Žemės ūkio naujienos: 2022-05-18

„Kartu su Aplinkos ministerija ieškojome geriausių išeičių, kaip padaryti, kad ir paukštis liktų sveikas, ir ūkininkas nenuskriaustas. Jei Vyriausybė ir Seimas pritars Žemės ūkio ministerijos siūlymui, bus kompensuojama laukinių žąsų, gervių ar gulbių padaryta žala žemės ūkio pasėliams, prijaukintiems laukiniams gyvuliams ir paukščiams, miškui, hidrotechnikos įrenginiams ar kitiems objektams“, – teigia žemės ūkio viceministras.

Žemės sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, kurių pasėliams buvo padaryta žala, nuostoliai būtų kompensuojami, jeigu pasėliai auginami pagal agrotechninius reikalavimus, o pasėliai saugomi nuo laisvėje gyvenančių griežtai saugomų rūšių laukinių gyvūnų, taip pat gervių ir gulbių, laikantis nuosavybės teise priklausančių valstybei daromos žalos priemonių.

Laukiniai vandens paukščiai išlesa, ištrypia pasėlius, o ūkininkai neturi galimybių apsaugoti kultūrų nuo šių paukščių.

Gervės, gulbės nėra medžiojamieji gyvūnai, o laukines žąsis medžioti galima tik rudenį, tačiau pavasarinės migracijos metu, kai padaroma didžiausia žala žemės ūkio pasėliams, jas medžioti draudžiama.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-05-17

2014-2021 metais jiems buvo skirta apie 90 mln. Eur.

„Žemės ūkio ministerija jauniesiems ūkininkams skiria daug dėmesio. Ir iki šiol situacija yra viena geresnių Europoje – Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano yra pastebėta, kad nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų procentinė dalis, palyginti su visais žemės ūkio veiklos vykdytojais, viršija ES vidurkį ir ši tendencija didėja“, – teigia žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Šiuo metu Lietuvoje yra 30 proc. pensinio amžiaus sulaukusių ūkininkų, o jaunesnių kaip 40 m. jaunųjų ūkininkų yra 17 proc., tad kaimo senėjimo problemai, kuri aktuali visoje Europoje, Žemės ūkio ministerija skiria daug dėmesio.

Galimybė pradėti savo verslą ir perspektyvos matymas

Žemės ūkis yra verslas, kuris turi būti skatinamas, jei norime išlaikyti jaunąją kartą kaimiškose vietovėse. Tačiau, pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininko Vytauto Buivydo, be palankių sąlygų dar svarbus ir perspektyvos matymas.

„Banguojanti žemės ūkio politika ir neaiški perspektyva neretai stabdo jaunus žmones. Turi būti strategija dešimčiai metų ir tada jaunieji ūkininkai, matydami perspektyvą, tikrai ateis.

Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui dabar yra patrauklesnė, nes anksčiau, kad būtum tinkamas pareiškėjas, privalėdavai turėti daug žemės. Ne žemės plotas sukuria verslo planą, o pats verslo planas ir idėja sukuria potencialą ūkininkauti. Parama yra gera, yra kur tobulėti, bet vis tik tai yra galimybė ūkininkui pradėti savo veiklą“, – apie Lietuvos kaimo plėtros programos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti sako V. Buivydas.

Pasak jo, norint užsiimti gyvulininkyste ar augalininkyste reikia daug žemės, tad jaunieji ūkininkai į žemės ūkį žvelgia inovatyviau ir ieško kitokių galimybių, siekia gauti didesnę pridėtinę vertę iš vieno hektaro.

„Perspektyvas matau tose šakose, kurių Lietuvoje trūksta, būtent čia ateina jaunieji. Pavyzdžiui, sliekų augimas, naujų kultūrų bandymas, kanapių aliejaus spaudimas, arbatos, žolelės, uogos, sodai – jaunimas daro kitaip, nei Lietuvoje įprasta daugelį metų. Daugeliui ūkininkavimas nėra verslas, dažniausiai tai – gyvenimo būdas“, – teigia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.

Naujos galimybės – jau birželį ir liepą

Kad pradėti savo verslą kaime būtų lengviau, Žemės ūkio ministerija kviečia birželį ir liepą teikti paraiškas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.

Bus remiama žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir tiekimas rinkai.

