Žemės ūkio naujienos

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-26

NMA parama, žemės ūkio naujienos, pieno ukis

Žemės ūkio naujienos: 2021-05-26. Aktualiausios žemės ūkio naujienos iš įvairių Lietuvos ir užsienio portalų.

Ūkininkaujantis buvęs breiko šokėjas netiki, kad didieji ūkiai pranašesni už mažuosius

Užaugęs Kaune, o studijavęs Vilniuje, buvęs žinomas breiko šokėjas, Audrius Jokubauskas jau dvylika metų su šeima gyvena Dzūkijoje, Kabelių kaime, ir gamina sūrį bei kitus pieno produktus.

Pasirinkęs gamtai palankų ūkininkavimą jis nė kart nepasigailėjo ir tvirtina, jog gaminių paklausa tokia didelė, kad jie net nespėja patenkinti viso poreikio. Audriaus nuomone, būtent toks ūkininkavimas yra tvarus ir turintis perspektyvą, rašoma pranešime.

Įkvėpė prancūzų pavyzdys

Audrius Jokubauskas jau kurį laiką svarstė apie galimybę persikelti gyventi į kaimą, tačiau tuo metu, 2009-aisiais, Lietuvos kaimo paveikslas atrodė dar ganėtinai archajiškas, optimizmo buvo nedaug, o ir pats nebuvo tikras, ką galėtų ten veikti. „Tuomet kelionėje po Prancūziją aplankiau fermą, kuri paliko man didelį įspūdį, – pasakoja A. Jokubauskas. – Patiko ir patraukė jų gyvenimo būdas, įsitikinau, jog ūkininko gyvenimas gali būti ir smagus, ir geras.“

Jaunas vyras, matydamas vyraujančias žemės ūkio praktikas, iškart pasirinko gamtai palankią gyvulininkystę. „Žemės ūkio poveikį aplinkai galima labai grubiai išskirti į dvi dalis – tai yra iškastino kuro naudojimas ir dirvožemio alinimas, – aiškina Audrius Jokubauskas – Sakydamas iškastinis kuras turiu omenyje ne vien degalus, bet ir sintetines trąšas. Kuo labiau pramoninis ūkio modelis, tuo didesni transportavimo atstumai ir paliekamas didesnis anglies pėdsakas.

Antrasis poveikis yra intensyvios žemdirbystės alinamas dirvožemis. Dirbant, ariant, alinamas derlingasis žemės sluoksnis ir paleidžiama į atmosferą labai daug dirvožemyje sukauptos anglies. Mažėjantis derlingumas lemia dar didesnį trąšų naudojimą ir taip užsisuka uždaras ydingas ratas. Nors tuomet neturėjau tiek žinių kiek dabar, man nuo pat pradžių buvo aišku, kad kažkas su tuo modeliu yra ne taip, nes jis sukelia daugybę šalutinių poveikių, tiek gamtinių, tiek socialinių ir ekonominių. Tad mano žvilgsnis iš karto krypo į tą žemės ūkį, kuris yra orientuotas į galutinės produkcijos gamybą ir jos realizavimą kuo trumpesnėje maisto grandinėje, darant kuo mažesnį poveikį aplinkai“, – pasakoja Audrius Jokubauskas.

Filosofija – kuo mažiau sugadinti

Pradžioje auginęs avis, šiuo metu Audrius Jokubauskas su verslo partneriu laiko ir Grūdos upės slėnyje gano karves. Kaip teigia pašnekovas, dirbti su partneriu pasirinko tam, kad galėtų vienas kitą pavaduoti ir tokiu būdu pakaitomis pailsėti, nes gyvulius reikia prižiūrėti kasdien, ir vienai šeimai su mažais vaikais tai būtų per sudėtinga. „Mūsų darbo filosofija yra viską daryti taip, kad nesugadintume gero dalyko, – teigia Audrius. – Pradedant nuo žemės, ant kurios ganome gyvulius, visų pirma turėtume nesugadinti tų pievų, taip pat nesugadinti gyvulių sveikatos nuo pat jų gimimo iki tol, kol mes su jais kartu dirbame. Juk žinome, kad iš sveiko gyvulio gauname sveiką produkciją ir gauname ją ilgą laiką.

Galiausiai – nesugadinti savo produktų nuo pamelžto pieno iki pat subrandinto sūrio. Vadovaujamės tokia nedidelio poveikio aplinkai filosofija.“ Jaunas vyras jau mato teigiamą tokio darbo poveikį gamtai: „Mūsų ganyklose Dzūkijos nacionalinio parko ekologai stebi biologinės įvairovės didėjimą, suskaičiuoja nuo 60 iki 150 skirtingų augalų rūšių, tarp kurių ir keletas Raudonosios knygos augalų, kai tuo tarpu žinome, jog didelio produktyvumo kultūrinėse ganyklose augalų rūšių būna iki dešimt arba daugiausiai keliolika, – džiaugiasi ūkininkas ir prideda – Yra tekę lankytis Alpių kalnuose įsikūrusiuose ūkiuose, kurie labai didžiuojasi savo ypatingais sūriais, tai pas juos pievose būna apie penkiasdešimt augalų rūšių.

O pas mus yra tokių plotų, kur augalinė įvairovė kur kas didesnė. Be to, gyvulių ganymas pievose taip pat skatina ir vabzdžių, ir agrarinio kraštovaizdžio paukščių gausėjimą. Todėl drąsiai galiu pasakyti, kad ekonominė nauda ir palankumas gamtai yra tikrai suderinami dalykai, – tvirtina sūrininkas A. Jokubauskas.

Suabejojo mitu apie didžiuosius ūkius

Jaunas ūkininkas griauna egzistuojantį mitą, jog stambūs ūkiai palaiko nacionalinį apsirūpiną maisto produktais. „Tiesa ta, jog didžioji dalis stambaus pramoninio žemės ūkio produkcijos yra eksportuojama. Ir net ne produkcijos, o žaliavos – tai visų pirma grūdinės kultūros, kurių labai daug eksportuojama ir kuriama labai žema pridėtinė vertė su labai dideliu poveikiu aplinkai.

