Žemės ūkio naujienos: 2021-05-20

Šiandien jis investuoja Lietuvoje – naujas paukštininkystės kompleksas ir paukščių auginimo fermos kainuos dešimtis milijonų eurų. Verslininkas neslepia, kad jo tikslas tapti globaliu žaidėju, kuris galėtų stumdytis su didžiausiomis Europos paukštienos įmonėmis. Apie tai kalbėta laidoje Delfi Tema. V. Kaikario imperijoje transporto įmonės, „Žagarės pieninė“, „Delikateso“ mėsos perdirbimo įmonė, Alsių paukštynas, Skaistgirio žemės ūkio bendrovėje veikianti biojėgainė, šalia kurios ir statoma skerdykla, žemės ūkio bendrovės.

– Kur investuosite dešimtis milijonų eurų?

– Kursime naują verslo struktūrą, kuri apims pašarų gamybą, skerdyklą su perdirbimu, paukščių auginimą ir tiekimą prekybos tinklams. Kol kas investavome 50 mln. eurų. Kiti žingsniai bus ateinančiais metais. Turime sulaukti ir suprasti, kaip po pandemijos vystysis rinka. Tada spręsime, kuria kryptimi sukti. Jei bus blogai, galbūt gaminsime ne šviežius produktus, bet konservus ir juos eksportuosime į Afriką, galbūt maitinsime tenykštes valstybes ir armijas. Svarbiausia į viską žiūrėti kūrybiškai.

– Eksportuoti į Rusiją neplanuojate?

– Rusijos rinką reikia užmiršti. Gamybos augimu ir technologijų naujumu jie aplenkė Europą. Mes šiuo metu nesuprantame, kas mums svarbiau, ar gamyba, ar popierių rašymas ir sertifikatų klijavimas už pinigus. Tai veda į niekur. Mes kopijavome svetimus įstatymus, tačiau savo sveiko proto juos įgyvendindami nenaudojome. Pavyzdžiui, jei švedas gyvenamajame name be leidimo negali net įkalti vinies, tai statydamas ūkinį ar gamybinį pastatą turi visišką laisvę. Jam net nereikia leidimų įsivesti elektrą, samdyti projektuotojų. Viskas paliekama jo atsakomybei. Pas mus veikia projektuotojų ir energetikų klanai. Nori elektros įvado, turi praeiti kryžiaus kelius. Nori pastatyti fermą, turi pusantrų ar du metus kurti projektą ir mokėti pinigus, kurie neadekvatūs darbui ir sukuriamai vertei. Taip yra vien dėl to, kad tą gali daryti tik licencijas ir sertifikatą turintys žmonės ir to paties darbo negali atlikti čekas ar olandas. Padėtis absurdiška. Mes iš užsienio atsivežame technologijos savininką, tačiau projektuoti vis tiek turi lietuvis, kuris tos technologijos nėra matęs akyse, tačiau gauna 8 proc. viso projekto vertės realiai vien už antspaudo padėjimą. Tai žiauri neteisybė. Mes patys sau susikūrėme blogus įstatymus. Pavyzdžiui, jei estai skaičiuoja, kad mažinant chemikalų naudojimą žemės ūkyje jie remsis 1990 m. duomenimis (kai klestėjo kolūkiai ir chemikalų buvo naudojama kur kas daugiau nei dabar red. past.), mes pernai metų. Olandai, airiai atskaitos tašką renkasi tokį, koks jiems patogus. Mes tarsi darome taip, lyg norėtume, kad būtų blogiau mūsų žmonėms. Nežinau, kokią pridėtinę vertę taip sukursime. Su pertekliniais reikalavimais demotyvuojame verslą. Mano atveju, kai statėme skerdyklą, projektavimas truko dvejus metus, statybos dar pusantrų metų. Nuo idėjos iki pilnai apkrautos gamyklos prabėgs penkeri metai. Normalioje valstybėje tai trunka du metus. Nyderlanduose lietuvis projektuotojas gali dirbti, svarbu, kad turėtų europinį sertifikatą, Lietuvoje olandas su tokiu pat sertifikatu dirbti negali. Iš mūsų olandai už projektą paprašė 50 tūkst. eurų, lietuviai 200 tūkst. eurų. Tai tiesiog popierių pardavimas.

– Galbūt tas idėjas galima įgyvendinti Čekijoje ar Lenkijoje?

– Tam reikėtų mokytis naujos kalbos, keisti tėvynę. Būčiau jaunesnis, gal taip ir padaryčiau.

– Kiek žmonių dirba pačio įmonėse?

– 2560. Naujoje gamykloje vienoje pamainoje dirbs virš 100 žmonių. Jei bus antra ir trečia pamainos tai taip pat didės po 100 žmonių kiekvienoje. Be to, auginsime žaliavą ir galėsime plėsti gamybą. Kuo efektyvesnis ir inovatyvesnis perdirbimas, tuo gaminys konkurencingesnis.

– Ar lietuviai verslininkai savo sugebėjimais ir efektyvumu gali konkuruoti su lenkais, olandais?

– Jei kalbėsime apie idėjas, tai mes priešakyje, tačiau mus stabdo valstybės uždedama našta.

– Kiek pačio žemės ūkio bendrovės dirba žemės, kokia jų perspektyva kai politikai vis kovoja su stambiais žemvaldžiais?