Paraiškas galės teikti ūkininkas (fizinis asmuo, savo vardu, kaip valdos valdytojas įregistravęs žemės ūkio valdą ir savo vardu įregistravęs ūkininko ūkį), kuris paramos paraiškos pateikimo metu atitinka šiuos reikalavimus:

yra ne vyresnis kaip 40 m. amžiaus (paraiškos pateikimo dieną dar nėra suėję 41 m.);
turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijų (arba iki verslo plano įgyvendinimo pabaigos įsipareigoja jų įgyti);
pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2022-05-17

Apie sėkmingą ūkininkavimą liudija konkurso „Metų ūkis“ prizas, taip pat „Žemaitijos pieno“ padėkos raštas Lukošių pienininkystės ūkiui, padariusiam didžiausią pažangą pagal visus vertinimo kriterijus.

Šiuo metu šeima melžia 100 piendavių ir kasdien „Žemaitijos pieno“ bendrovei parduoda po 1500 kg natūralaus pieno. Jo kokybė gera: riebumas — 4,6 proc., baltymingumas — 3,4 proc., SLS piene — iki 200 tūkst./ml, BBS — 10 tūkst./ml. Šeima dalyvauja kasdienėje pieno mėginių paėmimo tvarkoje ir yra patenkinta šia tvarka bei „Žemaitijos pieno“ skatinimu už kokybišką pieną.

„Prie darbų daugiausiai su tėvu pluša sūnūs Aurimas ir Edgaras. Žinoma, turime ir pagalbininkų“,— sakė sodybos šeimininkė Audronė. Lukošiai pasidžiaugė puikiomis ilgametėmis melžėjomis, ūkyje dirbančiomis 12-13 metų. Nuo jų sąžiningo darbo labai priklauso pieno kokybiniai rodikliai. Rūpinantis karvučių sveikatingumu ir gerove, labai praverčia kompetentingo veterinarijos gydytojo Viktoro Stonkaus paslaugos.

Audronė užsiminė, jog likimas taip susiklostė, kad ne tik ji, bet ir dvi seserys ištekėjo už ūkininkų, bendradarbiaujančių su „Žemaitijos pienu“. Visos gyvena netoliese, todėl įvairiomis progomis susitinka ir maloniai pabendrauja.

O šeimininkės didžiausias hobis — medelių sodinimas ir aplinkos tvarkymas. Gražu prie sodybos, tačiau niekuo nenusileidžia išpuoselėta aplinka ir prie gyvulininkystės fermos, kuri gražiai nudažyta. Tuo ypač žavėjosi ūkininkus aplankiusios „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkė Liudvina Skurdelienė ir Lietuvos pieno ūkių asociacijos administracijos direktorė Kristina Katinienė.

Šaltinis: valstietis.lt, 2022-05-16

Pasak Naujojo Delio, dėl tokių aspektų, kaip mažesnės gamybos apimtys ir pasaulyje gerokai padidėjusios kainos, šalis ėmė nerimauti dėl savo pačios gyventojų aprūpinimo maistu.

Indija pranešė, kad įvykdys visus iki gegužės 13 d. sudarytus kviečių eksporto susitarimus, tačiau nurodė, jog vėlesnėms siuntoms bus reikalingas vyriausybės pritarimas.

Šį šalies sprendimą griežtai sukritikavo Didžiojo septyneto (G7) grupės šalys. Jos teigė, kad tokios priemonės tik dar labiau pablogins didėjančių pagrindinių prekių kainų krizę.

Šaltinis: valstietis.lt, 2022-05-17

Atnaujino ūkį

Jankų seniūnijos specialistai gerai pamena, kai 2018 m. pavasarį staiga anapilin iškeliavo darbingas 57 metų Jankų kaimo ūkininkas Donatas Stalioraitis. Trys jo dukros grįžo iš užsienio į laidotuves ir turėjo apsispręsti, kuri perims ūkį. Buvo gegužės mėnuo, tėviškės laukai jau gražiai žaliavo. Ūkyje tęsti tėčio darbus liko vyresnioji Ieva su šeima. Jaunai moteriai, baigusiai teisės ir muitinės veiklos bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete, tuomet buvo 33-eji. Nuo jos sugrįžimo į gimtinę praėjo 4 metai. Per tą laiką šeimos ūkis ženkliai pasikeitė – į jį atkeliavo vakarietiškos žemės ūkio technikos, prasiplėtė laukai.

