Žemės ūkio naujienos: 2026-04-03

„Dabar yra sezonas ir didžioji dalis ūkininkų yra pasiruošę ir jau išvažiavę į laukus, ir jau pirmas tręšimas netgi prasidėjęs. Man didesnis atrodo iššūkis su kitu sezonu, nes dabar ūkininkai jau atlieka savo darbus“, – žurnalistams ketvirtadienį Jonavoje sakė A. Kuskytė.

Gamyklos vadovė teigė, kad svarbiausia, jog rinkoje būtų grūdų ir trąšų kainų balansas.

„Svarbiausias dalykas, kad būtų pusiausvyra tarp grūdų pardavimo kainos ir trąšų kainos. Jeigu bus grūdų kaina labai aukšta, tai ir trąšų kaina aukšta gali būti, bet jeigu grūdų kaina bus žema, tada mes („Achema“ – BNS) negalėsime parduoti savo produktų“, – aiškino ji.

Gamyklos vadovė akcentavo, kad pakilusios dujų kainos smarkiai paveikė trąšų gamybos kaštus: „Dujų kaina sudaro mūsų (trąšų – BNS) savikainoje 80 proc. Tai įsivaizduokite, kad dujų kainų pašokimas turi mums didelę neigiamą įtaką.“

Europos gamtinių dujų ateities sandorių kaina ketvirtadienį siekė 49,2 euro už megavatvalandę (MWh) ir, palyginti su vasario 27 diena, yra 53,8 proc. didesnė (32 eurai už MWh), rodo portalas „Trading Economics“.

Kaip rašė BNS, „Achema“ pernai gegužę dėl Europoje smarkiai svyruojančių gamtinių dujų kainų sustabdė pagrindinio produkto – amoniako gamybą, o vėliau, rugpjūtį, ją atnaujino.

Bendrovė amoniako gamybą taip buvo laikinai sustabdžiusi 2022 metų gruodį ir rugsėjį.

Šaltinis: lrt.lt, Dominykas Biržietis, Lukas Oželis, BNS, 2026-04-02

Papildomą įtaką turi ir degalų kainos. Kuras istoriškai sudaro apie 8 proc. savikainos, tačiau prasidėjus kariniam konfliktui jo kaina padidėjo apie 40 proc., o tai tiesiogiai didina visų žemės ūkio darbų kaštus.

Svarbu pabrėžti, kad šis spaudimas kol kas nėra kompensuojamas produkcijos kainomis. Didžioji dalis Lietuvoje užauginamos produkcijos yra biržinės prekės, todėl jų kainas lemia globalūs veiksniai – pasaulinis derlius, atsargų lygis ir paklausa. Nors kviečių ateities sandorių kainos buvo šoktelėjusios iki 10 proc., o rapsų – apie 4 proc., šie pokyčiai nėra pakankami kompensuoti augančias sąnaudas.

Hormuzo sąsiaurio dedamoji kainose

Prasidėjus įtampai Hormuzo sąsiauryje trąšų kainos staigiai šoko į viršų. Tokią rinkų reakciją lėmė faktas, kad Persijos įlankos regionas yra vienas svarbiausių trąšų eksportuotojų – per Hormuzo sąsiaurį transportuojama apie 20–30 proc. visų pasaulio trąšų, daugiausia azoto. Be to, pastaruoju metu trąšų produkcija ir eksportas Artimųjų Rytų šalyse reikšmingai augo dėl didėjančios paklausos ir pigių žaliavų.

Nors reikšminga dalis trąšų iš šio regiono keliauja į Europą, jų logistikos sutrikimai sąsiauryje nėra esminė kainų šuolio priežastis – Europos Sąjungos šalys turi plačiai išvystytą trąšų gamybos pramonę. Čia didesnį vaidmenį atlieka energetikos resursų, ypač gamtinių dujų, srautų trikdžiai.

Pavyzdžiui, azoto trąšų gamyboje gamtinės dujos sudaro iki 60–80 proc. savikainos, todėl jų kainų šuoliai itin greitai persiduoda trąšų kainoms. Dėl to net ir riboti energetikos resursų tiekimo ar logistikos sutrikimai turi disproporciškai didelį poveikį visai grandinei – nuo gamybos iki galutinio vartotojo Europoje.

Ko tikėtis šalies ūkininkams?

