Žemės ūkio naujienos: 2021-03-23

Eurostat skelbia ir bazinius šio rodiklio pokyčius, t. y. reikšmes, gautas lyginant su 2010 metais. Remiantis šiais duomenimis, 2020 m. realiosios žemės ūkio pajamos vienam sąlyginiam darbuotojui, palyginti su 2010 m., mūsų šalyje padidėjo 80,2 proc. O tai, Eurostat duomenimis, ES vidurkį viršija net 27,2 proc. Didžiausias pajamų pokytis nustatytas Bulgarijoje – 146,2 proc. Lietuva yra ketvirta Europos Sąjungoje – po Bulgarijos, Vengrijos ir Slovakijos.
Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-03-22

Teisės ir viešojo administravimo studijas Mykolo Romerio universitete baigęs vyriškis, miesto šurmulį iškeitė į kaimo ramybę – jis mėsinės galvijininkystės ūkio savininkas. Jaunojo ūkininko verslo filosofija remiasi supratimu, kad žmones ir gyvulius sieja ypatingas ryšys. Jam svarbu ne tik prižiūrėti ūkį, pasirūpinti savo gyvuliukų fiziologiniais poreikiais – maitinti, girdyti, išvalyti.

M. Vanagą su jo ūkiu sieja meilė gimtajai žemei, tėvų įskiepytų šeimos vertybių, tradicijų puoselėjimas. „Kai turi didelę bandą labai svarbu yra ir „augintinių“ charakteris, tai stengiuosi su galvijais kuo daugiau pabendrauti. Praktika rodo, kad žmogaus bendravimas galviją daro prieraišesnį ir jis nesulaukėja, leidžia lengviau tarpusavyje „susikalbėti““, – šmaikštauja pašnekovas.

Per ilgametę savo ūkininkavimo patirtį, Modestas pastebėjo, kad kiekviena galvijų banda turi savo „generolą“. „Lygiai, kaip ir pas žmones, čia iškyla lyderiai, mat kiekvienoje bandoje yra dominuojantis galvijas paskui kurį seka visa banda, tad vedant viena „generolą“ galima lengvai parvaryti visą bandą“, – juokavo ūkininkas.

„Aš pats nuo vaikystės padėjau tėvams pienininkystės ūkyje, paaugęs susidomėjau mėsine galvijininkyste, ieškojau įvairios informacijos, važiavau pas ūkininkus, kurie jau turėjo patirties. Natūraliai pradėjau formuoti savo mėsinių galvijų bandą, kuri šiuo metu siekia per 80 galvijų. Tada prasidėjo skirtingų veislių analizavimas bei lyginimas kuri būtent man tiktų auginti, išryškėjo pagrindiniai kriterijai: veršiavimosi lengvumas, pašarų įsisavinimas bei augimo sparta“, – apie verslo pradžią atvirauja ūkininkas. Jis teigia, jog jo ūkyje išauginti galvijai neskerdžiami, gyva produkcija iškeliauja į Šveicarija, dalį jos superka „Baltic Vianco“, kartais „Utenos mėsa“.

Anot ūkininko, labai daug žinių ir pagalbos suteikia buvimas Mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijoje. Vyksta seminarai, asociacijos narius pasiekia įvairios naujienos, padeda susirasti produkcijos realizavimo vietas. Ūkininkai buriasi užsisakydami miltus: perkant didesnius kiekius, gamintojas suteikia nuolaidą. „Mūsų ūkyje užauginta mėsytė į Lietuvos rinką patekti negali, dėl apsunkintų biurokratinių procedūrų. Norint tiesiogiai parduoti mėsą vartotojams, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba reikalauja atskirų patalpų, vandens tyrimų, paprasti namų šaldytuvai skerdienai laikyti netinka, reikalaujama įsigyti specialius.

Jei, įsigiję šaldymo spintą ir pritaikę patalpas gautumėme licenciją mėsos prekybai, ją reikėtų realizuoti per dvi dienas. Sušaldytos produkcijos laikymui ir prekybai – tvarkoma atskira dokumentacija. Manau, tai šiek tiek pertekliniai reikalavimai, nes savo ūkyje užaugintą produkciją pasiimame iš skerdyklos supjaustytą, vakuumuotą. Prie mėsos mes net rankomis neprisiliečiame. Deja, mūsų užauginta produkcija, tinkama pasaulio rinkai, Lietuvoje – atrodytų, lyg nepageidautina. Politikai šneka, lyg skiriamas dėmesys ūkininkams, regionams, tačiau realybėje to nėra. Vos pradėjus tam tikrą veiklą, atsiranda gausybė biurokratinių kliūčių“, – apie iššūkius pasakojo M. Vanagas.