„Jau nemažai visko esame įsigiję, bet dar turime ir daugiau planų. Čia yra procesas, nėra taip, kad pradžia ir pabaiga. Šis procesas turbūt tęsis ir tęsis. Kaip liaudyje sakoma, jeigu į šitą balą įlipai, tai ir murkdysiesi visą laiką“, – savo dabartinę padėtį per daug nesikrimsdama apibūdino ūkininkė I.Bacevičienė.

Jankietė pasakojo, kad pirmaisiais metais reikėdavo nuolat gulėti po sugedusia rusiška žemės ūkio technika, ją remontuoti. Į lauką įvažiuodavo ir lyg tyčia būtinai koks nors gedimas sustabdydavo darbus. Kai įsigijo naujos technikos, mažiau laiko reikia praleisti remontuojant senąją, dabar kur kas mažesnės degalų sąnaudos. Dirbant našia technika, daugiau laiko lieka kitiems svarbiems ūkio reikalams.

Atsirado laiko pasirūpinti naujesnėmis, inovatyvesnėmis, našesnėmis auginimo technologijomis. Ieva pasakojo, kad jie išplėtė ir sėjomainą – pradėjo auginti pupas, ko niekada anksčiau šiame ūkyje nebuvo. „Tėtis augindavo žirnius, o pupos, kaip žinoma, yra geresnis priešsėlis migliniams augalams, javams“, – sakė ji, lygindama, koks ūkis buvo, kai grįžę su vyru perėmė, ir koks jis yra šiandien, kai investavo ir įsileido naujoves.

Plečia apimtis

Anot Jankų kaimo ūkininkės, šio pavasario sėjos darbai jų ūkyje užbaigti jau prieš geras porą savaičių. Laukuose viskas gražiai dygsta. Ūkyje augina rapsus, kviečius, miežius, ankštinius augalus. Tai džiugina, bet ūkininkė žvelgia ir į ateitį.

„Mums, grūdininkams, yra baimės ir nežinios dėl netolimos ateities, dėl kainų, nes azotinių trąšų ir degalų kainos stipriai išaugo. Pavyzdžiui, fiksuotis derliaus kainas dabar, aišku, gal pagal sąnaudas ir apsimoka, bet nežinai, ką gamta motinėlė iškrės. Gali būti taip, kad augini rapsus, jie galbūt gražūs, bet pagal šios dienos kainas bei pagal intensyvią auginimo technologiją į juos esame sudėję visko daug. Stipriai išaugę auginimo kaštai, ir jeigu dabar ateitų koks uraganas, viesulas ir viską nuneštų, labai brangiai kainuotų. Mes pasėlių nesame apsidraudę“, – aiškino jauna ūkininkė.

Mirus tėčiui, žemės plotai siekė 100 ha. Šiemet I.Bacevičienė rūpinasi apie 150 ha žemės. Per 4 metus sugebėjo juos nemažai išplėsti. Pasak jos, ta linkme dirbo, stengėsi. „Aišku, nėra lengva, ypač kai naujas žmogus esi rinkoje, bet kai stengiesi, kažkiek tos pastangos matosi“, – nesigirdama sakė Jankų ūkininkė, nes dabar daugiau reikia ir sėklų, ir degalų, ir augalų apsaugos priemonių.

Pačiai Ievai jau teko ir arti, ir grūdus vežti. Tačiau šių darbų nesibodėjo – ji prie ūkiško triūso buvo pratinama nuo mažens.

Didėjo ir šeimyna

Bacevičiai laiko nešvaisto – Lietuvoje susilaukė antragimio. Kai Ieva antrą kartą tapo mama, jos pačios teigimu, dabar su vyru augina du „berniokus“. Turint didelį ūkį, dvi atžalas, jokiam kitam darbui nebelieka laiko. Lėšų šeimai reikia ir patiems pragyventi, ir ūkiui modernizuoti, todėl Ieva savo vyrą, turintį auksines rankas, žiemos laikotarpiu išleidžia į darbus užsienyje. Tuo tarpu vasaros laikotarpiu vyras padeda ūkyje. Jis čia labai reikalingas, nes puikiai įvaldė modernizuotą ūkio techniką. Ieva sako, kad norint dirbti su ja, reikia ir gerą galvą turėti.

Lėšų šeimai reikia ir patiems pragyventi, ir ūkiui modernizuoti, todėl Ieva savo vyrą, turintį auksines rankas, žiemos laikotarpiu išleidžia į darbus užsienyje. Tuo tarpu vasaros laikotarpiu vyras padeda ūkyje. Jis čia labai reikalingas, nes puikiai įvaldė modernizuotą ūkio techniką.

