Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-10

NMA parama, zemes ukio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-09-10. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

22 metus ūkininkaujantis vyras skaičiuoja dienas, kol šią veiklą užbaigs: čia yra juodas darbas

Ūkininkas Vytautas Raižys Prienų rajone, Jiezne, turi savo pieno ūkį ir augina apie 80 karvių. Vyras pasakoja, kad šeimininkauti čia jam padeda robotas. Jis juokauja, kad jei ne šis aparatas, jis tučtuojau parduotų savo gyvulius. „Karvių melžti niekas nebenori, nėra darbuotojų, o pienininkystė – juodas darbas“, – atvirai sako jis.

Jiezne Vytautas karves augina nuo 1998-ųjų ir skaičiuoja, kad šia veikla užsiima jau 22-ejus metus. Jis pats juokauja, kad tai panašiau į 22 metus katorgos. „Verslą pradėjau nuo 3 karvių, tikėjausi, kad iš pieno ūkio galima prasigyventi, bet, pasirodo, tik pragyventi“, – linksmai nusiteikęs mums atvykus sako ūkininkas. Jis priduria, kad nors techniką kadaise ir pirko naują, per tuos metus ji jau paseno ir yra panašesnė į metalo laužą. „Kaip nieko neturėjau, taip nieko ir neturiu“, – sako vyras. Šiandien ūkyje iš viso jis augina 80 karvių, o ūkyje be jo, žmonos ir sūnaus dirba dar 3 darbuotojai, taip pat jis auginantis javus, kurių turi apie 150 hektarų.

Vyras prasitaria, kad dirbti ūkyje jam padeda ir robotas, kurį jis, pasinaudodamas parama, įsigijo dar 2017-aisiais. Jo dėka ūkyje buvo automatizuotas karvių melžimas. „Visgi, nepriklausomai, ar yra robotas, aš darbą kas rytą pradedu 6 val., o kai darbymetis, baigiu 22-23 val. Aš visada sakiau, kad pienininkai turi gyventi ne gerai, o labai gerai, gal tada kas eis į tą pieno ūkį, o dabar…“, – sako jis. 22 metus ūkininkaujantis vyras skaičiuoja dienas, kol šią veiklą užbaigs: čia yra juodas darbas. Robotą Vytautas teigia įsigijęs dėl vienos labai paprastos priežasties – nerado darbuotojų, kurie sutiktų imtis karvių melžimo. „Įsigijome iš bėdos. Dar vieną kitą vyrą darbininką ūkiui galima rasti, bet moterų jau ne“, – sako jis.

Šeimininkas pasakoja, kad reikėję laiko, jog gyvuliai priprastų prie naujovių, o ir dabar jos vis dar yra viliojamos kombinuotais pašarais, kuriuos gauna įėjusios į specialų aptvarą. „Pradžia, siekiant jas pripratinti, kaip teigia, buvusi labai sudėtinga. „Su dalimi reikėjo atsisveikinti. Tai tešmenys, tai charakteris netiko. Kokią savaitę, tiesiogine to žodžio prasme, jas įnešdavome prie roboto, paskui kai kurios po truputį apsiprato.

20 karvių teko atsisakyti, jas išvežėme mėsai“, – atvirai sako jis. Vytautas rodo ir aušintuvą, į kurį iš karvės gautą pieną nukreipia pats robotas. Atšaldytas pienas yra išvežamas į bendrovės „PienasLt“ perdirbimo įmonę. „Dabar per dieną primelžiame apie 1,5 tonos pieno“, – sako jis ir lygina, kad anksčiau jo būdavę 1,7 tonos, tačiau, matyt, čia kalti karščiai. „Kaip matote, prie specialaus aptvaro net susidarė karvių eilė, visos nori pašaro“, – rodydamas, kaip veikia robotas, juokiasi šeimininkas. Visgi jis pasakoja, kad jam ūkininkauti likę nei daug, nei mažai – metai ir šešios dienos.

Skaičiuoju dienas

Kitais metais baigiasi mano įsipareigojimai, nes robotas buvo pirktas su parama ir viskas, man gana. Jei dabar iš manęs paimtų robotą, tą pačią dieną atiduočiau ir karves. Šiaip toks aparatas kainuoja apie 150 tūkst. Eur“, – pasakoja jis. Vyras teigia planuojantis robotą parduoti, o, blogiausiu atveju, kaip sako besijuokdamas, bus „ant varžtelių“. Paklaustas, kam perleis ūkį, tikina, kad niekam ir jis čia visai nejuokaujantis. „Nejuokauju. Niekam nepasakysi, kad čia pienininkystė. Čia yra juodas darbas“, – aiškina jis. Pasak Vytauto, iš pienininkystės ūkio būtų galima pragyventi tik esant didesnėms pieno supirkimo kainoms.