– Kaip fizinis asmuo turiu mažiau nei 500 ha, tačiau bendrovės žemės turi daug. Kalbant apie kovą su žemvaldžiais, politikams siūlau – pirkite verslą. Neparduodamo verslo nėra. Didelis gamybinis objektas dirba efektyviau ir tuo pačiu atneša didesnę naudą visuomenei. Kuo mažesnis, tuo mažiau efektyvus. Žinoma, išskyrus nišinius verslus – šiltnamius, vaistažoles, daržoves. Ten šeimos ūkiai gali puikiai dirbti. Manau, Lietuvoje pakankamai efektyvūs dideli ūkiai iki 5 tūkst. ha valdomos žemės. Juridiškai šiuos plotus valdo 4 ūkininkai, kurie yra viena šeima. Jie niekuo nesiskiria nuo žemės ūkio bendrovės, kuri yra aiškiai aprašyta. Nematau skirtumo tarp bendrovės ir ūkio. Esmė yra ką gamina ir kiek giliai perdirbi produktą. Ar tai tik žaliava, ar eksportuoji galutinį produktą, kuris parduodamas prekybos centrų lentynose. Tačiau politikams visada reikia priešo, o didelis priešas patogesnis, nes iš jo yra ką paimti.

– Laukia žaliasis kursas, 25 proc. žemės turės būti dirbama ekologiškai, didinsime pievų ir pelkių kiekį – koks mūsų žemės ūkio likimas?

– Ekologiškai ūkininkauti stambūs ūkiai gali tik tada, jei jų savininko senelis pavogė iš valstybės milijardą eurų. Taip dirbti nepavyks kai reikia uždirbti pinigus. Jei gaminti sąžiningai, ekologinis produktas 2-3 kartus brangesnis už gaminamą tradiciškai, tačiau platus vartojimas prasidėtų kai toks gaminys būtų tik trečdaliu brangesnis nei įprastiniai. Žmonės nepasiruošę mokėti keletą kartų daugiau. Kol pirkėjų nėra, tol gamyba beprasmė. Taip pat nėra prasmės dirbamus plotus paversti pelkėmis. Mano klausimas paprastas – ką mes galime parduoti pasauliui, kad nusipirktume ko mums trūksta. Alkanas liaudies artistas ilgai dainuoti negali.

– Dirbate šalia Latvijos sienos, ar jų žemės ūkis palyginamas su mūsų?

– Latviai turi keturis uostus ir sostinę su milijonu gyventojų bei likusią valstybę. Keturiuose rajonuose ten geros žemės, kur žemės ūkis niekuo ne prastesnis nei pas mus, kita dalis kur kas menkesnė. Apimtimis šis sektorius keturis kartus mažesnis nei lietuviškas ir jo svoris ekonomikoje kur kas mažesnis nei pas mus.

– Kokia mūsų žemės ūkio ateitis, ar kada nors galėsime konkuruoti su olandais?

– Jei kalbėsime apie augalininkystę, tai efektyvumu skaičiuojant pajamas iš vieno hektaro, juos lenkiame. Tačiau tik tame paprastame žaliaviniame ūkyje kai auginame grūdus, rapsus. Jei kalbėsime apie tokias sritis, kuri pinigai didžiausi, kaip šiltnamiai, atsiliekame.

– Kas bus su gyvulininkyste? Pačio ūkiuose šiandien laikomos karvės, vištos.

– Neauginame tik kiaulių. Jas reikia mokėti auginti, o tą moka danai ir mes jų neaplenksime. Jie turi šios srities mokslą, kurio nėra pas mus. Klaidžiotume kaip akli. Todėl užsiimti šiuo sektoriumi nėra prasmės. Kalbant apie vištas, tai jos liaudies maistas, pati pigiausia mėsa, ir auginamos greitai. Per metus viename kvadratiniame metre populiacija užauginame septynis kartus. Iki šiol didžiausi augintojai Europoje buvo lenkai ir manome, kad galime su jais konkuruoti bei tapti globaliais eksportuotojais. Baltijos šalys kol kas importuoja paukštieną ir būtent čia matome nišą, kad mėsos pradžioje bent jau nereikėtų įsivežti. Kalbant apie pienininkystę, mes patys, kaip šalis, pasidarėme sau blogiau. Lyginant su Naująja Zelandija tapome smulkiais gamintojais. Ten kiekvienas iš 38 fabrikų per parą perdirba 6–10 tūkst. tonų žaliavos. Mūsų visa pramonė perdirba 6 tūkst. t. Tam, kad taptume globaliais turime pakeisti mastymą. Kai vienas pienovežis pas mus važiuos kiaurą parą ir gamybos priemonės atsipirkinės greitai, tada ir galėsime konkuruoti. Turime tapti globaliais.

– Pačio grupei priklauso „Žagarės pieninė“, kodėl jai netapus globaliu žaidėju?

– Nėra pieno. Kalbant apie ilgąjį laikotarpį, pas mus nyksta pienininkystės tradicijos. Anksčiau kaime kiekviename kieme buvo kelios karvės. Dabar kaimynams pradėjo smirdėti mėšlas ir įvairūs ekologiniai reikalavimai privers atsisakyti šio verslo. Tradicijos išnyks. Mes turėjome 11 karvių kompleksų, dabar turime 4, o ateityje liks 2. Melšime apie 150 t per dieną. Mūsų 3 milijonų gyventojų valstybei vidaus vartojimui reikia nedaug, o kol kas eksportuojame 70 proc. pieno produktų. Turime aiškiai suprasti, kad su ekologiniais reikalavimais, kurie yra dabar, negalime kurti pieninkystės ateities. „Žagarės pieninė“ tiesiog turės dalį vietos rinkos.

– Kokie trys valdžios darbai ar sprendimai pakeistų padėtį?

