Ketvirtojoje ciklo dalyje skaitykite apie pašarų sušėrimo tvarką ir karvių šėrimą raciono pašarų mišiniais.
Pašarų sušėrimo tvarka. Pašarų atidavimo eiliškumas ir kiekis turi įtakos jų ėdamumui ir maisto medžiagų pasisavinimui. Labiausiai į šėrimo dienotvarkę reaguoja ką tik apsiveršiavusios ir užtrūkusios veršingos karvės.
Pašarus reikia paskirstyti taip, kad būtų patogu šerti, o karvės kiekvieną kartą gautų maždaug tiek pat pašarų ir tam tikrą laiką būtų sočios. Stambiais pašarais karves reikėtų šerti du kartus per dieną. Jeigu jos gauna šieno ir šiaudų, tai vieno šėrimo metu duodama šieno, kito – šiaudų. Šiaudų sušeriama daugiau, ruošiant šieno ir šiaudų pjaustinį.
Siloso, geriausia ką tik išimto iš kaupo ar tranšėjos, būtina duoti karves pamelžus. Ilgiau laikomas, jis greitai netenka gero skonio, dėl to pablogėja ėdamumas, sumažėja karotino kiekis, todėl reikia derinti siloso atidavimo gyvuliams ir jo paėmimo iš laikymo vietos laiką. Vieno šėrimo metu nerekomenduojama duoti daugiau kaip 20 g siloso.
Kombinuotųjų pašarų ar kitų koncentruotų pašarų karvėms vienam kartui skiriama 2 – 3 kg. Jie šeriami sausi arba tik truputį suvilgyti, kad nedulkėtų. Grūdai malami rupiai – 1,0 – 1,8 mm dalelėmis. Labiausiai tinka traiškyti grūdai.
Karves reikia šerti nustatytu laiku ir nekaitalioti dienotvarkės, nes gyvuliai pradeda blogiau ėsti ir blogiau pasisavina pašarų maisto medžiagas.
Kiekvieno šėrimo metu gyvuliai gauna kelių rūšių pašarų. Pirmiausia karvėms reikia atiduoti skaniausius ir apetitą skatinančius pašarus. Apetitui pakilus, noriai ėdami ir kiti pašarai. Iš pradžių atidavus ne tokius mėgstamus pašarus, gyvuliai jų nesuėda ir laukia skanesnių.
Prie naujų pašarų karvės pratinamos po truputį, kad prisitaikytų virškinamasis traktas. Staigiai pakeitus pašarus, sutrinka virškinimas. Pašarų ėdamumą ir maisto medžiagų pasisavinimą pagerina jų paruošimas prieš šėrimą: smulkinimas, paskaninimas, sumaišymas ir kt.
Karvių šėrimas raciono pašarų mišiniais. Siekiant geriau panaudoti pašarų išteklius, gauti daugiau ir pigesnės gyvulininkystės produkcijos, daug dėmesio tenka skirti pašarų paruošimui prieš šėrimą, šėrimo dažnumui, pašarų atidavimo gyvuliams eiliškumui bei kitiems šėrimo technologijos elementams. Tinkamai šėrimui paruošti ir gyvuliams atiduoti pašarai noriau ėdami, geriau virškinami, o suvirškintos maisto medžiagos efektyviau panaudojamos produkcijos sintezei. Minėti klausimai yra ypač aktualūs tiems ūkininkams, kurie kuria stambesnes karvių fermas ar taiko besaitį gyvulių laikymą. Tokiomis sąlygomis gali būti parankus karvių šėrimas pašarų mišiniais.
Šėrimo pašarų mišiniais technologijos esmė yra ta, kad gyvuliams skirtą paros davinį sudarantys pašarai sušeriami ne atskirai, o juos sumaišius. Taikyti tokį šėrimo būdą skatina šios aplinkybės.
Karvių žiemos racionams būdinga pašarų įvairovė. Jos gauna šieno, šiaudų, įvairaus siloso, kombinuotųjų pašarų. Taip pat karvių šėrimui panaudojami šalutiniai maisto pramonės produktai – nusausinti cukrinių runkelių griežiniai, kukurūzų tarkiai, nusausinti kvietruginiai žlaugtai, melasa ir kiti. Tokia pašarų įvairovė palanki mitybos pilnavertiškumo požiūriu, tačiau skirtingos pašarų fizinės – mechaninės savybės apsunkina šėrimo darbų mechanizavimą, jų normavimą ir tolygų pasiskirstymą paros bėgyje.
Kiekvieną pašarą atiduodant karvėms atskirais paros davinio komponentais, tenka susidurti su nevienodu jų ėdamumu. Vieni jų – geros kokybės silosas, šienas, kombinuotieji pašarai – yra noriai ėdami, kiti, pasižymintys blogesnėmis skoninėmis savybėmis, ėdami ne taip noriai, nors ūkiniu požiūriu jų panaudojimas irgi gali būti efektyvus.