Šaltinis: delfi.lt, Raminta Rakauskė, 2021-09-08

Žemės ūkio paskirties žemė Baltijos šalyse brango daugiau nei tris kartus, priekyje – Lietuva

Nuo 2011 metų žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pabrango daugiau nei 3 kartus ir kol kas nėra prielaidų tendencijai keistis. Visose trijose Baltijos šalyse žemės ūkio paskirties žemė yra likvidus turtas, todėl jį, kaip užstatą, vertina kredito įstaigos. Nors visose trijose Baltijos šalyse žemės ūkio paskirties žemės kainų vidurkis panašus, brangiausi sklypai – Lietuvoje. Nedaug atsilieka Latvija, kiek daugiau – Estija.

Baltijos šalių statistikos institucijų duomenimis, 2020 metais hektaras žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje vidutiniškai kainavo 4127 eurus, Estijoje – 3553 eurus, 2019 metais Latvijoje – 3922 eurus. „Tiriamojo laikotarpio pradžioje – 2011 metais – hektaras Baltijos šalyse kainavo tik kiek daugiau nei 1000 eurų. Nuo to laiko ji brango kasmet, o anksčiau pirmavusią Latviją 2015 metais brangiausios žemės varžybose aplenkė Lietuva.

Nemanau, kad artimiausiu metu šioje rinkoje kas nors keisis – žemė yra baigtinis resursas, tad jo paklausa patiria nuolatinį spaudimą. Be to, egzistuojanti ES išmokų sistema ir tobulėjančios žemės ūkio technologijos lemia, kad faktinė grąža iš žemės vieneto nuolat didėja, tad žemės kainos augimui pakanka visiškai racionalių priežasčių. Jei dar pridėsime papildomų faktorių, tokių kaip geri lūkesčiai, augantis laisvų pinigų kiekis ir nekilnojamojo turto populiarumas, gausime išvadą, kad žemės kaina ilguoju laikotarpiu, tikėtina, augs“, – pažymėjo „Luminor“ verslo klientų skyriaus vadovas Vytis Žegužauskas. Baltijos šalyse žemės kaina taip pat koreliuoja su derliaus rodikliais – fiksuoti brangimo šuoliai 2012, 2013 ir 2015 metais sutampa su geresniu nei įprasta derliumi ir, atitinkamai, didesnėmis ūkininkų pajamomis.

„Lietuvoje yra apie 3 milijonus hektarų dirbamosios žemės, Latvijoje apie 1,8 milijono, o Estijoje – mažiau nei milijonas hektarų. Atrodytų, kad mažesnė pasiūla Estijoje turėtų lemti didžiausią kainą, tačiau yra atvirkščiai – Estijoje žemė pigesnė. Tai lemia keli faktoriai. Estijoje ir Latvijoje didelė dalis ūkių užsiima pienininkyste, tad derlingesnės, taigi ir brangesnės, žemės poreikis mažesnis.

Tikėtina, kad kainų skirtumas dar labiau didės Lietuvoje pamažu konsoliduojant žemę didesniais masyvais – tokių plotų vertė rinkoje yra didesnė. Estijoje žemės plotų konsolidacija toliau pažengusi, tuo tarpu Lietuvoje šis procesas labai išsitęsęs dėl įvairių priežasčių, įskaitant žemės grąžinimo niuansus bei griežtesnį rinkos reguliavimą“, – sakė V. Žegužauskas.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-09-09

Gyvenimo džiaugsmas Dzūkijos kaime

Kai kalbame apie gerą ir laimingą gyvenimą kaime, dažniausiai akyse iškyla sėkmingai ūkininkaujančio žmogaus paveikslas. Lazdijų rajone, Vytautų kaime, įsikūrusio Irmanto Andruškevičiaus pavyzdys griauna tokius stereotipus. Staliaus amatą puikiai įvaldęs vyras susikūrė darbo vietą, džiaugiasi gyvenimu ir savo darbais džiugina kitus.

Sugrįžo į tėviškę

Į senelių, tėvų, o dabar jau savo namus I. Andruškevičius su šeima – žmona Ramune, dukra Margarita ir sūnumi Ąžuolu – iš Anglijos sugrįžo prieš ketverius metus. Svečioje šalyje vyrui gerai sekėsi, buvo vertinamas jo darbas, mokamas solidus atlygis, tačiau gimtinės ilgesys buvo stipresnis.

