Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-08

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-08. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Mėsinių galvijų augintojai mato savo verslo perspektyvą

Lietuvoje daugėja auginamų mėsinių veislių galvijų. Net ir dabartinėmis sudėtingomis sąlygomis, kai galvijų augintojai susiduria su daugybe iššūkių, kuriuos kelia griežtėjantys aplinkosaugos reikalavimai, COVID-19 pandemija, o galvijų supirkimo kainos nedžiugina, per metus mėsinių ir mišrūnų veislių galvijų padaugėjo 2,85 proc.

Galvijų daugėja

ŽŪIKVC Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, 2021 m. birželio 1 d. Lietuvoje įregistruotų mėsinių ir mišrūnų veislių galvijų buvo 201 066. Tai 2,85 proc. daugiau nei 2020 m. birželio 1 d.

Mėsinių galvijų auginimas – viena perspektyviausių gyvulininkystės rūšių, tačiau sėkmė priklauso ir nuo to, ar ūkininkas pasirinks savo ūkio galimybes, vietovės sąlygas atitinkančią veislę.

Šalies ūkiuose auginami įvairių veislių mėsiniai galvijai. Kiekviena veislė turi specifinius, tik jai būdingus požymius: augimo greičius, poreikius pašaro kokybei, laikymo sąlygas, veislės ekstensyvumą ir kt. Vienos veislės galvijams reikia gerų ganyklų, daugiau ir intensyvesnio pašaro, kitos veislės galvijai gali ganytis visur, net ir apleistose žemėse.

Apie trečdalį visų galvijų laiko Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos (LMGAGA) nariai. Daugiausia auginami limuzinų, Šarolė, aubrakų, angusų veislių mėsiniai galvijai. Nors simentalų veislė savo populiarumu jiems nusileidžia, šios veislės galvijai turi savų pranašumų.

„Simentalų veislė yra viena seniausių ir labiausiai paplitusių galvijų veislių visame pasaulyje. Lietuvoje ji dar nėra labai populiari, tačiau man ji – pati geriausia. Nesakau, kad kitos veislės nėra geros – kiekviena veislė gera, jei pasirenkama pagal turimos žemės našumą, žolės kiekį, ūkio pajėgumą. Kartais žmonės nepasveria savo galimybių, neįvertina vietovės, kurioje yra ūkis, specifikos. Pavyzdžiui, nenašiose žemėse ima auginti pačios raumeningiausios Šarolė veislės galvijus ir įdėdamas mažai darbo nori gauti gerus prieaugius. Taip nebūna. Optimaliausia veislė bus ta, kuri atitiks ir ūkio, ir žmogaus pajėgumus.

Galvijas – ne traktorius, o gyvas padaras, kurį reikia tinkamai prižiūrėti. Veislės apibūdinime paprastai nurodomi maksimalūs pasiekimai – koks gali būti didžiausias prieaugis, kokį didžiausią svorį galvijas gali pasiekti, tačiau jeigu tinkamai galvijo nešersi, neprižiūrėsi, nieko nepasieksi. Žmonės ne visada pasveria savo galimybes, ūkio pobūdį, nepagalvoja apie pašarus, kokie augalai jo gyvenamoje vietoje auga, apie gyvulių realizaciją. Kartais su kitos veislės galvijais galima pasiekti daugiau“, – „Valstiečių laikraščiui“ teigė LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubo valdybos pirmininkas Povilas Kaušpėdas.

Mėsinių simentalų veislės galvijus augina ir pats P.Kaušpėdas, ūkininkaujantis Širvintų rajone. Jo šeimos ekologinio mėsinių galvijų ūkio bandoje – 100 motininių karvių ir dar tiek pat ar daugiau būna prieauglio.

Povilas ūkininkauja padedamas žmonos Gintarės, o aštuonmetė dukra Rugilė ir šešiametis sūnus Rokas – dar nedideli pagalbininkai, bet ūkyje jiems labai patinka.

Nelepūs ir greitai augantys

Ūkininkauti P.Kaušpėdas pradėjo 2004 metais. Iš pradžių augino melžiamas juodmarges karves, grynaveislius galvijus, bandė veisti mišrūnus. Vis tik ūkininkas pasirinko mėsinius simentalų veislės galvijus ir jau septintus metus augina tik juos. Pasak P.Kaušpėdo, simentalų veislės galvijai puikiai tinka mūsų klimato sąlygoms, yra taikaus būdo, nelepūs pašarams ir ganykloms, lengvai įsisavinantys pašarus.

„Simentalai yra labai draugiški, jų charakteris panašus į pieninių karvių. Šios veislės galvijai yra švelnesni, lėtesni už kitų veislių gyvulius. Su simentalu galima kartu vaikščioti, kai tuo tarpu su kitų veislių galvijais jų augintojams būna bėdų – pasitaiko, kad puola žmones. Tuo tarpu simentalai – labai jaukūs, ramaus būdo. Šios galvijų savybės mums labai tiko, nes auginame mažus vaikus, o ir kaimas šalia ūkio, todėl auginti tokius galvijus yra saugiau“, – pasakojo P.Kaušpėdas.