„Na, pavyzdžiui, kombainas, kurį pirkome praeitą vasarą. Tai jau naujesnė, vakarietiška technika, norint ją naudoti reikia ir atidumo, ir žinių, tai vyras apsiėmė šiuos darbus. Bet žiemą dar važiuoja į Airiją užsidirbti. Ten geresni atlyginimai. Mūsų ūkyje dar nėra tokio ekonominio įsivažiavimo, o ir mums patiems nesinori dar metus laukti, kol vis kažką įsigysime, todėl nelaukdami viską perkame iš ūkio pajamų, bet iš kažko mums ir patiems reikia gyventi. Ką uždirbame ūkyje, viskas grįžta atgal, o pragyvenimui ateina vyro uždirbti pinigai iš Airijos. Dabar taip pas mus yra“, – kalbėjo ūkininkė.

Lietuvoje Ievai pagalbos ranką tiesia ir visaip palaiko tėčio mama. Močiutei 85 metai. Garbaus amžiaus moteris gyvena savarankiškai ir turi savo ūkelį – augina vištų, naminių gyvūnų, užsiaugina daržovių. „Mano močiutė – retos sveikatos moteris. Ji dar ir mums ateina padėti, patarti“, – nuolatinį močiutės palaikymą jaučia Ieva.

Mokosi iš kitų klaidų

Sutikti žmonės kartais teiraujasi, ar išsilavinusi moteris nenusivylė tokiu posūkiu gyvenime – ūkininkavimu Lietuvoje? „Būna visko. Tiesą pasakius, būna ir tų „juodų dienų“, bet išaušta naujas rytas, keliesi ir vėl eini, – sako Kazlų Rūdos krašto ūkininkė. – Būna, kad viskas supuola, kas nors nesiseka, bet stengiesi klaidų nedaryti. Kai esi šitame versle, klaida gali labai brangiai kainuoti. Ją ištaisyti gali anksčiausiai po metų. Jei kažką ne taip padarei, šiais metais jau viskas. Žemė nėra toks dalykas, kad įkišai sėklą liepos mėnesį ir iš šios sėjos galėsi derlių pasiimti.“

Užtat Ieva stengiasi investuoti ir į žinias. Ji vertina, kad Lietuvoje yra gana didelis agronomų-konsultantų pasirinkimas, o jų pasiūlymai, patarimai ūkiams prieinami. „Kiekviena firma, su kuriomis bendradarbiauji, turi savo atstovus, kuriuos bet kada gali pasikviesti į ūkį. Jie atvažiuos, patars. Geriausia mokytis iš kitų klaidų, o ne iš savų, pasiekti, kad pats klaidų jau nedarytum. Kažkaip tokių labai didelių klaidų man kol kas nepasitaikė“, – tris kartus nusispjauna per petį ūkininkė.

Ji tikino, kad jeigu antrą kartą atsidurtų panašioje situacijoje ir turėtų rinktis, nekeistų nieko – pasiliktų dirbti tėčio ūkyje Lietuvoje. „Kaip ten sakoma, kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais. Šis posakis labai gerai tinka ir mano atveju“, – dėl likimo duotos atsakomybės nesigaili jankietė.

Jaunam ūkininkui nelengva

Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas: Ne tik Lietuvoje gana sudėtinga pradėti ūkininkauti, nes ūkininkavimas yra specifinis reikalas. Visų pirma reikia turėti žemės, o jos kuo toliau, tuo sudėtingiau įsigyti. Net įstatymai nėra palankūs jaunam, pradedančiam ir norinčiam įsigyti žemės, nes pirmenybę tą padaryti turi besiribojančių sklypų savininkai. Pagrindinis ūkininkavimo „instrumentas“ yra žemė, tokiai veiklai jos būtina turėti, kad galėtum pradėti ūkininkauti.

Be to, yra daug specifinių dalykų. Neturint patirties, ūkininkavimas gali būti pasmerktas – arba jis trumpalaikis, arba pasmerktas bankrutuoti. Reikia žinių ir nors kiek patirties. Jos daugiausia turi ūkininkų vaikai, o žinių galima gauti įgijus žemdirbiškas profesijas. Labai svarbu, kad turinčiam potencialą jaunimui būtų suteiktos galimybės kurti ūkius.

