Žemės ūkio naujienos: 2025-02-27. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas prasidės balandžio 14 d.
Šiemet žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimas startuos balandžio 14 d. ir truks iki birželio 13 d. Pavėluotai paraiškas bus galima teikti iki birželio 23 d. Už kiekvieną pavėluotą darbo dieną (savaitgaliai, šventinės dienos ir po jų einanti pirma darbo diena laikoma viena darbo diena) tiesioginių išmokų už plotą suma bus mažinama 1 proc.
Primename, kad pašto dėžutė tiesioginės@zum.lt yra aktyvi, joje į klausimus atsakoma asmeniškai. Atsakymus į besikartojančius klausimus galite rasti ŽŪM tinklalapyje.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2025-02-27
Hofmanas nesako „ne“ maisto produktų kainų fiksavimui: galime pasižiūrėti, kas bus
Siekiant užtikrinti žemesnes maisto kainas, būtų galima pasvarstyti apie eksperimentą: fiksuoti kiaušinių, pieno, mėsos kainas ir pažiūrėti, kokių rezultatų tai duos, siūlo žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas. „Galime pabandyti, ką ir siūlė D. Dundulis, fiksuoti kelių maisto produktų kainas ir pažiūrėti, kas bus“, – svarsto ministras.
I. Hofmanas absurdišku vadina kompensavimo mechanizmą uždaromiems kailinių žvėrelių ūkiams ir tikina, kad, neskyrus didesnių išmokų, kailinių žvėrelių fermų draudimą reikia atšaukti.
– Ar svajojote kada nors būti ministru?
– Nedrįsau svajoti. Kartais, kai žemės ūkio srityje buvo priimami beviltiški sprendimai, pagalvodavau, jei aš būčiau sprendimų priėmėju, tikrai nebūtų tokių absurdų. Visgi niekada nesvajojau būti ministru.
– O aktyviai politikoje norėjote būti? Juk esate dalyvavęs vietos savivaldos rinkimuose.
– Taip, dalyvavau rinkimuose į Radviliškio rajono tarybą. Tačiau tai buvo vien todėl, kad mane įkalbėjo žmogus, kuris turėjo ilgametę patirtį taryboje, buvo gerbiamas rajone. Jį laikiau savo autoritetu, todėl ir sutikau, o ne todėl, kad siekčiau politinės karjeros.
– Esate „Nemuno aušros“ deleguotas ministras, tačiau galbūt turite ideologiją, kultūrinę, politinę, kuria vadovaujatės?
– Laikau save žemės ūkio profesionalu, technokratu.
– Ar esate gavęs pasiūlymų įstoti į kokią nors partiją?
– Esu. Nežinau, ar norėčiau sakyti.
– Į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą?
– Taip, su jais dalyvavau savivaldos rinkimuose. Bet buvo įvairių pasiūlymų, jų nenorėčiau vardinti, nes tai buvo neformalūs pokalbiai.
– Ar yra politinė partija, kurios idėjoms simpatizuojate?
– Mano politinės pažiūros nėra stipriai išreikštos. Sakyčiau, kad esu tautininkas. Tačiau kai kuriais klausimais mano pažiūros sutampa ir su centro kaire.
– Esate ūkininkas, valdote 230 hektarų žemės, galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie savo ūkį, ką auginate?
– Auginame grūdines kultūras, tačiau ne tik jas. Pusė ūkio veiklos apima tradicinę grūdininkystę, kur auginami kviečiai, rapsai, miežiai. Kita dalis ūkio – auginame žolių, linų, kanapių sėklas, pupas, žirnius, kmynus. Nemažai auginame ir sertifikuotų sėklų dauginimui.
– Daug metų ėjote tiksliųjų mokslų keliu, apsigynėte disertaciją. Kaip patraukėte į ūkį, tėvų pėdomis nusprendėte žengti?
– Išėjo taip natūraliai. Tėvai ūkininkavo nuo 1993 metų. Buvau dar pradinių klasių mokinys ir mačiau, kaip auga ūkis. Mano įsitraukimas į ūkį buvo vis didesnis, ypač vasaromis, kai buvo pats darbymetis. Studijuodamas doktorantūrą taip pat dirbau ūkyje, nes buvo patogu prisitaikyti prie ūkio dinamikos.
Buvo nemažai tėvų įdirbio ūkiui, buvo sukauptas kapitalas, darbo priemonės. Reikėjo spręsti, kuriuo keliu žengti. Mama neskatino, ji buvo mokytoja, savotiškai atkalbinėjo, kad bus sunku. Na, o tėtis buvo liberalesnis, leido pačiam apsispręsti. Taip natūraliai po truputį įsitraukiau į ūkį. 2009 m. įkūriau savo ūkį.
– Valdote 230 hektarų dydžio ūkį, kiek iš jo žemės priklauso jums?
– Apie 30 proc. žemės mano vardu, kita dalis mano mamos vardu, o kita nuomojama.
– Kaip manote, kiek Lietuvoje turi turėti žemės ūkininkas, besiverčiantis augalininkyste, kad jam pavyktų išgyventi?