Veislės pasirinkimą lėmė ne tik galvijų būdas, bet ir pagrindiniai rodikliai. Simentalų veislės galvijai – stambūs, greitai augantys, nereiklūs gyvūnai. Suaugusių bulių svoris būna 1 100–1 200 kg, karvės svoris – 700–800 kg. Per parą jie priauga vidutiniškai 1 250 g svorio, karvės veršiuojasi lengvai, turi geras motinines savybes. Skerdienos išeiga – 57–60 proc. Mėsa geros kokybės.

„Motininės karvės yra labai pieningos, veršeliai sparčiai auga ir gana greitai nujunkomi, jiems reikia mažiau priežiūros. Simentalų buliai užauga labai stambūs. Šios veislės galvijai nėra išrankūs pašarui. Mūsų ūkis yra ekologinis, pievos kartais būna prastesnės, bet jie suėda ir tokią žolę“, – veislės privalumus vardijo P.Kaušpėdas.

Pasak ūkininko, simentalų buliukų svoris nujunkant (7–9 mėnesių) siekia vidutiniškai 400–420 kg, telyčaičių – apie 400 kg.

Geriausi buliukai lieka Lietuvoje

Problemų dėl galvijų realizavimo P.Kaušpėdui nekyla. Ūkininkas parduoda nujunkytą prieauglį – 7–9 mėnesių telyčaites ir buliukus, kurie iškeliauja į kitas šalis, daugiausiai eksportuojama į Kazachstaną, Uzbekistaną, kitas Vidurio Azijos šalis.

„Geriausius buliukus paliekame veislei Lietuvoje – ir savo bandai, ir pardavimui. Žmonės ieško grynaveislių galvijų, domisi ir perka simentalų veislės galvijus“, – teigė P.Kaušpėdas.

Ūkininkas geriausius savo ūkio simentalų veislės galvijus kasmet veža į veislinių gyvūnų parodas Algirdiškyje, Panevėžio rajone, kurias rengia bendrovė „Panevėžio veislininkystė“.

LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubas, kuriam vadovauja P.Kaušpėdas, rūpinasi savo auginamų galvijų veisle, jos gryninimu, ją populiarina šalyje. Į klubą susibūrę simentalų veislės augintojai dalijasi patirtimi, rezultatais, pasiekimais, diskutuoja apie tai, kas jiems svarbiausia kaip ūkininkams, veisėjams.

Mėsiniai simentalai tiek veisiami grynuoju veisimu, tiek naudojami kryžminimui su mėsiniais ir pieniniais galvijais. Kryžminimo atveju gaunamas heterozės efektas – gyvulys paveldi geriausias savo pirmtakų genetines savybes. Pasak P.Kaušpėdo, mišrūnai būna ramūs ir dideli gyvuliai, karvės turi geras motinines savybes, yra labai pieningos.

Simentalų veislės galvijai į Lietuvą buvo atvežti prieš du dešimtmečius. Ūkininkai juos vežėsi iš Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos. Dabar jau yra ne tik atvežtinių, bet ir lietuviškų, Lietuvoje veistų simentalų.

Mėsinių galvijų sektorius yra augantis, todėl bandų gerinimui labai svarbu įsigyti gerus veislinius bulius. LMGAGA rūpinasi veislininkyste, veisimo programų įgyvendinimu. Yra patvirtintos 8 veislių veisimo programos, viena iš jų – simentalų veislės. LMGAGA, Mėsinių simentalų veislės klubas dirba su selekcinėmis programomis, kad būtų pagerintos veislinės savybės.

Prielaidos mėsinių galvijų bandos plėtrai yra geros, nors, pasak P.Kaušpėdo, netrūksta ir trukdžių, slegia didelė įvairių reikalavimų, direktyvų našta. Gyvulininkystę valdžia vis vadina prioritetine sritimi, tačiau sektorius neauga taip, kaip norėtųsi.

„Kiekvienas sektorius turi savų problemų ir rūpesčių, bet jei laikai galvijus ir nori pasiekti geresnių nei vidutinių rezultatų, reikia galvijus tinkamai prižiūrėti, jais rūpintis, netgi lepinti. Žinoma, reikia pasirinkti geriausiai galimybes atitinkančią veislę“, – tvirtino LMGAGA Mėsinių simentalų veislės klubo vadovas P.Kaušpėdas.

Verta žinoti

Simentalų veislė išvesta vakarų Šveicarijoje, Berne, o jos pavadinimas kilęs nuo Simme upės slėnio pavadinimo, nors kitose šalyse ji vadinama Montbeliarde (Prancūzija), Fleckvieh (Vokietija), Pezzata Rossa (Italija).

Tai viena seniausių ir visuose kontinentuose labiausiai paplitusių veislių. Nors pirmoji jų kilmės knyga pradėta vesti 1806 m. Berne, vakarų Šveicarijoje, jie bei jų produktai – pienas, sviestas, sūris – minimi žymiai anksčiau.

Šie galvijai yra dvejopos paskirties: tai pieno ir mėsos bei mėsiniai simentalai. Dvejopos paskirties simentalų tipas susiformavo juos importavus į Austriją ir Bavariją 1830 m. Tuo metu simentalai garsėjo pieningumu ir traukiamąja jėga, bet buvo vėlai bręstantys, grubių kaulų. Taikant uždarą veisimą ir atranką susiformavo labai pieningi galvijai su puikiai išvystytais raumenimis ir didele traukiamąja jėga. Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse susiformavo mėsinių simentalų tipas. Tai stambūs, greitai augantys, nereiklūs gyvuliai. Jie ypač populiarūs Vokietijos rytinėse žemėse.

