Žemės ūkio naujienos: 2021-05-26. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.
Ūkininkaujantis buvęs breiko šokėjas netiki, kad didieji ūkiai pranašesni už mažuosius
Užaugęs Kaune, o studijavęs Vilniuje, buvęs žinomas breiko šokėjas, Audrius Jokubauskas jau dvylika metų su šeima gyvena Dzūkijoje, Kabelių kaime, ir gamina sūrį bei kitus pieno produktus.
Įkvėpė prancūzų pavyzdys
Audrius Jokubauskas jau kurį laiką svarstė apie galimybę persikelti gyventi į kaimą, tačiau tuo metu, 2009-aisiais, Lietuvos kaimo paveikslas atrodė dar ganėtinai archajiškas, optimizmo buvo nedaug, o ir pats nebuvo tikras, ką galėtų ten veikti. „Tuomet kelionėje po Prancūziją aplankiau fermą, kuri paliko man didelį įspūdį, – pasakoja A. Jokubauskas. – Patiko ir patraukė jų gyvenimo būdas, įsitikinau, jog ūkininko gyvenimas gali būti ir smagus, ir geras.“
Jaunas vyras, matydamas vyraujančias žemės ūkio praktikas, iškart pasirinko gamtai palankią gyvulininkystę. „Žemės ūkio poveikį aplinkai galima labai grubiai išskirti į dvi dalis – tai yra iškastino kuro naudojimas ir dirvožemio alinimas, – aiškina Audrius Jokubauskas – Sakydamas iškastinis kuras turiu omenyje ne vien degalus, bet ir sintetines trąšas. Kuo labiau pramoninis ūkio modelis, tuo didesni transportavimo atstumai ir paliekamas didesnis anglies pėdsakas.
Antrasis poveikis yra intensyvios žemdirbystės alinamas dirvožemis. Dirbant, ariant, alinamas derlingasis žemės sluoksnis ir paleidžiama į atmosferą labai daug dirvožemyje sukauptos anglies. Mažėjantis derlingumas lemia dar didesnį trąšų naudojimą ir taip užsisuka uždaras ydingas ratas. Nors tuomet neturėjau tiek žinių kiek dabar, man nuo pat pradžių buvo aišku, kad kažkas su tuo modeliu yra ne taip, nes jis sukelia daugybę šalutinių poveikių, tiek gamtinių, tiek socialinių ir ekonominių. Tad mano žvilgsnis iš karto krypo į tą žemės ūkį, kuris yra orientuotas į galutinės produkcijos gamybą ir jos realizavimą kuo trumpesnėje maisto grandinėje, darant kuo mažesnį poveikį aplinkai“, – pasakoja Audrius Jokubauskas.
Filosofija – kuo mažiau sugadinti
Pradžioje auginęs avis, šiuo metu Audrius Jokubauskas su verslo partneriu laiko ir Grūdos upės slėnyje gano karves. Kaip teigia pašnekovas, dirbti su partneriu pasirinko tam, kad galėtų vienas kitą pavaduoti ir tokiu būdu pakaitomis pailsėti, nes gyvulius reikia prižiūrėti kasdien, ir vienai šeimai su mažais vaikais tai būtų per sudėtinga. „Mūsų darbo filosofija yra viską daryti taip, kad nesugadintume gero dalyko, – teigia Audrius. – Pradedant nuo žemės, ant kurios ganome gyvulius, visų pirma turėtume nesugadinti tų pievų, taip pat nesugadinti gyvulių sveikatos nuo pat jų gimimo iki tol, kol mes su jais kartu dirbame. Juk žinome, kad iš sveiko gyvulio gauname sveiką produkciją ir gauname ją ilgą laiką.