– Jei apie grūdines kultūras kalbėtume, tai reiktų apie 150 hektarų turėti, kad pavyktų išlaikyti šeimą. Jei nueitume į kitas ūkio šakas, gėlių, daržovių auginimą, gyvulininkystę, tai ten yra kita specifika. 20 hektarų daržovių ūkis gali duoti daugiau pajamų nei 200 hektarų grūdinių kultūrų.
– Minėjote, kad Lietuvoje iš hektaro ūkininkai vidutiniškai uždirba apie 800 eurų. Nyderlanduose dėl gėlių ūkių tas skaičius daug didesnis. Lietuva yra maža šalis, ar neturėtų Lietuva stengtis iš vieno hektaro gauti daugiau pajamų?
– Yra tokia vizija. Šiam tikslui pasiekti yra kelios kryptys. Viena – perdirbti žaliavą, tarkime, grūdus, gal galėtume pasiūlyti aukštesnės pridėtinės vertės produktą. Kita – daugiau gyvulininkystės ūkių, nes jie sukuria 4 kartus daugiau vertės nei augalininkystė. Plius, gyvulininkystė sukuria daugiau darbo vietų.
Dar viena kryptis – specializuotų ūkių plėtra. Tai šiltnamių, daržovių ūkiai. Bet yra niuansų – mes turime klimatą tokį, kokį turime. Mūsų daržovių savikaina bus visada didesnė nei užaugintų pietuose. Čia pralaimime ir Lenkijai, kur pietuose vyrauja šiltesnis klimatas. Todėl tam, kad išsilaikytume konkurencinėje kovoje, būtų reikalinga valstybės pagalba, dotacijos. Jei to nėra, turime auginti tą, kas mums geriausiai tinka. Tai būtų tie patys grūdai. Turime tam tinkamą klimatą, uostą, gerą infrastruktūrą.
– Neseniai grįžote iš Dubajaus. Minėjote, kad dėl galimo bendradarbiavimo buvote susitikęs su didžiausio prekybos tinklo JAE atstovais. Kokių mūsų prekių jie norėtų?
– JAE Persijos įlankos regione yra svarbiausia šalis mūsų eksportui. Lietuva eksportuoja į 157 šalis, o JAE yra 37 vietoje. Per 2024 m. eksportas į JAE išaugo 63 proc. Tačiau ten nėra lengva įeiti į rinką. Ten didelę rinkos dalį užima Turkija. Turi jiems siūlyti kažką, kas būtų inovatyvu, patrauklu. Jau dabar turime įmonių Lietuvoje, kurios į JAE eksportuoja ledus, jogurtus, varškę ir kitus produktus. Be to, čia svarbu pažymėti, kad jiems reikalinga ne žaliava, o galutinis produktus. Nors viename susitikime su privačia įmone pasakiau, kad gaminame rapsų aliejų, tai jie tikrai susidomėjo.
– Kalbėjome, kad Lietuvoje dėl klimato sąlygų brangu tam tikru metu auginti vaisius, daržoves. Latvija šią problemą sprendžia šalyje užaugintiems vaisiams ir daržovėms taikydama 12 proc. PVM. Galbūt ir Lietuvoje to reikia?
– Taip, tai galėtų būti viena iš priemonių paskatinti mūsų produktų vartojimą, ypač ekologinės produkcijos, šviežių vaisių, daržovių vartojimą. Žemės ūkio ministerija už tai pasisako, net ir Vyriausybės programoje apie tai buvo rašyta.
– Kokį proc. PVM būtų galima taikyti?
– Man atrodo, buvo kalbama apie 9–12 proc. Tačiau čia turi tarti žodį Finansų ministerija, ar tai nebūtų per didelė našta.
– „Norfos“ savininkas D. Dundulis LRT laidoje „Forumas“ pasiūlė idėjų, kaip būtų galima Lietuvoje mažinti maisto kainas. Viena jų – steigti valstybinę maisto prekių parduotuvę. Kita – pačiai valstybei užsakyti kažkurio produkto didelį kiekį, tarkime, sviesto, ir tada nustatyti kainą, už kiek pardavinėti. Kaip vertinate tokius siūlymus?
– Sunkiai įsivaizduočiau valstybinį prekybos tinklą, nes valstybė nėra pats geriausias verslo vystytojas. Antrasis pasiūlymas tikrai vertas dėmesio, tačiau reikia modelio, kaip tai veiks. Pavyzdžiui, ar dalis nupirkto sviesto neliks neparduoto? Kaip išeiti iš tokios situacijos? Nes gali padaryti vieną pirkimą ir gauti tokį finansiškai neigiamą rezultatą, kad dings visas noras toliau tai daryti.
– Tenka pastebėti, kad Lietuvoje pardavinėjami lenkiški maisto produktai pigesni. Pienas, grietinėlė, dešrelės. Kodėl?