Jeigu mokslas prieš 20-30 metų negalėjo sudėlioti argumentų, šiandien jie jau yra, ir reikia būti aklam bei kurčiam, kad nepastebėtum tokio žemės ūkio tiek ekonominės, tiek ir aplinkosauginės nenaudos, kuri ilgainiui irgi išvirs į ekonominę nenaudą. Realybėje mes labai daug importuojame pradedant daržovėmis ir baigiant duonos produktais ar mėsa, taigi stambusis žemės ūkis mūsų valstybės tikrai neaprūpina“, – tvirtina Audrius Jokubauskas. Pasak pašnekovo, prie apsirūpinimo maistu labiau prisideda būtent mažieji ūkiai, kurie dirba vietinėje rinkoje, ieško čionai realizacijos kanalų ir visa jų produkcija lieka Lietuvoje, pas mūsų žmones.

Vertina kaimo produkciją

Pasak Audriaus, lietuviai mėgsta vietinius produktus, kažkada kaime gyvenusių močiučių ar giminaičių nišą dabar užima smulkūs ūkininkai. „Mes net nepagaminame tiek, kiek galėtume parduoti, nors produkcijos kiekis po truputį didėja, vis tiek nesugebame patenkinti vartotojų poreikių. Ir kiek bendrauju su kolegomis sūrininkais, visur tokia pati situacija. Mūsų ūkis nedidelis, bet yra pavyzdžių, kur kolegos ūkininkai augina ir po kelis šimtus ožkų ar avių“, – pasakoja pašnekovas. Tai, jog lietuviai vertina natūralią sveiką produkciją, liudija ir tai, kad stambūs pieno ar mėsos produktų gamintojai, patarinėjami rinkodaros specialistų, stengiasi išnaudoti natūralumo, kaimiškumo įvaizdį.

„Pas mus su paklausa viskas tvarkoje, o netvarkoje tai, kad nepagaminame tiek, kiek reikia, – teigia sūrininkas A. Jokubauskas. – Vietoj to gaminama ir importuojama daug prastesnės kokybės produktų, kuriuos bandoma įvaizdžio kūrimu pritempti prie kaimiškumo ir natūralumo, bet tai nėra teisingas kelias. Todėl tikrai kviečiu, kas tik turite galimybę, galbūt paveldėtos žemės, nebijokite ir pradėkite gamtai palankų ūkininkavimą kaime, nes tai yra perspektyvu. Tikrai rasite save, rasite tame darbe atpildą, pamatysite prasmę, sukursite savo rankomis grožį, turintį išliekamąją vertę.“

Šaltinis: delfi.lt, 2021-05-25

Horizonte ryškėja rizikos fondų kontūrai

Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) rengia teisės aktus, kurie reikalingi tam, kad Lietuvoje galėtų būti steigiami ir pradėti veikti žemės ūkio gamybos rizikos valdymo fondai. Vakar ministerija pateikė naujausią informaciją žemdirbių bendruomenės atstovams, šia tema penktadienį diskutavo Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidiumas. Ar pavyks ėjimas žirgu ir savanoriška pagalba išvaduos valstybės biudžetą nuo skubios pagalbos žemės ūkiui ekstremaliomis sąlygomis?

Nuostata įsigalios nuo Naujųjų metų

Iki šių metų pabaigos parengti rizikos fondams veikti reikalingus teisės aktus Vyriausybę įpareigoja Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pataisos, kurias Seimas priėmė pernai spalio 15-ąją. Ūkininkų ir kitų žemės ūkio subjektų tarpusavio pagalbos savanoriškiems fondams steigti kelią atveriančios pataisos įsigalioja 2022 m. sausio 1 d.

Remiantis įstatymo nuostatomis, rizikos valdymo fondai – savanoriška žemės ūkio veiklos subjektų tarpusavio pagalbos sistema, grindžiama narių įnašais ir skirta jų pajamų lygiui palaikyti; juos galės steigti ne mažiau kaip 5 žemės ūkio veikla užsiimantys fiziniai ar juridiniai asmenys. Kiekvienas fondas turės atidaryti specialią sąskaitą, turėti administratorių, patvirtintas savo veiklos taisykles.

Rizikos valdymo fondai galės pretenduoti į ES paramą, o jų veiklą tiek, kiek ji susijusi su europine parama, vertins ir kontroliuos Nacionalinė mokėjimo agentūra. Taip pat įstatymas numato galimybę teisėtai gautas fondo lėšas (išskyrus valstybės ir ES paramos lėšas) gausinti jas laikinai investuojant į vertybinius popierius ar indėlius.

Parama iš valstybės biudžeto ir ES fondų lėšų galės būti skiriama pajamoms sumažėjus daugiau kaip 30 proc. (vertinant vidutines metines 3 metų pajamas). Žemės ūkio veiklos subjektui galės būti kompensuojama ne daugiau kaip 70 proc. prarastų pajamų. Pajamų praradimo priežastis nėra įvardijama – tai būsimiems fondų dalyviams labai paranku, nes nuostolių ūkyje gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: nederliaus, ligų ir kenkėjų antplūdžio ar kainų krizės…

Pažangesnis nuostolių kompensavimo įrankis

ŽŪM Strateginių pokyčių valdymo grupės patarėjas Edvardas Makšeckas įvardija svarbiausius rizikos valdymo fondų privalumus: šių fondų narių patiriami nuostoliai bus kompensuojami didesne apimtimi ir daug operatyviau, palyginti su ligšioline patirtimi, kai ekstremaliais metais buvo mokama pagalba iš valstybės ar ES biudžeto.

Per 1996-ųjų sausrą žemdirbių patirti nuostoliai siekė 700 mln. Lt, o kompensacijų buvo išmokėta 126 mln. Lt. 2017-aisiais dėl perteklinės drėgmės įvertinta nuostolių suma siekė 180 mln. Eur. Valstybės ir ES biudžeto lėšomis buvo padengta tik nedidelė dalis nuostolių – 18,24 mln. Eur. 2018-aisiais užklupusi sausra pridarė dar daugiau žalos – už 200 mln. Eur. O nuostolių kompensavimo kartelė buvo dar žemesnė, siekė 17 mln. Eur. Jos išmokėjimas buvo komplikuotas: pusė kompensacijų buvo išmokėta 2019 m., kita pusė – 2020 m.