Jis pastebėjo, kad poreikis ekologiškai, natūraliai mėsos produkcijai ir Lietuvoje yra. Žmonės (ypač iš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno), teiraujasi, prašo, ieško galimybių užsisakyti geros mėsos. Deja, šio poreikio patenkinti kol kas Modesto ūkis negali, reikia dar palaukti. Tenka investuoti į šaldytuvus, patalpas, vandens tyrimus, susitvarkyti dokumentus, gauti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimus. Jaunasis ūkininkas atviravo, kad pagrindinis bandos reproduktorius yra angusų veislės patinas. Tai sena mėsinių galvijų veislė, išvesta Škotijoje. Jie nereiklūs, ištvermingi ir lengvai prisitaiko įvairiose sąlygose, pasižymi puikiomis žolinio pašaro vartojimo savybėmis. M. Vanago ūkyje galvijai yra laikomi palaidi dar kitaip vadinamuose „boksuose“, ant gilaus kraiko gausiai kreikiant, kad būtų išlaikytas sausas pagrindas. Gilus kraikas padeda išvengti galvijų „klampojimo“ per skystą mėšlą, neatsiranda nagų ligų, palaikomas bendras gyvulio sveikatingumas.

„Susikaupusį kraikinį mėšlą valome du kartus per sezoną, t.y. nuo galvijų rudenį suvežimo fermoje iki išleidimo į ganyklas. Išvalius aptvaras yra pakreikiamas, kad galvijai neslidinėtų ir galėtų pailsėti sausoje guoliavietėje. Stengiamės palaikyti kuo geresnį tvarto mikroklimatą fermos viduje, kad galvijui viduje būtų optimali oro temperatūra, nebūtų deguonies stygiaus, todėl galvijai mažiau serga kvėpavimo takų, tešmens ir kitomis ligomis“, – pasakojo ūkininkas. Propaguojama natūrali, ekologiška mityba, duodami tik natūralūs pašarai. Būna, kai ūkiai, siekdami geresnių rezultatų, prileidžia gyvuliams antibiotikų, o Modesto ūkyje kitaip. Nėra nieko dirbtino, viskas ekologiška.

Jo ūkyje veršiukai įvairūs – vienas rubuilas, o kitas smulkiau nuaugęs. Pavasaris, vasara, ruduo – ūkyje tikras darbymetis. Atsipūsti ūkininkas gali tik žiemą. Jis džiaugėsi savo pasirinkimu tapti jaunuoju ūkininku ir tęsti tėvų ir senelių ūkininkavimo tradicijas. Dabar visi procesai gerokai lengvesni, įsigyta šėrimo automatinė linija, sutaupo nemažai energijos ir pastangų, gerokai palengvina darbus. Dirbant ūkyje labai svarbu turėti darnią šeimą – dirbti padeda brolis, tėvai.

Todėl samdyti kitų žmonių nereikia, o ir kokybe tokiu būdu esi garantuotas – tikrai žinai, kad viskas padaryta kaip sau. Pasiteiravus, ar ūkininkas rekomenduotų jauniems žmonėms rinktis ūkininko kelią, Modestas atsakė: „Jei turi idėją, visada reikia ją įgyvendinti. Žinoma, lengvų pinigų nebūna. Kiekvienas verslas pareikalauja darbo ir pastangų. Norint gauti pelno, reikia įdėti ir kapitalo”.
Šaltinis: Danos Lukauskienės straipsnis, DELFI.lt, 2021-03-21

Ar mūsų šalis pajėgi tapti stipria ne tik žaliavos, bet ir galutinio produkto eksportuotoja? Kiek tam įtakos galėtų turėti naujoji bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) kryptis? Kiek žemės ūkį ir maisto sektorių palies pramonės 4.0 revoliucija? Į šiuos klausimus atsakymų ieškota praėjusią savaitę Europos Parlamento (EP) biuro Lietuvoje ir „AgriFood Lithuania DIH“ organizuotoje nuotolinėje diskusijoje. Tai – jau antroji pokalbių ciklo dalis.

Pirmojoje diskutuota apie skaitmenizacijos įtaką. Šios temos neišvengta ir antrojoje diskusijoje. Tačiau visų pirma diskusijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad viena iš problemų – Lietuva didele dalimi eksportuoja žaliavą, o ne produktą ant vartotojo stalo. Pasak Europos Parlamento nario Andriaus Kubiliaus, Lietuva tikrai daug pasiekė ir „žemės ūkis tikrai neblogai atrodo“. Jis irgi akcentavo, kad reikia galvoti, ne kaip eksportuoti žaliavą, o kaip sukurti pridėtinę vertę. „Verta žiūrėti ir į gilesnį perdirbimą, kur naujos technologijos gali atverti naujas duris, naujas erdves. To jau galima matyti Lietuvos stambesnėse ir mažesnėse įmonėse. Šiuo keliu reikia drąsiai toliau judėti. Klausimas – kiek prie to gali prisidėti valstybė“, – ne tik apie ketinimus ir kryptis, bet ir būtinybę tam rasti finansavimą kalbėjo A. Kubilius.