Ūkininkas ar valdos valdytojas jaunu laikomas jei neturi 40 metų ir statistiškai tai sudaro apie 12 proc. visų ūkininkaujančių skaičiaus. 2008 metais jaunų valdų valdytojų Lietuvoje buvo 41 496, praėjusių metų pabaigoje jų skaičius siekė tik 18 600. Tai parodo realią situaciją, kad ūkininkavimas jauniems ūkininkams nėra labai patrauklus. Pradedantieji ūkininkauti iš karto susiduria su aibe problemų, iššūkių. Be to, Lietuvoje yra daug biurokratizmo, kontrolės mechanizmo, valstybinių institucijų patikrų, kurios baugina jauną žmogų ir jo neskatina, nemotyvuoja. Pavyzdžiui, jei bedeklaruodamas pasėlius kažkur neuždedi varnelės, tau jau yra pritaikomos sankcijos.

Net gauti paskolą neturint rimto užnugario – gana sudėtinga misija. Kai neturi ką užstatyti, bankas į tave žiūri labai nepatikliai, kaip į jauną žmogų be istorijos, nors gali turėti puikiausią išsilavinimą ir darbinę patirtį, įgautą didelėse įmonių bendrovėse, didelėse grupėse, gali net dirbti vadovaujantį darbą, bet vis tiek visi reikalauja turtinio užstato. Aišku, yra paskolų garantinis fondas, taisyklės paskolai gauti paskutiniu metu keičiasi, bet jos visgi nėra tokios patrauklios, kad vis daugiau jaunų ūkininkų naudotųsi šia paslauga.

Šaltinis: valstietis.lt, Rima Kazakevičienė, 2022-05-17

Nusikalstamą veiklą išsiaiškinti pavyko Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus pareigūnams.

Kilus įtarimams pareigūnai kurį laiką vykdė stebėseną, o vėliau – surengė reidą ir aptiko įkalčius, rodančius, kad ekologinio ūkio savininkas G. J. Šilalės rajone vykdė internetinę prekybą uždraustais ir nelegaliais produktais. Patalpas patikrinę pareigūnai rado įvairių uždraustų, neteisingai paženklintų ar daugiau kaip penkerius metus pradelsto galiojimo laiko augalų apsaugos produktų. Tarp jų – sisteminiai insekticidai, fungicidai ir herbicidai. Pasak Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininko Aurimo Banio, tokie pažeidimai yra latentiai – sunkiai išaiškinami, nes tiek pirkėjas, tiek pardavėjas būna patenkinti sandoriu.

Lietuvos augalų apsaugos asociacijos direktorė Zita Varanavičienė sako, kad tai, jog nelegalius pesticidus platino ekologinio ūkio savininkas, jos nenustebino. „Ne viskas auksas, kas auksu žiba – ekologiniams ūkiams taip pat reikia augalų apsaugos produktų, nes juose augalai taip pat serga. Kadangi cheminių priemonių pasirinkimas ekologiniams ūkiams yra stipriai apribotas, jie, siekdami apsaugoti derlių, kartais griebiasi neleistinų produktų. Šiuo atveju ekologinio ūkio savininkas, matyt, nelegalių produktų nusipirko ir sau, ir dar kitiems „likimo draugams“ parduoda. Esame dėkingi policijai, išsiaiškinusiai šį atvejį“, – pasakoja Z. Varanavičienė. Anot jos, tai – ne pirmas toks įvykis Lietuvoje. Dar 2021 m. buvo užfiksuota, kai biodinaminio ūkio savininkė vykdė prekybą Lietuvoje neregistruotu rusišku produktu.

Faktą, kad dalis ekologinių ūkių naudoja pesticidus, rodo ir Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) duomenys. Ši organizacija kasmet tiria įvairius produktus dėl augalų apsaugos produktų likučių, kurių nuolat aptinkama ir ekologinio maisto ėminiuose. „Sunerimti verčia tie EFSA duomenys, kurie rodo, kad ekologiniame maiste būna randama tokių veikliųjų medžiagų, kurios yra apskritai uždraustos naudoti ES ūkiuose“ – teigia LAAA vadovė.

Z. Varanavičienės teigimu, nelegalūs augalų apsaugos produktai paprastai yra įsigyjami be sąskaitų-faktūrų, už pirkinius mokant grynaisiais. Tauragės policijos sugautam pažeidėjui gresia bauda pagal Administracinių nusižengimų kodekso 342 straipsnį, nelegalių produktų sunaikinimo kaštai taip pat bus jo išlaidos ir galimybė prarasti tiesiogines išmokas, kai informacija apie pažeidimą pasieks Nacionalinę mokėjimo agentūrą.