Žemdirbių veiklos rizika susijusi ne tik su gamtos stichijomis, bet ir rinkos kainų šuoliais. Pamename 2015–2016 metų krizę pieno sektoriuje. Tuomet šalies pienininkai patyrė 184,5 mln. Eur nuostolį, iš valstybės ir ES biudžeto kompensacijoms buvo skirta 95,6 mln. Eur.

Kloja pamatą naujai patirčiai

Rizikos fondų patirtis ES yra kukli. Savanoriškas tarpusavio pagalbos fondas veikia Prancūzijoje, jis Ūkininkų sąjungos. Pasak šiame fonde besilankiusio E. Makšecko, jis yra šiek tiek siauresnio naudojimo, palyginti su būsimų fondų vizija. Taip pat ŽŪM išnagrinėjo Italijos, Ispanijos patirtį. Yra klojamas pamatas naujai Kaimo plėtros programos (KPP) priemonei.

ŽŪM sudėliojo darbų grafikus: dabar pradedamos diskusijos, tuomet bus tikslinamas priemonės aprašymas, per vasarą bus aptartas Stebėsenos komitete, o rudenį turėtų būti gautas Vyriausybės pritarimas. Po šių parengiamųjų žingsnių sausio mėnesį pagal KPP naująją priemonę būtų galima pradėti rinkti paraiškas.

Neatmetama, kad dėl patirties trūkumo, mažo įsitraukimo yra tam tikrų grėsmių. Gali būti santykinai didelės fondų administravimo sąnaudos, tačiau pradžioje jas bus leidžiama kompensuoti iš KPP.

Pereinamasis laikotarpis rizikos fondams būtų tarsi apšilimas. Preliminariai svarstoma, kad jiems skirtoje KPP eilutėje galėtų būti rezervuota 1,6 mln. Eur. Patobulinus taisykles, 2023–2027 metų laikotarpiu galėtų startuoti platesnės apimties priemonė.

Kitais metais sulauksime pirmųjų kregždžių

ŽŪM prognozuoja, kad naujoji priemonė nebus labai populiari, tačiau tikimasi, kad pirmaisiais metais galėtų įsikurti du rizikos fondai – solidarumo, tarpusavio pasitikėjimo pagrindu veikiantis tarpusavio pagalbos įrankis.

Daroma prielaida, kad kasmet į tokius fondus galėtų burtis apie 20 ūkių.

„Priemonė turėtų būti įdomi prekiniams ūkiams. Jei ūkis pusiau natūrinis ar natūrinis, nedalyvauja rinkoje, jam saugotis nuo rizikų nelabai yra tikslo“, – preliminariomis įžvalgomis dalijasi E. Makšeckas.

Modeliuojant buvo skaičiuojama, kad jei savanoriškos pagalbos sistemoje dalyvautų pusė pieno sektoriaus bei dešimtadalis grūdų sektoriaus ir kiekvienas narys mokėtų 1 proc. pajamų dydžio įnašus, per metus finansinei apsaugai galėtų sukaupti apie
10 mln. Eur. Dėl rizikos fondo pobūdžio – jis turėtų būti sektorinis ar sudarytas kitais principais – turės teisę apsispręsti patys fondo steigėjai.

Iššūkis, kaip užtikrinti skaidrumą ir sąžiningumą

LŽŪBA prezidiumo nariai pritaria geroms iniciatyvoms, tačiau mato ir piktnaudžiavimo pavojų.

Asociacijos viceprezidentas, Raseinių rajono ūkininkas Alfredas Bardauskas pasidalijo nerimu, kuris yra pagrįstas ligšioline patirtimi: ar nebus imituojama veikla, ar pakaks skaidrumo? Abejonių kelia, kiek efektyvus gali būti penkių ūkių suburtas pagalbos fondas. Palyginti su draudimo fondu, dabar patikimesnis atrodo pastarasis: ir sukaupiama suma nepalyginti didesnė, ir nuostolių kompensacija šimtaprocentinė nuo pirmo prarasto euro, o ne nuo 30 proc. kartelės.

Bendrovių grupės „AUGA group“ generalinis direktorius Kęstutis Juščius svarsto kiek kitaip, draudimo principo siūlo nepainioti su rizikos fondais. „Produktas atitinka pasaulines tendencijas, labai reikalingas“, – tvirtai jis teigia ir paaiškina, kad ne visi verslai gyvena pasidėję storą finansinę pagalvę, rizikos fondai agroverslui padėsiantys ekstremaliai blogais metais. Tai, kad esi rizikos fondo narys, bus stiprus koziris ir bankininkų akyse, kai prireiks paskolos, padės išsaugoti kaime esančius verslus.

Anot K. Juščiaus, kol ateis blogieji laikai, fondas galėtų sukaupti pakankamai lėšų. Tačiau yra būtina sąlyga – skaidrumas. Dabar yra pavojus, kad gerą idėją gali sukompromituoti patys fondų dalyviai, jeigu atsiras tokių, kurie ims sukčiau-
ti – siekdami didesnių kompensacijų manipuliuos produkcija ir tyčia pateiks prastesnę informaciją apie savo pajamas, nei yra iš tikrųjų. „Jei vieni dalyviai galės sukčiauti, o kiti bus sąžiningi, visa geroji intencija sugrius, todėl pajamos turi būti pagrįstos“, – pastebi agroverslo grupės vadovas. Jo manymu, geriausia būtų pajamas vertinti remiantis ne kiekvieno atskiro ūkio pateikiamais skaičiais, o oficialia statistika. Būtų paprastesnė kontrolė, fondui mažiau atsieitų administravimas.