Vis dėlto, pasak „Litfood“ direktoriaus Šarūno Celiešiaus, mūsų eksporto rinkų geografija – gana plati, išvežama į daugiau kaip 150 šalių, o tai rodo, kad lietuviški produktai suranda savo pirkėją. „Viskas priklauso nuo to, kaip tu save pozicionuoji ir kur taikaisi. Kas turi pakankamai kantrybės ir užsispyrimo – taip. Tai ilgas procesas, spragtelėjus pirštais niekas neįvyksta. Leidimai, procedūros… kelias nėra paprastas. Turime keletą instrumentų, diplomatinis lygmuo prisideda. Tikiu, kad dar po kelių metų pavyks vardinti dar didesnę sėkmės istoriją“, – nuotoliniame renginyje kalbėjo Š. Celiešius.

Tuo tarpu Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMEA“ direktorius Giedrius Bagušinskas ragino be ambicijų nepamiršti ir šalies dydžio bei finansinių pajėgumų. Anot jo, paieškojus kur nors slovakiškų ar albaniškų produktų turėsime analogišką situaciją kaip ir su lietuviškais. „Mes Europos žemėlapyje esame nišinių produktų gamintojai, esame nedideli, konkuruojame išskirtiniais produktais, mažais kiekiais, esame savotiška laboratorija – tuo esame įdomūs Europai. Galime sukurti produktą, pagaminti vieną paletę, kai tuo tarpu lenkų ar vokiečių gamintojas be vieno konteinerio net nepradeda kalbos“, – privalumus vardijo G. Bagušinskas.

Tačiau apie skaitmenizaciją jis kalbėjo kiek atsargiau ir ragino atidžiai įsivertinti situaciją. Anot jo, visos Europos mastu yra problema, kad kol kas šie sprendimai daugiausiai pritaikyti korporacijoms, o mažoms ir vidutinėms įmonėms jų nėra. Tad kol kas jos ir vykdo veiklą pusiau automatizuotai, pusiau „rankų darbu“. Pasak G. Bagušinsko, jei įmonė pilnai automatizuosis – taps panaši į lenkų gamintoją, tačiau tada iškart praloš mastu ir kaina, jei liks vien rankų darbo įmone – praloš kaina. Tad kol kas nedidelės maisto gamybos įmonės laviruoja per viduriuką. „Dabar mūsų įmonėse – kelio paieška. Daugiausiai inovacijų lentynose (pakuočių ir pan.) turi Olandijoje, antra pagal ES statistiką buvo Lietuva.

Esame inovatyvūs, daug kuriame, nemažas iššūkis – tapti skaitmenizuota Europos laboratorija“, – kalbėjo G. Bagušinskas. Tai, kad ne išskirtinei produkcijai kelią į užsienio rinkas bus sudėtinga rasti teigė ir UAB „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė. Jos įmonė eksportuoja daugiau kaip 80 proc. produkcijos, prieš kelis metus vadovė sako supratusi, kad kartu su dauguma rinktis į kiekį orientuotą gamybą jiems nebus panacėja. Tad buvo pasirinkta tapti įmone, gaminančia inovatyvius produktus iš grikių. „Su lenkais mūsų srityje (kruopų gamyboje, – red.) nepakonkuruosi, neturime masto ekonomikos. Matyt, yra lietuvių problema, kad tos pačios srities įmonės nesugeba susikooperuoti ir kartu kur nors dalyvauti Europos mastu. Jei gebėtume bendrauti, galėtume pateikti paraiškas.

Bet šiai dienai tai yra nerealu“, – sprendimo aplinkybes vadijo L. Dužinskienė. G. Bagušinskas svarstė, kad konkurencingos ir tarptautinėse rinkose efektyvios įmonės paprastai yra modernios, orientuotos į populiarius produktus, turinčios nuo 50 iki 200 darbuotojų. Tuo tarpu maži, nišiniai gamintojai – vietos rinkos žaidėjai, juolab, kad yra tokių produktų, kuriais, kaip šakočiais, galime didžiuotis, bet eksportuoti vargu ar pavyks. Tad jei nesi stipriai į technologijas ir skaitmeninimą linkusi įmonė, apie eksportą svajoti neverta? Čia G. Bagušinskas buvo diplomatiškas ir vedė paralelę su krepšiniu – žaidžiančių Lietuvoje yra daug, klubų nemažai, bet klausimas – kokioje lygoje save pozicionuoji ir esi pajėgus žaisti.