– Pirmas darbas tai statybų leidimų žemės ūkio objektams panaikinimas. Jei blogai pastatei, tai tavo problema. Kitas būtinas dalykas laisva žemės rinka, kad ateitų stambus kapitalas. Pavyzdžiui, jei pas mus įsikurtų kuri nors didžiulė pasaulinė sėklų kompanija ir dirbtų tūkstančius hektarų, būtų kuriama milžiniška pridėtinė vertė. Kitaip nutiks kaip Suomijoje, kur draudžiama pirkti žemę ir valdžia ieško, kas įsigytų ūkius, kurių niekam nereikia. Vaikai nebenori ūkininkauti, jie išvažiuoja į didmiesčius. Žmonės, eidami į pensiją, galėtų parduoti ūkį ir gauti pinigus oriam gyvenimui. Trečias dalykas, tai pelno mokestis. Kol jis buvo 5 proc. žemės ūkis buvo patrauklus verslas. Dabar pelno mokestis kaip vaistų pramonei ir nuolatinis gąsdinimas, kad kažką atims. Politikai turėtų suprasti, kad jei iš žemdirbio atims žemę, turės pasirūpinti ir kuo maitinti žmones.

– Ačiū už pokalbį.

Šaltinis: delfi.lt, Arūnas Milašius, 2021-05-19

Todėl Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Augalininkystės tarnyba) nori atkreipti ūkininkų dėmesį įsigyjant AAP. Tokiu metu pasitaiko atvejų, kai šiais produktais prekiaujančios prekybos įmonės platina neregistruotus arba neatitinkančius pakavimo ir ženklinimo reikalavimų galimai falsifikuotus AAP. Primename, kad Lietuvoje neregistruoti, falsifikuoti AAP gali ne tik nesunaikinti kenksmingų organizmų, bet ir pakenkti auginamoms kultūroms. Be to, juose esančios medžiagos yra pavojingos paties naudotojo ir aplinkinių sveikatai bei aplinkai.

Pasak Augalininkystės tarnybos direktoriaus Sergejaus Fedotovo, žemdirbiai neretai susiduria su pasirinkimu pirkti brangesnį žinomą ar pigesnį augalų apsaugos produktą, klaidinti gali ir nepatikimi platintojai. „Augalų apsaugos produktų pasirinkimas Lietuvoje yra gana platus, todėl suprasti, ar siūlomas pirkti produktas yra legalus vien iš jo išvaizdos, kartais būna sunku. Augalininkystės tarnybos specialistai operatyviai konsultuoja ir atsakys į žemdirbių klausimus, kad vėliau netektų atsakyti už neregistruoto produkto naudojimą“, – teigia vadovas.

Įsigyjant AAP svarbu atkreipti dėmesį į produkto pakuotę ir etiketę, kurios paprastai yra vizualiai tvarkingos, švarios, be išorinių pažeidimų. Etiketės turi būti tvirtai ir kokybiškai pritvirtintos ant pakuotės, informacija jose – gerai įskaitoma ir pateikta lietuvių kalba. Etiketėje turi būti nurodytas produkto pavadinimas, tipas, veikliosios medžiagos ar kelių veikliųjų medžiagų pavadinimas (-i) ir jų kiekiai, naudojimo paskirtis, naudojimo norma, įspėjamieji saugos ženklai, nurodytas gamintojas ir platintojas (-i) bei jų kontaktai ir kt. Ant pakuočių turi būti partijos Nr., pagaminimo data, specialūs gamintojo atpažinimo ir saugos ženklai. Svarbu žinoti, kad visi AAP turi būti tik originalioje gamintojo pakuotėje (registruotų ir tapačių AAP sąrašą ir etiketes galite rasti Augalininkystės tarnybos interneto tinklapyje.

Lietuvoje draudžiama prekiauti perpakuotais (ne originalioje pakuotėje) AAP. Jei kyla įtarimas, kad platinamas, įsigytas ar naudojamas AAP yra neregistruotas, netapatus ir abejonių kelia jų pakuotė ir paženklinimas, nelikite abejingi, praneškite Augalininkystės tarnybos regioniniams skyriams.

Šaltinis: lrytas.lt, 2021-05-19

Reaguodami į valdžios sprendimą Argentinos mėsos gamintojai antradienį paskelbė savaitės trukmės streiką, kurio metu neparduos jautienos ir veršienos. Pasak Argentinos pramonės plėtros ministerijos pranešimo, šalies prezidentas Alberto Fernandez’as (Albertas Fernandesas) pirmadienį informavo Mėsos eksportuotojų asociaciją apie sprendimą 30 dienų drausti eksportuoti jautieną, kuri visame pasaulyje vertinama dėl savo išskirtinės kokybės. Ministerijos pranešime pažymima, kad „prezidentas išreiškė susirūpinimą dėl pastaraisiais mėnesiais šalyje nesiliaujančio jautienos kainų kilimo“.

Susitikime su eksportuotojais taip pat aptarti „galimi žingsniai spekuliacinei praktikai apriboti“ bei mokesčių vengimo problemos. Dalį atitinkamų sprendimų ketinama priimti skubos tvarka artimiausiomis dienomis, o vyriausybė per artimiausią mėnesį parengs visą nepaprastųjų priemonių šiam sektoriui paketą. A. Fernandez’as atkreipė dėmesį, kad šis 30 dienų draudimo laikotarpis gali būti sutrumpintas, jei įsigaliosiančios priemonės duos „teigiamų rezultatų“. Argentinos jautienos eksportas per pastaruosius ketverius metus nepaliaujamai augo ir pirmaisiais šių metų mėnesiais pasiekė iki tol neregėtas apimtis, rodo prekybos grupės „Ciccra“ duomenys. Metų (12-os mėnesių) infliacija Argentinoje artėja prie 50 procentų.

Reaguodami į valdžios sprendimą Argentinos mėsos gamintojai antradienį paskelbė savaitės trukmės streiką, kurio metu neparduos jautienos ir veršienos. Žemės ūkio subjektų ryšių komisija, atstovaujanti žemės ūkio produkcijos gamintojams ir verslui, paskelbė, kad nuo ketvirtadienio iki gegužės 28 dienos bus nutraukta prekyba visų rūšių galvijų mėsa. Antradienį prezidentas A. Fernandez`as primygtinai teigė, kad Argentina negali sutikti su pastaruoju metu stebimu mėsos kainų kilimu šalyje, kuri jau trejus metus išgyvena recesiją bei patiria neigiamą koronaviruso pandemijos poveikį ekonomikai. „Mėsos problema tapo nekontroliuojama. Kainos auga kiekvieną mėnesį be pagrindo. Turime tai kontroliuoti“, – radijui „Radio 10“ teigė A. Fernandez`as.