– Nėra vienos priežasties, reikia žiūrėti, kokia ten mokestinė aplinka, kokią paramą gauna ūkininkai, koks ten klimatas, darbo jėga, ekonomikos dydis. Nėra vienos priežasties. Kodėl Vokietijoje pieno supirkimo kaina yra didesnė nei Lietuvoje, o pienas prekybos centre yra pigesnis? Maisto taryboje prekybininkų atstovams daviau apie tai pamąstyti.
– Atsimenu, kažkada D. Dundulis teigė, kad jų prekių ženklo kefyras vienu metu buvo pardavinėjamas už mažesnę kainą nei savikaina.
– Galbūt ir būna tokių momentų. Bet jei pažiūrėtume, kokius pelnus uždirba prekybos tinklai, tai tikrai negalima teigti, kad jie neuždirba. Priešingai negu žemdirbiai, kurie kartais būna priversti kurį laiką produkciją pardavinėti už kainą, mažesnę nei savikaina. Na, o kad prekybos centrai metus baigtų nuostolingai, niekada negirdėjau.
– Prekybos tinklai dar nėra pateikę 2024 m. rezultatų, bet 2023 m. „Maximos“ pelnas siekė daugiau nei 100 mln. eurų, kiti irgi dirbo pelningai, nors tiek daug neuždirbo. Vieninteliam „Rimi“ buvo sunkiau. Kad jau ribojame bankų pelnus, gal palaikote idėją maisto prekybininkų pelnus riboti?
– Šiuo atveju aš esu liberalios pozicijos. Verslas turi dirbti ir uždirbti. Tačiau, ką visada sakiau, kad tai turi būti daroma teisingai, sąžiningai, nenuskriaudžiant vartotojo. Pavyzdžiui, pasižiūrėkite į 2023 m. Pieno supirkimo kaina krenta iki mažiau nei 20 centų už litrą, nors vartotojui kaina nesumažėja. Tuo metu perdirbėjo ir prekybininko pelno dalis padidėja. Ar tai teisinga? Tai nėra teisinga. Matome su degalais. Naftos kainai padidėjus degalai brangsta, o mažėjant – greitai nenusileidžia, nes pardavėjai sako, kad anksčiau pirktus degalus pardavinėja. Būna ir su grūdais taip, pradėjus kalbėti, kad buvo prastas derlius, grūdų kaina bus didesnė, žiūrėk, jau kepinių kaina padidėja, nors dar pusę metų produkcija gaminama iš seno derliaus. Pelno ribojimas ar kainų fiksavimas yra kraštutinė priemonė. Nors Konstitucija tą leidžia daryti, nesu šių idėjų šalininkas.
– Tai kaip spręsti neteisingos kainos pasiskirstymo problemą? Viešumu?
– Laikomės pozicijos, kad galutinę kainą turėtų sureguliuoti rinka. Tačiau Lietuvoje turime oligopolinę situaciją, kada yra tik 5 didieji prekybos centrai. Į rinką beveik ateina tiekėjai, kurie siūlo mažesnius kiekius. Galime pabandyti, ką ir siūlė D. Dundulis, fiksuoti kelių maisto produktų kainas ir pažiūrėti, kas bus.
– Ar pritartumėte tokiam eksperimentui?
– Pasvarstyti tikrai būtų galima.
– Kokie tai produktai galėtų būti?
– Daugiausiai vartojami produktai. Pieno produktai, varškė, mėsa, kiaulienos kumpis, vištiena, kiaušiniai.
– Daug kalbate apie reikalingą pieno įstatymą. Kaip šiuo metu laikosi pieno gamintojai?
– Supirkimo kaina buvo pakilusi, ji buvo gera, tačiau dabar po truputį leidžiasi. Bendra situacija yra nebloga, tačiau šiame sektoriuje yra daug nerimo, įtampos. Dar šaltasis sezonas, o kaina supirkimo krenta, tai vykdavo tik vasarą. Yra rūpestis, ar nepasikartos tos žemumos.
Verta paminėti, kad iš didžiųjų pieno gamintojų pienas yra superkamas už konkurencingą kainą. Mažesnieji tos kainos negauna. Pasižiūrėjus, kiek pieno ūkių traukiasi, jau nebebūtų galima sakyti, kad situacija nebloga. Viskas priklauso nuo ūkio dydžio. Didesniems sekasi geriau.
– Kiek karvių turi turėti pieno ūkis, kad išsilaikytų?
– Sakyčiau, kad apie 150 gyvulių, kad būtų neblogas rezultatas. Tačiau aš, kaip žemės ūkio ministras, manau, kad siekiamybė, kad išgyventų ūkiai, kurie turi ir 50 karvių. Nuo tokio gyvulių skaičiaus jau galima pirkti melžimo robotą. Kalbamės kaip tik apie tai, galbūt būtų galima tam skirti valstybės paskatą.
– Kokiai ūkio šakai šiuo metu sunkiausia išsilaikyti?
– Smulkiems ūkiams, ypač gyvulininkystės sektoriuje. Jie negauna geros supirkimo kainos. Tokie ūkiai negali tiek daug investuoti į mechanizaciją, ten daug fizinio darbo. Jiems sunku.
