Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-18

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-18. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Vidutinės natūralaus pieno supirkimo kainos balandžio mėnesį

2021 m. balandžio mėnesį vidutinė natūralaus (4,28 proc. riebumo ir 3,38 proc. baltymingumo) pieno supirkimo kaina buvo 318,6 Eur už t – 0,7 proc. mažesnė, palyginti su praėjusiu mėnesiu (2021 m. kovo mėn. pieno supirkimo kaina buvo 321,0 Eur už t). Vidutinė bazinių rodiklių pieno supirkimo kaina š. m. balandžio mėnesį, palyginti su kovo mėn., padidėjo 0,9 proc. ir buvo 253,1 Eur už t. Informacija apie 2021 m. balandžio mėnesio vidutinę natūralaus pieno supirkimo kainą yra čia.

Balandžio mėn. natūralaus pieno supirkimo kaina buvo 13 proc. didesnė, palyginti su 2020 m. balandžio mėn. (2020 m. balandį ji buvo 282 Eur už t).
Per 2021 m. balandžio mėn. buvo supirkta 100,58 tūkst. t pieno, 0,5 proc. mažiau, palyginti su 2020 m. balandžiu.
Per 2021 m. I-VI mėn. iš viso buvo supirkta 393,89 tūkst. t pieno, 1,8 proc. mažiau, palyginti su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-17

Kokios paramos gali tikėtis smulkūs ir vidutiniai ūkiai?

Smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra svarbūs, todėl parama jiems turėtų būti tikslinga ir efektyvi – tokia nuostata vadovaudamasi Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) formuoja BŽŪP strateginį planą naujajam laikotarpiui.

Formuodama bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) 2023–2027 metų strateginį planą ŽŪM smulkius ir vidutinius ūkius numato remti, skiriant papildomų išmokų už pirmuosius hektarus, taip pat numatant galimybę pasinaudoti investicine parama modernizavimui pavieniams ir bendradarbiaujantiems keliems ūkiams.

Galimos perskirstymo išmokos ir investicijos

Pagal naujojo laikotarpio Kaimo plėtros fondo (KPP) (BŽŪP II ramstis) projektą ŽŪM siūlo perskirstymo išmokas, kitaip tariant, išmokas už pirmuosius hektarus nuo 2023 m. mokėti už 50 pirmųjų ha (šiuo metu mokama už 30 pirmųjų ha). Be to, siūloma išmokų dydžius diferencijuoti, mokant skirtingą dydį už kiekvienus 10 ha. Pavyzdžiui, 2023 m. nuo 69 Eur/ha už pirmuosius 10 ha iki 100 Eur/ha už penktuosius 10 ha. ŽŪM skaičiavimu, tokiu būdu būtų labiau remiami perspektyvūs smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Taip pat siūloma didinti finansavimą perskirstymo išmokoms, tam skiriant nuo 15 iki 20 proc. tiesioginių išmokų voko lėšų. Be to, svarstoma riboti ūkių, kurie galėtų gauti perskirstymo išmokas, dydį iki 500 ha žemės ūkio naudmenų.

Didesni ūkiai jų nebegautų. Pagal kitą scenarijų, svarstoma 100 ha ši riba, o pagal trečią variantą perskirstymo išmokos būtų visiems, nepriklausomai nuo ūkio dydžio. Tiesa, pastarasis variantas mažiausiai tikėtinas, nes tuomet ir pati perskirstymo išmoka, kaip skirta mažesniems ūkiams, prarastų prasmę. ŽŪM modeliuoja trijų rūšių KPP investicines priemones smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Viena jų galėtų būti „Parama smulkiesiems ūkiams“, pagal kurią vienas ūkis galėtų gauti 15 tūkst. eurų išmoką.

Skatinant smulkiuosius ūkius bendradarbiauti, numatoma, kad dviejų ūkių bendrai paraiškai būtų skiriama 20 tūkst. eurų, trijų ūkių – 25 tūkst., o 4 ūkių – 30 tūkst. eurų. Gavę tokią paramą ūkiai būtų įpareigoti ne mažiau kaip 40 proc. padidinti ūkio ekonominį dydį. Prioritetai tektų kuriantiems aukštesnę pridėtinę vertę ūkiams (pavyzdžiui, ekologiniams, dalyvaujantiems maisto kokybės schemose ar užsiimantiems produkcijos apdorojimu, perdirbimu, mišriems ūkiams).

Smulkius ūkius bendradarbiauti turėtų skatinti ir šiam tikslui numatoma priemonė, pagal kurią ne mažiau kaip 2 smulkių ūkių investicinis projektas galėtų pretenduoti į 90 tūkst. eurų. Pagal trečiąjį numatomą paramos investicijoms į smulkias ir vidutines žemės ūkio valdas variantą didžiausia paramos suma galėtų siekti iki 200 tūkst. Eur. Pasak ŽŪM, siūlomos priemonės, skatinančios smulkiuosius bendradarbiauti, parengtos atsižvelgus ir į Europos Komisijos Lietuvai pateiktas rekomendacijas.

Kaip teigia Jurgita Stakėnienė, ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vadovė, dėl vėluojančių teisės aktų iš ES, kurie nuolat keičiasi, dar nėra galutinės vizijos dėl paramos tam tikrų galimybių ir intensyvumo, todėl pristatomų projektų detalės gali keistis. ŽŪM atstovai, modeliuojantys naujojo laikotarpio paramos priemonių sąlygas smulkiesiems teigia, jog šios paramos tikslai dvejopi: tiek išlaikyti minėtų ūkių gyvybingumą, tiek ir surasti būdų tikslingesniam (teisingesniam) paramos skirstymui. Kad nebūtų taip, jog kuo daugiau hektarų ūkis turi, tuo daugiau tiesioginių išmokų jis gauna. Smulkūs ūkiai negali pasinaudoti masto ekonomija. Todėl ir Briuselyje akcentuojama, kad skirstant lėšas reikia rasti balansą tarp lygybės ir teisingumo.

Siekia išlaikyti smulkiuosius

Viziją, kaip ateityje pagal bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) 2023–2027 metų strateginį planą galėtų būti remiami smulkieji ūkininkai, Žemės ūkio ministerija praėjusią savaitę pristatė nuotoliniame susitikime su šių ūkių organizacijų bei kitų suinteresuotų asociacijų atstovais. Pasak žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko, smulkūs ir vidutiniai ūkiai yra svarbus šalies žemės ūkio segmentas, todėl ir planuojama parama jiems turi būti tikslinga bei efektyvi.