Šeriant karves pašarų mišiniais, minėtų sunkumų išvengiama. Mišiniams ruošti naudojami mobilūs mechanizmai – pašarų maišytuvai – dalytuvai. Jų pagalba pašarai dozuotai imami iš saugyklų, susmulkinami, sumaišomi ir išdalinami gyvuliams. Tokiu būdu šeriant mišiniais išvengiama nevienodo atskirų pašarų ėdamumo, sumažėja pašarų išėdų.
Mišiniai naudingi ir fiziologiniu požiūriu. Į karvių virškinamąjį traktą vienu metu optimaliu santykiu patenka visos reikiamos maisto medžiagos. Todėl pašarai geriau virškinami, pagerėja maisto medžiagų įsisavinimas ir panaudojimas produkcijai gauti. Gyvulininkystės institute atliktais bandymais nustatyta, kad produktyvias karves šeriant pilnaverčiu pašarų mišiniu, kuriame vyravo geros kokybės žolių silosas, padidėjo apėmingų pašarų sunaudojimas, todėl pieno gamybai sunaudota 10,5 proc. mažiau kombinuotųjų pašarų.
Šėrimo pašarų mišiniais patirtis rodo, kad karvių šėrimui naudojant pašarų mišinius, per keletą metų pasiekiamas didelis efektas didinant karvių bandos pelningumą. Dėl tolygaus ir optimaliu santykiu maisto medžiagų patekimo į virškinamąjį traktą beveik išnyksta acidozė, kiti medžiagų apykaitos sutrikimai.
Karvės gali būti šeriamos visaverčiu visų raciono pašarų mišiniu arba tik apėmingų pašarų mišiniu, bet papildomai dar duodant kitų pašarų, dažniausiai kombinuotųjų pašarų, baltyminių, mineralinių, vitamininių ir kitų papildų.
Šėrimas visų raciono pašarų mišiniu yra parankus tose fermose, kur karves galima suskirstyti į grupes pagal jų produktyvumą ir fiziologinę būklę. Kiekvienai karvių grupei ruošiamas tokios sudėties mišinys, kad jo sausojoje medžiagoje būtų pakankamai energijos ir maisto medžiagų (1 lentelė).
Karves laikant pririštas pastovioje vietoje, kai negalima sudaryti atskirų šėrimo grupių, joms ruošiamas mišinys iš pagrindinių (apėmingų) pašarų (siloso, šieno, šiaudų, cukrinių runkelių griežinių ir kt.) ir nedidelio kiekio kombinuotojo pašaro mišiniui paskaninti ir ėdamumui pagerinti. Šeriant tokiu mišiniu, maisto medžiagų trūkumas pagal mitybos normas kompensuojamas dar papildomai individualiai naudojant kombinuotųjų, kartais ir kitų, pašarų.
Mišinių sudėtis gali būti labai įvairi, tai priklauso nuo ūkyje taikomų pašarų ruošimo technologijų, bandos produktyvumo, racionų struktūros ir kitų faktorių.
Pastebėta, kad laktacijos eigoje mažėjant primilžiui, mišinio ėdamumas nesumažėja, todėl gyvuliai, gaunami jo iki soties, gali nutukti, o tai melžiamoms karvėms nepageidautina. Tokiu atveju reikia arba riboti gyvuliams tenkantį mišinių kiekį, arba jį ruošti mažesnio maistingumo.
Reikia vengti labai susmulkinto mišinio. Toks mišinys slopina atrajotojų prieskrandžių motoriką ir virškinimo procesus. Dauguma apėmingų pašarų dalelių neturėtų būti smulkesnės kaip 3 cm. Mišiniuose naudojant savų javų grūdus, juos būtų geriausia traiškyti, grūdų dribsnių storis galvijams rekomenduojamas 1,1 – 1,8 mm, kukurūzų – 2,5 mm. Jeigu grūdai yra malami, tai jų dalelių dydis turėtų būti 1,0 – 1,8 mm. Šieną ir šiaudus geriausia smulkinti 4 – 5 cm ilgio kapojais. Optimalus visaverčio mišinio drėgnumas – 30 – 50 proc. Labai drėgnas mišinys blogiau ėdamas, sumažėja jo maisto medžiagų pasisavinimas, nes pablogėja sąlygos prieskrandžių mikrofloros veiklai.
Mišinių gamyba yra perspektyvus ir šalies ūkiuose plintantis pašarų ruošimo galvijų šėrimui būdas, siekiant efektyviau panaudoti pašarus ir kompleksiškai mechanizuoti jų šėrimo darbus.
Penktojoje dalyje bus rašoma apie karvių šėrimą pereinamaisiais laikotarpiais, karvių šėrimą ganiavos pradžioje ir pabaigoje bei karvių geriamo vandens poreikį.
Pieninių veislių galvijų šėrimas, V dalis
Pieninių veislių galvijų šėrimas, III dalis
Pieninių veislių galvijų šėrimas, II dalis
Pieninių veislių galvijų šėrimas, I dalis
Parengė dr. V. Uchockis, prof. habil. dr. V. Tarvydas, habil. dr. P. Bendikas.
Gyvulininkystės žinynas, LSMU Gyvulininkystės institutas.