– Seimui nuo 2027 m. uždraudus kailinių žvėrelių verslą, jų augintojai prašo teismo atlyginti 113 mln. eurų žalos. Kaip jūs matote šią situaciją? Ar reikia mokėti didesnes kompensacijas, o gal, kaip kažkas skelbė prieš Seimo rinkimus, reikia atšaukti draudimą ir leisti toliau auginti kailinius žvėrelius?
– Jeigu visuomenė nusprendė, kad šitas verslas yra amoralus, taip, Seimas turi teisę uždrausti tą ūkio šaką. Bet tie žmonės, kurie užsiiminėjo šia ūkio veikla, tai darė legaliai. Buvo laikas, kai jiems buvo skiriama parama. Žmonės investavo pinigus, įdėjo daug darbo ir staiga priimamas toks sprendimas. Kadangi žmonės tuo užsiėmė legaliai, jiems reikia skirti teisingas kompensacijas.
– 2024–2026 m. yra nustatytas pereinamasis laikotarpis – verslininkai gali uždaryti fermas ir gauti kompensacijas: pirmais metais išmoka yra trys eurai už gyvūną, antrais – du eurai, o paskutiniais metais – vienas euras.
– Taip, tačiau toks kompensavimo mechanizmas nėra teisingas. Tai yra pasityčiojimas, nes žmonės ilgą laiką investavo. Danija po kelis šimtus eurų už žvėrelį davė. Plius, reikia kompensuoti už ilgalaikes investicijas, gamybinių bazių išmontavimą ir t. t. Pavyzdžiui, yra šalių, lyg ir Suomija, ten nedraudžiama tuo užsiimti, bet, nusprendusiems užsidaryti, valstybės sumoka solidžią kompensaciją. Kitas kelias – jei valstybė negali tinkamų kompensacijų skirti, tai negali tada ir uždaryti tų verslų. Tada toks sprendimas turi būti atšauktas.
– Kaip suprantu, jei būtų reikėję Seime balsuoti, būtumėt balsavęs prieš įstatymo priėmimą?
– Žinoma, būčiau balsavęs prieš. Čia yra žemės ūkio šaka ir viskas pagrįsta emocijomis. Būčiau balsavęs už, jei su verslininkais būtų deramai atsiskaitoma.
– Ar šiuo metu šalies žemės ūkyje yra įstatymų, kurie yra pertekliniai, kurie riboja ūkininkų veiklą?
– Galima būtų sumažinti biurokratinę naštą, ji kainuoja.
– Kokie konkretūs pavyzdžiai galėtų būti?
– Ūkininkai pildo daug žurnalų. Pesticidų, atliktų darbų, ekologinių ūkių savininkai dar daugiau informacijos turi pateikti. Reikia pateikti tręšimo planus… Taip, jie reikalingi, tačiau gal sistemą būtų galima kažkaip supaprastinti. Lietuva, kaip ir ES, laikosi labai aukštų standartų tręšiant. Gal tai ir sveikintina, bet, palyginti su trečiosiomis šalimis, mes esame nekonkurencingi. Visgi, nesakau, kad reikia to atsisakyti, tręšti reikia atsakingai.
Augalų apsaugos produktai taip pat didina savikainą. Gyvūnų gerovės aukšti standartai brangina mūsų produkciją. Vėlgi, nesakau, kad turime to atsisakyti. Gyvūnų gerovės standartus turime užtikrinti. Tik nereikia pamiršti, kad konkuruojame bendroje rinkoje. Nenorime valgyti narvuose laikomų vištų kiaušinių. Atrodo, gera idėja, galime palaikyti, bet ūkiams tai yra papildoma investicija. Vadinasi, jų produkcija bus brangesnė. Jei mes konkuruojame vienoje rinkoje su atvežtais kiaušiniais, kur nežinia, kokia yra gyvūnų gerovė, tai mes tampame nekonkurencingi.
– Jūsų paskirtas ir po 10 dienų atleistas patarėjas Irmantas Baltūsis teigė, kad iš ministerijai pavaldžios įstaigos vadovo gavote dovaną, kurią jis įvardijo kaip kyšį. Jis dėl to kreipėsi ir į Generalinę prokuratūrą. Koks yra jūsų santykis su šiuo žmogumi ir kokioje stadijoje yra procesai? Galbūt buvote apklaustas?
– Absoliučiai nėra jokio santykio ir negali būti. Nežinau, ar verta kalbėti apie tą žmogų, kai jis yra specifinis, turintis tam tikrų problemų. Tai yra ne tik mano nuomonė, tą patį gali patvirtinti ir kiti ministerijos darbuotojai, daug Seimo narių, pas kuriuos jis anksčiau dirbo. Tą patį galėtų patvirtinti ir kitos darbovietės, kur jis praleisdavo mėnesį ir ilgiau. Tas žmogus turi keistų pomėgių ir elgiasi neadekvačiai.
– Bet jūs jį juk pats pasikvietėt į komandą.