Ilgalaikis poveikis išlieka neapibrėžtas ir pirmiausia priklausys nuo konflikto eigos. Esminiai veiksniai – kiek ilgai bus sutrikdytas transportas per Hormuzo sąsiaurį, kokia žala bus padaryta naftos ir trąšų gamybos infrastruktūrai bei ar valstybės imsis eksporto ribojimų.

Jei energetikos kainos išliks aukštos ilgesnį laiką, tai gali turėti platesnį struktūrinį poveikį visam Europos žemės ūkiui.

Pastarųjų metų patirtis rodo, kad ūkininkams tokiems sukrėtimams iš anksto pasiruošti sudėtinga. Paskutinius 3–4 metus žemės ūkio sektorius važiavo amerikietiškais kalneliais su daugybe staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų.

Šiuo laikotarpiu geriausia sekėsi tiems ūkiams, kurie iš anksto pirko naudojamas žaliavas bei pardavė užaugintą produkciją pagal išankstines sutartis taip fiksuojant priimtiną pardavimo kainą iš anksto, nelaukiant maksimalios galimos pardavimo kainos.

Šaltinis: valstietis.lt, Saulius Liubancas, ELTA, 2026-04-01

Įsigaliojo visiškas draudimas iš Lesbo salos išvežti:

· gyvūnus: galvijus, avis, ožkas ir kiaules;

· produkciją: mėsą, pieną bei jų perdirbimo produktus.

Ši situacija stipriai paveiks Graikijos žemės ūkio sektorių. Dėl nustatytų ribojimų stabdomas planuotas maždaug 70 tūkst. ėriukų ir ožiukų eksportas prieš artėjančias Velykas. Taip pat vertinamas poreikis atšaukti per pastarąjį mėnesį iš salos išvežtą produkciją.

3 km spinduliu nuo ligos židinio, kur nustatytas protrūkis, yra 131 avių ir ožkų ūkis bei dešimtys galvijų ir kiaulių ūkių, vykdomi intensyvūs patikrinimai ir stebėsena.

SNL grėsmė regione auga. Primename, kad 2026 m. vasario 20 d. ligos protrūkiai buvo užfiksuoti ir Kipre (Larnakos rajone). Kipre nustatytas SAT1 serotipo virusas, kuris paprastai paplitęs Šiaurės Afrikoje, Azijoje bei Turkijoje. Graikijoje nustatyto viruso serotipas šiuo metu tikslinamas laboratoriniais tyrimais.

VMVT pabrėžia, kad SNL yra viena labiausiai užkrečiamų porakanopinių gyvūnų ligų, tačiau žmonių sveikatai ji pavojaus nekelia. Pagrindinė grėsmė – milžiniški ekonominiai nuostoliai dėl gyvulių naikinimo ir ilgalaikių prekybos ribojimų. Nors Lietuvoje šios ligos atvejų nebuvo, VMVT ragina keliautojus būti budresnius.

Keliaujant į užkrėstus regionus rekomenduojama:

· vengti bet kokio kontakto su naminiais ir laukiniais gyvūnais;

· nesilankyti gyvulių ūkiuose, turgavietėse ar parodose;

· griežtai laikytis asmeninės higienos, dažnai plauti rankas.

Draudžiama į Lietuvą asmeniniame bagaže įsivežti gyvūninius produktus (mėsą, pieną, sūrius ir kt.) iš regionų, kuriuose nustatyta ši liga.

Šaltinis: valstietis.lt, 2026-04-02

Ūkio plėtra, modernizacija, investicijos į našumą ar tiesiog sudėtingesnio sezono išgyvenimas reikalauja finansinių išteklių. Kuo skiriasi kredito unijų finansavimas? Ką svarbu žinoti ūkininkui, svarstančiam apie apyvartinį ar investicinį kreditą?

Artimi ūkininkams

LKU kredito unijų grupė – pirmoji ir didžiausia kredito unijų grupė Lietuvoje, vienijanti 44 kredito unijas ir 58 nutolusius aptarnavimo taškus visoje Lietuvoje. Tai platus regioninis tinklas, leidžiantis būti arti ūkių – ne tik geografiškai, bet ir sprendimų priėmimo prasme.