„Smulkūs ūkiai yra darbo vietos kaimiškose vietovėse. Ypač svarbu, kad smulkūs ūkiai padeda išlaikyti kraštovaizdžio įvairovę ir gyvąją gamtą. Naudų matome ne tik per žemės ūkio produkciją. Norime maksimaliai pasiekti, kad smulkūs ūkiai, jeigu to nori, galėtų stiprėti ir augti“, – teigė žemės ūkio ministras. Jis dar pabrėžė, kad svarbu paramos sąlygas sudaryti tokias, kurios neleistų ja piktnaudžiauti neketinantiems ūkininkauti, o tik siekiantiems pasinaudoti lėšomis.

Žemdirbių atstovai: reikia apsispręsti, ką vadiname ūkiais

Susitikime su ŽŪM atstovais dalyvavę žemdirbių organizacijų atstovai turėjo įvairių nuomonių dėl būsimos paramos smulkiems ūkiams gairių. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinio direktoriaus pavaduotojo Eimanto Pranausko nuomone, pristatytas perskirstymo išmokų modelis buvo grynai socialinis. „Šiame pristatyme visai nebuvo aplinkosauginio tvarumo elemento, pavyzdžiui, tręšimo planų, kurių niekaip nesugebame įgyvendinti. Šis modelis nuėjęs paviršutiniška kryptimi, jis nebeatitinka šio laikmečio reikalavimų. Einame į žaliąjį kursą, o šiame projekte jo kaip ir nėra“, – sakė E. Pranauskas.

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis pastebėjo, kad prieš apibrėžiant paramos sąlygas, reikia apsispręsti, ką mūsų šalyje vadiname ūkiais, ar tuos, kurie žemę deklaruoja, ar tuos, kurie kažką gamina? Pasak jo, pirmųjų hektarų rėmimas yra socialinė parama, nes negalima mokėti išmokų vien už tai, kad, pavyzdžiui, nupjovė pievos žolę…

„Negaminant jokio produkto, vien tik palaikant gerą agrarinę būklę, negalima žmogaus vadinti ūkininku. Turėtume didesnėmis išmokomis skatinti tuos ūkius, kurie sukuria kažkokias darbo vietas, susikuria darbo vietas savo šeimos nariams, kurie vysto veiklą visus metus, o ne dvi tris dienas“, – sakė S. Daniulis. Jo nuomone, perskirstymo išmokos ribojimas iki tam tikro dydžio ūkių gali skatinti dirbtinai juos skaldyti, stabdyti ūkių plėtrą. Jis pasiūlė iki 4 EDV ūkius, kurie nesukuria jokios produkcijos, vadinti ne ūkiais, o valdos turėtojais, jiems galbūt visai nereikėtų perskirstymo išmokų.

Nebent jie galėtų dalyvauti agrarinės aplinkosaugos priemonėse… Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Regina Bernatonienė pritarė variantui, kad perskirstymo išmoka būtų skiriama iki 100 ha dydžio ūkiams. Jos nuomone, jeigu dėmesį kreipiame į smulkų ir vidutinį ūkį, tai ir reikėtų į juos orientuotis. Marijona Lukaševičienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Ignalinos rajono skyriaus vadovė, pritarė minčiai, kad smulkius ūkininkus reikia remti.

Pasak jos, LŪS daugelis skyrių pasisakė už tai, kad netikslinga skirti perskirstymo išmoką visiems, t.y. ir didiesiems ūkiams, nes tokiu atveju remiami visi, ne tik smulkieji. „Tačiau nėra taip paprasta įvardinti, kas yra smulkus ūkis. Susieti vien tik su gamyba nėra galimybės ir jos, ko gero, nereikia ieškoti. Smulkūs ūkiai, gamindami produkciją parduoda ją mažiausiomis rinkos kainomis, nes negali derėtis su perdirbėjais. Todėl siūlant, kaip ateityje skatinti ūkininkus, visus (nepriklausomai nuo dydžio) remti perskirstymo išmokomis nėra tikslinga.

Maži ūkiai yra labiausiai pažeidžiama grupė, juos ir reikėtų remti. Pasižiūrėjus į deklaracijas labai aiškiai matoma, ką tokie ūkiai augina, ar laiko galvijus. O visų sofos ūkininkų atsikratyti negalime, tačiau jie turėtų gauti tik minimalias išmokas“, – sakė M. Lukaševičienė. Žemdirbių organizacijų atstovai Žemės ūkio ministerijos specialistams turėjo ir daugiau įvairių pastebėjimų bei siūlymų dėl naujojo laikotarpio paramos plano projekto. Po diskusijų su socialiniais partneriais BŽŪP 2023–2027 metų laikotarpio strateginis planas turi būti priimtas iki metų pabaigos, informuoja ŽŪM.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-18

Pieno gamintojai atkakliai gina savo interesus

Pieno gamintojai toliau atakuoja valdininkus dėl mėšlo laikymo, pieno supirkimo taisyklių ir klausia, kaip jiems teks gyventi toliau, jeigu ir be naujų tvarkų pieno gamyba nuostolinga?

Po ilgos pertraukos Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos posėdis vyko ne nuotoliniu būdu – keliolika žmonių, taip pat Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovų susirinko VDU Žemės ūkio akademijoje aptarti aktualijų. Pasikalbėti buvo apie ką: pristatytas pieno strategijos modelis, aptarti pieno supirkimo taisyklių pasikeitimai, toliau diskutuojama apie mėšlo laikymo reikalavimus.

Pieno perdirbėjų iniciatyva valdymo konsultacijų įmonės CIVITTA specialistai, diskutuodami su sektoriaus dalyviais, parengė pieno strategijos modelį, kurį pristatė Ignas Maziliauskas. Numatyti keturi galimi sektoriaus vystymosi scenarijai, galimos paramos sumos, pateikti pesimistiniai ir optimistiniai skaičiavimai, kaip gali keistis pieno ūkių skaičius ir primelžiamo pieno kiekis Lietuvoje.

Pagal optimistinį, 4-ąjį, scenarijų 2030 m. šalyje tikėtina 1,6 mln. t pieno gamybos apimtis, pagal pesimistinį – pieno gamyba kristų iki 1,25 mln. tonų. Tik optimistinių scenarijų (3-ojo ir 4-ojo) atvejais metinė investicijų grąža būtų ekonomiškai patraukli, vidutinis investicijų atsiperkamumas siektų maždaug 10 metų. Siekiant aukštesnio paramos intensyvumo, gamybos didėjimo, turėtų būti skatinamos investicijos į didelius ūkius.