Šaltinis: lrytas.lt, 2022-05-17

– Gerbiamas komisare, jūs lankėtės Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Ar pastebite skirtumų tarp šių šalių žemės ūkio sektorių? Ar galėtumėte įvardinti šių šalių silpnąsias ir stipriąsias vietas?

– Skirtumas toks, kad Estijoje ir Latvijoje daugiau dominuoja dideli ūkiai, Lietuvoje – maži ar vidutinio dydžio. Tai vienas matomas skirtumas. Manau, žemės ūkis Lietuvoje įvairiapusiškesnis, o Latvijoje ir Estijoje daugiausia dirba javų augintojai. Lietuvoje jų ne tiek daug, kaip kitoje dviejose Baltijos valstybėse. Įdomu tai, kad visose Baltijos šalyse stipriai išvystytas ekologinis ūkininkavimas, stipriausiai Estijoje, o Lietuvoje ir Latvijoje kiek mažiau. Lyginant su mano gimtąja Lenkija, ekologinis ūkininkavimas šiose šalyse labiau pažengęs.

– Tačiau bręsta maisto krizė, o ekologiniai ūkiai ne tokie produktyvūs kaip tradiciniai.

– Lankiausi viename nedideliame ūkyje, tiesa, ne Lietuvoje, o Estijoje. Buvo įdomu pamatyti 15 hektarų ūkį, kuris labai produktyvus. Nes vyrauja nuomonė, kad ekologinis ūkininkavimas nėra produktyvus, mažiau pagaminama, daugiau rizikos dėl maisto saugumo. Lankiausi 15 hektarų ūkyje, kuriame auginamos daržovės; ūkininkas visą techniką, reikalingą daržovių rinkimui, pakavimui.

Tai puikiai funkcionuojantis ūkis, produkcijos vertė – apie 200 tūkst. eurų per metus iš 15 hektarų ploto. Tai – įrodymas, kad nedidelis ekologinis ūkis gali būti produktyvus. Bet yra problema ir ne tik Lietuvoje, kad ekologinis, organinis ūkininkavimas – ne visada gamina ekologinę produkciją. Ta pati problema yra ir Lenkijoje. Problema kyla dėl ūkių, gamybos pramonės ir rinkos sinergijos trūkumo. Norint plėtoti ekologinių produktų sektorių, mums reikia trijų elementų: ekologinių ūkių, ekologinės produkcijos gamintojų ir ekologinės produkcijos prekybos mažmenininkų.

– Kaimai, kaimo vietovės Lietuvoje nyksta. Ūkių mažėja, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. Kaip matote šios srities ateitį? Ar yra Europos Sąjungos narių, kuriose padėtis šiame sektoriuje nebūtų tokia kritinė, sudėtinga?

– Jūs teisus – neliko daugybės šeimų ūkių ES, ypač po ES plėtimosi laikotarpio, nuo 2005 iki 2014 m. netekome 4 milijonų ūkių ES. Ūkių sumažėjo nuo 14 milijonų iki 10 milijonų. Labai lengva paskaičiuoti, kad tai – 1000 ūkių per dieną, kurie pasitraukia naujose ES narėse Centrinėje ir Rytų Europoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje. Šie procesai nėra geri. Na, kai kurie žmonės galvoja – ką gi, turime mažiau ūkių, tačiau likusieji bus stipresni, didesni. Tačiau maži ūkiai atlieka svarbų vaidmenį visoje žemės ūkio sistemoje, ypač tokiuose sektoriuose, kaip daržovių, vaisių auginimas – čia mums reikia mažų ūkių. Kalbant apie žemės ūkio produkcijos struktūrą, pvz., Lietuvoje, matome didelį javų auginimą, tačiau daržovių, vaisių, taip pat mėsos produkcija yra gana maža. Latvijoje ir Estijoje javų auginimas taip pat dominuoja žemės ūkio struktūroje.

– Ar ateityje pramoniniai ūkiai neišstums mažųjų; visgi ta tendencija matosi?

– Taip, taip, klausimas apie pramoninių ūkių svarbą. Ypač gyvulininkystės produkcijos gamybos srityje. Pavyzdžiui, ūkyje auginama 10-20 tūkstančių kiaulių, 100-300 vištų…

– Tačiau tokia gamyba labai efektyvi.