– Taip. Aš jį pažinojau ir anksčiau. Yra telefoniniai sukčiai, o jūsų minimą žmogų galėčiau pavadinti įsidarbinimo sukčiumi. Šitą savybę jis turi.
– Galbūt jus buvo jau apklausę dėl išsakytų patarėjo kaltinimų?
– Ne, prokuratūra manęs niekur nekvietė ir iš ten jokios informacijos nesu gavęs.
– Patarėjas teigė, kad dovaną gavote, gal kas medaus ar dar ko atnešė?
– Ne, mes patys prieš Kalėdas tokias simbolines medaus statinaites nedideles dovanojome.
– Kadangi esate deleguotas „Nemuno aušros“, kaip dažnai susitinkate su Remigijumi Žemaitaičiu?
– Labai retai. Gyvai per visą laiką jis tik 3 kartus buvo Žemės ūkio ministerijoje. Teko dar susitikti Seime per Vyriausybės valandą ir viename frakcijos posėdyje. Labai retai bendraujame. Ir jis, ir aš esame labai užimti.
– Ar jums nekliudys dirbti faktas, jog esate ūkininkas? Nepaisant to, kokį sprendimą priimsite, visi žiūrės, ar dėl jo neturėsite asmeninės naudos.
– Visada tas bus ir tikimybė išlieka, kad bet koks sprendimas gali būti gretinamas su mano užimamomis pareigomis.
– Ar jums pačiam nebus sunku būti nešališkam, žinant, kad kai kurie klausimai tiesiogiai jus lies?
– Tikrai ne. Priminsiu, jog mane įkalbinėjo, kad dirbčiau ministru. Visos aplinkybės dėliojosi, kad nepriimčiau tokio pasiūlymo, bet galiausiai priėmiau sprendimą, nes buvo didelis palaikymas iš bendruomenės, ir tai, kad pirmą kartą yra siūloma užimti tokias pareigas žmogui iš žemdirbių bendruomenės. Mačiau tai kaip galimybę visai ūkininkų bendruomenei.
Aš atėjau iš geresnės pozicijos į blogesnę. Tai yra didžiulė našta, atsakomybė. Į darbą žiūriu kaip į galimybę atiduoti duoklę valstybei. Aš prisiėmiau tą naštą, nes, manau, mano patirtis leidžia padaryti daug gerų darbų Lietuvos žemės ūkiui ir Lietuvai. Tiek, kiek atiduodu čia laiko, prarandu galimybes vystyti savo ūkį. Jokių interesų nėra. Būna nesmagu, kai bandoma kažką susieti. Vengiu tokių situacijų. Visiems būsiu vienodai teisingas, matysiu bendrą žemės ūkio vaizdą ir valstybės interesą.
– Jūs esate kilęs iš Radviliškio rajono. Ar persikėlėt į Vilnių?
– Važinėti fiziškai būtų neįmanoma. Nes pirmyn atgal sugaiščiau 5 val. Kiek galima per šį laiką nudirbti darbų. Gyvenu Vilniuje.
– Daug kalbame apie aplinkosaugą, taršą. Kokį automobilį vairuojate?
– Dviejų litrų „Mercedes-Benz E220“, 2016 m. Nuo seno simpatizuoju „Mercedes-Benz“ markės automobiliams.
– Jaunystėje esate dalyvavęs kultūrizmo varžybose. Ar vis dar domitės?
– Aktyviai nebe. Socialiniuose tinkluose vis dar matau naujienų apie tai, antraštes paskaitau, vieną kitą vaizdo įrašą pažiūriu, bet aktyviai nebesidomiu. Aišku, norėtųsi ir pačiam vėl pradėti sportuoti, bet nėra laiko. Iš ministerijos išeinu ir 21 val., ir vėliau. Buvo trys kartai, kai ministerijos duris užvėriau tik 24 val. Dieną vyksta įvairūs susitikimai, tai man pats ramiausias laikas darbui prasideda 17–18 val.
– Kalbant apie kultūrizmą, ar turėjote savo sektinų pavyzdžių?
– Kai pradėjau sportuoti, tokie žmonės buvo Rolandas Pocius, vėliau Arūnas Vandys. Man labai patikdavo kultūristai, kurie išsiskirdavo ne savo dydžiu, bet kūno proporcijomis.
– Kokį didžiausią svorį esate išstūmęs nuo krūtinės?
– Labai gerai atsimenu, mūsų klube buvo stūmimo nuo krūtinės varžybos. Sverdamas 75 kilogramus sugebėjau nuo krūtinės išstumti 150 kilogramų svorį.
– Ačiū už pokalbį.
Šaltinis: Jonas Deveikis, lrt.lt, 2025-02-27
Dėl pagalbos draudžiant pasėlius ir augalus – nuo kovo 1 d.
Nuo kovo 1 d. žemės ūkio subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys – kviečiami kreiptis dėl valstybės pagalbos pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensacijų gavimo pagal Pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensavimo taisykles. Paraiškos bus priimamos iki birželio 30 d.
Pagal priemonę remiamos šios pagalbos formos:
* valstybės pagalba;
* nereikšminga (de minimis) pagalba.