Vyriausybė priėmė sprendimą atsižvelgdama į stiprų kainų kilimo poveikį infliacijai Argentinoje, kuri jau yra viena didžiausių pasaulyje ir kuri per pirmuosius keturis metų mėnesius padidėjo 17,6 proc., skelbia statistikos institutas INDEC. Gyvenimo išlaidos per pastaruosius 12 mėnesių išaugo 46,3 proc., o jautienos kainos balandį buvo 65,3 proc. didesnės nei tą patį mėnesį 2020 metais, pranešė Argentinos jautienos gamintojų skatinimo institutas (IPCVA). 2019 metais vienam Argentinos gyventojui teko 38 kilogramai jautienos ir veršienos – daugiausiai tarp Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių, ir apie 12 kilogramų vienam gyventojui daugiau nei Jungtinėse Valstijose.

Argentina taip pat yra ketvirta pagal dydį jautienos eksportuotoja pasaulyje, o gaunamos pajamos yra gyvybiškai svarbios šalies ekonomikai. 2020 metais Argentina eksportavo jautienos ir karvių odų už 3,37 mlrd. JAV dolerių – 16,5 proc. mažiau nei 2019 metais. Eksportas visų pirma vyko į Kiniją, Vokietiją ir Izraelį, praneša INDEC. Visgi šalyje skursta 42 proc. argentiniečių, o A. Fernandez`as mėgina sumažinti pragyvenimo išlaidas, įgyvendindamas kainų kontrolę per susitarimus su verslo sektoriais. Mėsos perdirbimo gamyklos siūlo dalį mėsos gabalų mažesnėmis kainomis, tačiau A. Fernandez`o teigimu, tai yra „8 tūkst. tonų mėsos trupinys, kai mes suvalgome 200 tūkst. tonų per mėnesį“.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-19

Jungtinių Amerikos Valstijų pieno ūkių „Natural Prairie“ savininkai Donald`as ir Cheri`e De Jong`ai (Donaldas ir Šeri De Jongai) savo veikloje ėmė taikyti naują mėšlo tvarkymo sistemą, kurią šeima įdiegė Teksase ir Indianoje esančiose savo ekologinėse fermose. Technologijos principas panašus į pieno miltelių gamybos būdą. Pirmiausiai mėšlo tirštoji dalis atskiriama nuo srutų įprastu separacijos būdu. Tada šios suspensijos komponentai dedami į naują sistemą, kurioje pakaitinama iki virimo temperatūros. Tada masė tiekiama ant disko, kuriame džiovinama.

Ją surinkus gaunamos labai koncentruotos azoto, fosforo ir kalio (NPK) miltelių pavidalo trąšos. Srutose likęs vanduo ir amoniakas paverčiami garais ir galiausiai iš jų išskiriamas grynas vanduo ir vandeninis amoniakas, turintis maždaug 20 procentų azoto. Mėšlas iš fermų surenkamas ir tokiu būdu apdirbamas kasdien. Todėl jo nebereikia kaupti mėšlidėse. Ūkininkas pasakoja, kad šią sistemą pavyko sukurti reikiamiems žmonėms susitikus tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Idėja iš pradžių kilo, kai D. De Jong`as susivienijo su Peter`iu Janicki`u (Piteriu Janickiu) iš „Sedron Technologies“. Jis anksčiau sukūrė procesorių, kuris žmogaus atliekas paverčia švariu geriamuoju vandeniu. P. Janicki`s, kurio žmonos šeimos ūkis yra Vašingtone, matė panašios sistemos potencialą pieno ūkyje.

Pasak ūkininko, susivieniję su Peter`iu ir didžiule inžinierių komanda jie ėmė galvoti, kaip ekonomiškai išspręsti mėšlo problemą ir gauti ir jo pridėtinės vertės. Vienas svarbiausių šios idėjos tikslų buvo sumažinti metano išmetimus ir atsisakyti lagūnos tipo mėšlidžių naudojimo. Šiuo metu ūkininkas fermų lagūnas naudoja pagal minėtą technologiją gautam vandeniui laikyti, kuriuo vėliau laisto pasėlius. Ateityje toks vanduo bus naudojamas ir galvijams girdyti. Iš mėšlo gauti NPK milteliai gerai išsilaiko, juos patogiau naudoti nei natūralų mėšlą. Šiais milteliais galima tręšti laukus bet kuriuo metu (skirtingai nei ribotas mėšlo kratymo laikas), miltelius galima ne tik išberti ant dirvos paviršiaus, bet ir įterpti prie augalų šaknų.

Miltelių pavidalo trąšos, be to, tinkamos pardavimui ir kitiems ūkiams. Ūkininko nuomone, ši mėšlo tvarkymo technologija pieno ūkiams duos papildomos ekonominės naudos. Įprastai jų pieno fermos dėl lakumo netekdavo 80–90 proc. mėšle esančio azoto. Taikant minėtą būdą, galima sulaikyti azotą. Ypač tai aktualu ekologinės gamybos atveju. Dar vienas mėšlo apdorojimo pliusas: kaitinant sterilizuojamos piktžolių sėklos. Todėl tręšiant tokia organika pasėliai neužteršiami naujomis piktžolėmis. Irgi privalumas ekologiniam ūkiui.