Lietuvoje labiau žinomi mėsiniai simentalai, kurie tiek veisiami grynuoju veisimu, tiek naudojami kryžminimui su mėsiniais ir pieniniais galvijais. Tai modernūs, šių dienų poreikius atitinkantys galvijai.

Simentalų spalva žalmarga, geltonai marga arba žala. Galva ir snukis dažnai balti – tai šiai veislei gana būdingas požymis. Nuo herefordų simentalai genetiškai skiriasi savo baltu nosies veidrodėliu, kurį paveldi kaip ir baltą galvą. Bendrai jų spalva apibūdinama kaip „žala su baltomis dėmėmis“ arba „auksinė ir balta“.

Šaltinis: valstietis.lt, Violeta Gustaitytė, 2021-09-08

Trys hektarai ir didžiulis noras pavirto nemenku ūkiu

Rietavo savivaldybės Tverų miestelyje gyvenanti daugiavaikė Arvydo ir Irenos Adomavičių šeima šiandien su šypsena prisimena savo ūkininkavimo pradžią. Ir kaip nesišypsosi, jei tuomet, nusipirkę sodybą ir tris hektarus žemės, pasijuto tikrais ūkininkais. Tačiau gyvenimas greitai sugrąžino į realybę ir pastūmėjo į naujus pokyčius.

Į bankų kišenes rankų nekišo

Arvydas, pirkdamas ir nuomodamas žemės sklypus, netruko savo valdas išplėsti. „Laikėme melžiamų karvių, mėsinių galvijų, bet tvirčiau atsistoti ant kojų sunkiai sekėsi, – pasakojo ūkininkas. – Be to, laikydamas gyvulius ir pats esi prie jų pririštas: nei tau poilsio dienų, nei švenčių – kyli nuo stalo ir eini į tvartą. Tad galiausiai apsisprendėme, kad auginsime tik grūdines kultūras. Apsispręsti nebuvo sunku, bet kaip tai realiai padaryti? Iš kur gauti pinigų technikai įsigyti? Turėjau tik vieną – 1972 metais gamintą traktorių, o ir tą patį kartu su tėvu buvome pirkę. Tačiau, kai labai nori, išeitį randi. Taip pamažu ir įsibėgėjome…“

Šiandien Arvydo šeima kartu su tėvais – Rimantu ir Stanislava Adomavičiais – valdo 150 ha. Norėtų ir dar bent 50 ha įsigyti, bet to teks palaukti. Dabar šeima jau turi tris traktorius, kombainą, trąšų barstytuvą, purkštuvų bei kitą reikalingą techniką. Nei tėvas, nei sūnus nedalyvavo projektuose, nekišo rankų ir į bankų kišenes. Susitaupydavo ir pirkdavo tą, ko tuo metu labiausiai reikėdavo. Norėdamas užsidirbti, Arvydas išvažiavo į užsienį. Šešias savaites Islandijoje dirbdavo statybose, dvi savaites būdavo namuose. Ir vėl išvažiuodavo, ir vėl grįždavo… „Niekada nenorėjau ir dabar nenoriu gyventi užsienyje. Nenoriu gyventi ir mieste. Nėra niekur geriau kaip kaime“, – įsitikinęs A. Adomavičius.

Jis – kaimo vaikas, kurio pats mėgstamiausias darbas, net patikėti sunku, – arti. Dieną naktį gali iš traktoriaus neišlipti. Šį bruožą Arvydas paveldėjo iš tėvo, tik R. Adomavičius dieną naktį neišlipa iš kombaino. Per javapjūtę vyras tarsi pajunta jėgų antplūdį – niekur ir nieko nebeskauda, nuotaika – kuo puikiausia. Arvydas sakė, kad toks pat ir Deividas – Irenos sūnus iš pirmosios santuokos. Jis dirba Plungėje, viename žemės ūkio techniką remontuojančiame servise. Per dieną į darbą ir atgal tenka nuvažiuoti apie 90 km. Tačiau grįžęs į namus sėda prie traktoriaus ar kombaino vairo ir – pirmyn… Tad kažin ar verta stebėtis, kad 50 ha žieminių rapsų ūkininkai pasėjo per dvi paras. Deivido svajonė – savas ūkis. Tad už pinigus, kuriuos uždirba, perka žemę. Visiškai neseniai nusipirko ir fermą.

Reikia nemažai mokytis

A. Adomavičius papasakojo ir apie pirmuosius savo derlius, kurie buvo gana menki. Ir tik tada, kai pradėjo rimtai domėtis, ko žemei reikia, kad ji su kaupu už įdėtą darbą atlygintų, pradėjo sektis. Arvydas dabar gerai žino, kiek trąšų į kurį lauką reikia berti, kada ir kokią sėklą sėti, kada purkšti… Svarbiausia viską atlikti tinkamai ir laiku. Pavėlavai patręšti, nupurkšti – derlius menkesnis.

Aplink Tverus žemė nėra tokia derlinga, kad nieko jai nedavęs ar tik šiek tiek pamaloninęs galėtum dideliu derliu girtis. Ūkininko laukai net per kelis kaimus išsibarstę. Dalis žemės yra pačiuose Tveruose, kita – Lopaičių, Tauravo, Dalgų kaimuose. Iš pradžių nebuvo lengva, bet dabar tveriškis jau žino, kada į kokį sklypą važiuoti.