Visi konsultantų paskaičiavimai – tai tik rekomendacijos, kurias žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius žadėjo kartu su pieno gamintojais greitai išstudijuoti ir pateikti pasiūlymus. „Valstybė investuos didžiulę pinigų sumą į infrastruktūrą, pieno gamintojai, prisiėmę didelius įsipareigojimus, investuos savo laiką ir sveikatą, o kaip įsipareigos perdirbimo įmonės?“ – pasak P. Lukševičiaus, reikia atsakyti ir į šį klausimą. Taip pat LPGA nariams kilo klausimų ir dėl perdirbimo įmonių efektyvumo.

Nauja ferma – beveik amžiaus statyba

Kalbant apie investicijas, pieno gamintojai dar kartą akcentavo nenormaliai ilgą fermų projektų ruošimo laiką – tai užtrunka iki dvejų metų. „Jeigu gausime paramą, o projekto rengimas truks dvejus metus, tai nieko nebus. Ilgiausiai projekto rengimas turi trukti pusę metų“, – nukirto LPGA prezidentas Jonas Vilionis. Ūkininkas Nerijus Narauskas atkreipė dėmesį, kad iki šių metų liepos 1 d. galiojo sklypo pertvarkymo planas, tam užtekdavo daugiausia dviejų mėnesių.

Nuo liepos 1 d. reikės tvirtinti detalųjį planą, o tai truks mažiausiai 9 mėnesius. Tada reikės ruošti poveikio aplinkai vertinimą, kuris trunka iki pusės metų, dar tiek laiko reikės projektavimo darbams ir taip praeis dveji metai. „Ar galima gyvulininkystės vystymui rasti sprendimų ir galimybių, kaip tuos terminus trumpinti arba atsisakyti procedūrų, kurios, mūsų galva, yra perteklinės?“ – klausė ūkininkas. J. Vilionio manymu, ieškant sprendimų turės įsitraukti abu ministrai – žemės ūkio ir aplinkos, nes kitaip „praeis bet koks noras statyti fermas.“

Prašo pereinamojo laikotarpio šaldytuvams įsigyti

Žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Jūratė Dovydėnienė prašė suteikti pereinamąjį laikotarpį naujoms pieno supirkimo taisyklėms įgyvendinti, pagal kurias į pieno supirkimo punktą bus galima pristatyti tik atšaldytą pieną (pagal šiuo metu dar galiojančią tvarką pamelžtas pienas į pieno supirkimo punktą turi būti pristatytas per 2 val.).

Tai palies visus smulkiausius ūkininkus, kurie neturi pieno šaldytuvų. O pieno melžimo įrangą ir šaldytuvus Lietuvoje turi tik apie 40 proc. pieno gamintojų. J. Dovydėnienė stebėjosi, kad valstybė išdalijo smulkiesiems paramą po 15 tūkst. Eur visiškai neakcentuojant, kad ją reikia nukreipti pieno kokybei gerinti. Tad dauguma, pasak jos, pirko traktorius ar dar ką nors, bet tik ne pieno šaldytuvus, be kurių galėjo gyventi.

„Bet yra smulkių ūkininkų, kurie dar nori išsaugoti pieno ūkį ir dirbti. Jeigu norime neprarasti pieno, reikia žmonėms pasakyti, kad turite dvejus metus susitvarkyti, ir tai bus paskutinis terminas. Turime jiems parodyti aiškią kryptį, kur jie privalo investuoti, jeigu nori gaminti pieną. O pasakyti, kad jau rytoj reikia turėti pieno šaldytuvą – tai neįvyks per naktį. Mes už tai, kad pienas turi būti kokybiškas, tai nėra diskusijų klausimas. Bet duokite mums pereinamąjį laikotarpį. Kitu atveju falsifikuotų pieno mėginių tik daugės, pieno gamyba mažės“, – sakė J. Dovydėnienė.

Mėšlo tvarkymo reikalavimus žada švelninti

Dar kartą, ir turbūt ne paskutinį, buvo sugrįžta prie mėšlo laikymo reikalavimų. Nuotoliniu būdu į posėdį įsitraukė ir aplinkos ministras Simonas Gentvilas bei viceministrė Raminta Radavičienė. S. Gentvilas iškart pareiškė, kad problema Lietuvoje yra ne mėšlas, o mineralinės trąšos, kurias reikia kontroliuoti, kurių naudojimas nereglamentuotas.

„Aplinkos ministerija turi atrasti balansą tarp tvaraus ūkininkavimo, visuomenės ir aplinkos apsaugos. Nuo pat diskusijų pradžios girdime, kad mėšlo laikymo reikalavimus sunkiausia įvykdyti mažiesiems ūkiams, nes didieji turi mėšlides. Tad ar tai nėra apskritai mėšlidžių turėjimo reikalavimo paneigimas?“ – kalbėjo viceministrė R. Radavičienė. Ji teigė, kad Aplinkos ministerija girdi ir žino pieno sektoriaus situaciją, bet turi įvertinti, ar inicijuoti liberalesni pakeitimai tikrai yra saugūs, nes tai reikės argumentuoti Europos Komisijai ir auditoriams.

Aplinkos ministerija nori sutelkti dėmesį į mineralinių trąšų reglamentavimą, jų naudojimui sumažinti numatoma parama, jau įgyvendinami projektai ir kitos priemonės. Kalbant apie mėšlo kiekio ribojimą konkrečiam laukui, ministerija, anot R. Radavičienės, būtų linkusi eiti į kompromisą, bet įvertinant galimą poveikį aplinkai, kad valstybė turėtų argumentų apsiginti nuo EK, ir paraleliai reglamentuojant mineralinių trąšų naudojimą. Tačiau dėl ŽŪM pasiūlyto pereinamojo laikotarpio mėšlo ištaškymui AM „norėtų derėtis“ dėl bent metais trumpesnio laikotarpio.

„Mes girdime jus, norime, kad jūs girdėtumėte ir mus. Reikia, kad įvyktų transformacija ir pokyčiai pačiame žemės ūkyje“, – sakė viceministrė. O J. Vilionis savo ruožtu klausė, iš kokių lėšų tai daryti pieno gamintojams, kai jų veikla nuostolinga? Taigi, kalbėta daug, pieno gamintojų atkaklumas kai kuriais atvejais leidžia jiems apginti bent dalį savo interesų, tačiau aišku, kad tvariai ūkininkauti ateityje įstengs ne visi.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-17

Ūkininkė Vilma Živatkauskienė: neatsižvelgimo į gamtą perspektyva – likti prie suskilusios geldos

Ūkininkė ir Lietuvos agrarinių miškų mokslų centro doktorantė, jaunesnioji mokslo darbuotoja Vilma Živatkauskienė jau penkiolika metų Kėdainių rajone, Nevėžio upės slėnyje, užsiima gamtai palankia gyvulininkyste. Didžiąją dalį iš jos 50 hektarų ūkio užima natūralios žydinčios pievos, kuriose laisvai ganosi 40 mėsinių galvijų. Šios pievos priklauso Šventybrasčio kraštovaizdžio draustiniui.