Be to, sumažėja einamųjų išlaidų, nes mėšlo tvarkymui nebereikia tiek daug traktorių, savivarčių ir degalų. D. ir Ch. De Jong`ai tikisi, kad „Natural Prairie“ pieno ūkių patirtis bus plačiai taikoma, nes ji duoda daug privalumų. Jie svajoja apie galimybę platinti šią technologiją ne tik pieno, bet ir kiaulininkystės ar paukštininkystės įmonėse. Ji tiktų ir valymo įrenginių veikloje bei įvairiose maisto perdirbimo įmonėse. Šią amerikiečių idėją aprašo portalas „Progressive Dairy“.

Šaltinis: manoukis.lt, 2021-05-19

Įstatymo projektas į plenarinio posėdžio darbotvarkę jau buvo įtrauktas antradienį, gegužės 18 d., tačiau jo rengėjas Mykolas Majauskas paprašė teisės akto pateikimą vis dėlto perkelti į ketvirtadienį, motyvuodamas tądien svarstomų klausimų svarba ir būtinybe skirti deramą laiką šio projekto diskusijoms. Kol įstatymo projektas tik pradeda skintis kelią Seime, savo nuomones dėl siūlymų išsako ne tik politikai, bet ir žemdirbiai.

Viena didžiausių žemės ūkio įmonių „AUGA group“ šią savaitę Seimo nariams išplatino pareiškimą, kuriuo paneigia, anot jų, „įstatymo rengėjų skleidžiamus mitus“. Tuo tarpu Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius teigia, jog jei imamasi reguliuoti konkurencinę aplinką, priemonė turi būti tikrai veikianti.

„Tiesioginė vertė valstybės ekonomikai turėtų būti matuojama pagal kuriamą ekonominę naudą“

Bendrovės „AUGA group“ teigimu, viešajame diskurse pasigirsta nepagrįstai teigiančių, kad stambieji žemės ūkio subjektai kelia neigiamą poveikį Lietuvos kaimui ir, tariamai pelnosi iš neproporcingai skirstomų ES biudžeto išmokų. Tačiau tokiose diskusijoje nutylima apie didžiųjų žemės ūkio įmonių indėlį į sukuriamas darbo vietas, sumokamus mokesčius, eksporto rodiklius, šalies vardo garsinimą skirtinguose pasaulio žemynuose ar inovacijomis grįstą tvarumo kultūrą žemės ūkyje, kuri leidžia pirmuosius daigus Lietuvoje. „Mūsų nuomone, selektyviai parenkami teiginiai nėra teisingi, nes kiekvieno Lietuvos ūkio subjekto kuriama tiesioginė vertė valstybės ekonomikai turėtų būti matuojama pagal kuriamą ekonominę naudą.

Ji turėtų padėti apspręsti valstybinio ir ES indėlio poreikį tokios veiklos ekonominiam skatinimui ar, priešingai, stabdymui“, – teigiama pranešime. Anot bendrovės, pirmasis mitas – kad išmokų lubos turės teigiamą įtaką sąžiningam, atsakingam ir skaidriam verslui bei jo plėtrai. „Mūsų manymu, priėmus šį Seimo narių siūlomą įstatymą, jo keliami tikslai pasiektų priešingą efektą – pagrindines įstatymo naudas gautų tie, kurie deklaruoja mažesnius atlyginimus ir sumoka mažesnius mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą. Remiantis viešai prieinamais šaltiniais, surinkome informaciją apie visų Lietuvos žemės ūkio subjektų sukuriamą ekonominę naudą visuomenei.

Statistika byloja, kad viešai postuluojamos mintys iškreipia realybę ir neadekvačiai nuvertina didžiųjų ekonominių subjektų indėlį į nacionalinę ekonomiką žemės ūkio srityje. Vienas ūkininkas ar jo samdomas darbuotojas prisideda prie LR Sodros ir valstybės biudžeto vidutiniškai 409 Eur per metus, kai žemės ūkio įmonių darbuotojai – 2 168 Eur per metus. Vidutiniškai Lietuvoje samdomam darbuotojui tenka apie 4 892 Eur mokesčių našta per metus. Palyginimui, mūsų įmonė „AUGA group“ minėtų mokesčių vienam darbuotojui sumoka apie 6 422 Eur per metus.

Taigi visi ūkininkai ar jų samdomi darbuotojai sukuria net 12 kartų mažiau įmokų nei vidutinis Lietuvos dirbantysis arba beveik 16 kartų mažesnę naudą biudžetui nei mūsų įmonės darbuotojas.“ Bendrovės teigimu, mitas ir tai, kad išmokų lubos leis pagerinti žemės ūkio sektoriaus konkurencingumą ir klausia, apie kokį konkurencingumą kalba įstatymo rengėjai. Jei lyginama su užsienio rinkomis, remiantis viešai prieinamais duomenis, didžiosios Vokietijos žemės ūkio bendrovės gali pretenduoti į 2,3 karto didesnes tiesiogines išmokas nei bendrovės Lietuvoje. Lietuvoje smulkieji ūkininkai gauna daugiau nei tris kartus didesnes išmokas nei žemės ūkio bendrovės, kai tuo metu Vokietijoje šis atotrūkis yra dvigubai mažesnis ir siekia 1,5 karto.

„Visi verslai turėtų prisidėti prie bendros gerovės užtikrinimo“

Trečiasis mitas – „didieji ir taip klesti“. Pateikdama audituojamus ekonominius rodiklius „AUGA group“ teigia, kad jos vidutinis pelnas per 5 metus buvo neigiamas. Anot jų, jeigu būtų pritaikytos šiandien siūlomas išmokų ribojimo įstatymas, įmonė visada dirbtų nuostolingai, net ir esant palankioms oro sąlygoms. Dar vienas mitas – esą stambiosios bendrovės išstumia smulkiuosius ūkininkus. Žvelgiant į statistiką nuo 2016 iki 2020 m., visų žemės ūkio įmonių dirbamas plotas minimu laikotarpiu sumažėjo nuo 13,7 iki 13,65 proc. visos dirbamos žemės.