Šių metų derlius jau parduotas. V. Adomavičienė pasidžiaugė, kad rapsų supirkimo kainos buvo tikrai geros – 530 Eur/t, o pernai mokėjo tik 370. „Grūdų kaina gera, bet trąšų – dar „geresnė“, – nusijuokė Arvydas. – Viena ranka duoda, kita atima, bet ką paprastas žmogus gali padaryti? Aš iki pat šiol negaliu suprasti, kaip grūdų kokybė nustatoma. Nuveži į vieną elevatorių, grūdai – pašariniai. Tą pačią dieną iš to paties lauko nuveži kitur – jau maistiniai. Kodėl taip, kas turėtų kontroliuoti, kad ūkininkai nebūtų apgaudinėjami?..“

Adomavičiai ne tik rapsus sėja, bet ir kviečius, miežius, žirnius, o šiemet dar ir lubinams 3 ha atidavė, kad žemė atsigautų. Stiebus susmulkino ir į žemę įterpė, o sėklą pasiliko, mat ateinantį pavasarį žada didesnį plotą lubinais apsėti. „Žemę galima pagerinti ir auginant žirnius, bet juos daug sunkiau nukulti ir gerokai daugiau laiko sugaišti, ypač tada, kai šie sugula, – kalbėjo Arvydas. – Su lubinais nė lyginti neverta. Dar turime žiemkenčius pasėti ir pagrindiniai darbai bus baigti.“ „Vyrai neužtruks. Porą parų – ir darbai bus baigti, – šypsodamasi kalbėjo Irena. – Mes su vaikais rinkdami akmenis ilgiau užtrunkame. Turime kelis tokius laukus, kur kiekvieną pavasarį ir rudenį rinkti gali, o jie kaip „augo“, taip ir „auga“. Kaimynai sako, kad bepigu turint vaikų pulką. Nuvažiuoji į laukus – vienas du, ir apsisuki. Tik tas mūsų pulkas kasmet vis mažėja.“

Vaikai kaip paukščiai…

Prie ilgo bei plataus Adomavičių stalo dar ne taip seniai kasdien susėsdavo aštuoniese – šeši vaikai ir Arvydas su Irena. O šiandien iš vyriausių vaikų liko tik Deividas – pats didžiausias padėjėjas. „Nepatikėsite, bet jis dar ir mus ragina, – šypsodamasi ir didžiuodamasi savo vaikais pasakojo Irena. – Deividas grįžta iš darbo ir pradeda: „Nesėdėkit, greičiau einam, darbai laukia…“

Eimantė, baigusi Tverų gimnaziją, išėjo savanore į armiją. Dabar ji – paskutiniame Mykolo Romerio universiteto kur-
se – būsimoji pasienietė. Karolina irgi baigia veterinarijos studijas Vilniaus kolegijoje. Baigusi mokyklą, ji, kaip ir Eimantė, ne iškart į kitus mokslus kibo – išvažiavo į Islandiją. „Su mumis atsisveikino taip, tarsi visam laikui išvažiuotų, – pasakojo
I. Adomavičienė, – tačiau užsidirbusi pinigų mokslams iškart parlėkė į Lietuvą.“ Taip jau nutiko, kad ūkininkų šeimoje net dvi Karolinos. Antroji – Arvydo. Ji šiemet įstojo į Kauno kolegiją ir studijuos agroverslų technologijas. Ūkininkas viliasi, kad dukrai mokslai patiks.

Namuose su tėvais liko tik du mažieji – devintokas Oris ir trečiokė Auksė. Tiesa, Oriui žodis „mažasis“ – niekaip netinka. Penkiolikmetis vaikinukas toks aukštas, kad, jei mokytųsi mieste, jį tuoj pastebėtų vaikų krepšinio treneris, Oriui atsivertų sporto mokyklos durys. Deja, nei Tveruose, nei Rietave tokios mokyklos nėra, o iki Plungės toli. Tad dabar prie didelei šeimai skirto stalo jų susėda gerokai mažiau. Dažnai ir mamos prie jo nebūna, nes kas trečią vakarą I. Adomavičienė išvažiuoja į Telšius. Mat ten moteris naktimis prižiūri senukus. Tveriškė dvi naktis dirba, dvi – laisvos. Grįžusi šiek tiek pamiega ir vėl po ūkį sukasi. Jai, kaip ir vyrams, darbų niekuomet netrūksta.

Tą dieną, prieš mums susitinkant, A. Adomavičius jau buvo spėjęs išsikrauti atvežtas kompleksines trąšas ir maišus su žiemkenčių sėkla. Netrukus vyrai turėjo išvažiuoti į laukus.

Šaltinis: ukininikopatarejas.lt, Roma MĖČIENĖ, 2021-09-08

Žemdirbių bendravimas su ministru – per Briuselį

Žemdirbių organizacijų atstovai ir Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) nariai kelias savaites bando išsiaiškinti, kokį dokumentą Europos Komisijai (EK) dėl tiesioginių išmokų lubų ribojimo išsiuntė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Po atostogų grįžęs ministras dievagojosi, kad sprendimai dėl ribojimų nėra priimti, vyksta tik konsultacijos su EK. Tačiau tuo patikėjo ne visi – Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA) kreipėsi tiesiai į EK, kad išsiaiškintų tiesą.