Ūkio plėtra, modernizacija, investicijos į našumą ar tiesiog sudėtingesnio sezono išgyvenimas reikalauja finansinių išteklių. Kuo skiriasi kredito unijų finansavimas? Ką svarbu žinoti ūkininkui, svarstančiam apie apyvartinį ar investicinį kreditą? Artimi ūkininkams LKU kredito unijų grupė – pirmoji ir didžiausia kredito unijų grupė Lietuvoje, vienijanti 44 kredito unijas ir 58 nutolusius aptarnavimo taškus visoje Lietuvoje. Tai platus regioninis tinklas, leidžiantis būti arti ūkių – ne tik geografiškai, bet ir sprendimų priėmimo prasme.

Susiję straipsniai Miškų tarnybos vadovas: dėl galimos korupcijos institucijoje pernai kreipėmės į STT Miškų tarnybos vadovas: dėl galimos korupcijos institucijoje pernai kreipėmės į STT Po nuoseklaus kritimo žaliavinio pieno kainos Europoje vasarį stabilizavosi Po nuoseklaus kritimo žaliavinio pieno kainos Europoje vasarį stabilizavosi Rusijoje masiškai naikina galvijus: į ūkius valdininkai įsiveržia nė nelaukdami šeimininkų Rusijoje masiškai naikina galvijus: į ūkius valdininkai įsiveržia nė nelaukdami šeimininkų Kreditai ūkininkams sudaro iki 13 proc. viso LKU grupės kreditų portfelio.

Per pastaruosius dešimt metų LKU grupės unijos suteikė apie 17 tūkst. kreditų ūkininkams už 608 mln. eurų – nuo apyvartinių lėšų iki ilgalaikių investicinių projektų finansavimo. LCKU Kreditų rizikos skyriaus vadovė Aušra Baranovė pabrėžia, kad žemės ūkis nuo pat pradžių buvo ir išlieka viena aktyviausiai finansuojamų veiklos sričių, ypač regionuose veikiančiose unijose. „LKU grupėje turime itin glaudžiai su ūkininkais bendradarbiaujančių unijų Kėdainių, Telšių, Prienų, Pakruojo, Pasvalio, Tauragės, Ukmergės, Utenos, Kelmės, Akmenės ir kituose regionuose. Daugelis jų yra kilusios iš ūkininkų bendruomenių, todėl gerai supranta ūkio sezoniškumą, veiklos kompleksiškumą ir realias rizikas“, – sako ji.

Finansavimas apyvartinėms lėšoms

Pastaraisiais metais žemės ūkio sektorius patiria augančią finansinę įtampą – brangsta technika, trąšos, kitos gamybinės sąnaudos. Papildomų problemų kelia ir klimato kaitos nulemti ekstremalūs reiškiniai, kurie bene kasmet meta vienokių ar kitokių iššūkių. Vienas jautriausių klausimų – apyvartinis kapitalas. Trąšos, sėklos, degalai ar pašarai perkami šiandien, o pajamos už produkciją dažnai gaunamos tik po kelių mėnesių.

Tokiose situacijose reikšmę įgyja ne tik pats finansavimo suteikimas, bet ir finansuotojo gebėjimas prisitaikyti prie realios ūkio situacijos. LKU kredito unijos teikia kreditus apyvartiniam kapitalui su individualiai suderintu grąžinimo grafiku arba siūlo kredito liniją, kurios terminas gali siekti iki penkerių metų. Grąžinimo grafikai sudaromi atsižvelgiant į ūkio veiklos specifiką ir pajamų sezoniškumą. „Augalininkystės ūkiuose pajamos dažnai gaunamos sezoniškai, todėl kreditų grąžinimo grafikus dėliojame individualiai – įmokos gali būti mokamos vieną ar du kartus per metus. Toks modelis leidžia ūkininkui planuoti pinigų srautus racionaliai ir išvengti perteklinės finansinės įtampos sezono metu“, – komentuoja A. Baranovė.

Investicijos į žemę ir techniką

Ilgalaikės investicijos – į žemę, pastatus ar techniką – yra kitas svarbus ūkio augimo etapas. Tokie sprendimai reikalauja ne tik didesnių sumų, bet ir ilgesnio grąžinimo laikotarpio. 2026 m. LKU kredito unijų grupės inicijuoto „Spinter“ visuomenės tyrimo duomenys rodo, kad apyvartinėms reikmėms šiemet skolinosi 41 proc. apklaustų ūkininkų. Tuo pačiu net 72 proc. respondentų nurodė skolinęsi investicijoms į kilnojamąjį turtą – techniką ir kitą įrangą, o 59 proc. – į nekilnojamąjį turtą, pavyzdžiui, pastatus ar žemės sklypus. LKU grupės unijos teikia kreditus planuojantiems investicijas žemės ar komercinio turto įsigijimui, pastatų statybai, technikos ar įrangos pirkimui.