Nors ūkininkauti su vyru pradėjo vedama meilės savo kraštui, dabar jau džiaugiasi gerais rezultatais ir yra įsitikinusi, jog „žalias“ žemės ūkis yra ateitis, o tie, kurie nepersiorientuos, ilgainiui atkris.

Neatsižvelgimo į gamtą perspektyva – likti prie suskilusios geldos

„Sprendimą rinktis darnų ūkininkavimą, apie kurį tuo metu buvo kalbama daug mažiau, visų pirma lėmė gimtasis ryšys su vietove, kurioje ūkininkauju, nes vaikystę praleidau braidydama po žydinčias pievas Nevėžio upės slėnyje ir natūraliai nesinorėjo viso to sunaikinti ariant ir sėjant, – pasakoja pašnekovė. – Kita vertus, mačiau, kur nuveda neapdairus galvojimas apie produkcijos kiekį, neatsižvelgiant į savo žemę – jis paprasčiausiai nepasiteisina.

Net ir Kėdainių rajone, kuris garsėja kaip derlingos žemės kraštas, reikia vadovautis protingumo kriterijumi, žinoti savo dirvožemį, surinkti kuo daugiau informacijos apie savo valdomą žemę. Tarkime, Nevėžio slėniuose yra rūgštokas priesmėlis, tas dirvožemis yra palankus pievų biologinei įvairovei, žydintiems augalams, bet juos sunaikinęs, išaręs dirvą ir užsėjęs maistines kultūras, naudos negausi, – aiškina Vilma Živatkauskienė – Savo akimis mačiau, kai tokias pievas (jų našumas tik 20 balų) išarus ir užsėjus javais, dėl mažo derliaus laukai būdavo tiesiog užariami derliaus net nenuimant.“

Tokiu būdu Živatkauskų šeima nutarė auginti mėsinius galvijus juos ganydami Nevėžio pievose. Tiesa, pradėję dirbti jie taip pat mokėsi, ne viską atrado iš karto. Pirmuosius trejus metus ūkininkavo naudodami chemiją keliuose hektaruose, kur augino javus pašarams, bet nenorėdami naikinti žolinės augalijos pradėjo domėtis ekologinio ūkininkavimo galimybėmis, sėjomainos technologijomis, ir palaipsniui priėjo prie dabartinės praktikos, kai jų gyvuliai minta vien žoline augalija.

Žmonės nebenori gyventi prie purškiamų laukų

„Dabar esame apsupti žydinčių rapsų laukų, didžiulių monokultūrų. Vienoj pusėj mūsų žaliuojantis slėnis su didele biologine įvairove, tarsi sala Kėdainių rajone, o kitoje – jau išlyginti laukai, kur dirba naši technika“, – pasakoja V.Živatkauskienė ir prideda, jog pandemija ir karantinas paskatino vis daugiau šeimų ieškoti ramesnio gyvenimo kaimiškose vietovėse, taip pat ir jų slėnyje, ir jie ieško būtent žaliuojančių oazių, plotų su biologine įvairove, domisi ekologišku ūkininkavimu. – „Niekas nenori gyventi apsuptas chemija purškiamų monokultūrinių laukų, o situacija susiklostė taip, jog daugelis sodybų bent jau Kėdainių, Kauno, Pasvalio, Joniškio ir kituose „gerųjų žemių“ rajonuose, yra šalia tokių plotų. Taigi matome, kad visuomenės poreikiai ir požiūris keičiasi, todėl neišvengiamai turės keistis ir žemės ūkis.“

Ekologiškas produktas dar nereiškia, kad jis palankus biologinei įvairovei

Ekologinis ūkininkavimas ir produktai dar nereiškia, kad tas ūkis ir praktikos yra palankios gamtinei įvairovei, – atkreipia dėmesį Vilma Živatkauskienė. – Perkamas ekologinis produktas taip pat realybėje gali būti pagamintas iš didžiulių monokultūrinių laukų gautos produkcijos, nes vidutinis ekologinis ūkis Lietuvoje yra daugiau kaip 200 ha ir vyrauja augalininkystė. Todėl nors ir ūkyje išlaikoma sėjomaina, bet laukas kurioje bus pasėta vienos rūšies grūdinė kultūra gali būti ir 100ha.

Tuo metu pašnekovė teigia, kad sveikiausia produkcija užauginama derinant ūkinę veiklą su biologinės įvairovės apsauga. Todėl jie su vyru koncentruojasi ne į masinę produkciją, o į aukštos kokybės sveiką jautieną, užaugintą gamtai palankiu būdu. „Bendradarbiaujame su sveikos mitybos specialiste Ingrida Kuprevičiūte, kuri paskatino domėtis mėsa, auginama ganant bei šeriant gyvulius tik žoliniais pašarais, – pasakoja V.Živatkauskienė. – Atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog sveikumo požiūriu laisvai besiganančio gyvulio, ypač biologine įvairove ir vaistažolių gausa pasižyminčiose pievose, mėsa yra vertingesnė nei to, kurio raciono didelę dalį sudaro grūdiniai pašarai.

Tyrimai patvirtino, kad žmonėms, sergantiems onkologinėmis ligomis ar jau sveikstantiems po vėžinių susirgimų, taip pat sergantiems autoimuninėmis ligomis, laisvai ganomų tik žoliniais pašarais šeriamų galvijų mėsa gali būti vaistas, ypač sultiniai, nes jie nesukelia uždegiminių reakcijų. Auginimas ganant atitinka galvijų prigimtį, nes jie yra žolėdžiai, o ne mintantys grūdais. Nors papildžius galvijo racioną grūdiniais pašarais galima greitai užauginti galviją ir gauti marmuringą „steiką“, bet vertės sveikatai jis turės mažiau“, – teigia Lietuvos agrarinių miškų mokslų centro doktorantė.

Moteris eina dar toliau ir šiuo metu rengia daktaro disertaciją, kurioje analizuoja biologiškai aktyvias medžiagas žolėje ir tai, kaip jos veikia mėsos sudėtį. „Turėdami tyrimų rezultatus, galėsime pateikti dar daugiau faktų vartotojams, pasiūlyti sveiką produkciją tiems, kuriems rūpi bioįvairovė, gyvūnų gerovė jų pačių sveikata“, – ateities planus dėsto Vilma Živatkauskienė.