Ministrą rėmė prie sienos

Dar prieš kelias savaites LŽŪBA teigė turinti duomenų, kad šių metų rugpjūčio pradžioje Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) pranešė EK apie apsisprendimą 2022 m. 150 tūkst. eurų lubomis riboti žemės ūkio subjektų ir susijusių asmenų gaunamas tiesiogines išmokas, atmetant galimybę sumažintą išmoką kompensuoti faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir su tuo susijusių mokesčių suma.

Tokie gandai pasiekė ir parlamentarų agrarininkų ausis, kurie nusprendė išsiaiškinti, kodėl ŽŪM nepadiskutavo su jais, prieš siųsdama tokį dokumentą į Briuselį. Toks klausimas buvo įtrauktas į KRK darbotvarkę, tačiau tąkart posėdyje dalyvavęs žemės ūkio viceministras Paulius Lukševičius, paklaustas, ką ŽŪM išsiuntė į EK, tik sumojavo rankomis ir nuo to atsiribojo, pareiškęs, kad tai žemės ūkio ministro, kuris tuo metu atostogavo, prerogatyva.

Praėjusį antradienį KRK posėdyje K.Navickas buvo remiamas prie sienos. „Komitetas prašo pateikti oficialią informaciją, pagrįsti arba paneigti sklandančius gandus, esą rugpjūčio pradžioje į EK išsiųstas apsisprendimas 2022 m. riboti žemės ūkio subjektų ir susijusių asmenų gaunamas tiesiogines išmokas, didesnes kaip 150 tūkst. eurų. Iki šiol tokie sprendimai paprastai buvo derinami su komitetu“, – į ministrą kreipėsi KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis.

K.Navickas dievagojosi, kad jokio sprendimo dėl išmokų ribojimo dar nėra. „Faktas, kad tokie ribojimai buvo įvesti dar ministro Giedriaus Surplio, sprendimas dėl vadinamųjų išmokų lubų, atskaičius darbo užmokestį, buvo priimtas prieš porą metų, jisai tebegalioja. Kas vyksta dabar? Seime buvo pateiktas parlamentaro Mykolo Majausko projektas, siūlantis taikyti ribojimus ir susietiems asmenims. Mes atlikome analizę, konsultuojamės su EK, ar susietumo kriterijus neprieštarauja esamam reglamentui. Vyksta konsultacijos, o sprendimo dar nėra. Jis bus, kai pasikonsultuosiu su premjere, mane delegavusios partijos atstovais, jeigu reikės, ir su koalicijos partneriais“, – dėstė žemės ūkio ministras.

Jis pabrėžė, kad nenorima kirsti šakos, kuri sukuria darbo vietas, ir žadėjo galbūt taikyti išimtis darbdaviams, įdarbinantiems kaimiškų vietovių gyventojus, taip pat ekologiniams ūkiams.

Asociacija kreipėsi į EK

Parlamentaras Kęstutis Mažeika suskato įkirsti K.Navickui, kad šis neklaidintų dėl buvusio žemės ūkio ministro išmokų lubų sprendimo, kuris galiojo tik vienerius metus. „Manau, kad komiteto vardu galime paprašyti pateikti oficialų EK atsakymą į ministro paklausimą, tada nekils interpretacijų. Gavus atsakymą, komitetas turėtų kreiptis į Seimo etikos ir procedūrų komisiją, kad būtų įvertintas toks ministro savivaliavimas, sukėlęs beprecedentį atvejį“, – siūlė KRK narys.

LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis taip pat paragino žemės ūkio ministrą neklaidinti parlamentarų ir KRK posėdį stebinčių asmenų. „Dėl 2022 m. išmokų ribojimo Lietuva sprendimą turėjo priimti iki rugpjūčio 1 d. Čia nereikia jokių derinimų ir konsultacijų su ES. Ministre, prašome, pasakykite, ką pranešėte? Kodėl tai slepiate po kilimu?“ – atsakymo laukė LŽŪBA atstovas.

K.Navickui pakartojus, kad jis nieko neslepia ir sprendimo dar nėra, J.Sviderskis teigė, jog patys gaus atsakymą iš EK. „Ministre, jeigu nedrįstate to rašto pateikti KRK nariams, žemdirbiams, tada mes jį gausime iš EK, rašyti mokame, jau išsiuntėme prašymą. EK stebisi, kad mes čia negalime būti atviri ir susitarti tarpusavyje“, – tvirtino LŽŪBA vadovas. Jis pridūrė, kad Briuseliui keistai atrodys, jog Lietuvos žemdirbiai, kovojantys už didesnes išmokas, jas patys susimažina ir perkelia į antrąjį ramstį (Kaimo plėtros programą).

J.Sviderskis priminė, kad tiesioginės išmokos mokamos pagal dvi schemas. Senosiose ES šalyse yra taikoma bazinė „istorinė“ išmoka, kuri pasiekia žemės savininkus pagal praeityje deklaruotą žemės plotą. Tad išmokas gauna ir tie, kurie dabar žemės nedirba, bet turi golfo laukus, oro uostus ir pan. O Lietuvoje išmokos mokamos už kasmet deklaruojamas naudmenas.