Kreditai investicijoms teikiami 15-ai metų, o žemės ūkio paskirties sklypų pirkimui – iki 25-ių metų. Svarbus aspektas – turto vertinimas. Finansavimo procese, ypač kalbant apie žemės ūkio paskirties sklypus ar naudotą techniką, kredito unijos gali remtis savo naudojamomis duomenų bazėmis. Tai reiškia, kad daliai klientų nereikia papildomai samdyti nepriklausomo turto vertintojo, o procesas tampa greitesnis ir ekonomiškesnis. Ūkininkui tai reiškia mažesnes papildomas išlaidas ir trumpesnį sprendimo priėmimo laiką. „Svarbiausia ūkininkui, besikreipiančiam dėl finansavimo, turėti tvarkingą ir aiškią finansinę atskaitomybę.

Jei dokumentai parengti kokybiškai ir su detalizacijomis – pusė darbo jau padaryta. Kita pusė – konstruktyvus dialogas su unijos specialistu apie planuojamas investicijas ir ūkio perspektyvą“, – teigia A. Baranovė. Pasak jos, kredito unijos orientuojasi į ilgalaikius santykius – neretai finansuojami tie patys ūkiai per kartas, kai seneliai ar tėvai kadaise tapo nariais, o šiandien finansuojama jų vaikų ar anūkų ūkių plėtra.

Šaltinis: lrytas.lt, 2026-03-27

Naujasis pasienio anglies dioksido korekcinis mechanizmas (sutrumpintai vadinamas CBAM pagal angliško pavadinimo pirmąsias raides – Carbon Border Adjustment Mechanism), kuris visa apimtimi trąšų sektoriui įsigaliojo jau nuo šių metų sausio 1 dienos, ūkininkus privertė susiimti už galvos. Prognozuojama, kad dėl šio mokesčio Lietuvos ūkininkai kasmet patirs nuo 60 iki 110 milijonų eurų nuostolių, o savikainos šuolis neišvengiamai pasieks ir galutinį vartotoją.
Apie tai, kodėl „žaliasis kursas“ praktikoje virsta „juoduoju scenarijumi“, kalbamės su Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininku Mantu Župerka bei analizuojame platesnį sektoriaus kontekstą per kitų žemdirbių savivaldos lyderių įžvalgas.
Kas yra CBAM ir kodėl jis atsirado?

ES gamintojai moka už taršą per apyvartinius taršos leidimus, tuo tarpu trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Kinijos, Indijos ar Maroko gamintojai – ne. Dėl to importuojama produkcija tampa nesąžiningai pigi. Teigiama, kad CBAM mokestis turėtų išlyginti konkurencijos sąlygas ir skatinti ne ES valstybes investuoti į švaresnę gamybą.

Užsienio reikalų viceministras Sigitas Mitkus sako, kad CBAM įvedimo pagrindinis tikslas – riboti taršių produktų patekimą į ES rinką. Aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė teigia, kad tarifas yra „minimalus“ ir neturėtų lemti drastiško kainų šuolio, tačiau žemdirbių asociacijos pateikia visai kitokius skaičius.

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos vadovas Audrius Vanagas tiesiai šviesiai pareiškė, kad CBAM kasmet Lietuvos žemdirbiams gali kainuoti 60–110 mln. eurų, nes numatomas mokesčio augimas.

Jo teigimu, problema yra ne tik neadekvati trąšų kaina, kuri jau pasiekė 512 Eur už toną, bet ir dirbtinai kuriamas jų deficitas rinkoje.
Mantas Župerka: „Mes patys save smaugiame iš paskutiniųjų“

Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Mantas Župerka atkreipia dėmesį, kad dar prieš įvedant CBAM mokestį grūdų kainos ir trąšų savikainos disproporcija buvo tokia didelė, kokios nebuvo net sunkiausiais krizės metais.