Galimi pareiškėjai
Dėl pasėlių ir augalų draudimo įmokų kompensacijų gali kreiptis įmonės, kurios:
* yra fiziniai arba juridiniai asmenys, savo vardu įregistravę žemės ūkio valdą;
* užsiima pirmine žemės ūkio gamyba;
* priskiriamos labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių kategorijai (išskyrus jei prašoma nereikšmingos (de minimis) pagalbos);
* sunkumų nepatirianti įmonė (išskyrus jei prašoma nereikšmingos (de minimis) pagalbos).
Pareiškėjas turi atitikti šiuos reikalavimus:
* užtikrina, kad prašomos kompensuoti išlaidos nebuvo, nėra ir nebus finansuojamos iš Europos Sąjungos fondų ir (ar) kitų viešųjų lėšų;
* nėra gavęs ir negauna paramos pagal Kaimo plėtros 2004–2006 m. plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ ir (ar) Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“ – taikoma fiziniam asmeniui ir jo sutuoktiniui;
* nėra gavęs ir negauna valstybės pagalbos, kuri suteikta pagalbos teikėjo Lietuvoje ir Europos Komisijos sprendimu (dėl individualios pagalbos arba pagalbos schemos) buvo pripažinta neteisėta ir (ar) nesuderinama su vidaus rinka, arba yra sugrąžinęs visą neteisėtos ir (ar) nesuderinamos pagalbos sumą, įskaitant palūkanas, teisės aktuose nustatyta tvarka;
* yra apdraudęs augalus pagal tinkamą pagalbai gauti draudimo sutartį;
* išlaidos turi būti patirtos ne anksčiau kaip kitą dieną nuo paraiškos pateikimo savivaldybei dienos. Netaikoma, jei paraiškoje pasirenkama nereikšminga (de minimis) pagalba.
Pagalbos dydis
Pareiškėjui skiriama pagalba gali sudaryti iki 50 proc. draudimo įmokų sumos, neviršijant didžiausių galimų draudimo įmokų įkainių.
Teikiant nereikšmingą (de minimis) pagalbą,
1. bendra nereikšmingos (de minimis) pagalbos suma vienai įmonei (įskaitant ir su šia įmone Reglamento 2 straipsnio 2 dalyje nurodytais ryšiais susijusius ūkio subjektus) per bet kurį 3 metų laikotarpį negali viršyti 50 000 Eur sumos;
2. bendra pirminės gamybos sektoriuje veiklą vykdančioms įmonėms skiriamos nereikšmingos (de minimis) pagalbos suma per bet kurį 3 metų laikotarpį neturi viršyti Reglamento (ES) Nr. 1408/2013 priede nurodytos nacionalinės ribos.
NMA, įvertinusi visas tinkamas paraiškas, patikrina, ar visiems pareiškėjams užtenka lėšų. Jei lėšų trūktų, pagalbos suma visiems pagalbos gavėjams būtų proporcingai mažinama. Bet kuriuo atveju, pagalbos gavėjams tinkamų finansuoti išlaidų kompensavimo intensyvumas negali būti mažesnis nei 40 proc.
Paraiškos priimamos savivaldybėse
Paraiškos priimamos savivaldybės, kurioje įregistruota žemės ūkio valda, administracijoje – jų sąrašas ir adresai nurodyti kvietime tekti paraiškas – jį rasite čia.
Paraiškos bei susiję dokumentai turi būti teikiami asmeniškai, per įgaliotą asmenį, registruotu paštu arba elektroniniu paštu.
Šaltinis: nma.lrv.lt, 2025-02-26
Jaunas ūkininkas koncentruojasi į mėsinių galvijų bandą
Jaunas, veržlus, ambicingas – toks yra Vilkaviškio rajone gyvenantis Petras Paužas. Itin nederlingose žemėse ūkininkaujantis jaunas vyras pernelyg nesuka dėl to galvos ir stengiasi išnaudoti tas galimybes, kurias turi. Vištyčio apylinkėse, kuriose ūkininkauja P.Paužas, žemės našumo balas retai kada viršija 25, tad auginti rapsus ar javus tokiuose plotuose paprasčiausiai nėra prasmės.
Nuo pat vaikystės žemės ūkyje besisukantis suvalkietis kiek save atsimena, tiek nuo laukų pavasariais renka akmenis. Ir renka tik tuos, kurie didesni už kumštį. Jei nuo dirvos imtų mažesnius, greičiausiai darbymetis laukuose taip niekada ir nepasibaigtų.
„Iki šiol nesuprantu, kaip mūsų kraštas galėjo prieš keletą metų būti išbrauktas iš nederlingų žemių žemėlapio! Visiškas absurdas! Net jei ir sugalvotume čia auginti kokias nors grūdines ar kitas kultūras, turėtume naudoti tiek trąšų ir chemikalų, kad nežinia, ar tą derlių apskritai būtų galima vartoti. Akivaizdu, kad net neapsimokėtų to daryti. Dėl to mūsų apylinkėse beveik niekas javų ir rapsų neaugina“, – sakė P.Paužas.