– Taip, viena vertus, tai efektyvu, kita vertus, tai nėra tvari gamyba. Yra probleminių aspektų, kalbant apie maisto saugumą. Pvz., baisi karo patirtis Ukrainos gyventojams, taip pat Ukrainos ūkininkams. Čia buvo didelių ūkių, ypač paukštienos. Dabar dalis didelių ūkių sunaikinti. Labai lengva pulti tokius ūkius. Nereikia raketų, pakanka nutraukti energijos tiekimą, ir – katastrofa. Maži ūkiai atsparesni. Portale „Euroactiv“ buvo labai įdomus straipsnis apie tai, kad smulkieji ūkininkai gelbėja ukrainiečius nuo bado. Labai svarbu nesileisti į pernelyg didelį žemės ūkio industrializavimą.

Popiežius Jonas Paulius II 2000-aisiais sakė ūkininkams: „Nepasiduokite pagundai gauti pelno, darant žalą gamtai, nes gamta maištaus prieš žmogų.“ Matome gamtos maištavimo simptomų. Kaip kažkas sakė, nepervertinkime ariamosios žemės kantrybės. Pavyzdžiui, jei metai iš metų auginate javus, reikia vis daugiau trąšų, pesticidų, ateis metas, kai žemė ištars – „ne“, kai gamta pasakys – „ne“. Rūpintis maisto saugumu reiškia ir saugoti žemę ateities kartoms, nepasiimti visko per trupą laikotarpį. Žemės ūkis nėra pramonė, ūkiai nėra gamyklos, gyvūnai nėra mechanizmai.

– Kaip įsivaizduojate idealų ūkį Europoje? Gal Rytų Europoje ir Vakarų Europoje skiriasi? Kaip atrodytų idealus ūkis, kuris nenaikina gamtos ir kuris tuo pačiu aprūpina maistu?

– Tai ne vien teorinis įsivaizdavimas. Galiu pateikti pavyzdžių, kurių mačiau lankydamasis Europoje, pavyzdžiui, Vengrijoje. Tas ūkis buvo didelis, maždaug 200 hektarų ploto, 130 karvių, tačiau ekologinis, kuriame paisoma gyvūnų gerovės standartų. Ūkininkas gamina sūrius, juos pardavinėja. Turi sutartis su mažmenininkais. Labai svarbu remti ūkininkus, jų pastangas taikyti gyvūnų gerovės standartus, tai apima ir gyvūnų šėrimą, nes ir tai – vienas iš gyvūnų gerovės standartų. Mažiau, ne taip intensyviai gaminti, ne 13 000 litrų pieno per metus iš vienos karvės, gal kiek mažiau, bet taip, kad karvės ilgiau gyventų, nebūtų intensyviai eksploatuojamos.

Įdomu tai, kad šis ūkis puikiai funkcionuoja, ūkininkas teigė neturintis problemų dėl paskolų banke, nes jo ūkininkavimas tvarus, jis naudoja savo medžiagas, nejaučia spaudimo vis didinti gamybą. Mačiau daug žmonių, kurie yra puikūs ūkininkai, puikiai dirba, tačiau jaučia spaudimą gaminti vis daugiau ir daugiau, nes nusipirko brangių mechanizmų, nusipirko žemės, paėmė paskolų iš bankų, jie nuolat jaučia spaudimą, kad yra per maži. Turime sukurti alternatyvą tokio pobūdžio lenktynėms. Konkurencija – svarbu, bet nereikia pernelyg intensyvios konkurencijos, kurios daug ūkininkų neatlaiko.

– Ar maži ūkiai ekonomiškai pajėgūs konkuruoti su didžiaisiais?

– Na, yra geografiniai skirtumai. Kai kuriose šalyse matome labai intensyvią gamybą. Pavyzdžiui, vidurkis ES: 100 hektarų – 80 kiaulių. Bet Vakarų Europoje galima pamatyti, kaip tokio dydžio ūkiai išlaiko ir 700 kiaulių ir ūkininkauja labai intensyviai. Nežinau, koks dabar vidurkis Lietuvoje, tačiau situacija dinamiška. Bet Danijoje – vidutiniškai 3700 kiaulių viename ūkyje. Intensyvinimo procesas vyksta sparčiai. Nesakau, kad tai blogai ar kad reikėtų drausti, tiesiog turime palaikyti industrinių ūkių alternatyvas. Lankiausi pieno ūkyje Lietuvoje.