„Žalias“ žemės ūkis – dabarties ir ateities ūkis

Vilma, jau penkiolika metų dirbanti žemės ūkio konsultavimo srityje, pastebi teigiamas tendencijas. Pasak jos, ateina jaunoji ūkininkų karta, kuri domisi inovacijomis ir agrarine aplinkosauga. „Karantino metu vyko daug ūkininkams skirtų seminarų ir diskusijų, kurias kartu organizavo mokslo verslo ir konsultavimo įstaigos. Seminaruose dalyvaudavo po kelis šimtus ūkininkų, labai daug jaunų žmonių, kurie domėdavosi, diskutuodavo su mokslininkais, konsultantais, tai rodo didelį susidomėjimą ir gerą žemės ūkio perspektyvą Lietuvoje“, – džiaugiasi pašnekovė.

Jos nuomone, tai yra žemės ūkio ateitis, nes geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai ūkininkas eina išvien su gamta, įsiklausydamas į ją, kitaip anksčiau ar vėliau jis liks prie suskilusios geldos. „Jeigu alinsi žemę stengdamasis išgauti kuo daugiau derliaus einamuoju laiku, tai vieną dieną ji pasakys „stop“, nes visko negali išspręsti vien tik didindamas trąšų ir „chemijos“ kiekius, – teigia V.Živatkauskienė. – Tada turėsi arba trauktis, arba pakeisti mąstymą.

Manau, kad ilgainiui tie, kurie nepersiorientuos, paprasčiausiai atkris. Net ir Kėdainių krašto ūkininkai jau pastebėjo, jog, nežiūrint trąšų kiekių, derliai ėmė mažėti. Todėl vis drąsiau jie savo ūkiuose išbando biologinius preparatus, organines trąšas, įvairina sėjomainą, augina tarpinius pasėlius, tręšia kintama trąšų norma, atsižvelgdami į dirvožemio tyrimus, ir džiaugiasi, kad į dirvą grįžta sliekai.“

„Gero ūkininko čempionatas“ – ūkininkaujantiems santarvėje su gamta

Šiemet ūkininkė tapo pirmą kartą Lietuvoje organizuojamo „Gero ūkininko čempionato“ komisijos nare. Nacionaliniu lygiu rengiamo čempionato tikslas – atkreipti dėmesį į lyderius, kurie ūkininkauja santarvėje su gamta, ir kartu parodyti, jog gamtai palankus ūkininkavimas gali būti agrarine, ekonomine ir socialine prasme progresyvus. Paklausta, kas jai yra geras ūkininkas, Vilma atsako, jog tai žmogus, norintis visą laiką tobulėti, mylintis savo žemę ir galvojantis ne vien kaip užsidirbti pinigų trumpuoju laikotarpiu, bet ir kokią žemę paliks savo palikuoniams ar kitiems žmonėms.

„Taip pat geras ūkininkas yra tas, kuris dalijasi savo sukaupta patirtimi su kitais ūkininkais“, – prideda pašnekovė. „Gero ūkininko čempionatą“ sudaro dvi dalys – ūkininkų ir seniūnijų konkursai. Ūkininkų konkurse bus varžomasi dėl dviejų – „Metų ūkininko” ir „Publikos simpatijos” titulų. Penkis pretendentus šioms nominacijoms atrinks komisija, kurią sudarys aplinkosaugos ir žemės ūkio ekspertai, galintys įvertinti ekonominius, socialinius ir aplinkosauginius darnaus ūkininkavimo aspektus.

Tuo tarpu „Publikos simpatija” iš 5 pretendentų bus renkama viešu balsavimu. Visi penki ūkininkai taps čempionato ambasadoriais. Seniūnijų konkurse bus apdovanojamos didžiausią proveržį skatinant agrarinę aplinkosaugą tarp ūkininkų pasiekusios seniūnijos. Seniūnijų laukia du apdovanojimai – „Agrarinės aplinkosaugos čempionė” ir „Agrarinės aplinkosaugos spartuolė”. Nugalėtojai bus apdovanoti rudenį vyksiančioje ceremonijoje. Teikti ūkininkų kandidatūras galima iki gegužės 31 dienos.

Čempionatą bendrai organizuoja LIFE integruotojo projekto „Naturalit“ partneriai – Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Nacionalinė mokėjimo agentūra, Aplinkos projektų valdymo agentūra ir VšĮ Baltijos aplinkos forumas.

Šaltinis: 15min.lt, Monika Midverytė, 2021-05-17

Dronų pritaikymo galimybės agrosektoriuje: artėjame prie kitokios žemdirbystės

Bepiločių skraidyklių pritaikymas agrosektoriuje pasaulyje nėra naujiena, tačiau Lietuvoje tai dar kelia nuostabą. Mokslininkų, studentų ir verslo sektoriaus susidomėjimas šia sritimi pastaruoju metu didėja, tad neatsilieka ir mokslas.

„Tikslioji žemdirbystė yra ūkininkavimo ateitis, o agrodronai šią ateitį priartino“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Progresyvios augalininkystės inžinerijos laboratorijos vadovas prof. dr. Dainius Steponavičius.

Aviacijos studijose nematė perspektyvos

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos (ŽŪA) magistrantas Michailas Semenišinas bakalauro kvalifikacinį laipsnį įgijo studijuodamas aviacijos inžineriją. „Kardinaliai keisti studijų kryptį nusprendžiau pasaulinės pandemijos fone pamatęs, kad komercinės aviacijos sektorius patiria stagnaciją. O valgyti žmonėms visuomet reikės“, – pasakoja studentas. Magistro studijoms M. Semenišinas pasirinko labiau žemišką – žemės ūkio inžinerijos ir vadybos specialybę, tačiau nuo aistros aviacijai pernelyg neatitrūko – savo magistriniame darbe nagrinėja bepiločių skraidyklių (dronų) panaudojimo agrosektoriuje galimybes.

Pasak M. Semenišino, „dronai agrosektoriuje pasaulyje nėra didelė naujiena – technologija, padedanti nupurkšti laukus augalų apsaugos produktais ar trašomis pasitelkiant bepilotes skraidykles, egzistuoja daugiau nei tris dešimtmečius. Pavyzdžiui. Kinijoje bepiločių skraidyklių technologija tokia pažengusi, kad jos turi netgi savitą dirbtinį intelektą ir geba pačios priimti kai kuriuos sprendimus“.