Pats jaunasis ūkininkas šiuo metu verčiasi mėsinių galvijų ir žolės auginimu, pjovimu bei pašaro paruošimu. Vyras paties pagamintus šieno ritinius pristato Kalvarijos savivaldybėje, Trakėnų kaime, įsikūrusiam zoologijos sodui, taip pat kai kuriems šalies žirgynams.
„Teikiu visą paslaugų paketą – pats užauginu žolę, nupjaunu, išdžiovinu, surišu į ritinius, nuvežu ir net iškraunu. Tai daugeliui labai patogu. Keletą kartų užsakovai patys buvo užsimanę išsikrauti ritinius. Kai juos nuvežiau, paaiškėjo, kad tai daryti jie ketina rankomis. Žmonės ne visada suvokia, kaip tai sunku. Juk įprastai vienas ritinys sveria apie 350 kg, o jei jis susuktas iš žalios žolės, svoris gali siekti nuo 700 iki 900 kg“, – teigė P.Paužas.
Mėgsta techniką
Galima sakyti, kad ūkininkauti Petras pradėjo dar vaikystėje. Kartu su tėvais jis sukdavosi ūkyje, dirbo pačius įvairiausius darbus. Jis iki šiol atsimena, kaip pats sako, beprotiškas vasaras, kuomet ištisas dienas tekdavo vežti šieną ir šiaudus. Kol aplinkiniai ūkininkai tą darydavo traktoriais ir kita technika, P.Paužo tėvai vis dar dirbdavo su arkliais.
„Tėtis su arkliais darydavo viską – ardavo, pjaudavo žolę, ją vartydavo, grėbdavo, veždavo į namus šieną, atlikdavo kitus darbus. Jis labai mylėjo šiuos gyvūnus. Galima sakyti, kad pirmą traktorių įsigijo irgi per prievartą. Kai man buvo 13 metų, neapsikentęs pasakiau, kad taip dirbti daugiau neketinu. Tuomet tėtis paklausė ir nusipirko traktorių. Tiesa, jo niekada taip ir „neprisijaukino“. Ir šiandien aš daugiau sukuosi prie technikos, nei jis“, – teigė pašnekovas.
Jis neslėpė, kad įvairi žemės ūkio technika jį labai domina ir traukia. Jaunas vyras juokavo, kad net ir žiemą, kai traktoriai dažniausiai stovi garažuose, jis į juos žiūri kompiuterio ar telefono ekranuose.
Karvės nepasiteisino
Nuo 2013 metų P.Paužas oficialiai ūkininkauja savarankiškai, tačiau ir toliau padeda suktis tėvų ūkyje. Iš pradžių jiedu su žmona Laura laikė 10 pieninių karvių, tačiau greitai jų buvo priversti atsisakyti. Pagrindinė to priežastis – drastiškai kritusios pieno supirkimo kainos.
„Pirmaisiais metais už litrą pieno gaudavome po litą, o po ketverių metų jau tik po 13 euro centų. Laikyti karves tapo nuostolinga“, – prisiminė Vištyčio krašto žemdirbys.
Apsispręsti parduoti piendaves padėjo ir nuolatinis prieraišumas prie ūkio. Ką tik šeimą sukūrusi jauna pora tuo metu kartais norėdavo ilgesniam laikui kur nors išvykti, tačiau to padaryti negalėdavo dėl to, jog kasdien tekdavo melžti karves. Sykiais jaunuosius Paužus pavaduodavo Petro tėvai, tačiau dažnai to prašyti Petras su Laura nedrįsdavo.
„Karves šėrėme ir melžėme patys. Aš pati iš pradžių nemokėjau naudoti melžimo aparato, bet kai kartą vyras ilgai negrįžo iš laukų, nusprendžiau pabandyti. Buvau anksčiau mačiusi, kaip jis tai daro. Pasirodo, nebuvo taip sunku“, – šypsojosi L.Paužienė.
Būtina pabrėžti, kad išmokti melžti karves jaunai moteriai turėjo būti nemenkas iššūkis, nes prieš atsikraustydama pas vyrą į Vilkaviškio rajoną, ji ne vienus metus gyveno Kaune ir su žemės ūkiu turėjo mažai ką bendro.
Tiesa, gyvenimas didmiestyje Lauros niekada pernelyg nežavėjo – ji svajojo įsikurti atokesnėje, mažiau apgyvendintoje aplinkoje. To paties norėjo ir Petras, teigęs, kad savęs niekur kitur, nei ūkyje, neįsivaizduoja. Vyras net teigė dabar gyvenantis svajonių gyvenimą.
Perka nenoriai
Petras su Laura savarankiškai dirba apie 50 ha žemės, laiko panašiai tiek pat mėsinių galvijų. Tiesa, bendras ūkis su Petro tėvais yra maždaug 3 kartus didesnis. Auginamus jaučius Paužai paprastai parduoda supirkėjams, kurie juos išgabena į Skandinavijos arba Pietų Europos šalis. Ten itin vertinama jaunų, iki metų amžiaus galvijų mėsa.