Anot diskusijoje dalyvavusio žemės ūkio ministro patarėjo Daivaro Rybakovo, panašiai vaizdas matomas ir ministerijoje – įvardijamos tos pačios grėsmės ir galimos naudos.

Būsimų fondų skaidrumas, sąžiningumas daug priklausys tiek nuo pačių steigėjų, tiek ir nuo taisyklių „protingumo“. Be kitų sąlygų, jose turės būti aptartos ir aplinkybės, kai kompensacijos nemokamos ar mažinamos.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Irma DUBOVIČIENĖ, 2021-05-25

Kazys Starkevičius: Ko lenkiški furgonai laukia prie sienos?

Kitados jau rašiau ir dar pakartosiu, kad greitai tradicinius Lietuvos gyvulius vaikams teks rodyti zoologijos soduose. Deja, taip tikrai gali nutikti. Ar iš to išeis kas nors gero žemės ūkiui ir gamtai, kaip yra aiškinama? Vargu. Ir ekonomikai norint padėti – reikia elgtis kiek kitaip.

Praėjusią savaitę po pateikimo Seime buvo pritarta Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 8 straipsnio pakeitimo įstatymo projektui, kuriame siūloma pakeisti dabar galiojantį Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymą.

Ten būtų nustatyta, kad tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos suma, tenkanti vienam asmeniui ar susijusiems asmenims, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, negali viršyti 150 000 eurų per metus. Tikimasi, kad tokių saugiklių įvedimas sukurs palankesnes sąlygas paramos žemės ūkiui paskirstymui, sukurs geresnę konkurencinę aplinką žemės ūkio sektoriuje, veiks kaip atgrasanti priemonė nuo žemės ūkio paskirties žemės koncentravimo ir piktnaudžiavimo teikiama parama.

Iš esmės pritariu grupės Seimo narių teikiamam įstatymo projektui, kuriame siūloma Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme įtvirtinti nuostatą, kad tiesioginės išmokos negalėtų viršyti 150 tūkst. eurų per metus. Tačiau toks ribojimas negalėtų būti taikomas susijusiems fiziniams asmenims dėl šių priežasčių: pavyzdžiui iš šeimos atsiskyręs jaunasis ūkininkas įkūręs savo ūkį, negalėtų gauti tiesioginės išmokos nes jis yra susijęs su toliau ūkininkaujančiu tėvu, kitas pavyzdys – kai jaunas ūkininkas negali gauti tiesioginių išmokų vien dėl to, kad jo biologinis tėvas, palikęs šeimą, yra stambios žemės ūkio bendrovės vadovas ar savininkas.

Pagal pasiūlymo redakciją toks ūkininkas, kad ir mažas, negautų bazinės tiesioginės išmokos. Ribojimą reikėtų taikyti tik susijusiems juridiniams asmenims. Siekiant šalyje stabdyti gyvulininkystės sektoriaus žlugdymą bei padidinti gyvulių skaičių, tokią išimtį reikėtų taikyti ir gyvulininkystės ūkiams, kurie laiko gyvulius ir turi bent po vieną sutartinį gyvulį 1 ha žemės ūkio naudmenų, manau tai padėtų stabdyti šio sektoriaus smukimą, nes šiuo metu jis yra tragiškoje padėtyje.

Per pastaruosius 8-nerius metus, kai šalį valdė socialdemokratai bei valstiečiai, Lietuvoje ženkliai sumažėjo ūkiuose laikomų gyvulių skaičius. 2020 m. šis skaičius buvo mažiausias per 8 metus. Jeigu 2012 m. šalyje turėjome 736,6 tūkst. galvijų, tai 2020 metais liko tik 634,6 tūkst., arba sumažėjo 12,2 proc..

Dar labiau, beveik 20 proc. per tą patį laikotarpį sumažėjo melžiamų karvių skaičius, jeigu 2012 m. šalyje buvo laikoma 328.4 tūkst. karvių, tai 2020 m. jų liko šiek tiek daugiau nei 240 tūkst., per 8 metus netekome daugiau nei 88 tūkst. karvių. Ir dabar dar prie Lenkijos sienos galime matyti lenkų ūkininkų sunkvežimius, laukiančius lietuviškų karvių. Su kiaulių ūkiu yra dar tragiškesnė padėtis: 2012 metais turėjome apie 800 tūkst. kiaulių, o 2020 m. jų laikėme tik 550 tūkst., sumažėjo 250 tūkst. arba daugiau nei 30 proc.

Tragiškiausia, kad Lietuva, kadaise garsėjusi kiaulininkyste, nebeužsiaugina kiaulių net vidaus rinkai, apie 50 proc. mums reikalingos kiaulienos tenka įsivežti iš Lenkijos ar iš kitų kaimyninių šalių. Kodėl taip atsitiko? Manau, kad dėl to yra kalta pati tiesioginių išmokų mokėjimo sistema, kuri neskatina žemdirbių laikyti gyvulius, siekti grūdų perdirbimo, didesnės pridėtinės vertės produkcijos gamybos. Daugelis ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių, vengdami didesnių kapitalo ir žmogiškųjų išteklių naudojimo, augina vien tik javus ir visiškai atsisako gyvulių.

Jiems labiau paranku auginti javus ir grūdus eksportuoti kaip žaliavą – mažiau darbo, greitesnis pelnas. Pritariu premjerės Ingridos Šimonytės šiuo klausimu išsakytai nuomonei, cituoju: „Nepaslaptis, kad mūsų žemės ūkio kuriama pridėtinė vertė galbūt nėra tokia, kokios mes norėtume – mes norėtume daugiau tų veiklų, kur yra daugiau aukštesnės pridėtinės vertės: produkto gamybos, mažiau žaliavos pagaminimo ir išvežimo. Akivaizdu, kad išmokų ribojimas turėtų irgi būti derinamas su veiklomis, kurioms galbūt galėtų būti taikomos išlygos“.