„Savo kampo, savos gamtos grožio niekada neatstos gyvenimas svetimoje šalyje. Kai turi pakankamai pinigų, supranti, kad ne jie svarbiausi, vis tiek norisi sugrįžti ten, kur tavo šaknys“, – „Ūkininko patarėjui“ atviravo I. Andruškevičius. Tada visi aplinkiniai stebėjosi, kodėl jis sugrįžo, ir gąsdino, kad čia, Lietuvoje, niekam nieko nereikia. Tačiau gyvenimas parodė, kad darbščių ir talentingų žmonių visada reikia ir jie niekada nestokos nei darbo, nei gero atlygio už savo darbą. Kokybiškų staliaus gaminių reikia ir įvairiose Lietuvos vietose gyvenantiems žmonėms bei užsakovams iš Anglijos.

„Kol nesusitvarkiau sodybos, dideliais darbais neužsiimu. Pirmiausia noriu ją restauruoti ir prikelti naujam gyvenimui. Juk neatsitiktinai sugrįžę apsigyvenome joje, kur dar juntamas buvusių kartų aidas ir gyvi prisiminimai apie čia gyvenusius žmones, nutikusius įvykius. Ypatingą jaukumą skleidžia šimtametis senelio sodintas galiūnas ąžuolas ir jam draugiją palaikantys kiti seni medžiai“, – su meile apie gimtuosius namus kalbėjo stalius.

Susidomėjo dar vaikystėje

Pirmoji Irmanto pažintis su staliaus darbu įvyko penktoje klasėje per darbų pamokas ir būrelius. Mokytojas, pastebėjęs jo ir dar dviejų bendraklasių gabumus, skirdavo sudėtingesnes užduotis, o vasarą jis ir pats susirasdavo nedidelių darbelių: ką pašlifuodavo, ką pataisydavo. Matydamas sūnų, nes staliaus darbas patiko ir Irmanto broliui, kuris dabar irgi staliauja, potraukį prie medžio darbų, tėvas nupirko frezą, šlifavimo stakles ir kitokių reikalingų įrankių. Nuo to laiko aplinkinių kaimų žmonės į 16–17 metų paauglius kreipdavosi su užsakymais – vieni prašė pagaminti duris, kitiems prireikdavo įvairiausių buities daiktų. Atėjus metui rinktis profesiją, I. Andruškevičiui nereikėjo sukti galvos, kuriuo keliu pasukti. Veisiejų žemės ūkio mokykloje (dabar Veisiejų technologijos ir verslo mokykla) jis įgijo staliaus diplomą, vėliau toje pačioje mokykloje dar baigė ir ūkininkavimo mokslus.

Įgijęs diplomą I. Andruškevičius, kaip ir daugelis jaunų žmonių, laimės ieškoti išvažiavo į miestą. Kaune kartu su broliu ir draugu ėmėsi jau žinomos veiklos – staliaus darbo. „Viskas ėjosi gerai, bet sugalvojome išvažiuoti į Angliją ir užsidirbti pinigų savo dirbtuvei“, – prisiminė I. Andruškevičius.

Patirtis neįkainojama

Dvylika metų, pragyventų Anglijoje, ne tik sustiprino I. Andruškevičiaus materialinę padėtį, bet ir suteikė pinigais neįkainojamos patirties. Devynerius metus vyras dirbo įvairius darbus medienos gaminių įmonėje. Gamino įvairius nestandartinius baldus, laiptus, duris. Buvo vienas lietuvis tarp šešiolikos anglų, tačiau būtent jam būdavo patikimi atsakingi ir sudėtingi darbai. Sekėsi gerai, kol įmonė bankrutavo. Irmantas jau buvo susiradęs naują darbą, kai sulaukė netikėto telefono skambučio. Pagal rekomendacijas jį susiradęs anglas pakvietė padirbėti didelėje muzikos instrumentus gaminančioje ir restauruojančioje kompanijoje. Tiesa, ne prie muzikos instrumentų.

„Vargonų gamintojai buvo gavę užsakymą Oksfordo universitetui pagaminti 20 arkinių langų. Nors tai ir buvo darbas su mediena, anglams nepavyko susidoroti su šiuo uždaviniu, mat reikėjo specifinių žinių“, – pasakojo ŪP pašnekovas. I. Andruškevičiaus padirbintais langais užsakovai liko patenkinti ir pasiūlė dirbti jų kompanijoje. Taip prasidėjo darbas su vargonais ir fortepijonais. Anot I. Andruškevičiaus, iš pradžių į jį žiūrėjo atsargiai, nes muzikos instrumentai, kuriuos reikėdavo atnaujinti, būdavo labai seni, jų amžių skaičiuodavo šimtmečiais. Tačiau ilgainiui, įsitikinę lietuvio gebėjimais, anglai jam perleido ir sudėtingus darbus.

