medžių, ne viskas dar iškirsta. Manau, kad galima šią problemą išspręsti tariantis su ūkininkais, asociacijomis, kitomis žemdirbių organizacijomis, bet bėda, kad, iškilus pievų problemai, nebuvo susikalbėjimo, ministras neklausė ūkininkų organizacijų, o reikėjo iš karto siekti dialogo, ieškoti sprendimo, kuris būtų naudingas žemdirbiams, ir kad tuo pačiu nepasirodytume kaip Europos Sąjungos blogiečiai, kad būtų avis sveika ir vilkas sotus.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-11-27

Pienininkystė palieka kaimą – išparduoda ūkius, kad padengtų paskolas

Panevėžio rajono laukuose besigananti karvė tampa vis didesne retenybe. Pieno upės senka – jo supirkėjams pristatoma kasmet mažiau. Nebeištveriantys žemų supirkimo kainų, ūkininkai masiškai vienas po kito kelia rankas ir likviduoja savo bandas.

Dar nuo 2017–ųjų pieno supirkimo kainoms trypčiojant vietoje, per tą laiką Panevėžio rajone iš pieninkystės gyvenančių ūkių sumažėjo perpus. Dar neseniai į pavyzdinį Stasės Puodžiukienės ūkį Smilgių seniūnijoje tiek žemdirbių, tiek kitų smalsuolių ekskursijos vyko ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Tačiau šiandien 73-ejų moteris su trejais metais vyresniu sutuoktiniu tvirtina likę prie suskilusios geldos.

Per 70 ha turėtos žemės ir 130 melžiamų karvių teko parduoti, kad ūkis galėtų padengti skolą kredito unijai. „Kažkada buvo geri laikai, per dieną pristatydavome po 4 tonas pieno. Pas mus dirbo 11 žmonių, iš jų 3 – 4 melžėjos, keli gyvulių prižiūrėtojai, traktorininkai. Turėjome technikos, modernios įrangos darbui, renovuotą fermą“, – pasakoja nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ūkininkaujanti S. Puodžiukienė. Suklestėti šiam ūkiui dar esant lito valiutai labai padėjo milijoninė paskola. Tačiau ji taip pat ir galutinai sužlugdė pienininkus.

O Miežiškių seniūnijoje pieninkyste užsiimantis Valentinas Vidugiris už kilogramą supirkėjams parduoto pieno gauna vdutiniškai 27 centus Jaunas vyras laiko savo 15 melžiamų karvių ir tame pačiame ūkyje padeda dar 35 karves auginančiam tėvui Jonui Vidugiriui. „Kartu ūkininkaujame, turime dar tris darbininkus. Šiuo metu kartu auginam apie 50 karvių, su prieaugliu ir visas šimtas išeina“, – pasakoja Valentinas. Naujokas pripažįsta, kad pieno ūkyje šiais laikais sunku, bet nuleisti ranku dar nepasiruošęs.

„Kuras brangsta, technika dėvisi, o pienas pigus, Nors dabar jo kaina kiek kyla, bet vasarą vėl kris – taip visada būna. Didelio pelno neturiu, bet dar laikausi“, – patikina jaunasis ūkininkas. Jei ne piniginė parama žemės ūkiui, anot V. Vidugirio, gal ir nebepavyktų išsilaikyti. „Dabar niekas nesidžiaugia šita žemės ūkio šaka, visi aplink tik dejuoja ir skundžiasi“, – sako V. Vidugiris.

Šaltinis: sekunde.lt, Ingrida NAGROCKIENĖ, 2021-11-24

Darbą pradeda premjerės patarėjas žemės ūkio klausimams Ignas Jankauskas

Nuo šiandien, lapkričio 29 d., Ministrės Pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėju žemės ūkio klausimams pradeda dirbti Ignas Jankauskas. I. Jankauskas – verslo ekonomikos specialistas, yra dirbęs Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyboje, prisidėjęs prie naujų finansinių produktų žemės ūkio sektoriui kūrimo, darbo patirties įgijęs Lietuvos centrinėje kreditų unijoje.

Žemdirbių bendruomenėje žinomas kaip Lietuvos grūdų augintojų asociacijos administracijos vadovas.

Šaltinis: lrv.lt,2021-11-29

Ankstesnės žemės ūkio naujienos