Tokia žemės ūkio politika, kai atsisakome gyvulių, gaminame augalininkystės produkciją, kuri realizuojama neefektyviai, mažomis kainomis kaip žaliava, mūsų šalį nustūmė į vieną iš paskutinių vietų Europos Sąjungos valstybių tarpe pagal žemės ūkio produkcijos gamybą 1 ha žemės ūkio naudmenų. Gyvulininkystės produktų gamybos mažėjimas neigiamai atsiliepia ir perdirbamajai maisto pramonei. Pavyzdžiui, pieno perdirbimo įmonės jau ne vieni metai susiduria su pieno žaliavos trūkumu. Nors šiuo metu stambieji pieno gamintojai jau gauna beveik europinio lygio kainą už pieną, tačiau pieno perdirbimo įmonėms žaliavinio pieno trūksta, jo tenka įsivežti iš Lenkijos, Latvijos, net ir iš tolimesnės Estijos.

Todėl, siekiant šalyje sustabdyti gyvulininkystės sektoriaus smukimą bei paskatinti ūkininkus laikyti daugiau įvairių rūšių gyvulių ir gaminti daugiau gyvulininkystės produkcijos, kartu su grupe Seimo narių pateikėme pasiūlymą papildyti pateiktą įstatymo projektą, kad išmokų ribojimas nebūtų taikomas susijusiems fiziniams asmenims ir gyvulininkystės ūkiams, kurie 1 ha žemės ūkio naudmenų laiko bent po 1 sutartinį gyvulį. Negalime toliau būti tik žaliavos tiekėjais. Taip nuskriausime ir savo ekonomiką ir gamtą. Tikiuosi, kad žemdirbiai pritars mūsų pasiūlymui, o Seimas svarstymo metu papildys projektą ir priims jį su mūsų siūlomomis pataisomis.

Šaltinis: 15min.lt, 2021-05-25

Padegta Šyšgirių ūkininkės ferma, kurioje buvo 240 galvijų

Vėlų pirmadienio vakarą, apie 23 val. liepsnos pastebėtos Šyšgirių kaimo ūkininkei V. M. priklausančioje fermoje. Pranešimas apie tai, kad visai šalia Šilutės esančiuose Šyšgiriuose dega didelė ferma, gautas apie 23 val. Atvykus ugniagesiams degė prie fermos priblokuotos pagalbinės patalpos. Ferma mūrinė, stogas dengtas skarda. Fermoje buvo 140 karvių ir 100 galvų prieauglio. Gyvuliams pavojaus nebuvo, iš pastato išvesti jų nereikėjo, nes liepsnas pavyko greit užgesinti.

Gaisro metu aprūko pagalbinių patalpų sienos ir lubos, apdegė 25 kv. m medinio perdengimo. Patalpose laikomi pašarai sulieti vandeniu. Laimė, ugniagesiams pavyko apsaugoti bent gyvulius.
Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl padegimo, nuostoliai dar skaičiuojami. Didelių nuostolių pavyko išvengti.

Šios ūkininkės ferma nukentėjo ir pernai pavasarį, kovo viduryje Šilutės rajone praūžusios smarkios audros metu. Tuomet pastatas, kuriame buvo apie 200 karvių, sugriuvo, po nuolaužomis liko daug gyvulių. Dalį jų nuolaužos pražudė.

V. M. ūkis yra pelnęs prizinę vietą konkurse „Metų ūkis 2013“, čia vyko ir melžėjų varžytuvės. Pati ūkininkė visada mielai dalijasi savo patirtimi su kitais.

Šaltinis: ukininkopatarejas, 2021-05-26

Ūkininkės Aurelijos seniai brandintus planus padėjo įgyvendinti ES parama: ragina kreiptis ir kitus

Gyvulius bei galvijus auginantys smulkieji ūkininkai, taip pat tie, kurie užsiima augalininkyste, daržininkyste, sodininkyste, uogininkyste ar vysto mišrų ūkį ir siekia atnaujinti techniką, praplėsti ūkinės žemės plotus ir kitaip patobulinti savo ūkį – kviečiami pretenduoti įEuropos Sąjungos (ES) paramą.

Paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“ pateikusi smulkioji ūkininkė Aurelija tikina, jog gautos paramos dėka jai pavyko atsinaujinti seną techniką bei įsigyti dar daugiau žemės, todėl skatina nedelsti ir kitus smulkiuosius ūkininkus.

Parama leido įgyvendinti seniai užsibrėžtus tikslus

2015 metų birželį paraišką KPP veiklos sričiai „Parama smulkiesiems ūkiams“ užpildžiusi pienines karves auginanti Aurelija Ramanauskienė iš Vilkaviškio rajono, gauta parama džiaugėsi jau tų pačių metų spalį, o dar po mėnesio jai su šeima pavyko įgyvendinti planą įsigyti naują, modernų traktorių.

„Ūkį įregistravau dar 2012 metais, mat vis nusipirkdavome po keletą hektarų žemės. Įdėjome daug pastangų ir darbo.Kai teikėme paraišką paramai, jau turėjome 14 ha ūkinės žemės, iš jų – 11 ha nuosavos. Kadangi auginame 7 pienines karves, natūralu, kad joms reikia daug ploto, tinkamos žemės, o su sena technika apdirbti ūkio plotus darėsi vis sudėtingiau. Gavę paramą, įsigijome naują traktorių, kuris ne tik padeda sutaupyti laiko dirbant žemę, bet ir gerokai sumažina kuro sąnaudas, kas prisideda prie mūsų siekio tausoti gamtą“, – pasakoja ūkininkė.

Pildant paraišką pirmą kartą, anot ūkininkės, sunkumų nepasitaikė, mat iš karto buvo nuspręsta kreiptis į Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) specialistus, kurie supažindino su visomis reikiamomis sąlygomis.A. Ramanauskienė tikina, jog įgyvendinus priemonę „Ūkio ir verslo plėtra“, atsivėrė durys didesnių planų realizavimui.