„Kai daugelį metų staliauji ir tenka prisiliesti prie daiktų, pagamintų prieš 500–600 metų, apima nepakartojamas jausmas – ir atsakinga, ir įdomu, tarsi būtum pravėręs senųjų meistrų dirbtuvių duris. Prieš tiek metų muzikos instrumentai buvo gaminami kitaip – kitokie sujungimai, kitokios paklaidos. Tarkime, Lietuvoje nukrypimas leidžiamas iki 2 mm, o restauruojant reikėdavo ir pusę milimetro pagauti“, – aiškino I. Andruškevičius.

Pats brangiausias instrumentas, kurį dzūkui teko restauruoti, – maždaug 1,5 mln. svarų sterlingų (1,75 mln. Eur) vertės, 12 m aukščio, įspūdingo dydžio, masyvūs vargonai, įsiminė ir muziejui pagaminti 85 tūkst. svarų sterlingų (99 tūkst. Eur) kainuojantys laiptai. Restauruojant senus ir gaminant naujus muzikos instrumentus, I. Andruškevičiui patikėdavo medžio darbus, o kiti meistrai reguliuodavo muzikinę dalį.

Džiaugiasi pasirinkimu

Ramunės ir Irmanto Andruškevičių valdos – 8 ha žemės. Nors šeima turi savo traktorių ir visus kitus reikalingus padargus, dirba tik 1 ha. Šiame plote augina javų, kad pulkeliui vištų turėtų ekologiško lesalo. Penkiais hektarais leidžia naudotis kaimynui, o likusioje dalyje puoselėja aplinką ir jaukų poilsio kampelį. Žmona, diplomuota konditerė-kulinarė, ne tik gamina šeimai gurmaniškus patiekalus, rūpinasi namų jaukumu, bet ir prižiūri sodybą. Ramunės rūpestis – ir daržai, ji atsakinga už šeimos aprūpinimą daržovėmis ir uogomis. Tik bulvių Andruškevičiai neaugina, jas perka, nes, anot Irmanto, neapsimoka.

Pagyvenęs Kaune, vyras jau galėjo palyginti gyvenimo kaime ir mieste privalumus bei trūkumus, dar kitaip vertinti gyvenimą sodžiuje jis pradėjo pagyvenęs Anglijoje.

Irmantas labai džiaugiasi šeimos pasirinkimu gyventi kaime. „Man, kaip staliui, tai ideali vieta. Erdvė, ramybė, iki artimiausio kaimyno puskilometris – nei per arti, nei per toli. Atsikėlei ir darbe, nereikia pinigų nei degalams leisti, nei gaišti laiko kelionei. Nuvažiuoji, pasimatuoji kokį nors gaminį ir jį gamini savo dirbtuvėse, per pertraukėles kieme kavos atsigerdamas“, – atviravo I. Andruškevičius.

Ketina kurti darbo vietų

„Kai pradėjau dirbti, atrodė, kad viską žinau, viską moku ir esu geras stalius, kurio paslaugų nori. Tačiau kuo ilgiau dirbau, tuo geriau supratau, kad beveik nieko nežinau. Pasirodo, kokios menkos buvo mano žinios pradėjus staliauti, nors sugebėjau pagaminti suktus laiptus, arkines duris. Kuo daugiau išmoksti, tuo geriau supranti, kad dar labai daug ko nežinai“, – apie profesinį tobulėjimą kalbėjo I. Andruškevičius.

Kuo patrauklus staliaus amatas? Pasak jo, vienas iš stimulų – galimybė suteikti medžiui antrą gyvenimą kitomis formomis. Imtis naujų užsakymų dzūką skatina ir klientų įvertinimai. Kai jų svajonių daiktas realybėje pranoksta lūkesčius, meistrui tampa didele paskata imtis vis sudėtingesnio darbo.

