Gyvulininkystės ūkiai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Sumažėjusios produkcijos kainos verčia ieškoti kuo efektyvesnių būdų ūkio išlaidoms mažinti. Žemės ūkio technika prekiaujančios bendrovės „Dotnuvos projektai“ pardavimų vadybininko Romualdo Mankevičiaus tvirtinimu, tinkamai pasirinkta pašarų ruošimo technologija bei agregatai galėtų padėti gyvulių augintojams nemažai sutaupyti.
Tikslas – pigesni pašarai
Per šio pavasario šienapjūtę vargu ar daug ūkininkų įsigys naują techniką. Tačiau tai labai tinkamas laikas gerai įvertinti turimą techniką ir pagalvoti, ką reiktų atnaujinti.
„Pagrindinis motyvas, renkantis techniką, dažniausiai išlieka tas pats – kaip sutaupyti, kaip pigiau paruošti pašarus“, – sakė bendrovės „Dotnuvos projektai“ atstovas Romualdas Mankevičius.
Pasak pašnekovo, pašarų ruošimo proceso technologijų pradžių pradžia yra šienapjovė, vartytuvas ir grėblys. Atsižvelgiantį žaliųjų plotų dydį, reljefą, turimą traktorių, pasirenkamos pakabinamos ar prikabinamos šienapjovės. Jos gali būti su plaušintuvu ar be jo.
Jei žolė patenka ant plaušintuvo veleno su pirštais, žolės paviršiaus vaškinis sluoksnis pažeidžiamas, ir tada augalas atiduoda į aplinką daugiau drėgmės – greičiau džiūva. Tai ypač aktualu pirmajai pavasarinei žolei, kuri yra sodresnė, drėgnesnė. „Kverneland“ tipo šienapjovės, anot R. Mankevičiaus, turi dar daugiau galimybių. Jos ne tik gali dirbti su plaušintuvu, bet ir suguldo nupjautą žolę į pradalgę, paskleidžia ją visame nupjautame plote.
„Tai labai aktualu gaminant šienainį, arba apvytintos žolės silosą. Esant palankiems, nelietingiems orams, galima praktiškai išsiversti be vartytuvo. Dėl to sutaupoma laiko, degalų. Ta pati šienapjovė dar gali turėti žolės numetimo transporterį. Vadinasi, prikabinama šienapjovė gali atlikti tris funkcijas: pjauti ir guldyti žolę į pradalges, paskleisti žolę, ir, sukomplektavus dar ir žolės numetimo transporterį, kitą pradalgę paguldyti šalia kitos. Esant palankioms klimatinėms sąlygoms, galima, nenaudojant grėblio, paleisti savaeigį smulkintuvą, priekabą-rinktuvą ar presą. Šitaip per visą šienavimo sezoną galima nemažai sutaupyti“, – tvirtino specialistas.
Brangiausi pašarai – rulonuose
Pašarų ruošimo technologijos pasirinkimas – kitas svarbus aspektas, turintis įtakos šienavimo proceso efektyvumui. Ruloninis pašarų ruošimo būdas, pradėtas naudoti Lietuvoje praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje, tebėra labai populiarus. „Ši technologija patogi tuo, kad ją galima taikyti nedideliuose plotuose, nereikia daug darbuotojų. Bet ši geriausią pašarų kokybę užtikrinanti technologija, deja, yra ir pati brangiausia – išlaidos plastiko plėvelei sudaro nemažą dalį gamybos sąnaudų“, – sakė žemės ūkio technikos pardavėjo atstovas.
Ruloninė technologija, anot R. Mankevičiaus, irgi modernizuojama. Anksčiau supresuotas žoles rišdavo špagatu, paskui – tinkleliu, vėliau apvyniojant ruloną plastiko plėvele. Dabar siūlomi presai, kurie suriša 1,25–1,3 metro pločio plėvele. Ji vyniojama 2,5 karto.
„Šis presas-vyniotuvas tampa populiarus gyvulininkystės ūkiuose. Vyniojant jau surištą presuotą žolę plėvele, reikia šešių sluoksnių. O jei rišama plėvele, bereikia apvynioti tik keturiais sluoksniais. Kokybei nesikeičiant, sutaupoma. Apskaičiuota, kad nuo vieno rulono rišamosioms ir pakabimo medžiagoms sutaupoma apie eurą, lyginant, kai surišama tinkleliu ir dar apvyniojama plėvele šešiais sluoksniais. Tai patrauklu ūkininkams, kurie nori sutaupyti“, – aiškino R. Mankevičius.
