Donata Uchockienė | Pieno Ūkis. Pastaruoju metu teko prisiliesti prie vieno labai įdomaus projekto už Lietuvos ribų. Šiandien jis dar yra tik pačioje pradžioje – nėra galutinių sprendimų, nėra paruoštų atsakymų, nėra net iki galo aišku, kokia bus galutinė sistemos kryptis. Tačiau pats klausimas, nuo kurio prasidėjo diskusijos, man pasirodė nepaprastai įdomus.
Viename regione šiandien yra apie aštuonis tūkstančius pieninių gyvulių. Jie laikomi daugelyje skirtingų fermų: dalis fermų mažos, dalis – pririšto laikymo, dalis – modernesnės. Gyvuliai taip pat labai nevienodi: skirtingo tipo, skirtingo produktyvumo, skirtingos genetinės krypties. Visa sistema istoriškai vystėsi fragmentuotai.
Tuo pačiu metu jau galvojama apie ateitį – apie gamybos koncentravimą viename ar keliuose moderniuose kompleksuose. Ir būtent čia prasidėjo pats įdomiausias klausimas.
Dažniausiai tokiose situacijose pagrindinis dėmesys nukrypsta į statybas, technologijas, įrangą, projektavimą. Tačiau gana greitai supratome, kad egzistuoja dar vienas klausimas, apie kurį kalbama gerokai rečiau: koks gyvulys po kelerių metų įeis į tą naują sistemą?
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsakymas paprastas. Pastatomas modernus kompleksas, į jį perkeliami gyvuliai, ir sistema pradeda veikti. Tačiau praktikoje būtent čia dažnai prasideda didžiausi sunkumai. Nes moderni infrastruktūra savaime nesukuria modernaus gyvulio.
Jeigu į naują sistemą sueina labai nevienalytė banda – skirtingo dydžio, skirtingo metabolinio tipo, nevienodo produktyvumo, nevienodos reprodukcijos, nevienodo prisitaikymo prie intensyvios sistemos – labai greitai prasideda biologinis ir vadybinis chaosas. Dalis gyvulių sunkiau prisitaiko prie naujų laikymo sąlygų, atsiranda daugiau reprodukcinių problemų, didėja brokavimas, banda tampa sunkiai valdoma.
Ir tada pradedi suprasti, kad pereinamasis laikotarpis tarp senos ir naujos sistemos iš tikrųjų yra atskiras etapas, reikalaujantis savo strategijos. Būtent čia mūsų diskusijos pradėjo krypti ne tik į kompleksus, bet ir į gyvulio paruošimą pačiai transformacijai.
Kitaip tariant – ar įmanoma pradėti ruoštis moderniai sistemai dar prieš jai atsirandant?
Ir ar įmanoma pereinamuoju laikotarpiu formuoti tokį gyvulio tipą, kuris:
– būtų biologiškai stabilesnis;
– lengviau prisitaikytų prie nevienodų sąlygų;
– sumažintų reprodukcines rizikas;
– leistų homogenizuoti bandą;
– ir tuo pačiu neuždarytų ateities pasirinkimų?
Būtent paskutinis klausimas man šiame projekte atrodo vienas svarbiausių. Nes šiandien dar niekas negali iki galo pasakyti, kokia bus galutinė sistema po penkerių ar dešimties metų. Galbūt tai bus labai intensyvi pieno gamyba. Galbūt daugiau dėmesio bus skiriama komponentams. Galbūt keisis ekonominės sąlygos, pašarų situacija ar vadybos modeliai. Todėl bandymas šiandien labai griežtai „užrakinti“ sistemą vienoje genetinėje kryptyje gali tapti klaida.
Prie to prisideda dar vienas labai svarbus aspektas – infrastruktūros vystymas beveik niekada nevyksta idealiai pagal planą. Kompleksų statybos gali vėluoti, projektai gali keistis, pereinamasis laikotarpis gali užsitęsti ilgiau, negu buvo planuota iš pradžių. Ir tada atsiranda dar viena svarbi mintis: gyvulys pereinamuoju laikotarpiu turi būti ne tik pasiruošęs ateities sistemai. Jis turi būti pakankamai stabilus ir tam atvejui, jeigu kurį laiką dar teks dirbti dabartinėmis sąlygomis.
Kitaip tariant, pereinamojo laikotarpio gyvulys neturi būti „vienos sistemos įkaitas“.
Jis turi:
– neuždaryti kelio ateities genetinėms kryptims;
– leisti sistemai išlikti lanksčiai;
– toleruoti vadybos netolygumus;
– ir kartu neprarasti funkcionalumo net tada, jeigu dalis pereinamojo laikotarpio užsitęs.
Dėl to diskusijose pradėjo rastis visai kita logika. Ne maksimaliai greitas genetinis progresas bet kokia kaina, o pereinamojo laikotarpio biologinis stabilumas. Ne tik klausimas, kaip greitai pasiekti aukštą produktyvumą, bet ir klausimas, kaip pereinamuoju laikotarpiu nesugriauti sistemos.
Tai visiškai pakeičia mąstymo kampą.
Staiga pradedi vertinti ne tik pieną ar indeksus, bet ir:
– veršiavimosi saugumą;
– gyvulio prisitaikymą;
– jautrumą vadybos klaidoms;
– ilgaamžiškumą;
– metabolinį stabilumą;
– bandos vienodumą;
– sistemos lankstumą.
Ir tada atsiranda klausimas, kuris, mano nuomone, šiandien pienininkystėje vis dar aptariamas per mažai: ar egzistuoja pereinamajam laikotarpiui atsparesnis gyvulio tipas?
Diskusijose pradėjo rastis įvairios galimos kryptys – pereinamųjų kryžminimo strategijų svarstymai, funkcionalesnių ar stabilesnių tipų paieška, skirtingų biologinių modelių analizė. Tačiau svarbiausia ne konkreti veislė ar konkretus sprendimas. Svarbiausia pats mąstymo principas. Šiandien labai daug kalbame apie fermų statybas, robotus, ventiliaciją, įrangą, produktyvumą. Tačiau kartu su klausimu, kokią sistemą statome, vis dažniau pradeda kilti ir kitas klausimas – kokį gyvulį į tą sistemą po kelerių metų atvesime.
Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą, veisimą, karves.
