Šėrimas

Geras užtrūkusių karvių racionas

Užtrūkusių karvių valdymas – svarbiausias viso pieno gamybos etapas. Bet ne visada naujos idėjos yra geros, todėl JAV karvių šėrimo ekspertas siūlo naują požiūrį į senus metodus.

Patyręs gyvulininkystės specialistas Polas Sundbergas (Paul Sundberg, JAV), sukaupęs daug mokslinės ir gamybinės patirties, UAB Gameta ir LSMU Veterinarijos tęstinio mokymo ir konsultavimo centro seminare „Karvių ketozės genetinio įvertinimo ir mažinimo priemonės“ dalijosi žiniomis apie melžiamų karvių tranzitinio periodo (užtrūkinimo metu ir pirmomis laktacijos savaitėmis) svarbą.

Amerikietis dirbo Baltarusijoje, Saudo Arabijoje, pastaruosius dvejus metus dirba Rusijoje, Smolensko srityje, stambaus karvių komplekso „Zolotaja Niva Diary“ techniniu vadovu. „Gyvename nuostabiu laiku, naudojame bulius pagal veislinės vertės indeksą, jų palikuonys suės mažiau pašarų ir duos daugiau pieno. Veislininkystės technologijos sparčiai eina į priekį“, – kalbėjo P. Sundbergas.

Pasak jo, prieš 20 metų melžiamų karvių racione reikėjo 17,3–17,5 proc. baltymų. Šiandien, turint automatines šėrimo programas, tą patį pieno kiekį galima gauti su mažesniu – 16,2 proc. baltymų kiekiu. Tie, kurie nori išlikti pieno versle, anot JAV specialisto, turi naudoti moderniomis šėrimo technologijomis. „Kai tik atsidūriau Rusijos fermoje, iškart ėmiau keisti racionus, kad padidėtų karvių produktyvumas. Gavome daug geresnius rezultatus, pradėję grupuoti karves ir taikydami užtrūkusių karvių programą. Laiminga karvė – nuobodžiaujanti karvė, tai reiškia, kad jai svarbu rutina: nuolat gauti geros kokybės pašarų, kad turėtų gerą imunitetą, būtų užtikrintas jos komfortas, ir kad žmonės šalia jos padarytų viską, kas būtina.

Taigi, labai svarbu ir darbuotojai – reikia turėti patikimą komandą“, – svarbiausius darbus Rusijoje vardijo P. Sundbergas. Pasak lektoriaus, yra dvi svarbios sąvokos – „per daug“ ir „per mažai“. Karvė turi būti tinkamo įmitimo, bet ne nutukusi. Bėda kartais tame, kad racione būna per daug energijos ir karvė nutunka. Taip pat nutukimo riziką didina perpildytas tvartas, pernelyg įmitusi būna daug laktacijų gyvenanti karvė. Karvės būna per mažo įmitimo, kai racione trūksta tam tikrų komponentų, arba jos per vėlai perkeliamos į užtrūkusių karvių grupę ir nespėja prisitaikyti prie pasikeitusi raciono.

Pasitaiko, kad racione trūksta seleno, kartais – ląstelienos ar baltymų, magnio. Kalbant apie tranzitinį periodą, dažna problema ta, kad gydomi ligos simptomai, o ne ieškoma problemos esmės. Užtrūkusioms karvėms sausosios medžiagos (SM) kukurūzų silose turi būti ne daugiau 3,6 kg. Jeigu silosas geros kokybės, priklausomai nuo krakmolo kiekio, jis turi patenkinti energijos poreikius ir daugiau grūdų nereikėtų duoti. P. Sundbergas rekomenduoja į racioną dėti 3–3,5 kg smulkintų aukštos kokybės šiaudų: „Didelis kiekis šiaudų ilgai išlieka prieskrandyje, karvė jaučia sotumą.

Praėjus net 30 dienų po apsiveršiavimo karvės skrandyje randama užtrūkusio laikotarpio šiaudų.“ P. Sundbergas užtrūkusių karvių racione naudoja 12–14 kg SM/dieną. Žalių baltymų paros norma racione turėtų 13,5–15,5 proc., taip pat mažiausiai 1,2 kg naudingųjų žaliųjų baltymų. Energijos poreikis – apie 6,4–6,8 MJ/1 kg SM, o neutraliuose tirpaluose netirpios ląstelienos (NDF) kiekį užtrūkusi karvė turi gauti tokį patį, kaip ir melžiama karvė – 40–50 proc. Mineralų kiekį amerikietis rekomenduoja tokį: 40 g fosforo, 125–150 g kalcio, magnio 35 g, kalio – mažiausiai galimą kiekį. Magnio ir kalio santykį P.

Sundbergas rekomenduoja 1:4. Savo sudarytą užtrūkusių karvių racioną P. Sundbergas naudoja pustrečių metų. Per paskutinius metus bandoje buvo per 2,5 tūkst. veršiavimųsi ir tik 40 šliužo dislokacijų (Amerikos bandose, pasak jo, normalu turėti 4–6 proc. šliužo dislokacijos atvejų), 126 nepasišalinusios placentos atvejų, kai kada pasitaikė metritų. „Padarome klaidų, turime perpildytų grupių, bet racionas veikia“, – teigė amerikietis.