Tuo pačiu laikotarpiu, virš 100 ha dirbančių ūkininkų žemės plotas padidėjo 11 proc. (121 496 ha). Pranešime teigiama, jog trys didžiausios žemės ūkio bendrovės pagal dirbamos žemės plotą („Agrokoncerno grupė“, „AUGA group“ ir „Linas Agro“) kartu sudėjus dirba 3,2 proc. Lietuvos dirbamos žemės. „Tai yra minimali koncentracija, nesutinkama jokiame kitame ekonominės veiklos sektoriuje ir nesudaranti prielaidų dar labiau riboti didžiausių bendrovių veiklą. Mes tikrai neprieštaraujame ūkininkų stambėjimui šalyje, nes tai yra ekonomiškai pagrįstas ir efektyvus būdas veikti, kuris užtikrina ne tik aukštesnę pridėtinę vertę, bet ir papildomus mokesčius mūsų valstybei.

Tačiau jaučiamės diskriminuojami viešojoje erdvėje, kuri formuoja neigiamą požiūrį į stambiąsias žemės ūkio įmones, o neigiamas požiūris į mūsų profilio įmones tampa politinės valstybės laikysenos dalimi“. Anot jų, mitas ir tai, kad stambiosios bendrovės išnaikino Lietuvos kaimą, priešingai – žemės ūkio bendrovės kuria gerai apmokamo darbo vietas regionuose ir pritraukia jaunus aukštos kvalifikacijos specialistus. Bendrovė siūlo apsvarstyti ir naudą valstybei, klausdama, ar gerai, jeigu smulkieji žemės ūkio subjektai pakeis didžiuosius.

„Remdamiesi viešai prieinamais duomenimis, atlikome skaičiavimus, kurie parodo, kiek mokesčių netektų valstybė, jeigu Lietuvoje veikiančias žemės ūkio bendroves pakeistų smulkieji ir visas sektorius būtų sudarytas tik iš smulkiųjų ūkininkų. Gauti skaičiai verčia sunerimti – per metus valstybė gali prarasti apie 100 mln. Eur, todėl natūraliai kyla klausimas, ar šio įstatymo pakeitimo projekto rengėjai tinkamai įvertino galimą žalą šalies ekonomikai“, – teigiama „AUGA group“ pareiškime. Bendrovė teigia nesiekianti išskirtinių rinkos sąlygų, nekonkuruojanti su smulkiais ir vidutiniais ūkiais. „Siekiame atviros ir argumentuotos diskusijos dėl tikrųjų šių sprendimų motyvų bei potencialaus poveikio šalies ekonomikai. Esame tikri, kad šiandien galiojančios tvarkos padeda vystytis sąžiningam ir skaidriam verslui. (…) Kaip socialiai atsakingas verslas tikime, kad visi šalyje veikiantys verslai, maži ir dideli, turi vienodai siekti bendros ekonominės ir socialinės naudos savo valstybei bei prisidėti prie jos raidos“, – rašoma „AUGA group“ pranešime.

LŪS: turi nelikti dviprasmybių dėl susijusių asmenų traktavimo

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas R. Juknevičius teigia, tiek Lietuvoje, tiek visoje Europos Sąjungoje kyla klausimas, kaip stabdyti ūkių stambėjimą, tačiau „akivaizdu, efektyvaus reguliavimo nėra ir tik laiko klausimas, kada Lietuvos žemės ūkyje liks vos keletas stambiausių ir dar gal keli šimtai vidutinių ar smulkių ūkių“. Anot jo, bandymas riboti iki šiol nebuvo gerai veikiantis ir apribojimus buvo nesunku įveikti. „Lietuvos ūkininkų sąjunga pritaria ribojimams, bet tik su sąlygomis, kurių yra ne viena. Esminė – Lietuvos įstatymuose turi būti vienodai traktuojama kas yra tarpusavyje susiję asmenys ir kad neliktų šiuo klausimu dviprasmybių.

Dėl teisinio šios sąvokos nesureguliavimo visi įstatymai, kurių tikslas riboti itin stambaus verslo įtaką žemės ūkio sektoriuje, tampa neveiksmingi. Kita būtina sąlyga – kad Lietuva savo teisiniu reguliavimu negriautų bendros ES žemės ūkio politikos ir rinkos, kad nesukurtų Lietuvoje skirtingų konkurencinių sąlygų, nei jos yra kitose šalyse. Visi reikalavimai, ribojimai turi būti tokie patys arba labai panašūs, kaip ir kitose ES šalyse. Taip pat svarbu, kad ribojimai būtų taikomi tik tiesioginių išmokų bazinei daliai. Išmokų dalis, skirta kompensuoti žalinimo reikalavimų įgyvendinimui padarytas išlaidas, neturėtų būti mažinama, taip, kaip ir išmokų dalis skirta jauniesiems ūkininkams ar kita susietoji parama, skirta sunkumų patiriančioms žemės ūkio šakoms.

Europos mastu yra laikomasi nuomonės, kad žemės ūkio verslai, kurie įdarbina daugiau darbuotojų ir mokantys jiems didesnius atlyginimus, o nuo jų atitinkamai sumokantys didesnius mokesčius valstybei, turėtų patirti mažesnius tiesioginių išmokų ribojimus. Lietuva šios politikos taip pat turėtų laikytis“, – teigia R. Juknevičius. Anot jo, nors LŪS M. Majausko siūlymo dar nesvarstė, abejotina, ar nuomonė bus kitokia nei 2019 ir 2020 m., kai LŪS pritarė Europos Komisijos pasiūlymui riboti tiesiogines išmokas, taip vadinamųjų lubų įvedimu.

