Redakcinis straipsnis su ekspertės komentaru – dr. Donata Uchockienė, pieno ūkių konsultantė, UAB „Gameta LT“
Pieno ūkiai dažnai stokoja aiškios vadybos struktūros. Formali hierarchija lyg ir egzistuoja – yra savininkas, galbūt fermos vadovas ar brigadininkas, tačiau realius sprendimus kasdienėje rutinoje dažnai priima… melžėja. Ar šėrimo operatorius. Ar veršelių prižiūrėtoja. Ne todėl, kad jiems tai pavesta, bet todėl, kad nėra kam vadovauti – ar nėra kaip vadovauti.
dr. Donata Uchockienė: „Kai vadybinis vakuumas paliekamas be užpildymo, jį automatiškai užpildo kasdienybė. Tada procesus reguliuoja ne sistema, o įpročiai, emocijos, patogumas ir momentiniai sprendimai. Ūkis, kuris taip funkcionuoja, dažnai net pats nesupranta, kiek daug praranda.“
Sprendimų nutylėjimas – tylusis ūkio valdytojas
Tarkime, melžėja nusprendžia, kad šiandien spenių nevalys, nes „karvės atrodo švarios“. Arba sėklinimo technikas atideda vienos karvės sėklinimą, nes „rytoj gal aiškiau matysis ruja“. Arba veršelių prižiūrėtoja nusprendžia nematuoti temperatūros, nes „vis tiek sveikai atrodo“. Tokie mikro sprendimai – tarsi smėlis transmisijoje: nematomi, bet ilgainiui sugriauna visą sistemą.
dr. Donata Uchockienė: „Ūkis, kuriame nėra aiškiai apibrėžtų veiklos protokolų, tampa priklausomas nuo nuotaikos, o ne nuo žinių. Ir blogiausia – tai nėra darbuotojo kaltė. Tai vadybos spraga.“
Kai nėra sistemos – viską valdo inercija
Daugelyje Lietuvos ūkių dar vyrauja „perduoto žodžio“ tradicija: vienas darbuotojas apmoko kitą, o tvarka laikoma „savaime suprantama“. Tačiau tokia sistema iš tiesų yra chaotiška. Kai išeina vienas žmogus, subyra ir tvarka. Naujokas perima ne žinias, o improvizacijas. Svarbūs procesai, tokie kaip melžimo eiga, šėrimo tikslumas, rujų stebėjimas ar veršelių priežiūra, dažnai priklauso ne nuo plano, o nuo asmeninio „įsivaizduoju, kaip turėtų būti“.
dr. Donata Uchockienė: „Kai darbuotojas pats sprendžia, ką daryti, o ko ne – tai nebėra darbas pagal pareigas. Tai tampa asmenine interpretacija. Toks ūkis tampa priklausomas nuo konkretaus žmogaus, o ne nuo proceso. Tai rizika.“
Ką galima padaryti, net jei nėra vadybininko?
Geros naujienos – net be oficialaus vadovo, ūkis gali veikti pagal aiškią sistemą. Tam reikia trijų dalykų:
- Parašytų, trumpų ir aiškių protokolų – ką, kaip ir kada daryti (pvz., melžimo eiga, rujų stebėjimo tvarka, veršelių šėrimo schema).
- Grįžtamojo ryšio – bent kartą per savaitę peržvelgti procesus, kas veikia, kas ne.
- Skaidrios atsakomybės – kiekvienas turi žinoti, už ką atsakingas. Ne „visi viską“, o „kiekvienas savo dalį“.
Tai nereiškia biurokratijos – tai reiškia profesionalumą. Tokią sistemą gali įdiegti net mažas ūkis. Reikia tik apsispręsti, kad nebe norime būti priklausomi nuo „kaip išeis“.
dr. Donata Uchockienė: „Mes, ūkio savininkai ar konsultantai, kartais per daug tikimės iš žmonių, bet per mažai iš procesų. Geras darbuotojas – puiku. Bet gera sistema – nepakeičiama. Ūkio pelningumas, gyvulių sveikata ir mūsų pačių ramybė prasideda ne nuo naujo žmogaus, o nuo naujo požiūrio.“
Daugiau naudingų straipsnių apie pieno ūkio valdymą ir karvių gerovę.