Galiausiai – nesugadinti savo produktų nuo pamelžto pieno iki pat subrandinto sūrio. Vadovaujamės tokia nedidelio poveikio aplinkai filosofija.“ Jaunas vyras jau mato teigiamą tokio darbo poveikį gamtai: „Mūsų ganyklose Dzūkijos nacionalinio parko ekologai stebi biologinės įvairovės didėjimą, suskaičiuoja nuo 60 iki 150 skirtingų augalų rūšių, tarp kurių ir keletas Raudonosios knygos augalų, kai tuo tarpu žinome, jog didelio produktyvumo kultūrinėse ganyklose augalų rūšių būna iki dešimt arba daugiausiai keliolika, – džiaugiasi ūkininkas ir prideda – Yra tekę lankytis Alpių kalnuose įsikūrusiuose ūkiuose, kurie labai didžiuojasi savo ypatingais sūriais, tai pas juos pievose būna apie penkiasdešimt augalų rūšių.
O pas mus yra tokių plotų, kur augalinė įvairovė kur kas didesnė. Be to, gyvulių ganymas pievose taip pat skatina ir vabzdžių, ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių gausėjimą. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad ekonominė nauda ir palankumas gamtai yra tikrai suderinami dalykai, – tvirtina sūrininkas A. Jokubauskas.
Suabejojo mitu apie didžiuosius ūkius
Jaunas ūkininkas griauna egzistuojantį mitą, jog stambūs ūkiai palaiko nacionalinį apsirūpiną maisto produktais. „Tiesa ta, jog didžioji dalis stambaus pramoninio žemės ūkio produkcijos yra eksportuojama. Ir net ne produkcijos, o žaliavos – tai visų pirma grūdinės kultūros, kurių labai daug eksportuojama ir kuriama labai žema pridėtinė vertė su labai dideliu poveikiu aplinkai.
Jeigu mokslas prieš 20-30 metų negalėjo sudėlioti argumentų, šiandien jie jau yra, ir reikia būti aklam bei kurčiam, kad nepastebėtum tokio žemės ūkio tiek ekonominės, tiek ir aplinkosauginės nenaudos, kuri ilgainiui irgi išvirs į ekonominę nenaudą. Realybėje mes labai daug importuojame pradedant daržovėmis ir baigiant duonos produktais ar mėsa, taigi stambusis žemės ūkis mūsų valstybės tikrai neaprūpina“, – tvirtina Audrius Jokubauskas. Pasak pašnekovo, prie apsirūpinimo maistu labiau prisideda būtent mažieji ūkiai, kurie dirba vietinėje rinkoje, ieško čionai realizacijos kanalų ir visa jų produkcija lieka Lietuvoje, pas mūsų žmones.
Vertina kaimo produkciją
Pasak Audriaus, lietuviai mėgsta vietinius produktus, kažkada kaime gyvenusių močiučių ar giminaičių nišą dabar užima smulkūs ūkininkai. „Mes net nepagaminame tiek, kiek galėtume parduoti, nors produkcijos kiekis po truputį didėja, vis tiek nesugebame patenkinti vartotojų poreikių. Ir kiek bendrauju su kolegomis sūrininkais, visur tokia pati situacija. Mūsų ūkis nedidelis, bet yra pavyzdžių, kur kolegos ūkininkai augina ir po kelis šimtus ožkų ar avių“, – pasakoja pašnekovas. Tai, jog lietuviai vertina natūralią sveiką produkciją, liudija ir tai, kad stambūs pieno ar mėsos produktų gamintojai, patarinėjami rinkodaros specialistų, stengiasi išnaudoti natūralumo, kaimiškumo įvaizdį.