„2015 metais kreipiantis dėl pirmosios paramos supratome, kad ES ūkininkams skiriamos lėšos iš tiesų gali padėti dar labiau patobulinti ūkį ir taip ne tik palengvinti, bet ir efektyvinti ūkininkavimo procesus. Todėl nusprendėme naudotis visomis KPP suteikiamomis galimybėmis ir kreiptis paramos kitoms veiklos sritims. Šiais metais baigsime įgyvendinti projektą pagal„Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“ veiklos sritį, kurios dėka įsigijome dar galingesnį traktorių bei keletą reikalingų padargų. Nauja technika labai pakėlė ūkio našumą, gyvybingumą bei darbo produktyvumą“, – džiaugiasi ūkininkė.

Ji taip pat priduria, kad bendradarbiavimas su NMA atstovais ir sėkmingas pirmojo projekto pagal KPP veiklos srities „Parama smulkiesiems ūkiams“ įgyvendinimas buvo puikus startas ir varomoji jėga, kuri paskatino dažniau domėtis ES teikiamomis galimybėmis. A. Ramanauskienėtikisi kreiptis dėl paramos ir kitais metais.

Svarbiausi paraiškos teikimo kriterijai

Pasekti ūkininkės A. Ramanauskienės pavyzdžiu ir pretenduoti į ES paramą kviečiami visi Lietuvos smulkieji ūkininkai – paraiškos dėl paramos renkamos nuo šių metų gegužės 3 d. iki birželio 30 d. Šiuo periodu priimamos pienine galvijininkyste bei kita žemės ūkio veikla užsiimančių ūkininkų paraiškos, o dokumente būtina nurodyti, kokiai veiklai prašoma paramos.

NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento Regionų koordinavimo skyriaus patarėjaAna Suboč paaiškina, jog teikiant paraišką, pareiškėjai privalo susipažinti su paramos įgyvendinimo taisyklėmis bei reikalavimais ir atkreipti dėmesį, kad pienininkystės ūkiosektoriui ir kitiems sektoriams taikomi nevienodi atrankos paramai gauti kriterijai.

„Pareiškėjams, kurie kreipiasi paramos pieninei galvijininkystei, primename, jog paraiškos teikimo momentupieninių veislių melžiamų karvių vidutinis metinis skaičius ūkyje turėtų būti nuo 3 iki 9, o valdos ekonominis dydis, tik pagal šiuos gyvulius, turi sudaryti daugiau kaip 50 proc.bendro valdos ekonominio dydžio. Kitų žemės ūkio sektorių atstovams, teikiant paraišką, reikia patikrinti, ar jų įregistruotos valdos dydis paraiškos teikimo metupatenka į 4000–7 999 eurų ribą. Pastaruoju atveju, už paslaugas žemės ūkiui gautos pajamos turėtų sudarytimažiau kaip 50 proc. bendrovaldos ekonominio dydžio“, – sąlygas patikslina A. Subočir papildo, jog minėtus reikalavimus ūkininkai turėtų išlaikyti arba viršytinuo paraiškos pateikimo dienos iki pat verslo plano įgyvendinimo pabaigos, o jį pradėti įgyvendinti būtina per 9 mėnesius nuo teigiamo sprendimo skirtiparamą priėmimo dienos. Svarbu paminėti, jog valdos ekonominis dydis ir karvių skaičius bus nustatomas iš ŽŪIKVC gaunamos valdos ekonominių dydžių ataskaitos 2021 m. sausio 1 d.

NMA atstovė taip pat primena, kad prieš teikiant paraišką, būtina savo vardu būti įregistravus valdą bei ūkininko ūkį ir, bent paskutiniais metais iki paraiškos pateikimo metų, deklaruoti pasėlius ar registruoti ūkinius gyvūnus.

Bendrai – daugiau nei 15 mln.Eur

Pagal KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“, pieninę galvijininkystę vystantiems ūkininkams numatyta skirti 5 mln. Eur, o plėtojantiems kitą žemės ūkio veiklą – 10 231 248 Eur. Didžiausia paramos suma, kurią gali gauti į paramąpretendavęs ir kriterijus atitikęs ūkininkas, siekia net 15 tūkst. Eur.

Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento atstovė A. Suboč paaiškina, jog paramos išmoka mokama dviem dalimis. Pirmosios – 80 proc. lėšų – ūkininkas sulaukia, kai priimamas sprendimas jam skirti paramą, o likusi – 20 proc. – mokama kitais metais po tinkamo verslo planoįgyvendinimo.

„Jei pasitaikytų atvejis, kai verslo planas įgyvendinamas netinkamai, antroji paramos dalis ne tik būtų neskiriama, bet ir jau išmokėtą dalį tektų sugrąžinti. Būtent todėl ūkininkams privalu itin aiškiai apgalvoti verslo planą, teisingai numatyti investicijas (jas laiku apmokėti ir pristatyti į ūkį), valdos ekonominį dydį padidinti ne mažiau kaip 20 proc. bei pasiekti visus numatytus plėtros tikslus ir rodiklius“, – rekomenduoja A. Suboč.

Kur teikti paraišką?

Karantino metu paraiškos gali būti teikiamos elektroniniu būdu Žemės ūkio ministerijos informacinėje sistemoje zumis.lt bei NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento teritoriniuose paramos administravimo skyriuose, kurių sąrašą galima rasti nma.lt.

Šaltinis: ukininkopatarejas, 2021-05-26

Nei bėgti, nei rėkti. Valstybė paliko ūkininkus be įvažiavimų į savo laukus

Daugiau nei dešimtmetį kelio į Vertimus asfaltavimo laukę kelių Jurbarko rajono kaimų gyventojai nusivylę: nors remontas vyksta sparčiai, o duobėtas žvyrkelis gal dar šiemet neabejotinai taps moderniu plentu, jis suprojektuotas neatsižvelgiant į žmonių poreikius. Daugelis ūkininkų netenka įvažiavimų į laukus, todėl bendruomenė skyla: vieni nori, kad darbai būtų baigiami kuo greičiau, kiti prakalbo apie tai, jog kol nuovažų į laukus nebus suprojektuota, asfaltavimą reikėtų stabdyti.

Vietoj nuovažų – vandens pilnas griovys

Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė Vaida Soročkienė tvirtina, jog šio sklypo savininkas patekti į savo žemę turės oru – kelininkai ją apkasė grioviais iš visų pusių.