Prieš kurį laiką Petras su Laura pamėgino ir patys pasiskersti jauną jautuką, tačiau parduoti jo mėsą nebuvo taip lengva, kaip pora tikėjosi.
Vien už galvijo paskerdimą ir mėsos sufasavimą šeima sumokėjo apie porą šimtų eurų, tačiau nemažai daliai pirkėjų fasuota mėsa ėmė kelti abejonių, ar ji tikrai yra namuose užauginto jaučio mėsa. Anot Paužų, klientai įsivaizdavo, kad ūkininko parduodama mėsa turi būti žalia, o ne fasuota. Supakuota žaliava daugeliui asocijuojasi su perpardavinėtojais.
„Klientams visai nesvarbu, kad mūsų jautiena – ekologiška. Mūsų galvijai šeriami vien žole ir šienu, be jokių grūdų, kurie kenkia mėsos kokybei. Nors parduoti paskerstą mėsą nebuvo lengva, manau, dar kartą bandysime tą padaryti. Šįkart gal skersime vyresnį jautį, o mėsą bandysime parduoti viename iš ūkininkų turgelių“, – planus vardijo L.Paužienė.
Jos vyras sakė norintis ateityje bent jau padvigubinti turimą galvijų bandą. Jo teigimu, turimi plotai tai leistų padaryti. Be to, mėsiniai galvijai nereikalauja išskirtinių sąlygų. Jiems nereikia ūkinių pastatų, pakanka užuovėją suteikiančios pastogės. Tik reikia pasirūpinti, kad niekada netrūktų žolės, šieno ir vandens.
Sunkumai kuriantis
Gyvenimas kaimiškoje aplinkoje žavi tiek Laurą, tiek Petrą, tačiau, jei reikėtų dar sykį spręsti, kur gyventi, dabar jauna pora abejoja, ar vėl rinktųsi Vištytį. Šis miestelis yra įtrauktas į regioninio parko teritoriją, tad kuriantis čia galioja daugybė draudimų ir suvaržymų.
Iki šiol jauniesiems Paužams teko nueiti, kaip jie patys sako, kryžiaus žygius, kad galėtų čia įsikurti. O sparčiau tvarkytis savo namų aplinkos jiems vis dar neleidžia įvairios biurokratinės kliūtys.
„Kalbama, kad Vištytyje mažėja gyventojų, kad niekas čia nenori atsikraustyti. Bet juk tam yra pakankamai objektyvių priežasčių! Nors ir turėjome gavę, atrodė, visus reikiamus leidimus statyboms, paaiškėjo, jog yra daugybė apribojimų vien dėl to, kad čia – regioninio parko teritorija.
Negana to, vieta, kurioje gyvename, taip pat yra ir urbanistiniame draustinyje, tad suvaržymų čia dar daugiau. Pavyzdžiui, namų stogai turi būti tik šlaitiniai ir tik tam tikros spalvos, vitrininių langų dydžiai taip pat ribojami. Čia galioja daugybė iš pirmo žvilgsnio absurdiškų reikalavimų, kurių nesilaikant gresia didžiulės baudos. Mums jau teko susimokėti ne vieną tūkstantį eurų“, – apmaudo neslėpė P.Paužas.
Jis neabejojo, kad jei įvairūs suvaržymai bus taikomi ir ateityje, tai užkirs kelią Vištytyje apsigyventi ne vienai jaunai šeimai.
Šaltinis: Asta Krasauskaitė, valstietis.lt, 2025-02-25
Naujausius melioruotos žemės ir melioracijos statinių erdvinių duomenų rinkinio duomenis rasite ir mobilioje programėlėje ŽISIS
Žemės ūkio duomenų centro Melioracijos skyrius, vadovaudamasis Melioruotos žemės ir melioracijos statinių apskaitos taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 3D-427 (2023-01-03 redakcija), 2024 m. koordinavo ir kontroliavo Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:2 000 melioruotos žemės ir melioracijos statinių erdvinių duomenų rinkinio Mel_DR2LT (sudaro 52 savivaldybių duomenų rinkiniai) rengimo eigą.
Melioracijos erdvinių duomenų rinkinyje Mel_DR2LT kaupiami duomenys apie:
* melioracijos projektus;
* melioracijos drenažo sistemas;
* polderius;
* melioracijos tvenkinius;
* melioracijos griovius;
* drenažo rinktuvus ir sausintuvus;
* pylimus;
* melioracijos (hidrotechninius) statinius.
Naujausius melioruotos žemės ir melioracijos statinių erdvinių duomenų rinkinio Mel_DR2LT duomenis galima rasti Žemės išteklių stebėsenos informacinėje sistemoje (ŽISIS), ŽISIS mobilioje programėlėje bei Lietuvos erdvinės informacijos portale.
Apie pastebėtus melioracijos M 1:2 000 duomenų netikslumus galima informuoti:
* elektroniniu laišku adresu melioracija@zudc.lt;
* paskambinant telefonu +370 646 92025.
Šaltinis: zudc.lt, 2025-02-25
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