Puikus pavyzdys, tai – tvarus ūkis. Jie užsiaugina pašaro karvėms patys, savo ūkyje. Gamina sūrį. Parduoda savo produkciją Vilniuje. Suprantu, kad tai sunku, tačiau turime palaikyti organizavimą, pardavimo sistemą – tą turi daryti vietos valdžia. Turime pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis, atkurti, kurti vietos gamybos pramonę, kurti vietos rinką. Turime šaunių pavyzdžių. Susidariau puikų įspūdį apie maisto pramonės sistemą Italijoje. Žemės ūkis ten – mažų ūkių sistema, vidutinis dydis – 11 hektarų. Visa sistema labai puikiai organizuota – mažos apimties gamyba, galimybės parduoti produkciją arti ūkių, vietos rinkose. Tai puikiai funkcionuoja. Turėtume rekomenduoti šį modelį ir kitoms ES narėms, pasiūlyti ūkininkams tokią galimybę.

– Kiek žemės ūkio politikoje ir visame žemės ūkyje padaro lobistai – tiek iš ūkininkų pusės, kiek iš pramonės, industrijos pusės, nes juk dirba visi?

– Dažniau girdžiu pramonės lobistų balsą. Kartais girdžiu didelį verslą turinčių žmonių balsą Lenkijoje, kurie turi 1000 darbuotojų ir sako: aš – ūkininkas. Puiku, tu – verslininkas, gal geras verslininkas, neturiu nieko prieš tavo verslą, tačiau ūkininkų interesai, šeimos ūkių interesai gali būti kitokie. Mažų ūkių organizacijos yra per silpnos – ši problema egzistuoja visoje Europoje. Tarptautinė ūkų organizacija „La via campesina“, jų būstinė registruota Briuselyje. Puiku, tai rodo, kad mažų ūkininkų balsas ES bus stipresnis. Kaip minėjau, Italijoje yra stipri mažų ūkininkų organizacija „Coldiretti“. Situacija įvairiose šalyse skirtinga, bet iš esmės turime problemą dėl ūkininkų interesų atstovavimo.

– Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris pradeda kurti ūkį? Į ką jam orientuotis? Ką skaičiuoti – ar 1000 hektarų ūkis, ar, kaip minėjote, 15 hektarų ūkis? Kokios perspektyvos? Kas yra ateitis?

– Priklauso nuo situacijos šalyse, regionuose, nėra vieno atsakymo, pasiūlymo. Pavyzdžiui, mano gimtojoje Lenkijoj pietinėje dalyje daug mažų ūkių. Galbūt rekomenduočiau kurti ekologinius ūkius. Ekologinis ūkininkavimas turi perspektyvų ateityje, nes žmonės kreipia vis daugiau dėmesio į maisto kokybę, o ne į maisto kiekį. Kartais sako – viską lemia finansinė žmogaus padėtis. Ne. Vis daugiau žmonių yra pasirengę mokėti daugiau už maistą, kuris yra aukštos kokybės, sveikas. Kartais tai – vietinė produkcija, vietos gamintojų.

Tai irgi svarbi informacija vartotojams. Svarbu gyvūnų gerovės standartai, jei kalbame apie gyvūninės kilmės produktus, mėsą. Bendras patarimas jauniems žmonėms – visų pirma galvokite apie savo produkcijos kokybę ir stenkitės būti nepriklausomi. Nes dabar didžiausia problema, ypač dideliems ūkiams – jie per daug priklausomi nuo išorinių šaltinių, nuo išorės rinkų. Lenkijoje mačiau besikuriančių kiaulių auginimo ūkių, kuriuose paršeliai – iš Danijos, pašaras – iš Amerikos, darbuotojai – iš Ukrainos, produkcija parduodama galbūt Kinijoje. Tai gali būti laikinas sprendimas, bet tai nėra normalus žemės ūkis, kuris būtų įvairiapusis, ne per daug priklausomas. Galbūt žemės ūkis turi būti papildomas darbas, ne vienintelis darbas. Mes palaikome galimybę rinktis; puiku – turiu darbą mažame ūkyje, ūkininkavimas – vienas iš mano pomėgių. Svarbu visų pirma turėti pasirinkimą – kokį ūkininkavimą rinktis, tai labai svarbu.

– Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2022-05-13