Kelio Mikutaičiai–Vertimai rekonstrukcija prasidėjo dar pernai, žiemą darbai įsibėgėjo, bet jiems prasidėjus iškilo ir pirmosios problemos. Iškėlus kelio sankasą, vietiniai ūkininkai pamatė, jog įvažiuoti į laukus nebus pro kur.

„Iki rekonstrukcijos žvyrkelis buvo žemiau nei laukai, tai į juos patekti nebuvo jokio vargo, o darbams prasidėjus pamatėme, jog nebeliko ne tik mūsų įvažiavimų, bet ir nuovažų į anksčiau buvusius bendro naudojimo kelius. Kaip dabar pasieksime savo žemes, visai nebeaišku“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė Vaida Soročkienė.

Sustojusi prie sankryžos su Saulės gatve, kaimo bendruomenės pirmininkė žemėlapyje rodo lauką, padalintą į šešis sklypelius. Penki priklauso Soročkams, vienas – 90 arų ruoželis – kitam ūkininkui. Soročkai į savo sklypus galės įvažiuoti tik per patį tolimiausią, per kur įvažiuos kaimynas – sunku net įsivaizduoti, nes palei kelią – gilus griovys. „Mums sako, tegul daro servitutą. Bet kad ir servituto čia nėra kaip padaryti – kas norės, kad per visą jo sklypą eitų bendras kelias?“ – sako pašnekovė.

Be nuovažų į savo 5 ha lauką liko ir ūkininkė Daiva Samoškienė, gyvenanti prie pat kelio. Prasidėjus rekonstrukcijai, prie jos sodybos pralaida buvo palikta, tačiau nuovaža į sodybą ne praplatėjo, o susiaurėjo. Dabar ji tokia siaura, jog su kombainu bus sunku įvažiuoti. Samoškai dar tikisi, kad kelininkai nuovažą praplatins, nes kelio remontas tebevyksta.

Kaip teks įvažiuoti į miško sklypus, svarsto ir miško prie kelio turintis Vytautas Kimutis, ir kiti jo kaimynystėje miškus įsigiję šio krašto gyventojai. Pasak V. Kimučio, bent kas 500 metrų nuovaža į mišką turėtų būti – kaip kitaip reikės ištraukti medieną, įvažiuoti tvarkyti miško medynų?

Tačiau labiausiai ūkininkai stebėjosi, kad ten, kur nuovažų nereikia, jos buvo įrengtos – iškart dvi, abipus kelio, viena prieš kitą, ir dar ant paties posūkio. „Į šituos laukus žmonės važiuoja ne nuo kelio, o iš gyvenvietės pusės – kaip suprojektavo žemėtvarkininkai. Žiūrim ir svarstom: bent būtų tos nuovažos įrengtos „koridoriuose“, kad galėtų pasinaudoti keli žmonės, bet ne – abi skirtos įvažiuoti tik į vieno ūkininko lauką. Dar keisčiau, kad joms parinkta vieta ant posūkio – negi projektuotojai nesupranta, kad toks išvažiavimas iš lauko yra nesaugus?“ – stebėjosi Vertimų kaimo bendruomenės pirmininkė.

Žemėtvarkos projektas – niekinis?

Be nuovažos į laukus liko ir ūkininkai Kalinskai, žemės sklypus pirkę iš valstybės.

„Ten buvo keliukas nuo labai seniai, dar nuo tarybinių laikų, – žmonės juo į malūną važinėjo, netoliese stovėjo gateris. To keliuko niekas nepanaikino, bet nuo kelio jį skiria kelių metrų gylio griovys. Jei kažkaip bandysime patys pasidaryti nuovažą, kelias taps nesaugus“, – svarstė ūkininkas Jurgis Kalinskas, tvirtai tikėjęs, jog įstatymo garantuotas privažiavimas prie lauko jam priklauso. Todėl pamatęs, jog vietoj įvažiavimo atsirado vandens pilnas griovys, ūkininkas pagalvojo, jog projektuotojai suklydo. Juo labiau jog netoliese, prie elektros stulpo, buvo padaryta kažkas lyg ir panašaus į nuovažą, tik gerokai žemiau nei laukas ir kelias.

„Automobilių kelių direkcijai išsiunčiau raštą, kuriame nurodžiau, jog tokia nuovaža naudotis nebus patogu, be to, sunki žemės ūkio technika, kuria važinėjame į laukus, ardys kelio sankasą. Kito įvažiavimo į laukus neturiu, todėl raštu paprašiau įrengti nuovažą toje pat vietoje, kur ji anksčiau buvo“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė J. Kalinskas.

Atsakymas ūkininko nenudžiugino ir jokios vilties nesuteikė. „Jie mums parašė, jog nuovažos yra suprojektuotos esamų, legaliai įrengtų ir įregistruotų nuovažų vietose. Naujos nuovažos įrengiamos tik į sodybas ar į susisiekimui suformuotus laisvus žemės koridorius. Į mano sklypus, kuriuos pirkau iš valstybės, nuovažų neprojektavo, nes jų nebuvo kadastrinėje kelio byloje. Bet juk kito įvažiavimo į sklypus nėra!“ – piktinosi ūkininkas J. Kalinskas.

Parašęs raštą Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) Jurbarko skyriui, ūkininkas gavo patvirtinimą, jog žemėtvarkos projekte įvažiavimas į jo sklypus numatytas nuo 18 metrų pločio vietinės reikšmės bendrojo naudojimo kelio Mikutaičiai–Vertimai.