Inovatyvi ateities technologija

M. Semenišinas pastebi, kad dronai lengvai valdomi, juos pasitelkiant išvengiama dirvožemio išvažinėjimo ir suslėgimo sunkiasvore technika. „Šią technologiją galima pasitelkti piktžolių ir ligų telkiniams laukuose aptikti, augalų būklei įvertinti, augalų apsaugos produktams ir trąšoms išpurkšti. Be to, tai tiksliojo ūkininkavimo technologija – pasitelkiant droną galima išpurkšti tik konkrečius ligų ar piktžolių židinius laukuose, o trąšų ir augalų apsaugos produktų sunaudoti kur kas mažiau ir tikslingai juos nukreipti.

Ši technologija perspektyvi ir tuo, kad ją galima pritaikyti bet kokiai žemės ūkio augalų rūšiai tirti ir apdoroti“, – dronų privalumus vardina M. Semenišinas. Kad dronai – agrosektoriaus ateities technologija, mano ir purškimo paslaugas bepilotėmis skraidyklėmis teikiančios ir jomis prekiaujančios įmonės „Agrodronas“ direktorius Mindaugas Dorelis.

Įmonė dar pernai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su VDU ŽŪA, sutartyje numatyta, kad įmonė dalyvaus įgyvendinant žemės ūkio ir agronomijos studijų krypčių programas, kuriant, išbandant ir propaguojant naujas agrotechnologijas, metodikas, algoritmus. Šiuo metu įmonėje du studentai apmokomi dirbti brangiai kainuojančiais agrodronais, atlieka mokslinius tyrimus apie bepiločių skraidyklių technologines savybes, naudingumą.

Padėtų valstybei siekti Europos Komisijos keliamų tikslų

M. Dorelis teigia, kad šios technologijos populiarinimas įtakos turėtų ne tik pavieniams ūkininkams, bet ir visam žemės ūkio sektoriui, padėtų siekti valstybės išsikeltų tikslų. Pavyzdžiui, viena naujausių Europos Komisijos strategijų dabar piktina Lietuvos ūkininkus, nes joje iki 2030 m. įpareigojama net 50 proc. sumažinti pesticidų ir 20 proc. – trąšų naudojimą. Pasak M. Dorelio, dabar laukuose yra įprastos traktorinės technologijos, jos pesticidus purškia labai dideliais tūriais.

„Pasitelkiant dronus pesticidai išpurškiami didesnės koncentracijos, bet daug tiksliau ir daug mažiau. Agrodronai atlieka tokią funkciją, ko žmogus negali suvaldyti – atsiranda preciziškumas ir tikslumas. Viena vertus, taip sutaupoma ekonomine prasme – purkšti pasėlius pasitelkiant droną yra 2,5 karto pigiau, nei dirbant traktorine priemone. Kartu į aplinką patenka nuo 30 iki 50 proc. mažiau pesticidų – tad galime kalbėti apie žaliąjį ūkininkavimą“, – teigia verslininkas. M. Dorelis pabrėžia, kad, skirtingai nei traktorinės priemonės, agrodronai yra varomi elektra įkraunama baterija, todėl jų naudojimas ir populiarinimas labai prisidėtų ir prie CO2 emisijų mažinimo.

Susipažindami su technologija ūkininkai patiria šoką

Paklaustas, ar šią technologiją jau yra išbandę ne tik mokslininkai ir studentai, bet ir ūkininkai, M. Dorelis atsako, kad praeitais metais vykdytas bandomasis projektas, kuriuo siekta įvertinti efektyvumą, technologijos patrauklumą, nes žmonės patiria tam tikrą technologijos šoką. Pasak verslininko, konsultuojant ir pristatant technologiją ūkininkams paaiškėja, kad dronus jie dažniausiai įsivaizduoja labai mažus ir sveriančius tik apie 200 g. Pamatę agrodroną gyvai supranta, kad tai yra realiai dirbanti technologija, nešanti ne tik ekonominę, bet ir žaliąją naudą.

Trūksta teisės aktų išaiškinimo

VDU ŽŪA studentas M. Semenišinas ir verslininkas M. Dorelis sutinka, kad Europoje šiai technologijai ir tyrimams populiarėti trukdo teisės aktų ir jų išaiškinimo trūkumas. Šiuo metu Europos Sąjungoje apribota galimybė laukus tręšti ir naudoti augalų apsaugos preparatus purkšiant iš oro. „Nors dronas taip pat skraidyklė, tačiau tai visai kitokia technologija – pagrindiniai jos darbo principai ir aukštingumas visiškai kitoks, nei pilotuojamų orlaivių, tad nelieka tokių problemų, kaip vėjo ne ta kryptimi nunešamos trąšos“ ,– sako M. Semenišinas.

„Bepilotė skraidyklė laukus pesticidais purkšti gali ir 1–2 m aukštyje, tai iš esmės tas pats, kaip ir naudojant traktorines priemones. Tad tai yra kur kas saugiau ir gamtai, ir žmogui, nei dabar naudojamos traktorinės technologijos“, – pabrėžia M. Dorelis. Pasak pašnekovų, drono naudojimas agrosektoriuje dar yra realiai jokiu įstatymu neapibrėžta technologija. Šiuo metu agrodronai tiesiog papuola į iš oro purškiamųjų įrenginių sąrašą, kaip bet kuris kitas pilotuojamas orlaivis, nors tai visiškai kitokio aukštingumo ir kitokiu principu veikianti technologija, todėl jai reikia atskiro egzistuojančių teisės aktų išaiškinimo arba netgi naujo teisinio reglamentavimo.

Atsiranda mokslo perspektyvos

Dronų pritaikymo galimybėmis domisi ir mokslininkai. VDU ŽŪA prof. dr. D.Steponavičius drauge su studentais imasi inovacijų, naujausių tyrimų inžinerijos, technologijų srityje. Pasak mokslininko, dar 2015 m. buvo atliktas tyrimas ir dronais skenuota laukų būklė. Tyrimas pasiteisino – nustatyta, kad dronas gana tiksli ir patogi priemonė augalų būklei skenuoti. Visgi su bepilotėmis skraidyklėmis susijusi veikla žemės ir miškų ūkyje Lietuvoje labiausiai tobulėjo per pastaruosius 3 metus. Tam įtakos turėjo ir verslo bei mokslo susidomėjimas, bendradarbiavimas šioje srityje.