LŽŪBA skaičiavimais, išmokų ribojimas paliestų apie 40 asociacijos narių, būtų „numoduliuota“ apie 6 mln. eurų. Skaičiuojama, kad išmokų lubas pritaikius visiems labai stambiems šalies ūkiams ir neatsižvelgus į darbo užmokestį bei mokesčius susidarytų iš viso 10–15 mln. eurų.

Mokesčių daugiau nei išmokų

LŽŪBA prezidentas, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis sakė, kad išmokų lubų įvedimas kelia įtampą intensyvios gamybos ūkiuose, kurie dėl tokio neapibrėžtumo priversti stabdyti investicijas.

„Apie išmokų lubas dar anksčiau kalbėjomės su premjere, buvo justi, kad ji supranta mūsų argumentus ir į juos atsižvelgs. Deja, išgirdome, kad sprendimas jau greičiausiai pasiekė EK. Mes neprieštaraujame, kad atsirastų išmokų ribojimai, kalbama apie dar mažesnes lubas – iki 100 tūkst. ar net 60 tūkst. eurų, tačiau minusuojant darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius, kaip tai daroma kitose ES šalyse“, – aiškino bendrovės vadovas.

Jis pateikė skaičių iš savo vadovaujamo ūkio: Griškabūdžio žemės ūkio bendrovėje įdarbinta per 90 darbuotojų, per parą pagaminama daugiau nei 30 tonų pieno, pernai sumokėta 1,092 mln. eurų mokesčių, gauta 370 tūkst. eurų tiesioginių išmokų.

Neramu tik industriniams ūkiams

Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas Arūnas Svitojus pripažino, kad jau ne vienerius metus vykstanti diskusija dėl išmokų lubų pirmiausia jaudina stambius industrinius ūkius. Pasak jo, ŽŪR ne kartą apie tai buvo diskutuota, visos asociacijos pritaria tokiam ribojimui.

„Kalbant apie tai, svarbiausios yra trys komponentės: išmokų arba socialinės paramos lubos, susiję asmenys ir darbo užmokestis – išskaičiuoti jį iš gaunamų išmokų sumos ar ne. Reikėtų daugiau padiskutuoti su ministerija, Seimo nariais, taip pat su socialiniais partneriais, kad nekiltų didelė panika. Nors to nerimo daugeliui mūsų žemdirbių neturėtų būti“, – samprotavo ŽŪR vadovas.

Jis užsiminė, kad dėl labai stambių ūkių įsigalėjimo nerimaujama visoje ES, todėl gimsta rekomendacijos išmokų lubų kartelę nuleisti iki 100 tūkst. ar net 60 tūkst. eurų. „Štai garsus milijardierius Bilas Geitsas yra įsigijęs 150 tūkst. ha žemės. Jeigu Lietuvoje turėtume tokį ūkininką, jam reikėtų mokėti 40–50 mln. eurų paramos. Ar turime remti trilijonus turintį žmogų? Amerikoje lubos yra 250 ha žemės, daugelyje Europos šalių – 100, 300 ha. Lietuvoje kalbame apie 500 ha, bet šią ribą kokiam ūkininkui nesunku peržengti įregistruojant uabą, kuris gali pirkti žemes. Juridinių asmenų susietumas pasislepia“, – A.Svitojus priminė, kaip pasinaudojant teisinėmis skylėmis stambėja ūkiai. Jis pridūrė, kad kitaip vertintinas fizinių asmenų susietumas, nes šiuo atveju viskas atvira, kai ūkininkauja tėvas, sūnus, brolis ir pan.

Jis atkreipė dėmesį, kad iš tikrųjų Lietuvoje beveik nebėra tų tikrųjų žemės ūkio bendrovių, kokios buvo anksčiau, kai pajai buvo plačiau pasklidę, dabar jie sutelkti šeimos verslo rankose ir pan. „Turėtume atlikti išsamesnę analizę, kaip yra iš tikrųjų, ar suveiks darbo užmokesčio išskaičiavimas iš gaunamų išmokų sumos? Juk didesnėse įmonėse tik apie penktadalis darbuotojų yra iš kaimo, kitas penktadalis yra iš trečiųjų šalių, kiti – iš miestų ir kitų regionų. Visa tai reikia analizuoti ir įvertinti“, – ragina ŽŪR vadovas.

Gamina ar tik gauna pinigus?

„Manau, kad atsakymą gavome, ŽŪM pateiks EK raštą, atskirai dėl to nebesikreipsime į ministeriją“, – klausimą apibendrino V.Pranckietis. „Valstiečių laikraščiui“ jis sakė, kad nėra paramos ribojimo ir atėminėjimo šalininkas, nes tai primintų bolševikinį požiūrį į gamybą, turtą ir jo savininkus. „Mes jau patyrėme išbuožinimą, antrą kartą to daryti laisvoje Lietuvoje jau neturėtume“, – teigė KRK pirmininkas.