NŽT Jurbarko skyriaus vedėjas Artūras Baltrušaitis ūkininkui pasiūlė kreiptis į kelią prižiūrinčią įmonę, nes NŽT „nėra įgaliota spręsti klausimus dėl kelių, kaip inžinierinių statinių, skirtų transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui, projektavimo privačiuose žemės sklypuose, jų tiesimo, kelio nuovažų įrengimo ar hidrotechninių pralaidų rekonstrukcijos, jų modernizavimo ar su tuo susijusių statybos darbų atlikimo.“

„Mūsų valstybei pasijutau nereikalingas. Kai pirkau žemę, įvažiavimas man buvo garantuotas. Dabar man aiškina, kad nuovažų nebuvo kelio kadastrinėje byloje. Bet juk ne aš jas ten turėjau įtraukti? Valstybinių institucijų darbuotojai tarpusavyje nesuderino veiksmų, neatliko pareigų, o dabar siuntinėja vieni pas kitus ir sako, jog nėra atsakingi?“ – stebėjosi J. Kalinskas.

Ūkininkas bandė įtikinti Valstybinės statybos inspekcijos darbuotojus, kad rekonstrukciją reikia stabdyti, nes nutiestas kelias bus nesaugus, jei ūkininkai liks be nuovažų – juk į laukus vis tiek kažkaip jiems reikės patekti. Tačiau ir iš ten gavo atsakymą, jog pagrindo stabdyti darbus nėra. J. Kalinskas nesmagiai juokavo, jog kelias tiesiamas greičiau, nei per valdiškas institucijas „vaikšto“ popieriai – paprastam žmogui neįmanoma pasiekti, kad jo problemą kas nors imtųsi spręsti.

Pasijuto reketuojami valstybės

Nuo šių metų pradžios iš Vertimų į visas įmanomas valdiškas institucijas jau iškeliavo dešimtys raštų, tačiau pagalbos Jurbarko ūkininkai iš nieko nesulaukė.

Atsiliepė tik Automobilių kelių direkcija, visiems išsiuntinėjusi kone tą patį raštą. Transporto infrastruktūros planavimo ir inovacijų departamento direktorius Aivaras Vilkelis cituoja ūkininkams Kelių techninį reglamentą, numatantį, jog „nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus.“

To paties reglamento nustatyta tvarka nurodo, kad jei nuovažos nėra numatytos naujai rengiamuose kelio tiesimo, rekonstravimo ar remonto teritorijų planavimo dokumentuose ar techniniuose projektuose, jos įrengiamos ūkinių objektų savininkų lėšomis. A. Vilkelis Vertimų ūkininkams maloniai pranešė, jog dėl prisijungimo prie valstybinės reikšmės kelio techninių ir projektavimo sąlygų gavimo jie turėtų kreiptis į Kelių direkciją.

„Nenorint įsirengti nuovažas savomis lėšomis, patekimas į sklypą organizuojamas artimiausiais rajoniniais keliais ar nuovažomis derinant servitutus patekimui į sklypą“, – rašoma Kelių direkcijos rašte ir primenama, jog nuovažos priklauso Kelių direkcijai, todėl už savavališką jų įrengimą taikoma administracinė atsakomybė.

„Išsiaiškinome, kaip viskas turėtų būti: prašome išduoti projektavimo sąlygas, tada samdome projektuotojus, ieškome rangovų, sumokame ir atiduodame nuovažą valstybei. Tas kainuotų nei daug, nei mažai – apie 4–5 tūkst. eurų. Net pardavusi 1 ha žemės, aš tos nuovažos neįsirengčiau, nes žemė mūsų krašte gerokai pigesnė“, – piktinosi V. Soročkienė.

Vertimų apylinkių ūkininkai sutrikę: kelias tiesiamas jiems, tačiau žmonių poreikiai valstybei neįdomūs. Kaimo bendruomenės pirmininkė stebisi, jog 2013 metais atliktas projektas metų metus gulėjo valdininkų stalčiuose, bet niekas nesugalvojo jo parodyti žmonėms, kurie tuo keliu važinės.

„Mums aiškina, jog derinti nepriklausė. Projektuotojai pažiūrėjo į „kosmosą“ ir suprojektavo kelią pagal kažkokius registrų žemėlapius, nei čia buvę, nei matę, nei domėjęsi, kaip mes gyvename, ko mums reikia. Žmogus Lietuvoje tapo tuščia vieta. Bet jei mes čia negyvensime, kam tas kelias bus reikalingas? Ves į dar vieną dykynę“, – svarstė J. Kalinskas, vis dar su viltimi žvelgiantis į kelią rekonstruojančius darbininkus.

Visi tikisi, jog kažkas, kas mūsų valstybėje turi svarų žodį, supras, jog kitų kelių į laukus nėra ir tereikia laikytis to paties techninio reglamento, kuriuo mojuoja Kelių direkcijos valdininkai. Jame juodu ant balto parašyta, jog rajoniniuose keliuose nuovažos gali būti įrengiamos kas 100 metrų. Jei valstybė skiria milijonus eurų keliui remontuoti, tai turi ir pasirūpinti, kad šis kelias tarnautų žmonėms, kurie juo naudosis.

Šaltinis: ukininkopatarejas.lt, Daiva BARTKIENĖ, 2021-05-25

Svarbu teikiantiems popierines paraiškas – dokumentus būtina pasirašyti

Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) atkreipia paramos pareiškėjų dėmesį – paraiškas NMA Kaimo plėtros ir paramos regionams departamento teritorinių paramos administravimo skyriuose teikiantys pareiškėjai turėtų pasitikrinti, kad visi teikiamų dokumentų lapai būtų pasirašyti.

Kaip numatyta priemonių įgyvendinimo taisyklėse, paraiškas pareiškėjui teikiant asmeniškai arba per įgaliotą asmenį, ar registruotu paštu, turi būti pateikiamos spausdintinės arba užpildytos ranka (popieriuje pateiktos) paraiškos su reikalaujamų priedų originalais arba kopijos turi būti patvirtintos pareiškėjo parašu arba notaro Lietuvos Respublikos notariato įstatymo nustatyta tvarka. Svarbu tai, kad pareiškėjas, teikiantis paraiškas ne elektroniniu būdu, privalo pasirašyti kiekvieną paramos paraiškos ir jos priedų lapą.

Raginame pareiškėjus laikytis minėto reikalavimo – taip paraiškos būtų įvertintos greičiau.

Šaltinis: nma.lt,2021-05-25

Ankstesnės žemės ūkio naujienos