„Šiandieną grūdai kainuoja apie 170–180 eurų už toną. Iki to nelaimingo karo Ukrainoje, tona salietros kainuodavo tiek pat – apie 180 eurų.

Grūdai žiemą pabrangdavo gal 10–15 eurų, ir tai buvo normalu.

Bet dabar mes turim tragišką vaizdą, nes grūdų kaina liko 180 eurų, o trąšos jau kainuoja mažiausiai 400 eurų, ir čia dar neskaitant CBAM mokesčio“, – skaičiuoja M. Župerka.

„Jeigu trąšų kaina būtų 180 eurų plius CBAM, dar galėtume kalbėti kažką, bet dabar ir taip jau savikaina yra dvigubai didesnė nei pajamos.

Aš keliu klausimą – iš kur mes tuos grūdus pirksim? Panašu, kad jei taip bus toliau, ūkių Lietuvoje tiesiog neliks“, – įspėja M. Župerka.

M. Župerka stebisi Europos Sąjungos užsispyrimu tęsti griežtą aplinkosauginį reguliavimą tuo metu, kai pasaulio geopolitinė situacija liepsnoja.

„Kai pasižiūri, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Irane, apie kokį taršos mažinimą mes dar galime kalbėti? Mes čia galime save pasmaugti, bet problemų neišspręsime, kol ten viskas nesusitvarkys.

Mes smaugiame save iš paskutiniųjų, daug aukojame, o tuo tarpu Amerika iškart nuėmė visus žaliojo kurso reikalavimus. Europa mato, kad žaliasis kursas sugriuvo, bet vis tiek bando kažką spausti“, – rėžia ūkininkas.
Trąšas gamina visai čia pat, bet kaina kandžiojasi

Kėdainiai garsėja ne tik kaip solidžių ir stiprių ūkių kraštas. Būtent mūsų krašte veikia viena iš stipriausių visos Europos trąšų gamykla „Lifosa“, už kelių dešimčių kilometrų – ir „Achema“. Bet ar tai duoda finansinį pranašumą vietos ūkininkams? Panašu, kad ne.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius situaciją vadina neprotinga.

„Vietos gamintojai įsiveža žaliavą, pagamina trąšas ir eksportuoja, o Lietuvos ūkininkai pigiau jų įsigyti negali. Pirkdami atvežtines trąšas iš trečiųjų šalių, mes dar papildomai susimokame mokestį, nors vietinės gamybos kainos rinkoje yra beveik identiškos.“

Mantas Župerka, ūkininkaujantis „Lifosos“ pašonėje, šią problemą jaučia kasdien.

„Iš „Lifosos“ galime pirkti trąšas ir perkame, bet vietiniai gamintojai laiko labai aukštą kainų lygį. Būtų logiška, kad jei gamykla čia pat, tai ir produkto kaina galėtų būtų kita.

Bet čia jau veikia rinkos dėsniai. „Lifosa“ neprivalo trąšų parduoti būtent mums, jie gali jas parduoti bet kur pasaulyje ir paklausa yra didžiulė, ir dėl kainų niekas ten nesidera.

Realybė yra tokia, kad gamykla stovi pas mus, kvapai pas mus, tarša pas mus, o pigesnio produkto nėra ir turbūt nebus“, – sako M. Župerka.

Destabilizuota trąšų rinka lems mažesnį derlių

Lietuvos žemės ūkio rūmų (ŽŪR) pirmininkas dr. Arūnas Svitojus pabrėžia, kad CBAM poveikis jau dabar matomas per importo statistiką. 2026 m. sausį ES azoto trąšų importas sumažėjo daugiau kaip 80 proc.

„Kai importas krenta taip drastiškai, tai nebėra teorija – tai realus tiekimo šokas. Trąšos sudaro iki trečdalio ūkininko sąnaudų. Jei prieinamumas mažėja, tai smūgis maisto saugumui. Mes palaikome klimato tikslus, bet klimato politika negali sugriauti maisto gamybos pagrindų. Šiandien destabilizuosime trąšų rinką – rytoj turėsime derliaus mažėjimą ir dar didesnį kainų šuolį vartotojams“, – sako dr. A. Svitojus.