V.Pranckietis akcentavo, kad išmokų ribojimui nepritartų, nes tai sužlugdytų daug investicinių projektų. „Jau dabar ūkio subjektai sako, kad sustabdytų 50 ir daugiau didelių projektų, kurių sąmatoje jau įskaičiuotos išmokos. Tad sustotų fermų statybos ir kiti projektai. Ūkiai planavo, porą metų gaišo dėl projektavimų, tad žlugdyti tuos projektus būtų neteisinga ir nenaudinga. Dar svarbu išanalizuoti ir įvertinti, koks yra ūkio subjekto sumokėtų mokesčių bei gautos paramos santykis. Tai parodytų, ar yra vystoma gamyba, ar koks oligarchas tik gauna pinigus“, – savo nuomonę išsakė parlamentaras.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM duomenimis, pagal 2020 m. pateiktas paraiškas gauti išmokas už deklaruotus plotus didesnė nei 150 tūkst. eurų pagrindinė tiesioginė išmoka buvo apskaičiuota 36 pareiškėjams.

Skaičiuojama, kad dėl išmokų ribojimų daugiausia paramos netektų „Agrokoncernas“, „AUGA Group“ ir „Linas Agro Group“.

Šaltinis: valstietis.lt, Vida Tavorienė, 2021-09-07

Ukraina skelbia apie rekordinį grūdų derlių

Ukrainos agrarinės politikos ministerija pranešė apie rekordiškai gausų ankstyvųjų grūdinių kultūrų derlių. Ukrainoje nuimtas ankstyvųjų grūdinių ir ankštinių kultūrų derlius. Kol kas galutinis rezultatas – 44,8 mln. tonų – pripažintas rekordiniu per visą šalies istoriją. Apie tai pranešama Ukrainos agrarinės politikos ir maisto ministerijos internetinėje svetainėje

Kviečiai iš bendro kiekio sudaro 32,8 mln., miežiai – 10,94 mln., rapsų sėklos – 2,8 mln., o žirniai –570 tūkst. tonų. Gausiausią kviečių ir rapsų derlių pavyko išauginti Chmelnyckio, o miežių – Kijevo srityje. Agrarinės politikos ministras Romanas Leščenka paminėjo, kad tokį iškalbingą rezultatą lėmė itin palankios oro sąlygos, taip pat išplėtota žemės ūkio sektoriui skirtos valstybinės paramos programa. Turima omenyje suteikiamų kreditų programai išleista 26 mlrd. grivinų (808 mln. eurų suma) suma ir ukrainiečių technikos bei įrangos kainos kompensavimas.

R. Leščenka nurodė, kad prastas derlius kituose kontinentuose ir pasaulinis kainų augimas padarys teigiamą įtaką šalies pajamoms ir sustiprins jos poziciją užtikrinant pasaulinį apsirūpinimo maistu saugumą. Ministerija prognozuoja, kad bendras šių metų Ukrainos grūdų ir ankštinių kultūrų derlius sudarys net 75,8 mln. tonų. 56 mln. tonų numatoma eksportuoti. Tikimasi, kad iš žemės ūkių valstybė gaus daugiau nei pusę valiuta gaunamų įplaukų ir jos galėtų sudaryti penktadalį šalies BVP. Kiek anksčiau Rusijos analitiniai centrai atnaujino šalyje tikėtino kviečių derliaus prognozes. Dabar numatomi rezultatai – pesimistiškesni. Remiantis Agrarinės rinkos konjunktūros instituto (IKAR) vertinimais, šių grūdinių kultūrų pavyks nuimti ne 81,5 mln., o 78,5 mln. tonų.

Dar labiau pirmines prognozes pakoregavo analitinis centras „SovEkon“: anksčiau prognozuoti 82,3 mln. sumažinti iki 76,4 mln. tonų. JAV žemdirbystės departamentas daro prielaidą, kad pastaraisiais žemės ūkio metais, t. y. nuo 2021 m. liepos 1 d. iki 2022 m. birželio 30 d., iš Rusijos žemės ūkių pavyks surinkti 72,5 mln. o ne 85 mln. tonų, kaip buvo prognozuota anksčiau. Remiantis „Rosgidromet“ skaičiavimais, šių metų grūdų derlius galėtų būti 11 mln. tonų mažesnis negu pernai. Rusijos žemės ūkio ministerija, reaguodama į tokias prognozes, apkaltino analitikus klaidingos informacijos skleidimu.

Šaltinis: delfi.lt, 2021-09-08

Pateikta dar 10 Lietuvos kaimo tinklo narių paraiškų

Rugpjūtį Lietuvos kaimo tinklo (LKT) nariai dar kartą buvo kviečiami teikti paraiškas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) veiklos sritį „Projektai, skirti elektroninėms komunikacijos priemonėms įgyvendinti“. Per šį, antrąjį šiais metais, paraiškų surinkimo laikotarpį dėl paramos pagal priemonę šiuo metu turimais duomenimis kreipėsi dar 10 LKT narių.

Bendra paraiškose prašoma paramos suma sudaro 182 427 Eur, tuo tarpu šiam paraiškų rinkimo etapui skirta 300 000 Eur paramos lėšų. Kadangi iš viso paprašyta kiek daugiau nei pusė visos projektams įgyvendinti skirtos paramos sumos, paramos pakaks visiems pareiškėjams, atitikusiems atrankos kriterijus ir surinkusiems reikiamą atrankos balų skaičių (daugiau kaip 40 balų).