Šaltinis: manoukis.lt,2021-05-20

Karbauskis netektų maždaug trijų milijonų, todėl tai priima kaip susidorojimą su juo. Siunta ir kiti stambieji ūkininkai, esą vien dėl valdančiųjų karo su valstiečių pirmininku jie nebeturės darbuotojams iš ko mokėti algų. O smulkesni ūkininkai siūlymui pritaria ir stambiuosius kaltina godumu. Beveik 40 tūkstančių hektarų – tokiame dirbamos žemės plote savo produkciją augina viena stambiausių Lietuvos bendrovių „Auga group“. Ten dirba per 1200 žmonių, o daugiau kaip du trečdaliai ekologiškų produktų eksportuojami. Kadangi bendrovė itin stambi, riebi ir europinė parama – kone trys milijonai eurų.

Tačiau ir šiai, ir keliolikai kitų stambiausių Lietuvos žemės ūkio bendrovių pinigų srautas gali nutrūkti. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas konservatorius Mykolas Majauskas siūlo įteisinti išmokų lubas – maksimali parama galėtų siekti 150 tūkst. eurų.

„Mums nusirėžtų beveik 3 mln. Tai yra 3 mėnesiai mano darbuotojų atlyginimų. Jeigu mano darbuotojai negaus šitų atlyginimų ir mes nesurasime galimybės, iš kur kompensuoti, tos karvutės liks nemelžtos“, – sako „Auga group“ direktorius Kęstutis Juščius.

Užtat, pasak Majausko, daugiau karvučių galėtų pamelžti smulkesni ūkininkai – būtent jiems ir būtų perskirstyti 15 mln. nuo stambiųjų bendrovių nurėžtų eurų. Majauskas tai vadina teisingumu.

„Kiekvienais metais tie ūkiai tik stambėja. Lietuvos reikalas yra ne užtikrinti, kad ūkiai stambėtų, o užtikrinti, kad žemės ūkio vystymasis būtų darnus – turėtume ir smulkius, ir ne tik grūdines kultūras“, – komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas. O štai panašiai tiek, kiek „Auga group“ – apie trijų milijonų eurų – netektų ir stambiausias žemvaldys – Ramūno Karbauskio kontroliuojamas „Agrokoncernas“.

Bendrovė irgi deklaravusi apie 40 tūkst. hektarų plotą.

„Aš tokio kvailo įstatymo nesu išvis matęs. Tikslas esu aš, tai akivaizdu, jie rinkdami parašus Seime šnekėjo atvirai, neslėpdami, kad tai – susidorojimas su manimi“, – kalbėjo valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis.

„Auga group“ generalinis direktorius dievagojasi Karbauskio net akyse gyvai nematęs. Bet irgi valdančiųjų planus aiškina nesiliaujančiu karu tarp konservatorių ir valstiečių. „Čia yra susidorojimas su savo oponentu, atimti iš pono Karbauskio 3 mln. eurų ir visiems bus malonu. Nes neįmanoma pono Karbauskio vištos papjauti nepapjovus kitų vištų. Deja, šitas įstatymas yra sužlugdymas tam tikrų verslo subjektų. Labai gaila, kad papuoliau tarp Karbauskio ir tų 5 Lietuvos įmonių, kurios tik ir nukentės“, – teigia „Auga group“ direktorius Kęstutis Juščius.

Jei įstatymas būtų priimtas, pirminiais skaičiavimais, daugiau kaip milijono paramos netektų ir bendrovė „Linas agro“. Mažiau nei milijono – dar bent keliolika žemės ūkio bendrovių. Tačiau ir Karbauskį, ir Kęstutį Juščių siutina ir Majausko užmojis dar griežčiau užkirsti kelią įmonių skaidymui jas perrašant giminaičiams ir taip apeinant įstatymus. O tai padaryti konservatorius siūlo giminaičių apibrėžimą išplečiant pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatyme numatytą „susijusių asmenų“ sąvoką.

Tokiais atvejais susijusiais būtų laikomi ne tik tėvai ar broliai, bet ir kitą žemės ūkio įmonę valdantys sugyventiniai, tetos, dėdės, sūnėnų vaikai ar senelių broliai. Jeigu tokie asmenys įsteigtų bendrovę, jie būtų laikomi susijusiais ir irgi negalėtų gauti didesnės nei 150 tūkst. eurų paramos. Karbauskis tai vadina absurdu, esą kone visi Lietuvoje susiję tolimais giminystės ryšiais.

„Europos Komisija, pamačiusi tokį įstatymo projektą, jei jis bus priimtas, nemaloniai nustebs ir mes gausime notą su reikalavimu jį atšaukinėti“, – sako R. Karbauskis. Majauskas, klausiamas, ar įstatymo idėja gimė dėl Karbauskio, atsako ne iš pirmo karto. „Gali vieni asmenys bandyti susireikšminti, bet, pakartosiu, tai yra ne piniginis reikalas, o teisingumo klausimas“, – kalbėjo M. Majauskas.

„Iniciatoriai įstatymo meluoja ir šmeižia mūsų bendrovę, sakydami, kad mes sukuriame specialias sąlygas, suskaidydami ūkius, kad gautume šitą paramą“, – sako „Auga group“ direktorius K. Juščius. „Žinote, ką sako didieji, yra viena. Kai pamatome VMI duomenis, situacija yra kitokia. Tikrai ne visuose žemės ūkio sektoriuose yra daug darbo vietų“, – kalbėjo žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Žemės ūkio ministras pritaria, kad įstatymas turėtų numatyti išmokų lubas. Visgi siūlymas susijusiais asmenimis laikyti itin tolimus giminaičius esą kelia abejonių: „Kai kurie ūkiai suskaidomi dirbtinai, kad gautų paramą, jaunųjų ūkininkų paramas. Bet yra ūkių, kurie savarankiškai užauga ir plečiasi. Šituos kriterijus peržiūrėti laukia nemažas darbas – apsibrėžti ir sutarti politiškai.“

O Žemės ūkio rūmų pirmininkas tikina, kad išmokų lubos turėtų būti dar žemesnės – šimtas tūkstančių eurų. O stambiųjų žemdirbių raudas dėl milijonų praradimų vadina godumu. „Mūsų milijonieriai sako, kad mums reikia dar daugiau milijonų, kurie turėtų iš tiesų atkeliauti, paskatinti ir paremti smulkesniam, vidutiniam ir net stambesniam ūkininkui. Tai duotų subalansuotą viso žemės ūkio vystymąsi“, – sako Žemės ūkio rūmų pirmininkas Arūnas Svitojus.