„Pas mus su paklausa viskas tvarkoje, o netvarkoje tai, kad nepagaminame tiek, kiek reikia, – teigia sūrininkas A. Jokubauskas. – Vietoj to gaminama ir importuojama daug prastesnės kokybės produktų, kuriuos bandoma įvaizdžio kūrimu pritempti prie kaimiškumo ir natūralumo, bet tai nėra teisingas kelias. Todėl tikrai kviečiu, kas tik turite galimybę, galbūt paveldėtos žemės, nebijokite ir pradėkite gamtai palankų ūkininkavimą kaime, nes tai yra perspektyvu. Tikrai rasite save, rasite tame darbe atpildą, pamatysite prasmę, sukursite savo rankomis grožį, turintį išliekamąją vertę.“
Šaltinis: delfi.lt, 2021-05-25
Kazys Starkevičius: Ko lenkiški furgonai laukia prie sienos?
Kitados jau rašiau ir dar pakartosiu, kad greitai tradicinius Lietuvos gyvulius vaikams teks rodyti zoologijos soduose. Deja, taip tikrai gali nutikti. Ar iš to išeis kas nors gero žemės ūkiui ir gamtai, kaip yra aiškinama? Vargu. Ir ekonomikai norint padėti – reikia elgtis kiek kitaip.
Ten būtų nustatyta, kad tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos suma, tenkanti vienam asmeniui ar susijusiems asmenims, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, negali viršyti 150 000 eurų per metus. Tikimasi, kad tokių saugiklių įvedimas sukurs palankesnes sąlygas paramos žemės ūkiui paskirstymui, sukurs geresnę konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje, veiks kaip atgrasanti priemonė nuo žemės ūkio paskirties žemės koncentravimo ir piktnaudžiavimo teikiama parama.
Iš esmės pritariu grupės Seimo narių teikiamam įstatymo projektui, kuriame siūloma Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad tiesioginės išmokos negalėtų viršyti 150 tūkst. eurų per metus. Tačiau toks ribojimas negalėtų būti taikomas susijusiems fiziniams asmenims dėl šių priežasčių: pavyzdžiui iš šeimos atsiskyręs jaunasis ūkininkas įkūręs savo ūkį, negalėtų gauti tiesioginės išmokos nes jis yra susijęs su toliau ūkininkaujančiu tėvu, kitas pavyzdys – kai jaunas ūkininkas negali gauti tiesioginių išmokų vien dėl to, kad jo biologinis tėvas, palikęs šeimą, yra stambios žemės ūkio bendrovės vadovas ar savininkas.
Pagal pasiūlymo redakciją toks ūkininkas, kad ir mažas, negautų bazinės tiesioginės išmokos. Ribojimą reikėtų taikyti tik susijusiems juridiniams asmenims. Siekiant šalyje stabdyti gyvulininkystės sektoriaus žlugdymą bei padidinti gyvulių skaičių, tokią išimtį reikėtų taikyti ir gyvulininkystės ūkiams, kurie laiko gyvulius ir turi bent po vieną sutartinį gyvulį 1 ha žemės ūkio naudmenų, manau tai padėtų stabdyti šio sektoriaus smukimą, nes šiuo metu jis yra tragiškoje padėtyje.
Per pastaruosius 8-nerius metus, kai šalį valdė socialdemokratai bei valstiečiai, Lietuvoje ženkliai sumažėjo ūkiuose laikomų gyvulių skaičius. 2020 m. šis skaičius buvo mažiausias per 8 metus. Jeigu 2012 m. šalyje turėjome 736,6 tūkst. galvijų, tai 2020 metais liko tik 634,6 tūkst., arba sumažėjo 12,2 proc..
Dar labiau, beveik 20 proc. per tą patį laikotarpį sumažėjo melžiamų karvių skaičius, jeigu 2012 m. šalyje buvo laikoma 328.4 tūkst. karvių, tai 2020 m. jų liko šiek tiek daugiau nei 240 tūkst., per 8 metus netekome daugiau nei 88 tūkst. karvių. Ir dabar dar prie Lenkijos sienos galime matyti lenkų ūkininkų sunkvežimius, laukiančius lietuviškų karvių. Su kiaulių ūkiu yra dar tragiškesnė padėtis: 2012 metais turėjome apie 800 tūkst. kiaulių, o 2020 m. jų laikėme tik 550 tūkst., sumažėjo 250 tūkst. arba daugiau nei 30 proc.