Tai, kad iššūkiu tampa ne tik diegiamos naujos technologijos, bet ir galinčių su jais dirbti paieška, pritarė ir Š. Celiešius, ir L. Dužinskienė. Tiek dirbančių dabar tobulėjimas, tiek pritraukimas naujų protų – bus tai, su kuo teks susidoroti. Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Tadas Švilpauskas antrino, kad ministerija savu ruožtu ketina skirti daugiau dėmesio ir paramos tiems, kurie prisidės tiek prie BŽŪP, tiek Vyriausybės plane įvardintų krypčių – tvarumo, ekologijos, skaitmenizavimo. Vis dėlto konkrečių instrumentų ir sumų dar nėra. Jam pritarė ir Š. Celiešius, teigdamas, kad tendencijas diktuos naujas BŽŪP laikotarpis ir kas prie to prisitaikys, tie lyderiaus.

Vis dėlto G. Bagušinskas žaliąjį kursą vadino „galimybe, kuri yra neišvengiamybė“. Anot jo, tai bus ir tam tikra našta, nes užsibrėžtų tikslų teks laikytis, o kartu su tuo neišvengiamai augs kaštai, brangesnę produkciją teks kažkaip parduoti. „Matome nemažai iššūkių. Tai nėra bėda, bet naujas žingsnis ir bus nemažai reikalų. ES kalbos optimistinės, bet keistis reiks įmonėms, konkuruoti irgi reikės joms“, – optimizmu netryško maisto eksportuotojų atstovas. Tuo pačiu jis sutiko, kad tai gali tapti galimybe ir po dešimt metų turėtume matyti modernius, koja kojon su rinkos reikalavimais einančius gamintojus, o ne užstrigusius ties nostalgiška produkcija, nes „nieko nedarant lauks iškritimas į žemesnę lygą“.

Nors atrodo, kad komponentų netrūksta, tačiau kodėl Lietuvai nepavyksta solidžiai įsivažiuoti? Tiek L. Dužinskienė, tiek Š. Celiešius bei G. Bagužinskas vardijo, kad dabar ant bangos – užkandžiai ir gėrimai. Nors tradiciškai eksporto garvežiais kiekio prasme išlieka mėsa, pienas, grūdai, viena įmonė stipri žuvininkystės produkcijoje, tačiau stipriai auga susidomėjimas ir naujais, sveikais užkandžiais bei įvairiais gėrimais – kokteiliais, kombučia ir pan. Pasak diskusijos dalyvių, tai susiję su mada ir tendencijomis Vakaruose. Kas spėja į tai pataikyti, gali iššauti.

Vis dėlto G. Bagužinskas pasigenda platesnio šalies žemės ūkio ir maisto eksporto matymo. Anot jo, valstybė neturi ilgalaikio plano, kaip nuo žaliavos augintojo arba gamintojo po privačia etikete pereiti link galutinio produkto gamintojo. „Jei pažiūrėsime, ES turi strategiją „Nuo lauko iki stalo“. Jei paklausime, koks Lietuvos strateginis planas – mes jo neturime ir chaotiškai šokinėjame. Bėda, kad ateinančios naujos valdžios visą laiką sprendžia ar agromaisto sektorius yra svarbus Lietuvai. Mes diskutuojame ar sektorius yra svarbus, įrodinėjame.

Norime iš Lietuvos padaryti kosmoso technologijų, biotechnologijų, farmacijos šalį ir negalime tikėtis, kad mumis, kaip maisto pramone, didžiuosis Europa ir pasaulis, jei mes patys viduje, valdžių lygyje nesididžiuojame ir nenusprendžiame, kad tai – prioritetas“, – taškus dėliojo G. Dabužinskas, pateikdamas sėkmingą islandų pavyzdį. Pasak jo, turime didelių ambicijų, bet stinga ilgalaikio plano, kurio galėtų laikytis besikeičiančios valdžios – tai yra ir mūsų bėda jau daugelį metų.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-03-22

Didžioji dauguma įvertintų universitete siūlomų sričių sulaukė įvertinimo, kuris siekė daugiau nei 40 taškų, o žemės ūkio ir miškininkystės sritis įvertinta 53,5 taškais. Dalykiniame QS reitinge universitetai šiemet buvo įvertinti 51 individualioje dalykų srityje. Kiekvienos srities reitingo vertinimą sudarė keturi kriterijai: akademinė reputacija, darbdavių reputacija, citavimas ir h-indeksas.

Akademinė reputacija buvo apskaičiuota pagal apklausą, kurioje nuomonę apie universitetų darbą konkrečioje srityje išsakė 100 tūkst. akademikų iš viso pasaulio. Darbdavių reputacija taip pat rėmėsi apklausa – joje dalyvavo daugiau nei 500 tūkst. darbdavių iš įvairių sektorių. Citavimo kriterijus nustatė, kiek vidutiniškai kartų cituojamos universitete skelbiamos publikacijos.

