Home » Pieno gamybos savikainos mažinimo paieškos
Pieno ūkio naujienos Straipsniai

Pieno gamybos savikainos mažinimo paieškos

bz_DSC_0054
www.manoukis.lt nuotrauka.

Patyręs specialistas ragina ūkininkus naujai įvertinti ne tik turimą įrangą, taikomas technologijas, gyvulių kokybę, bet ir melžėjų gebėjimus. Kritus pieno supirkimo kainoms, pieno gamybos ūkiams labai svarbu išgyventi šį sunkmetį. Vienintelė išeitis – mažinti pieno gamybos savikainą. Daugelis pieno gamintojų tvirtins, kad jie visas galimybes jau išnaudojo, tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Josifo Taco melžimo mokymo centro vadovas doc. dr. Saulius TUŠAS mano, jog yra kitaip.

Žmogiškasis faktorius

Dr. Saulius Tušas dažnai lankosi pienininkystės ūkiuose. Tikėtina, kad jis buvo užsukęs ir į jūsų ūkį. Ar įsidėmėjote jo patarimus? Šį kartą specialistas daugiausia dėmesio skirs žmogiškajam veiksniui.

„Dažnai stebiuosi ūkininkų požiūriu į melžėjas. Daugelis mano, kad melžėja gali dirbti bet kas. Štai kažkur moteris dirbo, ūkiui prireikė melžėjos ir ūkininkas ją pasamdė, parodė, kaip uždėti melžimo aparatą, kada nuimti, ir tuo apsiribojo. Blogai. Mano nuomone, į personalą reikia investuoti daugiau“, – sakė S.Tušas.

Jo nuomone, būtina siekti didinti karvių produktyvumą. Jei nėra tokio tikslo, galima ir neinvestuoti. Be to, technika nuolat tobulinama, jos galimybės vis didesnės, todėl ir darbuotojai turi mokėti ja naudotis, o to nepadarys, jei netobulės, neįgis daugiau žinių, nei įgydavo anksčiau.

Kai nėra noro tobulėti

Ne visi ūkininkai iš karto atkreipia dėmesį š S.Tušo pastabas, tačiau išpučia akis, kai šis specialistas teškia ant stalo konkrečių palyginimų. „Štai stebiu du panašaus dydžio ūkius. Viename karvės pamelžiamos per dvi valandas, o kitame – per tris ar tris su puse valandos. Aiškinuosi ir padarau išvadą, kad toks skirtumas yra tik dėl prasto darbų organizavimo antrame ūkyje“, – pasakojo S.Tušas.

Kokios pasekmės? Antro ūkio darbuotojai pikti, nepatenkinti, kad reikia dirbti ilgiau, o atlyginimas yra toks pat ar net mažesnis nei pirmame ūkyje. O kai nėra motyvo, tai ir darbo kokybė prasta.

„Gera proga melžėjų profesionalumą stebėti kasmet organizuojamose melžėjų varžytuvėse. Deja, neretai dirbama atmestinai: viena ranka dirba, o kita laikoma kišenėje ar ja spaudomas suskambėjęs telefonas. Jeigu taip elgiamasi per varžytuves, matyt, taip dirbama ir kasdien“, – stebėjosi S.Tušas.

Kodėl palyginti nenoriai kai kurios melžėjos dalyvauja mokymuose? „Dažniausiai jos tikina, kad viską moka ir nenori veltui gaišti laiko. Tačiau kai pamatai, kaip jos dirba, plaukai šiaušiasi. Pavyzdžiui, nuimdamos melžimo aparatą nesiteikia net pasilenkti. Kiek pasiekia, paima už kolektoriaus ir traukia. Kai toks požiūris į darbą, tai gerų rezultatų nesulauksite“, – sakė S.Tušas.

Investicijos į įrangą

Kiekvienas ūkininkas supranta, kad be investicijų į įrangą gerų rezultatų nepasieks. Ir jie teisūs. Pritaikius įrangą, karvių produktyvumas stipriai išauga, tačiau ūkininkai dažnai nenujaučia, kad rezultatai galėtų būti dar geresni. „Labai svarbu, kokią įrangą ūkis pasirenka. Smulkiame ūkyje melžimas dažniausiai nemechanizuotas. Didesniuose ūkiuose – pusiau automatizuotas, jau yra pagalba žmogui, dideliuose ūkiuose įrengtos melžimo aikštelės arba melžimo robotai. Kokia problema? Taigi ūkiai dažnai negaili pinigų nusipirkti gerą melžimo įrangą, tačiau stebiuosi, kai pagaili kelių litų bidonėliui ar melžtuvui sergančioms, problemiškoms karvėms melžti“, – sakė S.Tušas.

Specialistas pastebėjo, kad ūkiuose ar dėl nežinojimo, ar dėl nepateisinamo taupumo įranga yra vieno lygio, o kai kurios detalės – kito, prastesnio, kitos kompanijos. Deja, labai dažnai tai yra nesuderinami dalykai, todėl ūkis daug praranda: kenčia gyvulys, o jei jam nepatogu, tai ir produktyvumas mažesnis.

Nepateisinamas taupumas

Prioritetas ūkiuose dažniausiai teikiamas pašarams, pašarų ruošimo technikai, o melžimo įrangai skiriama mažiau dėmesio. „Štai nueinu į vakuumo siurblinę ir matau: vakuumo reguliatorius apaugęs piršto storumo dulkių sluoksniu. Lieka tik stebėtis ūkininko siekiu pagaminti daugiau pieno. Tai neįmanoma, jei ūkininkas neatliks to, ką būtina atlikti“, – patarė S.Tušas.

Kita viena iš dažniausių ūkininkų klaidų – laiku nekeičiamos tiesioginio kontakto gumos. Ir šiuo atveju bandoma sutaupyti. Juk guma atrodo dar pakenčiamai. „Kartais man sako, kad gumas keitė prieš metus, pusantrų ar net neatsimena, kada keitė. Senstanti guma praranda būtinas savybes. Suprantu, kad kainuoja, bet jei šių darbų neatliksi, gerų rezultatų nesitikėk“, – sakė S.Tušas.

Be kita ko, sutrūkinėjusi, suaižėjusi guma – infekcijų užkrato kaupimosi vieta. Todėl minimalios investicijos būtinos. Sutaupote keliasdešimt litų, o prarandate šimtus. Taigi, skaičiuokime, taupieji kurmiai ir įvertinkime pasekmes.

„Primilžiai blogėja, melžėja dirba ilgiau nei įprasta, taigi ir pieno savikaina auga. Pieno kiekis mažėja, kokybė prastėja, o darbo sąnaudos lieka tos pačios. Ar to ūkininkas siekia? Be to, jei nekreipsite dėmesio į melžimo procesą, galite labai greitai „sugadinti“ karvę. Karvės gydymo išlaidos bus labai didelės, taigi bandėte sutaupyti, o išlaidų tik padaugėjo“, – sakė S.Tušas.

Kuo daugiau automatikos ūkyje, tuo didesni reikalavimai karvių tinkamumui. Pasak S.Tušo, neretai ūkininkai užmiršta šią priklausomybę. Klaidingai įsivaizduojama: štai įsigysiu gerą įrangą, melžėja galės melžti daugiau karvių, ir taip sutaupysiu. Tačiau užmirštama, kad kuo daugiau ūkyje automatikos, tuo svarbiau laikytis reikalavimų, atidžiau dirbti.

Pagal www.valstietis.lt informaciją
Valstietis.lt