Dėl paramos kreipėsi Lietuvos kaimo tinklo nariai – nacionaliniu lygiu veikiantys Lietuvos kaimo tinklo nariai iš Vilniaus, Kauno miestų, Neringos, Varėnos rajono ir kitų Lietuvos savivaldybių, parengę įgyvendinti Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos komunikacijos projektus. Jų planuojamuose įgyvendinti komunikacijos projektuose numatoma komunikuoti socialiniuose tinkluose apie KPP įgyvendinimo patirtis, taip pat – apie geruosius KPP pavyzdžius pasakoti visuomenei pateikiant įdomius virtualius turus, o vaizdo siužetais apie įgyvendinamas kaimo plėtros programas realiame gyvenime bus skatinama naujus kaimo plėtros dalyvius prisijungti prie KPP veiklos sričių.

Keli pareiškėjų projektai yra tęstiniai, t. y. šiuo ir ankstesniais kvietimais pateiktos paraiškos dėl paramos projektams, kuriuos pareiškėjai apjungia į tęstinius komunikacijos elektroninėmis priemonėmis projektus, pavyzdžiui, planuojamas kurti tinklalaidžių ciklas tema „Kaimo plėtra regionuose inovacijų pagalba“ – laidų metu planuojama kalbinti kaimo plėtros programos dalyvius ir taip tęsti anksčiau įgyvendintą projektą tema „Skaitmenizacija – galimybė žemės ūkio ir maisto sektoriui“. Kitas pavyzdys – anksčiau įgyvendinto projekto metu sukurtus video siužetus KPP tema papildys šiuo kvietimu pareiškėjo numatomos kurti video animacijos, padėsiančios patraukliai pristatyti keturias skirtingas KPP priemones: „Techninė pagalba“, „Žinių perdavimas ir informavimo veikla“, „Bendradarbiavimas“ ir „Ūkio ir verslo plėtra“.

Primintina, kad paraiškos dėl veiklos įgyvendinimo pasitelkiant elektronines komunikacijos priemones šiemet renkamos antrą kartą. Per pirmąjį šių paraiškų rinkimą gauta 16 paraiškų, iš kurių parama patvirtinta 15 tinklo narių.

Numatytas ir trečiasis šių paraiškų rinkimas, vyksiantis lapkričio 3–30 d., tad LKT nariai turės galimybę dar kartą kreiptis paramos ir, naudodamiesi elektroninėmis komunikacijos priemonėmis, plėsti komunikaciją apie kaimo plėtros programas. Parama skiriama internetinių seminarų, filmukų, virtualių turų po kaimą rengimui, veiklos socialiniuose tinkluose vykdymui ir pan.

Šaltinis: nma.lt, 2021-09-07

ES žemės ūkio ministrai diskutavo apie atotrūkio mažinimą tarp miesto ir kaimo

Liublianoje (Slovėnija) įvykusiame neformaliame žemės ūkio ministrų susitikime aptartas kaimo vietovių vaidmuo, iššūkiai bei ateities tendencijos. Ministrai dalijosi patirtimi sprendžiant atotrūkio tarp miesto ir kaimo bei kitas problemas. Susitikime vieningai pažymėta kaimo vietovių svarba – tai ir aprūpinimo maistu užtikrinimas, ir visų mūsų aplinka, ir krašto tradicijų išlaikymas.

„Kaimų gyvybingumui išlaikyti mes ir toliau turime remti smulkius, šeimos ūkius, o siekiant suartinti miestą su kaimu – gerinti susisiekimo infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas. Miestas yra ne tik gyvenamoji aplinka – čia vyksta kultūriniai, socialiniai mainai. Ypač patrauklūs tampa ūkininkų turgeliai, mugės, kai miesto žmogus gali ne tik nusipirkti ūkininkų produktų, bet ir pasikalbėti apie vertybes ir kasdienybę, o tai dažniausiai yra ta vertė, kurios neįvardijame“, – susitikime sakė žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Ministras taip pat pasidžiaugė Slovėnijoje matytais geraisiais pavyzdžiais, kai ūkininkai patys gamina, perdirba ir parduoda savo produkciją, tiekdami ją miesto ir kaimo gyventojams.

Diskutuota ir apie potencialių konfliktų dėl žemės ūkio veiklos kaimo vietovėse sprendimo priemones bei prevenciją. Žaliasis kursas ir su juo ateinanti ES parama padės rasti poveikio aplinkai, cheminių žemės ūkio medžiagų naudojimo mažinimo instrumentus, taip pat prisidės prie kvapų prevencijos ir kitų problemų sprendimo.

Siekiant didesnio proveržio sprendžiant kaimiškoms vietovėms tenkančius iššūkius, turi įsitraukti ir kitos ES politikos bei fondai pagal atitinkamas sritis, nedubliuojant paramos instrumentų, nes vien Bendroji žemės ūkio politika, anot ministro, negali išspręsti visų kaimo problemų. „Ypač – dėl geresnio sveikatos, švietimo, viešųjų paslaugų prieinamumo, susisiekimo infrastruktūros, skaitmenizavimo plėtros ir kt.“, – sakė K. Navickas. Dėl to sutarė ministrai, susitikime taip pat dalyvavę Europos Parlamento bei žemdirbių organizacijų COPA, COGECA, CEJA atstovai ir žemės ūkio komisaras J. Wojciechowski.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-09-08

Ankstesnės žemės ūkio naujienos