Nors pataruoju metu I. Andruškevičius ir priima nedaug užsakymų, jų stygiumi nesiskundžia. „Aš negaminu daiktų, kuriuos kiekvienas stalius gali pagaminti, o imuosi sudėtingų, todėl viskas gerai. Niekada negaminu dviejų identiškų dalykų, nors jų paskirtis ir ta pati, jie skiriasi. Sugrįžęs jau turėjau ir didesnių užsakymų – gaminau Lietuvos liaudies buities muziejui Rumšiškėse duris ir tvoras, Lazdijų rajono savivaldybės administracijos užsakymu – suoliukus ir padėklus konkurso „Metų ūkis“ nominantams. Privačių užsakymų sulaukiu iš visos Lietuvos ir užsienio“, – atviravo pašnekovas. Staliaus nuomone, jei dirbi iš širdies, visada sulauki grįžtamojo ryšio, nesvarbu, kokioje srityje darbuotumeisi, o patenkintas klientas – geriausia rekomendacija kitam užsakovui. „Visai nebūtina užsiimti žemės ūkiu, kad gerai gyventum kaime, reikia tik dirbti mėgstamą darbą“, – įsitikinęs staliaus amatą pamėgęs ir perpratęs vyras. Anot I. Andruškevičiaus, Lietuvoje populiariausia mediena – uosis, ąžuolas, pušis. Naudojant egzotišką – atvežtinę, reikia žinoti jos savybes, kur baldas bus naudojamas, patalpoje ar lauke, be to, ji brangi ir ne kiekvienam įperkama.

„Ką gaminti, man nelabai svarbu, turiu pakankamai įrangos, kad galėčiau sumeistrauti nestandartinius gaminius. Labiausiai praverstų papildomos rankos. Norėjau pasikviesti pagalbininkų, tačiau išgirdę, kad reikės milimetrus „gaudyti“, vietiniai atsisakė su manimi dirbti. Užsakymų užtektų, tik norinčiųjų atsakingai dirbti neatsiranda“, – konstatavo nelinksmą faktą meistras. Vis dėlto I. Andruškevičius nepraranda vilties surasti pagalbininkų. Kai baigs restauruoti sodybą ir turės daugiau laiko, vėl ieškos pagalbininko staliaus ar mokinio, norinčio išmokti staliaus amato, išplės savo veiklą ir sukurs naujų darbo vietų.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Rita KRUŠINSKAITĖ, 2021-09-10

Sudaryta jaunųjų ūkininkų paraiškų pirmumo eilė

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) sudarė jaunųjų ūkininkų paraiškų, pateiktų šią vasarą (birželio 1 d. – liepos 30 d.), prioritetinę eilę.   Primintina, kad paraiškas jaunieji ūkininkai kaip įprasta teikė aktyviai – per 2 mėnesius trukusį paraiškų teikimo laikotarpį gauta daugiau kaip 600 paraiškų. Bendra paraiškose prašoma paramos suma viršijo šiam paraiškų rinkimo etapui skirtąją – paprašyta daugiau kaip 22 mln. Eur paramos, tuo tarpu paraiškų rinkimo etapui buvo skirta beveik 15 mln. Eur.

Įvertinus paraiškų atitiktį atrankos kriterijams, paraiškų pirmumo eilėje atsidūrė 560 paraiškų. Iš jų net 401 paraiškai, surinkusiai nuo 51,50 iki 80 atrankos balų, paramos lėšų visiškai pakanka. Jiems numatyta paramos suma sudaro 14,4 mln. Eur.

Jaunųjų ūkininkų paraiškoms, surinkusioms 51 balą, paramos lėšų pakanka iš dalies – tokių paraiškų yra 77. Visiems šiems projektams įgyvendinti reikalinga paramos suma – beveik 2,6 mln. Eur. Dėl trūkstamos paramos šiems projektams NMA kreipsis į Žemės ūkio ministeriją, kuri priims sprendimą, ar bus skirta papildomų paramos lėšų jiems įgyvendinti.

Dar 82 projektams, surinkusiems mažiau nei 51 balą, paramos lėšų nepakako.

Su paraiškų, pateiktų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, paraiškų prioritetine eile galima susipažinti čia.

Primename, kad pagal KPP veiklos sritį dėl paramos galėjo kreiptis ne vyresni nei 40 metų (paraiškos teikimo metu dar nėra suėję 41 metai) ūkininkai, kurių remiama veikla – žemės ūkio produktų gamyba, taip pat prekinių žemės ūkio produktų, pagamintų (išaugintų) jų valdoje, apdorojimas, perdirbimas bei tiekimas rinkai.

Didžiausia paramos suma vienam jaunajam ūkininkui gali siekti 40 000 Eur, kompensuojant 100 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.

Šaltinis: nma.lt, 2021-09-09

Ankstesnės žemės ūkio naujienos