Alternatyva – tranšėjos ir maišai
Viena iš tranšėjinių technologijų yra priekaba-rinktuvas, kuria surenkama ir į kaupą ar tranšėją sukraunama apvytinta žolė. Ši technologija, anot R. Mankevičiaus, patogi tuo, kad užtenka vieno žmogaus, vieno traktoriaus, kuris atveža žolę į tranšėją, ir antro žmogaus su traktoriumi, kuris tankina į tranšėją talpinamą žolę. Kita technologija yra prikabinamas smulkintuvas. Šiuo atveju reikalingas smulkintuvą tempiantis traktorius, jį valdantis žmogus. Susmulkinta žolė pučiama į priekabą. Tokių priekabų reikia nuo dviejų iki penkių, o taip pat daugiau žmonių – vadinasi, ir didesnių veiklos sąnaudų.
Trečioji tranšėjinė pašarų ruošimo technologija yra savaeigis smulkintuvas. Tai yra labai naši ir gana universali mašina, ji tinka žolei, o pritaikius priedus, su ja galima gaminti ir grūdainį. Naudojant šį gana našų smulkintuvą, reikia daug našių vežėjų su traktoriais.
Palyginti nauja, daugiau kaip penkiolika metų mūsų šalyje naudojama technologija, yra pašarų talpinimas polietileninėse žarnose. Šia metodika gaunamas gana kokybiškas pašaras.
Pašarų ruošimas polietileninėse žarnose Lietuvoje nėra labai retai naudojama technologija. Ji dažnai taikoma rudenį užraugiant cukrinių runkelių išspaudas, kukurūzų su burbuolėmis masę ar ten talpinti nukultu traiškytus grūdus. Traiškyti ir maišuose užkonservuoti kukurūzai – labai didelės energetinės vertės pašaras, ypač turtingas angliavandenių. Toks pašaras itin naudingas šerti didelio produktyvumo gyvuliams.
Pienas ir mėsa gaminami skirtingai
Nedideliuose Olandijos ūkiuose, anot R. Mankevičiaus, pirmąją, pavasarinę žolę populiaru paruošti pagal ruloninę technologiją, o antrą, trečią ir ketvirtą – guldyti į tranšėjas. Taip daroma siekiant išsaugoti geriausias pirmosios – vešliausios, sultingiausios, maistiniu požiūriu vertingiausios – žolės savybes. Vis dėlto jei ūkininko turima banda siekia 300 ar daugiau galvijų, ši technologija yra per brangi. Tokiu atveju paprastai neabejojant renkamasi tranšėjinę technologiją.
Visas šias sutaupymo galimybes būtina apsvarstyti prieš įsigyjant techniką. Svarbu įvertinti, kiek hektarų užima žalieji plotai, kokios tai pievos – ar tai sėtos žolės ar mišiniai, ar tai labiau natūralios pievos. Taip pat būtina aptarti, kokius gyvulius – pieninius ar mėsinius – augina ūkininkas, nes nuo to irgi priklauso, kokius pašarus reikėtų ruošti. „Pieniniai galvijai yra ypač didelio produktyvumo gyvuliai, jie yra labai jautrūs pašarų sudėties mikropokyčiams ir net fizinei-mechaninei raciono struktūrai. Mėsiniai galvijai ne tiek jautrūs aplinkai ir pašarams, jie paprastai auginami pagal ekstensyvios gyvulininkystės principus. Mėsinių galvijų ūkyje vargiai prireiks savaeigio smulkintuvo“, – samprotavo pašarų ruošimo technikos specialistas.
Jis taip pat įsitikinęs, kad nėra netinkamo laiko ūkininkams mąstyti apie naujas ūkio galimybes. Tam tikri apmąstymai netgi galėtų padėti susiorientuoti, jeigu per šienapjūtę technika netikėtai nepataisomai sugestų ar ją taisyti būtų sudėtinga, netikslinga tai daryti ekonominiu požiūriu.
„Dauguma gyvulių augintojų pasinaudojo Europos Sąjungos fondų parama, turi įsigiję ganėtinai geros technikos. Vis dėlto technika dėvisi, tenka planuoti naujus pirkinius. Be to, rinkoje siūloma modernesnė, našesnė technika. Viena mašina gali būti gera, tačiau ne tokia efektyvi, kaip kita. Gyvenimas verčia skaičiuoti, kaip kuo pigiau pagaminti produktą. Pravartu įvertinti technikos komplektaciją, kad ji padėtų pasiekti didžiausią efektyvumą“, – aiškino R. Mankevičius.