Paskutinis kriterijus, h-indeksas, vertino institucijos mokslo lygį pagal dažniausiai pacituotų mokslo darbų cituojamumą kitose publikacijose. Iš viso šių metų dalykiniame reitinge buvo įvertinta 1,4 tūkst. institucijų iš viso pasaulio. Daugiausia reitinge vertintų institucijų – net 508 – yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, 200 – Kinijoje, 197 – Prancūzijoje, 177 – Indijoje, 172 – D. Britanijoje.
Šaltinis: manoukis.lt, 2021-03-22

SD teigimu, Sacharos smėlynais geltonai žydinčius rapsų laukus vadina gamtininkai. Pasak ornitologo Mariaus Karlono, gyvajai gamtai tokie laukai – tikra tragedija. „Gamtininkai rapsų ir kukurūzų masyvus vadina ekologinėmis dykvietėmis“, – sako ornitologas. Paukščius daugelį metų stebintis M. Karlonas teigia, kad pievose bei krūmynuose gyvenantiems sparnuočiams neliko buveinių ir maisto šaltinių – vabzdžių.

Anot ornitologo, taip atsitiko dėl vis didėjančio žemės ūkio veiklos intensyvumo, besaikio pesticidų naudojimo ir melioracijos. M. Karlono teigimu, dėl intensyvios žemės ūkio veiklos Europoje per pastaruosius 40 metų išnyko 59 proc. agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Lietuvoje dėl to nyksta pempės, kuolingos, paprastieji griciukai, raudonkojai tulikai ir daug kitų paukščių rūšių.

„Pas mus atvykę ir pempę pamatę užsieniečiai šokinėja iš džiaugsmo, nes Belgijoje, Vokietijoje ar Prancūzijoje šių paukščių beveik nebeliko. Ten baigia išnykti ir vieversiai, pieviniai kalviukai, geltonosios startos, kurapkos. Lietuvoje šie paukščiai vis dar peri, bet jiems iškilusi rimta grėsmė“, – įsitikinęs M. Karlonas. Išsigando dėl pernelyg draugiškų stirnų: pasirodo, šios tampa bebaimėmis dėl apsinuodijimo rapsais Beje, geltonieji rapsų laukai – grėsmė ne tik giesmininkams. Nuo jų galvos susisuka stirnoms bei kitiems kanopiniams gyvūnams. Gamtininkai pasakoja, kad prisiėdę pavasarį atsikapstytų rapsų jie dažnai praranda savisaugos instinktą ir orientaciją – artinasi prie žmonių, išbėga ant kelio, žūsta.

Vis dėlto rapsais užsėjamų plotų Lietuvoje kasmet vis daugėja, praneša SD. Departamento duomenimis, 2016 m. šia kultūra buvo užsėtas 153 tūkst. hektarų plotas, o po metų – 180 tūkst. hektarų plotas. Praėjusiais metais Lietuvos ūkininkai rapsais užsėjo 283 tūkst. hektarų plotą, pridedama pranešime.

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, pernai rugpjūtį Lietuvos grūdų supirkimo įmonės eksportavo 187 tūkst. tonų rapsų, daugiausia – į Latviją, Lenkiją, Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus ir Šveicariją. Rapsų derlius pernai buvo didesnis visoje Europoje. Jų paklausa taip pat kasmet didėja. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį rapsų eksportas iš Lietuvos buvo beveik 6 kartus didesnis nei atitinkamą mėnesį 2019 m., praneša SD.

SD duomenimis, praėjusių metų spalį rapsų supirkimo kaina pasiekė 372 eurus už toną ir jų buvo eksportuojama 5 kartus daugiau nei atitinkamą mėnesį 2019 m. O štai šių metų vasarį rapsai buvo superkami vidutiniškai po 431 eurą už toną. rapsai Lietuvoje ilgą laiką nebuvo plačiai paplitusi kultūra. Labiau jie ėmė plisti tik po 1986 m. ir kurį laiką auginti pašarams.

Pavyzdžiui, 1993 metais rapsais buvo užsėta tik 5,2 tūkst. hektarų, praneša SD. Vėliau iš jų pradėta gaminti aliejų, biodegalus. SD duomenimis, 2019 m. Lietuvoje buvo pagaminta 167 tūkst. tonos biodyzelino – metilo (etilo) esterio.
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-03-22

Renginyje diskutavusių prelegentų nuomone, žalumas, tvarumas, inovatyvumas, skaitmenizacija ir žiedinė ekonomika yra aiški kryptis, kuria turės judėti visas sektorius, jei norės būti konkurencingas bei sulaukti skatinamųjų finansinių injekcijų tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš Lietuvos institucijų.

Diskusijoje dalyvavusi įmonės, skaitmenizavusios visą grikių produktų gamybos procesą, „Ekofrisa“ direktorė Lina Dužinskienė dalinosi savo sėkme. „Prieš maždaug aštuonerius metus supratome, kad orientuodamiesi tik į produkcijos kiekį toli nenueisime. Todėl investavome į skaitmenizacijos procesus, inovatyvių produktų kūrimą ir MTEP veiklas. Linijos automatizavimas užtikrina vienodą visų produktų kokybę. Be to, šiandien mes galime įgyvendinti pilną žiedinės ekonomikos ratą. Naudojame saulės energiją, grikių lukštus pasitelkiame kaip kurą ir dabar kartu su mokslininkais baigėme sukurti biofermentacijos technologiją, kuri leis iš liekančių atliekų (gamybos proceso išvalų) gaminti kompostinę žemę arba trąšas“, – pasakojo daugiau nei 80 proc. produkcijos eksportuojančios įmonės vadovė, rašoma pranešime.

Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos „LitMea“ direktorius Giedrius Bagušinskas pažymėjo, kad Lietuva Europos žemėlapyje yra nišinių produktų gamintoja, išsiskirianti tuo, kad gali gaminti labai mažus kiekius ir taip būti savotiška laboratorija. Anot asociacijos direktoriaus, Vokietijos ar Lenkijos gamintojas į diskusijas dėl gamybos nesileis, jei negaus užsakymo bent jau vienam konteineriui, o lietuviškos įmonės gali pasiūlyti bei sukurti nors ir vieną naujo produkto paletę. „Pagal inovacijų skaičių lentynose nusileidžiame tik olandams, tačiau žemės ūkio ir maisto sektorius neturi parengto ilgalaikio valstybinio plano – kelrodžio, kur būtų detalizuota, kaip mes galėtume pereiti nuo žaliavos augintojo ar gamintojo po privačia etikete iki galutinio produkto gamintojo“, – dėmesį atkreipė „LitMea“ vadovas G. Bagušinskas.

Diskusijos dalyvių teigimu, patekti į parduotuvių lentynas užsienio šalyse užtrunka nuo šešių mėnesių iki dviejų metų. Nors pasiseka ne visiems ir daugiau nei pusė pabandžiusių atideda savo planus užkariauti eksporto rinkas vėliau, tačiau sėkmės atveju atsiranda išties didelės galimybės. „Litfood“ direktorius Šarūnas Celiešius teigė, kad šiandien lietuviška produkcija yra eksportuojama į daugiau nei 150 pasaulio valstybių. Mūsų gamintojai atranda savo vietą užsienio rinkose, turi galimybes pasinaudoti valstybės parama dalyvaujant parodose bei pasitelkti diplomatinėse atstovybėse esančia pagalbą. Anot Š. Celiešiaus, didelę sėkmės galimybę įsitvirtinti eksporto rinkose turi inovatyvūs produktai, kurių kūrime išnaudojamas skaitmeninių technologijų potencialas. Praktiniu pavyzdžiu pasidalino „Ekofrisa“ direktorė. Jos teigimu, įmonės produkcija sudomino Pietų Korėjos rinką būtent inovatyviais produktais. Be to, šiai rinkai vienas iš svarbiausių kriterijų buvo skaitmeniniai procesų įmonės viduje kokybė. L. Dužinskienės teigimu, jeigu įmonė nebūtų skaitmenizavusi savo procesų ir neprisidėtų prie tvarumo didinimo, ji nebūtų turėjusi galimybės įžengti į tokią rinką kaip Pietų Korėja.

Diskusijoje dalyvavęs Žemės ūkio ministerijos Tvarios žemės ūkio gamybos politikos grupės vyresnysis patarėjas Tadas Švilpauskas užsiminė, kad ministerijoje yra rengiami planai, kuriuose technologiškumas, skaitmenizacija ir robotizavimas bus vieni iš prioritetų. Anot ministerijos atstovo, daugiau paramos tikėtis galės tie ūkiai ir verslai, kurie prisidės prie Žemės ūkio ministerijos ir ES keliamų tikslų: tvarumo, ekologijos, skaitmenizavimo. Nors šiuo metu konkrečių galutinių sprendimų dėl ekologinių ūkių paramos ministerija nėra priėmusi, T. Švilpauskas teigė, kad į aplinkosaugą ir ekologiją orientuotos priemonės naujajame Bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpyje tikrai bus didesnės ir ambicingesnės nei buvo anksčiau. Be to, Europos Parlamento narys Andrius Kubilius Lietuvos žemdirbius skatino pasistengti atrasti naujų nišų ir pritraukti ES atsigavimo fondo paramos lėšas, skirtas skaitmenizavimui, naujų technologijų diegimui ir Žaliojo kurso tikslų įgyvendinimui, savo veiklos vystymui.

Diskusijos dalyviai siūlė šio sektoriams darbuotojams nesijaudinti dėl galimo darbo vietų praradimo. „Litfood“ direktoriaus Š. Celiešiaus teigimu, šiandien dirbtinis intelektas dar nėra pažengęs tiek, kad jis išeliminuotų darbo jėgos poreikį, todėl technologijas valdančių specialistų tikrai reikės. Dėl to yra būtina tiek pritraukti į darbo rinką ateinančius imlius protus, tiek valstybei kurti programas, kurios padėtų agromaisto sektoriuje dirbantiesiems įgyti reikalingas kompetencijas dirbti su inovatyviais bei skaitmeniniais sprendimais. Žemės ūkio ministerijos atstovas taip pat pabrėžė, kad valstybė ne tik skatins technologijų diegimą, bet ir skirs ypatingą dėmesį reikalingų žinių ir kompetencijų ugdymui.