Pasak D. Steponavičiaus, „dronai, kurie mus domina, nėra labai pigūs – kainuoja nuo 10 000 Eur, tad verslo bendradarbiavimas įkvepia tolesniems tyrimams“. Mokslininkas pabrėžia, kad tikslioji žemdirbystė yra ūkininkavimo ateitis. „Pagrindiniai tiksliosios žemdirbystės tikslai yra taupiai ir saugiai naudoti degalus, trąšas, sėklas, augalų apsaugos produktus, taip gerinti gaminamų produktų kokybę ir didinti ūkių konkurencingumą. Dronų naudojimas agrosektoriuje labai padeda siekti šių tikslų“, – teigia D. Steponavičius.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-05-14

Kaip „užsilenkė“ pieno automatai

Beveik penkias valandas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos nariai akivaizdžiai ir nuotoliniu būdu penktadienį vykusiame pasitarime-konferencijoje apie šalies pieno sektoriaus likimą diskutavo su Žemės ūkio (ŽŪM) ir Aplinkos (AM) ministerijų, pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovais, mokslininkais, žemdirbių savivaldos organizacijų ir kooperatyvų vadovais. Renginio leitmotyvas – pieno ūkių nykimą Lietuvoje sustabdyti gali ne gražūs valdininkų ir politikų pažadai, bet konkretūs darbai, kurių imtis vis pritrūkstama politinės valios.

Lūkesčiai trapūs

Pasitarimo-konferencijos pranešimuose skambėjo žemdirbius paguodžianti statistika, esą pastaruoju metu pieno ūkių skaičius mažėja lėčiau, o ant verslo svarstyklių atsidūrusi ekonomika ir politika vis dažniau ūkininkams primena jų puoselėtų lūkesčių trapumą. Kaimyninių Baltijos šalių (Estijos, Latvijos) pienininkystė, nemenkai pasitarnaujanti Lietuvos pieno perdirbėjams, pieno gamybą patikėjusi ne socialiniams, kaimo gyvybingumą palaikantiems, bet versliniams pieno ūkiams, kurių bandos vidurkis siekia apie du šimtus karvių. Neseniai LPGA užsakymu Vokietijoje atlikta mūsų pieno ūkių gamybos kaštų analizė parodė, jog nedideliame kelių karvių ūkyje pieno kilogramo savikaina siekia 70 euro centų, keliolikos karvių ūkyje – 50 euro centų.

Didėjant ūkiui, pieno savikaina mažėja. LPGA renginyje apie glaudesnę agrarinio sektoriaus integraciją su mokslu ir žiniasklaida kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. Astrida Miceikienė, „Ūkininko patarėjo“ vyriausiasis redaktorius Vytenis Neverdauskas. Pasitarimo-konferencijos darbui pakaitomis vadovavo žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

Kuklumas ir galimybės

Tikrąjį Lietuvos pienininkystės ūkių statistikos paveikslą Europos Sąjungos (ES) šalių kontekste pateikė VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė. Jos teigimu, Lietuvos pieno sektorius Bendrijos kontekste atrodo kukliai, tačiau turi vidinių galimybių investicijoms ir plėtrai.

Daugiausia melžiamų karvių turi Vokietija (3,9 mln.), Prancūzija (3,4 mln.) ir Lenkija (2,1 mln.). Lietuva šalia savo Vakarų kaimynės atrodo kukliai: nacionalinė banda – 233 tūkst. karvių, bet pirmauja tarp Baltijos šalių, nes latviai teturi 136 tūkst. karvių, estai – 84 tūkst. Tačiau Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš šių šalių (Latvijos ir Estijos) ūkininkų 2016 m. įsivežė 350 tūkst. t žalio pieno, 2017 m. – 410 tūkst. t, 2018 m. – 445 tūkst. t, 2019 m. – 435 tūkst. t, 2020 m. – 477 tūkst. t. Tai sudaro beveik trečdalį Lietuvoje perdirbamos pieno žaliavos.

Pasak D. Beinorienės, per pastaruosius penkerius metus šalyje stabiliai mažėjo pieninių veislių galvijų ir jų laikytojų skaičius. Pavyzdžiui, 2017 m. šalies ūkiuose laikyti 691 976 galvijai, tarp jų – 285 392 karvės, 2018 m. galvijų buvo 674 242, karvių – 272 101, 2019 m. – 658 180 ir 256 694, 2020 m. – 642 993 ir 241 847, 2021 m. – 635 236 ir 234 345. Karvių laikytojų skaičius irgi mažėjo: 2017 m. jų buvo 47 074, 2018 m. – 41 354, 2019 m. – 36 029, 2020 m. – 30 854, 2021 m. – 27 468.

Per penkmetį, pasak D. Beinorienės, kito ūkininkų laikomų karvių bandos dydis: 2017 m. buvo vidutiniškai 6,1 karvės, 2018 m. – 6,6, 2019 m. – 7,1, 2020 m. – 7,6, 2021 m. – 8,5. Šių metų sausio 1 d. Lietuvoje po 1–2 karves laikė 16 210 ūkininkų, po 3–5 karves – 5 121, po 6–10 karvių – 2 529, po 11–20 karvių – 1 587, po 21–30 karvių – 734, po 31–50 karvių – 610, po 51–100 karvių – 403, po 101–150 karvių – 124, po daugiau nei 151 karvę – 150.

D. Beinorienės teigimu, perspektyvūs ir atsiperkantys yra 274 versliniai ūkiai, laikantys po daugiau nei 100 karvių. Tą paliudija ir pieno supirkimo analizė. Pavyzdžiui, iš laikančių iki 5 karvių ūkių, kurių yra 67,4 proc., superkama 10,6 proc. pieno, iš laikančių 6–14 karvių (17,3 proc. ūkių) – 10,4 proc. pieno, iš laikančių daugiau nei 15 karvių (15,3 proc. ūkių) – 79 proc. pieno. Pasak D. Beinorienės, liūdinančią tendenciją atskleidžia ir pieną parduodančių ūkių savininkų amžius: iki 40 metų yra 2 116 ūkininkų (12 proc.), 41–60 metų – 8 164 (46 proc.), vyresnių nei 60 metų – 7 516 (42 proc.).