Kartu su Majausku įstatymo pataisą siūlo per 30 Seimo narių, daugiausia – konservatorių, liberalų, darbiečių. Tiesa, ūkininkas ir parlamentaras Kazys Starkevičius vėliau įrašė siūlymą įstatymo netaikyti fiziniams asmenims.

Šaltinis: valstietis.lt, 2021-05-19

Vaicekauskų pieno ūkis įkurtas beveik prieš 30 metų. Nuo 2000 m. šeima dirbo apie 300 ha žemės, augino ir grūdus, ir daugiau kaip 150 melžiamų karvių. Tačiau net ir tiek karvių, pasak ūkininkų, negarantavo pajamų ūkiui išlaikyti bei uždarbio.

„Pieno supirkimo kainos buvo žemos ir neatitiko mūsų lūkesčių. Norėjome atsisakyti pienininkystės. Tačiau aš pabandžiau gaminti fermentinius sūrius namų sąlygomis ir man patiko rezultatas. Pradžioje tai buvo tik fantazijos ir bandymai. Namuose pagamintus sūrius parduodavau mugėse ir stebėjau pirkėjų reakciją. Ji buvo gera. Tuomet kilo idėja įkurti sūrinę“, – apie perėjimą prie trumposios maisto tikimo grandinės pasakoja S. Vaicekauskienė.

Pasinaudoję parama, Vaicekauskai startavo su fermentiniais sūriais ir dar keliais pieno produktais. Šiuo metu sūrinėje dirba dešimt darbuotojų. Iš šeimos ūkyje auginamų karvių pieno gaminama daugiau kaip trisdešimt pavadinimų pieno produktų. Akivaizdu – trumpoji maisto grandinė neša naudą.

Gamina ne tik fermentinius sūrius (15 pavadinimų) bet ir daug kitų produktų, o populiariausi – fermentinis sūris su ožragės sėklomis „Polonezas”, grietinė, desertinis sūrelis su cinamonu ir džiovintais obuoliais, kefyras ir panakota. Nedidelė dalis produkcijos iškeliauja ir į Didžiąją Britaniją.

Šiuo metu Vaicekauskai perdirba apie vieną toną pieno per dieną, tačiau plėtros galimybes mato kitur. „Papildomai nupirkome šalia esančias patalpas, jas įrengėme. Kai tik baigsis karantinas, startuosime su degustacijų projektu. Išbandėme – poreikis yra“.

Kad uogos neštų naudą

Kito ūkininko Nerijaus Blažio ūkininkavimo pradžios patirtis – panaši: jo netenkino iš 6 ha serbentų ūkio gaunamos pajamos. Pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, ūkininkas įsigijo modernią sulčių spaudyklą, vaisių ir uogų tyrelių gamybos įrangą bei pramoninę džiovyklą.

Dabar jo ūkyje – 37 ha serbentynas, o iš uogų gaminami įvairūs desertai. Pasak ūkininko, pagamintos ir parduodamos produkcijos pridėtinė vertė gerokai didesnei nei pardavus šviežias uogas.

Ūkį aplankiusiam žemės ūkio ministrui aprodyti ne tik uogynai, bet ir gaminama produkcija: jogurtams gardinti džiovintų serbentų bei obuolių miltai, vaisių juostelės, tyrės, sultys, vaisių džiovinukai, kiti gaminiai.

„Po geriausio sprendimo paieškų, pasirinktas trumposios maisto tiekimo grandinės modelis pasiteisino: pastovūs pirkėjai žino, kad perka produktus iš kokybiškų vaisių bei daržovių, kuriuos drąsiai vartoja suaugusieji ir vaikai. Beje, produktai tiekiami darželiams ir mokykloms – produkcija įvertinta Nacionalinės kokybės sertifikatais. Turime visus dokumentus ir įrangą uogas auginti, perdirbti ir parduoti. Tačiau uogų užauginti ir produkcijos pagaminti galime daugiau, jei toks poreikis būtų sutarus su didesniais pirkėjais“, – teigia N. Blažys.

„Ūkio problemos panašios kaip ir kituose ūkiuose: realizacija, kartais pertekliniai higienos reikalavimai. Pokytį pradėjome. Parama ūkininkams gaminti produkciją, trumposioms maisto tiekimo grandinėms – mano komandos prioritetas, todėl buvo naudinga pamatyti, kaip toks modelis veikia vidutinio dydžio Vaicekauskų pieno ir N. Blažio uogų ūkiuose“, – teigia žemės ūkio ministras.

Galimybės siekiantiems kurti trumpąsias tiekimo grandines

Ūkininkų, kurie siekia ne tik gaminti, bet ir perdirbti, vis daugėja. 2019 m. sulaukta 16 paraiškų gauti paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. paramos priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Praėjusiais metais šis skaičius išaugo iki 27.

Siekiantys kurti trumpąsias maisto tiekimo grandines, paraiškas paramai gauti galės teikti ir šiais metais – nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d.

Šaltinis: zum.lrv.lt, 2021-05-17