Diskusijos dalyviai dalinosi savo patirtimi ir teigė, kad būsimas madas ir tendencijas pakankamai gerai leidžia nuspėti informacija, gaunama įvairiose parodose. Šiuo metu dideles galimybes įsitvirtinti eksporto rinkose turi įvairūs sveiki gėrimai, batonėliai, veganiški produktai bei įvairiausi užkandžiai. „Be tradiciškai matomų mūsų eksporto garvežių galime išskirti įvairių kepyklų, gaminančių užkandžius, produkcijos eksporto augimą. Šie produktai atitinka šiandienines tendencijas, yra ilgo galiojimo, o tai yra labai svarbu eksportuojantiems produktams“, – teigė G. Bagušinskas. Adnet media icon Tendencijas seka ir prie jų prisitaiko tiek didelės įmonės, tiek ir nauji, pakankamai nedideli gamintojai.

„LitMEA“ direktoriaus teigimu, šiandien Lietuvoje apie dešimt procentų gamintojų yra inovatoriai, kurie kuria naujus inovatyvius produktus, aktyviai skaitmenizuojasi ir bėga į priekį. Be to, apie pusę visų įmonių daro pokyčius ir neišvengiamai keičiasi. Vis dėlto, diskusijos dalyvis atkreipė dėmesį į tai, kad sėkmingam eksportui reikia pinigų ir mentaliteto. „Daliai įmonių, turinčių pinigų, pristinga inovatoriško požiūrio, o jauniems ir pažangiems verslams pritrūksta pinigų perėjimui į aukštesnį lygį. Tačiau tie, kurie sugeba suderinti abu dalykus, yra mūsų eksporto lyderiai ir pasididžiavimas“, – patirtimi dalinosi G. Bagušinskas. Jo teigimu, šiuo metu sėkmingai eksportuoja apie devyni procentai Lietuvos maisto gamintojų.

Nors visos įmonės supranta ir stengiasi kurti aukštesnės vertės produktus, didinti savo produktyvumą ir stiprinti nuosavą prekės ženklą, tačiau pasaulinėje rinkoje konkuruoja ne tik įmonės, bet ir valstybės. Diskusijos dalyvis pabrėžė, kad skirtingos šalys įvairiomis priemonėmis stengiasi skatinti ir padėti stiprinti vietinių produktų pozicijas tarptautinėje rinkoje. Tačiau ar Lietuvos agromaisto sektorius gali tapti išskirtine sėkmės istorija, kai valstybė pati neapsisprendžia dėl šio sektoriaus strateginės reikšmės ir nėra parengusi jam skirto kelrodžio, spėlioti sudėtinga.

„LitMEA“ direktoriaus G. Bagušinsko nuomone, valdžios atstovai klaidingai žemės ūkio ir maisto sektorių vertina kaip žemos pridėtinės vertės produktus kuriantį sektorių, nes tai paprasčiausiai yra netiesa. Be to, Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos direktoriaus teigimu, tikintis tolimesnės inovatyvaus maisto sektoriaus plėtros svarbu ne tik laukti proveržio iš gamintojų, bet ir pačiai valstybei bei sprendimų priėmėjams didžiuotis agromaisto sektoriumi šalyje.
Šaltinis: Delfi.lt, 2021-03-22

Šalyje ir pasaulyje siaučiant pandemijai, ženkliai išaugo lietuvių poreikis gamtai, rodo visuomenės nuomonės tyrimai. Šių metų sausio mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, beveik trečdalis šalies gyventojų, jei leistų galimybės, rinktųsi gyventi didmiesčio priemiestyje arba kaimo vietovėje. Pageidautina – kuo arčiau miško. Tą įrodo ir žemės bei nekilnojamo turto objektų kainų augimas vietovėse, kurios ribojasi su mišku. Planuojantiems žemę apželdinti mišku – geros naujienos. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) skelbia paraiškų rinkimą paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“.

NMA informuoja, jog ūkininkai, turintys nenašių, dirvonuojančių ar sunkiai dirbamų žemių, yra kviečiami nuo kovo 29 d. iki birželio 25 d. teikti paraiškas paramai jas apželdinti mišku gauti. Tai pirmasis paraiškų priėmimo etapas šiais metais, jam skirta daugiau nei 8 mln. eurų paramos lėšų.

Utenos rajono ūkininkas Klemensas Drublionisparaišką paramai gauti teikė dukart – pirmą kartą dar 2009 m. o antrąjį – jau 2019-asiais. Abu kartus parama jam buvo suteikta. Tai, pasak pačio ūkininko, per kiek daugiau nei dešimtmetį leido jam išplėtoti daugiau nei 7 hektarų mišką.