Anot jo, atsargų lygis kai kuriose ES šalyse dengia tik pusę reikiamo kiekio būsimam derliui. Tai reiškia, kad ūkininkai priversti rizikuoti ir tręšti mažiau, o tai tiesiogiai lemia prastesnį derlių ir brangesnę duoną bei mėsą ant pirkėjų stalo.
Vartotojas – galutinė grandis, kuri sumokės už viską

Daugelis pirkėjų mano, kad ūkininkų problemos lieka tik kaimo vietovėse, tačiau M. Župerka skuba šį mitą išsklaidyti. Brangstant trąšoms ir kurui, brangsta viskas: nuo pieno iki daržovių. Tačiau čia išryškėja dar viena neteisybė – žemos supirkimo kainos ūkininkui ir nemažėjančios kainos lentynose.

„Vakar buvau parduotuvėje. Pieno supirkimo kaina jau kadaise krito 30 procentų, ūkininkas gauna grašius, o du litrai pieno lentynoje vis tiek kainuoja 2,60–2,90 euro. Blogiausia, kad vartotojas nemato to pigimo, kurį pajunta ūkininkas, bet kai viskas brangsta dėl mokesčių – vartotojas tai pajunta akimirksniu“, – pastebi M. Župerka.

Situaciją blogina ir gyvulininkystės sektoriaus bėdos. LŪS vicepirmininkė Zita Dargienė atkreipia dėmesį, kad be išaugusių kaštų ūkius smaugia ir administracinė našta, pavyzdžiui, tręšimo planų sudarymas, kuris mažiesiems ūkiams tampa nepakeliama finansine prievole.
Apie investicijas kalba neina, ūkininkai žiūri, kaip išgyventi

Paklaustas apie ateitį ir investicijas, Mantas Župerka karčiai nusijuokia – šiandien apie tai niekas negalvoja. Lietuvos ūkiai perėjo į „išgyvenimo režimą“, kurį diktuoja ne noras tobulėti, o baimė prarasti tai, kas sukurta.

„Aš manau, investicijos bus tik pirmo būtinumo. Jei ūkis matys, kad negali be kažko išgyventi, tai nori nenori turės investuoti. Čia kaip jaunai šeimai su būstu – arba moki nuomą, arba perki savo, bet dabar tai bus tik kraštutinis variantas.

Žmonės turi daugybę skolų iš praeitų metų.

Ūkininkas gali paprašyti atidėti mokėjimą už trąšas ar chemiją, bet už žemės nuomą jis visada sumokės pirmiausia, nes kitaip žemę atiduos kitam.

O matom, kad žmonės jau sunkiai ir nuomas susimoka“, – sako Kėdainių krašto ūkininkas.

Žemės ūkio viceministras Gediminas Tamašauskis pripažįsta, kad situacija yra ypač jautri ir žada siekti mokesčio atidėjimo ar koregavimo europiniu lygmeniu. Tačiau žemdirbiai pažadais sotūs nebuvo niekada.

Dr. Arūnas Svitojus įspėja, kad artimiausios savaitės bus lemiamos. Diskusijos su „Copa-Cogeca“ ir kitomis ES organizacijomis turėtų parodyti, ar Briuselis išgirs realų žemės ūkio šauksmą, ar liks ištikimas ideologiniam planui, nepaisant to, kokią kainą už tai teks sumokėti.

„Vienareikšmiškai, Europa eina į susinaikinimą. Rusai mums grūdų juk neparduos. Bet ir savų nebeturėsim. Kol vyksta tokie dalykai pasaulyje, apskritai negali būti jokios kalbos nei apie CBAM, nei apie papildomus aplinkosaugos reikalavimus.

Mes ir taip esam netaršūs, palyginus su kitais, bet norime būti kažkokie neįmanomai švarūs, kai tuo tarpu aplink viskas griūva. Mes tiesiog turime galvoti apie išgyvenimą. Tik taip, ir ne kitaip“, – reziumuoja M. Župerka.

Jei CBAM mokestis nebus koreguojamas, o vietos pramonė ir toliau diktuos globalias kainas be atodairos į vietos augintoją, „žaliasis kursas“ Lietuvoje gali palikti ne švaresnę gamtą, o tuščius laukus ir bankrutavusias kaimo bendruomenes. O kiek ūkių neatlaikys šio naujo mokesčio? Parodys laikas ir… išaugusios maisto kainos.

Šaltinis: rinkosaikste.lt, Eglė KUKTIENĖ, 2026-03-20