Tragiškiausia, kad Lietuva, kadaise garsėjusi kiaulininkyste, nebeužsiaugina kiaulių net vidaus rinkai, apie 50 proc. mums reikalingos kiaulienos tenka įsivežti iš Lenkijos ar iš kitų kaimyninių šalių. Kodėl taip atsitiko? Manau, kad dėl to yra kalta pati tiesioginių išmokų mokėjimo sistema, kuri neskatina žemdirbių laikyti gyvulius, siekti grūdų perdirbimo, didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos. Daugelis ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, vengdami didesnių kapitalo ir žmogiškųjų išteklių naudojimo, augina vien tik javus ir visiškai atsisako gyvulių.
Jiems labiau paranku auginti javus ir grūdus eksportuoti kaip žaliavą – mažiau darbo, greitesnis pelnas. Pritariu premjerės Ingridos Šimonytės šiuo klausimu išsakytai nuomonei, cituoju: „Nepaslaptis, kad mūsų žemės ūkio kuriama pridėtinė vertė galbūt nėra tokia, kokios mes norėtume – mes norėtume daugiau tų veiklų, kur yra daugiau aukštesnės pridėtinės vertės: produkto gamybos, mažiau žaliavos pagaminimo ir išvežimo. Akivaizdu, kad išmokų ribojimas turėtų irgi būti derinamas su veiklomis, kurioms galbūt galėtų būti taikomos išlygos“.
Tokia žemės ūkio politika, kai atsisakome gyvulių, gaminame augalininkystės produkciją, kuri realizuojama neefektyviai, mažomis kainomis kaip žaliava, mūsų šalį nustūmė į vieną iš paskutinių vietų Europos Sąjungos valstybių tarpe pagal žemės ūkio produkcijos gamybą 1 ha žemės ūkio naudmenų. Gyvulininkystės produktų gamybos mažėjimas neigiamai atsiliepia ir perdirbamajai maisto pramonei. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonės jau ne vieni metai susiduria su pieno žaliavos trūkumu. Nors šiuo metu stambieji pieno gamintojai jau gauna beveik europinio lygio kainą už pieną, tačiau pieno perdirbimo įmonėms žaliavinio pieno trūksta, jo tenka įsivežti iš Lenkijos, Latvijos, net ir iš tolimesnės Estijos.
Todėl, siekiant šalyje sustabdyti gyvulininkystės sektoriaus smukimą bei paskatinti ūkininkus laikyti daugiau įvairių rūšių gyvulių ir gaminti daugiau gyvulininkystės produkcijos, kartu su grupe Seimo narių pateikėme pasiūlymą papildyti pateiktą įstatymo projektą, kad išmokų ribojimas nebūtų taikomas susijusiems fiziniams asmenims ir gyvulininkystės ūkiams, kurie 1 ha žemės ūkio naudmenų laiko bent po 1 sutartinį gyvulį. Negalime toliau būti tik žaliavos tiekėjais. Taip nuskriausime ir savo ekonomiką ir gamtą. Tikiuosi, kad žemdirbiai pritars mūsų pasiūlymui, o Seimas svarstymo metu papildys projektą ir priims jį su mūsų siūlomomis pataisomis.
Šaltinis: 15min.lt, 2021-05-25
Svarbu teikiantiems popierines paraiškas – dokumentus būtina pasirašyti
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) atkreipia paramos pareiškėjų dėmesį – paraiškas NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento teritorinių paramos administravimo skyriuose teikiantys pareiškėjai turėtų pasitikrinti, kad visi teikiamų dokumentų lapai būtų pasirašyti.
Raginame pareiškėjus laikytis minėto reikalavimo – taip paraiškos būtų įvertintos greičiau.
Šaltinis: nma.lt,2021-05-25
Ankstesnės žemės ūkio naujienos