„Senais laikais atgavęs žemę pradėjau joje sėti grūdines kultūras. Deja, ilgainiui ši veikla pasirodė nuostolinga – kuras, technika, trąšos ir herbicidai kainavo brangiai, o žemės našumas nesiekė net 28 balų. Tokios žemės dirbti neapsimokėjo“, – pasakoja K. Drublionis.

Ūkininkas pamena tuomet pirmą kartą išgirdęs apie NMA administruojamą Lietuvos kaimo plėtros programą. „Įsigilinęs į sąlygas ir sulaukęs išsamių konsultacijų iš agentūros specialistų, užpildžiau paraišką paramai savo žemės apželdinimui mišku gauti ir, kaip žinia, jos sulaukiau“, – prisimena Utenos rajono ūkininkas.

Šiandien K. Drublionis džiaugiasi savo tuometiniu sprendimu – už paramos lėšas pasodinti sodinukai puikiai prigijo, dabar jau daugiau nei 10 metų amžiaus turinčiame miške auga eglutės, beržai ir kiti medžiai. „Sodinant miškus prisidedame prie tvaraus vystymosi, daugiau žalumos skatina lėtesnę klimato kaitą ir švaresnį orą mūsų ateities kartoms“, – džiaugiasi miško savininkas.

Remiama ilgaamžė miško plėtra

Šiemet į paramą pretenduoti gali juridiniai ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, savo vardu įregistravę žemės ūkio valdą Lietuvos žemės ūkio ir kaimo verslo registre ir turintys parengtą miško želdinimo ir žėlimo projektą, patvirtintą VĮ Valstybinių miškų urėdijos. Taip pat pretenduoti gali ir šalies savivaldybės, kurios tokią žemę valdo patikėjimo teise. Paraiškos priimamos tik elektroniniu būdu, naudojantis Žemės ūkio ministerijos informacine sistema – ŽŪMIS, adresu www.zumis.lt.

NMA Metodikų rengimo ir koordinavimo skyriausvyriausiojispecialistė Janina Gudonė pabrėžia, kad esminis paramos tikslas – ugdyti naujus ilgaamžius miškų masyvus. „Dėl šios priežasties paramos negali tikėtis asmenys, kurie ketina sodinti trumpos rotacijos želdinius, taip pat kalėdinių eglučių ir kitų greitai augančių medžių“, – sako J. Gudonė.

Pasak jos, pagal veiklos sritį „Miško veisimas“ bus remiamas naujo miško veisimas, jau įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas, taip pat miško atsodinimas, jei pirmaisiais želdinių arba žėlinių augimo metais dėl ekstremaliojo įvykio jis buvo pažeistas.

Taip pat pareiškėjai turės atitikti paraiškų atrankos kriterijų reikalavimus. Už atitiktįparaiškų atrankos kriterijams suteikiami balai. Privalomas mažiausias atrankos balų skaičius – 30 balų. Jei atrankos vertinimo metu nustatoma, kad paraiškai neskirta privalomo mažiausio 30 balų skaičiaus, paraiška atmetama. Paraiškų atrankos kriterijai skelbiami veiklos srities „Miško veisimas“įgyvendinimo taisyklėse.

Parama teikiamapagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“.Iš viso patvirtintos 763 paraiškos, kuriose bendra prašoma suma sudaro 15,11 mln. eur.

Skelbiamas paraiškų rinkimas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Investicijos į miško plotų plėtrą ir miškų gyvybingumo gerinimą“ veiklos sritį „Miško veisimas“.

Paraiškos bus renkamos nuo 2021 m. kovo 29 d. iki birželio 25 d.

Šiam paraiškų rinkimo etapui skirta daugiau nei 8 mln. eurų paramos lėšų.

Kas remiama?

Naujo miško veisimas, jau įveisto miško priežiūra, apsauga ir ugdymas, taip pat miško atsodinimas, jei pirmaisiais želdinių arba žėlinių augimo metais dėl ekstremaliojo įvykio jis buvo pažeistas.

Kas gali teikti paraiškas?

Juridiniai ir ne jaunesni kaip 18 metų amžiaus fiziniai asmenys, savo vardu įregistravę žemės ūkio valdą ir turintys parengtą miško želdinimo ir žėlimo projektą, patvirtintą VĮ Valstybinių miškų urėdijos.

Savivaldybės, kurios žemę valdo patikėjimo teise.

Išmokų dydžiai priklausomai nuo medžių rūšinės sudėties siekia nuo 1246 iki 3651 Eur už 1 ha įveisimui, o želdinių/ žėlinių apsaugai ir ugdymui nuo 163 iki 433 Eur už 1 ha.
Šaltinis: valstietis.lt, 2021-03-23