„Pokyčiai prasidės birželį, kai pasibaigs pasėlių deklaracija, – prasitarė LPGA prezidentas J. Vilionis, – tuomet ir karvių sumažės, ir jų laikytojų skaičius kris.“

Kainų politika neguodžia

Pasak J. Vilionio, ir valdžioje, ir visuomenėje susiformavusi nuomonė, jog pieno gamybos verslas yra pelningas, ir tokia nuostata labai žeidžia ūkininkus, balansuojančius ties nuostolių riba. „Pieno ūkiai maitina tūkstančius žmonių, sukuria darbo vietas, inicijuoja verslus, tačiau valstybė to neįvertina, – akcentavo ūkininkas Arūnas Kudrevičius, – pavyzdžiui, olandų, lenkų pieno gamintojams šalia oficialios teikiama ir neformali parama.“

„Pieno perdirbėjai žodžiais skatina pieno tiekėjus didinti gamybą, tačiau kainų politika to nepagrindžia, – neslėpė Ginkūnų agrofirmos, Šiaulių r., vadovas Arūnas Grubliauskis, – šiandien turime rūpintis, kaip efektyvinti pieno gamybos ir perdirbimo sektorius, investicijomis gerinti verslo klimatą.“

„Baigiamoje sukurti nacionalinėje pienininkystės strategijoje orientuojamasi į stambesnius – šimtą ir daugiau karvių laikančius – verslinius pieno ūkius, – aiškino žemės ūkio viceministras P. Lukševičius, – turime galvoti apie investicijas ir jų atsiperkamumą.“

LPGA tarybos pasitarimo- konferencijos dalyviams buvo pristatyta vienos įmonės parengta pienininkystės verslo strategija, įvertinus paramos investicijoms į žemės ūkio valdas skirstymo 2021–2027 metais galimybes. Viceministras P. Lukševičius su LPGA tarybos nariais kalbėjo, jog per artimiausią savaitę strategijos variantus žemdirbiai aptars, pateiks savo siūlymus.

Kokybę gerins taisyklėmis

Pieno gamintojams apie ypač rūpimus pieno supirkimo taisyklių pakeitimus aiškino VMVT direktorius Mantas Staškevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad nuo kovo 1 d. įsigaliojo pieno supirkimo taisyklių pasikeitimai, nustatantys žaliavinio pieno mėginių ėmimą. Šiuo metu iš mažesnio mėginių skaičiaus atliekama tiek pat privalomųjų tyrimų, kurie svarbūs vertinant pieno kokybę. Per mėnesį pieno supirkėjas turės paimti mažesnį nei iki šiol mėginių skaičių – 6 vietoj buvusių 8. Šiuo pasikeitimu didinamas mėginių reprezentatyvumas ir patikimumas, siekiama mažinti galimus klastojimo atvejus. Kitas svarbus pasikeitimas – iš mėginio, skirto pieno supirkimui, papildomai bus ištiriami sudėties rodikliai, kurie leis įsitikinti, kad mėginys buvo paimtas reprezentatyviai.

VMVT direktorius M. Staškevičius susitikime pristatė valstybinės kontrolės duomenis, kurie vertė inicijuoti reikalingus pieno supirkimo taisyklių pakeitimus, kad pieno kokybė, kuri labai svarbi tiek vartotojui, tiek perdirbėjui ir pačiam gamintojui, būtų užtikrinta.

„Superkamo pieno kokybė turi įtakos ir žaliavos kainai, – aiškino kelis šimtus smulkių pieno ūkių vienijančio žemės ūkio kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė Juratė Dovydėnienė. – Juk sukirmijęs grybas negali būti vertinamas kaip sveikas. Per vieną naktį nepagerinsime pieno kokybės. Šalyje trūkstant pieno žaliavos, supirkėjai pešasi dėl bet kokios kokybės pieno.“

Pasak J. Dovydėnienės, praėjusiais metais valstybė skyrė po 15 tūkst. Eur paramos smulkiesiems pieno ūkiams, tikėdamasi, kad už tas lėšas bus perkami pieno šaldytuvai, tačiau daugelis smulkiųjų pieno ūkių šeimininkų, netikėdami pienininkystės ateitimi, šia parama nepasinaudojo.

LPGA prezidento J. Vilionio teigimu, šalyje tik trečdalis pieną parduodančių ūkių turi įsirengę šaldytuvus, o kiti nemato perspektyvos tęsti pienininkystės verslo.

„Šiandien ir stambesnio pieno ūkio šeimininkas galvoja, kas labiau apsimoka: ar investuoti į butą Vilniuje, ar į fermą kaime, – tvirtino Lazdijų r. ūkininkas Nerijus Narauskas. – Investicijos į žemės ūkį atsiperka per dešimt ar daugiau metų.“

„Pieno šaldytuvai turėtų būti privalomi ūkyje, laikančiame bent 15 karvių“, – tikino žinomas pienininkystės ekspertas dr. Genadijus Vorobjovas.

VMVT direktorius M. Staškevičius kalbėjo, jog dalis pieno supirkimo taisyklių pakeitimų įsigalios tik nuo 2023 m. sausio 1 d., nes reikalingas ilgesnis pereinamasis laikotarpis, kad pieno gamintojai spėtų tinkamai pasiruošti įgyvendinti reikalavimus ir modernizuoti savo ūkius.

LPGA pasitarime-konferencijoje buvo akcentuojama ir tai, kad VMVT, siekdama paskatinti vietoje pagamintos produkcijos konkurencingumą, yra sudariusi galimybes smulkiesiems gamintojams pagal supaprastintus reikalavimus tiekti savo produkciją tiesiogiai vartotojams. Jeigu ūkininkai siekia gauti kuo didesnę grąžą, jie turi galimybę savo veiklą orientuoti į pagamintos produkcijos pardavimą vartotojams mažais kiekiais. Pasak M. Staškevičius, VMVT tam yra supaprastinusi reikalavimus, kuriais taip pat gali pasinaudoti ir pieno gamintojai.

Kur dingsta investicijos?

„Jau buvo panaši situacija, kai buvo leista steigti pieno automatus, – skeptiškai pastebėjo LPGA prezidentas J. Vilionis. – Kol jų buvo vienetai, prekybininkai nuomojo patalpas, kai tapome konkurentais, mūsų verslą sužlugdė. Per nepriklausomybės dešimtmečius į žemės ūkį investavome 24 milijardus eurų, o ką turime? Valgome įvežtinius produktus.“

Nuotoliniu būdu su LPGA renginio dalyviais bendravo aplinkos ministras Simonas Gentvilas ir viceministrė Raminta Radavičienė. Jiems kliuvo daug nemalonių klausimų, ypač dėl mėšlo laikymo laukuose ir keletą metų užtrunkančių leidimų fermų statyboms. Ministras S. Gentvilas agitavo ūkininkus investuoti į aplinkosaugos projektus, o viceministrė R. Radavičienė aiškino ūkininkams, kad miesto nuotekų dumblas, ypač iš jo pagamintas kompostas, ūkininkų dirvožemiui nekenkia. „Dumblo cheminė sudėtis – valdomas procesas, – įtikinėjo R. Radavičienė. – Dumblo į laukus be ūkininko žinios niekas neįveš.“

LPGA tarybos narių pasitarime-konferencijoje taip pat kalbėta apie pieno gamybos verslo efektyvinimą, panaudojant pažangias veislininkystės technologijas.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Justinas ADOMAITIS, 2021-05-18

Ankstesnės žemės ūkio naujienos